Administracinė byla Nr. A662-1078/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01790-2013-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija 36

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. L. ir A. G. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Anykštos redakcija“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija, atsakovas) 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo protokolo Nr. 7 dalį (toliau – ir Sprendimas), kuria pripažinta, jog 2012 m. gruodžio 19 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijoje „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, 2012 m. gruodžio 20 d. laikraščio „Anykšta“ ir interneto svetainės anyksta.lt publikacijoje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (toliau – ir Kodeksas) 4 straipsnis ir 38 straipsnis (b. l. 12).

Nurodė, jog atsakovas 2013 m. balandžio 29 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė, kad 2012 m. gruodžio 19 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijoje „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, 2012 m. gruodžio 20 d. laikraščio „Anykšta“ ir interneto svetainės anyksta.lt publikacijoje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ buvo pažeistas Kodekso 4 straipsnis ir 38 straipsnis. Nurodė, jog Sprendimas paminėtoje dalyje nepagrįstas ir neteisėtas, pareiškėjas nepažeidė nei Kodekso 4 straipsnio, nei 38 straipsnio. Ginčijamas Sprendimas nemotyvuotas, nes neatitinka 2012 m. gruodžio 19 d. interneto portalo anyksta.lt publikacijos „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, 2012 m. gruodžio 20 d. laikraščio „Anykšta“ ir internete svetainės anyksta.lt publikacijos „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ turinio.

              Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 40-43) išdėstė, jog priimtas Sprendimas yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas.

              Nurodė, jog Komisija nėra viešojo administravimo subjektas ir jos priimamiems sprendimams Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) netaikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nėra norminis administracinis aktas. Pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju publikacijose žurnalisto pateikta informacija netiesiogiai, tačiau buvo metamas kaltinimas (duomenys neskelbtini) seniūnui dėl įvykusios žmogaus mirties. Antraštė būtent tai ir patvirtina. Pareiškėjo nurodomi teiginiai, jog pareiškėjas tik kėlė publikacijose diskusiją, ar (duomenys neskelbtini) seniūnas tinkamai vykdė savo pareigas, iš esmės paneigiami pačios publikacijos tekstu. (duomenys neskelbtini) seniūno skunde, kurį nagrinėjo Komisija, Komisijos manymu, galima buvo daryti išvadą, jog publikacijoje buvo šiam asmeniui priskiriami kaltinimai dėl žmogaus mirties, nesant jokio faktinio šio teiginio pagrindimo. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, jog Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Atsakovo teigimu, pareiškėjas netinkamai supranta ir aiškina saviraiškos laisvę ir jos ribas. Atsakovas nenusprendė, kaip tą nurodo pareiškėjas, jog pareiškėjui buvo uždrausta skelbti savo nuomonę. Komisija tik pripažino, jog publikacijose pateikta nuomonė yra neetiška, pareikšta nesąžiningai, nors ir yra pati savaime subjektyvi. Pabrėžė, kad saviraiškos laisvė turi ribas, kurių privalo paisyti visi, viešai reiškiantys savo nuomones, taip pat ir žurnalistai. Komisija pripažino, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tokiu būdu peržengė savo saviraiškos laisvės ribas, nes pažeidė kito asmens teises. Saviraiškos laisvė pasibaigia ten, kur prasideda kitos teisės pažeidimas. Komisijos sprendimas negali būti ir neturi būti aiškinamas taip, jog tokiu būdu pareiškėjui buvo uždrausta skelbti savo nuomonę. Nurodė, jog Kodekso 38 straipsnio nuostatos, nepaisant platesnių viešų asmenų kritikos ribų, būtent ir apibrėžia šios kritikos ribas. Žurnalistas, kritikuodamas viešą asmenį, turi pareigą neperžengti tokios kritikos ribų, ir turi pareigą laikytis Kodekso 38 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjas šį Kodekso straipsnį pažeidė nagrinėtos situacijos ir faktinių aplinkybių kontekste. Kodekso 4 straipsnio nuostatos pažeidimas konstatuotas taip pat ir todėl, kad pareiškėjas peržengė viešo asmens kritikos leistinas ribas, išreikšdamas neetišką ir nesąžiningai pareikštą nuomonę.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepime (b. l. 33-34) prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Nesutiko su Komisijos sprendimo argumentais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Anykštos reakcija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.  

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl Kodekso 4 straipsnio pažeidimo nurodė, jog žurnalistai šiuo straipsniu yra įpareigoti savo nuomonę reikšti etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų. Publikacijoje ,,Dėl mirusio žmogaus Kovarsko seniūnui širdies neskauda..“ žurnalistas išreiškė savo nuomonę, kuri skelbia, jog Kovarsko seniūnas neišgyvena dėl mirusio žmogaus, kurį pats gerai pažįsta. Komisija, įvertinusi publikacijos antraštę ir turinį, sprendė, kad tokia nuomonė yra neetiška, pareikšta nesąžiningai. Tokią išvadą suponavo pačioje publikacijoje cituojamas seniūnas, kuris išreiškė savo išgyvenimus dėl publikacijoje aprašomo įvykio. Pažymėta, kad publikacijos antraštė ir turinys sudaro vieną visumą, todėl sprendžiant, ar nuomonė yra skelbiama etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, būtina analizuoti visos publikacijos turinį kartu su jos antrašte. Laikyta pagrįsta Komisijos išvada, kad nuomonė minėtoje publikacijoje buvo išreikšta neetiškai ir nagrinėjamu atveju buvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos.

Dėl Kodekso 38 straipsnio pažeidimo teismas nurodė, jog šis straipsnis numato, kad žurnalistas skelbdamas ir paskleisdamas informaciją negali skelbti nepagrįstų, faktais neparemtų ir nepatikrintų kaltinimų. Nekaltumo prezumpcija yra vienas svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai siejama su kitų žmogaus teisių ir laisvių gerbimu ir apsauga. Publikacijoje žurnalisto pateikta informacija netiesiogiai buvo metamas kaltinimas (duomenys neskelbtini) seniūnui dėl įvykusios žmogaus mirties. Komisija pagrįstai sprendė, jog publikacijoje asmeniui buvo priskiriami kaltinimai dėl žmogaus mirties, nesant jokio faktinio šio teiginio pagrindimo. Viešieji asmenys taip pat ginami nuo neteisėtų kaltinimų, kol asmens kaltumas įstatymo nustatyta tvarka neįrodytas, turi būti susilaikoma nuo bet kokių kaltinimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad viešo ir privataus asmens garbės ir orumo gynimo ribos skiriasi. Viešasis asmuo turi būti pakantesnis kritikai, nes turi didesnes galimybes apginti savo teises. Nagrinėjamu atveju Komisija sprendė, ar yra pažeistos viešojo asmens teisės, esant pagrindui, viešojo asmens teisės gali būti ginamos (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberšlik prieš Austriją, 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Jersild prieš Daniją).

