Civilinė byla Nr. e2-584-407/2023

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00192-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.3 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutarties, kuria atmestas prašymas panaikinti kreditorių susirinkimo sprendimą 1-uoju darbotvarkės klausimu likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės ,,Lygumų šalis“ nemokumo byloje.

Teismas

nustatė:

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartimi likviduojamai dėl bankroto uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir BUAB) ,,Lygumų šalis“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Valeksa“.

2.       2023 m. kovo 10 d. įvyko atsakovės BUAB ,,Lygumų šalis“ kreditorių susirinkimas, kuriame 1-uoju klausimu buvo sprendžiama dėl lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, paskirstymo, ir 2-uoju darbotvarkės klausimu – dėl priverstinės hipotekos panaikinimo. Kreditorių susirinkimo metu nutarta iš lėšų, gautų iš įkeisto turto, t. y. aikštelės, pardavimo hipotekos kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) reikalavimo tenkinimui skirti 1 994 Eur, o kitas lėšas naudoti bankroto procese administravimo išlaidoms, įskaitant nemokumo administratoriaus bazinį atlyginimą, apmokėti. Jeigu, padengus visas bankroto proceso administravimo išlaidas, liks lėšų – tvirtini galutinę bankroto ataskaitą ir šias likusias lėšas skirti VMI finansinio reikalavimo tenkinimui.

3.       Kreditorė VMI dėl šiame susirinkime priimtų nutarimų pateikė skundą, kuriame nurodė, kad ji turi pareigą tik proporcingai prisidėti prie prievolės mokėti administravimo išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. balandžio 19 d. nutartimi netenkino kreditorės VMI skundo dėl 2023 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkime priimto ginčijamo nutarimo 1-uoju darbotvarkės klausimu.

5.       Teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 93 straipsnio 1 dalimi, kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, įskaitant gautų pardavus bankrutuojančios įmonės įkeistą turtą, iki jų įstatymo nustatyta tvarka paskirstymo ir išmokėjimo kreditoriams. Taigi JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje, kaip ir anksčiau galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinta prioritetinio įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusio įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą, taisyklė. Teismas akcentavo, kad JANĮ 94 straipsnio 1 dalis, numatanti, jog, likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto, reiškia, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą tol, kol išpardavus įkeistą turtą iš gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo.

6.       Teismas nusprendė, kad pardavus vienintelį bendrovei priklausantį turtą gautomis lėšomis pirmiausia turėtų būti dengiamos visos BUAB „Lygumų šalis“ bankroto proceso administravimo išlaidos, o hipotekos kreditoriaus reikalavimas turi būti tenkinami iš turto, kuris lieka padengus minėtas išlaidas. Šiuo atveju nėra pagrindo vadovautis skunde nurodytomis JANĮ 98 straipsnio nuostatomis ir nustatyti bankroto proceso administravimo išlaidų dalis, proporcingas atitinkamai įkeisto ir neįkeisto turto vertei, kadangi jokio kito įkeisto ar neįkeisto turto BUAB ,,Lygumų šalis“ neturi. Teismas pažymėjo, kad VMI skunde nurodytas skaičiavimas nagrinėjamu atveju neleistų užtikrinti bankroto administravimo išlaidų dengimo prioritetine tvarka taisyklės laikymosi ir šią taisyklę apskritai paneigtų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Kreditorė VMI atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti BUAB „Lygumų šalis“ 2023 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimtą 1-uoju darbotvarkės klausimu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.                      JANĮ 98 straipsnio 2 dalyje nėra reglamentuota galimybė skirstyti bankroto proceso administravimo išlaidas kita, nei JANĮ 98 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta tvarka, kurioje nustatyta, kad bankroto proceso administravimo išlaidų suma turi būti proporcinga atitinkamai įkeisto ir neįkeisto turto vertei ir negali viršyti 15 proc. parduoto ar perimto turto vertės dydžio, likusio atskaičius JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išlaidas. JANĮ nėra įtvirtinta, kad, juridiniam asmeniui neturint kito, nei hipoteka įkeisto turto, privaloma vienam hipotekos kreditoriui padengti visas bankroto proceso administravimo išlaidas.

7.2.                      Hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia jo nuo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas. Ginčijamas nutarimas prieštarauja kreditorių lygiateisiškumo principui ir aiškiai įstatymo nuostatai, patvirtintai teismų praktikos, kad kreditorius privalo proporcingai savo kreditoriniam reikalavimui prisidėti prie administravimo išlaidų.

