Civilinė byla Nr. e2A-102-467/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01939-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.5.2.14; 2.6.10.5.2.17; 3.1.3.6.2; 3.2.4.8.2

 (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Danguolės Martinavičienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, atsakovo ir trečiojo asmens V. L., atsakovės biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“, trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „ELTKO“ ir trečiojo asmens P. R. apeliacinius skundus bei atsakovo ir trečiojo asmens V. L. prisidėjimą prie atsakovės biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Agromena lt“ (buvusiai uždarajai akcinei bendrovei „R. AGROTECH“), ir biudžetinei įstaigai „Kultūros infrastruktūros centras“ (buvusiai valstybės įmonei „Lietuvos paminklai“) dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka, tretieji asmenys – viešoji įstaiga A-CENTRAS* (*nuasmenintas tikrasis pavadinimas), B-PARAPIJA*(*nuasmenintas tikrasis pavadinimas), AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veiklą vykdanti per filialą Lietuvoje, „ERGO Insurance“ SE, Lietuvoje veiklą vykdanti per Lietuvos filialą, uždaroji akcinė bendrovė „ELTKO“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Eltalis ir Ko“), uždaroji akcinė bendrovė „Gamaka“, P. R., S. K., P. J., R. T., V. L., bei pagal ieškovės Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams P. J., V. L. ir R. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys – draudimo bendrovė „ERGO Insurance“ SE, Lietuvoje veiklą vykdanti per Lietuvos filialą, viešoji įstaiga A-CENTRAS, B-PARAPIJA.

                

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ (buvusi ASS „Gjensidige Baltic“, veikianti per ASS „Gjensidige Baltic“ filialą Lietuvoje), ir ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „DK „PZU Lietuva“ patikslintu ieškiniu prašė: 1) priteisti solidariai iš atsakovų ADB „Gjensidige“ išmokėtą 655 699,72 Eur draudimo išmoką (žalos atlyginimą), 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; 2) priteisti solidariai iš atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą 216 230,31 Eur draudimo išmoką (žalos atlyginimą), 5 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas; 3) solidariai iš atsakovų UAB „Agromena lt“ ir valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Lietuvos paminklai“ papildomai priteisti 1 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2.       Ieškovės nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.1015 straipsnio 1 dalimi, ieškovėms, sumokėjusioms draudimo išmokas, subrogacijos tvarka perėjo teisė reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo iš atsakingų už padarytą žalą dėl (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblyje ir (duomenys neskelbtini) bažnyčioje kilusio gaisro asmenų. Kadangi gaisras kilo dėl netinkamai įrengto dūmtraukio, atsakingais už žalos atsiradimą laikytini asmenys, privalėję užtikrinti dūmtraukio statybą nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. 

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 3 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

4.       Bylos nagrinėjimo iš naujo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatyta, kad Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-68-856/2022, kurioje ieškovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas) prašo teismo priteisti valstybei solidariai iš atsakovų P. J., V. L. ir R. T. 2 782 030,69 Eur žalos atlyginimą ir 6 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovai, būdami valstybės tarnautojams prilygintais asmenimis, tinkamai neatliko jiems pavestų pareigų, todėl kilus gaisrui buvo sužalotas (duomenys neskelbtini) bažnyčios ir (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio vienuolyno namas bei (duomenys neskelbtini) bažnyčios ir (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio (duomenys neskelbtini) bažnyčia, taip pat sunaikintos kilnojamosios vertybės, buvusios (duomenys neskelbtini) bažnyčios ir (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio vienuolyno name. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-29-790/2022 ši civilinė byla sujungta su civiline byla pagal ieškovės ADB „Gjensidige“, perėmusios ir ieškovės UAB „DK „PZU Lietuva“ teises, ieškinį.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

5.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 9 d. sprendimu Kultūros paveldo departamento ieškinį atmetė, priteisė iš Kultūros paveldo departamento atsakovei R. T. 3 504,16 Eur, o atsakovui P. J. 6 640 Eur teisinės pagalbos išlaidas; ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei ADB „Gjensidige“ solidariai iš atsakovų biudžetinės įstaigos (toliau – BĮ) „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ 327 849,86 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 6 595,45 Eur bylinėjimosi išlaidas (iš kiekvieno po 3 297,73 Eur), kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės ADB „Gjensidige“ Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui (toliau – ir PAGD) 8 437,71 Eur, UAB „Gamaka“ 8 154,43 Eur, UAB „ELTKO“ 4 518,38 Eur, UAB „Vilpra“ 3 638,47 Eur, UAB „Vilpros pramonė“ 3 156,07 Eur teisinės pagalbos išlaidas.

6.       Spręsdamas dėl baudžiamųjų bylų prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje teismas pažymėjo, kad tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamuosiuose procesuose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą. Prijungtų baudžiamųjų bylų duomenimis, P. J. buvo nuteistas už tai, kad išjungė signalizaciją ir taip prisidėjo prie gaisro išplitimo, tuo tarpu V. M. ir V. L. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021, R. T. atžvilgiu – Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-354/2022. Teismas nusprendė, kad R. T. ir V. L. veiksmai nebuvo įvertinti kaip neturintys nusikalstamos veikos požymių, o nuo baudžiamosios atsakomybės jie buvo atleisti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką nurodytose bylose teismas pripažino, kad prejuduciniais faktais šioje byloje laikytinos teismų baudžiamajame procese nustatytos aplinkybės, kiek jos yra susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis.

7.       Teismas pažymėjo, kad bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į tai, kad R. T. ir V. L. veiksmai nepripažinti nusikalstama veika, tačiau priėmus ne išteisinamąjį nuosprendį, o nutraukus baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamajame procese nustatytos faktinės aplinkybės, kiek jos susijusios su atitinkamų asmenų pareigų nevykdymu, gaisro kilimo priežastimis ir pasekmėmis, yra prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje, atitinkamai veiksmų neteisėtumą įvertino civilinės atsakomybės aspektu.

8.       Pasisakydamas dėl P. J. atžvilgiu taikytos baudžiamosios atsakomybės, teismas nustatė, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį, konstatavus, jog P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – laikinai eidamas viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) A-CENTRAS vadovo pareigas, dėl to turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal Lietuvos Respublikos Priešgaisrinės saugos įstatymo (toliau – PSĮ) 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto – vienuolyno pastato – priešgaisrinę būklę, pagal PSĮ privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte, nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir B-PARAPIJA patyrė didelę žalą, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastate, pagal PSĮ įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 5 d. gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastatas ir (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastatas, priklausantys B-PARAPIJAI ir sunaikinti bei sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur (6 430 136 Lt) – žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės.   

9.       Teismų sprendimais baudžiamajame procese nustatyta, kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog P. J. neužtikrino, kad kieto kuro katilai buvo kūrenami netinkamu kuru, t. y. drėgnesnėmis nei 20 proc. drėgnumo malkomis (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017 10.3.1 punktas). Pažymėta, kad nebuvo neginčijamai nustatyta, kokiomis ir kur laikomomis malkomis buvo kūrenama iki gaisro; nebuvo tiksliai nustatytas vietos apžiūros metu prie katilinės esančioje patalpose sandėliuotų malkų drėgnumas (žr. ten pat 10.3.5 punktą). P. J. išjungė signalizaciją, o ne ją perjungė, kaip teigia nuteistasis, tačiau išjungė ne visą pastato priešgaisrinę signalizaciją, o tik signalizaciją suveikimo zonoje (žr. ten pat 10.5.5 punktą).

10.       Baudžiamojoje byloje, remiantis ekspertinių tyrimų rezultatais, ekspertų paaiškinimais, eksperimento metu gautais duomenimis, liudytojų parodymais, kasatoriaus paaiškinimais, nustatyta, kad gaisras kilo ne dėl P. J. veiksmų, tačiau jo veiksmai lėmė tai, jog kilęs gaisras nebuvo pastebėtas, išplito ir dėl to išplitusio gaisro metu buvo padaryta teismų sprendimuose detalizuota didelė žala. Iš teismų sprendimų ir bylos medžiagos matyti, kad vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis buvo faktiškai įrengtas ne pagal projektą (panaudojant metalines alkūnes) ir nesilaikant priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų (jame įrengtos neapšiltintos pravalos durelės, per arti degios medinės stogo konstrukcijos, kurios nepadengtos antipirenine medžiaga, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę ir t. t.), o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose dokumentuose neužfiksuoti. Be to, nebuvo atliekami dūmtraukių valymai, dėl ko iki 2012 m. sausio 25 d. nenustatytu laiku kilusių suodžių gaisrų dūmtraukyje metu buvo pažeistos izoliacinės medžiagos savybės, todėl 2012 m. sausio 25 d. vakare, dūmtraukyje kilus suodžių gaisrui, paveiktos aukštos temperatūros, šalia esančios stogo medinės konstrukcijos pradėjo degti (smilkti). Suveikus priešgaisrinei signalizacijai, P. J., nepatikrinęs signalizacijos suveikimo zonos ir nenustatęs suveikimo priežasties, signalizaciją jos suveikimo zonoje išjungė, dėl ko gaisras nebuvo laiku pastebėtas. Santykinai ilgą laiką degimo procesas vyko lėtai dėl deguonies trūkumo, ir tik apie 2012 m. sausio 26 d. 4 val., liepsnai prasimušus per stogo dangą, gaisras apėmė visą stogą bei išplito į antrame aukšte esančią neizoliuotą (su medine lubų perdanga) muziejaus patalpą Nr. 204, taip pat apgadino stogais sujungtą bažnyčios pastatą. Taigi, iš teismų sprendimų matyti, kad P. J. veiksmai buvo tinkamai pripažinti lėmusiais gaisro nesavalaikį pastebėjimą ir jo išplitimą, ir šie veiksmai neabejotinai prisidėjo prie gaisro padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 7.2 punktas).

11.       Teismai baudžiamajame procese, įvertinę tai, kad žala kilo dėl kelių priežasčių, nusprendė, jog nėra galimybių konstatuoti, kokius nusikalstamus veiksmus yra (jei yra) atlikę kiti asmenys ir kaip šie veiksmai susiję (jei susiję) su P. J. nusikalstama veika, todėl negali padaryti išvados dėl civilinės atsakomybės, t. y. spręsti, kokia civilinės atsakomybės rūšis (solidarioji ar dalinė) ir kokia apimtimi yra taikytina sprendžiant byloje pareikštus civilinius ieškinius. Toks sprendimas, kuriuo civiliniams ieškovams, išskyrus VšĮ A-CENTRAS, pripažįstama teisė į ieškinių patenkinimą, o ieškiniai dėl žalos dydžio, taip pat ir dėl P. J. bei dėl visų kitų su žala susijusių asmenų civilinės atsakomybės ribų nustatymo perduodami nagrinėti civilinio proceso tvarka, yra tinkamas. Taigi, teismų padaryta išvada, kad „P. J. <…>“ nereiškia, kad ši žala kilo išimtinai dėl jo nusikalstamos veikos (žr. ten pat 7.3 punktą).

12.       Pasisakydamas dėl R. T., V. L. ir V. M. atžvilgiu vykusių baudžiamųjų procesų, teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu R. T., V. M. ir V. L. buvo nuteisti pagal BK 188 straipsnio 2 dalį bei 229 straipsnį ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartimi šis nuosprendis paliktas nepakeistas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 nutarta: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalį dėl V. M. ir V. L. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jiems nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesta nuteistosios R. T. apeliacinio skundo dalis dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-354/2022 nuspręsta panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl R. T. nuteisimo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

13.       Baudžiamajame procese, remiantis atliktų ekspertinių tyrimų rezultatais, ekspertų paaiškinimais, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais ir kitais rašytiniais bylos įrodymais, nustatyta, kad gaisras 2012 m. sausio 25–26 d. naktį (duomenys neskelbtini) vienuolyno palėpėje iš esmės kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio poveikio. Teismų konstatuota, kad vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis ir kaminas buvo faktiškai įrengti nesilaikant rekonstravimo projekto dalyje „Šildymas-vėdinimas“ nustatytų bei privalomų gaisrinės saugos reikalavimų: dūmtraukis įrengtas panaudojant metalines neapšiltintas alkūnes, palėpės patalpoje dūmtraukyje įrengtos neapšiltintos pravalos durelės, per arti degios medinės stogo konstrukcijos, kurios nepadengtos antipirenine medžiaga, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę, o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose statybos dokumentuose ir projektinėje dokumentacijoje neužfiksuoti. Už šių reikalavimų neįvykdymą yra atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas. Byloje nustatyta, kad objekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove ir projekto vykdymo priežiūros vadove buvo R. T., statinio statybos vadovu – V. M., o statinio statybos techniniu prižiūrėtoju – V. L.. V. L., sužinojęs, jog statinio (dūmtraukio) projekto sprendiniai dėl atitinkamų priežasčių negali būti realizuojami, teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl sprendinių koregavimo, neužtikrino, kad statyba būtų vykdoma pagal projektą, R. T. neužtikrino ir nekontroliavo, kad dūmtraukis būtų įrengiamas pagal projektą, V. M. privalėjo nuolat kontroliuoti, kad dūmtraukio įrengimo darbai vyktų pagal projektą, o pastebėjęs, kad dėl atitinkamų priežasčių nėra galimybės statyti pagal projektą, nereikalavo, kad projektas būtų pataisytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 13 punktas).

14.       Išplėstinė teisėjų kolegija neturėjo pagrindo abejoti teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. T., V. M. ir V. L. netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dūmtraukio įrengimo nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir kilusių padarinių – gaisro kilimo ir dėl to padarytos didelės turtinės žalos. Priežastinio ryšio buvimą patvirtina ir ekspertizės akte Nr. 65-3 (EA) nurodytos išvados bei jas davusio eksperto A. R. (A. R.) paaiškinimai, kad kilusio gaisro židinio zona yra vienuolyno pastato palėpės pietinėje dalyje, šalia eksploatuojamo kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukio; kad (duomenys neskelbtini)  vienuolyno ansamblio rekonstravimo projekto dalies „Šildymas-vėdinimas“ nustatytų reikalavimų neatitinkantys kietojo kuro katilų dūmtraukio ir kamino konstrukcijos pakeitimai (išlinkimai, metalinių dūmtraukių dalių sujungimai savisriegiais, pravalymo durelių įrengimas ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) turėjo įtakos gaisro kilimui. Pažymėtina, kad patys nuteistieji neginčijo, jog kietojo kuro katilų dūmtraukis buvo įrengtas nukrypstant nuo projekto, tačiau teigė, kad byloje nustatyti konstrukcijos pakeitimai buvo neesminiai ir negalėjo turėti įtakos gaisro kilimui. Tačiau iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad šie nuteistųjų teiginiai buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis (ekspertinių tyrimų išvadomis, ekspertų paaiškinimais), kurių patikimumas nekelia abejonių, o kitos nuteistųjų iškeltos galimos gaisro (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastato palėpėje kilimo priežastys teismų buvo patikrintos ir motyvuotai atmestos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 14 punktas).

15.       Apibendrindamas nurodytuose baudžiamuosiuose procesuose nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad yra nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai: 1) gaisro kilimo priežastis buvo dūmtraukio įrengimas nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, už ką buvo atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas; 2) P. J. veiksmai išjungiant signalizaciją lėmė gaisro nesavalaikį pastebėjimą ir jo išplitimą, tai neabejotinai prisidėjo prie gaisro padarinių.

16.       Su atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD, pozicija, kurios laikėsi ir trečiasis asmuo UAB „Gamaka“, kad subrogacija šiuo atveju nėra galima, nes pats nukentėjęs asmuo (draudėjas) yra atsakingas už žalą, teismas sutiko iš dalies, pažymėdamas, jog draudimo bendrovės ieškinys nėra reiškiamas draudėjai VšĮ A-CENTRAS ir (ar) jos darbuotojui, o statybos procese dalyvavusiems juridiniams asmenims.

17.       Teismas, pasisakydamas dėl subrogacijos negalimumo, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju yra galimi du variantai: 1) kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats arba yra apdrausta netiesioginė civilinė atsakomybė (pvz., CK 6.246 straipsnio 2 dalis). Čia subrogacija negalima pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį. Tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Tokiais atvejais draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad įvykus draudiminiam įvykiui neturėtų nuostolių atlygindamas žalą, padarytą trečiajam asmeniui, arba, pavyzdžiui, draudikas, apdraudęs darbdavio civilinę atsakomybę, neįgytų teisės reikalauti išmokėtų sumų iš darbdavio darbuotojų, t. y. draudėjas, apdrausdamas savo civilinę atsakomybę, kartu apdraudžia ir asmenis, už kurių veiksmus jis yra atsakingas. Tokiu atveju draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, atgręžtinio reikalavimo teisė į draudėją arba jo apdraustus asmenis padarytų civilinės atsakomybės draudimą beprasmį. Taigi CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatytos taisyklės dėl subrogacijos negalimumo civilinės atsakomybės draudimo atveju taikytinos, tik draudimo bendrovių, išmokėjusių išmokas pagal civilinės atsakomybės draudimą, subrogaciniams reikalavimams draudėjui (naudos gavėjui); 2) kitokia situacija yra tuo atveju, jei civilinės atsakomybės draudikas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, draudėjas yra apdraudęs tik savo, bet nėra apdraudęs už žalą atsakingo asmens civilinės atsakomybės, t. y. draudimo apsauga galioja tik dėl draudėjo, bet ne dėl žalą padariusio asmens. Tada draudikas, atlyginęs žalą už savo draudėją, įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį, o jei šis yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę (savo interesą) – solidariai į tą asmenį ir jo draudiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503). Be to, teismų praktikoje išaiškinta, jog pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties.

18.       Teismas nustatė, kad tarp trečiojo asmens VšĮ A-CENTRAS (užsakovo) ir jungtinės veiklos pagrindu veikiančių atsakovių (rangovų) BUAB „Restauracija“ (pašalinta iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nutartimi), UAB „Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo instituto“ (vėliau BUAB „Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas“, pašalinta iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartimi), P. R. individualios firmos „Agrotech“ (vėliau UAB „R. AGROTECH“ ir UAB „Agromena lt“) 2009 m. balandžio 28 d. buvo pasirašyta (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms techninio projekto (tvarkybos darbų projektas kaip sudėtinė techninio projekto dalis) parengimo paslaugų, tvarkomųjų statybos darbų atlikimo bei projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo sutartis Nr. ZAŠ-18 (toliau – ir sutartis Nr. ZAŠ-18). Pagal šios sutarties 1.1 punktą, rangovai įsipareigojo parengti kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), techninį projektą, atlikti paveldosaugos tvarkomuosius darbus, tvarkomuosius statybos darbus bei vykdyti projekto priežiūrą. Sutarties Nr. ZAŠ-18 1.2 punkte nustatyta, kad statybos techninę priežiūrą vykdo užsakovo paskirtas techninis prižiūrėtojas. Šiuo atveju statybos techninė prižiūra buvo pavesta BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ (buvusiai VĮ „Lietuvos paminklai“). Taigi nagrinėjamu atveju subrogacinis reikalavimas reiškiamas statybos proceso dalyviams, veikusiems draudėjo užsakymu, bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai PAGD, dėl netinkamo pareigų vykdymo sprendžiant dėl statinio atitikimo gaisrinės saugos reikalavimams. Todėl, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, bei teismų praktikos išaiškinimus, teismas nesutiko su argumentais, kad šiuo atveju subrogacija rangovams, techninę priežiūrą vykdžiusiam subjektui ir asmeniui vykdžiusiam valstybinės priešgaisrinės apsaugos patikrinimą, negalima.

19.       Teismas taip pat nesutiko su atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD, ir ją palaikančių trečiųjų asmenų pozicija dėl ieškinio senaties taikymo, pažymėdamas, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-801-464/2020 nurodė, jog ieškinio senaties terminas šiuo atveju prasidėjo nuo draudėjų (ir jas prievolėje pakeitusių draudikių) sužinojimo apie neabejotinai patirtą žalą, t. y. apie įvykusį gaisrą, kurio padariniai buvo akivaizdūs šį gaisrą užgesinus. Tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nepaneigta. Kadangi tiek VšĮ A-CENTRAS, tiek B-PARAPIJAI apie įvykusį gaisrą tapo žinoma 2012 m. sausio 26 d., ieškovė ASS „Gjensidige Baltic“, pateikusi nagrinėjamoje byloje ieškinį 2014 m. rugsėjo 12 d., trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido. Ieškovė UAB DK ,,PZU Lietuva“, reikalavimą pateikusi (įkėlusi į EPP) 2015 m. kovo 1 d., o ne 2015 m. vasario 27 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, trejų metų ieškinio senaties terminą vienu mėnesiu ir keliomis dienomis praleido (61 punktas). Tačiau spręsdamas dėl ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ praleisto senaties termino atnaujinimo, Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad ieškinio senatis praleista dėl svarbių priežasčių ir praleistas terminas apeliantei atnaujintinas (65 punktas). Perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas kitaip spręsti senaties (ne)taikymo klausimą, nebuvo pateikta, kaip ir nepateikta teisinių argumentų, kodėl žemesnės instancijos teismas turėtų nesivadovauti aukštesnės instancijos teismo pateiktais išaiškinimais. Todėl teismas dėl byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino (ne)taikymu, pakartotinai plačiau nepasisakė.

20.       Teismas nesutiko ir su atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD, bei trečiojo asmens UAB „Gamaka“ argumentais, kad nagrinėjamu atveju, remiantis Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 131 nuostatomis, įvykis turėjo būti pripažintas nedraudžiamuoju. Šiuos argumentus teismas atmetė atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, kuria remiantis aplinkybė, ar įvykis yra draudžiamasis (ar nedraudžiamasis), yra reikšminga tik tuomet, kai sprendžiamas draudėjo ir draudiko ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau ji nėra reikšminga vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto galimai atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Pastarasis asmuo tokiu atveju nuo pareikšto reikalavimo turėtų gintis remdamasis deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančios materialiosios teisės normomis, kurios būtų taikomos, jeigu dėl žalos atlyginimo tiesiogiai į atsakovą būtų kreipęsis nukentėjęs asmuo. <...> teismas, spręsdamas dėl draudiko subrogacijos pagrindu perimto reikalavimo, neturėjo pagrindo vertinti, ar byloje įvykęs įvykis pagal draudiko ir draudėjo sudarytas draudimo sutarties sąlygas (draudimo taisykles) gali būti pripažįstamas draudžiamuoju (nedraudžiamuoju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023 32-33 punktai). Atsižvelgdamas į nurodytus kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, teismas nurodė neanalizuojantis ir nepasisakantis dėl šalių argumentų, susijusių su įvykio pripažinimu (ne)draudžiamuoju.

21.       Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės ieškinys grindžiamas aplinkybe, jog statybos darbus ir techninę priežiūrą sutarčių pagrindu vykdę asmenys nukrypo nuo projekto, be kita ko, pažeidžiant statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog buvo pažeista bendroji rūpestingumo pareiga, ji pažeista vykdant statybos rangos ir statybos techninės priežiūros sutartis, todėl konstatavo, kad žala kyla iš neteisėtų veiksmų vykdant sutartį, t. y. nesilaikant bendrosios rūpestingumo pareigos ir taip padarant užsakovei žalą. Tuo tarpu atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD, atžvilgiu taikytinas deliktinę atsakomybę reguliuojantis teisinis reglamentavimas. 

22.       Atsižvelgdamas į CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą ir aukščiau nurodytuose baudžiamuosiuose procesuose nustatytus tokius prejudicinę reikšmę turinčius faktus, t. y.: 1) VšĮ A-CENTRAS vadovo P. J. neteisėti veiksmai atjungiant signalizaciją lėmė gaisro laiku nepastebėjimą ir išplitimą; 2) R. T. (dirbdama UAB „Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos instituto“ projektų vadove ir direktoriaus įsakymu Nr. V-32A būdama paskirta objekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove bei projekto vykdymo priežiūros vadove), V. M. (dirbdamas UAB „Gamaka“ (subrangovas) ir V. L. (VĮ „Lietuvos paminklai“ direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. Į-46 paskirtas projekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ statinio statybos techniniu prižiūrėtoju) netinkamai atliko savo pareigas, t. y. įrengiant dūmtraukį nesilaikė pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kas lėmė kilusius padarinius – gaisro kilimą ir dėl to padarytą didelę turtinę žalą, teismas padarė išvadą, kad UAB „Agromena lt“ yra atsakinga už subrangovo darbuotojo atliktus neteisėtus veiksmus, o BĮ „Kultūros infrastuktūros centras“ yra atsakinga už savo darbuotojo neteisėtus veiksmus. 

23.       Teismas nesutiko su trečiojo asmens UAB „Gamaka“ pozicija, kad aplinkybė, jog pašalinus gaisro padarinius, dūmtraukis įrengtas taip pat su „alkūne“ tik apmūrijant, lemia išvadą, jog statybos darbai laikytini atliktais tinkamai. Viena vertus, pagal byloje pateiktus duomenis (DOK -18539) esminiai sprendiniai įrengiant dūmtraukį (su alkūne) nepasikeitė. Toks įrengimo būdas buvo leidžiamas ir gamintojo, dėl to byloje ginčo nėra. Tačiau, kita vertus, kaip nustatyta byloje, būtent projekto nesilaikymas, nepaisant to, kad dūmtraukio įrengimas su „alkūne“ atitiko gamintojo instrukcijas, nesiimant priemonių pašalinant rizikos veiksnius, buvo esminė gaisro kilimo priežastis. Iš byloje pateiktų dokumentų teismas nusprendė, kad, nors dūmtraukio įrengimas be „alkūnės“ nėra galimas dėl statinio keliamų architektūrinių reikalavimų, tačiau tokiu atveju turėjo būti sprendžiamas projekto pakeitimo klausimas, atitinkamai išsprendžiant papildomų sprendinių susijusių su eksploatavimo saugumu, priėmimą.

24.       Pasisakydamas dėl argumentų, kad P. J. neužtikrino, jog būtų kūrenama ne drėgnesnėmis nei 20 proc. drėgnumo malkomis, bei neužtikrino, kad dūmtraukis nuo suodžių būtų valomas pagal nustatytus reikalavimus, teismas pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo buvo konstatuota, kad P. J. nėra atsakingas už gaisro kilimą dėl pažeidimų, susijusių su netinkamu šildymo įrenginių įrengimu bei dėl periodinio dūmtraukių nevalymo, tačiau atsakingas už tai, jog neužtikrino katilų kūrenimo tinkamu kuru (sausomis malkomis), kad nepatikrino suveikusios priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir ją atjungė (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017 10.9.1 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad negalima laikyti neginčijamai įrodytu fakto, jog P. J. neužtikrino, kad kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino (10.3.9 punktas). Be kita ko, įvertintos ir aplinkybės, susijusios su techniniais signalizacijos veikimo trūkumais (įsijunginėjimu), bei nustatyta, kad P. J. išjungė signalizaciją, o ne ją perjungė, kaip teigia, tačiau išjungė ne visą pastato priešgaisrinę signalizaciją, o tik signalizaciją suveikimo zonoje (10.5.5 punktas). Todėl teismas nevertino ir plačiau nepasisakė dėl šalių nurodomų argumentų, kiek jie susiję su netinkamo kuro naudojimu ir (ar) dūmtraukio nuo suodžių (ne)valymu, nes gaisro kilimo priežastys ir dėl to atsakingų asmenų veiksmų neteisėtumas yra nustatyti baudžiamajame procese ir teismas neturi nei teisinio nei faktinio pagrindo daryti kitokių išvadų.

25.       Spręsdamas dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD, veiksmų neteisėtumo, teismas pažymėjo, kad, nors ieškovė remiasi aplinkybe, jog S. K. tinkamai vizualiai neapžiūrėjo statinio, tačiau įrodymų, kurie konkrečiai liudytų, kad pastarasis, atlikdamas vizualinę apžiūrą, negalėjo nepastebėti nukrypimo nuo projekto, nepateikė. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad kilo gaisras, savaime nelemia išvados, jog tinkamai vizualiai nebuvo apžiūrėta statinio dalių atitiktis esminiam statinio gaisrinės saugos reikalavimui. Atsakovė remiasi baudžiamajame procese S. K. ir eksperto A. R. paaiškinimais, kad faktiškai apžiūrint vizualiai nebuvo galima pastebėti nukrypimo nuo projekto, nes nebuvo prieigos; baudžiamuosiuose procesuose konstatuota, kad nukrypimas nuo projekto nebuvo pažymėtas; 2015 m. gegužės 8 d. teismo ekspertizės akte (atsakymas į trečiąjį klausimą) padaryta išvada, jog atliekant pastatų priešgaisrinius techninius patikrinimus buvo laikytasi norminių teisės aktų reikalavimų; ikiteisminis tyrimas S. K. atžvilgiu nutrauktas. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų ir (ar) argumentų, kurie teismui leistų prieiti prie priešingos išvados, t. y. kad atsakovės nurodomi rašytiniai įrodymai, kuriais ji remiasi, paneigia gynybinę poziciją ir (ar) yra kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovės poziciją, t. y., kad S. K. negalėjo nematyti ir (ar) nežinoti apie nukrypimą nuo projekto ir (ar) turėjo pastebėti apžiūrint vizualiai. Todėl teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, o, nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė Lietuvos valstybės atžvilgiu negali būti taikoma.