Vertindamas Komisijos priimto Sprendimo teisėtumą teismas pažymėjo, kad asmens garbė ir orumas, reputacija gali būti pažeisti tiek paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis, tiek subjektyviais saviraiškos būdais išsakant nuomonę, komentarą ar vertinimą, kai jie yra nesąžiningi, neturi objektyvaus faktinio pagrindo. Žeminančiomis laikomos tokios žinios, kurios įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, jo gerą vardą visuomenėje, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl tokio asmens. Tai klaidinga ir diskredituojanti asmenį informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį viešajame gyvenime. Tiriant ir vertinant informaciją, būtina atsižvelgti į visetą aplinkybių, paskleistų teiginių kontekstą, jų formuluotes. Sprendžiant dėl paskleistų duomenų pobūdžio, turi būti analizuojamas visas straipsnio ar kalbos kontekstas, o ne atskiri ginčijami sakiniai ar jų dalys. Kai asmens geras vardas yra pažeistas nuomonės, kritikos ar kitokių subjektyvių įsitikinimų skleidimu, tokiu atveju konstatuojant asmens neturtinių vertybių pažeidimą, turi būti nustatyta, jog subjektyvaus pobūdžio teiginiai nepagrįsti, neobjektyvūs, paskleisti nesąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Padaryta išvada, kad Komisija turėjo pagrindą konstatuoti Kodekso 4 ir 38 straipsnių pažeidimus, skelbiant aptartą publikaciją.

Dėl pareiškėjo teisės į saviraiškos laisvę teismas nurodė, kad nelaikytini pagrįstais skundo argumentai, jog pareiškėjui Komisijos sprendimu buvo uždrausta skelbti savo nuomonę bei ribojama teisė į saviraiškos laisvę. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, tačiau ši teisė nėra absoliuti. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu (Konstitucijos 25 str. 3 d.), t. y. asmuo, kuris naudojasi teise skleisti informaciją, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve, įgyvendindamas šią teisę, neturi varžyti kitų asmenų teisių. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2002 m. spalio 23 d. nutarimai). Konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės atlikti Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytus nusikalstamus veiksmus – skleisti tokias mintis, pažiūras, kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pasaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžiedžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Hertel prieš Šveicariją, Nr. 25181/94, par. 46 ir kt.). Iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiančių formuluočių (2000 m. birželio 27 d. sprendimas Constantinescu prieš Rumuniją, Nr. 28871/95). Teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai, neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-169/2006).

              Nagrinėjamu atveju publikacijoje nurodyto asmens viešojo statuso turėjimas negalėjo nulemti išreikštos kritikos teisėtumo. Kritikuojant viešą asmenį, žurnalistas turi pareigą neperžengti tokios kritikos ribų ir turi pareigą laikytis Kodekso 4, 38 straipsnių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Kodekso 4 straipsnis įpareigoja nuomonę reikšti etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, o 38 straipsnis draudžia skelbti nepagrįstų, faktais neparemtų ir nepatikrintų kaltinimų. Jau minėta, kad iš bylos duomenų ir publikacijos konteksto spręstina, jog Komisijos išvada laikytina pagrįsta dėl šiuose straipsniuose įtvirtintų nuostatų (informuojant visuomenę) pažeidimo. Nėra pagrindo teigti, kad skundžiamu Komisijos Sprendimu būtų pažeista pareiškėjo teisė skleisti informaciją ar saviraiškos laisvė. Pagal formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, todėl teigtina, kad VAĮ reikalavimai yra netaikytini Komisijos priimamiems protokoliniams sprendimams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. I442-5/2009, Nr. A143-2219/2012).

III.

Pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 88-96) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Kodekso 38 straipsnio pažeidimo, pripažino, kad apeliantas pažeidė nekaltumo prezumpciją, tačiau nei vienoje publikacijoje trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. nebuvo kaltinamas nei tyčiniu M. M. nužudymu, nei neatsargiu gyvybės atėmimu, nei kitų nusikalstamų veikų padarymu. Publikacijose buvo diskutuojama, ar tai, kad dėl užpustytų kelių pas miokardo infarktą patyrusį ligonį negalėjo operatyviai privažiuoti greitosios medicinos pagalba, galėjo turėti įtakos jo mirčiai, taip pat buvo diskutuojama, ar A. G. tinkamai atliko savo, kaip Anykščių r. savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūno, pareigas. Teismas visiškai nepagrįstai Kodekso 38 straipsnyje minimus kaltinimus susiaurino iki Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka reiškiamų kaltinimų, kurie turi būti patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka. Kaltinimai Kodekso 38 straipsnio prasme, visų pirma, suprantami kaip kaltinimai socialine, emocine prasme, kaip nuomonė apie asmenį, to asmens kritika ir pan.

Antraštė „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ yra visiškai adekvati A. G. žodžiams. Interviu žurnalistui trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. A. G. sakė: „<...> man ant dūšios, ačiū Dievui, šis įvykis neguli <...>“; „Dieve mano, gerai, kad kelią atvalė, o taip „ant dūšios“ ir būtų žmogaus mirtis“. Ginčo dėl to, kad A. G. žurnalistui trečiajam suinteresuotam asmeniui A. L. pasakė būtent tokius žodžius, nebuvo, šią aplinkybę pripažino ir pats A. G.. Be to, žodžiai ,, (duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ yra publikacijos pavadinimas. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1092/2001, straipsnio pavadinimas yra straipsnyje analizuojamos temos pristatymas koncentruota forma, o detalesnė analizė pateikiama pačiame straipsnyje; pavadinimui sukurti gali būti panaudotos literatūrinės išraiškos priemonės, siekiant atkreipti skaitytojo dėmesį. Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, kad publikacijose išreikšta nuomonė, jog seniūnas neatliko veiksmų, kurie privalėjo būti atlikti, ir kad dėl to galimai mirė operatyvios medicinos pagalbos nesulaukęs žmogus, yra nepagrįsta, išreikšta neetiškai, nesąžiningai ir neobjektyviai, taip pat nėra pagrįstas.

