Civilinė byla Nr. 2A-2386-302/2015

                             Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27251-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.; 11.10.; 15.; 16.2.4.; 121.; 121.18.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andrutės Kalinauskienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Armo“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui UAB „Armo“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

n u s t a t ė:

              I.              Ginčo esmė

Ieškovė R. B. kreipėsi teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti tarp šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, negrąžinti ieškovės į darbą, o laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti ieškovei iš atsakovo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 4 740 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-06-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1 500 Lt neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė atsakovo įmonėje pradėjo dirbti 2013-11-04 pardavimų ir rinkodaros vadybininko bei muitinės tarpininko atstovo pareigose. Atsakovas vėluodavo mokėti darbo užmokestį. Atsakovas su ieškove už 2014 m. sausio ir vasario mėnesius atsiskaitė tik 2014-04-01. Ieškovė įteikė atsakovui notaro patvirtintą prašymą atleisti ją iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau - DK) 128 straipsnį. Atsakovas ieškovės prašymo netenkino ir ieškovės nurodytu terminu jos neatleido. Atsakovas ieškovę atleido 2014-07-16 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Ieškovė nesutiko su atleidimo iš darbo pagrindu, kadangi po ieškovės prašymo pateikimo atsakovui ji gavo du atsakovo 2014-06-18 prašymus paaiškinti, kodėl ji neatvyksta į darbą. Ieškovė į prašymus atsakė, nurodydama, kad yra pateikusi prašymą atsakovui dėl atleidimo iš darbo pagal DK 128 str. Atsakovas į šiuos paaiškinimus nekreipė dėmesio, laikė ieškovės neatvykimą į darbą pravaikštomis, priėmė įsakymą, su kuriuo ieškovė nebuvo supažindinta ir atleido ieškovę iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Ieškovės manymu, kad situacija dėl vėlavimo mokėti darbo užmokestį nesikeistų ir toliau, todėl prašė negrąžinti jos į darbą ir taikyti DK nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą – t.y. sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, priteisti jai DK 140 str. 3 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą ieškovė vertino 1 500 Lt ir prašė juos priteisti iš atsakovo.