26.       Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ neteisėti veiksmai įrengiant dūmtraukį ir atliekant techninę priežiūrą tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis, t. y. gaisru. Taip pat nusprendė, kad tiesioginis priežastinis ryšys su kilusia žala yra ir tarp paties nukentėjusiojo (jo vadovo P. J.) veiksmų, nes signalizacijos išjungimas lėmė gaisro išplitimą, be kita ko, ir į kitą statinį.

27.       Teismas iš esmės sutiko su trečiojo asmens UAB „Gamaka“ argumentais, kad bažnyčia ir vienuolynas nuosavybės teise priklausė B-PARAPIJAI, o jį panaudos teise valdė VŠĮ A-CENTRAS. Pagal UAB DK „PZU Lietuva“ polisą Nr. PZULT1270228 bažnyčios pastatą apdraudė B-PARAPIJA, todėl pretenzijas dėl gaisro metu bažnyčiai padarytos žalos UAB DK „PZU Lietuva“ teisių perėmėja turėtų reikšti vienuolyno pastatą (jame buvo gaisro židinys) panaudos teise valdžiusiam VŠĮ A-CENTRAS ir (ar) jo vadovui P. J. pagal CK 6.266 ir 6.264 straipsnių taisykles.

28.       Byloje nustatyta, kad draudikė UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir draudėjai – trečiajam asmeniui B-PARAPIJAI – per 4 kartus išmokėjo 746 600 Lt (216 230,31 Eur) draudimo išmoką, kompensuojančią gaisro metu bažnyčiai padarytus nuostolius. Taigi nukentėjęs asmuo yra pastatų savininkė (draudėja), kuriai ir buvo išmokėta UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo išmoka. VšĮ A-CENTRAS parapijai priklausančius pastatus naudojo panaudos teise ir dėl to ginčo byloje nėra. Todėl sutiktina su trečiojo asmens pozicija, kad draudimo bendrovė, įstojusi į teisinį santykį vietoje panaudos davėjo, reikalavimą dėl panaudos gavėjo darbuotojo ir panaudos gavėjo pasitelktų statybos dalyvių (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) padarytos žalos panaudos teise naudojamam turtui turi būti reiškiami būtent panaudos gavėjui. Byloje nustatyta, kad gaisro kilimo priežastis yra vienuolyno pastate. Gaisras kilo dėl reikalavimų nesilaikymo vykdant statybos rangos darbus, panaudos gavėjo pavedimu. Baudžiamojoje byloje taip pat nustatyta, kad P. J. veiksmai išjungiant priešgaisrinę signalizaciją tiesiogiai lėmė gaisro išplitimą, įskaitant ir į bažnyčios pastatą. Todėl, teismas padarė išvadą, kad priežastinis ryšys tarp statybos proceso dalyvių netinkamo pareigų vykdymo ir gaisro išplitimo į gretimą bažnyčios pastatą yra pernelyg nutolęs, nes gaisro išplitimą lėmė būtent P. J. veiksmai. Todėl draudimo bendrovės ieškinio dalį, kuria prašoma solidariai iš visų atsakovų priteisti UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą 216 230,31  Eur draudimo išmoką, teismas atmetė.

29.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad statybos rangos proceso dalyvių atsakomybė turėtų būti solidari. Vykdant statybos rangos darbus tiek rangovai, tiek statybos techninis prižiūrėtojas yra siejami ne tik sutarčių nuostatų, bet ir imperatyvių statybos procesą reglamentuojančių teisės normų, kurių laikymasis visiems dalyviams yra privalomas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju statybos proceso dalyvių atsakomybės dėl kilusios žalos nėra galimybės individualizuoti, todėl sprendžiama, kad ieškovė pagrįstai reiškia solidarų reikalavimą. Tačiau byloje konstatuota ir tai, jog pats nukentėjęs asmuo prisidėjo prie gaisro išplitimo, todėl teismas nutarė, kad žalos atlyginimo prievolėje statybos dalyvių ir nukentėjusiojo asmens atsakomybė dėl kilusios žalos gali būti individualizuota, ją paskirstant taip: rangovui ir techniniam prižiūrėtojui solidariai 50 proc. ir nukentėjusiam asmeniui 50 proc., nes būtent nukentėjusio asmens vadovo signalizacijos išjungimas lėmė gaisro išplitimą ir žalos mastą.

30.       Byloje nustatyta, kad draudikas ASS „Gjensidige Baltic“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir draudėjai, trečiajam asmeniui VšĮ A-CENTRAS išmokėjo 2 208 000 Lt dydžio draudimo išmoką, taip pat UAB korporacijai „Matininkai“ išmokėjo 56 000 Lt už gaisro metu padarytos žalos apskaičiavimą, iš viso – 655 699,72 Eur. Nagrinėjamu atveju iš esmės nekilo ginčo dėl draudimo išmokos dydžio pagrįstumo, be bendro pobūdžio atskirtimų, kad išmokos dydis nepagrįstas, atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama PAGD, ir trečiasis asmuo UAB „Gamaka“ nurodė, jog neturėtų būti priteisiama UAB  korporacijai „Matininkai“ išmokėta 56 000 Lt už gaisro metu padarytos žalos apskaičiavimą bei apskaičiuotas PVM. Tačiau pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą, įskaičiuojama ir suma, susijusi su žalos nustatymu, o atsakovės UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ nėra PVM mokėtojos, todėl nurodytus argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

31.       Spręsdamas dėl Kultūros paveldo departamento ieškinio pagrįstumo ir CK 6.264 straipsnio (ne)taikymo, teismas pažymėjo, kad, nors pareiga atsakyti už darbuotojų veiksmais sukeltą žalą tenka darbdaviui, kasacinio teismo praktikoje yra išskirtas ir atvejis, kai tokia atsakomybė gali būti taikoma ir žalą sukėlusiam asmeniui – kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą, gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas (tiesioginis skolininkas) pagal deliktinę prievolę. Tačiau iš nurodytos taisyklės turinio matyti, kad ši galimybė yra taikoma itin išimtiniais atvejais, atsiradus konkrečioms išvardytoms sąlygoms. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad P. J. dirbo VšĮ A-CENTRAS, pastaroji įstaiga nėra likviduota. Todėl, nors jo veiksmai išjungiant signalizaciją ir pripažinti nuosprendžiu nusikalstama veika, tačiau netenkinama antroji sąlyga, t. y. iki žalos atlyginimo nėra išnykęs subjektas (darbdavys), privalantis už jį atlyginti žalą.

32.       Nors teismas sprendė, kad baudžiamajame procese V. L. nustatyti neteisėti veiksmai yra pagrindas pripažinti jo darbdavio BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ civilinę atsakomybę, tačiau sprendžiant dėl atsakomybės taikymo darbuotojui, kaip ir P. J. atžvilgiu, taikytinos CK 6.264 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. sutinkant su atsakovų argumentais, kad šiuo atveju ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, juolab kad V. L. veiksmai pripažinti neteisėtais civilinės atsakomybės taikymo prasme, tačiau nuosprendžiu jo veiksmai nėra pripažinti nusikalstamais. Analogiškos išvados padarytos ir dėl R. T.. Nors jos darbdavys yra likviduotas, tačiau jos veiksmai teismo nuosprendžiu taip pat nėra pripažinti nusikalstamais.

33.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, kasacinės instancijos teismo išaiškinimus dėl CK 6.264 straipsnio nuostatų taikymo, teismas Kultūros paveldo departamento ieškinį atmetė, kaip pareikštą netinkamiems atsakovams, nepasisakydamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų taikymo, žalos dydžio ir kitų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (ne)taikymo, senaties termino (ne)taikymo, pagal Kultūros paveldo departamento ieškinį, nes tai nekeičia galutinio teismo sprendimo esmės.

34.       Apibendrindamas teismas nurodė, kad Kultūros paveldo departamento ieškinys atmetamas, o draudimo bendrovės ieškinys tenkinamas iš dalies, priteisiant solidariai iš atsakovių UAB „Agromena Lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ 50 proc. ADB „Gjensidige Baltic“ išmokėtos 655 699,72 Eur draudimo išmokos, t. y. 327 849,86 Eur. Tenkinus ieškinį ir esant ieškovės prašymui priteisti procesines palūkanas, teismas ieškovei iš atsakovių priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

35.       Sprendimu teismas taip pat išsprendė trečiojo asmens P. R. prašymą pašalinti jį iš byloje dalyvaujančių asmenų. Nesutikdamas su trečiojo asmens argumentais, kad UAB „R. AGROTECH“ perleidus ir įsteigus naują juridinį asmenį UAB „Agromena lt“, neliko teisinio pagrindo P. R. dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartimi nutarta patikslinti atsakovės duomenis, atsakovę UAB „R. AGROTECH“, juridinio asmens kodas 162402010, pakeičiant į UAB „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010. Taigi naujas juridinis asmuo nebuvo įsteigtas, o įmonės akcijų perleidimas savaime juridinio asmens teisių ir pareigų nepakeičia. Juolab kad nagrinėjamu atveju P. R. byloje įtrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniu, kaip individualios įmonės, kuri vykdo rangos darbus, savininkas, atsižvelgiant į tai, jog reikalavimai pareikšti neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui. Todėl parašymo dėl P. R. pašalinimo iš bylos teismas netenkino, be kita ko, nurodydamas, kad teismo procesinis sprendimas dėl atsisakymo pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos apeliacine tvarka neskundžiamas (CPK 47 straipsnis).

36.       Bylinėjimosi išlaidas teismas tarp dalyvaujančių byloje asmenų paskirstė taikydamas 37,60 proc. patenkintų ir 62,40 proc. atmestų reikalavimų proporciją.

 

III.                      Apeliacinių skundų, prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai

 

37.       Ieškovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus  apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalį,  kuria atmestas ADB „Gjensidige“ ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų ieškovei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

37.1.                      Teismas nepagrįstai konstatavo, kad gaisro išplitimą, be kita ko, ir į kitą statinį (iš vienuolyno į bažnyčią) lėmė tik P. J. veiksmai ir kad P. J. veiksmai esmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kadangi pagrindinė sąlyga žalai atsirasti yra atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ neteisėti veiksmai. 

37.2.                      Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl 216 230,31 Eur priteisimo tuo pagrindu, kad atsakovių (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) neteisėti veiksmai priežastiniu ryšiu yra nutolę dėl kilusio gaisro bažnyčios pastate, nukrypo nuo kasacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 (13–15 punktuose) pateiktų išaiškinimų ir nustatytų faktinių aplinkybių. [„13. <...> Už šių reikalavimų neįvykdymą yra atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas. 14. Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. T., V. M. ir V. L. netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dūmtraukio įrengimo nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir kilusių padarinių – gaisro kilimo ir dėl to padarytos didelės turtinės žalos. <....> Pažymėtina, kad patys nuteistieji neginčijo, jog kietojo kuro katilų dūmtraukis buvo įrengtas nukrypstant nuo projekto, tačiau teigė, kad byloje nustatyti konstrukcijos pakeitimai buvo neesminiai ir negalėjo turėti įtakos gaisro kilimui. Tačiau iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad šie nuteistųjų teiginiai buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis (ekspertinių tyrimų išvadomis, ekspertų paaiškinimais), kurių patikimumas nekelia abejonių, o kitos nuteistųjų iškeltos galimos gaisro (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastato palėpėje kilimo priežastys teismų buvo patikrintos ir motyvuotai atmestos. 15. <....> Vis dėlto nekyla abejonių, kad nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. teisės aktais apibrėžtų savo pareigų nevykdymas, nulėmęs dūmtraukio įrengimą nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Taigi padaryta didelė turtinė žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI pripažintina dėsningu nuteistųjų veikos rezultatu. Tai, kad dėl P. J. veiksmų gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito, neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie pavojingų padarinių kilimo. Tačiau šiuo atveju P. J. veiksmai nelaikytini nutraukusiais priežastinį ryšį tarp nuteistųjų netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir gaisro kilimo bei didelės žalos atsiradimo“.]

37.3.                      Teismo išvada, kad gaisras išplito į kitą pastatą (bažnyčią) dėl P. J. veiksmų atjungiant signalizaciją ir kad atsakovų veiksmai netinkamai įrengus dūmtraukį yra pernelyg nutolę priežastiniu ryšiu, yra nelogiška ir nepagrįsta, kadangi P. J. (kaip VšĮ A-CENTRAS vadovo) veiksmai nelėmė gaisro, t. y. atsakovai (rangovas ir techninis prižiūrėtojas) nepašalino aplinkybės, jog net ir suveikus signalizacijai, tai niekaip neapsaugotų ir kito statinio (bažnyčios) nuo užsidegimo. Gaisrą lėmė ne P. J. veiksmai atjungiant signalizaciją, o būtent atsakovų veiksmai netinkamai įrengiant dūmtraukį. Būtų dūmtraukis įrengtas tinkamai – nebūtų kilęs gaisras.

37.4.                      P. J. veiksmai nepašalina fakto, kad gaisras kilo dėl atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) veiksmų ir dėl kilusio gaisro išplito į kitą pastatą (bažnyčią). Kito statinio (bažnyčios) užsidegimas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su statybos proceso dalyvių (atsakovų – rangovo ir techninio prižiūrėtojo) netinkamu pareigų vykdymu įrengiant dūmtraukį vienuolyne – nebūtų įvykęs gaisras dėl netinkamai įrengto dūmtraukio vienuolyne, nebūtų kilę problemų dėl signalizacijos išjungimo / įjungimo. Gaisras įvyko vienuolyne, o bažnyčia yra greta vienuolyno. Tad, akivaizdu, gaisras vienuolyne priežastiniu ryšiu yra susijęs su greta esančiu statinio (bažnyčios) užsidegimu.

37.5.                      Teismo išvada, kad ieškovės reikalavimas dėl 216 230,31 Eur atsakovams yra nepagrįstas tuo pagrindu, jog P. J. išjungė signalizaciją, yra ydinga ir eliminuojanti aplinkybę, kad gaisras, kaip konstatavo kasacinis teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartyje, kilo dėl atsakovų kaltės ir tai buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl 216 230,31 Eur reikalavimo visiškai eliminavo atsakovų atsakomybę ir neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimą 2021 m. spalio 14 d. nutartyje, jog gaisras bažnyčioje tiesioginiu priežastiniu ryšiu buvo susijęs su gaisru, kilusiu vienuolyne dėl atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) kaltės.

37.6.                      Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės reikalavimai buvo pateikti tinkamiems atsakovams (rangovui ir techniniam prižiūrėtojui) ir nėra pagrindo reikšti reikalavimą dėl 216 230,31 Eur į panaudos gavėją VšĮ A-CENTRAS (dėl jo vadovo P. J. veiksmų).

37.7.                      Ieškovė nesutinka su sprendimo 198 punkte padaryta išvada, kad atsakomybė turėjo būti paskirstyta po 50 proc. tarp techninio prižiūrėtojo ir nukentėjusiojo asmens, kadangi VšĮ A-CENTRAS vadovo P. J. veiksmai nelaikytini nutraukusiais priežastinį ryšį tarp atsakovų netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir gaisro kilimo bei didelės žalos atsiradimo (tai nurodyta kasacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje).  

37.8.                      Teismas nukentėjusio asmens VšĮ A-CENTRAS veiksmus (jo vadovo P. J. veiksmus atjungiant signalizaciją) įvertino esmingesniais ir svarbesniais už atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) veiksmus, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų bei netinkamai paskirstydamas atsakomybę dėl kilusio gaisro.

37.9.                      Pirmosios instancijos teismas procentine išraiška nukentėjusiojo atsakomybę įvertino 544 080,17 Eur (62,40 proc. iš 871 930,03 Eur), o atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) atsakomybę įvertino 327 849,86 Eur (37,60 proc. iš 871 930,03 Eur). Pagal tokią teismo logiką, susidaro išvada, jog dėl kilusio gaisro ir atsiradusios žalos nukentėjusio asmens veiksmų (jo vadovo P. J. veiksmų atjungiant signalizaciją) kilo visas gaisras, kurio atsakomybė yra 62,40 proc., o atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) veiksmai (pagal kasacinio teismo nutartį yra esminiai) yra vertinami tik 37,60 proc.

37.10.                      Teismas netinkamai ne tik procentine išraiška (62,40 proc. ir 37,60 proc.) paskirstė atsakomybę, bet ir netinkamai įvertino atsakingų asmenų skaičių, t. y. pagal pirmosios instancijos teismo logiką ir išvadas, P. J. (vienas subjektas) yra atsakingas 62,40 proc. (nors jo veiksmai nebuvo esminiai), kai tuo tarpu du subjektai (rangovas ir techninis prižiūrėtojas) yra atsakingi tik 37,60 proc. Tai reiškia, jog pagal pirmosios instancijos teismo logiką ir išvadas rangovas ir techninis prižiūrėtojas tarpusavyje yra atsakingi tik po 18,80 proc. (37,60 proc. : 2), nors pagal kasacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartį rangovo ir techninio prižiūrėtojo veiksmai buvo ne tik esminiai, bet ir būtinoji gaisro kilimo sąlyga.

37.11.                      Teismas nepagrįstai ir nelogiškai ieškovo (apelianto) reikalavimą dėl 655 699,72 Eur padalino po 50 proc. tarp atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) ir nukentėjusio asmens. Ši 655 699,72 Eur išmoka buvo išmokėta tik už vienuolyną, kuriame kilo gaisras. P. J. veiksmai niekaip neprisidėjo prie gaisro kilimo. Kasacinis teismas nutartyje nurodė, kad nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. teisės aktais apibrėžtų pareigų nevykdymas, nulėmęs dūmtraukio įrengimą nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Taigi P. J. veiksmai nesąlygojo gaisro kilimo priežasties.

37.12.                      Jeigu pirmosios instancijos teismas atmetė 216 230,31 Eur reikalavimą (buvo išmokėta dėl bažnyčios pastato) dėl P. J. veiksmų ir kad atsakovų veiksmai neva priežastiniu ryšiu nebuvo susiję su bažnyčioje kilusiu gaisru, tai nesuprantama, kodėl 655 699,72 Eur reikalavimas (dėl vienuolyno pastato, kuriame ir kilo gaisras) turi būti dalijamas po 50 proc. tarp P. J. ir atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo). Juk vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika, jeigu atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) veiksmai priežastiniu ryšiu yra nutolę nuo gaisro kilimo bažnyčioje, tai tokia pati logika turi būti taikoma ir dėl gaisro vienuolyno pastate, t. y., jog P. J. veiksmai priežastiniu ryšiu yra nutolę nuo gaisro vienuolyne, nes gaisras vienuolyne kilo ne dėl P. J. veiksmų, o dėl atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) veiksmų netinkamai įrengus dūmtraukį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimą dėl 655 699,72 Eur sumažino 50 proc. dydžiu, kadangi P. J. veiksmai priežastiniu ryšiu yra nesusiję su gaisro kilimu vienuolyno pastate, todėl ši suma visiškai priteistina ieškovui iš atsakovų.

38.       Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ priteista ieškovei 327 849,86 Eur išmokėta draudimo išmoka, 6 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei lygiomis dalimis 6 595,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 3 297,73 Eur), panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ADB ,,Gjensidige“ ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

38.1.                      Teismo vertinimas, kad aplinkybė, ar įvykis yra draudžiamasis (ar nedraudžiamasis), yra reikšminga tik tuomet, kai sprendžiamas draudėjo ir draudiko ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau ji nėra reikšminga vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto galbūt atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą, neatitinka teisės principo ex injure non est just (iš neteisėtumo neatsiranda teisė (teisėtumas)). Ieškovė neturėjo teisės išmokėti draudimo išmoką, todėl neįgijo reikalavimo teisės į žalos atlyginimą subrogacijos tvarka.

38.2.                      Draudimo sutartis su VšĮ A-CENTRAS sudaryta 2011 m. lapkričio 2 d., o visi statybų procesai užbaigti 2011 m. lapkričio 28 d. Pagal ieškovės pateiktų Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 131 II dalies 3.4 ir 11.1.2 papunkčius, draudimo išmoka nemokama, jei nuostolių atsirado dėl prieš sudarant draudimo sutartį vykdyto draudžiamo objekto statybinių tyrimų, projektavimo, statybos, renovacijos klaidų ir broko (nedraudžiamasis įvykis). Draudimo išmoka taip pat nemokama dėl įvykių, klaidų ir trūkumų, už kuriuos pagal garantiją arba įstatymuose nustatyta tvarka atsako gamintojas, pardavėjas, tiekėjas, rangovas, montuotojas, garantinį ar techninį aptarnavimą vykdanti įmonė ar organizacija (nedraudžiamasis įvykis) (Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 131 II dalies 3.14 ir 11.1.2 papunkčiai). Draudimo išmoka nemokama, jeigu įvykis įvyko dėl draudėjo, apdraustojo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo, taip pat jei draudėjas ar naudos gavėjas nedelsiant nepraneša apie gaisrą priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai (Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 131 II dalies 11.2.1, 11.2.3 papunkčiai). Pažymėtina, kad draudikas visiškai ar iš dalies atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo ir turi teisę reikalauti grąžinti jau išmokėtą draudimo išmoką, jei draudėjas ar naudos gavėjas atsisakė savo reikalavimo teisės arba jos įgyvendinti negalima dėl draudėjo ar naudos gavėjo kaltės (Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 131 II dalies 11.2.5 papunktis). Ši nuostata yra įtvirtinta ir CK 6.1015 straipsnio 4 dalyje, todėl ieškovė turi teisę reikalauti iš VšĮ A-CENTRAS grąžinti jau išmokėtas išmokas.

38.3.                      Jeigu įvykis, kuris sukėlė žalą, buvo priskirtas nedraudžiamam veiksmui ar veiksmams, subrogacija gali būti apribota. Tai reiškia, kad draudikas negali perimti draudėjo teisių ir ieškoti kompensacijos, jei draudėjas buvo atsakingas už veiksmus, kurie sukėlė žalą, arba jei jis buvo kaltas dėl draudžiamų veiksmų. Tai yra pagrindas, pagal kurį draudikas gali atmesti subrogaciją ir atsisakyti kompensacijos mokėjimo trečiajai šaliai, jei įvykis buvo priskirtas nedraudžiamam veiksmui draudėjo pusėje. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinta, jog už žalos atsiradimą yra atsakingas P. J., kuris gaisro metu ėjo VšĮ A-CENTRAS vadovo pareigas. Tai reiškia, kad ieškovė žalos atlyginimo gali ieškoti iš VšĮ A-CENTRAS, bet ne atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“.

38.4.                      Atsakovė nesutinka su skundžiamo sprendimo 198 punkte nurodytu atsakomybės paskirstymu, kadangi tik P. J. veiksmai yra pripažinti nusikalstamais įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. V. L., atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ darbuotojas, nėra nuteistas, tai reiškia, kad šios atsakovės kaltė nenustatyta, todėl teismas nepagrįstai priteisė 50 proc. žalos atlyginimą iš apeliantės.

38.5.                      CK 6.696 straipsnyje nurodyta, kokiais atvejais gali būti taikoma rangovui, projektuotojui ir statybos techniniam prižiūrėtojui solidari atsakomybė. Gaisro ar jo padarinių įstatymų leidėjas nenumatė, todėl solidarioji atsakomybė negali būti taikoma atsakovės atžvilgiu.

38.6.                      Ieškovė ieškinyje teigia, kad gaisras kilo iš esmės dėl to, jog buvo netinkamai įrengtas dūmtraukis. Tačiau gaisro kilimas nereiškia, kad egzistuoja atsakovų ar jų pasitelktų asmenų neteisėti veiksmai, kadangi gaisras kilo dėl su jais nesusijusių priežasčių. Ieškovė neįrodė, jog konkretus statybos darbų rezultatas neatitinka priešgaisrinės saugos reikalavimų.

38.7.                      Dūmtraukio įrengimo darbai nelaikytini atliktais su trūkumais ar nesilaikant galiojančių normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų (STR, Techninio projekto, gamintojo instrukcijų ir kt.). Dūmtraukis įrengtas laikantis projekto vadovės ir projekto priežiūros vadovės R. T., statybos darbų vadovo A. D., statybos techninio prižiūrėtojo V. L. nurodymų. Nurodymai iš esmės atitiko dūmtraukiui įrengti panaudotų medžiagų gamintojo reikalavimus. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. sausio 24 d. nutartimi nustatė, kad UAB „Vilpra“ parduota (duomenys neskelbtini) vienuolyne sumontuota dvisienių dūmtraukių sistema buvo sertifikuota ir nėra ginčo dėl jos kokybės, todėl kartu su UAB „Vilpros pramonė“ pašalino iš bylos. UAB „Vilpros pramonė“ Dūmtraukių sistemos elementų ir įdėklų į kaminus montavimo ir eksploatavimo instrukcija leidžia dūmtraukį montuoti nevertikaliai, jeigu nuokrypis nuo vertikalės ne didesnis kaip 30 laipsnių ir nevertikalaus dūmtraukio ilgis neturi viršyti 2,0 m. Minėta montavimo ir eksploatavimo instrukcija dvisienius dūmtraukius reikalauja įrengti ne mažesniu kaip 130 mm atstumu nuo degių medžiagų. Nenustatyta, kad šis atstumas būtų neišlaikytas. Taigi dūmtraukis įrengtas pagal dūmtraukio gamintojo instrukcijas, o tai turėjo užtikrinti, kad dūmtraukis išlaikys savo pirmines savybes nepakitusias visą garantinį laikotarpį, įskaitant priešgaisrines saugos savybes. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kad projekto vadovės ir projekto priežiūros vadovės, statybos darbų vadovo ir statybos techninio prižiūrėtojo nurodymai dėl dūmtraukio įrengimo būtų pažeidę kokius nors tuo metu galiojusius priešgaisrinės saugos reikalavimus.

38.8.                      Ieškovė nepagrįstai kaltina atsakovus sutarties 2.3 papunkčio, kuris numato atsakovų pareigą darbus atlikti laikantis STR ir galiojančių normų ir taisyklių, technologinių reikalavimų, nenusižengiant Techninio projekto bei techninių specifikacijų reikalavimams, pažeidimu. 2011 m. lapkričio 28 d. surašytas statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2403-(19.34), kuriuo konstatuojama, kad visi Techniniame projekte numatyti statybos darbai atlikti ir atitinka visus normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovai ar jų pasitelkti asmenys darbus atliko netinkamai. Atitinkamai nėra nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai, o tuo pačiu neįrodytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas.

38.9.                      Teismas neteisingai vertino įsiteisėjusius teismų sprendimus baudžiamosiose bylose. Bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad tarp P. J. baudžiamosios bylos ir šios civilinės bylos nėra prejudicinio ryšio. Tačiau abi bylos yra kildinamos iš to paties įvykio – gaisro (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblyje ir (duomenys neskelbtini) bažnyčioje. Abiejose bylose buvo nustatomos gaisro priežastys ir atsakingi asmenys. Taigi bylos yra susijusios, tarp jų yra prejudicinis ryšys, todėl teismas turėjo remtis aplinkybėmis, nustatytomis P. J. baudžiamojoje byloje.

38.10.                      Sprendžiant dėl priežastinio ryšio, svarbu įvertinti, kad ekspertas A. R. teismo posėdžio metu paaiškino, jog netinkama dūmtraukio eksploatacija buvo pagrindinė gaisro priežastis, t. y. egzistuoja priežastinis ryšys tarp VšĮ A-CENTRAS ir jo vadovo P. J. neteisėtų veiksmų bei gaisro. Sprendžiant iš minėto eksperto paaiškinimų, dūmtraukis nebuvo valomas nuo suodžių (pagal teisės aktus tai privalo būti atliekama ne rečiau kaip kas 3 mėnesius), todėl dūmtraukyje kaupėsi suodžiai ir kilo suodžių gaisrai. Dėl suodžių degimo metu dūmtraukyje aukštos temperatūros (iki 1200 °C) poveikio dažnai deformuojasi ir trūkinėja dūmtraukių konstrukcijos, izoliacinės medžiagos praranda savo savybes, dūmtraukio konstrukcijos perkaista. Ekspertas paaiškino, kad tinkamai valant dūmtraukius suodžių gaisrų buvo galima išvengti, todėl netinkama dūmtraukio eksploatacija buvo pagrindinė gaisro priežastis. Taigi tik suodžių gaisrų metu dūmtraukyje gali būti pasiektas ir perduotas į išorę medienos savaiminio užsiliepsnojimo temperatūros karštis. Be to, net ir medžiagos, iš kurių gaminami dūmtraukiai, nėra atsparios temperatūroms, kokios pasiekiamos suodžių gaisrų metu, t. y. nuo itin aukštos temperatūros jos praranda savo naudingąsias savybes. Todėl neįmanoma pastatyti tokio dūmtraukio, kuris visiškai apsaugotų nuo gaisro rizikos, jeigu dega suodžiai. Nuo šios rizikos gali apsaugoti tik tinkama dūmtraukio eksploatacija. Vien tik dėl išvardintų priežasčių konstatuotina, jog gaisras yra priežastiniame ryšyje su P. J. veiksmais.

38.11.                      Pažymėtina, kad VšĮ A-CENTRAS ir jo vadovas P. J., pažeidžiant gamintojo instrukcijas, kūreno kieto kuro katilus drėgnomis malkomis, dėl to degimo produktuose buvo daugiau suodžių nei turėjo būti ir atitinkamai padidėjo suodžių gaisrų rizika. VšĮ A-CENTRAS malkų sunaudojimo ir įsigijimo dokumentai bei įsigytų malkų kirtimo dokumentai įrodo, kad tuo metu buvo kūrenamos malkos, kurios nebuvo senesnės nei dveji metai. Ekspertas A. R. paaiškino, kad dėl to buvo daugiau suodžių, tai sudarė palankias sąlygas suodžių gaisrams kilti. Šią išvadą patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas A. Č..

