Civilinės bylos numeris Nr. 2A-1455-798/2013

                                                                                        Teisminio proceso Nr.2-48-3-01204-2011        

                                             Procesinio sprendimo kategorija:21.4.1.1;22.4;30.5;41; 121.14;121.21

                                                                                                                          

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2013 m. birželio 14 d.

Vilnius

             Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Nataljos Cikoto, J. V., Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros ir atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d.  sprendimo civilinėje byloje pagal  Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. V., K. K., D. K., D. K., H. K., R. M., V. M. dėl sandorių ir administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Trakų rajono 1-o notarų biuro notarė J. K., Trakų rajono 2-o notarų biuro notarė D. A., P. Č., Trakų rajono savivaldybės administracija.   

                Teisėjų kolegija

 

                 n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

                Ieškovas, Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą ieškiniu prašė pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2001-03-06 įsakymo Nr. 723-79 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir naujos sutarties sudarymo UAB „Trakų spaustuvė“ bei žemės sklypo dalies pardavimo V. V.,, (duomenys neskelbtini)“ dalį dėl 533 m² žemės ploto, kuris yra 3166 m² sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Trakų m., dalyje, pardavimo V. V.; pripažinti negaliojančia 2001-04-18 sutartį Nr. 10 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo“, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininkas pardavė V. V., atstovaujamam P. Č., 533 m² žemės plotą, kuris yra 3166 m² sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., dalyje; pripažinti negaliojančiomis 2002-05-29 sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2002-05-29 perdavimo-priėmimo akto (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintų Trakų rajono notarų biuro notarės J. K., dalis, pagal kurias V. V., atstovaujamas P. Č., pardavė K. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise 533/3166 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-16 įsakymą Nr. 5699-79 „Dėl leidimo įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą uždarajai akcinei bendrovei „Geodimetras“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-16 leidimą Nr. 118 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn“; pripažinti negaliojančia 2002-12-16 žemės sklypo su pastatu pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. B. (dabar D. A.), dalį, pagal kurią K. K. ir D. K. pardavė UAB „Geodimetras“ 533/3166 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. A., dalį, pagal kurią UAB „Geodimetras" pardavė R. Z. (dabar R. M.) ir D. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise 533/3166 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Žemės sklypo dalis); pripažinti negaliojančia 2011-03-24 mainų sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Trakų rajono 2-ojo notaro biuro notarės D. A., dalį, pagal kurią D. K. ir H. K. perleido V. M. asmeninėn nuosavybėn 533/6332 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); išreikalauti 533/3166 dalis (533 m²) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio V. K. g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš neteisėto R. M. ir V. M. valdymo ir grąžinti jas valstybės nuosavybėn.; taikyti restituciją ir priteisti 7979,74 Lt V. V. iš valstybės; 6000 Lt K. K. ir D. K. iš V. V.; 45000 Lt R. M. ir D. K. (su H. K.) iš K. K. ir D. K.; ½ dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų sen., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 27966 Lt V. M. iš D. K. ir H. K.. Nurodė, kad, priimant ieškovo negaliojančiais prašomus pripažinti aukščiau nurodytus administracinius aktus bei sudarant jo negaliojančiomis prašomas pripažinti aukščiau nurodytas sutartis, buvo pažeistas LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktas numatantis, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), taip yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose, išskyrus šiose teritorijose esančius žemės sklypus prie privačių gyvenamųjų namų ir kitų namų valdos statinių. Ieškovo teigimu 533 m² žemės sklypo dalis (toliau – žemės sklypo dalis), esanti 3166 m² dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją, kuri įrašyta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Kultūrinių vietovių sąrašą ir negalėjo būti privatizuojama pagal Vilniaus apskrities viršininko 2001-036-06 įsakymą numeris 723-79 ir 2001-04-18 sutarties numeris 10 pagrindu perleidžiama V. V., kuris nelaikytinas žemės sklypo dalies įgijėju bei savininku ir neturėjo teisės ja disponuoti. Dėl šios priežasties sandoris laikytinas niekiniu ir negalioja nuo sudarymo momento (1964 m. CK 47 str. 1 d., 2000 m. CK 1.80 str. 1 d.). Ieškovo teigimu, vadovaujantis CK 4.48 str. 1 ir 2 dalimis, atsakovas V. V. negalėjo jam priklausančios žemės sklypo dalies perleisti K. K. ir D. K., pastarieji atitinkamai – UAB „Geodimetras“, šioji – R. Z. (šiuo metu M.) ir D. K., o pastaroji bei jos sutuoktinis H. K. – V. M.. Todėl minėtų asmenų dėl žemės sklypo dalies sudaryti sandoriai kaip prieštaraujantys CK 4.48 straipsnio normoms bei LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto taip pat pripažintini negaliojančiais. Pažymėjo, kad 2002-12-16 žemės sklypo su pastatu pirkimo – pardavimo sutarties dalis, pagal kurią Žemės sklypo dalį nuosavybėn įgijo UAB „Geodimetras“, tuo metu prieštaravo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 4 dalies ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 2 dalies numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto imperatyvioms nuostatoms, draudusioms juridinio asmens teises turinčioms įmonėms įsigyti nuosavybėn valstybės saugomų gamtinio karkaso, gamtos, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų bei jų apsaugos teritorijų žemės.  Pripažinus negaliojančiais jo prašomus sandorius bei administracinius aktus (jų dalis), neteisėtai privizuota Žemės sklypo dalis grąžintina valstybės nuosavybėn išreikalaujant ją iš neteisėto atsakovų R. M. ir V. M. valdymo. Taip pat, vadovaujantis CK 1.80 str. 2 d., 6.145 str., taikytina restitucija, įpareigojant pripažintų negaliojančiais sandorių šalis, grąžinti visą, ką yra gavusios ieškovo prašomu būdu.

         Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu sutiko. Pripažino, jog Vilniaus apskrities viršininkas priimdamas 2001-03-06 įsakymą Nr. 723-79 bei sudarydamas Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo 2001-04-18 sutartį Nr. 10, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto reikalavimus.

            Atsakovas H. K. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad 2001-04-18 sutartimi Nr. 10 Vilniaus apskrities viršininkas, vadovaudamasis 2001-03-06 įsakymu Nr. 723-79, pardavė V. V. Žemės sklypo dalį.  2001-04-18 sudarant pirkimo – pardavimo sutartį dėl 533 m² žemės ploto, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m. pardavimo, minėtas žemės sklypas priklausė valstybei. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį sudarė Vilniaus apskrities viršininkas, kuris atstovavo valstybės interesus. Dėl to, žemės savininkas neprarado daikto valdymo teisės be savo valios, o priešingai išreiškė savo valią ir aktyviais veiksmais sudarė sandorį. Atsakovo teigimu, ieškovas nenurodė jokių teisinių argumentų patvirtinančių sandorio šalių nesąžiningumą ir rėmėsi vien tik prielaidomis. Dėl šios priežasties nesutiko su ieškovo teiginiais, kad šalys (Vilniaus apskrities viršininkas ir V. V., atstovaujamas P. Č.) sudarydamos sandorį buvo nesąžiningos. Teigė, kad sprendžiant apie ieškovo teisę į vindikacinius reikalavimus ir nustačius, kad atsakovai buvo sąžiningi įgijėjai, jų atžvilgiu vindikacija negalima. Nurodė, kad visi kiti sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoriai buvo kontroliuojami valstybinių institucijų, o šalys sudarydamos visus sandorius, pagrįstai galėjo pasitikėti ir pasitikėjo valstybinėmis institucijomis bei jų veiksmų teisėtumu, o ieškovo teiginiai dėl šalių nesąžiningumo yra spekuliatyvūs ir neįrodyti, paremti vien prielaidomis, o ne leistinais įrodymais, todėl atmestini.

            Atsakovų H. K. ir D. K. atstovas advokatas R. S. papildomai nurodė, kad tik 2005 m. buvo įsteigtas kultūros vertybių registras, o šio registro veiklos pradžia buvo nustatyta 2007 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities viršininkas 2001-04-18 sutartimi Nr. 10 sudarė Žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartį su V. V., todėl neaišku, kaip ir kokiu būdu 2001-04-18, tai yra ginčijamo sandorio sudarymo metu, sandorio šalis V. V. (atstovaujamas P. Č.), galėjo žinoti apie tai, kad parduodama žemės sklypo dalis yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, pradėjusį veikti nuo 2007 m. balandžio 3 dienos. Dėl šios priežasties V. V. buvo sąžiningas žemės sklypo dalies įgijėjas. Atstovo teigimu, viena iš šalių iš ginčijamų sandorių šalių – UAB ,,Geodimetras“ - 2009-03-19 akcininkų sprendimu 2010-07-12 buvo likviduota ir 2010-07-19 išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Dėl šios priežasties neliko grandies siejusios ginčo žemės sklypo įsigijimo sandorio šalis. Atsižvelgiant į tai, kad nėra tęstinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio grandies, nėra ir teisinio pagrindo, priteisti iš K. K. ir D. K. tiesiogiai R. M. ir D. K. 45 000 Lt sumą, o iš D. K. ir H. K. priteisti V. M. pagal 2011-03-24 mainų sutartį perduoto turto dalį, proporcingą pagal šią sutartį jo gautai valstybės nuosavybėn grąžintinai 533/6332 sklypo daliai, tai yra ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Trakų sen., Trakų r. sav., ir 27 966 Lt pagal mainų sutartyje nurodytos priemokos dydį.   

           Atsakovai R. M. ir V. M. su ieškiniu sutiko.

