Civilinė byla Nr. e2-21316-959/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-12309-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.2.8.7

KAUNO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 12 d.

Kaunas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjas Sergej Lebedev,

sekretoriaujant Viktorijai Kalasūnei, 

dalyvaujant ieškovės UAB „Alfis“ atstovui advokatui A. B.,

atsakovui E. S., jo atstovei pagal pavedimą J. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Alfis“ ieškinį atsakovui E. S. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Teismas

n u s t a t ė :

ieškovė ieškiniu prašė pripažinti atsakovo E. S. 2018 m. balandžio 3 d. atleidimą iš UAB „Alfis“ teisėtu, priteisti iš jo ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog atsakovas jam perduotu automobiliu Volkswagen Golf ne darbo reikmėms nuvažiavo 3955 km, tokiu būdu tyčia padarė ieškovei žalą, į kurią įėjo automobilio eksploatacijos, amortizacijos, draudimo ir pan. išlaidos. Tokį darbo pareigų pažeidimą ieškovė laikė šiurkščiu ir 2018-04-03 įsakymu atleido atsakovą iš darbo, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 str. 2 d. 1 p. (šiurkštus darbo pareigų pažeidimas) bei 58 str. 3 d. 5 p. (tyčinis žalos padarymas).

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime į ieškinį, be kita ko, jis nurodė tokius atsikirtimus: 1) automobilio naudojimas asmeniniams poreikiams negali būti laikomas neteisėtu, kadangi toks automobilio naudojimas buvo pagrįstas žodiniu darbo santykių šalių susitarimu bei tarp šalių susiklosčiusia praktika; 2) ieškovei nuo 2018-01-04 buvo žinoma, kad atsakovas naudoja automobilį ir savo reikmėms, tačiau tokio naudojimo nelaikė šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes dėl tokio naudojimo buvo sutarta žodžiu; 3) atsakovas gera valia atlygino ieškovei susidariusį kuro skirtumą, kas patvirtina, kad atsakovas niekada nesiekė tyčia sukelti ieškovei žalos; 4) ieškovė pažeidė DK nustatytą darbo sutarties nutraukimo procedūrą. Atsakovas parengiamajame posėdyje pareiškė, kad atsisako Darbo ginčų komisijoje iškelto reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, o reikalavimo dėl neteisėtų išskaitų iš darbo užmokesčio atsisakė, Darbo ginčų komisijai nagrinėjant jo ieškinį.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškinys netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad 2017-10-13 šalys sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas į darbą ieškovės įmonėje pardavimo vadybininko pareigoms (e. b. l. 32-35); 2017-11-22 atsakovas bei ieškovės UAB „Alfis“ direktoriaus pavaduotojas E. Z. pasirašė materialinių vertybių perdavimo ir priėmimo aktą (toliau – aktas), kuriame nurodyta, kad E. Z. perduoda atsakovui automobilį Volkswagen Golf (toliau – automobilis) su kitais daiktais (e. b. l. 38); akte nurodyta, kad automobilis skirtas naudotis darbo reikalais; 2018-01-04 E. Z. surašė reikalavimą pasiaiškinti, kuriame nurodė, jog 2017 m. gruodžio mėnesio kelionės lapu buvo nustatyta, kad kuro likutis automobilio kuro bake viršija automobilio kuro bako talpą 49,50 l, prašo atsakovą pateikti raštišką paaiškinimą, dėl kokių priežasčių kuro likutis automobilio kuro bake yra didesnis, nei kuro bako talpa (e. b. l. 36); 2018-01-04 atsakovas surašė pasiaiškinimą, kuriame, be kita ko, nurodė, jog kurą išnaudojo savo važiavimo reikmėms (e. b. l. 14); 2018-01-05 E. Z. įsakymu atsakovui buvo paskirta drausminė nuobauda – įspėjimas – ir jis buvo įpareigotas kompensuoti kuro pereikvojimą; 2018-02-14 E. Z. pasirašytu įsakymu atsakovui suteikta 1 darbo diena kasmetinių atostogų (e. b. l. 17); laikotarpiu nuo 2018-02-19 iki 2018-03-30 atsakovas buvo laikinai nedarbingas (e. b. l. 19); 2018-02-20 E. Z. pasirašytu įsakymu iš atsakovo įsakyta išskaityti 372,99 Eur darbo užmokesčio, atsižvelgiant, be kita ko, į tai, kad yra konstatuotas 4748 km automobilio ridos skirtumas bei vieno automobiliu nuvažiuoto kilometro savikaina yra 0,1249 Eur; 2018-04-03 E. Z. pasirašė įsakymą dėl atsakovo atleidimo pagal DK 58 str. 2 d. 1 p., 58 str. 3 d. 5 p., 58 str. 4-6 d., 156 str. (e. b. l. 27); ieškovės atstovo bei atsakovo paaiškinimais, faktinių aplinkybių pripažinimais, Darbo ginčų komisijos pateiktoje medžiagoje esančiais kuro kvitų kopijomis nustatyta, kad atsakovas 2017 m. gruodžio mėnesį savo reikmėms sunaudotą kurą ieškovei kompensavo, o 2018 m. sausio ir vasario mėnesiais kurą, naudojamą savo reikmėms, į automobilį pylė iš savo lėšų ir ieškovė pretenzijų dėl kuro pereikvojimo atsakovui nereiškia; atsakovas, ginčą nagrinėjant Darbo ginčų komisijoje, prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, priteisti delspinigius; Darbo ginčų komisija reikalavimą priteisti delspinigius atmetė, kitus reikalavimus tenkino. 