38.12.                      P. J., pažeisdamas priešgaisrinės saugos reikalavimus, periodiškai netikrino dūmtraukių būklės ir nevalė dūmtraukių nuo suodžių, todėl dūmtraukyje galėjo kauptis suodžiai ir atitinkamai padidėti suodžių gaisrų rizika. Tinkamai valant dūmtraukius suodžių gaisrų galima išvengti ir ženkliai sumažinti jų intensyvumą, todėl, nesant P. J. neteisėto neveikimo, apskritai būtų buvę galima išvengti suodžių gaisrų.

38.13.                      P. J., pažeisdamas priešgaisrinės saugos reikalavimus, nepatikrino priešgaisrinės signalizacijos 2012 m. sausio 25 d. apie 18:00 val. suveikimo priežasties ir išjungė / perkrovė signalizaciją, dėl to nepastebėtas degimo procesas ilgą laiką vyko lėtai dėl deguonies trūkumo ir tik 2012 m. sausio 26 d. apie 04:00 val., liepsnai prasimušus per stogo dangą, gaisras buvo pastebėtas ir greitai išplito. Tai lėmė gaisro kilimą ir gaisro metu padarytos žalos dydį. Tiek ekspertas A. R., tiek ekspertas A. Č. teismo posėdžio metu nurodė, kad tinkamas reagavimas į priešgaisrinės signalizacijos suveikimą būtų sudaręs prielaidas nedelsiant aptikti gaisro pradžios vietą ir pašalinti gaisro šaltinį, taip pat operatyviai iškviesti gaisrininkus. Gaisras nebūtų išplitęs į bažnyčios pastatą iš vienuolyno pastato, jeigu suveikus priešgaisrinei signalizacijai būtų vienuolyne lokalizuotas gaisro židinys.

38.14.                      Darytina išvada, kad VšĮ A-CENTRAS vadovui P. J. tinkamai atlikus bent vieną iš išvardytų pareigų, gaisro būtų buvę galima išvengti arba bent ženkliai sumažinti jo metu padarytą žalą. Dėl to gaisras yra priežastiniame ryšyje tik su VšĮ A-CENTRAS vadovo P. J. veiksmais, tačiau ieškovė nei iš VšĮ A-CENTRAS, nei iš P. J. nereikalauja priteisti žalos atlyginimą.

38.15.                      Įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinta, jog už žalos atsiradimą yra atsakingas P. J., kuris gaisro metu ėjo VšĮ A-CENTRAS vadovo pareigas. Minėtoje byloje teismai konstatavo priežastinį ryšį tarp P. J. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių buvimą, t. y. kad jo veiksmai lėmė, jog gaisras nebuvo pastebėtas laiku ir išplito, ir šie veiksmai prisidėjo prie gaisro padarinių – didelės turtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties baudžiamoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 15 punktas).

38.16.                      Ieškinys turėjo būti atmestas CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškinio senaties terminai baigėsi dar iki ieškinių pareiškimo. Lietuvos apeliaciniam teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šis, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties 65 punktu, kuriame padaryta išvada, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas itin nežymiai dėl svarbių priežasčių, todėl praleistas terminas ieškovei buvo atnaujintas. Tačiau svarbių senaties termino praleidimo priežasčių nebuvo, nes abiem ieškovams, kaip profesionaliems verslininkams, buvo žinomi potencialūs atsakovai, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šį atsakovės apeliacinį skundą, turėtų pasisakyti dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties 61–65 punktuose pateiktų išaiškinimų.

38.17.                      Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punkto nuostatą, kadangi asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai), nereikia įrodinėti, tačiau tai liečia tik P. J. veiksmus, nustatytus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o atsakovo statinio techninio prižiūrėtojo V. L. veiksmams teismas nepagrįstai taikė analogiją, nors jo atžvilgiu yra panaikintas teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje.

38.18.                      Teismas nevertino, kad iš atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ priteistų 6 proc. procesinių palūkanų dydis (apie 196 710 Eur) prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis). Atsakovė yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, ir nėra privatus juridinis asmuo ar verslininkė. Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ neturėjo prievolės mokėti palūkanas pagal sutartį ar iš verslo santykių. Be to, procesinės palūkanos nepagrįstai didelės dėl vykusių baudžiamųjų procesų, kuriuose atsakovė nedalyvavo. Vien dėl šios priežasties procesinės palūkanos nepriteistinos.

38.19.                      Teismas padarė CPK teisės normų pažeidimus (CPK 177 ir 185 straipsniuose įtvirtintas taisykles dėl įrodymų, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo proceso ir priešingai CPK reikalavimams nemotyvavo savo sprendimo), turėjusius įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Teismas savo sprendimą motyvavo tik teiginiu, jog „atsižvelgiant į nurodytus kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, teismas neanalizuoja ir nepasisako dėl šalių nurodomų argumentų, susijusių su įvykio pripažinimu (ne)draudžiamuoju“. Teismas, apsiribodamas lakoniškais teiginiais, nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023, kadangi bylų aplinkybės nėra tapačios ir neįvertino šalių argumentų dėl nedraudiminio įvykio buvimo, netinkamai taikė teisės aktus.

39.       Atsakovas ir trečiasis asmuo V. L. 2023 m. lapkričio 14 d. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinio skundo.

40.       Atsakovas ir trečiasis asmuo V. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos teiginius: 1) „Tačiau tai savaime nereiškia, kad teismas negali remtis jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nustatytomis baudžiamajame procese“ (sprendimo 140 punktas); 2) „Atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką nurodytose bylose spręstina, kad prejuduciniais faktais šioje byloje laikytinos teismų baudžiamajame procese nustatytos aplinkybės kiek jos yra susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis. <...> bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad R. T. ir V. L. veiksmai nepripažinti nusikalstama veika, tačiau priėmus ne išteisinamąjį nuosprendį, o nutraukus baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamajame procese nustatytos faktinės aplinkybės kiek jos susijusios su atitinkamų asmenų pareigų nevykdymu, gaisro kilimo priežastimis ir pasekmėmis, laikytinos prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje, atitinkamai veiksmų neteisėtumą vertinant civilinės atsakomybės aspektu“ (sprendimo 146 punktas); 3) „Nagrinėjamu atveju, aukščiau nurodytuose baudžiamuosiuose procesuose nustatytos prejudicinę reikšmę turintys faktai, t. y. <...> ir V. L. (VĮ „Lietuvos paminklai“ direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. Į-46 paskirtas projekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ statinio statybos techniniu prižiūrėtoju) netinkamai atliko savo pareigas, t. y. įrengiant dūmtraukį nesilaikė pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kas lėmė kilusius padarinius – gaisro kilimą ir dėl to padarytą didelę turtinę žalą“ (sprendimo 183 punktas). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1.                      Pirmiau nurodytos, skundžiamo sprendimo 140, 146 ir 183 punktuose aprašytos aplinkybės, turi reikšmės V. L. teisinei padėčiai tuo atveju, kai (jeigu) jo darbdavys BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ kreipsis į teismą su ieškiniu dėl skundžiamu teismo sprendimu priteistos sumos išieškojimo regreso tvarka.

40.2.                      Teismas negalėjo remtis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi baudžiamasis procesas V. L. atžvilgiu buvo neteisėtas nuo jo pradžios. V. L. baudžiamojoje byloje inkriminuota veika buvo padaryta 2010 m. kovo 29–31 dienomis. Todėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis suėjo 2015 m. kovo 31 d. Tą dieną galiojusi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto redakcija numatė, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Nepaisant to, baudžiamasis procesas nebuvo nutrauktas, o 2016 m. spalio 10 d. buvo patvirtintas kaltinamasis aktas ir byla perduota teismui. Tokia pati teisinė padėtis susiklostė ir kitų dviejų baudžiamosios bylos kaltinamųjų atžvilgiu. Dėl šių aplinkybių yra pagrindas teigti, kad baudžiamasis procesas buvo neteisėtas nuo 2015 m. kovo 31 d. Neteisėto proceso dokumentais ir teismų procesiniais dokumentais remtis negalima, todėl teismo išvados, nurodytos šiame skunde, turėtų būti pašalintos iš skundžiamo teismo sprendimo.

40.3.                      Baudžiamojoje byloje ekspertams nepavyko kategoriškai nustatyti gaisro priežasties, jie tik nustatė gaisro židinį, kuris apima gerokai didesnį plotą, esantį apie metalinius apmūrytus dūmtraukius. Į šį plotą patenka ir dalis ventkameros, kuri nuo kamino yra 2,65 metro. Be to, gaisro židinyje rasti ir paimti tirti apdegusių laidų fragmentai (fotofiksacija Nr.80, t. 1, 181 psl.). 2012 m. kovo 30 d. specialisto išvadoje Nr.11-392 (12) teigiama, kad fragmente esančiuose laiduose yra avarinio darbo režimo (trumpojo jungimo ir elektroterminio kaitimo) požymių. Tikėtina, kad trumpas jungimas lovelyje Nr. 1 esančiame trigysliame daugiavieliame laide įvyko iki gaisro. Šią išvadą pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistė I. R., turinti 24 metų darbo stažą šioje srityje.

40.4.                      Specialistai, pateikę 2012 m. birželio 11 d. Nr.35-7 (SI) išvadas, nurodo, kad labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis yra degių medžiagų (pastato medinių stogo konstrukcijų) savaiminis užsiliepsnojimas dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio poveikio. Tiek aukščiau minėtoje specialisto išvadoje, tiek vėliau 2013 m. liepos 8 d. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 35-10 (SI) naudojamos sąvokos „labiausiai tikėtina, galimai, galima daryti prielaidą, galėjo būti“, rodo, kad ekspertai negali būti visiškai tikri dėl savo pateiktų išvadų tikrumo ir po kurių 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 8-48252 prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą V. L. atžvilgiu. 2015 m. gegužės 8 d. teismo ekspertizės akte Nr.65-3 (EA) trūksta konkrečius faktus įrodančių duomenų – matmenų, matavimo rezultatų, fotofiksacijų su matmenimis, atstumais ir t. t., o tik nagrinėjami teismo pateikti klausimai, į kuriuos atsakoma abstrakčiomis besikartojančiomis frazėmis ir teiginiais. Į V. L. klausimą, kokios garantijos, jog gaisras kilo dėl priežasčių, nurodytų teismo ekspertizės išvadose, ekspertas A. R. atsakė, kad, norėdamas būti visiškai tikru, jis turėjo būti įvykio vietoje ir pats matyti gaisro pradžią.

40.5.                      V. L. mano, kad tikrosios gaisro kilimo ir išplitimo priežastys yra šios: 1) kietojo kuro krosnių kūrenimas netinkamo drėgnumo, o kartais ir netinkamu kuru, tą patvirtina tiek ekspertų išvados, tiek tyrėjo užfiksuoti faktai įvykio vietos apžiūros protokoluose, tiek liudytojų kūrikų R. K., R. N., dūmtraukių gamintojo UAB „Vilpra“ atstovo D. O. parodymai; 2) netinkama kietojo kuro katilų ir dūmtraukių eksploatacija. Dūmtraukiai buvo eksploatuojami 2010 – 2011 metų visą sezoną ir 2011 – 2012 metų sezonu iki gaisro, tačiau niekas jų nevalė kaip nurodyta UAB „Vilpra“ eksploatavimo instrukcijos 13 skyriuje, t. y. dūmtraukiai turi būti valomi ne rečiau kaip kartą per tris mėnesius šildymo sezono metu ir prieš šildymo sezoną. Kad dūmtraukiai būtų valyti per pusantro šildymo sezono, byloje įrodymų nėra; 3) neprofesionalus katilinės kūrikų darbas. Kaip teigia savo parodymuose kūrikai, norint katilo pakurą užkrauti naujai, atidarius katilo pakuros dureles pro jas išsiverždavo dūmai, dėl to kartais suveikdavo priešgaisrinė signalizacija. Tai aiškus požymis, kad nėra traukos dėl užsinešusio dūmtraukio. Tą savo parodymuose patvirtino ekspertas A. R.. 2011 m. balandžio 13 d. buvo sugadinta katilų automatika ir subrangovas UAB „Gamaka“ raštu kreipėsi į užsakovą dėl padarytos žalos; 4) kilus gaisrui, įrengtos gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos duodamų signalų nepaisymas, duomenų išsaugojimo (sąmoningas ar nesąmoningas) neužtikrinimas (liudytojo M. R., P. J. parodymai); 5) netinkamas pastatą eksploatuojančių asmenų požiūris į šildymo sistemos eksploatavimo reikalavimų vykdymą. Byloje yra duomenų, kad ir po gaisro, kai buvo leista toliau laikinai eksploatuoti dūmtraukį, sutemus matėsi iš jo lekiančios žiežirbos, tai reiškia, kad ir tuomet dūmtraukio niekas nevalė, o kiek vėliau, kai buvo dengiamas laikinas vienuolyno stogas, ant dūmtraukio buvo sumontuotas kibirkščių gaudytuvas. Kadangi tuo metu V. L. gana dažnai teko lankytis objekte, jis pasikėlė su tuo metu objekte dirbusiu autobokšteliu prie dūmtraukio ir pamatė bei nufotografavo suniokotą kibirkščių gaudytuvą. Savininkų atstovo atsakymas buvo – „kitaip netraukia dūmtraukis“. Tai rodo, kad ir užsakovui perėmus eksploatuoti pastatą, nebuvo imtasi priemonių tinkamai jo eksploatacijai užtikrinti. Todėl V. L. mano, kad pagrindinė gaisro kilimo priežastis buvo ne alkūnių, nepažymėtų projekte, įrengimas, neapšiltintų pravalų įrengimas, o netinkama katilų bei dūmtraukių eksploatacija ir aptarnavimas, sugadinti dūmtraukiai.

40.6.                      Projekto vadovė R. T. teismui sakė netiesą, teigdama, jog ji nematė sijos, einančios tarp metalinių dūmtraukių, kadangi sija buvo uždengta mineraline vata. Dūmtraukiai buvo sumontuoti 2010 m. kovo mėnesį, o perdanga apšiltinta, taigi ir sija uždengta tik 2011 metų sausio mėnesį. Iki tol viskas buvo atvira ir matoma.

40.7.                      Teisme S. K. parodė, kad komisijos darbas truko apie valandą ir kad aktą Nr. SPA-23 jis surašė komisijos darbo metu, nors data kita. Be to, jis teigė, kad nematė metalinės dūmtraukių dalies, nes ją užstojo mūrinis kaminas, apie kurį apeiti nebuvo tako. Tai yra netiesa, nes takas praėjo greta mūrinio kamino iš šiaurinės pusės. Kamino plotis 57 cm, o šalia jo iš pietinės pusės kyšojo blizgantys metaliniai 30 cm diametro dūmtraukiai, kurie mažiausiai vieną metrą kilo vertikaliai, kol įsijungė į mūrinį kaminą.

40.8.                      Kultūros paveldo departamento teisė teikti ieškinį dėl valstybei padarytos žalos atlyginimo abejonių nekelia. Turėtų būti preziumuojama, kad dėl gaisro sužalojus pastatus ir kilnojamuosius daiktus, žala buvo padaryta šių daiktų savininkams. Vienuolyno namas ir bažnyčia nuosavybės teise priklauso B-PARAPIJAI. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad savininkė yra perdavusi valstybei teisę reikalauti žalos atlyginimo. Iš ieškinio nėra aišku, kodėl žalos atlyginimą yra prašoma priteisti valstybei ir kodėl valstybinė įstaiga ėmėsi ginti savininkų interesus, teigdama, kad tai yra viešojo intereso gynimas. Vien tai, kad sunaikinti ar sužaloti daiktai yra įregistruoti kaip nekilnojamojo turto vertybės, nesuteikia valstybei teisės reikalauti žalos atlyginimo šioje byloje. Valstybė nėra tinkama ieškovė šioje byloje, nes nėra įrodytas jos pagrįstas teisinis interesas gauti žalos atlyginimą.

41.       Trečiasis asmuo P. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo 209 ir 210 punktus; 2) panaikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei ADB „Gjensidige“ solidariai iš atsakovų BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ 327 849,86 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei lygiomis dalimis 6 595,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 3 297,73 Eur). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1.                      Teismas nepagrįstai netenkino P. R. dar 2023 m. birželio 8 d. pateikto prašymo dėl jo pašalinimo iš šios civilinės bylos, be to, dėl šio prašymo rezoliucinėje dalyje nepasisakęs, nepagrįstai nurodė, kad teismo procesinis sprendimas dėl atsisakymo pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos apeliacine tvarka neskundžiamas (CPK 47 straipsnis). Nors ši sprendimo dalis negali būti atskirojo skundo dalyku, tačiau gali būti skundžiama apeliaciniu skundu (įtraukiant motyvus ir dėl teismo atsisakymo pašalinti trečiąjį asmenį).

41.2.                      Klausimas dėl P. R. pašalinimo iš bylos turėjo būti išspręstas nutartimi dar iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tačiau teismui to nepadarius, P. R. turi būti suteikiama teisė tiek įtraukti motyvus dėl prašymo atmetimo nepagrįstumo ir neteisėtumo į apeliacinį skundą, tiek ir prašyti apeliacinės instancijos teismo pašalinti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies 209, 210 punktų neteisėtas ir nepagristas nuostatas.

41.3.                      P. R. individuali firma „Agrotech“ į UAB „R. AGROTECH“ buvo pertvarkyta 2013 m. sausio 2 d., t. y. dar iki šios civilinės bylos pradžios. Nuo minėtos datos P. R. individuali firma „Agrotech“ nustojo egzistuoti, jos teises ir pareigas perėmė UAB „R. AGROTECH“ ir tuo pačiu nustojo galioti P. R., kaip fizinio asmens, neribota civilinė atsakomybė.

41.4.                      Byloje ieškovės (-ių) reikalavimai buvo reiškiami UAB ,,R. AGROTECH“ (vėliau – UAB ,,Agromena lt“) atžvilgiu kaip ribotos atsakomybės juridiniams asmenims. Civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas P. R., kaip fizinio asmens, arba kaip P. R. individualios firmos ,,Agrotech“ savininko, civilinės atsakomybės klausimas. P. R. turtiniai reikalavimai nebuvo reiškiami nei kaip fiziniam asmeniui, nei kaip buvusios individualios įmonės savininkui. Turtiniai reikalavimai nebuvo keliami ir individualios įmonės atžvilgiu. Todėl civilinės bylos kontekste P. R. negali būti laikomas subjektu, kuriam neva galėtų būti perkelta civilinė atsakomybė už atsakovės UAB ,,R. AGROTECH“ (UAB ,,Agromena lt“) (ne)teisėtus veiksmus.

41.5.                      P. R. civilinės bylos nagrinėjimo metu neturėjo nei tiesioginių, nei netiesioginių, nei faktinių, nei teisinių sąsajų nė su viena iš civilinės bylos šalių ar dalyvių. Skundžiamame sprendime (210 punktas) nurodyta, esą nagrinėjamu atveju ,,P. R. į bylos nagrinėjimą įtrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniu, kaip individualios įmonės, kuri vykdo rangos darbus, savininkas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai pareikšti neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui“, yra nepagrista ir neteisėta bei prieštarauja civilinės bylos faktinėms aplinkybėms ir kasacinio teismo jurisprudencijai.

41.6.                      P. R. de jure (teisiškai) neturi suinteresuotumo civilinės bylos baigtimi. Be to, ir teismas nenurodė, kokį materialinį teisinį suinteresuotumą, kaip fizinis asmuo, P. R. turi civilinėje byloje. Nėra ir materialiosios teisės normos, kurioje neva būtų nustatytos galimos teismo procesinio sprendimo pasekmės P. R. atžvilgiu.

41.7.                      Teismas, be nepagrįsto ir bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančio motyvo esą ,,reikalavimai pareikšti neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui“, nenurodė motyvų ar argumentų, kaip ir kokią įtaką skundžiamas sprendimas turės P. R., kaip fizinio asmens, teisėms ir pareigoms, juolab kad pačiame sprendime ir nėra nuspręsta dėl P. R., kaip fizinio asmens, teisių ir pareigų. Tačiau dėl skundžiamo sprendimo 209–210 punktų turinio atsiranda terpė įvairioms interpretacijoms.

41.8.                      Skundžiamo sprendimo 157 punkte nurodęs gaisro kilimo ir išplitimo priežastis, teismas neįvertino dar vienos priežasties – dūmtraukio netinkamos priežiūros ir eksploatacijos fakto. Tiek susijusiose baudžiamosiose bylose, tiek gaisrinės saugos teismo ekspertų išvadose yra nurodoma, „2012 metų sausį vienuolyno palėpėje kilusio gaisro priežastis buvo netinkamai eksploatuojamas pastato palėpėje įrengtas kieto kuro katilų dūmtraukis, kuriam įkaitus užsidegė medinės stogo konstrukcijos“. Tad teismas netinkamai vertino civilinės bylos aplinkybes, netinkamai interpretavo susijusių baudžiamųjų bylų prejudicinius faktus.

41.9.                      Vien skundžiamo sprendimo 157 punkto kontekste keltinas klausimas, ar apskritai buvo draudžiamasis įvykis, t. y. ar ieškovės (ne)pagrįstai išmokėjo naudos gavėjai (draudėjai VšĮ A-CENTRAS draudimo išmoką, kai dėl gaisro padarinių ir dėl gaisro kilimo yra tiesioginė pačios naudos gavėjos (draudėjos) kaltė, kuri pasireiškė minėtos įstaigos vadovo P. J. kaltais, tyčiniais veiksmais, pasireiškusiais suveikusios gaisrinės signalizacijos atjungimu, dėl to ir kilo negatyvūs padariniai – žala.

41.10.                      Jeigu būtų laiku ir tinkamai sureaguota į suveikusią gaisrinę signalizaciją, jeigu P. J., kaip VšĮ A-CENTRAS vadovas, būtų laikęsis įstatyminių priešgaisrinės saugos taisyklių reikalavimų, tai žalos apskritai nebūtų kilę ir nebūtų atsiradęs draudiminis įvykis. Tačiau šiuo atveju gaisrininkus iškvietė tik nuo gaisro liepsnų ir dūmų pabudę pašaliniai žmonės, kai statiniai jau liepsnojo atvira liepsna, kai tuo tarpu P. J. buvo pas (duomenys neskelbtini) kleboną gimtadienio šventėje.

41.11.                      Sprendimo 158–165 punktuose pasisakydamas dėl subrogacijos, teismas nepagrįstai sprendė esant pagrindą tenkinti ieškovės subrogacinį reikalavimą. Šiuo atveju subrogacija apskritai negalima, kadangi už gaisro metu kilusią turtinę žalą (tariamus nuostolius) atsakovai (rangovas ir techninės priežiūros vadovo darbovietė – BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“) nėra atsakingi, taip pat nėra atsakingi tretieji asmenys, išskyrus trečiąjį asmenį / atsakovą VšĮ A-CENTRAS vadovą P. J..

41.12.                      Be to, remiantis kasacinio teismo praktika, ex gratia (nesant pareigos) išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį.

42.       Trečiasis asmuo UAB „ELTKO“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ trečiajam asmeniui UAB „ELTKO“ 4 518,38 Eur teisinės pagalbos išlaidas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – UAB „ELTKO“ priteisti 7 241 Eur teisinės pagalbos išlaidas, o taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

42.1.                      Teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo trečiojo asmens UAB „ELTKO“ atžvilgiu yra neteisėta, nepagrįsta ir pažeidžianti tiek šios bendrovės teises, tiek CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

42.2.                      Teismas nepagrįstai UAB „ELTKO“ priteisė tik 4 518,38 Eur bylinėjimosi išlaidų iš prašytų priteisti 7 241 Eur, kadangi nepagrįstai sprendė UAB „ELTKO“ dalyvavus atsakovų pusėje. UAB „ELTKO“ į bylą buvo įtraukta 2017 m. vasario 9 d. vykusio teismo posėdžio metu pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, prašymą, argumentuotą tuo, kad UAB „ELTKO“ pakeitė dūmtraukio montavimo projektą, tai neatitinka tikrovės. Ieškovės atstovas nurodė, kad nėra įrodymų, jog ši bendrovė yra susijusi su žalos atsiradimu, todėl prašė tokį prašymą atmesti, kiti bylos dalyviai prašė teismo spręsti teismo nuožiūra. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „ELTKO“ nebuvo įtraukta nė vienos iš ginčo šalių pusėje.

42.3.                      UAB „ELTKO“ procese nedalyvavo kartu nė su viena iš ginčo šalių, nesiekė nė vienai iš jų padėti, nesiekė nė vienos iš šalių laimėjimo ar pralaimėjimo, kadangi nė vienas iš šių rezultatų nebūtų lėmęs UAB „ELTKO“ materialiosios teisės pablogėjimo ar pagerėjimo, o pareikštas reikalavimas jos atžvilgiu negalėjo sukurti ir nesukūrė objektyvių teisinių padarinių.

42.4.                      UAB „ELTKO, neturėdama savarankiško teisinio intereso ar poreikio jį ginti, bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo nurodžiusi, kad į bylą trečiuoju asmeniu ji įtraukta nepagrįstai. Dar 2017 m. gegužės 3 d. atsiliepime į patikslintą ieškinį bendrovė nurodė, kad į bylą ji įtraukta nepagrįstai, teikdama procesinius dokumentus ir paaiškinimus nuosekliai prašė teismo dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, nurodydama, kad dėl ieškinio pagrįstumo pasisakyti negali. Teismui įtraukus bendrovę į bylą, ji teikė paaiškinimus ir įrodymus tik tiek, kiek tai buvo susiję su jos teisėmis ir teisėtais interesais, tačiau nepalaikė nė vienos iš bylos šalių reikalavimų ar atsikirtimų, jų atžvilgiu neteikė paaiškinimų ar įrodymų ir tokiu būdu neprisidėjo prie vienokio ar kitokio bylos išsprendimo.

42.5.                      Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, UAB „ELTKO“ į bylą įtraukė ne todėl, kad ši galėtų būti atsakovės pusėje ar jai padėtų laimėti bylą ir taip išvengti jos materialiosios teisinės padėties pablogėjimo, bet tikėdamasi, jog pasitvirtinus tam tikroms deklaratyvioms aplinkybėms (kurios šioje byloje nebuvo nustatytos, nes UAB „ELTKO įrodė, kad nevykdė dūmtraukio statybos, įrengimo, statinio priežiūros darbų, neeksploatavo šio dūmtraukio, o buvo tik (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio šildymo–vėdinimo dalies techninio ir darbo projektų projektuotoja), UAB „ELTKO“ taptų solidariąja skolininke ir taip sumažintų minėtos atsakovės atsakomybės naštą.

42.6.                      Priskyrus UAB „ELTKO“ atsakovų pusei ir taip užkirtus galimybę atgauti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, buvo pažeistos CPK 47 straipsnio 2 dalies ir 97 straipsnio normos. Be to, lingvistiškai vertinant CPK 47 straipsnio 2 dalies nuostatą, matyti, kad ši teisės norma expressis verbis (tiesiogiai) neįtvirtina, jog tretieji asmenys turi teisę tik į tų bylinėjimosi išlaidų, kurios apskaičiuotinos atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas, atlyginimą. Svarbu tai, kad teismas turi teisę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

42.7.                      UAB „ELTKO“ civilinėje byloje dalyvavo nuo 2017 metų ir, siekdama tinkamai vykdyti jai, kaip proceso šaliai, keliamas procesines pareigas, viso bylos nagrinėjimo teisme metu, turėjo jos interesams atstovaujančią advokatę, kuri teikė reikalingus procesinius dokumentus bei dalyvavo didelėje dalyje teismo posėdžių. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „ELTKO“ dalyvavimas civilinės bylos nagrinėjime nebuvo susijęs su bendrovės materialiųjų teisių gynimu, akivaizdu, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos per šešerius metus, nepriklausė nuo jos valios ar pasirinkimo. Nepaisant ilgus metus trukusios pareigos vykdyti eilę procesinių pareigų, UAB „ELTKO“ patirtos ir prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos yra itin ekonomiškos ir protingos, tai suponuoja papildomą pagrindą jas atlyginti visiškai.

43.       Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti ieškovei ADB „Gjensidige“ solidariai iš atsakovių BĮ ,,Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB ,,Agromena lt“ 327 849,86 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 6 595,45 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 3 297,73 Eur) ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – netenkinti ieškovės ADB ,,Gjensidige“ apeliacinio skundo kaip neįrodyto ir nepagrįsto, o ieškinį dėl šios dalies  atmesti. Taip pat prašo patenkinti atsakovo ir trečiojo asmens V. L. bei trečiojo asmens P. R. apeliacinius skundus, o trečiojo asmens UAB „ELTKO“ apeliacinį skundą spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime iš esmės atkartojami atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliaciniame skunde nurodyti argumentai. Papildomai atsiliepime nurodoma, kad atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“  sutinka ir visiškai prisideda prie V. L. apeliacinio skundo, kuriuo prašoma iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti 140, 146 ir 183 punktų nuostatas.

