Civilinė byla Nr. 2A-187-278/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 2-08-3-07582-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

3.3.1.14; 3.3.1.18.1

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

   N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

  2020 m. balandžio 7 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau ir UAB) „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-977-589/2019 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų – Š. Š. dėl nuostolių atlyginimo.  

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau ir Biuras) ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „Naideka“ 999,48 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir  bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad 2013-07-31 Prancūzijoje dėl Š. Š., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala.  Teigė, kad  transporto priemonės DAF FT XF 105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), naudotoja pagal lizingo sutartį buvo UAB „Naideka“, t. y., atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, tačiau automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Nurodė, kad  Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir  pateikė Biurui reikalavimą 999,48 Eur sumai, kuri, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, buvo sumokėta. Teigė, kad raštu kreipėsi į atsakovę, reikalaudamas grąžinti Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtas lėšas, tačiau UAB „Naideka“ reikalaujamos sumos nesumokėjo.

3.       Atsakovė UAB „Naideka“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad reikalavimą atlyginti žalą iš Prancūzijos nacionalinis draudikų biuro ieškovas  gavo apie 2017-04-04, t. y., nuo autoįvykio praėjus vos ne keturiems metams. Teigė, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kodėl   nesigynė nuo pareikšto reikalavimo ir neatsisakė reikalavimo tenkinti, vadovaujantis ieškinio senaties institutu. Nurodė, kad nuostolius ieškovas atlygino be teisinio pagrindo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-09-30 sprendimu

5.       Teismas nustatė, kad 2013-07-31 Prancūzijoje, (duomenys neskelbtini), UAB „Naideka“ darbuotojas Š. Š., vairuodamas transporto priemonę  DAF FT XF 105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, ko pasėkoje buvo apgadinta transporto priemonė MAN TGA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė DAF FT XF 105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir valdymo teise priklausė UAB „Naideka“, lizingo sutarties su UAB „SEB lizingas“ pagrindu. Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3  bei  5 straipsniais), sureguliavęs žalą ir sumokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, reikalavimą 999,48 Eur sumai. Ieškovas 2017-05-29 sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą ir 2017-09-08 bei 2017-10-13 siuntė  atsakovei UAB „Naideka“ pretenzijas dėl 999,48 Eur sumokėjimo. Atsakovė šios sumos ieškovui nesumokėjo.

6.       Nustatė, kad trečiasis asmuo Š. Š., vairuodamas transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini),  automobilių stovėjimo aikštelėje Prancūzijoje (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į Slovėnijos įmonei priklausančio sunkvežimio   MAN TGA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekinę dalį.  Nurodė, kad iš transporto priemonės žalos atlyginimo ataskaitos, remonto sąmatos  nustatyta  eismo įvykio metu padaryta žala. Prancūzijos kelių eismo taisyklių  R231-1 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jei eismo įvykio metu padaryta tik žala turtui, nurodyti savo tapatybės duomenis ir adresą visiems eismo įvykyje dalyvavusiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija, nurodant eismo įvykio dalyvius, įvykio kilimo schemą ir abiejų transporto priemonių vairuotojus ir valdytojus. Teismas konstatavo, kad ieškovas pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, remdamasis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis, kokias teisės normas pažeidė eismo įvykį sukėlęs trečiasis asmuo, t. y., kad pažeidė Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnį ir R413-17 straipsnį.

7.       Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateikta jokių įrodymų, kurie paneigtų eismo įvykį sukėlusio vairuotojo Š. Š. kaltę.  Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo 999,48 Eur žalos atlyginimą, kurią sudaro 799,48 Eur kompensacija ir 200 Eur administravimo išlaidos. Nurodė, kad iš transporto priemonės žalos ataskaitos ir transporto priemonės remonto sąmatos nustatyta, jog sugadintų detalių ir darbų vertė yra didesnė nei ją  atlygino Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras.

8.       Teismas sprendė, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras vadovavosi Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais, kurie vertintini kaip turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), kuris žalą nustatė vadovaudamasis eismo įvykio šalyje (Prancūzijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Konstatavo, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų nustatytos ir išmokėtos žalos dydį.