 

                                         II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

           Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies. Pripažinta negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 2001-03-06 įsakymo Nr. 723-79 „Dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo ir naujos sutarties sudarymo UAB „Trakų spaustuvė“ bei žemės sklypo dalies pardavimo  V. V. Trakų mieste“ dalis dėl 533 m² žemės ploto, kuris yra 3166 m² sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., dalis, pardavimo V. V.; Pripažinta negaliojančia 2001-04-18 sutartis Nr. 10 „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo“, pagal kurią Vilniaus apskrities viršininkas pardavė V. V., atstovaujamam P. Č., 533 m² žemės plotą, kuris yra 3166 m² sklypo, esančio (duomenys nekelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., dalis;  Pripažintos negaliojančiomis 2002-05-29 sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2002-05-29 perdavimo-priėmimo akto (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintų Trakų rajono notarų biuro notarės J. K., dalys, pagal kurias V. V., atstovaujamas P. Č., pardavė K. K. bendrosios jungtinės nuosavybės teise 533/3166 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); Pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-16 įsakymas Nr. 5699-79 „Dėl leidimo įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą uždarajai akcinei bendrovei „Geodimetras“ ir Vilniaus apskrities viršininko 2002-12-16 leidimas Nr. 118 „Dėl ne žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo nuosavybėn“; Pripažinta negaliojančia 2002-12-16 žemės sklypo su pastatu pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. B. (dabar D. A.), dalis, pagal kurią K. K. ir D. K. pardavė UAB „Geodimetras“ 533/3166 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini);  Pripažinta negaliojančia 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtintos Trakų rajono notarų biuro notarės D. A., dalis, pagal kurią UAB „Geodimetras“ pardavė R. Z. (dabar R. M.) ir D. K. bendrosios dalinės nuosavybės teise 533/3166 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); Pripažinta negaliojančia 2011-03-24 mainų sutarties (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), patvirtintos Trakų rajono 2-ojo notaro biuro notarės D. A., dalis, pagal kurią D. K. ir H. K. perleido V. M. asmeninėn nuosavybėn 533/6332 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). g. (duomenys neskelbtini), Trakų m., Trakų r. sav., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taikytos tokios sutarčių negaliojimo pasekmės:  “grąžinta iš R. M. valdymo valstybės nuosavybėn 533/6332 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m. Iš valstybės R. M. priteista 24 500,00 Lt; Grąžinta iš V. M. valdymo valstybės nuosavybėn 533/6332 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m. Iš valstybės V. M. priteista 32 323,00 Lt. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.

          Įvertinęs bylos medžiagą teismas konstatavo, kad  ginčijamais sandoriais perleista V. V. žemės sklypo dalis  patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją, kurio ribos buvo patvirtintos 1996-10-15 Kultūros paveldo centro direktoriaus bei kuris Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1996-10-28 įsakymo Nr. 120 „Dėl objektų įrašymo į registrą“ (Žin., 1996, Nr. 110-2523) pagrindu įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Kultūrinių vietovių sąrašą. Dėl šios priežasties, tuo metu kai buvo priimtas ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2001-03-06 įsakymas Nr. 723-79 ir sudaryta ginčijama 2001-04-17 sutartis Nr. „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo“, Žemės sklypo dalis jau buvo įtraukta į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją. Žemės sklypo dalis  nebuvo (ir nėra) žemės sklypu prie privataus gyvenamojo namo ir kitų namų valdos statinių, jo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis ir ūkinės veiklos būdas yra ūkinė – komercinė veikla.  Todėl teismas sprendė, kad Žemės sklypo dalis parduota pažeidžiant Žemės reformos įstatymo 13 str. 1 d. 4 p. ir sandorį pripažino negaliojančiu (Vilniaus apskrities viršininko 2001-03-06 įsakymas Nr. 723-79 ir 2001-04-17 sutartis Nr. „Dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo“,  dalyje dėl Žemės sklypo dalis pardavimo V. V.) (CK 1.80 str. 1 d.). Atitinkamai pripažintos negaliojančiomis ir kitos ieškovo ginčijamos sutartys.

            Taikydamas restituciją teismas konstatavo, kad žemės sklypo dalis turi būti grąžinta valstybei, t.y. taikė restituciją natūra. Tačiau sprendė, kad yra pagrindas pakeisti restitucijos taikymo būdą.

Kadangi į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją patenkanti Žemės sklypo dalis perduota (parduota) atsakovams privačion nuosavybėn tik dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų valstybinės žemės privatizavimo procese, pasireiškusių institucijų nebendradarbiavimu, neaiškiu duomenų perkėlimu į registrus, pradinio pirkėjo (atsakovo V. V.) neinformavimu, neapdairumu ir netinkamu teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės privatizavimą (pardavimą), vykdymu, visiems atsakovams fiziniams asmenims turi būti taikomos įmanomai pačios švelniausios turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn pasekmės. Sandoriai tarp atsakovų fizinių asmenų yra įvykdyti, o atsakovai V. V., K. K., D. K., D. K., H. K., prokuroro siekiamo valstybei sugrąžinti turto nebevaldo. Todėl net ir pripažinus šių atsakovų sudarytus sandorius  negaliojančiais, taikyti dvišalę restituciją yra neprotinga ir neteisinga, nes tai sukeltų šiems asmenims labai rimtas nepageidaujamas neigiamas turtines pasekmes, kurių pašalinimui prokuroro pripažinimu turėtų būti pradėti nauji teisminiai procesai prieš valstybę. Be to, restitucijos tarp fizinių asmenų pinigais taikymu nebūtų ginamas viešasis interesas. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją patenkanti Žemės sklypo dalis turi būti sugrąžinta valstybės nuosavybėn, taip pat atsižvelgiant į tai, kad, neįvykdžiusi valstybinės žemės privatizavimo (pardavimo) proceso atsakovui V. V. visa apimtimi teisėtai, valstybė turi neįvykdytą turtinio pobūdžio pareigą,  įstatyme esant numatytai galimybei pakeisti restitucijos būdą arba jos netaikyti, siekiant maksimaliai išvengti žalingų pasekmių atsakovams fiziniams asmenims, teismas, grąžindamas į nekilnojamosios kultūros vertybės – Trakų senamiesčio – teritoriją patenkančią Žemės sklypo dalį valstybei, įpareigoja valstybę grąžinti atsakovams R. M., jos sumokėtus 24 500,00 Lt pagal 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo – pardavimo sutartį UAB „Geodimetras“, už jos nupirktą Žemės sklypo dalies 533/6332 dalį ir V. M. pagal 2011-03-24 mainų sutartį perduotos Žemės sklypo dalies 533/6332 dalies vidutinės rinkos vertės – 32 323,00 Lt kompensaciją. 