44.       Ieškovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, trečiojo asmens P. R., atsakovo ir trečiojo asmens V. L. apeliacinius skundus, o trečiojo asmens UAB „ELTKO“ bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

44.1.                      Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju įvykis turėjo būti pripažintas nedraudžiamuoju, todėl draudimo išmoka išmokėta nepagrįstai, o tai reiškia, jog ieškovė žalos atlyginimo negali išieškoti iš atsakovės. Remiantis kasacinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017 suformuota praktika, nedraudžiamieji įvykiai yra draudimo teisės normose ar draudimo sutartyje apibrėžti įvykiai, reikšmingi draudimo santykiuose. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normų, bet taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, atsiradusius dėl žalos padarymo. Aplinkybė, kad subrogacinį reikalavimą pareiškia draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Draudikui perėmus draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens, teises į žalos atlyginimą, nepasikeičia santykių, iš kurių šios teisės kildinamos, prigimtis, todėl nesikeičia ir žalą padariusio asmens gynybos nuo reiškiamų reikalavimų atlyginti žalą pagrindai, t. y. nuo tokių reikalavimų galima gintis tik deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų nuostatomis. Todėl aplinkybė, ar įvykis yra draudžiamasis (ar nedraudžiamasis), yra reikšminga tik tuomet, kai sprendžiamas draudėjo ir draudiko ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau ji nėra reikšminga vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto galbūt atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą.

44.2.                      Priešingai nei teigia atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, teismas padarė pagrįstą išvadą, nurodydamas, kad statybos rangos proceso dalyvių atsakomybė turėtų būti taikoma solidari. Nagrinėjamu atveju kilusi žala yra atsakovų bendrų veiksmų padarinys, o nė vienas iš atsakovų šios aplinkybės nepaneigė.

44.3.                      Vien tai, jog V. L. nebuvo nuteistas, nepaneigia baudžiamajame procese nustatytų faktinių aplinkybių buvimo. Aplinkybė, kad dūmtraukis buvo įrengtas nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, yra nustatyta byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad 2015 m. gegužės 8 d. teismo ekspertizėje Nr. 65-3 (EA) nurodyta, jog: ,,<...> Statinio techninis prižiūrėtojas pažeidė Statybos techninio reglamento STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ (Žin., 2002, Nr.43-1638; 2010, Nr. 114-5853) 33.16, 33.17 punktus <...>“. ,,<...> Įrengiant dūmtraukį statinio techninis prižiūrėtojas pažeidė STR 1.09.05:2002 33.9 ir 33.10 punktus“, Statybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą. <…> Statybos vadovas pažeidė STR 1.08.02:2002 59.12 punktą <…> Nustatyta, jog kieto kuro katilų dūmtraukiai, įrengti vienuolyno pastato palėpėje, neatitiko darbo projekto nustatytų reikalavimų.<…> Nepaisant teigiamų projekto ekspertizes atlikusių įmonių išvadų, techniniuose ir darbo projektuose nebuvo tinkamai įgyvendintas esminis statinio reikalavimas „Gaisrinė sauga““. 

44.4.                      Pozicijos, kad dūmtraukio įrengimo darbai buvo atlikti su trūkumais, nesilaikant galiojančių reikalavimų, o būtent šie atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2021 m. spalio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 yra konstatavęs (13–15 punktuose), jog nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. teisės aktais apibrėžtų pareigų nevykdymas, nulėmęs dūmtraukio įrengimą nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Taigi padaryta didelė turtinė žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI pripažintina dėsningu nuteistųjų veikos rezultatu. Tai, kad dėl P. J. veiksmų gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito, neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie pavojingų padarinių kilimo. Tačiau šiuo atveju P. J. veiksmai nelaikytini nutraukusiais priežastinį ryšį tarp nuteistųjų netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir gaisro kilimo bei didelės žalos atsiradimo.

44.5.                      Argumentai, kad P. J., pažeidžiant gamintojo instrukcijas, kūreno kieto kuro katilus daugiau nei 20 proc. drėgnumo malkomis, dėl to degimo produktuose buvo daugiau suodžių nei turėjo būti, atitinkamai padidėjo suodžių gaisrų rizika, neatitinka tikrovės ir yra paneigti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017 10.3.1 punkte: ,,Ištyrusi bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai patvirtinančių, jog P. J. neužtikrino, kad minėti kieto kuro katilai buvo kūrenami netinkamu t. y. drėgnesnėmis nei 20 proc. drėgnumo malkomis <...>“.

44.6.                      Pažymėtina, jog prieš pasirašant 2011 m. lapkričio 28 d. statybos užbaigimo aktą ir priduodant komisijai, dūmtraukis turėjo būti švarus ir paruoštas naudojimui (jį būtų reikėję valyti tik po 3 mėn., t. y. 2012 m. vasario 28 d., tad gaisro metu statinio valdytojas neturėjo pareigos valyti minimą dūmtraukį. Be to, dūmtraukio eksploatavimas nebuvo labai intensyvus. Tokių įrodymų byloje, kad dūmtraukis būtų intensyviai eksploatuojamas, nėra. Malkų sukūrenti kiekiai nėra aiškūs.

44.7.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartimi. Teismas nustatė, jog byloje nėra įrodymų, paneigiančių faktą, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Kadangi atsakovė ir apeliaciniame skunde nepateikė naujų duomenų, kurie nuginčytų šią aplinkybę, jos argumentai atmestini. Be to, atsakovė skundžia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimą, o ne 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį, todėl nėra pagrindo pasisakyti dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartyje padarytų išvadų pagrįstumo.

44.8.                      Nepagrįsti atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinio skundo argumentai dėl procesinių palūkanų priteisimo (mažinimo), nes atsakovė palaikė prašymus civilinę bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėtos baudžiamosios bylos. Visi atsakovės motyvai dėl procesinių palūkanų nepriteisimo, jų mažinimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

44.9.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės. Nagrinėjamu atveju tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamuosiuose procesuose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą. Todėl baudžiamajame procese nustatytos faktinės aplinkybės pagrįstai laikytinos prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje.

44.10.                      Ieškovė iš dalies sutinka su V. L. apeliacinio skundo argumentais tiek, kiek jie susiję su S. K. netinkamais veiksmais. Ieškovė nuosekliai laikosi pozicijos, jog S. K. tinkamai neapžiūrėjo statinio ir nepatikrino esančios dokumentacijos, neįsitikinęs faktinėmis aplinkybėmis vietoje surašė Statinio patikrinimo aktą Nr. SPA-23, kad statinys atitinka gaisrinės saugos reikalavimus.

44.11.                      Pasisakydama dėl trečiojo asmens P. R. apeliacinio skundo, ieškovė nurodo, kad teismas, gavęs trečiojo asmens P. R. prašymą pašalinti jį iš bylos, tinkamai išsprendė šį klausimą. Remiantis CK 2.104 straipsniu, manytina, kad toks P. R. prašymas pagrįstai atmestas.

44.12.                      Ieškovė su trečiojo asmens UAB ,,ELTKO“ apeliaciniame skunde nurodytais argumentais sutinka iš dalies, nes Lietuvos Respublika, atstovaujama Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, siekė UAB ,,ELTKO“ į civilinę bylą įtraukti ne kaip jos pusėje esantį trečiąjį asmenį, o kaip papildomą atsakovę. Šiuo atveju UAB ,,ELTKO“ bylinėjimosi išlaidos kilo išimtinai tik dėl Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos veiksmų, todėl jai ir tenka pareiga atlyginti šias išlaidas.

45.       Ieškovas Kultūros paveldo departamentas atsiliepime nurodo, kad apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalies, kuria atmestas Kultūros paveldo departamento ieškinys atsakovams P. J., V. L. ir R. T., neteikė, o ieškovės ADB „Gjensidige“, atsakovų BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ V. L., trečiųjų asmenų UAB „ELTKO“, P. R. pateiktus apeliacinius skundus prašo nagrinėti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pagal byloje esančią medžiagą. 

46.       Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama PAGD, atsiliepime prašo apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos atžvilgiu atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovės Lietuvos Respublikos atžvilgiu, palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

46.1.                      Ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinio skundo dalykas ir pagrindas, kiek tai susiję su reikalavimais Lietuvos Respublikai, nėra aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžti. Nėra aišku, ko konkrečiai prašo ieškovė: ar prašo panaikinti tik tą sprendimo dalį, kuria buvo atmesta jos ieškinio dalis atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ atžvilgiu, ar prašo panaikinti ir tą ieškinio dalį, kuria buvo visiškai atmestas ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinys Lietuvos Respublikos atžvilgiu.

46.2.                      Apeliacinio skundo 25 punkte nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš ieškovės prašomų priteisti 871 930,03 Eur priteisė 327 849,86 Eur. Taip pat nurodoma, kad apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 544 080,17 Eur. Atitinkamai už šią sumą buvo sumokėtas ir žyminis mokestis. Vadinasi, ieškovė prašo panaikinti tik tą sprendimo dalį, kuria nebuvo priteista 544 080,17 Eur ir neprašo iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteisti 327 849,86 Eur, kuri buvo priteista iš kitų atsakovų.

46.3.                      Atsižvelgiant į apeliacinio skundo pagrindą, darytina išvada, kad ieškovė apeliacinio skundo atsakovės Lietuvos Respublikos atžvilgiu nepareiškė. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškinys atsakovės Lietuvos Respublikos atžvilgiu, yra už bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

46.4.                      Apeliaciniame skunde ieškovė neteikia argumentų, susijusių su PAGD (jų darbuotojų) veiksmais. Argumentų ir išvadų, kurie patvirtintų, kad gaisras būtų kilęs dėl PAGD (jų darbuotojų) veiksmų, nėra nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, kuria apeliaciniame skunde vadovaujasi ieškovė. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė Lietuvos valstybės atžvilgiu negali būti taikoma. Vadinasi, ieškovė sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

46.5.                      Ieškovė ADB „Gjensidige“ siekia įrodyti, kad gaisro kilimą ar jo išplitimą lėmė ne P. J. veiksmai. Tačiau tai nelemia ir negali lemti Lietuvos valstybės atsakomybės. Tuo labiau, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, jog nebuvo atliekami dūmtraukių valymai, o suveikus priešgaisrinei signalizacijai P. J. ją išjungė, dėl to vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas. Kaip konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, iš teismų sprendimų matyti, kad P. J. veiksmai buvo tinkamai pripažinti lėmusiais gaisro nesavalaikį pastebėjimą ir jo išplitimą, ir šie veiksmai neabejotinai prisidėjo prie gaisro padarinių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 7.2, 9.2 papunkčius). Tai patvirtino ir ekspertas A. Č., 2023 m. kovo 24 d. posėdžio metu nurodęs kad, jei suveikus signalizacijai iš karto būtų tikrinta, būtų aptiktas lokalus židinys ir jį būtų buvę galima parankinėmis priemonėmis užgesinti (būtų užtekę gesintuvo) bei užkardyti gaisro išplitimą į kitas patalpas; gaisras nebūtų išplitęs (antrasis 2023 m. kovo  24 d. posėdžio garso įrašas 3:35-5:40). Analogiškai buvo nurodęs ir ekspertas A. R. 2019 m. gegužės 20 d. posėdžio metu (garso įrašas 3:37-3:39).

46.6.                      V. L. apeliacinio skundo pagrindą, be kita ko, grindžia ir aplinkybėmis, susijusiomis su PAGD (S. K.). Tačiau nesant reikalavimo panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys Lietuvos Respublikos atžvilgiu, nėra ir apeliacinio skundo dėl tos sprendimo dalies, todėl tokios aplinkybės yra už bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

46.7.                      Kita vertus, V. L. nenurodė aplinkybių, jog PAGD (S. K.) būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių. Be to, baudžiamajame procese užfiksuoti S. K. ir eksperto A. R. paaiškinimai, kad faktiškai apžiūrint vizualiai nebuvo galima pastebėti nukrypimo nuo projekto, nes nebuvo prieigos (eksperto A. R. paaiškinimai 2015 m. rugsėjo 9 d. Kelmės rajono apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-471/2015 (el. b. XIV t., b. l. 77); S. K. paaiškinimai Kelmės rajono apylinkės teisme baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-471/2015 (el. b. XXII t., b. l. 80-81) ir 2017 m. lapkričio 9 d. bei 2018 m. gegužės 2 d. paaiškinimai Šiaulių apylinkės teismo Kelmės rūmų nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-322/2018 (2017 m. lapkričio 9 d. teisiamojo posėdžio protokolo l. 2-4, pateikto su paaiškinimais 2019 m. rugpjūčio 2 d.; el. b. XXVI t., b. l. 12-13)). Ekspertas A. R. 2019 m. gegužės 20 d. posėdžio metu patvirtino tas pas pačias aplinkybes (garso įrašas 3:31-3:33, 3:49-3:54). Baudžiamuosiuose procesuose konstatuota, kad nukrypimas nuo projekto nebuvo pažymėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 13 punktas). BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ atstovas 2023 m. balandžio 21 d. posėdyje nurodė, kad sprendiniai dėl dūmtraukio įrengimo ne pagal projektą buvo derinami žodžiu (garso įrašas nuo 47:00 iki 48:40). 2015 m. rugpjūčio 8 d. teismo ekspertizės akte (atsakymas į trečiąjį klausimą) padaryta išvada, jog atliekant pastatų priešgaisrinius techninius patikrinimus buvo laikytasi norminių teisės aktų reikalavimų. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 10 d. nutarimu S. K. atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nenustačius, kad jis būtų neatlikęs savo tarnybinių pareigų ar jas atlikęs netinkamai (el. b. IV t., b. l. 62-65; XV t., b. l. 130-133), ir nebuvo atnaujintas (el. b. XVII t., b. l. 182-183).

47.       Trečiasis asmuo P. R. atsiliepime į apeliacinius skundus prašo: 1) atsakovo / trečiojo asmens V. L. apeliacinio skundo dalis dėl skundžiamo sprendimo 140 ir 146 punktų atmesti, dėl 183 punkto – tenkinti iš dalies, o priimant procesinį sprendimą, atsižvelgti į P. R. argumentus dėl tikrųjų gaisro kilimo ir turtinės žalos atsiradimo priežasčių; 2) atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinį skundą tenkinti visiškai; 3) tenkinant pagrįstą UAB „ELTKO“ apeliacinį skundą ir tenkinant P. R. ir / ar BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinius skundus, jų patirtas bylinėjimosi išlaidas perskirstyti; 4) ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės trečiojo asmens P. R. patirtas bylinėjosi išlaidas (žyminio mokesčio) ir procesinių dokumentų rengimo būtinąsias išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

47.1.                      Prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 32 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Todėl aplinkybė, kad visų kaltinamųjų ir įtariamųjų atžvilgiu (išskyrus tiesioginį visos žalos kaltininką P. J.) yra priimti išteisinamieji nuosprendžiai arba baudžiamosios bylos nutrauktos, nepanaikina fakto, jog baudžiamosiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę galią šios civilinės bylos atžvilgiu. Antra vertus, net ir nepripažinus V. L. atžvilgiu baudžiamųjų bylų prejudicinių faktų galios, tai pagal kasacinio teismo praktiką nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje, nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias irodymų vertinimo taisykles. Taigi skundžiamo sprendimo 140 punktas in corpore (bendrai) ir V. L. skundžiama šio punkto dalis (,,Tačiau tai savaime nereiškia, kad teismas negali remtis jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nustatytomis baudžiamajame procese“) yra teisėti ir pagrįsti.

47.2.                      Dėl V. L. skundžiamo sprendimo 183 punkto pabrėžtina, kad šiame punkte Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai konstatavo esą baudžiamosiose bylose nustatyti V. L. ir kitų fizinių asmenų, išskyrus P. J., veiksmai neva lėmė „didelę turtinę žalą“, kadangi baudžiamąsias bylas nagrinėję teismai apskritai nepasisakė, jog V. L., R. T. ir V. M. veikos neva lėmė „didelę turtinę žalą“. Tad, nors pirmosios instancijos teismas turėjo teisę ir pareigą remtis baudžiamosiose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau skundžiamo sprendimo 183 punkte teismas iš dalies suklydo priskirdamas faktinėms aplinkybėms ,,didelę turtinę žalą“ V. L., R. T. ir V. M. veikoms, nors baudžiamojoje byloje didelė turtinė žala yra kildinama iš P. J. nusikalstamų veikų. Dėl to V. L. apeliacinis skundas dėl 183 punkto iš dalies yra pagrįstas: iš skundžiamo sprendimo 183 punkto eliminuotini elementai dėl V. L., R. T. ir V. M. veikų, kurios neva lėmė „didelę turtinę žalą“, tačiau paliekant šį punktą P. J. nusikalstamų veikų atžvilgiu.

47.3.                      P. R. visiškai sutinka ir palaiko V. L. apeliacinio skundo dėstomojoje dalyje nurodytus argumentus dėl gaisro kilimo ir ypač turtinės žalos atsiradimo priežasčių.

47.4.                      Pasisakydamas dėl atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinio skundo, P. R. nurodo sutinkantis su juo visiškai. Vertindamas skundžiamo sprendimo 185 punktą šios atsakovės apeliacinio skundo 26–32 punktų kontekste, P. R. pažymi, kad teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog gamintojas patvirtino, kad dūmtraukio įrengimas su alkūne yra galimas, tačiau tam buvo reikalingas techninio projekto pakeitimas, t. y. dūmtraukio gamintojo instrukcijoms nusižengta nebuvo, todėl ir dūmtraukio su alkūne įrengimas per se (savaime) negalėjo lemti gaisro kilimo ir negalėjo būti gaisro kilimo priežastimi, nes būtent gamintojas sprendžia, kokiu būdu ir kaip gali veikti dūmtraukis, dūmtraukio su alkūne įrengimas ir veikimas buvo viena iš gamintojo leidžiamų opcijų. Todėl vien formalus projektinės dokumentacijos (ne)sutvarkymas negali būti laikomas gaisro priežastimi. Esminę reikšmę ir vienintele tiesiogine gaisro kilimo priežastimi yra paties draudėjo ir draudėjo tuomečio vadovo P. J. nusikalstami veiksmai, susiję su tinkamai įrengto dūmtraukio netinkamu eksploatavimu, tai yra konstatuota visose baudžiamosiose bylose, kuriose nustatyti faktai yra prejudiciniai.

47.5.                      Pasisakydamas dėl UAB „ELTKO“ apeliacinio skundo, P. R. pažymi, kad kaip ir 2017 metais, taip ir dabar nėra žinoma, kokiu pagrindu UAB „ELTKO“ (buvusi UAB „Eltalis ir KO) buvo įtraukta į šią civilinę bylą, taip pat sutinka su argumentais, jog minėta bendrovė nebuvo susijusi su dūmtraukio įrengimu ir (ar) eksploatavimu. Todėl UAB „ELTKO“ apeliacinį skundą laiko iš esmės pagrįstu. Tačiau pabrėžia, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas tenkins P. R. ir (ar) BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinius skundus, tai atitinkamai visų civilinės bylos šalių ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstytinos nauju apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu.

47.6.                      Pasisakydamas dėl ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinio skundo, P. R. pažymi, kad su juo kategoriškai nesutinka, kadangi ieškovės apeliaciniu skundu nepagrįstai siekiama niveliuoti nusikaltėliu pripažinto P. J. atsakomybę. Ieškovės apeliacinio skundo patenkinimas reikštų, kad už savo neteisėtus veiksmus civilinės bylos kontekste P. J., kurio neteisėti veiksmai konstatuoti ir įsiteisėjusiu apkaltinamuoju nuosprendžiu, išvengtų bet kokios civilinės atsakomybės, o neteisėtų veiksmų neatlikę ir savo pareigas vykdę atsakovai būtų nubausti (patraukti civilinėn atsakomybėn) už žalą, dėl kurios atsiradimo nėra atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.

47.7.                      Ieškovės tariamus nuostolius lėmė viena priežastis – P. J. nusikalstama veika, pasireiškusi tuo, kad minėtas asmuo tinkamai nesureagavo (nevykdė imperatyviųjų priešgaisrinių teisės aktų reikalavimų ir pareigybės reikalavimų) į suveikusią priešgaisrinę signalizaciją ir sąmoninga tyčia tiesioginės nusikalstamos kaltės forma sukėlė ieškovei turtinę žalą. Jeigu P. J. nebūtų atlikęs tyčinės nusikalstamos veikos, o būtų vykdęs savo, kaip įstaigos vadovo, atsakingo už apdraustų statinių priešgaisrinę signalizaciją, pareigas, tai žalos ar nuostolių apskritai nebūtų kilę. Be to, draudėjas (VšĮ A-CENTRAS ir tuometinis jos vadovas P. J.) yra kalti dėl ieškovės neva patirtos žalos dar ir tuo aspektu, kad draudėja ir P. J. netinkamai eksploatavo dūmtraukį, kūreno netinkamomis malkomis, nevalė dūmtraukio ir būtent šių priežasčių suminė visuma – netinkama dūmtraukio eksploatacija ir nesureagavimas į suveikusią priešgaisrinę signalizaciją bei suveikusios signalizacijos atjungimas, užuot apžiūrėjus suveikusios signalizacijos perimetrą ir skubaus gaisrinės pagalbos iškvietimą, lėmė žalą ir (ar) nuostolius.

47.8.                      Ieškovė turėjo ir tebeturi diskrecijos teisę pasirinkti tinkamus atsakovus. Civilinės bylos nagrinėjimo metu bylą nagrinėję teismai daugybę kartų siūlė ieškovei atsakovais patraukti VšĮ A-CENTRAS ir P. J., tačiau ieškovė atsisakė pakeisti atsakovus arba įtraukti naujus. Už netinkamą naudojimąsi procesinėmis teisėmis, netinkamų atsakovų pasirinkimą yra atsakinga ir neigiamos pasekmės turi kilti pačiai ieškovei, o ne atsakovams ir tretiesiems asmenims.

48.        Atsakovė ir trečiasis asmuo R. T. atsiliepime prašo dėl dalyvaujančių byloje asmenų pateiktų apeliacinių skundų (ne)pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateiktus dokumentus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

48.1.                      R. T. pareiškia, kad sutinka su teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalimi dėl Kultūros paveldo departamento ieškinio atmetimo. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai nusprendė, kad Kultūros paveldo departamento ieškinys buvo pareikštas netinkamiems atsakovams ir tai, jog sprendžiant dėl atsakomybės taikymo darbuotojui – tarp jų ir atsakovei / trečiajam asmeniui R. T., turėjo būti taikytos CK 6.264 straipsnio 1 dalies nuostatos.

48.2.                      R. T. papildomai pareiškia, kad sutinka ir prisideda prie BĮ „Kultūros infrastruktūros centas“ apeliacinio skundo, sutinka ir prisideda prie V. L. apeliacinio skundo, kuriuo prašoma iš Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo motyvuojančios dalies pašalinti 140, 146 ir 183 punktus.

48.3.                      Toliau R. T. savo atsiliepime iš esmės atkartoja atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ pateiktus argumentus ir faktines aplinkybes.

49.       Atsakovas ir trečiasis asmuo V. L. atsiliepime į trečiojo asmens P. R. apeliacinį skundą nurodo neturintis teisinio intereso dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies, kurioje pasisakyta dėl P. R. nepašalinimo iš civilinės bylos, todėl negali pateikti savo nuomonės dėl šios apeliacinio skundo dalies pagrįstumo. Tuo tarpu su P. R. argumentais dėl sprendimo dalies, kuria ieškovei ADB „Gjensidige“ iš UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ priteisti pinigai, nepagrįstumo, nurodo sutinkantis.

50.       Atsakovas ir trečiasis asmuo V. L. atsiliepime į trečiojo asmens UAB „ELTKO“ apeliacinį skundą nurodo neturįs teisinio intereso dėl skundžiamos teismo sprendimo dalies, todėl negali pateikti savo nuomonės dėl šio apeliacinio skundo pagrįstumo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacijos ribų

 

51.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija šią bylą nagrinėja atsižvelgdama į pateiktais apeliaciniais skundais apibrėžtas apeliacijos ribas.

52.       Skundžiamu sprendimu byla išnagrinėta pagal dviejų ieškovų – ADB „Gjensidige“ ir Kultūros paveldo departamento – ieškinius, pastarąjį atmetant visiškai, o ADB „Gjensidige“ ieškinį patenkinant iš dalies. Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir trečiasis asmuo P. R. apeliaciniais skundais nesutinka su ta skundžiamo sprendimo dalimi, kuria ieškinys patenkintas BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ atžvilgiu, prašo šią sprendimo dalį panaikinti. Atsakovų ir trečiųjų asmenų V. L. bei P. R. apeliaciniais skundais prašoma iš skundžiamo teismo sprendimo pašalinti 140,146, 183, 209 ir 210 punktus ar konkrečias jų dalis. Ieškovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniu skundu nesutinka su sprendimo dalimi, kuria jos ieškinys buvo atmestas, ir prašo priimti naują sprendimą – ieškinį dėl šios dalies tenkinti.

53.       Atsižvelgiant į pateiktų apeliacinių skundų turinį, jų pagrindą ir dalyką, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas Kultūros paveldo departamento ieškinys, pateiktais apeliaciniais skundais nėra skundžiama, todėl šios skundžiamo teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo bei trečiojo asmens P. R. apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, kuriais kvestionuojama ieškovo Kultūros paveldo departamento teisė reikalauti žalos atlyginimo valstybei, pagrįstumo, teisėjų kolegija apeliacine tvarka nevertins ir nepasisakys.

54.       Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Ieškovė, kaip jau minėta, apeliaciniu skundu prašo panaikinti tą skundžiamo sprendimo dalį, kuria jos ieškinys buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį tenkinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės ieškinys dėl iš viso 871 930,03 Eur (655 699,72 + 216 230,31) priteisimo iš atsakovių solidariai buvo išnagrinėtas iki šiol byloje likusių atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, UAB „Agromena lt“ ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, atžvilgiu, tačiau patenkintas iš dalies, priteisiant tik 327 849,86 Eur iš 655 699,72 Eur ir solidariai tik iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ bei UAB „Agromena lt“, ieškinį atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, atžvilgiu atmetant nenustačius neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš kumuliatyvių civilinės atsakomybės sąlygų.

55.       Pažymėtina, kad pateiktame apeliaciniame skunde ieškovė ADB „Gjensidige“ nenurodo nesutikimo su pastarąja Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalimi argumentų, o pagal apeliaciniame skunde nurodytą ginčijamą sumą – 544 080,17 Eur (871 930,03 - 327 849,86) ir sumokėto žyminio mokesčio dydį (5 056 Eur) daroma išvada, kad ieškovė apeliacinio skundo dėl sprendimo dalies, kuria reikalavimai Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, atžvilgiu buvo atmesti, nėra pateikusi.

56.       Kitokio vertinimo nesuponuoja ir aplinkybė, jog atsiliepime į apeliacinius skundus ieškovė yra nurodžiusi, kad iš dalies sutinka su V. L. apeliacinio skundo argumentais tiek, kiek jie susiję su S. K. netinkamais (neteisėtais) veiksmais, nes nuosekliai laikosi pozicijos, jog S. K. tinkamai neapžiūrėjo statinio ir nepatikrino esančios dokumentacijos, neįsitikinęs faktinėmis aplinkybėmis vietoje nepagrįstai surašė Statinio patikrinimo aktą Nr. SPA-23, kad šis atitinka gaisrinės saugos reikalavimus. Apeliaciniam skundui pateikti proceso įstatymas numato apibrėžtus terminus ir draudimą keisti (pildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui (CPK 323 straipsnis), o atsakovo ir trečiojo asmens V. L. pateiktu apeliaciniu skundu prašoma tik pašalinti konkrečiuose skundžiamo sprendimo punktuose išdėstytus motyvus, kurie nesusiję su Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, veiksmais (S. K. veiksmais ir (ar) neveikimu). Dėl to teisėjų kolegija taip pat nevertins ir nepasisakys dėl teisėtumo ir pagrįstumo sprendimo dalies, kuria reikalavimai Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, atžvilgiu buvo atmesti.

 

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

 

57.       Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad ir pastatas – vienuolynas, pritaikytas turizmo reikmėms (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pastatas – bažnyčia (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso B-PARAPIJAI, o ginčo laikotarpiu panaudos sutarčių, sudarytų 2008 m. rugpjūčio 22 d. ir 2011 m. liepos 29 d. pagrindu, buvo perduoti naudoti VšĮ A-CENTRAS.

58.       Trečiasis asmuo VšĮ A-CENTRAS ir jungtinės veiklos pagrindu veikiančios atsakovės (rangovai) BUAB „Restauracija“, UAB „Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutas“ (vėliau – BUAB „Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas“), P. R. individualios firmos „Agrotech“ (vėliau – UAB „R. AGROTECH“, dabar – UAB „Agromena lt“) 2009 m. balandžio 28 d. pasirašė (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms techninio projekto (tvarkybos darbų projektas kaip sudėtinė techninio projekto dalis) parengimo paslaugų, tvarkomųjų statybos darbų atlikimo bei projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo sutartį Nr. ZAŠ-18 (el. b. 1 t., b. l. 7–16). Pagal sutarties Nr. ZAŠ-18 1.1 punktą, rangovai įsipareigojo parengti kultūros paveldo objekto, esančio (duomenys neskelbtini), techninį projektą, atlikti paveldosaugos tvarkomuosius darbus, tvarkomuosius statybos darbus bei vykdyti projekto priežiūrą.