Nurodo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas) 2 straipsnio 36 dalį, kurioje nurodytas nuomonės apibrėžimas. Mano, kad žinių ir nuomonės atribojimas šioje byloje yra itin reikšmingas, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad turi būti aiškus skirtumas tarp fakto konstatavimo ir vertinamųjų teiginių. Faktų konstatavimas gali būti pademonstruojamas, o vertinamųjų teiginių teisingumas yra sunkiai įrodomas. Reikalavimo įrodyti vertinamojo teiginio teisingumą neįmanoma įvykdyti ir jis pažeidžia nuomonės laisvę, kuri yra esminė pagal Konvencijos 10 straipsnį garantuojamos teisės dalis (1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją, bylos Nr. 9815/82, 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlick prieš Austriją (Nr. 1), bylos Nr. 11662/85, 1997 m. vasario 24 d. sprendimas byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, bylos Nr. 19983/92 ir kt.). Minėtas teismas savo sprendimuose yra nurodęs ir tai, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Dalban v. Rumuniją, bylos Nr. 28144/95 ir kt.).

Šiuo atveju A. L. pareiškė nuomonę, kad A. G., kaip (duomenys neskelbtini) seniūnas, nepadarė visko, kad laiku būtų nuvalytas bendrojo naudojimo kelias ir kad iki M. M. namų būtų galėjęs privažiuoti greitosios medicinos pagalbos ekipažas. Ši nuomonė pagrįsta ir objektyviai egzistuojančiais faktais, ir paties A. G. paaiškinimais, ir pokalbiais su Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro direktore Z. N., Anykščių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoja V. P.. A. G. savo skunde Žurnalistų etikos inspektorei prisipažino, kad 2013 m. gruodžio 17 d. 6.36 val. jam paskambino M. M. ir klausė, ar mokyklinis autobusas veš mokinius į mokyklą, nes jam reikia „pas daktarus“, nes jis nekaip jaučiasi. A. G. jau tada buvo informuotas apie tai, jog M. M. reikalinga medicininė pagalba. A. G. nurodė, kad jis pasakė M. M., jog keliai bus valomi, tačiau keliai nebuvo valomi, kadangi traktorininkas Artūras 6.38 val. nurodė negalintis užvesti traktoriaus. A. G. nurodė, kad 7.56 val. paskambinus dar kartą traktorininkui Artūrui šis paaiškino, kad traktoriaus taip ir neužvedė. A. G. toliau nurodė, kad 9.41 val. jam paskambino M. M. žmona ir pasakė, kad M. M. dūsta, jam skauda širdį. A. G. nurodė, kad 9.43 val. jis paskambino UAB „Ukmergės versmė“ direktoriui, kuris žadėjo rasti kitą traktorių. A. G. toliau nurodė, kad 9.49 val. paskambino traktorininkui Petrui, kuris atsakė, kad kuria traktorių, o 9.52 val. UAB „Ukmergės versmė“ direktorius informavo, kad traktorininkas Petras jau išvažiavo ir kad kelias greitosios medicinos pagalbos automobiliui bus nuvalytas iki ligonio namų. Apie 18.00 val. M. M. mirė ligoninėje. Iš įvykių sekos matyti, kad kai A. G. rimtai užsiėmė tuo, kad būtų surastas veikiantis traktorius, per kelias minutes buvo surastas ir traktorininkas, ir veikiantis traktorius, ir keliai buvo pradėti valyti, tačiau prieš tai daugiau kaip tris valandas nuo 6.36 val. iki 9.43 val. praktiškai nieko nebuvo daroma.

Visuotinai žinoma, todėl neįrodinėtina aplinkybė, kad žmogui sergant širdies ligomis (šiuo atveju M. M. buvo diagnozuotas miokardo infarktas) labai svarbu, kad kuo greičiau būtų suteikta kvalifikuota medicininė pagalba. Tos kelios valandos, kai nieko nebuvo daroma, kad M. M. būtų suteikta medicininė pagalba, galėjo būti lemtingos. Kai M. M. pats pirmą kartą skambino A. G. 6.36 val., jo padėtis dar nebuvo tokia pavojinga, o 9.41 val. M. M. žmona pranešė, kad M. M. jau pradėjo dusti. Taigi tos trys valandos galėjo būti lemiamos. Be to, A. G. iš pradžių net buvo suklaidinęs M. M., kad keliai bus valomi, ir tik vėliau pranešė, kad traktorininkas neužveda traktoriaus. Jei M. M. ir jo artimieji būtų iš karto informuoti, kad keliai nebus valomi, galbūt būtų suradę kitą išeitį.

