Administracinė byla Nr. eA-3433-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03956-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. H. (toliau – ir pareiškėjas) teismui pateikė skundą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr.(15/4-1)3I-1252(00211) bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta atsisakyti išduoti Irano Islamo Respublikos piliečiui M. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Paaiškino, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. atsakovo sprendimu pirmą kartą pareiškėjui buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, 2015 m. birželio 22 d. atsakovo sprendimu pareiškėjui buvo pratęstas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas surado įmonę UAB „Rofis“ kurios akcijas įsigijo. Pareiškėjas turėjo verslo planą, kaip galėtų prisidėti prie šios įmonės veiklos plėtojimo bei didesnio pelno gavimo. Pareiškėjas į bendrovę „Rofis“ yra investavęs 14 480 Eur, taip pat yra priimtas sprendimas įsigyti patalpas Gedimino prospekte, tačiau atsakovo neigiamas sprendimas iš esmės sustabdė visas investavimo galimybes. Bendrovė ,,Rofis“ nuomojasi iš bendrovės „SNS“ pagal 2014 m. rugsėjo 8 d. nuomos sutartį Nr. 2014/10- 74N, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, 245 kv. m. negyvenamąsias patalpas, kurias turi teisę subnuomoti. 2016 m. įmonės pajamos už suteiktas paslaugas bei patalpų subnuoma siekė 25 498 Eur. Įmonė sudariusi ilgalaikės subnuomos sutartis ir gauna kasmėnesines pajamas iš bendrovių, kurioms nuomojamos patalpos bei organizuojamos konferencijos. Šiuo metu įmonėje dirbantys darbuotojai aktyviai plečia veiklą bei skatina įmonės veiklos plėtojimą. Atsakovo teigimu pareiškėjas gauna 380 Eur atlyginimą, tačiau su tuo pareiškėjas nesutinka, nes šiuo metu gyvena iš santaupų, pareiškėjas ankščiau buvo pateikęs pažymą, iš kokių pinigų jis gyvena Lietuvoje. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas paskutinį kartą Lietuvoje buvo nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 31. Pareiškėjas Lietuvoje buvo tiek pavasarį, tiek vasarą, tai gali paliudyti ir su pareiškėju buvę asmenys. Bendrovė „Rofis“ bei pareiškėjas atitinka visas sąlygas, nurodytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nes Įstatymas numato, kad akcininkas ir / ar valdybos narys gali kreiptis, jei įmonė atitinka nustatytus reikalavimus. Bendrovė „Rofis“ atitinka numatytus reikalavimus, t. y. nuosavas kapitalas, 3 darbuotojai ir 6 mėn. veikla, todėl ji  negali būti traktuotina kaip fiktyvi. Pažymėjo, kad atsakovo darbuotojai nereikalavo papildomų dokumentų, grindžiančių įmonės realią veiklą, taip pat nepriėmė papildomai pateiktų dokumentų, o tai, kad pareiškėjas negalėjo tiksliai nurodyti klientų, negali būti laikoma, kad pareiškėjas fiktyviai siekia leidimo gyventi Lietuvoje. Visiškai nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad pareiškėjas nieko nežino apie įmonės valdymą. Pareiškėjas yra verslininkas, kurio žinios apie Lietuvos verslo aplinką auga, tačiau jam nėra keliami specifiniai reikalavimai, kaip jis turi elgtis kaip akcininkas ar valdybos narys – ir tai yra jo diskrecija, o kaip įmonės akcininkas jis prižiūri vykdomą veiklą bei jos kokybę. Pareiškėjo veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės išvados, nes pareiškėjas nėra pažeidęs nei vieno Lietuvos įstatymo, taip pat pareiškėjas nepažeidė išvykimo termino, todėl visi nurodyti atsakovo motyvai