 

                          III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

 

            Ieškovas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą  apeliaciniu skundu prašo  pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir patikslinti sprendimo dalį dėl ginčo sutarčių negaliojimo pasekmių taikymo ją išdėstant taip: ,,Taikyti tokias sutarčių negaliojimo pasekmes: Grąžinti iš R. M. valdymo valstybės nuosavybėn 533/6332 dalis žemės sklypo (unikalus numeris 7977-0002-0143), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m. Grąžinti iš V. M. valdymo valstybės nuosavybėn 533/6332 dalis žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Trakų m. Priteisti iš valstybės V. V. 7979,74 Lt. Priteisti iš V. V., K. K. ir D. K. 6 000 Lt. Priteisti iš K. K. ir D. K. R. M. ir D. K. (su H. K. 45 000 Lt). Priteisti iš D. K. ir H. K. V. M. ½ dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) k., Trakų r., sav., (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini); unikalus numeris (duomenys neskelbtini) ir 27 966 Lt. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas  netinkamai taikė  restituciją, nes ji buvo pritaikyta, ne tarp pripažintų negaliojančiais sandorio šalių, o tarp asmenų kurių nesieja prievoliniai santykiai. Taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės, kad dėl restitucijos taikymo  nepagrįstai ir nesąžiningai būtų pablogėjusi ar pagerėjusi  kurios nors  iš šalių padėtis. Todėl mano, kad keisti restitucijos būdo nebuvo pagrindo. Nesutinka su teismo argumentu, jog neprivatizuotino ginčo žemės sklypo dalis privačion atsakovų nuosavybėn buvo parduota tik dėl  neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, pasireiškusių inter alia šių institucijų neapdairumu, netinkamu teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą vykdymu ir pan. Draudimą privatizuoti komercinės paskirties žemės objektų žemės sklypus miestų teritorijose, įrašytuose  į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, visų sandorių sudarymo metu ir dabar draudžia  imperatyvi įstatymo norma – Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punktas. Dėl šios priežasties bet koks minėtų objektų pardavimo ar mainų sandoris, kurio pagrindu žemė perduodama privataus asmens nuosavybėn, pažeidžia minėtą teisės normą, ir yra neteisėtas. Atitinkamai kiekvienas asmuo įsigydamas privačion nuosavybėn tokios neprivatizuotinos žemės, taip pat pažeidžia minėtą įstatymo nuostatą. Duomenys apie tai, kad Trakų senamiestis ir atitinkamai ginčo žemės sklypo dalis įtraukta į LR nekilnojamųjų vertybių registro Kultūrinių vietovių sąrašą įstatymų nustatyta tvarka. Apie tai viešai paskelbta ,,Valstybės žiniose“ (numeris 110-2523). Paskutinis ginčo sandoris (2011-03-24 mainų sutartis tarp D. K. ir H. K. iš vienos pusės ir V. M. iš kitos) buvo sudarytas po to kai Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinis padalinys 2010-12-23 ir 2011-02-18 raštais informavo D. K., kad ginčo žemės sklypas yra nekilnojamojo turto kultūros vertybės Trakų senamiesčio teritorijoje, kad žemė pagal įstatymą neprivatizuojama. D. K. ir R. M. buvo UAB ,,Geodimetras“ steigėjos ir vienintelės akcininkės, V. M. – UAB ,,Geodimetras“ direktorius, G. M. ir R. M. – sutuoktiniai, UAB ,,Geodimetras“ – tarpinė ginčo žemės sklypo dalies įgijėja, būtent V. M. UAB ,,Geodimetras“ vardu sudarė ginčo žemės sklypo dalies pardavimo sutartį su D. K. ir R. M..  