Atsakovas UAB „Armo“ atsiliepime į ieškinį, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2014-05-29 atsakovas gavo ieškovės pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d. Pareiškime nurodoma, kad nuo 2014 m. sausio mėn. atlyginimas ieškovei mokamas nereguliariai, vėluojant, kad daugiau kaip du mėnesius ji negauna viso darbo užmokesčio, tačiau nenurodė nei sumų, nei laikotarpių, už kuriuos neišmokėtas darbo užmokestis. 2014-06-03 atsakovas išsiuntė ieškovei atsakymą į prašymą, kuriame informavo ieškovę, kad neturi galimybės tenkinti jos prašymo, kadangi tam nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Atsakovas informavo, kad darbo užmokesčio atsiskaitymas už 2014 m. balandžio mėn. įvyko 2014-05-14. Taip pat pranešė, kad jei ieškovė toliau dirbti atsakovo įmonėje nepageidauja, ji turi teisę išeiti iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. arba šalių sutarimu pagal DK 125 str. 1 d. Ieškovė į atsakovo atsakymą nesureagavo. Ieškovė išėjo atostogų 2014-05-16 ir daugiau darbe nepasirodė. Neatvykimo priežasčių nenurodė. Atsakovas 2014-06-18 ir 2014-07-04 kreipėsi į ieškovę elektroniniu paštu, registruotu paštu bei per kurjerį su prašymu paaiškinti neatvykimo į darbą priežastis. Ieškovė pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad atsakovas nevykdo jos prašymų. Atsakovo teigimu, iki ieškovės prašymo atleisti ją iš darbo su ja buvo atsiskaityta 2014-05-14. Atsakovas laiku neišmokėjęs ieškovei vidutinio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, t.y. likus trim dienom iki atostogų, savo klaidą ištaisė ir ją kompensavo – išmokėjo 2014-05-26 vidutinį darbo užmokestį už kasmetines atostogas, jas pratęsė tiek dienų, kiek uždelsė atsiskaityti, t.y. 15 kalendorinių dienų, ir už jas apmokėjo vidutinį darbo užmokestį. Ieškovės prašymo dėl atleidimo iš darbo dieną nebuvo jokios skolos nei už gegužės, nei už balandžio, nei ankstesnius mėnesius. Visas ieškovei priklausantis darbo užmokestis buvo išmokėtas 2014-04-14. Neatvykdama į darbą nuo 2014-06-10 be pateisinamų priežasčių, ieškovė atsisakė vykdyti savo darbines pareigas ir pažeidė darbo drausmę. Atsakovas 2014-07-15 atleido ieškovę iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Atsakovo manymu, jis darbo sutartį su ieškove nutraukė teisėtai, todėl nėra pagrindo priteisti iš jo išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinę žalą. Ieškovė nepagrįstai prašė kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atostogų dienas apskaičiuodama už laikotarpį, kurį ji nedirbo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovės R. B. atleidimą iš darbo neteisėtu ir panaikino atsakovo UAB „Armo“ 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 2014/07/16 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo R. B.“ ieškovei R. B. skirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo; laikė, kad 2013 m. spalio 31 d. darbo sutartis Nr. 38, sudaryta tarp R. B. ir UAB „Armo“ yra nutraukta DK 128 str. 1 d. pagrindu 2014 m. gegužės 30 d.; priteisė ieškovei R. B. iš atsakovo UAB „Armo“ 1 343,58 Eur išeitinės išmokos; priteisė ieškovei R. B. iš atsakovo UAB „Armo“ 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisė ieškovei R. B. iš atsakovo UAB „Armo“ 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 443,58 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014-08-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Siekdamas patikrinti, ar darbdavys laikėsi įstatymų reikalavimų  ir darbo sutarties sąlygų dėl darbo užmokesčio mokėjimo, bei kokios buvo ieškovei priskaičiuotos ir išmokėtos darbo užmokesčio sumos, teismas įvertino darbo santykių laikotarpį nuo ieškovės darbo atsakovo bendrovėje pradžios 2013-11-04 iki jos atleidimo iš darbo. Teismas išanalizavęs į bylą pateiktus įrodymus, nustatė, jog jie patvirtina šiam ginčui esminę aplinkybę, t.y. ieškovės prašymo dėl atleidimo iš darbo pateikimo momentu (2014-05-27) atsakovas buvo uždelsęs sumokėti ieškovei dalį darbo užmokesčio už 2014 m. balandžio mėn. Teismas taip pat patikrinęs ieškovei atliktus darbo užmokesčio mokėjimus, nustatė, kad visą darbo užmokestį už 2014 m. kovo mėn. atsakovas vėlavo sumokėti 29 dienas, o išleisdamas ieškovę atostogų nuo 2014-05-16 atsakovas liko jai nesumokėjęs dalies darbo užmokesčio už balandžio mėn. Darbo užmokesčio likutis už 2014 m. balandžio mėn. ieškovei buvo išmokėtas 2014-05-26, pavėlavus visiškai atsiskaityti už 2014 m. balandžio mėnesį 11 dienų. Nustatytos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas du mėnesius iš eilės nevykdė pareigos mokėti ieškovei darbo užmokesčio kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 dienos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovė, pateikdama 2014-05-26 prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, turėjo teisę reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 128 str. 1 d. numatytu pagrindu, o atsakovo, nesilaikiusio įstatymo numatytos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su ieškove, veiksmus dėl šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimo už darbo drausmės pažeidimą pripažino neteisėtais. Pakeitęs darbo sutarties nutraukimo pagrindą į DK 128 str. 1 d., teismas ieškovei priteisė DK 140 str. 3 d. numatytą 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Tačiau teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, kadangi per darbo atsakovo bendrovėje laiką visas jai priklausiusias kasmetines atostogas ji yra panaudojusi. Nustatęs, kad ieškovė buvo atleista iš darbo neteisėtai, teismas pripažino, kad šios aplinkybės sąlygojo ieškovės dvasinius išgyvenimus, kurie vertinami kaip ieškovės patirta neturtinė žala, todėl ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą bei remdamasis LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., tenkino ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį  skundą argumentai

