Civilinė byla Nr. 2A-1027/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-04231-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.4.5.;42.8;42.10.;44.2.;44.2.4.1.;

44.3.;114.4.;114.8.1.;121.19.4.; 116.1.;(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 4 d. 

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3395-104/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Agrorodeo“ ieškinį atsakovui G. S. dėl nuostolių atlyginimo.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

  Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 154 025,11 Lt nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.  Reikalavimą grindė šalių 2010 m. vasario 19 d. Grūdų pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau tekste ir Sutartis), kuria atsakovas iki 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovui įsipareigojo pristatyti 229 900 Lt be PVM vertės (380 Lt x 500 tonų) 500 tonų II klasės kviečių. Ieškovo teigimu, atsakovas Sutarties neįvykdė, dėl ko ieškovas patyrė 154 025, 11 Lt nuostolių dėl vėliau iš kitų tiekėjų įsigytų kviečių aukštesnėmis kainomis.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, kaip nepagrįstą; pripažinti šalių Sutartį negaliojančia ex officio CK 1. 80 straipsnio 1 dalies pagrindu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo teigimu, šalių Sutarties 5.3.2. punkto nuostatos prieštarauja imperatyviai įstatymo normai - Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006-06-19 įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1. punktui, kuris numato vienintelę pardavėjo atsakomybės rūšį - baudą procentais nuo nepatiekto grūdų kiekio vertės. Pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį jis atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos galėjo protingai numatyti, o numatyti ieškovo negautą pelną, ieškovo įvardintą nuostoliais, jis negalėjo ir neprivalo jo atlyginti. Žieminių kviečių pasėliai iššalo ir ieškovui apie tai buvo žinoma, blogų meteorologinių sąlygų ir jas lemiančio nederliaus šalys yra nepajėgios numatyti ir kontroliuoti, jie visuotinai pripažįstami nenugalimos jėgos aplinkybėmis. Todėl atsakovas atleidžiamas nuo sutartinės atsakomybės CK 6.212 straipsnio pagrindu. O Sutarties 5.8 punkto sąlyga dalyje dėl to, kad dėl force majeure aplinkybėmis nėra laikomas prastas derlius, yra nesąžininga. Atsakovas yra silpnesnė šalis ir galėjo atsisakyti Sutarties CK 6. 228 straipsnio pagrindu, nes Sutartyje konstatuotina esminė šalių nelygybė – ieškovas yra stambaus verslo subjektas, pateikė standartines sąlygas, numatė skirtingas atsakomybės sąlygas. Atsakovo teigimu, pats ieškovas prisidėjo prie prievolės neįvykdymu kilusių nuostolių padidėjimo, nes jam buvo žinomas 2010 m. nederlius Lietuvoje, todėl turėjo elgtis sąžiningai ir imtis visų įmanomų priemonių galimiems nuostoliams sumažinti. 