9.       Nurodė, kad ieškovas pagrindė, jog išmoka Prancūzijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal Prancūzijos teisės aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykius, žalos atlyginimą nukentėjusiesiems asmenims, privalomąjį draudimą ir kad ieškovas  pagrįstai sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 999,48 Eur bei įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės,  vadovaujantis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi.

10.       Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės teiginius dėl nagrinėjamu atveju taikytino vienerių metų ieškinio senaties termino. Pažymėjo, kad Biurui perėmus nukentėjusiojo asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atsakovei, susiklostė deliktiniai teisiniai santykiai. Nurodė, kad ieškovas draudiko funkcijų neatlieka, t. y., nesudaro draudimo sutarčių, todėl tarp Biuro ir atsakovės nesusiklostė draudimo teisiniai santykiai, kuriems galėtų būti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas CK 1.125 straipsnio 7 dalies pagrindu. Kadangi dėl atsakovės neteisėtos veikos ieškovas patyrė turtinę žalą, iš delikto kylantiems reikalavimams, t. y., dėl padarytos žalos atlyginimo, taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas nustatė, kad Biuras išmoką išmokėjo 2017-05-29,  o ieškinį teismui padavė 2018-12-28 ir sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. 

11.       Darė išvadą esant pagrindui tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Naideka“ prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-09-30 sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Nurodo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus byloje, pažeidė materialines ir procesines teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

14.       Tvirtina, kad teismas darė nepagrįstą išvadą, jog dėl eismo įvykio kilimo yra kaltas trečiasis asmuo. Nurodo, kad sprendime išdėstyti įrodymai pagrindžia, jog buvo nustatyta eismo įvykio metu padaryta žala, tačiau tai nepagrindžia atsakovės vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio.  Teigia, kad ieškovas nepateikė nei vieno leistino įrodymo, kad Prancūzijos kompetentingos institucijos autoįvykio kaltininku pripažino bendrovės darbuotoją. Byloje esančios Eismo įvykių deklaracijos vertimo 12 p. aiškiai fiksuota,  kad eismo įvykio aplinkybės „neįskaitomos“ kas reiškia, kad ieškovas net nesidomėjo įvykio aplinkybėmis ir jų pagrindu nesuformavo sau nuomonės, yra ar ne pagrindas regreso tvarka mokėti užsienio draudikų biurui. Tvirtina, kad teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, nes vien užpildyta Eismo įvykio deklaracija, nurodant eismo įvykio dalyvius, įvykio kilimo schemą bei abiejų transporto priemonių vairuotojus ir valdytojus, transporto priemonės žalos atlyginimo ataskaitos, transporto priemonės remonto sąmatos, Prancūzijos kelių eismo taisyklių nuostatos, Badinterio įstatymas nepagrindžia trečiojo asmens Š. Š. kaltės.

15.       Pažymi,  kad reikalavimą atlyginti žalą Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras gavo apie 2017-04-04, t. y., nuo autoįvykio praėjus vos ne keturiems metams ir ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kodėl  nesigynė nuo pareikšto reikalavimo ir neatsisakė tenkinti reikalavimo, vadovaudamasis ieškinio senaties institutu. Mano, kad ieškovas regreso tvarka minėtą sumą išmokėjo be  teisinio pagrindo ir šių neaiškumų teismas nepašalino.

16.       Nesutinka su   teismo išvada, kad Prancūzijos draudikų biuro žalos apskaičiavimo pagrįstumą patvirtinantys dokumentai turi prima facie galią,  nes ši išvada nepagrįsta nei įstatymu, nei teismų praktika, taip pat nenurodyti konkretūs įrodymai, turintys tokią galią.

17.       Teigia, kad teismas nenustatė, kada Prancūzijos draudikų biuras sužinojo ir privalėjo sužinoti apie autoįvykį ir kada jis sumokėjo išmoką nukentėjusiam asmeniui. Nurodo, kad  teismas atleido ieškovą nuo pareigos pagrįsti išmokų pagrįstumą. Teismo išvada, kad Lietuvos draudikų biuras savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio padarytos žalos, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija ir dokumentais,  nemotyvuota ir teisiškai neargumentuota. Nurodo, kad  vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta.