Apeliantas UAB „Armo“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai pritaikius DK 128 str. 1 d., todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas - ieškinį atmetant. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad prašymo pateikimo metu egzistavo skola už 2014 m. balandžio mėn. Visų pirma, teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl 400 Lt, darbdavio sumokėtų 2014-04-11 d., priskyrimo darbo užmokesčio ar automobilio nuomos įmokoms, nors atsakovas įrodinėjo, kad ši suma buvo mokamas darbo užmokestis, o ne automobilio nuomos mokestis už 2014 m. kovo mėn. Darbdavys pateikė į bylą tiek darbo užmokesčio, tiek automobilio nuomos mokėjimų skaičiavimus, iš kurių matyti, kad jei minėtą klaidingą sumą laikyti automobilio nuomos įmoka, susidaro atitinkama automobilio nuomos mokesčio permoka. Skundžiamame sprendime teismas laikėsi pozicijos, kad 1 202,4 Lt sumą už 2014 m. balandžio mėn. atsakovas sumokėjo ieškovei 2014-05-14 d., t.y. nepažeisdamas jokių susitarimų, o dėl likusios darbo užmokesčio dalies sumokėjimo neišdėstė aiškios pozicijos, teigdamas, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų duomenys ir mokėjimų duomenys nesutampa. Tačiau bylai esminės svarbos turi ne vėliau (2014 m. liepos mėn.) surašyti tarpusavio atsiskaitymų aktų projektai, tačiau ginčo momentu (prašymo pateikimo momentu) buvusi situacija. Nepaisant atsakovo nurodomų mokėjimo pavedimų paskirčių, t.y. už kurį mėnesį mokama, ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose laikėsi pozicijos, kad gautus mokėjimus užskaitydavo seniausioms darbo užmokesčio skoloms padengti, neatsižvelgiant į mokėjimų paskirtį, nurodytą banko pavedimuose – tokios pat pozicijos laikėsi atsakovas, teigdamas, kad iš įmonės lėšų, esant jų trūkumui, visų pirma buvo dengiamas darbo užmokestis. Taigi, atsakovo manymu, byloje nebuvo ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo taikyti DK 128 str. 1 d. Be to, pažymi, jog darbo ginčo buvimas pats savaime nėra pagrindas neturtinei žalai priteisti. Byloje nebuvo nustatytas joks nepagarbus darbdavio elgesys, šalys susirašinėjo elektroniniu paštu, keitėsi nuomonėmis dėl situacijos, ieškovė konsultavosi su darbo inspekcija ir teisininkais, t.y. buvo akivaizdu, kad kilo teisinis ginčas. Net jei galutiniame teismo sprendime būtų nustatyta, kad darbdavys nepagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl atleidimo pagal DK 128 str. 1 d., toks veiksmas pats savaime neturtinės žalos negalėjo sukelti – ieškovė konsultavosi su teisininkais, savo teises žinojo, atleidimo metu jau buvo įsidarbinusi kitoje bendrovėje, o jos emocijas dėl neteisėto atleidimo galima vertinti kaip pyktį, o ne dvasinius pergyvenimus – stresą, paniką ir t.t., juo labiau, kad teismas skundžiamame sprendime neįvardino, už kokio pobūdžio ir kuriuo metu buvusius „dvasinius išgyvenimus“ priteisė kompensaciją. Apelianto manymu, šiuo atveju taipogi turėtų būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į faktiškai patenkintus ir atmestus reikalavimus.