Tai, kad publikacijoje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ pareikšta nuomonė, akivaizdu ir iš to, kad šioje publikacijoje ne kartą formuluojami klausimai: „Paklausus, ar vis dėl to infarkto kamuojamam žmogui greitoji medicinos pagalba negalėjo padėti anksčiau, nes buvo užpustytas kelias...“; „Su A. G. diskutavau apie tai, jog esant infarktui, labai svarbu suteikti pirmąją medicinos pagalbą kuo anksčiau“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1349/2002, 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2007 ir kt.). Iš A. G. skundo Žurnalistų etikos inspektorei akivaizdžiai matyti, kad šis asmuo iš tikrųjų visiškai nejautė jokios savo kaltės dėl to, jog kelias ilgą laiką nebuvo valomas. Jis nurodė, kad manė, jog kelią turėjo nuvalyti UAB „Ukmergės versmė“ traktorininkas Artūras arba kitas traktorininkas ir kad jis esą elgėsi tinkamai. Tokia žurnalisto nuomonė visiškai adekvati tiek A. G. veiksmams, tiek jo žodžiams ,,<...> man ant dūšios, ačiū Dievui, šis įvykis neguli <...>“. Iš Sprendimo neaišku, kodėl Komisijos nariai įvertino, kad A. G. išgyvena dėl M. M. mirties. Be to, žodžiai „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ yra publikacijos pavadinimas. Kaip nurodyta jau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1092/2001, straipsnio pavadinimas yra straipsnyje analizuojamos temos pristatymas koncentruota forma, o detalesnė analizė pateikiama pačiame straipsnyje; pavadinimui sukurti gali būti panaudotos literatūrinės išraiškos priemonės, siekiant atkreipti skaitytojo dėmesį. Nurodo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, 31 straipsnio 1 ir 4 dalis, 32 straipsnio 2 dalies 17 punktą, 32 straipsnio 3 dalies 10 punktą ir pažymi, kad vietinės reikšmės kelių priežiūra, viešųjų paslaugų teikimo (taigi ir kelių valymas nuo sniego) kontrolė priklausė A. G. kompetencijai.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Komisijos Sprendimas yra nemotyvuotas. Neaišku, kokius konkrečius pažeidimus galimai padarė apeliantas. Kadangi atsakovo sprendimai pagal išimtinio teismingumo taisykles skundžiami būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tai reiškia, kad atsakovo veikla ginčui aktualia apimtimi, atsakovui nagrinėjant suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos ir pan., yra viešojo administravimo pobūdžio veikla Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 1 dalies prasme, o atsakovas laikytinas kitu viešojo administravimo subjektu ABTĮ 2 straipsnio 10 dalies prasme. Ši aplinkybė pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-14-1340/2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis). Administracinių teismų praktikoje atsakovo sprendimai laikomi individualiais administraciniais aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1216/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1467/2012). Tai reiškia, kad atsakovo sprendimai inter alia turi būti motyvuoti. Argumentai, kad Komisijos Sprendimas yra nemotyvuotas, buvo nurodyti apelianto skunde, tačiau pirmosios instancijos teismas savo sprendime tik nurodė, kad pritaria atsakovo išvadoms, tačiau išsamiau Komisijos Sprendimo neanalizavo ir dėl jo nepasisakė. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo taip pat neaišku, kodėl teismas atmetė apelianto skundo argumentus.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir todėl, kad atsakovas, pripažindamas, jog apeliantas pažeidė Kodekso 4 ir 38 straipsnius, pažeidė apelianto teisę į saviraiškos laisvę. A. L. pareiškė nuomonę, kad dėl to, jog (duomenys neskelbtini) seniūnas nepasirūpino, kad laiku nebuvo nuvalyti keliai, nebuvo galimybės operatyviai suteikti medicininę pagalbą, dėl ko galėjo mirti žmogus. Atsakovas nusprendė, kad tokią nuomonę reikšti yra draudžiama. Pirmosios instancijos teismas pritarė tokiai atsakovo išvadai, tačiau tai neatitinka nei tarptautinės ir nacionalinės teisės normų, nei tarptautinių ir nacionalinių tesimų praktikos. Apeliantas sąžiningai pasinaudojo saviraiškos laisve. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose, kuriuose buvo sprendžiama dėl Konvencijos 10 straipsnio pažeidimo, daug kartų yra nurodęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, įtvirtintais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik informacijai arba idėjoms, kurios priimamos palankiai, laikomos neužgauliomis ir nevertomis dėmesio, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir liberalumo, be kurių nėra demokratinės visuomenės, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, bylos Nr. 5493/72, 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlick prieš Austriją (Nr. 1), bylos Nr. 11662/85 ir kt.). Minėtas teismas savo sprendimuose yra nurodęs ir tai, kad žurnalistų saviraiškos laisvė gali apimti tam tikrą perdėjimą ar provokaciją bei hiperbolizavimą (1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Dalban prieš Rumuniją, bylos Nr. 28144/95, 1995 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Prager ir Oberschlik prieš Austriją, bylos Nr. 15974/90 ir kt.). Šių nuostatų nuosekliai laikomasi ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1304/2012).

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad A. G. yra viešasis asmuo, kadangi jis yra savivaldybės pareigūnas, Anykščių raj. sav. (duomenys neskelbtini) seniūnas. Tarptautinėje ir nacionalinėje teismų praktikoje pripažįstama, kad viešajam asmeniui taikytinos žymiai platesnės komentavimo ir kritikos ribos. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad viešojo intereso klausimų kontekste saviraiškos laisvės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai (2000 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Lopes Gomes da Silva prieš Portugaliją, bylos Nr. 37698/97; 2007 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien prieš Lenkiją, bylos Nr. 51744/99), kad politikų, viešųjų asmenų leistinos kritikos ribos yra platesnės, negu privačių asmenų, kad priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei tiek iš žurnalistų, tiek iš plačiosios visuomenės pusės, tad jis turi rodyti daugiau tolerancijos (1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje Lingens prieš Austriją, bylos Nr. 9815/82; 1991 m. gegužės 23 d. sprendimas byloje Oberschlick prieš Austriją (Nr. 1), bylos Nr. 11662/85 ir kt.). Reikšminga, kad teisę kritikuoti savivaldybių veiklą garantuoja ir nacionalinė teisė (Konstitucijos 33 str. 1 d., Visuomenės informavimo įstatymo 9 str.).

Nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatų, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, kad viešojo asmens kritika, kokia griežta ji būtų, yra leistina, dėl ko viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą (nors ir nevisiškai tikslią) informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas, kad šiuo atveju sprendžiant dviejų konstitucinių vertybių – asmens garbės ir orumo ir teisės skleisti informaciją ir reikšti nuomonę – koliziją pirmenybė teiktina pastarajai. Viešasis asmuo turi tikėtis nuolatinio padidinto visuomenės dėmesio, susitaikyti su tuo, kad dėl savo pastebimumo jis gali būti labiau komentuojamas ir kritikuojamas, būti atlaidesnis įvairioms nuomonėms apie su juo susijusius duomenis. Tai taip pat reiškia, kad gali būti pateisinamas kritiškesnės nuomonės apie tokį viešąjį asmenį reiškimas, nes jo kritikos ar komentavimo ribos yra platesnės, kad atsakomybė už nuomonę, žurnalisto pareikštą dėl fakto, susijusio su viešuoju asmeniu, gali būti taikoma tik nustačius, kad žurnalistas piktnaudžiavo teise reikšti nuomonę, o sprendžiant, ar buvo piktnaudžiavimas teise, turi reikšmės, kad nuomonė išreikšta apie viešą asmenį, su kuriuo susiję duomenys gali būti labiau interpretuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2000, 2001 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2001 ir kt.). Šiuo atveju publikacijose išimtinai buvo rašoma apie trečiojo suinteresuoto asmens A. G., kaip apie Anykščių r. sav. (duomenys neskelbtini) seniūno, veiklą (neveikimą), t. y. apie jį, kaip apie viešąjį asmenį.