18.       Mano, kad teismas neatskleidė bylos esmės, nes pagrindinis byloje klausimas ne tai, kaltas ar ne atsakovės vairuotojas dėl žalos, o tai, privalėjo ar ne Lietuvos draudikų biuras mokėti išmoką Prancūzijos draudikų biurui. Teigia, kad byloje nenustatytos esminės faktinės aplinkybės, nei kada pareikalauta Prancūzijos draudikų biuro sumokėti, nei kada užsienio draudikų biuras sužinojo apie eismo įvykį, nei kada sumokėjo nukentėjusiam asmeniui, nors šios aplinkybės reikšmingos sprendžiant klausimą dėl teisingos ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo.

19.       Tvirtina, kad teismo išvados apie ieškinio senaties termino netaikymą, teisinių santykių pobūdį,   nemotyvuotos, teisiškai neargumentuotos, todėl darytina išvada, kad pažeistas  ne tik  CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas, bet pati sprendimo dalis, kuri gali būti savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, turi visus absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindus, numatytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Teigia, kad byloje neteisingai kvalifikuoti teisiniai santykiai, nes teismas subrogaciją įvardija regresu.  Nurodo, kad ieškovui išmokėjus eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia ir TPVCAPD 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda Biuro teisės reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą draudimo išmoką.

20.       Nurodo, kad teismo padaryta išvada, jog nesant draudimo sutarties nėra ir draudiminių teisinių santykių, kas labai svarbu apsisprendžiant, kokios trukmės taikytinas ieškinio senaties terminas, yra nepagrįsta. Nurodo, kad teismas pažeidė CK 1.128 straipsnį, nustatantį, jog prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tvirtina, kad ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo dienos, tačiau teismas šios esminės faktinės aplinkybės nenustatė ir tai laikytina esminiu procesiniu pažeidimu - bylos esmės neatskleidimu.

21.       Be to, nurodo, kad   teismas neanalizavo ir nevertino ar pagal Prancūzijos teisę pagal 1968-06-07 Europos Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę, tarp nukentėjusio asmens Prancūzijoje ir Prancūzijos draudikų biuro nesusiklosto draudiminiai teisiniai santykiai, nes Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras laikomas draudiku, tuomet senaties terminas yra vieneri metai ir ieškinys yra atmestinas šiuo savarankišku pagrindu.

22.       Tvirtina, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl argumentų, išdėstytų paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose, kad ieškinys neatitinka šiam procesiniam dokumentui keliamų įstatymo reikalavimų bei dėl to, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis pagrįstai išmokėjo išmokas Prancūzijos nacionaliniam draudimo biurui.

23.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinį skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą.

24.       Nurodo, kad atsakovė žalos administravimo procese buvo pasyvi šalis, nebendradarbiavo, nesiėmė veiksmų paneigti vilkiko DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo atsakomybę dėl sukelto eismo įvykio, o nagrinėjant bylą  teisme, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių Biuro pateiktus duomenis.

25.       Tvirtina, kad atsakovė naudojasi vieninteliu argumentu neigdama vairuotojo Š. Š. atsakomybę dėl sukelto eismo įvykio, t.y. teigia, kad Eismo įvykio deklaracijos aplinkybės (12 laukelis) yra neįskaitomos, todėl nėra aiškios ir vairuotojo S. Š. atsakomybė neįrodyta. Nurodo, kad nors Prancūzijos biuro pateiktos Eismo įvykio deklaracijos 12 laukelio punktai yra neįskaitomi, bet, nagrinėjant neverstą šį dokumentą, matyti, kad Eismo įvykio deklaracijos 12 laukelio punktai nebuvo žymėti (nėra žymėjimų ar varnelių). Teigia, kad eismo įvykio dalyviai pasirinko kitą būdą užfiksuoti eismo įvykio aplinkybes nei žymėti Eismo įvykio deklaracijos 12 laukelio punktus, t. y., vairuotojai, abipusiu sutarimu, nubraižė eismo įvykio schemą, iš kurios matyti, kad transporto priemonė „A“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) juda atbulai link transporto priemonės „B“ (MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ). Ties transporto priemone „B“ nėra nupiešta jokių judėjimo krypčių, todėl darytina išvada, kad ji stovi. Be to, pažymėta transporto priemonių susidūrimo vieta (sugadinta vilkiko MAN priekinė dalis). Abu eismo įvykio dalyviai, sutikdami su Eismo įvykio deklaracijoje surašyta informacija, pasirašė dokumentą ir nėra jokių Eismo įvykio deklaracijoje pastabų ar vairuotojo Š. Š. prieštaravimų, nesutikimo dėl kaltės.