8.       BUAB „Lygumų šalis“, atstovaujama nemokumo administratorės, su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

8.1.                      JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. Analogiškas reglamentavimas buvo įtvirtintas ir ĮBĮ, kurio 36 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios dengiamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, taip pat iš įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų). Taigi yra įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo).

8.2.                      Iš vienintelio likviduojamos įmonės turto – apeliantei įkeisto nekilnojamojo turto – pardavimo gautų lėšų dengtinos visos BUAB „Lygumų šalis“ bankroto proceso administravimo išlaidos. Šiuo atveju skaičiuoti proporcijas (tarp lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, bei neįkeisto turto pardavimo) ar riboti iš įkeisto turto pardavimo gautų lėšų dengiamų administravimo išlaidų dydį nėra faktinio pagrindo, nes šiame bankroto procese nėra neįkeisto turto. Priešingas aiškinimas neatitiktų JANĮ 93 straipsnio 1 dalies nustatyto imperatyvo, t. y. administravimo išlaidų apmokėjimo prioriteto visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu.

Teismas

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

9.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10.       Pagal CPK 338 straipsnį, atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK III dalies XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.

11.       Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartis, kuria atmestas pareiškėjos VMI prašymas dėl kreditorių susirinkimo sprendimo 1-iuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo.

12.       Kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti naikinami dviem alternatyviais pagrindais, t. y. dėl esminių procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, padarymo, galėjusiu nulemti neteisėtą tokio nutarimo turinį, arba dėl materialinių aspektų (turinio) neteisėtumo, kuris pasireiškia imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimu, prieštaravimu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis) bei kreditorių ir (ar) bankrutuojančios įmonės interesų esminiu pažeidimu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-469-781/2021).

13.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė procedūrinių pažeidimų, susijusių su kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimu, šiuo pagrindu atskirasis skundas taip pat nėra grindžiamas.

14.       Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino JANĮ 98 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Dėl administravimo išlaidų dydžio nustatymo, parduodant įkeistą turtą bankroto procese

15.       Bankroto proceso administravimo išlaidų sampratos nenustato nei ĮBĮ, nei JANĮ. Kasacinio teismo praktikoje administravimo išlaidos suprantamos kaip išlaidos, susijusios su bankroto procedūromis ir skirtos jų vykdymo išlaidoms apmokėti, kurios būtinos surinkti ir apskaityti bankrutuojančios įmonės turtą, turtines teises, lėšas, taip pat išreikalauti bankrutuojančios įmonės turtą iš trečiųjų asmenų neteisėto valdymo, išieškoti skolas iš įmonės skolininkų ir nuostolių, patirtų dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, įskaitant išlaidų, patirtų dėl teisminių procesų, atlyginimą. Taip pat prie jų priskirtinos išlaidos, patirtos dėl turto saugojimo, vertinimo, pardavimo, kitos išlaidos, atsiradusios atliekant ĮBĮ normų nustatytus veiksmus. Be to, vienas iš šias išlaidas kvalifikuojančių požymių yra jų atitiktis bankroto proceso tikslams (nepertraukiamas, greitas ir sklandus bankroto procesas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1257-407/2021).

16.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad anksčiau galiojusio ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje, kuri nustatė, jog bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, buvo įtvirtinta prioritetinio įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusios įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą, taisyklė. Iš esmės toks pats reguliavimas yra įtvirtintas ir JANĮ 93 straipsnio 1 dalyje. Teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad bankroto administravimo išlaidos turi būti atlyginamos anksčiau nei kreditorių reikalavimai. Įstatyme yra nustatytas aiškus bankroto proceso išlaidų atlyginimo prioritetas, nes kreditorių reikalavimai tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas (Jokubauskas, Remigijus. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Krokuva: Mykolo Romerio universitetas, 2021, p. 247).

17.       Anksčiau galiojusio ĮBĮ 34 straipsnio normose buvo pažymėta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą nurodė, kad šios teisės normos paskirtis – nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo). Taigi šios teisės normos tarpusavyje nekonkuruoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011, 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Iš esmės analogiškos nuostatos, numatančios hipotekos kreditoriaus pirmenybę už kitus gauti savo reikalavimo patenkinimą, įtvirtintos JANĮ 94 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punkto a papunktyje, 96 straipsnio 1 dalyje.

18.       Įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo buvo reglamentuota ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalyje. Joje nurodyta, kad, kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, išskaičiavus administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios kainos gavimo dienos turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, kad hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016 35 punktą).