Atsakovas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 105-108) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog apeliaciniame skunde nėra nurodoma, dėl kokių priežasčių ir kokius teisės aktų ar procesinės teisės pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismo sprendimą, galėtų konstatuoti, jog teismo sprendimas turėtų būti keičiamas. Kadangi apeliaciniame skunde nėra nurodyta teismo sprendimo neteisėtumo pagrindų, mano, kad šio sprendimo naikinti nėra jokio pagrindo, o apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra ne iš naujo nagrinėti administracinę bylą, bet patikrinti, ar teisingai bylą išsprendė ir išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas.

Kadangi Komisija Kodekso 4 straipsnio pažeidimą pripažino ne dėl to, jog žurnalistas paskelbė savo nuomonę, Komisija nekvestionavo žurnalisto teisės paskelbti ir skleisti savo nuomonę. Teigia, jog apeliantas netinkamai suvokia Kodekso 4 straipsnio turinį, todėl jo nesutikimo dėl šio Kodekso straipsnio pažeidimo priežastys nėra reikšmingos ir nesudaro pagrindo tokį Komisijos sprendimą panaikinti. Komisija sprendime nenurodė, jog žurnalistas, paskelbdamas savo nuomonę, pažeidė etiką. Komisija konstatavo, jog publikacijoje, kurią nagrinėjo Komisija, žurnalistas pažeidė Kodekse įtvirtintą pareigą žinias aiškiai atskirti nuo nuomonės. Atkreiptinas teismo dėmesys, jog apeliaciniame skunde išdėstyti faktai, jų aprašymas visiškai neatsispindi nagrinėtoje publikacijoje, t. y. teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, turėtų tiesiogiai nagrinėti publikaciją, o ne apeliaciniame skunde išdėstytą situacijos interpretaciją, kadangi ji kardinaliai skiriasi nuo pačios publikacijos turinio. Komisija vertino ir nagrinėjo tik pačią publikaciją ir joje išdėstytus teiginius, sakinius, kadangi skaitytojas skaitė, matė, vertino ir galėjo susidaryti savo nuomonę dėl konkrečių įvykių tik pagal tai, ką šioje publikacijoje išdėstė žurnalistas, pareikšdamas savo nuomonę, kuri visiškai yra supinta su faktų išdėstymu, t. y. nuomonė nėra atskirta nuo faktų ir žinių, skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, – žinios, kurių atitikimą tikrovei yra galimybė patikrinti.

Apeliaciniame skunde dėstoma faktų chronologija ir sąsajos, seniūno elgesys bei jį nulėmę faktų vertinimai yra iš esmės iškraipomi. Žurnalistas, darydamas sąsają ir nurodydamas kaimo žmogaus mirtį nulėmusią priežastį, t. y. seniūno neveikimą, tokiu būdu išdėstęs savo nuomonę ir akivaizdžiai pagal savo subjektyvų suvokimą susiejęs du įvykius, Komisijos sprendimu, pažeidė Kodekso 4 straipsnį. Publikacijoje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ žurnalistas išreiškė savo nuomonę, kuri skelbia, jog (duomenys neskelbtini) seniūnas neišgyvena dėl mirusio žmogaus, kurį pats gerai pažįsta. Tokia nuomonė yra neetiška, pareikšta nesąžiningai, kadangi pačioje publikacijoje yra cituojamas seniūnas, jis išreiškia savo išgyvenimus dėl aptariamo įvykio. Žurnalisto nuomonė ir seniūno išsakyti išgyvenimai akivaizdžiai prieštarauja vieni kitiems, todėl žurnalistas, prieš teigdamas, jog seniūnui širdies neskauda, privalėjo įvertinti, ar tokia nuomonė ir toks jos išraiškos būdas yra etiškas ir sąžiningas.

Apeliantas identiškai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, nurodo, jog Komisijos sprendimas pažeidžia apelianto teisę į saviraiškos laisvę. Saviraiškos laisvė turi aiškias ribas tiek privačių, tiek viešų asmenų atžvilgiu, nors jos ribos yra skirtingos. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti. Apelianto cituojama teismų praktika yra bendrojo teorinio pobūdžio ir jokiu būdu nepatvirtina apelianto teiginio, jog nagrinėjamu atveju jo teisė kritikuoti viešą asmenį buvo apribota nepagrįstai ir neteisėtai. Atsakovas nenusprendė, kaip tą nurodo apeliantas, jog apeliantui buvo uždrausta skelbti savo nuomonę. Komisija pripažino, jog publikacijose pateikta nuomonė yra neetiška, pareikšta nesąžiningai, nors ir yra pati savaime subjektyvi. Saviraiškos laisvė turi ribas, kurių privalo paisyti visi, viešai reiškiantys savo nuomones, taip pat ir žurnalistai. Komisijos sprendimas negali būti ir neturi būti aiškinamas taip, jog tokiu būdu apeliantui buvo uždrausta skelbti savo nuomonę. Tokį saviraiškos laisvės turinį ir jos ribas yra patvirtinęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškiai daro skirtumus tarp politikų ir valstybės tarnautojų kritikos laisvės ribų ir pasako, jog valstybės tarnautojų kritikos ribos yra ženkliai siauresnės nei politikų. Teismas yra pažymėjęs, jog valstybės tarnautojai turi užsitarnauti visuomenės pasitikėjimą, kad galėtų tinkamai ir sėkmingai vykdyti savo funkcijas, todėl tai sudaro priežastis dėl ko valstybės tarnautojai privalo būti saugomi nuo įžeidžiamojo ir pažeidžiamojo pobūdžio verbalinių išsireiškimų, kai jie vykdo savo tiesiogines pareigas visuomenei (1999 m. sausio 21 d. sprendimas Janovski prieš Lenkiją, Nr. 25716/94, 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimas Mamere prieš Prancūziją, Nr. 12697/03 ir kt.).