26.       Nurodo, kad apelianto argumentai dėl ieškinio senaties taikymo nepagrįsti.  Tvirtina, kad Biuro reikalavimas yra regresinis, o apeliantą ir Biurą sieja iš delikto kylantys santykiai, kuriems taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Vadovaujantis  TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis,  Biuras moka draudimo išmokas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir Biuro regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsiranda nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento (TPVCAPDĮ 23 straipsnis). Nurodo, kad savo pareigą Biuras įvykdė 2017-05-29, apmokėdamas Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro 999,48 Eur reikalavimą, o ieškinys teismui buvo išsiųstas 2018-12-21, t. y., nepraleidus 3 metų ieškinio senaties termino.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso ( toliau ir CPK 320) straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės UAB „Naideka“ apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

28.       Apeliantė UAB „Naideka“ tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, įrodinėtinas aplinkybes, nepagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikti įrodymai patvirtina trečiojo asmens kaltę dėl 2013-07-31 eismo įvykio. Be   to, nurodo, kad teismas darė nepagrįstą išvadą, jog šalis sieja regreso, o ne subrogacijos teisiniai santykiai bei šiuo pagrindu netenkino prašymo dėl ieškinio senaties termino taikymo.

29.       Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsakovės apeliacinį skundą bei ieškovo atsiliepimą į jį, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2017-11-03 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 išdėstytas išvadas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).

30.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2013-07-31 Prancūzijoje, (duomenys neskelbtini), Š. Š., vairuodamas transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančią UAB „Naideka“ lizingo sutarties su UAB „SEB lizingas“ pagrindu, sukėlė eismo įvykį, ko pasėkoje buvo apgadinta transporto priemonė MAN TGA, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Transporto priemonė DAF FT HF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Ieškovas 2017-02-15 raštu Nr.S-1743-17-(5.10) informavo UAB „Naideka“, kad Biuras administruoja žalą dėl Prancūzijoje 2013-07-04 įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo neapdrausta transporto priemonė DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei prašė pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl minėto įvykio, užpildyti pranešimo apie eismo įvykį formą bei pateikti ją Biurui (1 t., b. l. 78). Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniais), sureguliavęs žalą ir sumokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, 2017-04-04 pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, reikalavimą 999,48 Eur sumai. Ieškovas reikalaujamą 999,48 Eur, sumą Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo 2017-05-29. Byloje nustatyta, kad ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo  23 straipsnio 1 dalimi, 2017-09-08 ir 2017-10-13, atsakovei UAB „Naideka“ pateikė pretenzijas dėl 999,48 Eur sumos sumokėjimo. Atsakovė pretenzijoje nurodytos sumos nesumokėjo.

31.       1949-01-25 Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečio rekomendacijos pagrindu sukurta žaliosios kortelės sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.  

32.       Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). 

33.       Už darbuotojų padarytą žalą atsako darbdavys arba pavedantis darbus atlikti asmuo (CK 6.264 straipsnis, 6.265 straipsnis).Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, Biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui.

34.       Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad 2013-07-31 eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, įvyko Prancūzijoje – žaliosios kortelės sistemos valstybėje. Eismo įvykyje dalyvavo Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurią vairavo atsakovės darbuotojas – trečiasis asmuo Š. Š., ir kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, sureguliavęs žalą ir išmokėjęs žalos atlyginimą, pateikė reikalavimą transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui (ieškovui). Ieškovas, vadovaudamasis Vidaus nuostatais, TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalimi, Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo reikalaujamą 999,48 Eur išmoką ir pareiškė atgręžtinį reikalavimą atsakovei.

35.       Tais atvejais, kai Biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-11-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017).

36.       Kasacinis teismas, formuodamas praktiką šios kategorijos bylose yra konstatavęs, kad atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, įskaitant ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą. CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, kad bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai. Taigi, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 straipsnis).