Ieškovė R. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas piktavališkai atsisakė priimti prašymą atleisti iš darbo pagal LR DK 128 str. ir atleido ieškovę sau patogesniu būdu – už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad toks neteisėtas darbdavio elgesys nekeičia teisinio šalių santykių kvalifikavimo ir nepanaikina darbuotojos prašymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes šio prašymo pateikimo metu egzistavo LR DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. darbdavys daugiau kaip du mėnesius ieškovei buvo nemokėjęs darbo užmokesčio. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė, pateikdama 2014-05-26 prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo, turėjo teisę reikalauti nutraukti darbo sutartį LR DK 128 str. 1 d. numatytu pagrindu. Apelianto, nesilaikiusio įstatymo numatytos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su ieškove, veiksmai dėl šalių sudarytos darbo sutarties nutraukimo už darbo drausmės pažeidimą pripažįstami neteisėtais. Nors apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas LR DK 128 str. 1 d. aiškina netinkamai, tačiau jo nurodyti argumentai yra visiškai nepagrįsti. Apelianto teiginys, jog ieškovės prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu už 2014 m. balandžio mėnesį jis buvo visiškai atsiskaitęs su ieškove yra nepagrįstas jokiais įrodymais, tad šis apelianto argumentas yra atmestinas. Ieškovė taip pat pažymi, jog apeliantas su ieškove elgėsi nepagarbiai, laiku nemokėjo atlyginimo, nepripažino ieškovės prašymo atleisti iš darbo LR DK 128 str. numatyta tvarka, nesumokėjo ieškovei už nepanaudotas kasmetines atostogas, pasinaudodamas savo, kaip stipresnės sutarties šalies padėtimi, atleido ieškovę neteisėtai ir taip pažemino jos reputaciją, nurodydamas, kad ieškovė atleista už pravaikštas. Tokiu būdu, apeliantas atitinkamai neteisėtai atleisdamas ieškovę, sąlygojo šmeižiančias bei smukdančias ieškovės dvasią ir emocinę būtį aplinkybes, nulėmusias ne tik jos reputacijos ir psichoemocinio būvio pablogėjimą, tačiau ir neigiamą aplinkinių žmonių bei būsimų darbdavių išankstinį vertinimą. Be to, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė ieškinį apeliantui pateikė pagrįstai bei tai, kad į teismą ieškovė nebūtų kreipusis, jeigu apeliantas būtų tinkamai vykdęs savo pareigas, darytina išvada, jog bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas priteisė tinkamai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas savo skunde kelia netinkamo bylos įrodymų pirmosios instancijos teisme įvertinimo klausimą, nulėmusį faktinių aplinkybių neteisingą konstatavimą bei neteisingos pirmosios instancijos išvados dėl ginčo dalyko susiformavimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo institutą, neatsižvelgdamas į jo teikiamus argumentus bei įrodymus, kad neegzistavo aplinkybės ieškovei suteikianti teisę nutraukti darbo santykius DK 128 straipsnio 1 d.  Su šiais argumentais kolegija nesutinka.

Byloje nustatyta, kad ieškovė R. B. ir atsakovas UAB „Armo“ 2013-10-31 sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 38, kuria atsakovas priėmė ieškovę dirbti pardavimų ir rinkodaros vadybininkės ir muitinės tarpininko pareigose nuo 2013-11-04 (t. 1, b. l. 9-11). Ieškovės 2013-10-31 prašymu darbdaviui, atsakovas jai priklausantį darbo užmokestį mokėjo vieną kartą per mėnesį pervesdamas užmokestį į ieškovės sąskaitą iki sekančio mėnesio 5-15 d. (b.l. 139 t. 1). Ieškovė įteikė atsakovui 2014-05-26 prašymą, kuriame prašė atleisti ją iš pareigų pagal DK 128 str. 1 d. nuo 2014-05-30 (t. 1, b.l. 16). 2014-06-03 atsakovas informavo ieškovę, kad prašymas atleisti iš darbo netenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo (t. 1, b.l. 25). 2014-07-16 atsakovo įsakymu ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (t. 1, b.l. 24).

Dėl DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo

Apeliaciniame skunde keliamas DK 128 straipsnio taikymo ir aiškinimo klausimas.

Pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Šios teisės darbuotojas nepraranda net ir tuo atveju, jei už paskutinį mėnesį visas darbo užmokestis jam buvo sumokėtas.