1.       Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo

DK 58 str. nustato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą (1 dalis); priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas (2 dalies 1 punktas). DK 58 str. 3 d. 5 p. nustato, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos. To paties straipsnio 5 d. nustato, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo. Atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo ir ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo jo padarymo dienos.

Kasacinis teismas darbo bylose, susijusiose su darbuotojo atleidimu padarius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, yra išaiškinęs, kad, ar padarytas pažeidimas yra šiurkštus, gali būti sprendžiama pagal pažeidimo aplinkybes, pažeistos pareigos pobūdį, darbuotojo kaltės formą, turtinius ir kitokius pažeidimo padarinius, darbuotojo veiksmų motyvus bei tikslus, kitas konkrečias aplinkybes. Jeigu darbuotojas atleistas iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tai teismas vertina, kvalifikuoja ir sprendžia, ar darbuotojo neteisėti veiksmai atitinka DK 235 straipsnyje [senoji DK redakcija galiojo iki 2017-07-01] nustatyto šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo sąvoką ir ar sudaro pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, nepriklausomai nuo to, pagal kurį DK 235 straipsnio 2 dalies punktą kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą juos kvalifikavo darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Darbo bylose dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus. Vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą teismas turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

1.1 Dėl pažeidimo

DK 24 str. 4 d. nustato, kad darbdaviui priklausančias darbo priemones darbuotojas turi naudoti darbo reikmėms, išskyrus atvejus, kai darbo sutarties šalys susitaria dėl darbdaviui priklausančių priemonių naudojimo kitais tikslais sąlygų ir tvarkos.

Byloje nėra ginčo ir šalys pripažįsta aplinkybę, jog atsakovas automobilį naudojo ne darbo reikmėms ir savo asmeninėms reikmėms juo nuvažiavo apie 3955 km. Tačiau atsakovo teigimu, jis automobilį naudojo ne darbo reikmėms, vadovaudamasis žodiniu susitarimu su įmonės direktoriaus pavaduotoju E. Z.. Ieškovė tokį susitarimą neigia. E. Z., apklaustas liudytoju, parodė, jog žodinio susitarimo, kuriuo atsakovui buvo leista automobilį naudoti jo asmeninėms reikmėms, nebuvo. Įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių tokio susitarimo sudarymą, byloje nenustatyta ir negauta. Aplinkybė, jog ieškovei nuo 2018-01-04 galėjo būti žinoma apie tokį automobilio naudojimą, nėra pakankama šiam susitarimui įrodyti. 2018-02-19 telefoninio pokalbio garso įrašas tokio susitarimo fakto taip pat nepatvirtina, nes įraše neužfiksuota tai patvirtinančių duomenų. Todėl teismas konstatuoja, jog atsakovas, naudodamas jam perduotą įmonei priklausantį automobilį ne darbo reikmėms, pažeidė DK 24 str. 4 d. reikalavimą.