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Ieškovui iš atsakovo priteisė 154 025, 11 Lt  nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 2010 m. gruodžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,  4 068 Lt žyminio mokesčio ir 6 050 Lt atstovavimo išlaidų; priėmė ieškovo atsisakymą nuo 5 330, 56 Lt palūkanų priteisimo ir bylą šioje dalyje nutraukė; grąžino ieškovui 120 Lt žyminio mokesčio; valstybei  iš atsakovo priteisė 39, 30 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas nustatė, kad atsakovas 2010 m. rugsėjo 14 d. pranešė ieškovui, kad neturi galimybės įvykdyti Sutarties, todėl atsakovas 2010 m. spalio 20 d. vienašališkai nutraukė Sutartį. Kadangi atsakovas turėjo sutartinių įsipareigojimų kitiems grūdų pirkėjams, nutraukus su atsakovu sudarytas Sutartis, ieškovas nepristatytus kviečių ir rapsų kiekius įsigijo iš kitų ūkininkų, tačiau didesnėmis kainomis, todėl patyrė 154 025, 11 Lt nuostolių, kuriuos sudaro kainų skirtumas tarp ginčo Sutartyje numatytos kviečių kainos ir kainos, už kurią ieškovas vėliau kviečius pirko iš kitų tiekėjų rinkoje galiojančiomis kainomis. Teismas taip pat nustatė, kad Sutarties sudarymo metu galiojantis  Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo (redakcija Nr. XI-291, 2009-06-16)  4 straipsnis numatė, kad rašytinėje žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartyje,  be kitų sąlygų, turi būti nurodyta šalių atsakomybė už pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą. Pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties sąlygose, reglamentuojančiose šalių turtinę atsakomybę, numatyta pirkėjo ir pardavėjo pareiga už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą mokėti netesybas (baudą ir delspinigius -5.1-5.3 p.), kurių dydis nustatomas šalių susitarimu. Teismas pažymėjo, kad šiuo klausimu bendrosios kompetencijos teismų praktika buvo nevienoda, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I 858-7/2013 išaiškino, kad minėtu ministro įsakymu patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo - pardavimo sutartis nėra norminis teisės aktas, ją patvirtinant nebuvo įgyvendinamas Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Todėl atmetė atsakovo argumentus, kad šalių Sutartyje numatyta atsakomybės apimtis prieštarauja imperatyvioms teisės aktų nuostatoms. Teismas taip pat laikė nepagrįstais atsakovo argumentus dėl Sutarties neįvykdymo dėl force majeure aplinkybių, kadangi Lietuvoje būna šalnos ir šalčiai, kiekvienas rūpestingas ūkininkas, sudarydamas sutartį dėl žemės ūkio produkcijos auginimo bei pardavimo tai turi ir gali numatyti, todėl nėra pagrindo derliaus iššalimą laikyti nenugalimos jėgos aplinkybe, nes tokiu atveju Lietuva pastoviai būtų nenugalimos jėgos zonoje. Tuo tarpu, atsakovas neįrodinėjo aplinkybės, kad įšalas Lietuvos klimatinei zonai buvo neįprastai didelis. Atsakovui neįrodžius, kad Sutarties neįvykdė dėl nenugalimos jėgos, teismas sprendė, jog nėra pagrindo taikyti CK 6.212 straipsnį ir skolininką atleisti nuo atsakomybės už Sutarties nevykdymą. Teismas laikė, nepagrįstais atsakovo argumentus, kad jis yra silpnesnė šalis ir galėjo atsisakyti Sutarties CK 6. 228 straipsnio pagrindu, nes atsakovas pagal Ūkininkų įstatymą ir CK 2.4 straipsnio 2 dalį laikomas verslininku, kaip ir ieškovas. Atsakovas reikalavo avanso ir ši sąlyga buvo įvykdyta. Atsakovas žinojo, kad Sutarties įvykdymui ieškovas gali priimti bet kokios kokybės kviečius arba bet kokios kokybės produkciją.  Atsakovas neginčija šios aplinkybės, kad turėjo teisę atsiskaityti su ieškovu kitokia, negu susitarta produkcija, todėl jeigu žieminių kviečių pasėliai sušalo, turėjo galimybę atsėti pavasarį ir parduoti ieškovui, arba pateikti  kitokios klasės derlių. Nustatę šias aplinkybes teismas sprendė, kad yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. 

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

              Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Dėl Sutarties aiškinimo. Teismas neteisingai vertino šalių Sutartį. Šalių Sutartis neatitiko Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr.3D-70 patvirtintoje pavyzdinėje grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje privalomų tipinių tokios sutarties sąlygų, kurios imperatyviai numato tik vieną grūdų pardavėjo atsakomybę - baudą, ir dėl to iš atsakovo negali būti reikalaujama ieškovo visų patirtų nuostolių atlyginimo. Pasak apelianto, tokiu teisiniu reguliavimu siekiama apsaugoti žemdirbį, toks teisinis reguliavimas atitinka Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas, kurios šioje byloje privalo būti taikomos, o ne Civilinio kodekso normos. Tokią apelianto nuomonę patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika 2010 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3- 14/2010, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.I858-7/2013 ir kuria rėmėsi pirmos instancijos teismas, neturi jokios  reikšmės šiai bylai. Teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi.