19.       Teisės doktrinoje pažymima, kad, nors JANĮ reformavo Lietuvos nemokumo teisės sistemą, siekiant nemokumo proceso veiksmingumo tikslo, teismų praktikos, suformuotos iki šio įstatymo įsigaliojimo, tęstinumas ir vienodumas turi būti užtikrintas. Suformuota teismų praktika galėtų būti netaikoma, kai JANĮ nustato visiškai naują atskirų nemokumo procedūrų teisinį reglamentavimą, kurio aiškinimas būtų nesuderinamas su anksčiau suformuota teismų praktika (Tamošiūnienė, E. ir kiti. Juridinių asmenų nemokumo proceso veiksmingumo užtikrinimas. Teisė, 2020, Nr. 116, p. 24–34).

20.       Pirmosios instancijos teisingai pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, nustatantis administravimo išlaidų apmokėjimo tvarką, parduodant įkeistą turtą bankroto procese, iš esmės yra nepasikeitęs, todėl, aiškinant ir taikant JANĮ teisės normas, yra aktuali pagal ĮBĮ 34, 36 straipsniuose įtvirtintas teisės normas suformuota praktika. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino pagal ĮBĮ 33 straipsnio 5 dalį suformuotos teismų praktikos, nustatančios, kad hipotekos kreditoriui taip pat tenka apmokėti bankroto proceso administravimo išlaidų dalį ir kuri mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikytina atskleidžiant JANĮ 98 straipsnio nuostatų esmę ir tikslus.

21.       Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato ne tik pareigą kreditorių susirinkimui nustatyti konkrečią administravimo išlaidoms apmokėti skirtą sumą, tačiau ir detalizuoja išlaidų atskaitymo tvarką bei apriboja skirtiną bankroto proceso administravimo išlaidoms dalį, o būtent, nustato, kad bankroto proceso administravimo išlaidų dalis, likusi atskaičius dėl įkeisto turto turėtas bankroto proceso administravimo išlaidas, negali viršyti 15 proc. parduoto ar perimto turto vertės dydžio (JANĮ 98 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad hipotekos kreditorius neturi prievolės padengti visas bankroto proceso administravimo išlaidas, o jas turi pareigą dengti proporcingai ir ne daugiau nei įstatyme nustatyta dalimi.

22.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad hipoteka įkeistas ir parduotas nekilnojamasis turtas buvo vienintelis atsakovės turtas. Taigi, pardavus šį turtą, iš gautų pinigų sumų visų pirma turėjo būti atskaitytos išlaidos, konkrečiai susijusios su įkeisto turto administravimu (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir ne didesnė kaip 15 proc. likusios sumos dalis galėjo būti paskirta bankroto administravimo išlaidoms dengti (JANĮ 98 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad konkrečią sumą nustato kreditorių susirinkimas, o į bankroto administravimo išlaidų dalį, kurią turi pareigą padengti ir hipotekos kreditorius,  įeina tiek bankroto proceso administravimo išlaidų dalis (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 2 punktas, JANĮ 73 straipsnio 2 dalis), tiek kintamo atlygio už bankroto proceso administravimo rezultatus dalis (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas, JANĮ 73 straipsnio 4 dalis).

23.       Pirmosios instancijos teismas nustatė ir šalys šių aplinkybių neginčija, kad hipoteka įkeistas turtas buvo parduotas už 23 794 Eur sumą, ginčijamu kreditorių susirinkimu buvo nutarta administravimo išlaidoms skirti 21 800 Eur. Iš 2023 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimo (4 t., b. l. 85) neatsispindi, kokios buvo patirtos išlaidos, susijusios su įkeisto turto administravimu (JANĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas), todėl neįmanoma apskaičiuoti, ar 21 800 Eur suma, skirta administravimo išlaidoms, yra pagrįsta ir neviršija JANĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyto 15 proc. dydžio. Atitinkamai, toks kreditorių susirinkimo nutarimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir atitinkančiu įstatymų reikalavimus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

24.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad, nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau netinkamai taikė teisės normas, reguliuojančias administravimo išlaidų dydžio nustatymą, parduodant įkeistą turtą bankroto procese, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą procesinį sprendimą. Kreditorių susirinkimas, pažeisdamas JANĮ 98 straipsnio nuostatas, patvirtino lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, paskirstymą, todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos tesimas, yra naikintinas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, nusprendžia, kad yra pagrindas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos VMI skundą tenkinti ir panaikinti atsakovės BUAB „Lygumų šalis“ 2023 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimą priimtą 1-uoju darbotvarkės klausimu.

25.       Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo procesinį sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

26.       Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos VMI skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo panaikinimo ir atskirasis skundas buvo patenkinti, atsakovei bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą tenkinti ir panaikinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Lygumų šalis“ 2023 m. kovo 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimą priimtą 1-uoju darbotvarkės klausimu.

Teisėjas                                                                        Vigintas Višinskis