59.       2009 m. rugpjūčio 11 d. (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms tvarkomųjų paveldosaugos ir tvarkomųjų statybos darbų techninės priežiūros paslaugų sutartimi Nr. SAŽ-22 (el. b. 1 t., b. l. 103–110) (toliau – ir sutartis Nr. SAŽ-22) statinio statybos technine prižiūrėtoja buvo paskirta atsakovė VĮ „Lietuvos paminklai“ (dabar – BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“).

60.       P. R. individuali įmonė „Agrotech“ su UAB „Gamaka“ 2009 m. lapkričio 26 d. sudarė statybos rangos sutartį dėl dūmtraukio įrengimo.

61.       2011 m. kovo 11 d. UAB DK „PZU Lietuva“ ir B-PARAPIJA sudarė Įmonių turto draudimo sutartį PZULT Nr. 1270228, kuria nuo įvairių rizikų (taip pat ir nuo ugnies) laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 11 d. iki 2012 m. kovo 11 d. buvo apdrausta (duomenys neskelbtini) bažnyčia (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kiti pastatai (el. b. 9 t., b. l. 15–17).

62.       2011 m. lapkričio 23 d. statinį patikrino Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros (toliau – Kelmės PGT VPP) poskyrio viršininkas S. K. ir surašė Statinio patikrinimo aktą Nr. SPA-23 (el. b. 4 t., b. l. 52–54), kuriame nurodė, kad statinys atitinka gaisrinės saugos reikalavimus.

63.       2011 m. lapkričio 28 d. buvo pasirašytas statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2403-(19.34), kuriame statybos užbaigimo komisija patvirtino, kad statinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) – vienuolynas) atitinka visus statybinius reikalavimus ir gali būti eksploatuojamas (el. b. 1 t., b. l. 100–102).

64.       2011 m. gruodžio 2 d. ieškovė AAA „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas ir VšĮ A-CENTRAS sudarė Įmonių turto draudimo sutartį Nr. IB 000765 (e. b. 1 t., b. l. 98–99), kuria nuo įvairių rizikų (taip pat ir nuo ugnies) laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 3 d. iki 2012 m. gruodžio 2 d. buvo apdraustas rekonstruotas vienuolynas.

65.       2012 m. naktį iš sausio 25 į 26 d. rekonstruotame statinyje ((duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblyje ir (duomenys neskelbtini) bažnyčioje (duomenys neskelbtini)) kilo gaisras. Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai apie gaisrą pranešta 04 val. 06 min., gaisras užgesintas 2012 m. sausio 26 d. 12 val. 09 min.

66.       Draudikas ASS „Gjensidige Baltic“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir draudėjai, trečiajam asmeniui VšĮ A-CENTRAS išmokėjo 2 208 000 Lt draudimo išmoką, o UAB  korporacijai „Matininkai“ – 56 000 Lt už gaisro metu padarytos žalos apskaičiavimą, iš viso – 655 699,72 Eur. ASS „Gjensidige Baltic“ draudimo išmokas VšĮ A-CENTRAS išmokėjo 2012 m. spalio 12 d. (705 448,30 Lt) ir 2012 m. gruodžio 31 d. (1 519 551,70 Lt) (el. b. 1 t., b. l. 33–34); susitarimas dėl draudimo išmokos mokėjimo žalų bylose Nr. 1-108-000072 ir 48-122-000077, kurį sudarė ASS „Gjensidige Baltic“, VšĮ A-CENTRAS (išmokos gavėja) ir B-PARAPIJA, buvo sudarytas 2012 m. gruodžio 31 d.

67.       Draudikė UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir draudėjai, trečiajam asmeniui B-PARAPIJAI per keturis kartus išmokėjo 746 600 Lt (216 230,31 Eur) draudimo išmoką, kompensuojančią gaisro metu bažnyčiai padarytus nuostolius. UAB DK ,,PZU Lietuva“ draudimo išmoką B-PARAPIJAI sumokėjo tokia tvarka: 2012 m. sausio 30 d. išmokėjo avansinę 45 000 Lt draudimo išmoką (el. b. 9 t., b. l. 30), 2012 m. vasario 21 d. – 193 257,21 Lt draudimo išmoką (el. b. 9 t., b. l. 37), 2012 m. gegužės 15 d. – 138 342,79 Lt draudimo išmoką (el. b. 9 t., b. l. 72) ir 2012 m. birželio 8 d. – 370 000 Lt draudimo išmoką (el. b. 9 t., b. l. 83), susitarimas dėl 2012 m. sausio 26 d. įvykio (gaisro), įvykusio (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), administravimo užbaigimo ir draudimo išmokos išmokėjimo, sudarytas 2012 m. birželio 8 d. (el. b. 9 t., b. l. 172–173).

68.       Šiaulių apylinkės prokuratūra 2013 m. rugsėjo 9 ir 10 d. nutarimais nutraukė ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje, įtariamųjų V. M. (statybų rangovo paskirtas (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statybos vadovu), V. L. (VĮ „Lietuvos paminklai“ paskirtas (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statinio statybos techniniu prižiūrėtoju), R. T. (UAB „Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas“ projektų vadovė) ir S. K. (Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos poskyrio viršininkas) atžvilgiu, o kaltinamasis aktas surašytas tik vieno asmens – VšĮ A-CENTRAS direktoriaus P. J. – atžvilgiu (el. b. 4 t., b. l. 24–25, 62–65; 5 t., b. l. 175–177). Ikiteisminis tyrimas nutrauktas konstatavus, kad gaisras kilo ne dėl netinkamo dūmtraukių pastatymo, bet dėl netinkamai eksploatuojamo pastato palėpėje įrengto kieto kuro katilų dūmtraukio šilumos poveikio.

69.       Su civiline byla susijusiuose baudžiamuosiuose procesuose pateiktose ekspertų ir specialistų išvadose konstatuota, jog gaisras kilo dėl šių priežasčių: 1) kieto kuro katilų dūmtraukis Nr. 1 ir kaminas buvo įrengti nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte ir norminiuose aktuose numatytų reikalavimų, t. y. buvo padaryti konstrukcijos išlinkimai (alkūnės), metalinės dūmtraukių dalys sujungtos savisriegiais, palėpėje dūmtraukyje įrengtos neapšiltintos pravalymo durelės ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų, be to, medinės stogo konstrukcijos dalys nepadengtos antipireninėmis (ugniai atspariomis) medžiagomis; 2) padaryti eksploatacijos pažeidimai – periodinis susikaupusių suodžių nevalymas ir netinkamo kuro – drėgnų malkų – naudojimas sukėlė suodžių gaisrus dūmtraukyje, kurių metu paveikta itin aukštos temperatūros dūmtraukio izoliacinė medžiaga prarado izoliacines savybes; 3) gaisras kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kieto kuro katilų dūmtraukio poveikio; 4) priešgaisrinės signalizacijos išjungimas, nepatikrinus jos suveikimo zonos, turėjo tiesioginę įtaką gaisro išplitimui dėl pavėluoto kilusio gaisro pastebėjimo ir laiku nepradėtų gesinimo veiksmų.

70.       Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-471/2015 P. J. (tuometis VšĮ A-CENTRAS vadovas) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 188 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo).

71.       Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 paliko nepakeistą, pakeistas Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-3-471/2015 suformuluotas kaltinimas P. J., konstatuojant, kad P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – laikinai eidamas VšĮ A-CENTRAS vadovo pareigas, dėl ko turėdamas teisę veikti šios įstaigos vardu bei administracinius įgalinimus, pagal PSĮ 11 straipsnio 4 dalį būdamas atsakingas už objekto – vienuolyno pastato – priešgaisrinę būklę, pagal PSĮ privalėdamas užtikrinti priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų vykdymą objekte (11 straipsnio 3 dalies 1 punktas), nedelsdamas šalinti nustatytus priešgaisrinės saugos pažeidimus (11 straipsnio 3 dalies 4 punktas) ir nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui kilti ir išsiplėsti (11 straipsnio 3 dalies 15 punktas), dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl to Lietuvos valstybė ir B-PARAPIJA patyrė didelės žalos, t. y. pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, 2012 m. sausio 25 d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastate, pagal PSĮ 11 straipsnio 3 dalies 5 punktą privalėdamas nesudaryti savo veiksmais ar neveikimu sąlygų gaisrui išsiplėsti, pagal 2011 m. gegužės 5 d. gaisrinės signalizacijos priėmimo eksploatacijai aktą būdamas supažindintas ir apmokytas naudoti gaisrinę signalizaciją vienuolyno pastate, privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, ko pasėkoje vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl to buvo sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastatas ir (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastatas, priklausantys B-PARAPIJAI ir sunaikinti bei sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų, iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur (6 430 136 Lt) žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės. Kita Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalis, kuria, be kita ko, civiliniams ieškovams AAS „Gjensidige Baltic“, UAB DK „PZU Lietuva“ ir Kultūros paveldo departamentui buvo pripažinta teisė į jų civilinių ieškinių patenkinimą, jų dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka, palikta nepakeista.  

72.       Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-322/2018 V. L. (VĮ „Lietuvos paminklai“ paskirtas (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statinio statybos techniniu prižiūrėtoju), R. T. (UAB „Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas“ paskirta (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio techninio projekto parengimo bei projekto vykdymo priežiūros vadove) ir V. M. (statybų rangovo paskirtas (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statybos vadovu) pripažinti kaltais padarius BK 188 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą (turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo) ir BK 229 straipsnyje numatytą nusikaltimą (tarnybos pareigų neatlikimas). 

73.       R. T. buvo nuteista už tai, kad, būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdama UAB „Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas“ projektų vadove ir direktoriaus įsakymu Nr. V-32A būdama paskirta objekto „(duomenys neskelbtini)vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove bei projekto vykdymo priežiūros vadove, turėdama administracinius įgalinimus, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo), pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai atliko savo pareigas, t. y. rengdama projektą, privalėdama pagal statybos techninį reglamentą STR 2.01.04:2004 „Gaisrinė sauga. Pagrindiniai reikalavimai“ įgyvendinti esminį statinio reikalavimą „Gairinė sauga“ ir vykdydama (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statinio projekto vykdymo priežiūrą pagal STR 1.09.04:2007 Statinio projekto vykdymo priežiūros tvarkos aprašo VII skyriaus 24.4 ir 24.6 punktų reikalavimus, privalėdama tikrinti, ar statinys statomas laikantis statinio projekto sprendinių, ir apie tai įrašyti į statybos darbų žurnalą, į statybos darbų žurnalą surašyti atliktus darbus, neatitinkančius statinio projekto sprendinių, taip pat nurodymus bei reikalavimus, reikalingus tiems neatitikimams ištaisyti, netinkamai atliko savo pareigas, t. y., rengdama techninius ir darbo projektus bei vykdydama jų priežiūrą pagal projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P). (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms, (duomenys neskelbtini)“ dalį „Šildymas–vėdinimas“, netinkamai įgyvendino esminį statinio reikalavimą „Gaisrinė sauga“, nes rengdama projektus nepateikė reikalavimų kietojo kuro įrenginių dūmtraukiams, kaip nustato Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 162 „Dėl statybos taisyklių įregistravimo“, kuriuo patvirtintos Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklės ST 8860237.02:1998, – nenurodė saugių atstumų nuo kietojo kuro įrenginių dūmtraukių iki medinio pastato stogo ir kitų statinio medinių konstrukcijų, kietojo kuro įrenginių dūmtraukio įrengimo tvarkos ir pan., darbo projekto „Šildymas–vėdinimas“ aprašomojoje dalyje nenurodė gaisrinės saugos reikalavimų, projekto vykdymo priežiūros metu nuo 2009 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d. neužtikrino, kad statyba būtų atliekama pagal darbo projekto reikalavimus, statybos rangovei UAB „Gamaka“ 2010 m. kovo 29–31 d. įrengus dūmtraukį, pažeidžiant Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 reikalavimus. Pakeitus kamino konstrukcijas vienuolyno pastato palėpėje, R. T. nepatikrino statybos metu sumontuotų kietojo kuro katilų ir granulinio kuro katilo metalinių dūmtraukių, kurie buvo įrengti vienuolyno pastato palėpėje ir sumontuoti su išlinkimu, metalinius dūmtraukius sujungus savisriegiais bei įrengus pravalymo dureles išlinkimo vietoje, neišlaikant saugių atstumų iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų, ir neįrašė į statybos darbų žurnalą šių atliktų statybos darbų, neatitinkančių statinio projekto sprendinių, įrengtų ne pagal darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P) (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ dalies „Šildymas–vėdinimas“ statinio projekto nustatytus reikalavimus, nepateikė nurodymų ir reikalavimų tiems neatitikimams ištaisyti, nepažymėjo dūmtraukio ir kamino konstrukcijos bei jų įrengimo pakeitimų techniniame projekto keitime ir nepateikė šių pakeitimų 2011 m. lapkričio 28 d. surašant statybos užbaigimo aktą Nr. SUA-2403-(19.34). Dėl to jų eksploatavimo metu, aukštai temperatūrai veikiant metalinius dūmtraukius ir degioms medžiagoms (pastato medinėms stogo konstrukcijoms) užsiliepsnojus, 2012 m. sausio 25–26 d. naktį (duomenys neskelbtini) vienuolyno palėpėje kilo gaisras ir dėl neatsargumo buvo sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastatas, (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastatas, sunaikintos bei sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI.

74.       V. M. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – dirbdamas privačioje įmonėje UAB „Gamaka“ statybų vadovu ir turėdamas teisę veikti šios įmonės vardu bei administracinius įgalinimus, bendrovės vadovo įsakymu būdamas paskirtas statybų rangovės UAB „Gamaka“ (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statinio statybos vadovu ir pagal statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ XIV skyriaus 59.12 punktą privalėdamas nuolat kontroliuoti, kad statybos darbai būtų atliekami kokybiškai pagal statinio projektą, dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai atliko savo pareigas, t. y. pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 15 straipsnio 5 dalies 3 punktą, rangovui privalant vykdyti statybos darbus pagal statinio projektą, laikytis nustatytų statinio projektavimo sąlygų reikalavimo, statybos metu nesilaikė darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P)“ dalies „Šildymas–vėdinimas“ reikalavimų – 2010 m. kovo 29–31 d. įrengė kietojo kuro katilų dūmtraukį Nr. 1 ne pagal projektą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 1998 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 162 „Dėl statybos taisyklių įregistravimo“ patvirtintų Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 4.12, 4.15, 4.16 ir 4.22 punktų reikalavimus ir pakeitė kamino konstrukcijas (sumontuojant su išlinkimu, metalinius dūmtraukius sujungus savisriegiais bei įrengus pravalymo dureles išlinkimo vietoje, neišlaikant saugių atstumų iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) vienuolyno pastato palėpėje. Dėl to jų eksploatavimo metu, aukštai temperatūrai veikiant metalinius dūmtraukius ir degioms medžiagoms (pastato medinėms stogo konstrukcijoms) užsiliepsnojus, 2012 m. sausio 25–26 d. naktį (duomenys neskelbtini) vienuolyno palėpėje kilo gaisras ir dėl neatsargumo buvo sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastatas, (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastatas, sunaikintos bei sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI.

75.       V. L. buvo nuteistas už tai, kad, būdamas valstybės tarnautojui prilygintas asmuo – VĮ „Lietuvos paminklai“ direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. Į-46 paskirtas projekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ statinio statybos techniniu prižiūrėtoju – ir turėdamas administracinius įgalinimus, vykdydamas (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio statinio statybos techninę priežiūrą, dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, netinkamai atliko savo pareigas: pažeisdamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nustatyta, kad statinio statybos techninis prižiūrėtojas privalo tikrinti, jog statyba būtų atliekama pagal statinio projektą, ir pagal Statybos reglamento STR 1.09.05:2002 „Statinio statybos techninė priežiūra“ 7 skyriaus 33.9 punktą, privalėdamas per visą statinio statybos laiką tikrinti, kad statinys būtų statomas pagal statinio projektą, laikantis įstatymų, kitų teisės aktų, normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų, bei pagal 33.10 punktą sužinojęs, jog statinio projekto sprendiniai neatitinka faktiškų statybos sąlygų arba dėl kitų priežasčių negali būti realizuojami, privalėdamas kreiptis į statytoją (užsakovą), o jam pavedus – į statinio projektuotoją dėl projektinių sprendinių koregavimo, 2010 m. kovo 29–31 d. neužtikrino, kad statyba būtų atliekama pagal darbo projekto „Bendrabučio rekonstrukcija (G2K2P). (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio restauracija ir pritaikymas turizmo reikmėms“ dalies „Šildymas–vėdinimas“ reikalavimus, t. y. nepatikrino statybos metu sumontuotų kietojo kuro katilų ir granulinio kuro katilo metalinių dūmtraukių, nenustatė, kad statinio projekto sprendiniai neatitinka faktiškų statybos darbų sąlygų ir negali būti realizuojami, ir nesikreipė į statytoją arba, jam pavedus, į statinio projektuotoją dėl projektų sprendinių koregavimo, t. y. statybos rangovei UAB „Gamaka“ įrengus kietojo kuro katilų dūmtraukį Nr. 1 pažeidžiant Kietojo kuro šildymo krosnių pastatuose įrengimo taisyklių ST 8860237.02:1998 4.12, 4.15, 4.16 ir 4.22 punktų reikalavimus ir pakeitus kamino konstrukcijas (išlinkimai, metalinių dūmtraukių dalių sujungimas savisriegiais, pravalymo durelių įrengimas ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) vienuolyno pastato palėpėje, jų eksploatavimo metu, veikiant aukštai temperatūrai metalinius dūmtraukius ir degioms medžiagoms (pastato medinėms stogo konstrukcijoms) užsiliepsnojus, 2012 m. sausio 25–26 d. naktį (duomenys neskelbtini) vienuolyno palėpėje kilo gaisras ir dėl neatsargumo buvo sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastatas, (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastatas, sunaikintos bei sugadintos didelę kultūrinę reikšmę turinčios vertybės; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI.

76.       Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendis Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24-309/2019 panaikintas ir baudžiamoji byla R. T., V. L. ir V. M. nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284-976/2019 Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. spalio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-56-519/2020, iš naujo apeliacine tvarka išnagrinėjęs R. T., V. L. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio, skundus atmetė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2021 m. lapkričio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalį dėl V. M. ir V. L. nuteisimo ir baudžiamąją bylą jiems nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, o Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesta nuteistosios R. T. apeliacinio skundo dalis dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, panaikino ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-354/2022 panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį dėl R. T. nuteisimo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229  straipsnį ir baudžiamąją bylą jai nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

77.       Šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pirmą kartą metu, Kelmės rajono apylinkės teisme 2017 m. gegužės 3 d. pagal gautus ieškovių AAS „Gjensidige Baltic“, UAB DK „PZU Lietuva“ ir Kultūros paveldo departamento ieškinius atsakovui P. J. buvo užvesta civilinė byla Nr. 2-773-471/2017 dėl žalos atlyginimo, kuri 2019 m. spalio 29 d. nutartimi prijungta prie Šiaulių apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-690-856/2019 (vėlesnis bylos Nr. e2-68-856/2022) pagal ieškovo Kultūros departamento ieškinį atsakovams V. L., R. T. ir V. M. dėl valstybei padarytų nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – B-PARAPIJA, VšĮ A-CENTRAS. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2KT-29-790/2022 minėta byla pagal Kultūros paveldo departamento ieškinį sujungta su byla pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį.

78.       Dar iki minėtų civilinių bylų sujungimo, ADB „Gjensidige“ nuo 2016 m. spalio 31 d. perėmė ieškovių AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ teises bei pareigas, Kelmės rajono apylinkės teismui pateikė pranešimą dėl ieškinio, pareikšto baudžiamosios bylos procese (teisminis procesas Nr. 1-67-2-00002-2012-3), kuris buvo perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, pripažįstant AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ (taip pat ir Kultūros paveldo departamentui) teisę į ieškinių patenkinimą, atsiėmimo kartu su P. J. 2017 m. birželio 26 d. sutikimu atsiimti ieškovių AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinius. Kelmės rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 25 d. nutartimi ieškovių AAS „Gjensidige Baltic“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinius atsakovui P. J. dėl žalos atlyginimo paliko nenagrinėtus.

79.       Ieškovė ASS „Gjensidige Baltic“ šioje byloje ieškinį dėl žalos atlyginimo pateikė 2014 m. rugsėjo 12 d., o UAB DK „PZU Lietuva“, kaip bendraieškė, reikalavimą pateikė 2015 m. kovo 1 d. bendrame šių ieškovių patikslintame ieškinyje.

80.       Šioje byloje pareikštas ir vėliau patikslintas ieškovių ieškinys buvo grindžiamas tokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais: ieškovės išmokėjo savo draudėjoms draudimo išmokas (iš viso 871 930,03 Eur = 655 699,72 Eur + 216 230,31 Eur) dėl draudžiamuoju įvykiu abiejų ieškovių pripažinto 2012 m. sausio 26 d. įvykusio gaisro; vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, ieškovės subrogacijos tvarka reikalavo išmokėtų sumų priteisimo iš už padarytą žalą atsakingų asmenų; PAGD Gaisrinių tyrimų centro specialisto 2012 m. balandžio 9 d., 2012 m. birželio 11 d. ir 2013 m. liepos 8 d. išvadose konstatuota, kad gaisro priežastis – suodžiai, susikaupę dėl dūmtraukių išlenkimų ir pravalos durelių, kurie buvo įrengti pažeidžiant darbo projektą ir teisės aktų reikalavimus; kadangi gaisras vienuolyne ir bažnyčioje kilo dėl netinkamai įrengto dūmtraukio, atsakingais už žalos atsiradimą ieškovės laiko asmenis, privalėjusius užtikrinti dūmtraukio statybą, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų; 2009 m. balandžio 28 d. Sutartimi Nr. ZAŠ-18 tinkamai atlikti statinio statybos darbus, įskaitant ir dūmtraukio įrengimą, įsipareigojo jungtinės veiklos pagrindu veikusios atsakovės BUAB „Restauracija“, BUAB „Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas“ bei P. R. individuali įmonė „Agrotech“ (vėliau pertvarkyta į UAB „R. AGROTECH“); statinio statybos technine prižiūrėtoja buvo paskirta atsakovė VĮ „Lietuvos paminklai“; statinį 2011 m. lapkričio 23 d. patikrino Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kelmės PGT VPP poskyrio viršininkas S. K., kuris, statinio tinkamai neapžiūrėjęs, nepatikrinęs dokumentacijos, leido jį priduoti eksploatuoti ir tokiu būdu pažeidė Statybos techninio reglamento (STR 1.11.01:2010) „Statybos užbaigimas“ 23 straipsnio reikalavimus; techninio reglamento (STR 1.11.01:2010) „Statybos užbaigimas“ 23 straipsnio reikalavimus; kadangi, remiantis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, darbuotojų padarytą žalą privalo atlyginti juos samdantis asmuo, šis ieškinys pareikštas darbdaviams; atsakovus sieja bendri veiksmai ne tik dėl padarinių, bet ir neteisėtų veiksmų, taip pat bendra jų kaltė; kadangi neįmanoma nustatyti, kokiu dydžiu vieno ar kito atsakovo veiksmai prisidėjo prie žalos atsiradimo; atsakovų atsakomybė kyla skirtingu pagrindu, jiems turi būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė; atsakovams solidarioji civilinė atsakomybė taikytina vadovaujantis ir CK 6.6 straipsnio 3 dalimi.

 

Dėl būtinumo nustatyti, ar draudikas pagrįstai pripažino įvykį draudžiamuoju, sprendžiant dėl draudiko subrogacinio reikalavimo atlyginti žalą iš ją padariusių asmenų  

81.       Apeliaciniame skunde atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai nevertino šalių argumentų, kuriais remiantis jos teigė draudikę nepagrįstai įvykį pripažinus draudžiamuoju. Apeliantės teigimu, teismo vertinimas, jog aplinkybė, ar įvykis yra draudžiamasis (ar nedraudžiamasis), yra reikšminga tik tuomet, kai sprendžiamas draudėjo ir draudiko ginčas dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau ji nėra reikšminga vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto galimai atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą, neatitinka teisės principo ex injure non est just (iš neteisėtumo neatsiranda teisė (teisėtumas)), todėl ieškovė neįgijo teisės į žalos atlyginimą subrogacijos tvarka. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

82.       CK 6.1015 straipsnyje, reglamentuojančiame draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogacija), nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Subrogacija netaikoma draudimo nuo nelaimingų atsitikimų, draudimo ligos atveju, civilinės atsakomybės draudimo atveju, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Draudėjas (naudos gavėjas) privalo perduoti draudikui visą informaciją, kuri yra būtina, kad draudikas tinkamai įgyvendintų jam perėjusią reikalavimo teisę (CK 6.1015 straipsnio 1–3 dalys).

83.       Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties. Kai žalos atlyginimo santykiai kyla iš sutarties neįvykdymo, tai pradinio kreditoriaus ir skolininko žalos atlyginimo santykius nulemianti sutartis tampa privaloma naujajam kreditoriui (draudikui) subrogacijos pagrindu. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kuriomis taisyklėmis (pagal įstatymą ar sutartį) vadovautųsi naujasis kreditorius, skolininkas gali atsikirsti naujojo kreditoriaus reikalavimams CK 6.107 straipsnio nustatyta tvarka. Draudėjas (naudos gavėjas) privalo perduoti draudikui visus dokumentus ir įrodymus, pranešti draudikui duomenis, reikiamus įgyvendinti reikalavimo teisės perėjimą ir šios (perėjusios) teisės įgyvendinimą (CK 6.1015 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

84.       Subrogacinė prievolė nėra nauja prievolė; draudikui perėmus draudėjo reikalavimo teisę žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis; draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011). Taigi subrogacija yra vieno iš jau egzistuojančios prievolės asmenų pasikeitimas, todėl naujai įstojusiam asmeniui taikomos tos taisyklės, kurios siejo pradinį kreditorių ir skolininką. Tai reiškia, kad subrogacijos teise pasinaudojęs draudikas, pakeitęs draudėją sutartyje tampa iki draudžiamojo įvykio jo nesaisčiusios sutarties šalimi ir, kaip įtvirtinta CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje, jam perėjusią reikalavimo teisę įgyvendina laikydamasis taisyklių, kurios nustatė draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-20-916/2018 19 punktas).

85.       Atitinkamai draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios būtų taikomos draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Taigi, į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė. Priešingas aiškinimas sudarytų pagrindą taikyti asmeniui atsakomybę net tuo atveju, kai pagal deliktinį ar sutartinį teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas jis neturėtų atsakyti žalą patyrusiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020 38 punktas).

86.       Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad subrogacijos institutas turi mažiausiai du tikslus. Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, kas šiam išmokėta nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009; 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

87.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ieškovė ADB „Gjensidige“ ieškinį pareiškė galimai dėl gaisro kilimo kaltiems asmenims, kuriais ieškovė laikė VšĮ A-CENTRAS 2009 m. balandžio 28 d. sudarytos Sutarties Nr. ZAŠ-18 kontrahentes (rangoves), veikusias jungtinės veiklos pagrindu ir įsipareigojusias atlikti parengti kultūros paveldo objekto techninį projektą, atlikti paveldosaugos tvarkomuosius darbus, tvarkomuosius statybos darbus bei vykdyti projekto priežiūrą, – BUAB „Restauracija“ (pašalintą iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nutartimi), UAB „Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutas“ (vėliau BUAB „Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas“, pašalintą iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartimi), P. R. individualią firmą „Agrotech“ (vėliau UAB „R. AGROTECH“, dabar – UAB „Agromena lt“), VĮ „Lietuvos paminklai“ (dabar – BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“), pagal 2012 m. lapkričio 16 d. sutartį Nr. G-010, sudarytą su VšĮ A-CENTRAS, teikusią tvarkybos darbų techninę priežiūrą (t. y. statybos techninę priežiūrą), bei Lietuvos Respubliką, atstovaujamą PAGD, įvertinusią, kad atlikti bažnyčios ir vienuolyno ansamblio statybos darbai atitiko gaisrinės saugos reikalavimus. Ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinys, pareikštas subrogacijos tvarka, grindžiamas tiek deliktinės civilinės atsakomybės taikymu (Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD atžvilgiu), tiek sutartinės civilinės atsakomybės taikymu (visų kitų atsakovų atžvilgiu). Tačiau bendra yra tai, kad draudikė (iki susijungimo abi draudikės), išmokėjusi draudimo išmoką, atsistojo į draudėjų (naudos gavėjų) – VšĮ A-CENTRAS ir B-PARAPIJOS vietą.

88.       Taigi šiuo atveju CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje įvardyta taisyklė, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, reiškia, jog subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Tuo pačiu tai reiškia, kad skolininkas gintis gali tik tais būdais (atsikirtimais), kurie buvo galimi skolininkui ginantis prieš pradinį kreditorių (t. y. žalą patyrusį asmenį). Vadinasi, šios bylos atsakovai negali remtis jų įrodinėjama aplinkybe, kad ginčo gaisras galimai buvo nedraudžiamasis įvykis, kadangi tokios aplinkybės (ar gaisras buvo draudžiamasis ar nedraudžiamais įvykis) nustatymas, nagrinėjant žalą padariusių asmenų civilinės atsakomybės klausimą, jeigu dėl žalos atlyginimo nukentėjęs asmuo būtų kreipęsis tiesiogiai į žalą padariusį asmenį, teisiškai apskritai nebūtų reikšmingas. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje tokios aplinkybės, ar įvykis yra draudžiamasis (ar nedraudžiamasis), nustatymas nėra teisiškai reikšmingas vertinant draudiko subrogacijos pagrindu perimto galimai atsakingam už žalą asmeniui pareikšto reikalavimo pagrįstumą.