              2. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Sutarties projektą pateikė ieškovas, todėl visi neaiškumai aiškintini atsakovo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Pagal Sutarties 5.3.2 punktą, atsakovui civilinė atsakomybė atsiranda tik tuomet, kai yra dvi sąlygos: 1) atsakovas nepateikia konkrečios rūšies, kokybės ir kiekio grūdų pagal Sutartį; 2) grūdai perkami ne vykdomos įprastos ūkinės veiklos rezultate, bet tam, kad būtų kompensuotas iš atsakovo negautų grūdų kiekis. Jeigu ieškovas iš atsakovo negauto kiekio grūdų nenupirko (nekompensavo), bet grūdus pirko aukštesne kaina, negu turėjo gauti iš atsakovo pagal Sutartį vykdydamas įprastinę ūkinę veiklą, tuomet taikoma civilinė atsakomybė numatyta ne Sutarties 5.3.2 punkte,  o  5.3.1 punkte, tai yra taikytina 30 procentų bauda nuo nepateiktų grūdų vertės, o ne nuostolių atlyginimas, numatytas sutarties 5.3.2 punkte. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl to būtų turėjęs nuostolių, nes vietoje nepateiktų grūdų iš trečiųjų asmenų neįsigijo papildomai grūdų, o vykdė įprastą komercinį ištisinį pirkimą. Vien kainų pokytis rinkoje, jei nebuvo atlikti aptarti pirkimai nesudaro pagrindo kilti civilinei atsakomybei pagal Sutarties 5.3.2 punktą. Teismas, neteisingai sprendė, kad šią aplinkybę patvirtina Sutartys, sudarytos po 2010 m. rugsėjo 14 d. kadangi byloje nėra tokių duomenų. Teismas minėtą išvadą padarė neištyręs kiek iš viso ieškovas sudarė sutarčių (kokiai rūšiai ir kiekiui), siekdamas įsigyti grūdus. Tokiu būdu teismas, spręsdamas šį klausimą, neatskleidė bylos esmės, nemotyvavo sprendimo ir nenurodė įrodymų, kuriais remiantis padarė tokias išvadas, todėl sprendimas naikintinas ir dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Taip spręsdamas, pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, kadangi Sutartyje nenumatyta, jog atsakovas privalo kompensuoti kainų skirtumą pasikeitus rinkos kainoms.

              3. Dėl force majeure sąlygų egzistavimo. Nagrinėjamu atveju egzistavo force majeure aplinkybės, kurios šalina atsakovo civilinę atsakomybę. Teismas nevertino bylos aplinkybių individualiai. Teismas viena vertus pripažino, kad derlius iššalo, kita vertus minėtų aplinkybių nelaikė force majeure aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju buvo išskirtinis gamtos reiškinys, t .y., esant giliam įšalui, staiga ištirpus sniegui ilgiau nei savaitę po vandeniu purve be oro išbuvę augalų šaknys buvo apniktos puviniu ir jos žuvo, o toks reiškinys labai retas. Teismas nurodė, kad atsakovas tokį reiškinį galėjo numatyti, tačiau nenurodė, kokiu būdu. Todėl laikytina, kad ši sprendimo dalis visiškai nemotyvuota. Teismui pripažinus, kad abiejų laukų visame plote žieminiai kviečiai žuvo, po to darant išvadą, kad tai neįrodo, jog jie žuvo dėl nenugalimos jėgos, buvo pažeistas protingumo principas. Apeliantas neturi galimybių įrodyti, kad jis negalėjo kontroliuoti įšalo gylio ir polaidžio metu buvusios pražūtingos lauko temperatūros, nes visiems žinomi faktai neįrodinėtini, o mėginimas juos įrodyti reikštų nukrypimą nuo protingumo principo. Tokios, kaip šios pasėlių žuvimo priežasties (žema paros temperatūra, neleidžianti išeiti pašalui ir susigerti polaidžio vandeniui) nebuvo per visą atsakovo 20 metų savarankišką ūkininkavimą. Tokio gamtos reiškinio nepamena ir vyresniojo amžiaus žemdirbiai. Įvykį, kuris gali pasikartoti tik kartą per 30-50 metų ar dar ilsesnį laiko intervalą įprastu tam kraštui ir lengvai numatomu negalima laikyti, todėl pateikti įrodymai visiškai patvirtina force majeure būvimą.

              Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Dėl Sutarties aiškinimo. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006-06-19 įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintoje pavyzdinėje grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje yra numatyta pardavėjo ir pirkėjo atsakomybė kaip bauda, kurios dydis nustatomas procentais nuo nepatiekto ar nenupirkto grūdų kiekio vertės (5.1. ir 5.2. punktai). Tokia bauda pagal CK 6.258 straipsnio normas gali būti traktuojama kaip netesybos ir kartu ribota civilinė atsakomybė. Toks grūdų pirkimo-pardavimo sutarties šalių atsakomybės reglamentavimas žemės ūkio ministro patvirtintoje pavyzdinėje grūdų pirkimo-pardavimo sutartyje nereiškia ir negali būti aiškinamas, jog nustatoma tik vienintelė - ribotos atsakomybės forma (bauda) ir draudžiama nustatyti visišką nuostolių atlyginimą. Aiškinant taip, būtų akivaizdus prieštaravimas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam visiško nuostolių atlyginimo principui bei prieštarautų šiai įstatymo normai, kad ribota atsakomybė gali būti nustatyta tik įstatymu. Be to, toks pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos aiškinimas prieštarauja ir AZŪPĮ 3 ir 4 straipsniams bei Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr.726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui, nes šiose teisės normose nėra pavesta Žemės ūkio ministerijai nustatyti ribotą grūdų pirkimo-pardavimo sutarties šalių atsakomybę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minėtoje nutartyje pažymėta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo-pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas, ja nebuvo siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr.655 „Dėl tipinių žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ ir 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų Kimo“ nuostatų. Pagal Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio, Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi minėtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir lingvistinis, analoginis ar kitoks teisės aktų aiškinimas nesudaro pagrindo prieiti priešingos, apelianto nurodomos išvados. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes apelianto nurodomos kasacinės bylos ir šios bylos racio decidendi skiriasi.

              2. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovas ieškinyje nurodė pagal kokias sutartis ir kaip įsigijo grūdus, kuriais kompensavo atsakovo neparduotą grūdų kiekį. Kartu su ieškiniu teismui buvo pateiktos grūdų pirkimo sutartys, grūdų pristatymo ir atsiskaitymo už juos dokumentų kopijos. Šiuose dokumentuose nurodyti grūdų pardavėjai, parduotų grūdų kiekiai ir kainos. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė atsakovui neįvykdymu savo prievolės pristatyti ieškovui Sutartimi sulygtą grūdų kiekį. Atsakovas neįvykdė Sutarties. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti. Nesant kaltės privalo įrodyti atsakovas. Tačiau atsakovas nepateikė jokių savo kaltę paneigiančių įrodymų. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas turėjo galimybę vykdyti Sutartį. Ieškovo patirti nuostoliai yra pagrįsti byloje esančiais įrodymais: grudų pirkimo pardavimo sutartimis, sąskaitomis faktūromis, mokėjimų nurodymais. Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir nuostolių taip pat yra įrodytas byloje esančiais įrodymais, nes nenupirktas iš atsakovo grūdų kiekis turėjo būti kompensuotas kitų pardavėjų grūdais. Ieškovo nuostolius sudaro jo didesnės išlaidos grūdams įsigyti. Verslininkui yra keliami didesni reikalavimai sudarant sutartis ir vykdant sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas, kaip verslininkas, atsako už sutartinių prievolių nevykdymą visais atvejais, jeigu neįrodo, kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos, nes nei įstatymai, nei sutartys su ieškovu neatleidžia jo nuo atsakomybės už prievolių nevykdymą.