Atskirai pasisakytina dėl ieškovės akcentuojamo 2017-11-22 akto, kuriame nurodyta, kad automobilis skirtas naudoti darbo reikalais. Minėtas aktas nelaikytinas teisės aktu, nes juo nėra nustatytos asmenų teisės ar pareigos. Šis aktas yra dokumentas, kuriuo fiksuojami juridiniai faktai bei jį pasirašiusių asmenų patvirtinimai apie daiktų perdavimą ir priėmimą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovui privaloma automobilio naudojimo tvarka, kurią atsakovas pažeidė, buvo nustatyta ir šiuo aktu.

1.2 Dėl kaltės

Atsakovas buvo atleistas iš darbo už DK 58 str. 3 d. 5 p. numatytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – tyčinį turtinės žalos padarymą darbdaviui. Anot ieškovės, atsakovo tyčią įrodo tai, kad jis, nepaisant to, kad tiek raštu, tiek žodžiu buvo informuotas apie tai, kad automobilį galima naudoti tik darbo reikmėms, negalėjo nežinoti, kad jo naudojimas laisvalaikiu yra neteisėtas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 str. 2 d. nustatyta, kad kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Nei DK, nei CK nepateiktas tyčinės kaltės formos apibrėžimas. Tiesioginės ir netiesioginės tyčios sąvokos apibrėžtos Baudžiamojo kodekso 15 straipsnyje, tačiau baudžiamųjų įstatymų analogija civiliniams teisiniams santykiams netaikoma. Teismui nepavyko rasti Kasacinio teismo praktikos civilinėse bylose pavyzdžių, kuriuose būtų remiamasi BK nustatytais tyčios apibrėžimais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tyčia laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalos arba sąmoningai leidžiama jai atsirasti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-62/2011 su joje nurodytą teismų praktika). Be to, Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017 29 p., 2018 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2018 84 p.).

Šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovo darbo UAB „Alfis“ laikotarpiu, įmonėje nebuvo galiojančios automobilio naudojimo tvarkos, su kuria atsakovas būtų buvęs supažindintas. 2018-01-04 pasiaiškinime atsakovas nurodė, jog kurą išnaudojo savo važiavimo reikmėms, kas patvirtina, jog ieškovei jau nuo 2018-01-04 buvo žinoma arba turėjo būti žinoma, jog automobilis naudojamas ne darbo reikmėms, tačiau šio pažeidimo ieškovė nevertino šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir darbo sutarties su atsakovu šiuo pagrindu nenutraukė, reikalavo pasiaiškinti ne dėl netinkamo darbo priemonės naudojimo, o dėl kuro pereikvojimo, ir paskyrė drausminę nuobaudą už šį pažeidimą, nežiūrint to, kad drausminių nuobaudų ir jų skyrimo tvarkos DK tuo metu nebenumatė. Byloje nenustatyta, jog atsakovas iki 2018-02-20 būtų žodžiu ar raštu įspėtas dėl jam išduotų darbo priemonių naudojimo tvarkos pažeidimo, kad ieškovė jį būtų informavusi apie tai, kad naudodamas automobilį asmeninėms reikmėms atsakovas daro žalą įmonei. Toks ieškovės elgesys galėjo sukurti atsakovui pagrindą tikėtis, jog automobilio naudojimą ne darbo reikmėms darbdavys ir toliau nevertins šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir nelaikys sau žalingu. Įpareigojimą kompensuoti kuro pereikvojimą atsakovas įvykdė, nuo 2018-01-04 kurą važiavimui savo reikmėms į automobilį pylė iš savo lėšų, dėl kuro pereikvojimo ieškovė jam pretenzijų neturi. Šios aplinkybės rodo, jog atsakovas nesiekė padaryti žalos darbdaviui, neturėjo pagrindo manyti ir nežinojo, kad dėl jo veiksmų konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Todėl nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog žala ieškovei buvo padaryta tyčia. Tai reiškia, jog ieškovė, nutraukdama darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, netinkamai įvertino darbuotojo kaltę.

Liudytojo E. Z. parodymai apie tai, kad jis 2018 m. sausio 23 ar 24 d. pokalbio su atsakovu metu jam paaiškino, kad negalima automobilio naudoti savo reikmėms, nes taip daroma žala įmonei, laikytini nepatikimais ir teismais jais nesiremia, kadangi atsakovas iš darbo atleistas būtent šio liudytojo pasirašytu įsakymu, šio įsakymo teisėtumo klausimas sprendžiamas šioje byloje, dėl savo darbo santykiu su ieškovės įmone ir užimamų pareigų liudytojo E. Z. suinteresuotumas bylos baigtimi yra labai tikėtinas.