89.       Taigi pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nustatyti aplinkybės, ar gaisras laikytinas draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju įvykiu, ir vertinti su šios aplinkybės nustatymu susijusių dalyvaujančių byloje asmenų teiktų argumentų bei įrodymų, kuriais tokia pozicija buvo grindžiama, ir pagrįstai to nepadarė. Tai nėra ir negali būti laikoma CPK 177 ir 185 straipsniuose įtvirtintų taisyklių dėl įrodymų, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo proceso ar CPK keliamo reikalavimo motyvuoti priimamą sprendimą, kaip nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, pažeidimu. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus atmeta ir atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Įmonių turto draudimo taisyklių Nr. 131 nuostatų, nustatančių atvejus, kuomet draudimo išmoka nemokama, vertinimu, ir dėl jų nepasisako.

90.       Pasisakant dėl trečiojo asmens P. R. apeliacinio skundo argumento, kad ex gratia (nesant pareigos) išmokų atveju draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį, pagrįstumo, pažymėtina, jog su šiuo teiginiu sutiktina tik ta apimtimi, kiek tai reiškia, kad draudikas neįgyja reikalavimo teisės į kaltą asmenį ta apimtimi, kuria išmokėjo draudimo išmoką, buvus teisiniam pagrindui jos nemokėti arba sumažinti, turi būti suprantamas kaip įpareigojantis, sprendžiant subrogacijos klausimą, įvertinti deliktinės civilinės atsakomybės normose įtvirtintus teisinius pagrindus, pavyzdžiui, išvardytus CK 6.253 straipsnyje, 6.282 straipsnio 1 dalyje, neatlyginti padarytos žalos ar sumažinti jos atlyginimą. Jei tokių pagrindų nėra, vien tik draudimo teisės normose ar draudimo sutartyje nustatyti pagrindai nemokėti draudimo išmokos neatleidžia žalą padariusio asmens nuo prievolės atlyginti draudikui išlaidas, kurias šis patyrė dėl to, kad, išmokėdamas draudimo išmoką, atlygino žalą nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017). Taigi, nors pagrindo vertinti, ar įvykis pagrįstai pripažintas draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju, sprendžiant subrogacijos klausimą nėra, kadangi toks kvalifikavimas ar nekvalifikavimas įgyvendinant subrogacijos teisę nėra reikšmingas, tačiau teismui sprendžiant subrogacijos įgyvendinimo apimties klausimą, gali ir turi būti vertinamos aplinkybės, kurių pagrindu priteistinos žalos dydis gali būti mažinamas.

 

Dėl susijusių baudžiamųjų procesų prejudicinės reikšmės

 

91.       Apeliantės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatą, kadangi asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai), nereikia įrodinėti, tačiau šiuo atveju – tik P. J. veiksmų, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o atsakovo statybos techninio prižiūrėtojo V. L. veiksmams teismas nepagrįstai taikė analogiją, nes jo atžvilgiu yra panaikintas teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje.

92.       V. L. apeliaciniame skunde, kuriuo prašo pašalinti motyvus, nurodytus 140, 146 ir 183 skundžiamo sprendimo punktuose, susijusius su baudžiamojo proceso reikšmės šiai civilinei bylai įvertinimu, taip pat nurodo, kad teismas negalėjo remtis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kadangi baudžiamasis procesas V. L. atžvilgiu, kaip ir kitų dviejų baudžiamosios bylos kaltinamųjų atžvilgiu, buvo neteisėtas nuo pat pradžios, o neteisėto proceso dokumentais ir teismų procesiniais dokumentais remtis negalima.

93.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 140 punkte nurodė, kad „Nors teismas sutinka su dėstoma pozicija, kad priėmus išteisinamąjį nuosprendį ir (ar) nuosprendžiu nutraukus baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas. Tokiame nuosprendyje negali būti formuluočių, būdingų apkaltinamajam nuosprendžiui, veikos faktinės aplinkybės aprašomos taip, kad būtų konstatuotas tik kaltinimo padarius nusikalstamą veiką pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-558/2012). Tačiau tai savaime nereiškia, kad teismas negali remtis jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nustatytomis baudžiamajame procese.“ Trečiasis asmuo V. L. apeliaciniu skundu iš motyvų prašo pašalinti paskutinį šio punkto sakinį.

94.       Skundžiamo sprendimo 146 punkte teismas nurodė, kad „Nagrinėjamu atveju tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamuosiuose procesuose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą. Prijungtų baudžiamųjų bylų duomenimis, P. J. buvo nuteistas baudžiamąja tvarka už tai, kad išjungė signalizaciją ir taip prisidėjo prie gaisro išplitimo, tuo tarpu V. M. ir V. L. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021, o R. T. atžvilgiu – Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-354/2022. Taigi atsakovų R. T. ir V. L. veiksmai nebuvo vertinti kaip neturintys nusikalstamos veikos požymių, o nuo baudžiamosios atsakomybės jie buvo atleisti būtent suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Atsižvelgiant į įrodinėjimo dalyką nurodytose bylose spręstina, kad prejuduciniais faktais šioje byloje laikytinos teismų baudžiamajame procese nustatytos aplinkybės kiek jos yra susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis. Kaip minėta aukščiau, bet kuri nusikalstama veika kartu yra ir neteisėtas veiksmas civilinės teisės prasme. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad R. T. ir V. L. veiksmai nepripažinti nusikalstama veika, tačiau priėmus ne išteisinamąjį nuosprendį, o nutraukus baudžiamąją bylą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, baudžiamajame procese nustatytos faktinės aplinkybės, kiek jos susijusios atitinkamų asmenų pareigų nevykdymu, gaisro kilimo priežastimis ir pasekmėmis, laikytinos prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje, atitinkamai veiksmų neteisėtumą vertinant civilinės atsakomybės aspektu.“ Apeliaciniu skundu V. L. prašo iš motyvuojamosios teismo sprendimo dalies pašalinti pastarąją teismo sprendimo dalį.

95.       Skundžiamo sprendimo 183 punkte, kurio dalį taip pat prašoma pašalinti iš motyvuojamosios skundžiamos teismo sprendimo dalies, nurodyta kad „Nagrinėjamu atveju, aukščiau nurodytuose baudžiamuosiuose procesuose nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai, t. y. 1) VšĮ A-CENTRAS vadovo P. J. neteisėti veiksmai atjungiant signalizaciją lėmė gaisro laiku nepastebėjimą ir išplitimą; 2) R. T. (dirbdama UAB „Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos instituto“ projektų vadove ir direktoriaus įsakymu Nr. V-32A būdama paskirta objekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove bei projekto vykdymo priežiūros vadove), V. M. (dirbdamas privačioje įmonėje UAB „Gamaka“ (subrangovas) ir V. L. (VĮ „Lietuvos paminklai“ direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. Į-46 paskirtas projekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ statinio statybos techniniu prižiūrėtoju) netinkamai atliko savo pareigas, t. y. įrengiant dūmtraukį nesilaikė pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kas lėmė kilusius padarinius – gaisro kilimą ir dėl to padarytą didelę turtinę žalą.“

96.       Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas CPK 182 straipsnio 3 punktą dėl padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, prejudicialumo civilinėje byloje, yra suformavęs tokias šio punkto aiškinimo nuostatas, kurias apibendrino 2022 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-1075/2022:

96.1.                      įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Taip yra todėl, kad asmens veiksmų tyrimas ir vertinimas atliekamas baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tuo tarpu to paties asmens veiksmai civilinėje byloje tiriami ir vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 29–32 punktus ir juose nurodytą teismo praktiką). Taigi, kasacinis teismas laikosi ribotos įsiteisėjusio teismo nuosprendžio prejudicinės galios taikymo civilinėje byloje principo (ribotos prejudicinės galios principas);

96.2.                      nors įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, asmens nusikalstamų veikų padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nėra susiaurinami aiškinant juos kaip apimančius tik faktą, kad atitinkamas asmuo buvo pripažintas padariusiu nusikaltimą. Prejudicinę galią civilinėje byloje turi ir įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių faktas, t. y., pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t., taip pat ir tai, ar tuos veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017 16 punktas; 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 33 punktas);

96.3.                      faktus nėra pagrindo pripažinti prejudiciniais, kai nagrinėjimo dalykas baudžiamojo proceso tvarka nagrinėtoje byloje ir nagrinėjamose civilinėse bylose yra skirtingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-155-381/2021 116 punktas);

96.4.                      prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 32 punktas ir jame nurodyta teismo praktika);

96.5.                      prejudicinę galią visada turi įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, nes juo būna pasisakoma dėl pripažinto kaltu asmens nusikalstamų veiksmų, kurie paprastai sukelia civilinius teisinius padarinius. Tačiau išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2001; 2010 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2010); išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009);

96.6.                      teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2022 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-1075/2022 26 punktas).

97.       Pažymėtina ir tai, kad yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje. Pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2021 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-313/2021).

98.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamuosiuose procesuose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką baudžiamosiose bylose, pagrįstai prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje laikė teismų baudžiamajame procese (tiek tame, kuris vyko P. J. atžvilgiu, tiek ir tame, kuris vyko V. M., V. L. ir R. T. atžvilgiu) nustatytas aplinkybes, kiek jos susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir atsiradusiomis pasekmėmis.

99.       Kitokio vertinimo nesuponuoja ir trečiojo asmens V. L. argumentai, kad tiek jo, tiek V. M. bei R. T. atžvilgiu baudžiamieji procesai buvo nutraukti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, jeigu nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, jog suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, baudžiamoji byla nutraukiama tik tuo atveju, kai yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, jog kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas, BK 95 straipsnis, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 22 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022 27 punktas). Šiuo atveju V. M., V. L. ir R. T. atžvilgiu baudžiamasis procesas buvo nutrauktas ne priėmus išteisinamąjį nuosprendį, o baudžiamąjį procesą nutraukus ir apkaltinamąjį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį panaikinus vien tuo pagrindu, kad jo priėmimo metu buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Kitaip tariant, nutraukiant baudžiamąjį procesą minėtų asmenų atžvilgiu, nebuvo nustatyta, kad šie asmenys buvo nepagrįstai kaltinami BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje įvardytų veikų padarymu, priešingu atveju – būtų buvęs priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris, kaip jau minėta, išteisintajam taip pat neužtikrina absoliučios garantijos, kad jo civilinės atsakomybės taikymo galimybė bus eliminuota.

100.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. lapkričio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 pasisakydama dėl įrodymų vertinimo, pažymėjo, kad, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolų bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistųjų, liudytojų parodymus, specialistų ir ekspertų išvadas, ekspertų paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus ir kitus rašytinius bylos duomenis), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimtame apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos nustatytos nusikalstamų veikų, už kurias nuteisti R. T., V. M. ir V. L., aplinkybės, aprašyti ir išanalizuoti jas patvirtinantys įrodymai, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl R. T., V. M. ir V. L. kaltumo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ir kodėl nuteistųjų apeliaciniai skundai šiuo aspektu negali būti laikomi pagrįstais. Šio teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos, motyvuotos bei nekelia abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2021 m. lapkričio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021).

101.       Taigi, nors baudžiamasis procesas minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi V. M. ir V. L. atžvilgiu buvo nutrauktas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (o R. T. atžvilgiu bylos dalis dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris taip pat bylą nutraukė tuo pačiu pagrindu), tačiau jame nustatytas veikų kvalifikavimas, įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo įvertinti kaip netinkami.

102.       Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini ir atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ teiginiai, kad, remdamasis statybos proceso dalyvių baudžiamajame procese nustatytais faktais, teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ir non bis in idem principą, reiškiantį, kad už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas, asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą. Baudžiamoji atsakomybė ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys, kurios nekonkuruoja tarpusavyje, t. y. ta aplinkybė, kad asmuo yra nuteistas ir jam paskirta baudžiamoji sankcija, neatleidžia jo nuo pareigos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-469/2021 29 punktas). Taip pat ir asmens išteisinimas nenustačius atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties (nusikalstamų veiksmų) nepanaikina asmens civilinės atsakomybės, jei yra nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Veiksmų teisėtumas baudžiamojo įstatymo prasme savaime nereiškia veiksmų teisėtumo civilinės atsakomybės taikymo kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-1075/2023 29 punktas). 

103.       Atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ pateiktų argumentų kontekste taip pat svarbi kasacinio teismo praktika, kad baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu, o civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

104.       Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamajame procese nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis tiek, kiek jos susijusios su atitinkamų asmenų pareigų nevykdymu, gaisro kilimo priežastimis ir pasekmėmis, laikydamas jas prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje ir atitinkamai veiksmų neteisėtumą vertindamas civilinės atsakomybės aspektu.

105.       Pirmiau išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad trečiojo asmens V. L. apeliacinio skundo reikalavimai iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti 140, 146 ir 183 punktuose nurodytus motyvus, yra nepagrįsti, juolab kad skundžiamas 140 punkte nurodytas argumentas („Tačiau tai savaime nereiškia, kad teismas negali remtis jokiomis faktinėmis aplinkybėmis nustatytomis baudžiamajame procese.“) pats savaime jokių materialinių teisinių padarinių V. L. atžvilgiu nesukelia.

Dėl neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir atsakomybės paskirstymo

106.       Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, remdamasis baudžiamosiose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neteisėtais atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ veiksmais iš esmės laikė UAB „Agromena lt“ (jos subrangovės UAB „Gamaka“ (darbuotojo V. M.)) veiksmus netinkamai (ne pagal projektą) įrengiant dūmtraukį ir BĮ Kultūros infrastruktūros centras“ (darbuotojo V. L.) veiksmus netinkamai atliekant statybos techninę priežiūrą. Taip pat neteisėtais laikė ir P. J. (buvusio vienuolyno ir bažnyčios panaudos gavėjos VšĮ A-CENTRAS vadovo) veiksmus, išjungiant suveikusią signalizaciją jos suveikimo zonoje, bei R. T. (dirbdama UAB „Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas“ projektų vadove ir direktoriaus įsakymu Nr. V-32A būdama paskirta objekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove bei projekto vykdymo priežiūros vadove) veiksmus, netinkamai atliekant savo pareigas (UAB „Kauno paminklų restauravimo ir projektavimo institutas“, vėliau – BUAB „Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas“, pašalintas iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartimi) (skundžiamo sprendimo 183, 184, 186, 187 punktai).

107.       Pasisakydamas dėl priežastinio ryšio, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ neteisėti veiksmai įrengiant dūmtraukį ir atliekant techninę priežiūrą yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis, t. y. gaisru. Taip pat, kad tiesioginis priežastinis ryšys su kilusia žala yra ir tarp paties nukentėjusiojo (jo vadovo P. J.) veiksmų, nes signalizacijos išjungimas lėmė gaisro išplitimą, be kita ko, ir į kitą statinį (sprendimo 192 punktas).

108.       Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmiau nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kaip nepagrįstus atmeta atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliacinio skundo argumentus, kuriais iš esmės teigiama, kad statybos proceso dalyviai nėra atsakingi už kilusį gaisrą ir jo padarinius jau vien dėl to, jog baudžiamasis procesas visų statybos proceso dalyvių atžvilgiu buvo nutrauktas, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis tik P. J. atžvilgiu priimtame įsiteisėjusiame nuosprendyje nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis, o be to, 2011 m. lapkričio 28 d. surašytas statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-2403-(19.34), kuriuo konstatuojama, kad visi techniniame projekte numatyti statybos darbai atlikti ir atitinka visus normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.

109.       Pažymėtina, kad sprendžiant dėl šioje byloje nelikviduotų (nepašalintų iš bylos) atsakovių civilinės atsakomybės pagal 2009 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. ZAŠ-18 (UAB „Agromena lt“) ir 2009 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. ZAŠ-18 (BĮ „Kultūros infrastruktūros centras), vertinamas civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas (CK 6.246-6.249 straipsniai), tarp jų – ir neteisėti veiksmai. Vadovaujantis CK 6.205 straipsniu, neteisėti veiksmai gali pasireikšti bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymu, netinkamu įvykdymu, įvykdymo termino praleidimu. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje pateikta neteisėtų veiksmų sąvoka apima tiek neteisėtą veikimą, tiek neveikimą. Šiuo atveju statybos proceso dalyvių neteisėti veiksmai (ir neveikimas) yra aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyti su šia civiline byla susijusiuose baudžiamuosiuose procesuose ir, nors statybos proceso dalyvių atžvilgiu baudžiamieji procesai buvo nutraukti dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, tačiau juose identifikuoti neteisėti veiksmai (ir neveikimas) sutartinės civilinės atsakomybės prasme yra neteisėti ir yra prejudicinę reikšmę turinčiais faktais šioje byloje. Todėl vien aplinkybė, kad statybos užbaigimo aktas nėra nuginčytas, nepaneigia fakto, kad dūmtraukis, su kurio netinkamu (ne pagal projektą ir nesilaikant statybos techninių normatyvų) įrengimu siejama viena iš pagrindinių gaisro kilimo priežasčių, neatitiko priešgaisrinės saugos reikalavimų.

110.       Nors atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, remdamasi su šia civiline byla susijusių baudžiamuosiuose procesuose priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2021 m. sausio 14 d. nutartimis, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinta, jog už žalos atsiradimą yra atsakingas P. J., ir pažymi, kad minėtoje byloje teismai konstatavo priežastinį ryšį tarp P. J. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių buvimą, t. y. kad jo veiksmai lėmė, jog gaisras nebuvo pastebėtas laiku ir išplito, ir šie veiksmai prisidėjo prie gaisro padarinių – didelės turtinės žalos, tačiau teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka, nes apeliantė, visų pirma neteisingai interpretuoja minėtas kasacinės instancijos teismo nutartis, be to, nepagrįstai atsietai vertina baudžiamuosius procesus, išskirtinai pabrėždama tik tą, kuriame kaltu pripažintas ir nuteistas P. J.. Tiek baudžiamasis procesas P. J. atžvilgiu, tiek baudžiamasis procesas V. M., V. L. ir R. T. atžvilgiu bei juose nustatytos faktinės aplinkybės turi būti vertinamos susietai. Tai, kad baudžiamasis procesas P. J. atžvilgiu prasidėjo ir pasibaigė anksčiau, o jame yra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, savaime nereiškia, jog gaisras kilo vien tik dėl P. J. neteisėtų veiksmų.

111.       Priešingai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 nurodė, kad „nagrinėjamoje byloje, remiantis ekspertinių tyrimų rezultatais, ekspertų paaiškinimais, eksperimento metu gautais duomenimis, liudytojų parodymais, kasatoriaus paaiškinimais, nustatyta, kad gaisras kilo ne dėl P. J. veiksmų, tačiau jo veiksmai lėmė tai, kad kilęs gaisras nebuvo pastebėtas, išplito ir dėl to išplitusio gaisro metu buvo padaryta teismų sprendimuose detalizuota didelė žala. <...> Taigi, iš teismų sprendimų matyti, kad P. J. veiksmai buvo tinkamai pripažinti lėmusiais gaisro nesavalaikį pastebėjimą ir jo išplitimą, ir šie veiksmai neabejotinai prisidėjo prie gaisro padarinių, kurie konstatuoti nagrinėjamoje byloje“ (nutarties 7.1 punktas).

112.       Kartu kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, „kad teismai, įvertinę tai, kad žala kilo dėl kelių priežasčių, nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje nėra galimybių konstatuoti, kokius nusikalstamus veiksmus yra (jei yra) atlikę kiti asmenys ir kaip šie veiksmai susiję (jei susiję) su P. J. nusikalstama veika, negali padaryti išvados dėl civilinės atsakomybės, t. y. spręsti, kokia civilinės atsakomybės rūšis (solidarioji ar dalinė) ir kokia apimtimi yra taikytina sprendžiant byloje pareikštus civilinius ieškinius. Toks sprendimas, kuriuo civiliniams ieškovams, išskyrus <...>, pripažįstama teisė į ieškinių patenkinimą, o ieškiniai dėl žalos dydžio, taip pat ir dėl P. J. bei dėl visų kitų su žala susijusių asmenų civilinės atsakomybės ribų nustatymo perduodami nagrinėti civilinio proceso tvarka, yra tinkamas. Taigi, teismų padaryta išvada, kad „P. J., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu <...> dėl neatsargumo (nusikalstamo nerūpestingumo) netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir B-PARAPIJA patyrė didelės žalos, t. y. <...> privalėdamas suveikus signalizacijai patikrinti jos suveikimo zoną, nepatikrino suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl ko vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, dėl ko buvo sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastatas ir (duomenys neskelbtini) bažnyčios pastatas, priklausantys B-PARAPIJAI, ir sunaikinti bei sugadinti (duomenys neskelbtini) vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvę 60 eksponatų <...>, viso  gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur – žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės“, nereiškia, kad ši žala kilo išimtinai dėl jo nusikalstamos veikos“ (tos pačios nutarties 7.2 punktas).

113.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. sausio 14 d. nutartyje taip pat konstatavo, kad „Nagrinėjamoje byloje, remiantis atliktų ekspertinių tyrimų rezultatais, ekspertų paaiškinimais, liudytojų parodymais, apžiūros protokolais ir kitais rašytiniais bylos įrodymais, nustatyta, kad gaisras 2012 m. sausio 25–26 d. naktį (duomenys neskelbtini) vienuolyno palėpėje iš esmės kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio poveikio. Teismų konstatuota, kad vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis ir kaminas buvo faktiškai įrengti nesilaikant rekonstravimo projekto dalyje „Šildymas–vėdinimas“ nustatytų bei privalomų gaisrinės saugos reikalavimų: dūmtraukis įrengtas panaudojant metalines neapšiltintas alkūnes, palėpės patalpoje dūmtraukyje įrengtos neapšiltintos pravalos durelės, per arti degios medinės stogo konstrukcijos, kurios nepadengtos antipirenine medžiaga, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę, o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose statybos dokumentuose ir projektinėje dokumentacijoje neužfiksuoti. Už šių reikalavimų neįvykdymą yra atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas. Antai byloje nustatyta, kad objekto „(duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove ir projekto vykdymo priežiūros vadove buvo paskirta R. T., statinio statybos vadovu buvo paskirtas V. M., o statinio statybos techniniu prižiūrėtoju buvo paskirtas V. L.. Teismų patikimai konstatuota, kad nuteistieji nevykdė teisės aktais apibrėžtų savo pareigų: V. L., sužinojęs, jog statinio (dūmtraukio) projekto sprendiniai dėl atitinkamų priežasčių negali būti realizuojami, teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl sprendinių koregavimo, neužtikrino, kad statyba būtų vykdoma pagal projektą, R. T. neužtikrino ir nekontroliavo, kad dūmtraukis būtų įrengiamas pagal projektą, V. M. privalėjo nuolat kontroliuoti, kad dūmtraukio įrengimo darbai vyktų pagal projektą, o pastebėjęs, kad dėl atitinkamų priežasčių nėra galimybės statyti pagal projektą, nereikalavo, kad projektas būtų pataisytas.

114.       Kasacinės instancijos teismo išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. T., V. M. ir V. L. netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dūmtraukio įrengimo nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir kilusių padarinių – gaisro kilimo ir dėl to padarytos didelės turtinės žalos. Priežastinio ryšio buvimą patvirtina ir ekspertizės akte Nr. 65-3 (EA) nurodytos išvados bei jas davusio eksperto A. R. paaiškinimai, kad kilusio gaisro židinio zona yra vienuolyno pastato palėpės pietinėje dalyje, šalia eksploatuojamo kietojo kuro šildymo katilų dūmtrauko; kad (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblio rekonstravimo projekto dalies „Šildymas–vėdinimas“ nustatytų reikalavimų neatitinkantys kietojo kuro katilų dūmtraukio ir kamino konstrukcijos pakeitimai (išlinkimai, metalinių dūmtraukių dalių sujungimai savisriegiais, pravalymo durelių įrengimas ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) turėjo įtakos gaisro kilimui. Pažymėtina, kad patys nuteistieji neginčijo, jog kietojo kuro katilų dūmtraukis buvo įrengtas nukrypstant nuo projekto, tačiau teigė, kad byloje nustatyti konstrukcijos pakeitimai buvo neesminiai ir negalėjo turėti įtakos gaisro kilimui. Tačiau iš skundžiamų teismų sprendimų turinio matyti, kad šie nuteistųjų teiginiai buvo paneigti objektyviais bylos duomenimis (ekspertinių tyrimų išvadomis, ekspertų paaiškinimais), kurių patikimumas nekelia abejonių, o kitos nuteistųjų iškeltos galimos gaisro (duomenys neskelbtini) vienuolyno pastato palėpėje kilimo priežastys teismų buvo patikrintos ir motyvuotai atmestos.

115.       Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors byloje specialistų ir ekspertų išvadomis nustatyta, jog viena iš gaisro kilimo priežasčių buvo kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukio eksploatacijos pažeidimai, t. y. kūrenimas drėgnomis malkomis, dūmtraukio nevalymas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia nuteistųjų padarytų pažeidimų reikšmingumo gaisrui kilti. Be to, priežastingumo teorijai neprieštarauja tai, kad padarinių kilimą gali lemti kelios skirtingos priežastys, šiuo atveju ir pažeidimai įrengiant kietojo kuro katilų dūmtraukį, ir netinkamas dūmtraukio eksploatavimas. Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 buvo galutinai išspręstas laikinojo VšĮ A-CENTRO vadovo P. J. atsakomybės klausimas. Minėtoje byloje teismai konstatavo priežastinį ryšį tarp P. J. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių buvimą, t. y. kad jo veiksmai lėmė, jog gaisras nebuvo pastebėtas laiku ir išplito, ir šie veiksmai prisidėjo prie gaisro padarinių – didelės turtinės žalos. Taigi konstatuotina, kad šiuo atveju priežastinis ryšys yra sudėtingas, nes yra įsiterpusios kelios sąlygos, prisidėjusios prie pavojingų padarinių – didelės turtinės žalos – atsiradimo. Vis dėlto nekyla abejonių, kad nuteistųjų R. T., V. M. ir V. L. teisės aktais apibrėžtų savo pareigų nevykdymas, nulėmęs dūmtraukio įrengimą nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Taigi padaryta didelė turtinė žala Lietuvos valstybei ir B-PARAPIJAI pripažintina dėsningu nuteistųjų veikos rezultatu. Tai, kad dėl P. J. veiksmų gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito, neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie pavojingų padarinių kilimo. Tačiau šiuo atveju P. J. veiksmai nelaikytini nutraukusiais priežastinį ryšį tarp nuteistųjų netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir gaisro kilimo bei didelės žalos atsiradimo“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 13–15 punktai).

116.       Taigi iš to, kas pirmiau nurodyta, matyti, kad BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtinama, jog įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad už žalos atsiradimą atsakingas tik P. J., ir kad gaisras kilo ne dėl statybos proceso dalyvių ar jų pasitelktų asmenų kaltės. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ neteisėtus veiksmus įrengiant dūmtraukį ir atliekant techninę priežiūrą tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusius su kilusiomis pasekmėmis, t. y. gaisru (atitinkamai ir jo padariniais), tačiau vėlesniame etape nepagrįstai padarė išvadą, kad šis priežastinis ryšys tarp UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos egzistuoja tik gaisro kilimo vienuolyno pastate atveju, o bažnyčios pastato atveju teismas šį priežastinį ryšį nepagrįstai vertino pernelyg nutolusiu ir, atitinkamai, ieškinio dalį dėl už bažnyčios pastate kilusį gaisrą išmokėtos draudimo išmokos priteisimo solidariai iš statybos proceso dalyvių atmetė visa apimtimi.

117.       Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų (193-195 punktai) matyti, kad, priimdamas sprendimą dėl už (parapijos apdraustą) bažnyčią (parapijai) išmokėtos 216 230,31 Eur išmokos priteisimo ieškovei solidariai iš visų atsakovų (išskyrus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, prieš tai nenustatęs jos neteisėtų veiksmų deliktinei civilinei atsakomybei kilti), pirmosios instancijos teismas šią draudikės ieškinio dalį atmetė, iš esmės dėl dviejų priežasčių: 1) teismas padarė išvadą, kad draudimo bendrovės, įstojusios į santykį vietoje panaudos davėjo, reikalavimas dėl panaudos gavėjo darbuotojo ir panaudos gavėjo pasitelktų statybos dalyvių (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) padarytos žalos panaudos teise naudojamam turtui turi būti reiškiamas panaudos gavėjui; 2) teismas padarė išvadą, kad už žalą, kilusią dėl gaisro bažnyčios pastate, išimtinai atsakingas tik P. J., kadangi gaisras pirmiausia kilo vienuolyno pastate (ir tik po išplito į bažnyčią) ir tik P. J. veiksmai išjungiant suveikusią signalizaciją tiesiogiai lėmė, kad gaisras išplito vienuolyno pastate ir tik po to perėjo į bažnyčios pastatą, todėl atitinkamai teismas nusprendė, jog priežastinis ryšys tarp statybos proceso dalyvių netinkamo pareigų vykdymo ir gaisro išplitimo į gretimą bažnyčios pastatą yra pernelyg nutolęs, nes gaisro išplitimą lėmė būtent P. J. veiksmai. Atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes (kad bažnyčia nuosavybės teise priklausė parapijai, draudimo išmoka išmokėta parapijai, o priežastinis ryšys tarp statybos proceso dalyvių netinkamo pareigų vykdymo ir gaisro išplitimo iš vienuolyno į bažnyčios pastatą nebuvo nutrauktas, todėl draudikė, išmokėjusi minėtą draudimo išmoką, atsistojo į santykį „parapija (kreditorė) –> parapija (skolininkė) ir statybos proceso dalyviai (skolininkai)“), teisėjų kolegija daro išvadą, kad tik pirmoji iš šioje pastraipoje įvardytų dviejų priežasčių, yra teisinga, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atitinkamą už bažnyčią išmokėtos draudimo išmokos dalį ir iš statybos procese dalyvavusių asmenų, tačiau nepagrįstai ieškovės reikalavimą dėl šios išmokos priteisimo atmetė visa apimtimi (t. y. nepriteisdamas atitinkamos dalies, dėl kurios nustatymo kriterijų bus pasisakyta vėliau).