              3. Dėl force majeure sąlygų egzistavimo. Atsakovas nenugalimos jėgos aplinkybes įrodinėjo nurodydamas, kad iššalo jo žieminių kviečių pasėliai ir dėl to negautas kviečių derlius. Tačiau šie teiginiai abejotini, nes atsakovas pateikė pažymą, kurioje nurodoma, jog jis vis tik prikūlė 123,08 tonus žieminių kviečių. Ieškovas nutyli aplinkybę, kad žieminiai kviečiai turėjo ir galėjo būti atsėti vasariniais kviečiais. Todėl atsakovas neįrodė aplinkybės, kad neužaugo kviečiai, kurių kiekis ir kokybė atitiktų Sutartyje numatytas sąlygas. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka atsakovui (CPK 178 str.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, norint, jog faktinės aplinkybės būtų pripažintos nenugalima jėga, privalo būti šios sąlygos: 1) aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimo rizikos. Nesant šių kriterijų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010). Atsakovas, sudarymas Sutartį, galėjo numatyti ir neabejotinai numatė, kad gali būti ir prastas derlius. CK 2.212 str. 3 d. nustatyta, jog sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties vykdymui. Jeigu šio pranešimo kita šalis negauna per protingą laiką po to, kai sutarties neįvykdžiusi šalis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tą aplinkybę, tai pastaroji šalis privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo atsiradusius nuostolius. Ieškovas iš atsakovo pranešimą gavo tik 2010 m. rugsėjo 14 d. Tuo tarpu kviečių pardavimo kainos pakilo 2010 m. liepos mėnesį. Todėl ieškovas būtų galėjęs sudaryti pakeičiančias sutartis nepakilusiomis kainomis ir ieškovas nebūtų patyręs nuostolių arba nuostoliai nebūtų tokie didelį. Kadangi atsakovas ieškovo laiku neinformavo apie negalėjimą įvykdyti Sutartį, net ir įrodžius, kad buvo nenugalimos jėgos aplinkybės, vadovaujantis CK 2.212 straipsnio 3 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms, taisyklių 5 ir 6 punktais, atsakovas vis tiek privalėtų atlyginti ieškovo patirtus nuostolius.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straispnis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir teismo teisės ex officio pripažinti negaliojančia sutartį dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymų nuostatoms

CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų; sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Ieškovo materialaus teisinio pobūdžio reikalavimai atsakovui yra suformuluojami ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas); atsakovas gali pareikšti savarankiškus materialaus pobūdžio reikalavimus ieškovui priešieškinio forma (CPK 143 straipsnis). Tuo tarpu atsiliepimo į ieškinį paskirtis procesine prasme yra kitokia- jame negali būti formuluojami jokie savarankiški materialaus teisinio pobūdžio reikalavimai ieškovui, o tik išdėstomi nesutikimo su ieškiniu motyvai (CPK 142 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas vienintelis materialus reikalavimas- tai ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo nuostolius. Atsakovas priešieškinio byloje nėra pareiškęs, taigi, jo reikalavimas, suformuluotas atsiliepime į ieškinį, kuriuo prašoma ex officio pripažinti niekine ir negaliojančia jo ir ieškovo sudarytą sutartį, negali būti vertinamas kaip byloje pareikštas reikalavimas, nagrinėtinas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir dėl kurio teismas turėtų priimti sprendimą. Atsakovo argumentai, išdėstyti atsiliepime į ieškinį, jog sandoris teismo turėtų būti pripažintas negaliojančiu ex officio, vertintini tik kaip nesutikimo su ieškiniu motyvai ir nagrinėtini tik tokia apimtimi, kad būtų įvertinta, ar egzistuoja pagrindas teismui savo iniciatyva konstatuoti niekinio sandorio faktą bei taikyti niekinio sandorio pasekmes.