1.3 Dėl padarinių (žalos) ir priežastinio ryšio

2018-04-03 įsakyme dėl atsakovo atleidimo, be kita ko, nurodyta, jog UAB „Alfis“ įvertino, kad „dėl Darbuotojo tyčinių veiksmų UAB „Alfis“ patyrė 493,98 EUR žalą“, „Darbuotojo likusi nepadengta žala yra lygi 102,34 EUR“. Kaip matyti iš bylos medžiagos, padarinius (žalą) ieškovė įvertino remdamasi vyr. buhalterio 2018-02-20 surašytu vidutinės VW Golf automobilio kilometro savikainos skaičiavimu (e. b. l. 22). Automobilio 1 kilometro savikainos (0,1249 EUR) apskaičiavimo formulė dokumente nenurodyta, tačiau iš jo turinio matyti, jog buvo atsižvelgta į automobilio ir papildomos įrangos vertę, nusidėvėjimo normatyvą metais, metinį nusidėvėjimą, Casco ir civilinio draudimo išlaidas, išlaidas privalomiems techniniams aptarnavimams, vidutinį metinį kilometražą.

CK 6.249 str. 1 d. nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis nuvažiavo 3955 km atstumą įmonės automobiliu ne darbo reikmėms. Byloje nenustatyta, jog automobilio Casco ir civilinio draudimo išlaidos būtų buvę mažesnės ar jų apskritai nebūtų buvę, jei automobilis būtų naudojamas tik darbo reikmėms. Taip pat nenustatyta, jog automobilio bei papildomos įrangos metinis nusidėvėjimas būtų mažesnis ar jo apskritai nebūtų buvę, pakistų nusidėvėjimo normatyvas metais, jei automobilis būtų naudojamas tik darbo reikmėms. Automobilio metinis nusidėvėjimas neturi nieko bendra su atsakovo padarytu pažeidimu, kuris galėjo įtakoti tik automobilio dėvėjimąsi, priklausomą nuo pravažiuoto atstumo. Skaičiavime nenurodyta, koks yra automobilio nusidėvėjimas per nuvažiuoto atstumo vienetą. Tai reiškia, jog 2018-04-03 įsakyme dėl atsakovo atleidimo nurodyta žala (visa ar iš dalies) priežastiniu ryšiu nėra susijusi su atsakovo padarytu pažeidimu ir darbdavys, atleisdamas darbuotoją už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, netinkamai įvertino pažeidimo padarinius ir priežastinį ryšį.

1.4       Dėl atleidimo iš darbo proporcingumo

Minėta, kad atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė (DK 58 str. 5 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovo darbo pareigų pažeidimas nebuvo tyčinis; pažeidimo padariniai, tikėtina, buvo žymiai mažesni, nei nurodyta 2018-04-03 įsakyme dėl atsakovo atleidimo ir galėjo būti pašalinti, taikant DK numatytas žalos atlyginimo priemones; tariamos žalos ieškovė galėjo išvengti nustatydama aiškią automobilio naudojimo tvarką bei tinkamai įspėdama atsakovą, kad automobilio naudojimu ne darbo reikmėms jis pažeidžia darbo pareigas ir daro žalą darbdaviui. Tai leidžia daryti išvadas, jog 1) atsakovo padarytas darbo pareigų pažeidimas neatitinka nei DK 58 str. 3 d. 5 p., nei 58 str. 3 d. 7 p., nei kitų 58 str. 3 d. numatytų šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sąvokos apibrėžimų; 2) sprendimas nutraukti darbo sutartį buvo priimtas netinkamai įvertinus pažeidimu sukeltus padarinius, priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir atsiradusių padarinių bei darbuotojo kaltę; 3) ieškovės pasirinkta itin griežta priemonė – darbuotojo atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą – buvo neproporcinga padarytam pažeidimui.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas konstatuoja, jog darbo sutartis DK 58 str. 2 d. 1 p. pagrindu su atsakovu buvo nutraukta nesant tam teisėto pagrindo, pažeidžiant DK nustatytą tvarką. Todėl atsakovo reikalavimas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu yra tenkinamas, o ieškovės UAB „Alfis“ ieškinio reikalavimai – atmestini.