118.       Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovės (draudikės) apeliacinio skundo argumentams, kad pagrindinė sąlyga žalai atsirasti yra statybos proceso dalyvių (tarp jų – atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“) neteisėti veiksmai, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pernelyg didelio priežastinio ryšio nutolimo tarp statybos proceso dalyvių neteisėtų veiksmų ir dėl į bažnyčios pastatą persimetusio gaisro padarytos žalos, dėl to nepagrįstai visa apimtimi netenkino reikalavimo dėl išmokėtos 216 230,31 Eur draudimo išmokos priteisimo, nors pagrįstą pagrindą šį reikalavimą atmesti turėjo tik iš dalies, kadangi prie gaisro išplitimo (atitinkamai ir žalos masto padidėjimo) prisidėjo ir P. J. veiksmai (signalizacijos atjungimas).

119.       Spręsdamas dėl už vienuolyno pastatą VšĮ A-CENTRAS išmokėtos 655 699,72 Eur draudimo išmokos priteisimo solidariai iš visų atsakovų (išskyrus Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, prieš tai nenustatęs jos neteisėtų veiksmų deliktinei civilinei atsakomybei kilti), pirmosios instancijos teismas šią draudikės ieškinio dalį patenkino iš dalies, priteisdamas ieškovei solidariai iš BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ 50 proc. draudikės išmokėtos sumos, t. y. – 327 849,86 Eur. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė nusprendęs, kad žalos atlyginimo prievolėje statybos dalyvių ir nukentėjusiojo asmens atsakomybė dėl kilusios žalos gali būti individualizuota, ją paskirstant taip: rangovui ir techniniam prižiūrėtojui solidariai 50 proc. ir nukentėjusiam asmeniui 50 proc., nes būtent nukentėjusio asmens vadovo signalizacijos išjungimas, teismo vertinimu, lėmė gaisro išplitimą ir žalos mastą (sprendimo 196-198 punktai).

120.       Tiek ieškovė ADB „Gjensidige“, tiek atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ nesutinka su tokiu atsakomybės paskirstymu, tačiau nurodo skirtingus argumentus. Ieškovė teigia, kad taikydamas tokią proporciją teismas nukentėjusio asmens VšĮ A-CENTRAS veiksmus (jo vadovo P. J. veiksmus atjungiant signalizaciją) įvertino esmingesniais ir svarbesniais už atsakovų (rangovo ir techninio prižiūrėtojo) veiksmus, taip nukrypdamas nuo kasacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų. Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ pažymi, kad tik P. J. veiksmai yra pripažinti nusikalstamais įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, o V. L., atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ darbuotojas, nėra nuteistas, o tai, atsakovės vertinimu, reiškia, kad jos kaltė nenustatyta, todėl teismas nepagrįstai priteisė 50 proc. žalos atlyginimą iš atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“.

121.       Šiuo atveju vienuolynas nuosavybės teise priklauso parapijai, draudimo išmoka išmokėta panaudos gavėjai VšĮ A-CENTRAS, gaisras kilo vienuolyne dėl netinkamai atliktų statybos proceso dalyvių veiksmų (projektuojant, montuojant dūmtraukį, netinkamai atliekant statybos techninę priežiūrą) ir išplito pirma pačiame vienuolyne (vėliau išplito į bažnyčios pastatą) dėl to, kad P. J. išjungė suveikusią priešgaisrinės apsaugos signalizaciją, todėl draudikė, išmokėjusi pastarąją draudimo išmoką, atsistojo į santykį „panaudos gavėja (kreditorė) –> statybos proceso dalyviai (skolininkai) ir panaudos gavėja (skolininkė)“. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentus, sutinka su atsakove, kad toks atsakomybės paskirstymas nėra teisingas, tačiau ir ieškovės pozicija šiuo aspektu nėra visiškai pagrįsta.

122.       Kaip nepagrįsti atmestini BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ argumentai, kad atsakovės atžvilgiu nepagrįstai pritaikyta solidarioji atsakomybė. Pažymėtina, kad šiuo atveju visus atsakovus, dalyvavusius statybos procese, sieja bendri veiksmai ir kiekvienas iš jų žinojo apie tuos veiksmus, tačiau nė vienas nesiėmė priemonių, jog dūmtraukis būtų įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, laikantis projektinės dokumentacijos. Todėl solidarioji atsakomybė taikoma pagal bendrąsias CK 6.6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalies normas.

123.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šioje byloje atsakovų statusu dalyvavę statybos proceso dalyviai turi pareigą solidariai atlyginti žalos, kilusios dėl gaisro, dalį tiek už vienuolyne kilusio gaisro padarinius, tiek už į bažnyčios pastatą išplitusio gaisro padarinius, kadangi pradinė ir būtina sąlyga gaisrui kilti, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės buvo netinkamas dūmtraukio įrengimas. Tačiau ieškovės apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, kad 655 699,72 Eur draudimo išmoka buvo išmokėta tik už vienuolyną, kuriame ir kilo gaisras, o P. J. veiksmai, ieškovės įsitikinimu, neprisidėjo prie gaisro kilimo, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankami tenkinti šią ieškovės apeliacinio skundo dalį ir ieškovei priteisti visą už vienuolyną išmokėtą sumą iš atsakovių. Teisėjų kolegija perskirsto pirmosios instancijos teismo nustatytas atsakomybės proporcijas.

124.       Pirma, nors ir sutiktina su ieškove tuo aspektu, kad P. J. veiksmai (suveikusios signalizacijos atjungimas) nesukėlė paties gaisro, tačiau neabejotinai buvo priežastis, nulėmusi tolimesnį jo išplitimą tiek vienuolyno pastate, tiek gaisro išplitimą į bažnyčios pastatą. Todėl P. J. veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su vienuolyno palėpėje kilusio gaisro išplitimu  ir padarytos žalos dydžiu. Dėl priežastinio ryšio tarp P. J. neteisėtų veiksmų ir kilusio gaisro jau buvo aptarta teisėjų kolegijos nutartyje pirmiau, remiantis kasacinės instancijos teismo išaiškinimais baudžiamuosiuose procesuose.

125.       Antra, pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl šalių argumentų, kiek jie susiję su P. J. veiksmais dėl netinkamo kuro naudojimo ir (ar) dūmtraukio nuo suodžių (ne)valymu, nes gaisro kilimo priežastys ir dėl to atsakingų asmenų veiksmų neteisėtumas yra nustatyti baudžiamajame procese, todėl teismas nusprendė neturintis nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti kitokių išvadų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių įvertinimas, sprendžiant atsakomybės paskirstymo klausimą, yra reikšmingas, kadangi baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai, nors ir nepripažinti patvirtinančiais konkrečias kaltinime nurodytas aplinkybes, civilinėje byloje gali būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju P. J. baudžiamojoje byloje aplinkybė, kad jis neužtikrino, jog kieto kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, iš kaltinimo buvo pašalinta iš esmės dėl kitokių, t. y. žymiai griežtesnių įrodinėjimo baudžiamajame procese standartų, nei taikomi civiliniame procese. Šiuo atveju aplinkybė iš kaltinimo pašalinta dėl to, kad tikslus malkų drėgnumo procentas nebuvo nustatytas specialiu medienos drėgnumo matavimo prietaisu, nors tyrėjams ekspertas A. R. buvo paaiškinęs apie tokią galimybę, o išvada, jog gaisro dieną kūrenimui buvo naudojamos ne sausos tolimesnėje ūkinėje patalpoje laikomos malkos, o  malkos, kurių dalis paveikta puviniu, dalis padengta ledu ir sniegu, buvusios mūrinėje patalpoje prie pat katilinės, buvo grindžiama tik prielaida (žr.  Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017 10.3 punktą).

126.       Prie civilinės bylos pridėtos baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad 2012 m. vasario 2 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog, apžiūrint katilinę, jos gale yra įėjimas į patalpą, kurioje laikomos sudėtos prie sienų malkos. Malkos yra spygliuočių ir lapuočių; dalis malkų paveikta puviniu, dalis padengta ledu ir sniegu, matyti sudėtos medinių plokščių ir lentų dalys; apžiūrint medieną jaučiama drėgmė (baudžiamosios bylos Nr. 1-3-471/2015 1 t., b. l. 20-24).

127.       2012 m. birželio 11 d. specialisto išvadoje Nr. 35-7(SI) dėl gaisro tyrimo nurodyta, jog gaisro židinio zona yra vienuolyno pastato palėpės pietinėje dalyje šalia eksploatuojamo kieto kuro šildymo katilų dūmtraukio. Labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – degių medžiagų (pastato medinių stogo konstrukcijų) savaiminis užsiliepsnojimas dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto eksploatuojamo kieto kuro katilų dūmtraukio poveikio (el. b. 1 tomas, b. l. 120–200; baudžiamosios bylos Nr. 1-3-471/2015 b. l. 46-127).

128.       Vėlesnėje 2013 m. liepos 8 d. specialisto išvadoje Nr. 35-10(SI) nurodyta, kad vienuolyno palėpėje įrengti kieto kuro katilų ir granulinio kuro katilo dūmtraukiai buvo netinkamai eksploatuojami, o dūmtraukis Nr. 1 turėjo tiesioginės įtakos gaisro kilimui: įrengtos pravalos durelės be izoliacinės medžiagos, kurios dėl aukštos temperatūros poveikio deformavosi ir pakito jų spalva; ant pravalos durelių ir vidinio dūmtraukio Nr. 1 vidinių paviršių yra suodžių sluoksnis, kuris vietomis sukietėjęs; dūmtraukio Nr. 1 dalies Nr. 17 izoliacinė medžiaga (mineralinė vata) vietomis apdegė ir prarado savo izoliacines savybes; dūmtraukio Nr. 1 dalies Nr. 17 vidinis metalinis vamzdis dėl aukštos temperatūros poveikio pakeitė savo spalvą (geltona, ruda, violetinė), t. y. su perkaitimo požymiais. Šie pakitimai rodo, kad dūmtraukyje Nr. 1 buvo kilę suodžių gaisrai, kurių metu šio dūmtraukio metalinės konstrukcijos perkaito, izoliacinės medžiagos prarado savo izoliacines savybes, o išsiskiriantis šilumos kiekis konvekcijos būdu netrukdomai galėjo būti perduodamas į šalia esančias neapsaugotas degias medžiagas (pastato stogo konstrukcijos, palėpėje esančios kitos medinės konstrukcijos bei kitos degios medžiagos ir pan.) ir įkaitinti jas iki savaiminės užsiliepsnojimo temperatūros. Išvada: gaisras (duomenys neskelbtini) vienuolyne kilo dėl degių medžiagų (pastato stogo konstrukcijos, palėpėje esančios kitos medinės konstrukcijos, bei kitos degios medžiagos ir pan.) savaiminio užsiliepsnojimo dėl netinkamai eksploatuojamo pastato palėpėje įrengto kieto kuro katilų dūmtraukio Nr. 1 šilumos poveikio (e. b. 2 tomas, b. l. 2–22 arba baudžiamosios bylos Nr. 1-3-471/2015 b. l. 203–223).

129.       Ankstesnius tyrimus apibendrinančioje 2015 m. gegužės 8 d. ekspertizės išvadoje Nr.65-3(AE), be kita ko, konstatuota, kad: gaisro židinio zona buvo vienuolyno pastato palėpės pietinėje dalyje, šalia eksploatuojamo kieto kuro šildymo katilų dūmtraukio. Gaisras kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto eksploatuojamo kieto kuro katilų dūmtraukio poveikio; kieto kuro katilų dūmtraukis Nr. 1 ir kaminas įrengti nesilaikant vienuolyno ansamblio eksploatavimo projekte „Bendrabučio rekonstravimas ...“ dalies „Šildymas–vėdinimas“ numatytų bei privalomų, nustatytų teisės aktuose gaisrinės saugos reikalavimų. Įrengiant kieto kuro katilų dūmtraukį Nr. 1 ir kaminą buvo nesilaikoma Taisyklių [2] 4.12, 4.13, 4.15, 4.16, 4.22 punktuose numatytų reikalavimų. Statybos darbų registracijos žurnaluose nebuvo padarytos žymos apie projekto pakeitimus; kieto kuro katilų dūmtraukio Nr. 1 ir kamino konstrukcijos pakeitimai (išlinkimai, metalinių dūmtraukių dalių sujungimas savisriegiais, pravalymo durelių įrengimas ir neišlaikyti saugūs atstumai iki medinių pastato stogo ir kitų konstrukcijų) ir eksploatacijos pažeidimai (periodinis susikaupusių suodžių nevalymas, netinkamo kuro naudojimas) turėjo įtakos gaisro kilimui; už gaisrinę saugą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų laikymąsi eksploatuojamose vienuolyno ansamblio pastatų patalpose 2012 m. sausio 25 d. – 26 d. laikotarpiu turėjo būti atsakingas įstaigos vadovas; P. J. veiksmai 2012m. sausio 25d. apie 18 val. suveikus priešgaisrinei signalizacijai vienuolyno patalpose neatitiko gaisrinę saugą ir priešgaisrinės signalizacijos eksploatavimą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų (Priešgaisrinės saugos įstatymo [6] 10 straipsnio 2 dalies, 11 straipsnio 3 dalies, BGST [5] 4, 405, 406, 407 punktai). Šių reikalavimų nevykdymas turėjo tiesioginę įtaką gaisro išplitimui patalpose dėl pavėluoto kilusio gaisro pastebėjimo ir laiku nepradėtų gaisro gesinimo veiksmų; nors ir atlikus kieto kuro katilų dūmtraukio Nr. 1 ir kamino montavimo darbus pagal statinio projekto „Bendrabučio rekonstravimas ...“ dalies „Šildymas–vėdinimas“ reikalavimus, bet nevalius susikaupusių suodžių dūmtraukyje gaisrai dėl susikaupusių ir užsidegusių suodžių dūmtraukyje galėtų kilti; metalinis kieto kuro katilų dūmtraukis Nr. 1 buvo eksploatuojamas ir po 2012 m. sausio 26 d. kilusio gaisro, todėl jame galėjo susikaupti suodžiai. Šiame dūmtraukyje susikaupę suodžiai po 2012 m. sausio 26 d. kilusio gaisro neturi įtakos 2013 m. liepos 8 d. specialisto išvados Nr. 35-10 (SI) pagrįstumui; už gaisrinės saugos reikalavimų laikymąsi vienuolyno patalpose statybos metu iki 2011 m. lapkričio 28 d. statybos užbaigimo akto pasirašymo buvo atsakingas statinio statybos vadovas. Statinio perdavimo užsakovui metu dūmtraukiai turėjo būti tinkamai parengti eksploatavimui (patikrinti ir išvalyti laikantis numatyto valymo periodiškumo); padengus vienuolyno pastatų medines stogo ir kitas konstrukcijas atsparumą ugniai didinančiomis medžiagomis (antipireniniais tirpalais) išvengti gaisro kilimo nebūtų buvę galima, tačiau tinkamai padengus medines stogo ir kitas konstrukcijas šiomis medžiagomis galima padidinti medienos užsidegimo laiką, sulėtinti medienos degimo ir liepsnos plitimo greitį, laiku pastebėti pirmus gaisro kilimo požymius ir organizuoti gaisro gesinimą bei sumažinti gaisro metu padarytus nuostolius (e. b. 1 tomas, b. l. 26–56).

130.       Remdamasi pirmiau aprašytomis ekspertų išvadomis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje visgi laikytina nustatyta ir ta aplinkybė, jog dūmtraukyje jo eksploatavimo metu yra vykę suodžių gaisrai, kurie kyla dėl netinkamo eksploatavimo (kūrenimo netinkamu kuru, dūmtraukių nevalymo ar nepakankamai dažno valymo). Nors ekspertizės išvadoje nurodoma, kad netinkamai eksploatuojant dūmtraukį, jame susikaupusių suodžių gaisrų kilimo tikimybė vis tiek būtų išlikusi net jeigu pats dūmtraukis būtų buvęs įrengtas tinkamai, tačiau šiame kontekste, teisėjų kolegijos vertinimu, ypač svarbu tai, jog iš esmės visas ekspertų išvadas sieja vieninga išvada, jog aptariamas gaisras kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kieto kuro katilų dūmtraukio poveikio.

131.       Šiame kontekste pažymėtina, kad minimas dūmtraukis pagal projektą turėjo būti tiesus, be alkūnių, visas izoliuotas mūre (mūrinėje sienoje), tačiau faktiškai įrengtas ne tiesus, su neizoliuotomis alkūnėmis pastato palėpės dalyje, alkūnėse pravalos durelės, kurios taip pat neizoliuotos, juolab kad gamintojo dūmtraukių įrengimo instrukcija nenumato galimybės pravalas montuoti kitose vietose nei po trišakiu, įskaitant ir pastogėje, dūmtraukių detalės buvo sujungtos savisriegiais, o ne su kniedėmis (kurios neleidžia judėti dūmtraukiams, kai juose vyksta temperatūrų pokyčiai), neišlaikyti teisės aktų reikalaujami atstumai iki degių medžiagų, vienuolyno pastato medinės palėpės ir stogo bei konstrukcijos nebuvo padengtos antipireninėmis medžiagomis, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę, taip pat šiaurinėje dūmtraukio pusėje buvo įrengtas medinis takelis vaikščiojimui. Todėl net jeigu dūmtraukis būtų buvęs įrengtas tiesus, tinkamai izoliuotas, o atstumai iki degių medžiagų būtų buvę išlaikyti, suodžių gaisras, labiau tikėtina, ir būtų likęs suodžių gaisru. Tačiau šiuo atveju daugybė pažeidimų, padarytų statybos proceso metu, lėmė tai, kad gaisras visgi kilo (iš ekspertų pasisakymų baudžiamuosiuose procesuose). 

132.       Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad gaisras kilo 2012 m. sausio naktį iš 25 į 26 d., t. y. nuo 2011 m. lapkričio 28 d. statybos darbų užbaigimo akto surašymo nepraėjus nė keletui mėnesių. UAB „Gamaka“ dūmtraukį įrengė 2010 m. kovo 29–31 d., o kieto kuro katilas dar iki statybos darbų akto užbaigimo jau veikė ir buvo naudojamas rangovų, nes darbai objekte minusinėje temperatūroje negalėjo vykti (žr. Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-15-322/2018 (5, 18 lapai) ir Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-354/2022 19 punktą). Prieš priduodant darbus dūmtraukis turėjo būti išvalytas. Pagal byloje esančius įrodymus nėra galimybės konkrečiai nustatyti, kas labiausiai prisidėjo prie suodžių gaisrų kilimo – ar lenkta dūmtraukio konstrukcija (nes toje vietoje, kur yra palinkimas, automatiškai mažėja skerspjūvis ir praeinančių šalinimo dūmų kiekis ir greitis, dūmai kaip tik atsimuša į sulenktą dalį, kol randa kryptį išeiti, tuose kampuose kaupiasi suodžiai ir yra gaisro pavojus, todėl visa tai turi būti įvertinta skaičiavimais projektuojant, o šiuo atveju dūmtraukis įrengtas ne taip, kaip suprojektuota, o pakeitimai nebuvo įforminami), ar kad kieto kuro katilas buvo kūrenamas netinkamos kokybės kuru.

133.       Atsižvelgdama į pirmiau aprašytas gaisro kilimo vienuolyno pastate ir jo išplitimo jame bei tolesnio plitimo į kitą pastatą (bažnyčią) priežastis, tarp kurių yra ir nukentėjusio asmens VšĮ A-CENTRAS veiksmai (jau suveikusios priešgaisrinės signalizacijos išjungimas suveikimo zonoje, galbūt netinkamo kuro naudojimas ir netinkama kamino priežiūra), taip pat į tai, kad ieškovė buvusio VšĮ A-CENTRAS vadovo P. J. atžvilgiu 2017 m. birželio 30 d. atsiėmė ieškinį dėl žalos atlyginimo, taip pat į tai, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų statybos proceso dalyvių veiksmų (neveikimo) ir gaisro kilimo yra tiek dėl vienuolyno pastato, tiek dėl bažnyčios pastato, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), teisėjų kolegija nusprendžia, jog žalos atlyginimo prievolėje statybos dalyvių ir nukentėjusiojo asmens atsakomybė dėl kilusios žalos paskirstytina taip: rangovei UAB „Agromena lt“ ir statybos techninei prižiūrėtojai BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ solidariai 70 proc., nukentėjusiam asmeniui VšĮ A-CENTRAS – 30 proc. nuo visos draudikių išmokėtos sumos.

134.       Iš viso ieškovė ADB „Gjensidige“ teismo prašė iš atsakovų solidariai priteisti 871 930,03 Eur, kuriuos sudaro iki pradinių draudikių susijungimo išmokėtos draudimo išmokos (6555 699,72 Eur už vienuolyno pastatą ir 216 230,31 Eur už bažnyčios pastatą). Taigi ieškovės apeliacinį skundą iš dalies tenkinant, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies priteisiant ieškovei solidariai iš atsakovių UAB „Agromena Lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ 327 849,86 Eur išmokėta draudimo išmoka, keistina ieškovei iš šių atsakovių solidariai priteisiant 610 351,02 Eur.

Dėl ieškinio senaties

 

135.       Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl ieškinio senaties. Jos teigimu, ieškinys turėjo būti atmestas CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškinio senaties terminai baigėsi dar iki „ASS „Gjensidige Baltic“ ir UAB DK ,,PZU Lietuva“ ieškinių pareiškimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuris turi res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį, kuria perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pripažino, kad tik viena iš ieškovių (UAB DK ,,PZU Lietuva“), pateikdama ieškinį 2015 m. kovo 1 d. (teikdama patikslintą ieškinį kaip bendraieškė su ASS „Gjensidige Baltic“) trejų metų ieškinio senaties terminą praleido vienu mėnesiu ir keliomis dienomis, tačiau, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir termino praleidimo priežastis, iš esmės tenkindamas ieškovės prašymą, Lietuvos apeliacinis teismas šį terminą ieškovei atnaujino (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-801-464/2020 60-65 punktai).

136.       Pažymėtina, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėjant bylą, ieškinio senaties terminas vienai iš ieškovių jau buvo atnaujintas ankstesne įsiteisėjusia nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą 2023 m. spalio 9 d. sprendimą, pagrįstai vadovavosi minėta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos, juolab kad perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, naujų aplinkybių, kurios būtų pagrindas kitaip spręsti senaties (ne)taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismui pateikta nebuvo.  

Dėl P. R. prašymo pašalinti jį iš šios bylos trečiųjų asmenų

137.       Trečiasis asmuo P. R. apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo iš skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo pašalinti 209 ir 210 punktus, kuriais teismas nesutiko tenkinti P. R. prašymo pašalinti jį iš civilinės bylos nagrinėjimo.

138.       Pirmosios instancijos teismas minėtuose skundžiamo sprendimo punktuose nurodė, kad: „Trečiasis asmuo P. R. pateiktu prašymu teismui (DOK-22349) prašo pašalinti iš bylos, trečiųjų asmenų. Nurodo, kad UAB „R. Agrotech“ perleidus ir įsteigus naują juridinį asmenį UAB „Agromena lt“, neliko jokio teisinio pagrindo P. R. dalyvauti trečiuoju asmeniu byloje. Su šiais argumentais nesutiktina“ (sprendimo 209 punktas) ir kad „Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 26 d. nutartimi nutarta patikslinti atsakovės duomenis, atsakovę UAB „R. agrotech“, juridinio asmens kodas 162402010, pakeičiant į UAB „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010. Taigi naujas juridinis asmuo nebuvo įsteigtas, o įmonės akcijų perleidimas savaime juridinio asmens teisių ir pareigų nepakeičia. Juolab kad nagrinėjamu atveju P. R. byloje įtrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniu, kaip individualios įmonės, kuri vykdo rangos darbus, savininkas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai pareikšti neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui. Todėl, prašymas dėl P. R. pašalinimo iš bylos netenkinamas. Teismo procesinis sprendimas dėl atsisakymo pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos apeliacine tvarka neskundžiamas (CPK 47 straipsnis)“ (sprendimo 210 punktas).

139.       Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė jo prašymą pašalinti iš dalyvaujančių byloje asmenų, neatsižvelgė, jog P. R. individuali firma „Agrotech“ į UAB „R. AGROTECH“ buvo pertvarkyta dar 2013 m. sausio 2 d., t. y. iki šios civilinės bylos pradžios. Nuo minėtos datos P. R. individuali firma „Agrotech“ nustojo egzistuoti, jos teises ir pareigas perėmė UAB „R. AGROTECH“ ir tuo pačiu nustojo galioti P. R., kaip fizinio asmens, neribota civilinė atsakomybė, o byloje ieškovės (-ių) reikalavimai reiškiami UAB ,,R. AGROTECH“ (vėliau – UAB ,,Agromena lt“) atžvilgiu būtent kaip ribotos atsakomybės juridiniams asmenims. Taip pat pažymi, kad civilinėje byloje nebuvo nagrinėjamas P. R., kaip fizinio asmens, arba kaip P. R. individualios firmos ,,Agrotech“ savininko, civilinės atsakomybės klausimas. P. R. turtiniai reikalavimai nebuvo reiškiami nei kaip fiziniam asmeniui, nei kaip buvusios individualios įmonės savininkui. Todėl, trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad P. R. į bylos nagrinėjimą įtrauktas dalyvauti trečiuoju asmeniu, kaip individualios įmonės, kuri vykdo rangos darbus, savininkas, atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai pareikšti neribotos atsakomybės juridiniam asmeniui, yra nepagrįsta.

140.       Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka iš dalies, t. y. tik dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog teismo procesinis sprendimas dėl atsisakymo pašalinti trečiąjį asmenį iš bylos apeliacine tvarka neskundžiamas (CPK 47 straipsnis), tačiau ši sprendimo dalis (nors dėl jos rezoliucinėje dalyje ir nepasisakyta) gali būti skundžiama apeliaciniu skundu (įtraukiant motyvus ir dėl teismo atsisakymo pašalinti trečiąjį asmenį), tą iš esmės P. R. ir padarė, pateikdamas apeliacinį skundą ir jame prašydamas iš skundžiamo teismo sprendimo pašalinti 209 ir 210 punktus.

141.       Remiantis Juridinių asmenų registro duomenis, P. R. individuali firma „Agrotech“, kuri buvo viena iš su VšĮ A-CENTRAS sudarytos sutarties šalių, 2012 m. spalio 31 d. (t. y. jau po 2012 m. sausį įvykusio gaisro) įgijo pertvarkomo juridinio asmens statusą ir nuo 2013 m. sausio 2 d. pertvarkyta į UAB „R. AGROTECH“. P. R. šios bendrovės dalyviu buvo iki 2022 m. rugpjūčio 22 d. (akcininku iki 2022 m. rugpjūčio 22 d., vadovu – iki 2022 m. rugpjūčio 9 d.). P. R. akcininko ir vadovo pareigose pakeitė Ukrainos Respublikos pilietė I. N.. Nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. bendrovė pakeitė pavadinimą į UAB „Agromena lt“.

142.       Šiame kontekste aktualus CK 6.204 straipsnyje įtvirtintas reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika. Juridinio asmens pertvarkymas – tai juridinio asmens formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas (CK 2.104 straipsnio 1 dalis). Pertvarkymo atveju juridinis asmuo nesibaigia, o tik keičia teisinę formą (pvz., iš individualios įmonės į uždarąją akcinę bendrovę (taip yra ir nagrinėjamu atveju). Kadangi keičiant teisinę formą gali keistis ir juridinio asmens teisinis statusas, tai įstatymų leidėjas nustatė taisykles, kurios turi užtikrinti juridinio asmens kreditorių teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2008).

143.       Pagal CK 2.104 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąvokos apibrėžtį, pertvarkymas – tai juridinio asmens teisinės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos juridinis asmuo perima visas pertvarkytojo juridinio asmens teises ir pareigas; atitinkamai to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei yra pertvarkomas juridinis asmuo, kurio dalyviai atsako pagal juridinio asmens prievoles, tai, nepaisant pasirinktos naujos juridinio asmens teisinės formos, pertvarkomo juridinio asmens dalyviai trejus metus yra subsidiariai atsakingi pagal pertvarkomo juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre; jei naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu netampa pertvarkyto juridinio asmens dalyvis, tiek pertvarkymo metu, tiek vėliau jis neatleidžiamas nuo šioje dalyje nurodytos atsakomybės.