Nors apeliantas cituoja teismų praktiką, tačiau nėra aišku, kuo cituojama teismų praktika yra susijusi su nagrinėjama byla. Apeliantui nėra uždrausta skelbti nuomonę, Komisija nagrinėtos situacijos kontekste pripažino, jog šiuo atveju apeliantas nuomonę pareiškė neetiškai, dėl ko konstatavo Kodekso 4 straipsnio pažeidimą. Komisijos Sprendimo teisėtumą patvirtina būtent panašaus pobūdžio anksčiau išspręstos administracinės bylos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Atsakovo teigimu, pareiškėjas akivaizdžiai per siaurai aiškina ir supranta Kodekso 38 straipsnio turinį. Šiuo straipsniu yra įtvirtintas ir nekaltumo prezumpcijos principo laikymasis (Konstitucijos 31 str. 1 d., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. ir kt. nutarimai).

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102-103) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, jog pasisakydamas dėl Kodekso 4 straipsnio pažeidimo, teismas laikė pagrįsta Komisijos išvadą, kad žurnalisto nuomonė straipsnyje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ buvo išreikšta neetiškai ir nagrinėjamu atveju yra peržengtos saviraiškos laisvės ribos. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko ir su Komisijos išvada, jog skelbiamoje publikacijoje išreikšta žurnalisto nuomonė, jog (duomenys neskelbtini) seniūnas neišgyvena dėl mirusio žmogaus, kurį pats gerai pažįsta. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei rašoma sprendime, straipsnio antraštės ir turinio neanalizavo, o sutiko su atsakovo nuomone, kad neetiška šiame straipsnyje yra būtent antraštė. Gal ir būtų galima iš dalies sutikti su atsakovo nuomone, kad (duomenys neskelbtini) seniūnas rūpinosi širdies smūgio ištiktu žmogumi, tačiau po jo mirties laikraščio „Anykšta“ žurnalistui pareiškė, kad „man ant dūšios, ačiū Dievui, šis įvykis neguli“ ir „Dieve mano, gerai, kad kelią atvalė, o taip ant dūšios ir būtų žmogaus mirtis“. Darytina išvada, jog (duomenys neskelbtini) seniūnas rūpinosi, kad kelias būtų nuvalytas iki M. namų, tačiau kai šis vyras numirė, seniūnui „ant dūšios šis įvykis negulėjo“. Dėl to pagal straipsnio kontekstą publikacija pavadinta „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“. Antraštė leidžia suprasti, jog kalbama jau apie mirusį žmogų. Mano, jog savo nuomonę išreiškė etiškai ir nagrinėjamu atveju neperžengė saviraiškos laisvės ribų.

Dėl Kodekso 38 straipsnio pažeidimo teismas nenurodė, kokia konkrečiai netiesiogine informacija buvo metamas kaltinimas (duomenys neskelbtini) seniūnui dėl įvykusios žmogaus mirties. Tokių kaltinimų minėtoje publikacijoje tiesiog nebuvo. Straipsnyje „Dėl žmogaus mirties (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“ buvo išdėstyta visa įvykių, susijusių su susirgusio žmogaus gelbėjimu, chronologija, kurioje nemažai vietos skirta paties A. G. pasiaiškinimams, kodėl laiku nebuvo nuvalytas kelias iki sergančio M. sodybos. Jokiais nusikaltimais (duomenys neskelbtini) seniūnas nebuvo kaltintas, o straipsnyje skelbiami faktai buvo patikrinti įvairiais informacijos šaltiniais, kuriuos sudarė A. G., Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės Z. N., Anykščių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojos V. P. informacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo protokolo Nr. 7 dalį, kuria pripažinta, jog 2012 m. gruodžio 19 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijoje „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, 2012 m. gruodžio 20 d. laikraščio „Anykšta“ ir interneto svetainės anyksta.lt publikacijoje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 4 straipsnis ir 38 straipsnis.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, pritarė Komisijos padarytai išvadai, jog nuomonė pareiškėjo publikacijose buvo išreikšta neetiškai ir nagrinėjamu atveju buvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos.

Pasisakydama dėl visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo bei saviraiškos laisvės, teisėjų kolegija pažymi, kad visuomenės informavimo priemonės pagrindinė funkcija – informacijos apie įvykius skleidimas. Šia savo teise visuomenės informavimo priemonė turi naudotis sąžiningai, nepiktnaudžiaudama ja ir neperžengdama ribų, nustatytų tarptautiniuose aktuose, Konstitucijoje ir įstatymuose. Viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi bendrą pareigą visais atvejais užtikrinti skleidžiamos informacijos teisėtumą. Vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų suformuluotas Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnyje: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalys įtvirtina teisę turėti įsitikinimus, taip pat įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvę. Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, o Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 11 straipsniu garantuojama saviraiškos, informacijos, žiniasklaidos laisvė ir pliuralizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pabrėžęs pamatinį konstitucinės informacijos laisvės, be kita ko, apimančios ir masinės informacijos priemonių teisę nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, vaidmenį siekiant užtikrinti ir plėtoti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės idealą, taip pat jos, kaip būtinos prielaidos demokratijai sukurti ir išsaugoti, vaidmenį (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 1997 m. vasario 13 d. nutarimas, 2002 m. spalio 23 d. nutarimas ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat pabrėžia, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų (2011 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-787/2011).

Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami; šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Taigi Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Į šį išaiškinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina ir nagrinėjamu atveju.