iš esmės nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis nei teisiniais argumentais, taip pat atsakovas neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, suteikė galimybę pareiškėjui asmeniškai pateikti paaiškinimus. Kaip nurodyta ginčijamame sprendime, apklausos metu pareiškėjas negalėjo konkrečiai nurodyti, kokios yra jo funkcijos įmonėje, nurodė klaidingus duomenis apie darbo užmokestį, nenurodė bendrovės klientų, nesupranta įmonės valdymo. Nors buvo tiesiogiai prašoma detaliai apibūdinti savo funkcijas, pareiškėjas pateikė tik labai nekonkretų, formalų, paviršutinišką atsakymą. Pateiktas atsakymas nesutampa su kartu su prašymu pateiktame 2016 m. liepos 13 d. UAB „Rofis“ aiškinamajame rašte nurodyta informacija. Aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė vien tik formalius paaiškinimus, rodo, kad pareiškėjo tikslas nėra teisėtos veiklos vykdymas UAB „Rofis“. Ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, pvz., pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu, o skundo teiginiai, kad Migracijos departamentas trukdo vystyti verslą, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad 2016 m. liepos 14 d. prašymo išduoti leidimą gyventi 7 eilutėje („Pragyvenimo lėšos Lietuvoje (per mėn. eurais) ir jų šaltinis“) pareiškėjas nurodė: „Vyriausybės nustatytas minimalus darbo užmokestis per mėnesį. Šaltinis – darbo sutartis“. Pareiškėjas prašyme nedetalizavo, kokioje įmonėje gaunamas darbo užmokestis sudarys jo pragyvenimo lėšas. Pareiškėjo teiginys, kad paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi nuo 2015 m. gruodžio 27 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., neatitinka tikrovės, nes šiuos teiginius pagrindžia Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos 2016 m. rugsėjo 14 d. išrašas, taip pat spaudai pareiškėjo kelionės dokumente. Pagal turimus duomenis galima teigti, kad pareiškėjas, ankstesniuose prašymuose deklaravęs tikslą gyventi Lietuvoje ir joje vykdyti teisėtą veiklą, faktiškai joje negyveno ir atvykdavo tik trumpiems vizitams. Ginčijamas sprendimas priimtas ne tiek dėl dokumentų trūkumų, tačiau dėl to, kad pareiškėjas apklausos metu teikė paviršutiniškus, neišsamius atsakymus arba neatsakė į klausimus. Ši aplinkybė įvertinta kitų aplinkybių visumoje ir leido daryti išvadas dėl pareiškėjo įmonės valdymo ir veiklos, pareiškėjo funkcijų suvokimo, pareiškėjo deklaruojamų tikslų tikrumo. Ginčijamas sprendimas priimtas ne įmonės fiktyvumo, o kitais Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintais atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindais. Nagrinėjant prašymą nebuvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Rofis“ yra fiktyvi, dėl to nebuvo atliekamas patikrinimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo M. H. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje  nuo 2015 m. rugpjūčio 21 d.  iki  2016 m. rugpjūčio 21 d. tuo pagrindu, kad užsiims teisėta veikla, susijusia su bendrove „Sultonas“, gyvens iš darbo užmokesčio, gaunamo minėtoje bendrovėje, tačiau bylos duomenys patvirtino, kad nuo 2015 m. liepos 31 d. darbo užmokestis nebuvo mokamas, t. y. darbo užmokestis nebuvo mokamas po sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo. Be to, apie darbo užmokesčio pasikeitimus užsienietis Migracijos valdybai nepranešė ir kitų dokumentų, patvirtinančių turimas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje, nepateikė.