2.       Dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei delspinigių priteisimo 

Atsakovas Darbo ginčų komisijos nagrinėtoje byloje ieškiniu buvo iškėlęs reikalavimą priteisti jam atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2018-04-04 iki 2018-04-25, t. y. už 16 darbo dienų – 764 EUR (skaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį – 47,75 EUR); priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo ieškinio padavimo dienos iki ieškinio išsprendimo dienos, skaičiuojant vidutinį darbo dienos užmokestį – 47,75 EUR už dieną; priteisti delspinigius. Kaip nurodyta 2018-06-25 Darbo ginčų komisijos sprendime, posėdžio metu ieškovo atstovė patikslino reikalavimą ir prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti atlyginimą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos bei priteisti delspinigius. Atsakovas parengiamajame posėdyje pareiškė, jog nebepalaiko reikalavimo dėl delspinigių priteisimo ir jo atsisako.

Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimo dėl delspinigių priteisimo atsakovas atsisako, ieškinio dalies atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl jis yra priimtinas ir šioje byla nutraukiama (CPK 293 str. 4 p.).

DK 218 str. 4 d. nustato, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. To paties straipsnio 6 d. nustato, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, reikalavimas grąžinti atsakovą į darbą nepareikštas, taikant DK 218 str. 6 d. nuostatą bei DK 231 str. 7 d., pagal kurią, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios, laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo (teismo) sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad priverstinė pravaikšta – tai laikas, kai darbo sutartimi sutartas darbas faktiškai egzistuoja, tačiau darbuotojas negali jo dirbti, nes darbdavio iniciatyva arba įgaliotų valstybės institucijų ar jų pareigūnų reikalavimu yra nušalintas nuo darbo arba atleistas iš darbo. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. A. V. IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; 2012 m. liepos 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. L. v. UAB „Neo Group“, bylos Nr. 3K-3-371/2012; kt.).

Taikant aukščiau paminėtas įstatymo nuostatas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus nagrinėjamam atvejui, pripažinus atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir negrąžinant jo į darbą, atsakovo reikalavimas priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkintinas. Darbo ginčų komisijos pateiktoje medžiagoje yra UAB „Alfis“ 2018-04-05 pažyma apie darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, iš kurios matyti, kad atsakovo vidutinis dienos darbo užmokestis buvo 47,75 EUR. Nuo atsakovo atleidimo iš darbo dienos 2018-04-03 iki šio sprendimo priėmimo dienos buvo 156 darbo dienos. Todėl iš ieškovės atsakovui priteistina 7449,00 EUR vidutinio darbo užmokesčio suma už priverstinės pravaikštos laiką iki 2018-11-12 bei po 47,75 EUR už kiekvieną darbo dieną nuo 2018-11-12 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus.

Procesiniai klausimai

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 str. 1 d.). Atsakovas, kaip darbuotojas, yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje CPK 83 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu. Byla elektroninė, todėl už reikalavimą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu mokėtinas 75 (CPK 80 str. 1 d. 6 p., 7 d.), o už reikalavimą dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo – 167,00 EUR (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d.). Atsakovo reikalavimus patenkinus bei ieškovės ieškinį atmetus, iš ieškovės valstybei priteistina 242,00 EUR žyminio mokesčio suma.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

ieškinio netenkinti.

Priimti atsakovo E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pareikšto reikalavimo dėl delspinigių priteisimo atsisakymą ir šioje dalyje bylą nutraukti.

Atsakovo E. S. pareikštus kitus reikalavimus tenkinti.

Pripažinti neteisėtu atsakovo E. S. atleidimą iš darbo.

Pripažinti, kad darbo sutartis, sudaryta tarp atsakovo E. S. ir ieškovės UAB „Alfis“, nutraukta šiuo teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną.

Priteisti iš ieškovės UAB „Alfis“, į. k. 300120351, atsakovui E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 7449,00 EUR (septynių tūkstančių keturių šimtų keturiasdešimt devynių eurų 00 ct) vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2018-04-03 iki 2018-11-12.

Priteisti iš ieškovės UAB „Alfis“, į. k. 300120351, atsakovui E. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 47,75 EUR (keturiasdešimt septynis eurus 75 ct) už kiekvieną darbo dieną nuo 2018-11-12 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip iki 2019-04-03.

Priteisti iš ieškovės UAB „Alfis“, į. k. 300120351, valstybei 242,00 EUR (du šimtus keturiasdešimt du eurus 00 ct) žyminio mokesčio.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka  Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.

Teisėjas        Sergej Lebedev