Taigi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Komisijos sprendimai negali būti vertinami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu. Komisijos sprendimų priėmimo specifika atskleista Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos reglamente, Komisijos darbą nustatančiame teisės akte (Visuomenės informavimo įstatymo 46 str. 7 d.). Iš šio reglamento (2012 m. kovo 5 d. redakcija) matyti, kad sprendimai priimami paprasta posėdyje ir balsavime dalyvaujančių Komisijos narių balsų dauguma (V skyrius 2 dalis). Komisijos priimtas sprendimas yra fiksuojamas Komisijos posėdžio protokole, atskiras sprendimas nėra surašomas. Protokole, be kita ko, turi būti nurodoma Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka (IV skyrius 9 dalis). Tai (narių svarstymo ir pasisakymų santrauka) ir laikytina priimamo sprendimo motyvais.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas Sprendimas atitinka Komisijos reglamento nuostatas, t. y. sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, todėl apelianto argumentai, jog Komisijos Sprendimas yra nemotyvuotas, atmetami. Komisijos posėdžio protokole yra visi reikalaujami duomenys, tarp jų ir Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka (sprendimo motyvai): publikacijose žurnalistas kaltina seniūną, kad dėl jo kaltės mirė žmogus, nors publikacijose tokie kaltinimai niekuo nepagrįsti; niekuo nepagrįstas teiginys „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda“, perskaičius publikaciją matosi, jog seniūnas išgyvena dėl žmogaus mirties; publikacijose išreikšta nuomone yra formuojama pozicija, kuri nėra pagrįsta, jog seniūnas neatliko veiksmų, kurie privalėjo būti atlikti, ir dėl to mirė žmogus; tokiu būdu išreikšta nuomonė yra išreiškiama neetiškai, nesąžiningai, neobjektyviai (b. l. 46-48).

Komisija 2013 m. balandžio 29 d. priimtu sprendimu, be kita ko, nusprendė, kad 2012 m. gruodžio 19 d. interneto portalo www.anyksta.lt publikacijoje „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“, 2012 m. gruodžio 20 d. laikraščio „Anykšta“ ir interneto svetainės anyksta.lt publikacijoje „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ buvo pažeistas Kodekso 4 straipsnis ir 38 straipsnis.

Kodekso 4 straipsnyje numatyta, jog žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Pagal Kodekso 38 straipsnį, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų.

Aptariamu atveju pareiškėjas nurodo, jog publikacijose buvo išreikšta žurnalisto A. L. nuomonė, kad A. G., kaip (duomenys neskelbtini) seniūnas, nepadarė visko, kad laiku būtų nuvalytas bendrojo naudojimo kelias ir kad iki M. M. namų būtų galėjęs privažiuoti greitosios medicinos pagalbos ekipažas, dėl to galėjo numirti žmogus. Kaip matyti iš Komisijos Sprendimo, Komisija taip pat įvertino, jog publikacijose buvo skeliama nuomonė.

Pagal Visuomenės informacijos įstatymo 2 straipsnio 36 dalį, nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informacijos įstatymo 2 str. 84 d.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria Komisijos padarytai išvadai, jog teiginiu „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“ išreikšta nuomonė vertintina kaip nepagrįsta, reiškiama nesąžiningai, kadangi perskaičius publikaciją tokios išvados daryti negalima. Priešingai, darytina išvada, jog A. G., kalbėdamas apie įvykį, kuomet mirė M. M., ir išreikšdamas savo išgyvenimus dėl aptariamo įvykio, išgyvena dėl M. M. mirties, o jo dėstomi teiginiai „man ant dūšios, ačiū Dievui, šis įvykis neguli, nes spėjom kelią atvalyti“ ir „gerai, kad kelią nuvalė, o taip „ant dūšios“ ir būtų žmogaus mirtis“ reiškia ne tai, kad jis neišgyvena dėl žmogaus mirties, o būtent tai, jog jis nesijaučia dėl jos kaltas. Nors pareiškėjas nurodo, kad minėtas teiginys yra publikacijos pavadinimas, kuriam sukurti gali būti panaudojamos literatūrinės išraiškos priemonės, siekiant atkreipti skaitytojo dėmesį, itin svarbu pažymėti tai, kad nuomonė, o kartu ir publikacijos pavadinimas, turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, ko šiuo atveju nebuvo laikytasi.

Komisija įvertino, jog publikacijoje reiškiama nuomone (duomenys neskelbtini) seniūnui A. G. yra priskiriami kaltinimai dėl žmogaus mirties, nesant jokio faktinio šio teiginio pagrindimo (Kodekso 38 str.). Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Kodekso 38 straipsnio pažeidimo, nepagrįstai pripažino, kad apeliantas pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi A. G. publikacijose nebuvo kaltinamas nei tyčiniu M. M. nužudymu, nei neatsargiu gyvybės atėmimu, nei kitų nuskalstamų veikų padarymu. Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, jog Kodekso 38 straipsnyje yra nurodoma, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų, atitinkamai Visuomenės informavimo įstatyme nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (22 str. 8 d. 4 p.). Taigi šiuose normose yra aptariama, jog žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų kaltinimų ir nėra detalizuojama, kaip tie kaltinimai turi būti išreikšti. Nors pareiškėjo teigimu, interneto portale anyksta.lt skelbtos publikacijos antraštė „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“ yra visiškai adekvati A. G. žodžiams, išsakytiems interviu metu, nagrinėjamu atveju ginčo lingvistine teksto išraiška, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu, skaitytojui akivaizdžiai siekiama įteigti, jog A. G. turėtų jaustis kaltas dėl M. M. mirties, nors tiesiogiai kaltinimas nusikalstamos veikos padarymu ir nėra išreiškiamas. Pažymėtina, jog publikacijos „Dėl mirusio žmogaus (duomenys neskelbtini) seniūnui širdies neskauda...“, skelbtos laikraštyje „Anykšta“, įvadinėje dalyje nurodoma: „Dėl užpustytų kelių pavėlavus suteikti skubią medicinos pagalbą, pirmadienį, gruodžio 17 dieną, nuo širdies ligos mirė (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaimo 61 metų gyventojas M. M.“. Toliau dėstoma: „Paklausus, ar tikrai dėl laiku nenuvalytų kaimo kelių, kai iki ligonio namų negalėjo privažiuoti greitosios medicinos pagalbos automobilis, mirė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas M. M., (duomenys neskelbtini) seniūnas A. G. atsakė: „Tai dezinformacija ir melas!”; „Seniūnas „Anykštai“ sakė, jog kaltės dėl žmogaus mirties nejaučia, kadangi <...> kelią <...> nuvalė iki pietų. Nors pagalbos sunegalavęs vyras seniūnijoje prašė apie 6 val. ryto“. Interneto portale anyksta.lt skelbta publikacija pavadinta „(duomenys neskelbtini) seniūnas nesijaučia kaltas dėl žmogaus mirties“. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, publikacijos antraštė ir turinys sudaro vieną visumą, todėl sprendžiant, ar nuomonė yra skelbiama etiškai, sąžiningai, neiškreipiant faktų, būtina analizuoti visos publikacijos turinį kartu su jos antrašte. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš publikacijų pavadinimų ir jose dėstomų teiginių Komisija pagrįstai padarė išvadą, jog išreikšta nuomone formuojama pozicija, kad seniūnas neatliko veiksmų, kurie privalėjo būti atlikti, ir dėl to mirė žmogus (dėl užpustytų kelių pavėlavus suteikti skubią medicinos pagalbą), tokiu būdu publikacijose žurnalistas kaltina seniūną, kad dėl jo kaltės mirė žmogus. Tačiau, kaip teisingai nustatė Komisija ir pirmosios instancijos teismas, publikacijose tokie kaltinimai nepagrįsti faktiniais duomenimis, to nepatvirtina nei Anykščių pirminės sveikatos priežiūros centro direktorės Z. N., nei Anykščių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotojos V. P. pateikta informacija. Priešingai, Anykščių ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja V. P. nurodė, jog „ar ligonis laiku nesikreipė dėl užpustytų kelių, informacijos neturime“. Kaip jau minėta anksčiau, nuomonei yra keliamas reikalavimas ją reikšti sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Apeliacinį skundą pareiškėjas UAB „Anykštos redakcija“ grindžia spėlionėmis, teigdamas, jog tos kelios valandos, kai A. G. nieko nedarė, kad M. M. būtų suteikta medicininė pagalba, galėjo būti lemtingos.