2016 m. liepos 14 d. pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos poskyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kartu su šiuo prašymu užsienietis pateikė galiojančio kelionės dokumento kopiją, bendrovės „Rofis“ steigimo akto bei įstatų kopijas, akcijų pirkimo-pardavimo sutarčių kopijas, bendrovės akcininkų sąrašą, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, darbo sutarčių kopijas bei kitus dokumentus. Migracijos departamentui, nagrinėjant pareiškėjo prašymą, kilo įtarimas, kad minėto užsieniečio atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra kitas negu oficialiai deklaruota, todėl 2016 m. rugpjūčio 17 d. jis buvo apklaustas kartu su vertėju.

Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo atsakymus, pažymėjo, kad užsienietis apie bendrovę „Rofis“, į kurią atvyksta, žino tik bendrą informaciją, t. y.  įmonės registracijos adresą, akcijų skaičių, akcininkus, tačiau negalėjo paaiškinti, kokią konkrečią veiklą bendrovė vykdo, nenurodė bendrovės klientų, tik pažymėjo, kad bendrovė tiekia paslaugas kitoms įmonės, pernormuoja patalpas, tiekia virtualaus biuro paslaugas, organizuoja seminarus ir konferencijas. Taip pat pareiškėjas negalėjo nurodyti valdybos narių vardų ir pavardžių, nors teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi kartu su kitais dokumentais, pateikė 2016 m. gegužės 6 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, kuriuo nusprendžiama suformuoti kolegialų valdymo organą – valdybą iš 5 asmenų. Atkreipė dėmesį, kad pagal šį sprendimą ir Juridinių asmenų registro duomenis, vienas iš šios valdybos narių yra pareiškėjas. Atsakovui paprašius paaiškinti apie priimtus valdybos sprendimus, pareiškėjas teigė, kad bendrovės trys akcininkai yra nusprendę, jog bendrovei vadovaus I. Juridinių asmenų registre matyti, kad bendrovės „Rofis“ vadovė nuo 2014 m. lapkričio 7 d. yra I. A., kuri vadove nuo 2014 m. lapkričio 1 d. paskirta vienintelio akcininko sprendimu. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvoje gyvena iš darbo užmokesčio – 380 Eur, taip pat dirba Irane ir Malaizijoje. Tačiau pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos  informacinės sistemos (toliau – Sodros duomenų bazė) duomenis, pareiškėjas nedirba bendrovėje „Rofis“, su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi darbo sutarties su šia bendrove nepateikė. Pagal byloje esančius įrodymus pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi bendrovės „Sultonas“ pagrindu, tačiau Sodros duomenų bazės duomenimis, darbo užmokesčio minėtoje bendrovėje negauna nuo 2015 m. liepos 31 d. Pareiškėjas taip pat negalėjo konkrečiai paaiškinti savo funkcijų, tik pažymėjo, kad darbas susijęs su Malaizija, turi planų Dubajuje, pagrindinė veikla susijusi su užsieniu, tačiau konkrečios veiklos nenurodė.

Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje esančius duomenis, pareiškėjo pase esančius spaudus, matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje būna retai. Paskutinį  kartą, prieš teikiant naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas, Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės duomenimis, į Lietuvą atvyko 2015 m. gruodžio 27 d., o išvyko 2015 m. gruodžio 31 d. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko tik pasikeisti leidimo laikinai gyventi.

Taigi pareiškėjas, ketindamas užsiimti teisėta veikla, siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas vadovavosi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2014 m. liepos 11 d. įsakymo redakcija Nr. 1V-475, toliau – ir Aprašas) 17 punkto nuostatomis.

Atsakovas, atsisakęs išduoti leidimą pareiškėjui savo sprendimo motyvuose paaiškino, kad išnagrinėjus užsieniečio su prašymu pateiktus dokumentus, pareiškėjo atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra kitas negu oficialiai deklaruota, jis negali konkrečiai nurodyti, kokios yra jo funkcijos bendrovėje, kurios akcininkas jis yra, paaiškino klaidingus duomenis apie darbo užmokestį, nežino apie bendrovės valdymą, nenurodė bendrovės klientų, praeityje nesilaikė leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų ir teikė klaidingą informaciją siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, todėl gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Lietuvoje beveik nebūna, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas. Pažymėta, kad kitų šeiminių, socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika pareiškėjas neturi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Teismas atsižvelgė į šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, 12 punktą, Lietuvos migracijos politikos gairių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ 22.1, 22.3.3 punktus.

Pareiškėjo teigimu, anksčiau jam buvo išduoti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje, jo  veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės, nes nėra pažeidęs nei vieno Lietuvos įstatymo, visi atsakovo nurodyti argumentai iš esmės nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis nei teisiniais argumentais, atsakovas nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teismas nesutiko su tokiais pareiškėjo teiginiais, nes ankstesni išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neįpareigoja Migracijos departamento ateityje priimti tik sprendimus išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui. Teismas laikė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas kiekvieną prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Be to, ankstesniais metais pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo gyventi kitos įmonės (UAB „Sultonas“) pagrindu, t. y. pasikeitė aplinkybės, lemiančios leidimo išdavimo pagrindą.

Šiuo atveju ginčijamas sprendimas grįstas tuo, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos Įstatyme, tačiau kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Vadovavosi Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, 22.1, 22.3.3 punktais. Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos. Teismas laikė, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, neišsamūs, nenuoširdūs paaiškinimai apklausos metu, patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos, todėl jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, ir jo pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas nepažeidė procesinių procedūrų nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamas sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Dokumentai ir duomenys, kuriais remdamasis atsakovas priėmė skundžiamą sprendimą, yra nurodyti pačiame sprendime, daugumą jų pateikė pats pareiškėjas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ar / ir jo atstovas negalėjo teikti įrodymų ar susipažinti su bylos medžiaga, todėl nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą.

Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundo, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl skundas atmetamas, o skundžiamas Migracijos departamento sprendimas paliekamas nepakeistas. Teismui nepatenkinus pareiškėjo skundo nebuvo pagrindo priteisti teismo išlaidų.

III.

Pareiškėjas M. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą, pareiškėjo prašymą tenkinti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nemotyvuojant sprendimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės bei Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnis, todėl sprendimas turi būti panaikintas šiuo pagrindu.

Apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes ir argumentus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad atsakovo sprendime nurodytas Įstatymo 35 straipsnis nėra aiškinamas nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais, sprendime taip pat nesivadovauta privalomomis gairėmis, nurodytos aplinkybės visiškai neturi nieko bendro su įmonės veikla, sprendime aptariamos pareiškėjo kelionės neturi įtakos sprendimo priėmimui, o pateikta informacija nėra tiksli ir neatitinka tikrovės, todėl sprendimas teisiniu požiūriu yra ydingas, o faktiniu – nepagrįstas.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas priimtas ne įmonės fiktyvumo, o kitais Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtintais atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindais, todėl Migracijos departamentas, ginčijamame sprendime nenurodęs konkrečių Aprašo 100 punkto nuostatų, teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Pažymi, jog prieš priimant ginčijamą sprendimą, Migracijos departamentas suteikė galimybę pareiškėjui asmeniškai pateikti paaiškinimus.

Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad ginčijamame sprendime nenurodyta, kokius tikrovės neatitinkančius duomenis pateikė pareiškėjas. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą, nustatyta, kad pareiškėjo tikslas yra kitoks, negu oficialiai deklaruotas, jis negali konkrečiai nurodyti, kokios yra jo funkcijos įmonėje, negali apibūdinti bendrovės valdymo, nenurodė įmonės klientų ir kt.

Pareiškėjo teiginius, kad jis išmano rinką, žino, kaip vystyti tokio pobūdžio veiklą, o jo buvimas Lietuvoje yra būtinas prižiūrint veiklos kokybę bei ieškant partnerių, laiko deklaratyviais, prieštaraujančiais apklausos metu pateiktiems pareiškėjo paaiškinimams. Pareiškėjo teiginius, kad Lietuvoje buvo tiek pavasarį, tiek rudenį, taip pat laiko deklaratyviais.

Teigia, jog įvertinus, kad pareiškėjas yra UAB „Rofis“ valdybos narys, prašymo nagrinėjimo metu kitose įmonėse nedirbo, o prašyme deklaruotas atvykimo tikslas – teisėta veikla UAB „Rofis“, esminių, neatsiejamai su įmonės veikla ir pareiškėjo deklaruojamu tikslu susijusių paaiškinimų pateikimas neturėtų sukelti sunkumų užsieniečiui. Tvirtina, jog surinktų duomenų visuma (ypač apklausos metu pateikti pareiškėjo neišsamūs ir formalūs atsakymai) rodo, kad pareiškėjas nėra įsitraukęs į įmonės veiklą, negali apibūdinti savo vaidmens joje.

Mano, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduodami leidimai laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Mano, kad teismas pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, jog pareiškėjo atveju yra rimtas pagrindas manyti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos bylos aplinkybės neturi esminio panašumo su nagrinėjama byla.

Tvirtina, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr.(15/4-1)3I-1252(00211) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui M. H.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, Irano Islamo Respublikos pilietis, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2016 m. liepos 14 d. pateikė prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, turimas lėšas pragyvenimui, gyvenamąją patalpą ir kt.

Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, atlikęs tyrimą, 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr.(15/4-1)3I-1252(00211)  „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Irano Islamo Respublikos piliečiui M. H.“, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, motyvuodamas tuo, kad, įvertinus surinktų duomenų visumą, kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos, t. y. konstatuotina, kad M. H. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.        

Pareiškėjui apskundus šį Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas paduotu apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), negali sutikti su jo išvadomis dėl Migracijos departamento 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo: sprendimo dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo metu galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu gali būti išduotas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1–6 punktuose numatytas sąlygas, taip pat nėra Įstatymo 35 straipsnyje, reglamentuojančiame atsisakymo užsieniečiui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi pagrindus, numatyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2014 m. birželio 26 įstatymo Nr. XII-965 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas (2014 m. birželio 26 įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, sprendimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, siekiančiam jį gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, gali būti priimtas nustačius, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi šiuo pagrindu, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi.

Duomenų ir dokumentų, kuriuos užsienietis turi pateikti, norėdamas gauti leidimą gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, pateikimo tvarką nustato Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu  Nr. 1V-329 (2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija).