Taigi, DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio.

Nagrinėjamu atveju pagal šalių sudarytą darbo sutartį ir ieškovės prašymą darbo užmokestis turėjo būti mokamas vieną kartą: iki kito mėnesio 15 dienos už  praėjusį mėnesį. Taigi, galutinis terminas darbo užmokesčiui už praėjusį mėnesį sumokėti buvo einamojo mėnesio 15 diena. Esant tokioms sąlygoms, už 2013 m. gruodžio mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2013 m. sausio 15 d., o buvo atsiskaityta 2013 m. sausio 24 d., už 2014 m. sausio mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2014 m. vasario 15 d., o buvo atsiskaityta 2014 m. kovo 14 d., už 2014 m. vasario mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2014 m. kovo 15 d., o atsiskaityta tik 2014 m. balandžio 1 d., už 2014 m. kovo mėnesį turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2014 m. balandžio 15 d., o atsiskaityta tik 2014 m. gegužės 14 d., už 2014 m. balandžio mėn. turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2014 m. gegužės 15 d., o visiškai už šį mėnesį atsiskaityta tik 2014 m. gegužės 26 d., už 2014 m. gegužės mėn. turėjo būti visiškai atsiskaityta iki 2014 m. birželio 15 d., o visiškai už šį mėnesį atsiskaityta tik 2014 m. liepos 16 d. Tai reiškia, kad jau 2014 m. kovo 31 d. susidarė situacija, kai darbuotojui buvo nesumokėtas visas darbo užmokestis už du mėnesius: 2014 m. sausį ir vasarį. Pažymėtina tai, kad ir už vėlesnius mėnesius atsakovas vėlavo mokėti darbo užmokestį iki pat 2014 m. gegužės mėnesio darbo užmokesčio mokėjimo, kurį atsakovas sumokėjo tik 2014 m. liepos 16 d. Darbdavys su darbuotoja nebuvo atsiskaitęs 2014 m. gegužės 26 d., t. y. tą pačią dieną, kurią darbuotoja pateikė prašymą atleisti iš darbo, tačiau atsiskaitė prašymo gavimo dieną. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavio sumokėtas darbo užmokestis ieškovei prašymo pateikimo atleisti ją iš darbo dieną, nekeičia teisinio šalių santykių kvalifikavimo ir nepanaikina darbuotojos prašymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes šio prašymo pateikimo metu egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. darbdavys daugiau kaip du mėnesius ieškovei buvo nemokėjęs viso (dalies) darbo užmokesčio.

Apelianto manymu ši teisės norma taikytina tik tais atvejais, kai du mėnesius iš eilės darbuotojui visiškai nemokamas darbo užmokestis. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra pasisakęs, kad ji reiškia, jog darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai, nes yra atlyginimas už darbą (DK 186straipsnio 1 dalis). Jis turi būti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas, ne rečiau kaip kartą per mėnesį (DK 201 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys du mėnesius iš eilės nemoka darbo užmokesčio, ši aplinkybė yra juridinis pagrindas, nustatantis darbuotojui teisę nutraukti darbo sutartį remiantis DK128 straipsnio 1 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. AB „Narūnas“, bylos Nr. 3K-313/2004). Šios normos aiškinimas išplėtotas vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, nurodant, kad DK 128straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visą ar iš dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiškia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal šią normą darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylųskyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. AB „Dvarčionių keramika“, bylos Nr. 3K-3-532/2013). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiškose bylose pateiktais išaiškinimais. Aiškindamas šią normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iš eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio. Taigi esant nustatytam, kad ieškovei du mėnesius iš eilės buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojai kreiptis dėl atleidimo iš darbo.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad teismas teisingai taikė ir aiškino DK 128 straipsnio nuostatas ir nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl naikinti jo priimto procesinio sprendimo nėra pagrindo.

Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo aplinkybių nustatymo

Apeliantas teigia, kad prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu už 2014 m. balandžio mėnesį jis buvo visiškai atsiskaitęs su ieškove. Kolegija su šitais argumentais nesutinka, nes jie nepagrįsti pakankamais įrodymais. Nors apeliantas nurodo, kad 2014 m. balandžio 11 d. jo sumokėtus 400 Lt teismas turėjo priskirti prie darbo užmokesčio, o ne prie automobilio nuomos už 2014 m. kovo mėn., tačiau šis argumentas prieštarauja pačiame mokėjime nurodytai paskirčiai (t. 1, b.l. 90). Iš mokėjimo nurodymo aiškiai matyti, kad atsakovas moka už automobilio nuomą, nors nėra nurodyta už kurį nuomos mėnesį, tačiau teismas neturėjo pagrindo šio mokėjimo priskirti darbo užmokesčiui, nes atsakovas mokėdamas ieškovei darbo užmokestį mokėjimo nurodyme nurodydavo „avansas“ arba „atlyginimas“ taip pat nurodydavo už kurį mėnesį moka (t. 1, b.l. 68-86). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tarp šalių automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta 2014-01-02 (t.1, b.l. 56), nuomos santykiai pradėjo galioti nuo 2014-01-06 (sutarties 4.1 p.), nuomos santykiai buvo nutraukti ieškovės nuo 2014-06-30 (t. 1, b.l. 108), t.y. automobilis buvo nuomojamas 5 mėnesius. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas penkis mėnesius yra mokėjęs už automobilio nuomą (t. 1, b.l. 88-92). Iš šių mokėjimų galima spręsti, jog atsakovas nėra pilnai atsiskaitęs už nuomą pagal sutartyse numatytą sąlygas, t.y. sumokėjęs visą priklausantį nuomos mokestį, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo vieno iš mokėjimų (už automobilio nuomą) priskirti mokėjimui ieškovei priklausančio darbo užmokesčio. Kadangi byloje nėra ginčo ir pareikšto reikalavimo dėl nesumokėto nuomos mokesčio, todėl teismui nebuvo pagrindo nustatinėti jo nesumokėtos dalies ir kolegija dėl to nepasisako.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu ir pritarti jo skunde dėstomoms aplinkybėms apie tam tikrų dalių darbo užmokesčio mokėjimo tam tikrą mėnesį, laikant tokius mokėjimus kaip visišką atsiskaitymą  už vieną ar kitą mėnesį, nes tai yra tik apelianto interpretacijos ir pasvarstymai, nes tokiais pasvarstymais nėra paneigtos teismo ir teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės apie galutinius darbo užmokesčio sumokėjimo už tam tikrą mėnesį sumokėjimo terminus, kurie nurodyti aukščiau.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad kai darbdavys tinkamai neįformino atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu, darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę, o darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį būtų buvęs įformintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“,bylos Nr. 3K-3-464/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011). Teismas laikėsi šios suformuotos praktikos pripažino ieškovės atleidimą iš darbo 136 str. 3 d. 2 p. dalies pagrindu neteisėtu ir laikė darbo sutartį nutraukta DK 128 straipsnio pagrindu bei taikė ir atleidimo pagal šį straipsnį padarinius, o už tai, kad ieškovės atleidimas pripažintas neteisėtu priteisė jai neturtinės žalos atlyginimą. Kadangi apeliaciniu skundu sutarties nutraukimo padariniai nėra ginčijami, kolegija dėl jų nepasisako, o pasisako dėl neturtinės žalos priteisimo, su kurio priteisimu nesutinka apeliantas.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus.

Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, būtina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių šaliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbą, jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iš darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotoją iš darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais. Tai ypač svarbu ir dėl to, kad asmens teisė į darbą, asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006).

Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 100 EUR neturtinės žalos motyvuodamas tuo, kad atsakovas padarė neteisėtus veiksmus - neteisėtai atleido ieškovę, ši aplinkybė sąlygojo ieškovės dvasinius išgyvenimus, kuriuos vertino kaip ieškovei padarytą žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada atitinka bylos faktinėms aplinkybėms, todėl apelianto teiginiai kad ginčo atveju nebuvo neteisėtų atsakovo veiksmų, kurių pagrindu galėjo būti priteisiama neturtinė žala, arba, kad neteisėtas atleidimas iš darbo savaime nesukelia neturtinės žalos, yra nepagrįsti. Ieškovė iš darbdavio pusės patyrė nesiskaitymą su darbuotoja, nes akivaizdžiai būdamas neteisus dėl to jog nemoka ieškovei darbo užmokesčio sutartyje sutarta tvarka, tačiau parašius jai pareiškimą ir paprašius atleisti iš darbo bei nurodžius nagrinėjamu atveju pagrįstą pagrindą, atsakovas netenkino prašymo, neturėdamas jokio pagrindo paskyrė ieškovei pačią griežčiausią nuobaudą. Tokie atsakovo veiksmai sąlygojo ieškovės dvasinius išgyvenimus, ji jautėsi pažeminta.   Nustatydamas žalos dydį, nepriteisė ieškovės prašomos sumos, ją sumažino, pagal savo dydį ji nėra didelė, atitinka teismų praktikoje panašiose pagal savo aplinkybes faktines aplinkybes bylose priteisiamas neturtinės žalos sumas. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Kolegija nurodo, kad DK 35 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavius, darbuotojus ir jų atstovus įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, numato draudimą piktnaudžiauti savo teise. Tačiau šiuo atveju darbdavys savo teises įgyvendino nesilaikydamas šių nuostatų ir be teisėto pagrindo atliko veiksmus (atleido ieškovę iš darbo) ir dėl to laikytina, kad darbuotojai padaryta neturtinė žala, darbuotoja turi teisę reikalauti iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantas nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti perskirstytos ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas netenkintas ir sumažintas reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, turi būti priteistos iš ieškovės jo patirtos bylinėjimosi išlaidos. Su tokiais apelianto argumentais kolegija nesutinka.

CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų taisyklė ,,pralaimėjęs moka“, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies ją laimėjusios šalies naudai neatsižvelgiant į tai, kad pralaimėjusi šalis nepiktnaudžiavo procesu. Taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiama nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas priteisė ne visas ieškovės prašytas bylinėjimosi išlaidas, o tik jų dalį. Teismo vertinimu, sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ieškovės naudai, todėl sprendžiant priteistinų išlaidų dydį teismas atsižvelgia ne tik į patenkintų reikalavimų proporciją, bet ir į pagrindinę bylinėjimosi išlaidų taisyklę –„pralaimėjęs moka“. Tai, kad patenkinus reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, priteistos ieškovės prašytos sumos kildintos iš neteisėto atleidimo iš darbo ir atmesta nežymi dalis reikalavimų, o konkrečiai, nepriteista kompensacija už nepanaudotas atostogas, bei patenkinus patį reikalavimą dėl neturtinės žalos priteistas mažesnis jos dydis, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismo ir taip sumažintas ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis, turi būti dar mažinamas. Kaip jau minėta atsižvelgiant į bylos kategoriją ir į šalių nelygią finansinę padėti ir galimybes, bei į įstatymo leidėjo suteiktą teisę nukrypti nuo proporcingo patenkintų reikalavimų dalies nukrypimo, jas priteisiant faktiškai laimėjusiai šaliai (CPK 93 str. 4 d.) nėra pagrindo sutikti su apeliantu ir perskirstyti nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atmetus apeliacinį skundą iš apelianto priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.  Ieškovė prašė priteisti 205,7 EUR bylinėjimosi išlaidų, pateikė apeliacinės instancijos teismui šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, išlaidas patyrė sumokėdama už teisinę pagalbą advokatui parengusiam privalomą procesinį dokumentą – atsiliepimą į apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš apelianto.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Armo, į.k. 302487848, 205,7 (du šimtus penkis eurus, 5 cent.) EUR ieškovei R. B..

Teisėjai                                                                                                  Romualda Janovičienė

                                                                                                                Andrutė Kalinauskienė

                                                                                                                Antanas Rudzinskas