Mano, kad nurodytos aplinkybės priešingai teismo išvadai, leidžia daryti išvadą, jog  privatizuojant neprivatizuotiną žemės sklypą buvo neapdairios abi sandorio pusės, nes minėti atsakovai įsigydami žemės sklypo dalį žinojo, kad ji negalėjo būti privatizuojama (ŽRĮ 13 str. 1 d. 4 p.; CK 6.156 str.). Nesutinka su teismo argumentu, jog neįvykdžiusi valstybinės žemės privatizavimo (pardavimo) proceso atsakovui V. V. visa apimtimi teisėtai, valstybė turi neįvykdytą turtinio pobūdžio pareigą, nes įstatyme esant įtvirtintam imperatyviam draudimui privatizuoti žemės sklypą jokie asmenys jo privatizuoti neturėjo teisės, o valstybė jo parduoti. Todėl teigia, kad restitucijos taikymas tarp pripažintų negaliojančiais sandorių šalių negali būti laikomas išimtiniu atveju leidžiančiu pakeisti restitucijos būdą ar apskritai jos netaikyti. Mano, kad atsakovų - fizinių asmenų ir valstybės įpareigojimas grąžinti tai, kas pagal pripažintus negaliojančiais sandorius  buvo neteisėtai gauta parduodant  ar išmainant  neteisėtai įgytą privatizuotą žemę, ko byloje prašė ieškovas, kaip tik  ir  reikštų tokios buvusios padėties atkūrimą ir tai negali būti laikoma nesąžiningu atsakovų bei valstybės  padėties  pabloginimu ar pagerinimu. Nurodo, kad dėl teismo taikyto restitucijos būdo atsakovai gautų žymiai daugiau nei turėjo iki negaliojančiais pripažintų sandorių sudarymo. Dėl restitucijos taikymo teismo nurodytu būdu, atsakovai K. K. ir D. K., neįpareigojus jų grąžinti 45 000 Lt atsakovėms R. M. ir  D. K., be teisėto pagrindo praturtėtų 39 000 Lt suma (45 000 – 6000), o atsakovai D. K. ir H. K., atitinkamai neįpareigojus jų grąžinti 32 186 Lt vertės turto atsakovui V. M., be teisėto pagrindo praturtėtų 10 316 Lt suma (32 186 - 22500). Taip pat įpareigojus valstybę grąžinti 56 823 Lt (24 500+32 323) R. M. ir V. M., su kuriais  jos net nesieja prievoliniai santykiai, dėl tokio restitucijos  taikymo valstybė  nepagrįstai turėtų grąžinti žymiai daugiau nei pati gavo (7979,74 Lt) ir V. V. 48 843,26 Lt (56283-7979). Teigia, kad teisingumo ir sąžiningumo principams prieštarauja ir valstybės įpareigojimas V. M. grąžinti pagal 2011-03-24 mainų sutartį jo gautos ginčo žemės sklypo dalies vidutinės rinkos vertės  kompensaciją (32 323,00 Lt), didesnę nei ankstesnių minėtos sklypo dalies savininkų (D. K. ir H. K.) už ją sumokėta suma (22 500 Lt). Nesutinka su teismo išvada, jog dėl restitucijos taikymo tarp pripažintų negaliojančiais sandorių šalių nebūtų ginamas viešas interesas, taip pat, kad toks restitucijos taikymas sukeltų pasekmes, kurių pašalinimui prokuroro pripažinimu turėtų būti pradėti nauji teisminiai procesai prieš valstybę. Pažymi, kad byloje aplamai nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl naujų galimų procesų prieš valstybę. Todėl mano, kad pasisakydamas šiuo klausimu, teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 2 dalies nuostatą. Nesutinka su teismo išvada, jog  atsakovė R. M., įsigydama iš UAB ,,Geodimetras“ pagal 2006-09-13 žemės sklypo dalies  ir pastato pirkimo-pardavimo sutartį ginčo žemės sklypo dalį (533/6332), už ją sumokėjo 24 500 Lt, nes iš minėtos sutarties aiškiai matoma, kad R. M. ir D. K. už 45 000 Lt ginčo žemės sklypo dalį iš UAB ,,Geodimetras“ nusipirko bendrosios dalinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis (po 1/2), o kainą sumokėjo proporcingai joms tenkančioms dalims t.y. po 22 500 Lt. Dėl šios priežasties valstybė be pagrindo buvo įpareigota grąžinti atsakovei R. M. 24 500 Lt. Nurodo, kad teismas skundžiamame sprendime argumentus dėl restitucijos būdo taikymo mechaniškai perkėlė iš Vilniaus apygardos teismo 2011-05-26 nutarties civilinėje byloje 2A-1485-585/2011 bei LAT 2012-01-26 nutarties 3K-3-4/2012, kuria palikta galioti  minėtoji Vilniaus apygardos teismo nutartis. Tačiau minėtos ir šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės. Minėtoje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso, kai  dėl pernelyg ilgo atkūrimo proceso  pernelyg ilgai būtų vilkinamos atkūrimo procedūros ir pretendentas atsidurtų neapibrėžtoje padėtyje dėl tokio vilkinimo. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas visai kitas klausimas. Dėl šios priežasties remtis minėta nutartimi nebuvo jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliantas prašo pakeisti skundžiamą teismo sprendimą.  Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą apeliacinį skundą tenkinti. 

             Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti  skundžiamą teismo sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui.              Nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl restitucijos būdo taikymo ir dalyje dėl R. M. ir V. M. priteistos 56 823 Lt sumos. Apelianto teigimu V. V. perleista žemės sklypo dalis buvo įrašyta į Kultūros vertybių sąrašą nuo 1996 metų, todėl tiek valstybės institucijai perleidusiai jam žemės sklypo dalį, tiek jam, 2001 metais įsigijus žemės sklypo dalį turėjo būti žinoma minėta aplinkybė. Dėl šios aplinkybės toks perleidimas, kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo normoms nebuvo galimas (ŽRĮ 13 str. 4 p., NKVAĮ 9 str. 3 d.,4 d.). Teigia, kad  atsakovams K. K., D. K., D. K.,  H. K., R. M. ir V. M. minėta aplinkybė taip pat buvo žinoma, o 2009 metais įrašas apie tai atsirado nekilnojamojo turto registre, todėl ir dėl šios priežasties atsakovams, kuriems žemės sklypo dalis perleista po nurodytos datos, apie minėtos aplinkybės egzistavimą buvo žinoma. Dėl šios priežasties nesutinka su teismo išvada, kad atsakovai nežinojo apie žemės sklypo dalies įtraukimą į kultūrinių vertybių sąrašą. Nurodo, kad atsakovams H. K., D. K. ir V. M. paskutinio sandorio sudarymo metu (2011-03-24 mainų sutartis) jau buvo žinoma apie Vilniaus apygardos prokuratūroje atliekamą tyrimą dėl ginčo sklypo dalies prie atsakovams priklausančio administracinio pastato privatizavimo galimo neteisėtumo. Dėl šios priežasties teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad žemės buvo parduota  tik dėl valstybės institucijos  neteisėtų veiksmų, o pirkėjai yra sąžiningi žemės sklypo dalies įgijėjai ir nepagrįstai netaikė restitucijos natūra, o priteisė iš valstybės 56 823 Lt sumą. Mano, kad taikant restituciją natūra  kiekviena šalis būtų grąžinta į pradinę padėtį, o valstybė turėtų grąžinti  ne tiek kiek priteista, o tiek kiek gavo – 7979,74 Lt. Teigia, kad V. V. negalėjo perleisti žemės sklypo dalies  K. K. ir D. K., pastarieji atitinkamai neturėjo teisės jos perleisti UAB ,,Geodimetras“, šioji R. Z. (R. M.) ir D. K., o pastaroji  bei jos sutuoktinis H. K. – V. M.. Minėti asmenys buvo susiję kaip akcininkai su UAB ,,Geodimetras“, todėl jiems taikomi griežtesni domėjimosi perkamu daiktu ir rūpestingumo reikalavimai. Mano, jog ši aplinkybė paneigia, minėtų fizinių asmenų sąžiningumą (CK 4.48 str., 4.96 str.). Teigia, kad teismas dėl fizinių asmenų sąžiningumo sprendė be jokio pagrindo, nes dėl to iš jų pusės nebuvo jokių pasisakymų. Dėl šios priežasties teismas netinkamai taikė restitucijos būdą, tuo pablogindamas  Lietuvos valstybės, kuriai atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba padėtį.

            Ieškovas Vilniaus apygardos teismo prokuratūrą, gindama viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

            Atsakovai H. K. ir D. K. atsiliepimais į Vilniaus apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistu. Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias restitucijos taikymą. Todėl pagrįstai nusprendė įpareigoti valstybę grąžinti atsakovams  R. M., jos sumokėtą pinigų sumą UAB ,,Geodimetras“, už jos nupirktą žemės sklypo dalį 533/6332 ir V. M. pagal 2011-03-24 mainų sutartį  perduotos žemės sklypo dalies 533/6332 dalies vidutinės rinkos vertės 32 323,00 Lt kompensaciją. Teismas pagrįstai sprendė, kad restitucijos tarp sąžiningų fizinių asmenų pinigais taikymu nebūtų ginamas viešasis interesas. Teismas pagrįstai sprendė, jog  žemės sklypo dalis patenkanti į Trakų senamiesčio teritoriją buvo perduota atsakovams privačion nuosavybėn tik dėl neteisėtų valstybės institucijų kaltės žemės privatizavimo procese. Teigia, kad atsakovų nesąžiningumas įsigyjant ginčo žemės sklypo dalį neįrodytas. Atsakovai, kaip fiziniai asmenys neturi jokios pareigos abejoti valstybės institucijų sprendimų valstybinės žemės pardavimo procese teisėtumu arba tokių sprendimų teisėtumą tikrinti ir vertinti. Teigia, kad teismo sprendime nurodyta 24 500 Lt suma grąžintina atsakovei R. M. yra rašymo apsirikimas ir gali būti ištaisyta CPK 276 straipsnio nustatyta tvarka.

  

       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

            Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

             Apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

             Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir jų nebekartoja.

              Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kiekvienąkart, kaip kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, turi būti įmanoma pagrįsti, kad nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos ir tam tikros Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas).

            Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės perleidimo privačion nuosavybės teisėtumo klausimas. Valstybės nuosavybė naudojama visuomenės interesais, valstybės nuosavybe gali būti disponuojama tik įstatymų nustatyta tvarka. Dėl šios priežasties sandoriai, kuriais sprendžiamas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto likimas, turi viešojo intereso elementų ir yra viešasis interesas nagrinėti valstybės nuosavybės perleidimo sandorius.

            CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyti sandorių pripažinimo negaliojančiais padariniai: kiekviena šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa tai, ką pagal sandorį ji yra gavusi, t.y. šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sudarant sandorį (restitucija) (CK 1.138 str. 2 p., 6.145 str. 1 d.) Analogiška nuostata įtvirtinta ir CK 6.145 straipsnio 1 dalyje. Joje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui  turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, kiekviena sandorio šalis privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal tą sandorį. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Jos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys gavusios turtą vykdydamos nuginčytą sandorį privalo grąžinti viena kitai, taip atkuriant buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis 3K-3-126/2011). Esminis restitucijos bruožas, jog ji galima tik tarp asmenų, kuriuos sieja prievoliniai teisiniai santykiai, o sutartiniuose teisiniuose santykiuose, tokie asmenys yra sutarties šalys. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje 3K-3-406/2012 ir kt.). Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. UAB „Transverslas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities viršininko administracija v. Kauno rajono savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-41/2009). Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Pastebėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog turtą natūra grąžinus valstybei, iš valstybės priteistinos sumos neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu  parduodamo turto rinkos vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose 3K-7-165/2012; 3K-7-379/2012).

         Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, apylinkės teismo pasirinktas restitucijos taikymo būdas leistų atsakovams gauti aiškiai daugiau, nei jie turėjo iki ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Dėl apylinkės teismo pasirinkto restitucijos taikymo būdo K. K. ir D. K., neįpareigojus jų grąžinti 45 000 Lt atsakovėms R. M. ir  D. K., be teisėto pagrindo praturtėtų 39 000 Lt suma (45 000 – 6 000 = 39 000 Lt), o  atsakovai  D. K. ir H. K., atitinkamai  neįpareigojus jų grąžinti 32 186 Lt vertės turto  atsakovui  V. M., be teisėto pagrindo praturtėtų 10 316 Lt suma (32 186 Lt – 22 500 Lt = 10 316 Lt).  Taip pat įpareigojus valstybę grąžinti  56 823 Lt (24 500 Lt + 32 233 Lt = 56 823 Lt) R. M. ir V. M., su kuriais jos net nesieja prievoliniai santykiai, valstybė dėl tokio restitucijos taikymo,  nepagrįstai turėtų grąžinti žymiai daugiau, nei gavo pati (7979,74 Lt) iš V. V. (56 823 Lt – 7979,74 Lt = 48 843,26 Lt). Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo teiginiu, kad prieštarauja teisingumo ir sąžiningumo principui valstybės įpareigojimas grąžinti  atsakovui V. M. jo gautos žemės sklypo dalies kompensaciją pagal 2011-03-24 mainų sutartį (32 323,00 Lt), didesnę nei ankstesnių minėtos sklypo dalies savininkų – D. K. ir H. K.. Už ją sumokėta  suma (22 500 Lt), kai nustatyta minėta mainų sutartis  buvo sudaryta visoms šio sandorio šalims (D. K. ir H. K. ir V. M.) žinant apie atliekamą tyrimą dėl ginčo žemės sklypo dalies privatizavimo teisėtumo ir galimą teismo procesą. Kolegijos nuomone, pakeisdamas restitucijos taikymo būdą, apylinkės teismas neįvertinęs bylos aplinkybių nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė R. M., įsigydama iš UAB ,,Geodimetras“ pagal 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutartį ginčo žemės sklypo dalį (533/6332) už ją sumokėjo 24 500 Lt. Kaip matyti iš 2006-09-13 žemės sklypo dalies ir pastato pirkimo-pardavimo sutarties, šia sutartimi R. M. ir D. K. už 45 000 Lt ginčo žemės sklypo dalį (533/3166) iš UAB ,,Geodimetras“ nusipirko bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis (po ½ dalį), o sutartą kainą pardavėjos sumokėjo proporcingai perkamam turtui. Todėl apylinkės teismas neturėjo pagrindo priteisti  R. M. 24 5000 Lt sumos. Be to, priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta ir įvertina aplinkybė, kad sandorius sudarę asmenys buvo glaudžiai tarpusavyje susiję – D. K. ir R. M. buvo UAB „Geodimetras“ steigėjos ir vienintelės akcininkės, V. M. - UAB „Geodimetras“ direktorius, V. M. ir R. M. – sutuoktiniai, UAB „Geodimetras“ – tarpinė ginčo žemės sklypo įgijėja, būtent V. M. UAB „Geodimetras“ vardu sudarė ginčo žemės sklypo dalies pardavimo sutartį su D. K. ir R. M..

        Pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, kad asmuo, iš kurio atimta nuosavybė, iš principo turi teisę į kompensaciją, iš esmės prilygstančią jos vertei, net jei visuomenės intereso teisėti tikslai reikalautų mažesnės kompensacijos nei visa rinkos kaina. Nuosavybės atėmimas nesumokant vertė atitinkančios kompensacijos paprastai laikytinas neproporcinga priemone (Pressos Compania Naviera S.A and Others, The H. M. v Greece).

         Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, turėjo būti išsiaiškinta ginčo turto rinkos kaina sandorių sudarymo metu, tačiau, kaip matyti iš aukščiau išdėstytų argumentų, ši faktinė aplinkybė buvo nustatyta ydingai. Apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi tik LR nekilnojamojo turto registro apibendrintų duomenų pagrindu apskaičiuota vidutine turto rinkos verte, nors  buvo pagrindas manyti, kad ši vertė neatitinka realios konkretaus turto rinkos kainos. Apylinkės teismas turėjo patikrinti, ar sandorių kainos atitiko jo sudarymo metu buvusią turto rinkos vertę. Nenustačius, kad sandorio kaina neatitiko turto rinkos vertės, taikant restituciją pirkėjui gali būti atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, atsižvelgiant į sandorio kainą.

             Apeliantai, apeliaciniame skunde, nesutikdami su apylinkės teismo išvadomis ir restitucijos taikymo būdo pakeitimu remiasi tuo, kad ginčo žemės sklypo dalies pardavimo ar mainų sandoris prieštarauja imperatyviai teisės normai - Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punktui t.y. draudimui privatizuoti komercinės paskirties žemės objektų žemės sklypus miestų teritorijose, įrašytuose į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

             Iš tikrųjų, priimant skundžiamą sprendimą (2012 m. vasario 24 d.) minėta įstatymo norma, draudžiant privatizuoti paskirties žemės objektų žemės sklypus miestų teritorijose, įrašytuose į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, galiojo. Pagal skundžiamo teismo sprendimo priėmimo laiką, pripažįstant ginčijamus administracinius aktus negaliojančiais, buvo konstatuota ir valstybės kaltė dėl panaikintų administracinių aktų priėmimo teisėtumo, pasireiškusi iš esmės aplaidžiais Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmais, kai turint pareigą veikti laikantis įstatymų reikalavimų ir sprendimus susijusius su žemės sklypo(-ų) pardavimu priimti atsakingai ir rūpestingai, įvertinus visas su tuo susijusias aplinkybes, šių pareigų laikomasi nebuvo. Tačiau 2012 m. kovo 15 d. įstatymu numeris XI-1934, įsigaliojusiu 2012 m. kovo 27 d. buvo pakeista LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 punkto norma ir panaikintas draudimas privatizuoti žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Taigi, panaikintas draudimas perleisti privačion nuosavybėn žemę, galiojęs byloje ginčijamų administracinių aktų ir sandorių sudarymo metu. Nustatytas įstatyminio reguliavimo pakeitimas – draudimo perleisti privačion nuosavybėn atitinkamą, minėtą statusą turinčią žemę, galiojantis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bei virš konstatuotas viešo intereso gynimo poreikis sudaro pagrindą iš naujo svarstyti restituciją reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje klausimą. Pastebėtina, kad pasikeitusiame teisiniame reglamentavime, kuriame nebėra valstybės intereso išsaugoti valstybės nuosavybės teises į žemę, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, nulemia poreikį svarstyti, ar restitucijos taikymas natūra ir tokia išraiška, kaip tai atliko apylinkės teismas, išlieka; ar žemės sklypo dalies palikimas privačioje nuosavybėje, kada panaikinamas įstatyme numatytas draudimas, pažeidžia viešąjį interesą. Pakeistas ginčijamų sandorių sudarymo galimybės reglamentavimas, į kurį neatsižvelgti sprendžiant šią bylą negalima, gali nulemti ir suinteresuotų asmenų pozicijos pasikeitimus restitucijos taikymo bei kitokį nustatytų faktinių aplinkybių teisinį vertinimą – gali atsirasti suderintas suinteresuotų asmenų interesas įstatymų leidžiamomis galimybėmis ir įvertinus faktinę situaciją žemės rinkoje išsaugoti susiklosčiusius ginčo žemės sklypo dalies naudojimo santykius, o tam galimybę suteikia ne mechaniškas, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes, restitucijos taikymas (CK 6.145 str., 6.146 str.).

         Teisėjų kolegijos nuomone, civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, proceso šalys yra suinteresuotos įgyvendinti savo teises ir pareigas. Nagrinėjamoje byloje valstybę atstovauja prokuroras, kuriam įgyvendinant procesines teises (CPK 42 str.) suteikiama teisė imtis visų būtinų veiksmų (įskaitant ir taikos sutarties sudarymą), reikalingų valstybės interesams apginti ir apsaugoti efektyviausiu būdu. Nors proceso teisės normos ir suponuoja tam tikras teismo pareigas ginant viešąjį interesą, tačiau tai, jokių būdu negali paneigti prokuroro pareigos neapsiriboti vien formalaus reikalavimo pateikimu, bet ir įvertinti, kokia procesinė priemonė labiausiai atitiktų viešą interesą šioje byloje, siekiant išvengti galimų naujų teisminių procesų prieš valstybę.

 

         Remiantis išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas restitucijos taikymo klausimas ir bylą dėl šios dalies perduoti iš naujo nagrinėti Trakų rajono apylinkės teismui.

         Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

 

          n u t a r i a :

 

          Panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria išspręsta dėl restitucijos taikymo ir dėl šios dalies perduoti bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

 

          

 

          Teisėjai                                                                                                    Natalja Cikoto

 

 

                                                                                                                         Jūratė Varanauskaitė

 

 

                                                                                                                         Antanas Rudzinskas