144.       Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, daroma išvada, kad P. R. į bylos nagrinėjimą trečiojo asmens statusu ir teisėmis buvo įtrauktas kaip pertvarkytos individualios įmonės, vykdžiusios rangos darbus, dalyvis (savininkas), kuris subsidiariai atsakingas pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles, atsiradusias iki naujos teisinės formos juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre. Todėl šiuo aspektu P. R. nepagrįstai teigia, kad dar iki šios civilinės bylos nagrinėjimo pradžios (pradinis ieškinys pateiktas 2014 m. rugsėjo 14 d.) nustojus egzistuoti jo individualiai įmonei, kartu nustojo galioti ir P. R., kaip fizinio asmens, neribota civilinė atsakomybė.

145.       Kita vertus, nagrinėjamoje byloje ieškovė P. R. ieškinyje nurodė trečiuoju asmeniu ir per minėtą trejų metų terminą nereiškė reikalavimų jam, kaip papildomam (subsidiariam) civilinės atsakomybės subjektui, o kasacinis teismas yra konstatavęs, kad CK 2.104 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino pobūdis turi būti vertinamas pagal termino paskirtį, jo pasibaigimo teisinius padarinius, šių padarinių taikymo specifiką, termino pratęsimo ir atnaujinimo galimybes ir kitus atskirais atvejais turinčius reikšmės kriterijus. Pagal CK 2.104 straipsnio 2 dalies normos prasmę, praėjus trejiems metams nuo juridinio asmens pertvarkymo, pasibaigia tokio asmens dalyvio subjektinė pareiga atsakyti pagal pertvarkyto juridinio asmens prievoles. Kasacinės instancijos teismo vertinimu, teismai, šį terminą pagrįstai įvardiję kaip naikinamąjį, nepagrįstai jį pripažino ieškinio senaties terminu. Šis terminas laikytinas materialinio teisinio pobūdžio terminu, jam netaikomos specialiosios termino pradžios, atnaujinimo, sustabdymo ir nutraukimo taisyklės, nustatytos CK 1.129–1.132 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2008).

146.       CPK 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, kad bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos.

147.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad P. R. į šios bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu buvo įtrauktas dėl to, jog buvo individualios įmonės (neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens), atlikusios rangos darbus, savininkas. Tačiau neatsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo metu situacija keitėsi ir netiesioginis P. R. suinteresuotumas bylos baigtimi, kas yra būtina prielaida asmeniui įgyti trečiojo asmens statusą, išnyko, t. y. toks interesas nebuvo išlaikytas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti trečiojo asmens P. R. prašymą dėl jo pašalinimo iš byloje dalyvaujančių asmenų, juolab kad tokiam prašymui prieštaravimų 2023 m. birželio 19 d. teismo posėdžio metu neišreiškė ne tik ieškovė, bet ir kiti jame dalyvavę proceso dalyviai.

148.       Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pasirinkęs P. R. prašymą išspręsti priimant procesinį sprendimą dėl bylos esmės (t. y. skundžiamu sprendimu) ir šio klausimo nespręsdamas nutartimi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šio procesinio sprendimo – (ne)šalinti P. R. iš trečiųjų asmenų – neperkėlė į rezoliucinę skundžiamo sprendimo dalį. Teisėjų kolegija dėl pirmiau aptartų aplinkybių sutinka, kad prašymas dėl P. R. pašalinimo iš šios civilinės bylos trečiųjų asmenų turėjo būti patenkintas, tokį procesinį sprendimą nurodant skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, todėl, atsižvelgiant į tai, apskųstojo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis papildoma šiuo sprendimu – P. R. prašymas dėl pašalinimo iš šios civilinės bylos tenkinamas. Teisėjų kolegijai teigiamai išsprendus P. R. prašymą, jo apeliaciniame skunde išsakytas prašymas iš skundžiamo sprendimo pašalinti 209 ir 210 punktus, netenkinamas, nes juose atsispindi kitokia pirmosios instancijos teismo pozicija nagrinėjamu klausimu, aptarta motyvuojamoje sprendimo dalyje ir kuri teisėjų kolegijos nutartimi bei motyvais yra pakeičiama, todėl tampa neaktuali.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

149.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu solidariai iš atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ priteisė 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovė BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ (iki 2020 m. balandžio 1 d. buvusi VĮ „Lietuvos paminklai“) apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo priteistų procesinių palūkanų dydį.

150.       Atsakovė pažymi, kad teismas nevertino, jog iš atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ priteistų 6 proc. procesinių palūkanų dydis (apie 196 710 Eur) prieštarauja sąžiningumo, protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis, 1.5 straipsnis) taip pat neatsižvelgta į tai, kad atsakovė yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, t. y. atsakovė nėra privatus juridinis asmuo ar verslininkė, be to, neturėjo prievolės mokėti palūkanas pagal sutartį ar iš verslo santykių, o procesinės palūkanos nepagrįstai didelės dėl užsitęsusių baudžiamųjų procesų, kuriuose atsakovė nedalyvavo, ir vien dėl šios priežasties procesinės palūkanos nepriteistinos.

151.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, kaip išaiškino kasacinis teismas, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Kaip yra išaiškinęs kasacinis teismas, procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Atsižvelgiant į tai, kad procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos, CK 6.210 straipsnyje nustatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiai taikytini ir procesinėms palūkanoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007).

152.       CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtina nuostata, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Verslininkais laikomi fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla (CK 2.4 straipsnio 2 dalis), o privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus (CK 2.34 straipsnio 3 dalis); valstybės įmonės, valstybės įstaigos priskiriamos viešųjų juridinių asmenų kategorijai (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). 

153.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija iš dalies pritaria atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ argumentams ta apimtimi, kiek jie susiję su procesinių palūkanų procentiniu dydžiu ir atsakovės, kaip juridinio asmens, statusu (rūšimi) – atsakovės teisinė forma ir pavadinimas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu keitėsi iš valstybės įmonės „Lietuvos paminklai“ į biudžetinę įstaigą „Kultūros infrastruktūros centras“, taigi atsakovė išliko viešuoju juridiniu asmeniu. Todėl jos atžvilgiu taikytinas ne šešių, o penkių procentų palūkanų dydis. Nepaisant to, šiuo atveju prievolė, už kurią priteistos procesinės palūkanos, yra solidari su atsakove UAB „Agromena lt“, kuriai, kaip privačiam juridiniam asmeniui, taikytinas 6 proc. palūkanų dydis. Teisėjų kolegijos vertinimu, solidariosios prievolės atveju ir procesinių palūkanų dydis turi būti vienodas abiem atsakovėms, dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prievolės solidarumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), nusprendžia esant pagrindą skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl solidariai priteistinų procesinių palūkanų dydžio pakeisti, priteisiant 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Pažymėtina, kad tokio dydžio procesines palūkanas pradinėje stadijoje prašė priteisti ir ieškovės iš visų atsakovų solidariai, o CK 6.210 straipsnio 2 dalis imperatyviai nustato 6 proc. dydžio metines palūkanas tik tuo atveju, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (šiuo atveju – viena iš atsakovių yra viešasis juridinis asmuo).

154.       Pagrindo dar labiau sumažinti iš atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ priteistinų procesinių palūkanų dydį vien dėl užsitęsusios bylos nagrinėjimo eigos, teisėjų kolegija neįžvelgia. Kaip teisingai pažymi ieškovė, atsakovė palaikė prašymus civilinę bylą stabdyti, kol bus išnagrinėtos baudžiamosios bylos. Kita vertus, šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovės prašymas priteisti šias palūkanas buvo suformuluotas ne pradiniame 2014 m. rugsėjo 12 d. ieškinyje, kuris priimtas 2014 m. rugsėjo 18 d. rezoliucija, tačiau 2015 m. kovo 1 d. pateiktame patikslintame ieškinyje (bendrame su UAB DK „PZU Lietuva“), kuris priimtas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi. Todėl 5 proc. procesinės palūkanos už solidariai iš abiejų atsakovių priteistą sumą – 610 351,02 Eur priteistinos nuo 2015 m. kovo 5 d. (CPK 137 straipsnio 1 dalis). 

Dėl R. T. prašymo pašalinti ją iš tolesnio civilinės bylos nagrinėjimo

155.       Lietuvos apeliaciniame teisme gautas atsakovės pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento ieškinį ir trečiojo asmens pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį R. T. procesinis prašymas (DOK-45291), kuriame prašoma atsakovę / trečiąjį asmenį R. T. pašalinti iš tolesnio teisminio proceso – civilinės bylos nagrinėjimo, neturint procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi, kartu panaikinant suteiktą prieigą prie elektroninės bylos kortelės.

156.       Prašyme nurodoma, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas Kultūros paveldo departamentas apeliacinio skundo nepateikė, t. y. sprendimo neskundė, o ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliaciniame skunde keliami esminiai reikalavimai nėra susiję su atsakove / trečiuoju asmeniu R. T., be to, sprendimo dalis dėl atsakovės / trečiojo asmens R. T. yra įsiteisėjęs, jos vertinimu, yra teisėtas pagrindas ją pašalinti iš tolesnio civilinės bylos nagrinėjimo, nebeturint procesinio suinteresuotumo bylos baigtimi.

157.       CPK 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Jie gali būti įtraukiami dalyvauti byloje taip pat motyvuotu šalių prašymu arba teismo iniciatyva. CPK 47 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva nustatęs, jog bylos išsprendimas neturės įtakos įtraukto trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms, teismas motyvuota nutartimi pašalina trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, iš bylos. Ši nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

158.       Atsižvelgiant į tai, kad civilinio proceso įstatymas nustato aiškiai apibrėžtą terminą tretiesiems asmenims įstoti į bylą, teisėjų kolegijos vertinimu, su tokiu pat terminu turėtų būti siejama ir į bylą nepagrįstai trečiųjų asmenų statusu įtrauktų asmenų galimybė būti pašalintiems iš bylos. Nagrinėjamu atveju baigiamosios kalbos pasibaigusios, byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta priėmus skundžiamą sprendimą, o prašymas dėl R. T. pašalinimo iš bylos adresuotas jau apeliacinės instancijos teismui. Be to, vien tai, kad šioje sujungtoje byloje pagal ieškovo Kultūros paveldo departamento ieškinį reikalavimas R. T., kaip atsakovės, atžvilgiu (kaip ir visų kitų) buvo atmestas, ir kad šis ieškovas apeliacinio skundo nepateikė, nereiškia, jog R. T. prarado suinteresuotumą šios sujungtos ir, pažymėtina, išnagrinėtos civilinės bylos baigtimi, juolab apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėdamas bylą apeliacine tvarka, neturi teisės pats įtraukti į apeliacinės bylos nagrinėjimą naujų trečiųjų asmenų (CPK netgi išskiria kaip absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą atvejį, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų) (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taigi apeliacinės instancijos teismas neturi teisės ir pašalinti iš išnagrinėtos bylos trečiųjų asmenų ir (ar) atsakovų. Toks prašymas, kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikštas. Remiantis šiais motyvais, prašymas dėl R. T. pašalinimo iš šios bylos proceso, atitinkamai ir prašymas panaikinti suteiktą prieigą prie elektroninės bylos kortelės, netenkinamas.

Dėl UAB „ELTKO“ apeliacinio skundo argumentų

 

159.       Trečiasis asmuo UAB „ELTKO“ prašė priteisti jai 7 241 Eur pirmosios instancijos teisme patirtas teisinės pagalbos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas byloje dalyvaujančių asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, priteisė UAB „ELTKO“ iš ieškovės ADB „Gjensidige“ 4 518,38 Eur bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgdamas į atmestų ir patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją, konstatavęs sprendime, jog UAB „ELTKO“ byloje yra trečiasis asmuo atsakovų pusėje. Apeliaciniu skundu UAB „ELTKO“ nesutinka su jai priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu, nurodydama, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog UAB „ELTKO“ dalyvavo atsakovų pusėje, dėl to jai buvo apribota galimybė atgauti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir pažeistos CPK 47 straipsnio 2 dalies bei 93 straipsnio nuostatos. Be to, teismas turėjo teisę nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

160.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui šiuo procesiniu sprendimu didžiąja dalimi tenkinus ieškovės ieškinį, t. y. priteisiant jai 70 proc. draudimo išmokomis išmokėtos sumos (pirmosios instancijos teismo patenkintų reikalavimų dalis sudarė 37,60 proc.), apeliacinės instancijos teismas atitinkamai turi pareigą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Vadovaujantis bendrąja patenkintų (70 proc.) ir atmestų reikalavimų proporcija (30 proc.), trečiajam asmeniui UAB „ELTKO“ iš ieškovės ADB „Gjensidige“ priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudarytų 2 172,30 Eur, t. y. mažiau nei skundžiamu sprendimu priteisė pirmosios instancijos teismas (4 518,38 Eur). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija trečiojo asmens UAB „ELTKO“ pateikto apeliacinio skundo argumentus vertina, remdamasi apeliacinės instancijos teismo, atsižvelgiant į šios apeliacijos rezultatu ieškovės tenkintų reikalavimų dalį, nustatyta proporcija.

161.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.

162.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018 99 punktas). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018 100 punktas).

163.       CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Be to, atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos išimtinį pobūdį, jos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020 17, 18 punktai).

164.       Nagrinėjamu atveju tiek trečiasis asmuo UAB „ELTKO“ apeliaciniame skunde, tiek ieškovė ADB „Gjensidige“ atsiliepime pabrėžia tai, kad UAB „ELTKO“ į bylos nagrinėjimą buvo įtraukta atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, prašymu. Dėl to, ieškovės teigimu, UAB ,,ELTKO“ bylinėjimosi išlaidos kilo išimtinai tik dėl minėtos atsakovės veiksmų, todėl jai ir tenka pareiga atlyginti šias išlaidas.

165.       Civilinės bylos medžiaga patvirtina, kad prašymą dėl UAB „ELTKO“ (tuo metu – UAB „Eltalis ir KO“) įtraukimo į bylą trečiojo asmens statusu 2017 m. vasario 9 d. vykusio teismo posėdžio metu pareiškė atsakovės Lietuvos Respublikos atstovas ir UAB „ELTKO buvo įtraukta protokoline nutartimi. Prašymas buvo motyvuojamas tuo, kad šis asmuo projektavo šildymo–vėdinimo sistemos dalį, todėl jis taip pat yra galimas solidarus skolininkas. Ieškovė nesutiko su tokiu prašymu ir prašė jį atmesti, kadangi neturi duomenų, jog UAB „Eltalis ir Ko“ būtų atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus. Taigi, viena vertus, iš tiesų šis trečiasis asmuo į bylos nagrinėjimą buvo įtrauktas ne ieškovės iniciatyva. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su ieškove, kad vien dėl šios priežasties trečiojo asmens „UAB „ELTKO“ patirtas bylinėjimosi išlaidas turėtų atlyginti ją į bylos nagrinėjimą paprašiusi įtraukti šalis. Juolab kad ADB
Gjensidige“ ieškinys atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, atžvilgiu yra atmestas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, prašymą dėl UAB „ELTKO“ įtraukimo į nagrinėjamą bylą dalyvaujančiu asmeniu būtų galima įvertinti kaip nesąžiningą elgesį, dėl kurio teismas turėtų pagrindą nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. 

166.       Iš UAB „ELTKO“ apeliaciniame skunde nurodomų argumentų ir cituojamos kasacinio teismo praktikos matyti, kad UAB „ELTKO“ visų pirma kvestionuoja jos įtraukimo į bylos nagrinėjimą pagrįstumą. Šiuo aspektu atsižvelgiama į tai, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, procese dalyvauja tam, jog galėtų išdėstyti savo poziciją (reikšti atsikirtimus) byloje, nuo kurios baigties gali priklausyti jų materialiosios teisės ir pareigos. Jie taip pat turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Taigi atitinkamai turi teisę ne tik išreikšti poziciją, tačiau ir reikšti atitinkamus prašymus, įskaitant ir prašymus dėl pašalinimo iš bylos, jeigu mano, kad jų teisių ir pareigų apimčiai priimtas sprendimas neturės jokios įtakos, juolab kad savalaikis prašymas dėl pašalinimo iš bylos (jo patenkinimas) užkerta kelią didėti bylinėjimosi išlaidoms.

167.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad bylos eigoje prašymo dėl UAB „ELTKO“ pašalinimo iš trečiųjų asmenų nereiškė nei ieškovė, nei UAB „ELTKO“, įgalina nuspręsti, kad abi bylos dalyvės prisiėmė atsakomybę tiek už bylos eigoje patiriamas išlaidas (ieškovė ADB „Gjensidige“), tiek už riziką, kad patirtos išlaidos gali būti neatlygintos ar neatlygintos visa apimtimi (trečiasis asmuo UAB „ELTKO“).

168.       Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių UAB „ELTKO“ priteistų bylinėjimo išlaidų atžvilgiu nėra, todėl jos apeliacinis skundas atmetamas, o, atliekant pareigą perskirstyti bylinėjimosi išlaidas pakeičiant skundžiamą sprendimą, nurodytina, jog trečiajam asmeniui UAB „ELTKO“ iš ieškovės ADB „Gjensidige“, atsižvelgiant į šiuo apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu nustatytą ieškinio tenkintų ir atmestų reikalavimų proporciją, priteistina 2 172,30 Eur bylinėjimosi išlaidos.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, perskirstymo

 

169.       Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo Kultūros paveldo departamento ieškinį, iš Kultūros paveldo departamento R. T. ir P. J. priteisė atitinkamai 3 504,16 Eur ir 6 640 Eur  bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis nėra skundžiama, todėl pagrindo atlikti bylinėjimosi išlaidų perskirstymą šioje dalyje pagrindo taip pat nėra. Ši sprendimo dalis paliktina nepakeista.

170.       Ieškovė ieškiniu prašė iš viso priteisti 871 930,03 Eur žalos atlyginimą, apeliacinės instancijos teismas šiuo priimamu procesiniu sprendimu tenkina reikalavimus iš dalies ir priteisia 610 351,02 Eur, t. y. patenkina 70 proc. ieškinio reikalavimų. Todėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymas atliekamas proporcingai teismo patenkintų (70 proc.) ir atmestų reikalavimų (30 proc.) daliai, taip pat vertinant tai, kad ieškinio reikalavimai Lietuvos Respublikai, atstovaujamai PAGD, buvo atmesti ir dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

171.       Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 11 754,50 Eur teisinės pagalbos išlaidos ir 5 786,60 Eur (19 980 Lt) sumokėtas žyminis mokestis. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ lygiomis dalimis ieškovei priteisiama 12 278,77 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. po 6 139,39 Eur iš kiekvienos atsakovės. 

172.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu Lietuvos Respublikos, atstovaujamos PAGD, patirtas 8 437,71 Eur teisinės pagalbos išlaidas priteisė visa apimtimi. Kadangi dėl sprendimo dalies, kuria ieškovės reikalavimai Lietuvos Respublikai, atstovaujamai PAGD, buvo atmesti apeliacinis skundas nėra paduotas, ši dalis paliekama nepakeista.

173.       Iš trečiojo asmens atsakovų pusėje UAB „Gamaka“ patirtų 13 068 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismas buvo priteisęs 8 154,43 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atmesti ieškinio reikalavimai sudaro 30 proc., iš ieškovės trečiajam asmeniui UAB „Gamaka“ priteisiamos 2 446,33 Eur bylinėjimosi išlaidos, kita dalis – 5 708,10 Eur priteisiama iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ lygiomis dalimis, t. y. po 2 854,05 Eur (pagal proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį).

174.       Skundžiamu sprendimu taip pat buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 24 d. nutartimi iš bylos pašalintų atsakovų pusėje dalyvavusių trečiųjų asmenų UAB „Vilpra“ ir UAB „Vilpros pramonė“ bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas iš UAB „Vilpra“ patirtų 5 868,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir UAB „Vilpros pramonė“ patirtų 5 057,80 Eur bylinėjimosi išlaidų joms iš ieškovės priteisė atitinkamai 3 638,47 Eur ir 3 156,07 Eur bylinėjimosi išlaidas. Perskirsčius bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės tretiesiems asmenims UAB „Vilpra“ priteisiamos 1 760,55 Eur bylinėjimosi išlaidos, o UAB „Vilpros pramonė“ – 1 517,34 Eur bylinėjimosi išlaidos, atitinkamai kita dalis – 4 107,95 Eur UAB „Vilpra“ ir 3 540,46 Eur UAB „Vilpros pramonė“ priteisiamos lygiomis dalimis iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ lygiomis dalimis, t. y. po 2 053,97 Eur UAB „Vilpra“ ir po 1 770,23 Eur UAB „Vilpros pramonė“ (pagal proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

175.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog yra įrodytos visos sąlygos atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ civilinei atsakomybei taikyti, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl priteistinos žalos dydžio, kurias lėmė neteisingai pritaikytos atsakomybės proporcijos tarp už žalos kilimą atsakingų asmenų ir prie žalingų padarinių prisidėjusio nukentėjusio asmens netinkamo priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos įvertinimo.

176.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nurodytus teisinius argumentus, ieškovės apeliacinį skundą iš dalies tenkina, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, padidindama ieškovei ADB „Gjensidige“ iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ solidariai priteistą išmokėtos draudimo išmokos sumą nuo 327 849,86 Eur iki 610 351,02 Eur. Taigi iš ieškovei iš nurodytų atsakovių solidariai priteisiama 610 351,02 Eur ir 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą (610 351,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

177.       Atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, trečiųjų asmenų V. L. ir UAB „ELTKO“ apeliaciniai skundai iš esmės atmetami. Trečiojo asmens P. R. apeliacinis skundas (dėl motyvų pašalinimo ir sprendimo dalies, kuria ieškinys patenkintas atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centras“ atžvilgiu) atmetamas, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo rezoliucinę dalį papildant šiuo sprendimu – P. R. prašymas dėl jo pašalinimo iš civilinėje byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų tenkinamas.

178.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

179.       Prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo kartu su jų dydį ir pagrindą patvirtinančiais įrodymais, pateikė ieškovė ADB „Gjensidige“, atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama PAGD, trečiasis asmuo UAB „ELTKO“ bei trečiasis asmuo ir atsakovė R. T.. Kadangi trečiojo asmens UAB „ELTKO“ apeliacinis skundas atmetamas, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ši bylos dalyvė neįgijo.

180.       Ieškovė ADB „Gjensidige“ pateikė prašymą atlyginti jai 2 662 Eur išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir 1 815 Eur išlaidas už vieno bendro atsiliepimo į keturis apeliacinius skundus parengimą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus tokių išlaidų dydžio. Ieškovė taip pat yra sumokėjusi 5 056 Eur žyminį mokestį.

181.       Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas 70 proc., ieškovei už apeliacinio skundo parengimą (įskaitant sumokėtą žyminį mokestį) iš atsakovių BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir UAB „Agromena lt“ lygiomis dalimis priteisiama 4 477 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. po 2 238,50 Eur iš kiekvienos atsakovės.

182.       Už ieškovės ADB „Gjensidige“ atsiliepimo į atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“, trečiųjų asmenų V. L., P. R. ir UAB „ELTKO“ apeliacinius skundus, kuriuo ieškovė prašė iš esmės visus apeliacinius skundus atmesti, parengimą patirtos 1 815 Eur išlaidos, taip pat neviršijančios Rekomendacijose įtvirtinto maksimalaus už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistino dydžio, padalinamos tarp minėtus apeliacinius skundus pateikusių asmenų lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno ieškovei priteisiant po 453,75 Eur.

183.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama PAGD, pateikė prašymą priteisti jai 660,66 Eur išlaidas už atsiliepimo apeliacinėje instancijoje parengimą. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose įtvirtinto maksimalaus už atsiliepimą į apeliacinį skundą priteistino dydžio. Todėl ieškovės apeliacinio skundo netenkinus 30 proc., atsakovei iš ieškovės ADB „Gjensidige“ priteisiama 198,20 Eur bylinėjimosi išlaidos.

184.       Trečiasis asmuo ir atsakovė R. T. pateikė prašymą dėl 5 465,97 Eur papildomų išlaidų priteisimo, nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, priteisė jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau priimant sprendimą, R. T. patyrė papildomas bylinėjimosi išlaidas, kurių sprendimo priėmimo metu negalėjo iš anksto objektyviai numatyti. Nepaisant šio prašymo, jame  nėra konkrečiai paaiškinta, apie kokias konkrečias papildomas išlaidas prašyme nurodoma. Prie šio prašymo pridėtos 2023 m. gruodžio 11 d. išrašytos sąskaitos faktūros ir 2023 m. gruodžio 12 d. „Swedbank“, akcinės bendrovės mokėjimo nurodymo kopijos. Sąskaitoje faktūroje tik abstrakčiai įvardinta – teisinė pagalba pagal sutartį. Tačiau laikotarpiu nuo skundžiamo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo priėmimo iki trečiojo asmens ir atsakovės R. T. 2023 m. gruodžio 13 d. prašymo priteisti 5 465,97 Eur papildomas išlaidas šios proceso dalyvės vardu, remiantis šios bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, į bylą buvo pateiktas 2023 m. gruodžio 1 d. atsiliepimas į apeliacinius skundus, 2023 m. gruodžio 13 d. prašymas dėl R. T. pašalinimo iš trečiųjų asmenų ir prašymas dėl papildomų išlaidų priteisimo. Vadinasi, prašyme kaip papildomai patirtos išlaidos įvardinta suma yra patirta už pirmiau nurodytų procesinių dokumentų parengimą ir pateikimą apeliacinės instancijos teismui.

185.       Įvertinus trečiojo asmens ir atsakovės R. T. atsiliepimo į apeliacinius skundus turinį, matyti, kad jame R. T. išreiškė sutikimą su atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir trečiojo asmens ir atsakovo V. L. pateiktais apeliaciniais skundais, dėl kitų proceso dalyvių pateiktų apeliacinių skundų pagrįstumo prašė spręsti teismo nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovės BĮ „Kultūros infrastruktūros centras“ ir trečiojo asmens ir atsakovo V. L. apeliaciniai skundai atmesti, taip pat atmestas ir R. T. prašymas dėl pašalinimo iš bylos, sprendžiama, jog trečiasis asmuo ir atsakovė R. T. teisės į prašyme dėl jos „papildomomis“ išlaidomis įvardintų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą neįgijo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Trečiojo asmens P. R. 2023 m. birželio 8 d. prašymą dėl jo pašalinimo iš šios civilinės bylos tenkinti ir pašalinti P. R. iš trečiųjų asmenų.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atmesti.

Priteisti iš Kultūros paveldo departamento, juridinio asmens kodas 188692688, atsakovei R. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 504,16 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus keturis eurus ir 16 centų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš Kultūros paveldo departamento, juridinio asmens kodas 188692688, atsakovui P. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6 640 Eur (šešis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“, juridinio asmens kodas 110051791, ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010, ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 610 351,02 Eur (šešis šimtus dešimt tūkstančių tris šimtus penkiasdešimt vieną eurą ir 2 centus) išmokėtą draudimo išmoką (žalos atlyginimą), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (610 351,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 12 278,77 Eur (dvylika tūkstančių du šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus ir 77 centus) bylinėjimosi išlaidas (iš kiekvienos po 6 139,39 Eur (šešis tūkstančius vieną šimtą trisdešimt devynis eurus ir 39 centus).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, atsakovės atstovui Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188601311, 8 437,71 Eur (aštuonis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt septynis eurus ir 71 centą) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gamaka“, juridinio asmens kodas 144998441, bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 2 446,33 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt šešis eurus ir 33 centus), iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“,  juridinio asmens kodas 110051791, bei uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010, 5 708,10 Eur (penkis tūkstančius septynis šimtus aštuonis eurus 10 centų) lygiomis dalimis, t. y. po 2 854,05 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt keturis eurus 5 centus) iš kiekvienos.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, uždarajai akcinei bendrovei „ELTKO“, juridinio asmens kodas 135474767, 2 172,30 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto septyniasdešimt dviejų eurų ir 30 centų) bylinėjimosi išlaidas. 

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vilpra“, juridinio asmens kodas 110463186, bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 1 760,55 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt eurų ir 55 centus), iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“, juridinio asmens kodas 110051791, ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010, 4 107,95 Eur (keturis tūkstančius vieną šimtą septynis eurus ir 95 centus), t. y. po 2 053,97 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt tris eurus ir 97 centus) iš kiekvienos.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vilpros pramonė“, juridinio asmens kodas 126310441, bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, 1 517,34 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniolika eurų ir 34 centus), iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“, juridinio asmens kodas 110051791, ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010, 3 540,46 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt eurų ir 46 centus), t. y. po 1 770,23 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt eurų ir 23 centus) iš kiekvienos.“

           Priteisti iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“, juridinio asmens kodas 110051791, ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“, juridinio asmens kodas 162402010, ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, po 2 238,50 Eur (po du tūkstančius du šimtus trisdešimt aštuonis eurus ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“, juridinio asmens kodas 110051791, trečiųjų asmenų V. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) , P. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „ELTKO“, juridinio asmens kodas 135474767, ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, po 453,75 Eur (po keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188601311, 198,20 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis eurus ir 20 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

 

 

Teisėjos         Jadvyga Mardosevič

 

 

                                                                                                  Danguolė Martinavičienė

 

 

                                                                                                  Alma Urbanavičienė