37.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, šalių poziciją ginčo klausimu ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, laiko nepagrįstais UAB „Naideka“ apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir neteisingai paskirstytos įrodinėjimo naštos tarp šalių. Be to, sutinka su   teismo išvada, kad ieškovo pateikti įrodymai pagrindžia tiek eismo įvykio aplinkybės, tiek padarytą žalą. Iš byloje pateikiamos eismo įvykio deklaracijos ir kitų rašytinių įrodymų matyti, kad trečiasis asmuo Š. Š., vairuodamas transporto priemonę DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje Prancūzijoje (duomenys neskelbtini), važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į sunkvežimio MAN TGA, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio Slovėnijoje registruotai įmonei, priekinę dalį. Iš transporto priemonės žalos atlyginimo ataskaitos, transporto priemonės remonto sąmatos matyti, kad buvo nustatyta eismo įvykio metu padaryta žala. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R231-1 straipsnio nuostatos reglamentuoja, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jei eismo įvykio metu padaryta tik žala turtui, nurodyti savo tapatybės duomenis ir adresą visiems eismo įvykyje dalyvavusiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvo užpildyta Eismo įvykio deklaracija, nurodant eismo įvykio dalyvius, įvykio kilimo schemą ir abiejų transporto priemonių vairuotojus bei valdytojus. Biuras pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, remdamasis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis, kokias teisės normas pažeidė eismo įvykį sukėlęs trečiasis asmuo. Trečiasis asmuo Š. Š. eismo įvykio metu pažeidė Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnį ir R413-17 straipsnį. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnis reglamentuoja, kad vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus ir gerbti kitus dalyvius eismo viešuosiuose keliuose. Ypač atidus vairuotojas privalo būti labiausiai pažeidžiamų eismo dalyvių atžvilgiu. Kiekvienas vairuotojas privalo būti pasiruošęs netrukdomas ir nedelsdamas atlikti visus jam privalomus atlikti manevrus. Vežami keleiviai, jų skaičius ar padėtis, gabenami daiktai ar ant langų užklijuoti nepermatomi objektai neturi trukdyti vairuotojui judėti ir matyti. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R413-17 straipsnis reglamentuoja važiavimo greičio pasirinkimą, kuriame nurodyta, kad didžiausias leidžiamas važiavimo greitis neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės visuomet rinktis saugų greitį, atsižvelgiant į kelio dangos būklę, eismo trikdžius ir iš anksto numatomas kliūtis. Vairuotojas privalo sumažinti greitį posūkiuose, siaurose ar su kliūtimis kelio atkarpose ar atkarpose išilgai, kurių yra gyvenamųjų būstų. Prancūzijos civilinio kodekso 1240 straipsnio nuostatos numato, kad bet kuris asmens padarytas veiksmas, dėl kurio kitas asmuo patyrė žalą, įpareigoja asmenį, dėl kurio kaltės žala padaryta, atitaisyti žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, vadovaudamasis Prancūzijos teisės nuostatomis, kaip ir kokiu pagrindu Prancūzijoje per eismo įvykį nukentėjusiajam asmeniui apskaičiuota ir išmokėta kompensacija, t. y., kad nagrinėjamu atveju buvo taikomos Badinterio įstatymo (1985-07-05 įstatymas Nr. 85-677) nuostatos, kuris yra vienintelis ir  taikomas išmokant kompensaciją nukentėjusiesiems asmenims eismo įvykyje, kuriame dalyvavo motorinė transporto priemonė. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada neturi pagrindo nesutikti.