Kaip matyti iš skundžiamo atsakovo sprendimo ir bylos duomenų, atsakovas nenustatė ir neteigia, kad duomenys ir dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė su 2016 m. liepos 14 d. prašymu išduoti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (duomenys) arba buvo neteisėtai įgyti ar suklastoti (dokumentai). Pažymėtina, kad ginčijamo sprendimo motyvacija, kad „<…> kyla pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos, t. y. konstatuotina, kad M. H. siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje <…>“, yra itin abstrakti, iš esmės nėra aišku, kokios aplinkybės, atsakovo teigimu, patvirtina Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo buvimą: šiuo aspektu pažymėtina, kad pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjas nurodė  Įstatyme numatytą jo pakeitimo pagrindą – užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, taip pat nurodė bei pateikė šį jo prašymą pagrindžiančius duomenis bei įrodymus. Taigi, atsakovas, priimdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą, ginčijamame sprendime turėjo nurodyti ir pagrįsti, kokią pareiškėjo prašomo leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygą, numatytą Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte, patvirtinantys duomenys neatitinka tikrovės arba kokie pateikti dokumentai yra neteisėtai įgyti ar suklastoti. Tai nėra padaryta: atsakovas nurodo abejones dėl duomenų, susijusių su pajamų, reikalingų pragyvenimui Lietuvis Respublikoje, atitikimu tikrovei, tačiau neteigia, kad šie duomenys neatitinka tikrovės; sprendime nurodoma „<…> praeityje užsienietis nesilaikė leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų ir teikė klaidingą informaciją siekiant gauti leidimą laikinai gyventi. <…>“, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia; pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, sprendimas atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui gali būti priimtas ir tuo atveju, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, iki priimdamas ginčijamą sprendimą, būtų atlikęs tyrimą dėl UAB „Rofis“ fiktyvumo: Įstatymo prasme fiktyvi įmonė – Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo, kuris buvo įsteigtas ar įsigytas siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui – šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo nariui – gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje  (Įstatymo 2 str. 6 d., 2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.). Taigi, nors atsakovas ginčijame sprendime  nurodo abejones dėl „realios įmonės veiklos“, jokio tyrimo šiuo aspektu, kaip nurodė ir atsiliepime į skundą, neatliko.

Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyto pagrindo atsisakyti išduoti leidimą gyventi užsieniečiui buvimą: atsakovo teigimu, pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pagrindą konstatuoti, jog kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, surinktų duomenų visuma, neišsamūs, nenuoširdūs paaiškinimai apklausos metu patvirtina, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjo nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pateiktu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatų aiškinimu bei išvadomis, padarytomis įvertimus byloje pateiktus duomenis: visų pirma, pažymėtina, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje administracinėje Nr. A-4056-756/2015, kurios ginčo dalykas – sprendimo, kuriuo užsieniečiui atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumas ir pagrįstumas, nėra pateikiamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto turinio aiškinimas, pagal kurį pagrindą konstatuoti, jog kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio buvimo šalyje tikslo ir sąlygų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kitų pagrindų, numatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, buvimas (duomenų, kurie pateikti norint gauti leidimą gyventi, neatitikimas tikrovei; pateikimas neteisėtai įgytų ar suklastotų dokumentų; rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi ir pan.) savaime gali būti rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Visgi nesant pagrindo konstatuoti kitų pagrindų, numatytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, buvimo (pavyzdžiui, rimto pagrindo manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi), vien įtarimas apie tokių pagrindų buvimą (pavyzdžiui, abejonės dėl užsieniečio buvimo šalyje tikslo ir sąlygų, sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos) negali būti pagrindas konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyto pagrindo buvimą, t. y. nelegalios migracijos grėsmę, kadangi taip būtų paneigtas kitų Įstatyme numatytų atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų nustatymo tikslas ir prasmė, kas nagrinėjamu atveju ir atsitiko: atsakovas, viena vertus, neįrodinėja esant rimtą pagrindą manyti, kad įmonė, kurios dalyvis ir valdybos narys yra pareiškėjas, yra fiktyvi. Kita vertus, tuo pačiu, pagrįsdamas argumentą dėl nelegalios migracijos grėsmės, teigia, kad yra abejonių dėl pareiškėjo buvimo šalyje tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio plėtoti verslą čia, realios įmonės veiklos, t. y. nurodo aplinkybes, kurios apibūdina įmonės fiktyvumą Įstatymo prasme.                               

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra naikintinas (ABTĮ str. 91 str. 1 d. 1 p.), todėl skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikinamas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme (pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Tačiau tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 22,5 Eur žyminio mokesčio už skundą pirmosios instancijos teismui ir 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Kitų išlaidas patvirtinančių dokumentų byloje nėra pateikta. Taigi, pareiškėjui priteistina 33,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų sumokėjus žyminį mokestį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. H. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo M. H. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr.(15/4-1)3I-1252(00211).

Priteisti pareiškėjui M. H. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus septyniasdešimt penkis centus) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.