Be to, vertintina, jog ginčo publikacijose pareikšta nuomonė yra supinta su faktų išdėstymu, t. y. nuomonė nėra atskirta nuo faktų ir žinių, skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, – žinios, kurių atitikimą tikrovei yra galimybė patikrinti. Nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiama. Europos Žmogaus Teisių Teismo požiūriu, siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į visą bylos aplinkybių kontekstą: teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, kurioms neabejotinai būdingas didesnis emocionalumo ir „perdėjimo“ laipsnis, ar informacija pateikta, pvz., mokslinio pobūdžio straipsnyje, ir kt. Skirtingai negu faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, tačiau jiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo (2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014). Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar egzistuoja pakankama faktinė bazė ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis jokio faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Diena et Ozoliņš prieš Latviją, Nr. 16657/03).

Įvertinusi publikacijų turinį ir bylos medžiagą, teisėjų kolegiją daro išvadą, jog publikacijose pateiktai nuomonei trūksta faktinio pagrindimo (pvz., teiginys „Dėl užpustytų kelių pavėlavus suteikti skubią medicinos pagalbą <...> mirė <...> gyventojas“ nevertintinas kaip dėstomos nuomonės faktinis pagrindas, kadangi pats neatitinka tikrovės). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Kodekso 4 straipsnio ir 38 straipsnio pažeidimų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. yra Anykščių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnas, savivaldybės pareigūnas, kuris laikytinas viešu asmeniu (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 73 d.). Kaip teisingai pastebi apeliantas, palyginus su privačiu asmeniu, jam taikytinas didesnės tolerancijos kritikai reikalavimas, tačiau tai nereiškia, jog apie tokį asmenį gali būti skelbiama nepagrįsta, nepatikrinta, faktais neparemta informacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Įvertinus publikacijose neetiškai ir nesąžiningai išreikštą nuomonę, pareiškėjo argumentai, jog (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno, kaip viešo asmens, kritikos ribos yra platesnės ir šiuo atveju reikšta kritika yra pateisinama, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pripažinus, jog apeliantas pažeidė Kodekso 4 ir 38 straipsnius, buvo pažeista apelianto teisę į saviraiškos laisvę. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir laisvė reikšti įsitikinimus, skelbti informaciją, o Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konvencijos 10 straipsnis gina asmens teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Ji gali būti ribojama įstatymu svarbiausiems visuomenės gėriams ginti, taip pat apsaugoti žmonių moralę, kitų asmenų garbę ar teises. Pagal Visuomenės informavimo įstatymą, nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, žurnalistai privalo laikytis žurnalistų profesinės etikos normų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad pagal Konvencijos 10 straipsnį laisvės garantija spaudai suteikiama su sąlyga, kad ji veikia siekdama pateikti informaciją, kuri yra verta pasitikėjimo, ir gerbdama žurnalistų profesinės etikos reikalavimus (2007 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Hachette Filipacchi Associés prieš Prancūziją) ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1976; sprendimas byloje Obsertver & Guardian prieš Jungtinę Karalystę ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, aiškindamas Konvencijos 10 straipsnio, įtvirtinančio teisę į saviraiškos laisvę, apimančią tiek asmens teisę skleisti informaciją, tiek visuomenės teisę ją gauti, turinį, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas yra pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida. Kaip ir dauguma konvencijose įtvirtintų garantijų, saviraiškos laisvė nėra absoliuti, ja besinaudojantys asmenys (tiek žurnalistai, tiek kiti asmenys) privalo elgtis sąžiningai ,,informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų (1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas byloje Hertel prieš Šveicariją, Nr. 25181/94, 2005 m. vasario 15 d. sprendimas byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 68416/01, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas skelbdamas ginčo publikacijas nesilaikė Kodekso reikalavimų, taip peržengė saviraiškos laisvės ribas, o saviraiškos laisvės ribojimas siekiant apsaugoti asmens teises ir reputaciją, kaip nurodyta anksčiau, yra pagrįstas tiek nacionalinės, tiek tarptautinės teisės normomis, todėl pareiškėjo saviraiškos laisvė nebuvo pažeista.

Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingas teisės normas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus rašytinius ir žodinius įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Įvertinus nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Anykštos redakcija“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.