38.       Apeliantė tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl trečiojo asmens kaltės, nepagrįstai vadovavosi eismo įvykio deklaracijoje nurodytais duomenimis, nes  12 punkte fiksuota, jog eismo įvykių aplinkybės „Neįskaitomos“. Šie teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, šią aplinkybę pagrįstai atsiliepime akcentuoja ir ieškovas,  kad  eismo įvykio aplinkybės eismo įvykio deklaracijoje buvo fiksuotos nubraižant eismo įvykio schemą, iš kurios matyti, kad transporto priemonė „A“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuojama  Š. Š., judėjo atbuline eiga link transporto priemonės „B“ (MAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ), tuo tarpu ties transporto priemone „B“ jokių judėjimo krypčių nėra pažymėtina, todėl eismo įvykio kilimo mechanizmas yra aiškus. Įrašų ties 12 deklaracijos punktu nėra fiksuota.  Iš minėtos deklaracijos matyti, kad abu eismo įvykio dalyviai, sutikdami su Eismo įvykio deklaracijoje surašyta informacija, sutiko, pasirašė minėtą dokumentą  ir jokių pastabų nepareiškė. Vairuotojas Š. Š. jokių  prieštaravimų, nesutikimo dėl  savo kaltės taip pat nepareiškė (1 t., b.l. 11-13). Apeliantė jokių konkrečių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, susijusių su trečiojo asmens kalte dėl eismo įvykio nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kadangi apeliantė UAB „Naideka“ nustatytos žalos dydžio, kuris pagrįstas bylos duomenimis, neginčijo, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nepasisako.

39.       Be   to, iš bylos duomenų nustatyta,  kad UAB „Naideka“ 2017-02-15 raštu Nr. S-1743-17-(5.10) buvo informuota apie tai, kad Biuras administruoja žalą dėl Prancūzijoje 2013-07-31 įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo neapdrausta transporto priemonė DAF FT XF 105.460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini),   prašė pateikti vairuotojo paaiškinimą dėl minėto įvykio. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad  nuo minėto rašto įteikimo dienos atsakovė turėjo duomenų ir galėjo aktyviai domėtis bei dalyvauti žalos administravimo procese, tačiau to nepadarė. Duomenų, kad UAB „Naideka“  būtų buvę kaip nors apribotos jos teisės dalyvauti vykusiame žalos administravimo procese, byloje nėra pateikta.

40.       Apeliantė   tvirtina, kad ginčo šalis sieja subrogacijos, o ne regreso teisiniai santykiai, todėl pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikuodamas teisinius santykius tarp šalių, nenustatė esminės faktinės aplinkybės byloje, t. y., neatskleidė bylos esmė, kas laikytina esminiu procesiniu pažeidimu (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, ieškinio senaties terminas nagrinėjamame ginče yra vieneri metai (CK 1.125 straipsnio 7 dalis), todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad Biuras nepraleido ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas su šiais teiginiais sutikti neturi pagrindo, nes priešingai apeliantės teiginiams, tarp šalių yra susiklostę regreso, o ne subrogacijos teisiniai santykiai. Toks vertinimas atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Apylinkės teismas, skirtingai nei pažymima apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime šiuo klausimu išsamiai pasisakė bei pateikė motyvuotas išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymo. Apeliantės cituojama CK 1.128 straipsnio norma nėra aktuali ginčui, nes Biuro reikalavimo teisė į atsakovę atsirado ne dėl prievolės asmenų pasikeitimo. Šiuo atveju reikšminga tai, kad ieškovas Prancūzijos nacionaliniam draudikų biuro pareikalautą sumą sumokėjo 2017-05-29, o ieškinį teismui Biuras pateikė 2018-12-28, t. y., nepraleidęs sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).

41.       Pažymėtina, kad vadovaujantis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, reikalavimą dėl žalos atlyginimo su jį pagrindžiančiais dokumentais, visą žalą sureguliavęs biuras turi pateikti ne vėliau kaip per vienerius metus (5 straipsnio 1 dalis, 1 t., b.l. 38-40). Nustatyta, kad Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras reikalavimą Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui pateikė 2017-04-04, o iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, kad žalos administravimo procesas buvo baigtas 2017-03-27 (1 t., b. l. 10, 18). Įvertintina aplinkybė, kad žalos sureguliavimo procesas buvo tarptautinis – eismo įvykis įvyko Prancūzijoje, o jame dalyvavusios kitos transporto priemonės buvimo vietos valstybė  buvo Slovėnija, kas leidžia daryti išvadą ir nulėmė ilgesnius žalos atlyginimo terminus. Byloje nepaneigta, kad reikalavimas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biurui buvo pateiktas nepažeidžiant Biurų tarybos Vidaus nuostatuose nustatytų terminų, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad Biuras be pagrindo tenkino Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą.

42.       Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir   nedaro įtakos skundžiamo  sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

43.       Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino pateiktus įrodymus bei teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                        Birutė Valiulienė