CK 1.78 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva (ex officio). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl pagrindo sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu, yra nurodęs, kad savo iniciatyva, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio teisinius padarinius tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ruželė v. M. Vaškovičius ir kt., bylos Nr. 3K-3-89/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „If draudimas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-252/2009; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad teismas savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai niekinis sandoris yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio sandorio negaliojimo pagrindas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Kuprys v. VšĮ ,,Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-73/2011, 2013  m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Konstitucijos pr. 9 DNSB v. AB ,,Hanner“, bylos Nr. 3K-3-483/2013). Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Kraitenė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-62/2003; 2012 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Jašinskienė v. R. Navikas, kt., Nr. 3K-3-409/2012, 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, bylos Nr. 3K-3-461/2013).

Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies normą sandorio pripažinimas niekiniu ir negaliojančiu siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką; įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu – imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Telas ir kt. v. AB Rytų skirstomieji tinklai ir kt., bylos  Nr. 3K-3-416/2005;  2008 m. sausio  31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Reklamos laikraštis“ v. UAB „Vilniaus skelbimai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-6/2008; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija, kt., bylos Nr. 3K-3-532/2009). Taigi įstatymų leidėjas nustatė galimybę sandorį CK 1.80 straipsnio pagrindu traktuoti niekiniu ir negaliojančiu tik tuo atveju, kai jis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, yra pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to buvo pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde atsakovas niekinio sandorio faktą ex officio prašo konstatuoti tuo pagrindu, kad šalių sudarytos Sutarties 5.3.2. punkto nuostatos dėl pardavėjo atsakomybės nuostolių atlyginimo forma, prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms- Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 ir 4 straipsnių bei Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006-06-19 įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1. punktui, kuris numato vienintelę pardavėjo atsakomybės rūšį - baudą procentais nuo nepatiekto grūdų kiekio vertės.

Minėta, jog siekiant pripažinti sandorį negaliojančiu aptariamu pagrindu, turi būti nustatyta, kad sandoris ar tam tikra jo dalis ne tik kad neatitinka įstatymo reikalavimų, bet šie įstatymo reikalavimai be to dar turi būti imperatyvaus pobūdžio. Teisėjų kolegija pažymi, jog sandoris Civilinio kodekso 1.80 str. pagrindu negali būti pripažįstamas negaliojančiu dėl jo prieštaravimo (neatitikimo) poįstatyminių teisės aktų normoms, todėl netgi konstatavus ginčijamos sutarties sąlygos neatitikimą atsakovo nurodomam Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006-06-19 įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintos pavyzdinės grūdų pirkimo-pardavimo sutarties 5.1. punktui, atitinkama sutarties sąlyga ar visa sutartis negalėtų būti pripažįstama negaliojančia aptariamu teisiniu pagrindu. Analogiškose bylose kasacinis teismas yra pasisakęs, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos nustatytos tik pavyzdinės sutarties sąlygos, kurios yra kaip pagalba žemės ūkio produkcijos gamintojams, tam tikri teisiniai standartai, į kuriuos turėtų atsižvelgti sutartį sudarantys asmenys, tačiau pavyzdinės sutarties sąlygos nėra imperatyvios ir sutarties šalys gali nustatyti ir kitokias tarpusavio teises bei pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrorodeo“ v. ŽŪB „Šilagalis“, bylos Nr. 3K-3-1/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrorodeo“ v. ŽŪB „Vaišvilčiai“, bylos Nr. 3K-3-2/2014).

Dėl to teisėjų kolegija detaliau neanalizuoja apelianto argumentų dėl šio poįstatyminio akto vertinimo ir nagrinėja tik aplinkybes, ar šalių sudaryta sutartis ir konkrečiai ginčijama jos sąlyga prieštarauja apelianto nurodomoms įstatymo nuostatoms, taip pat ar šios nuostatos vertintinos kaip įstatyminiai imperatyvai ir pagaliau- ar egzistuoja akivaizdus pagrindas teismui ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą.

Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje nurodoma, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo- pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio Įstatymo 4 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta: žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina; pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė ir, šalims susitarus, išankstinis užsakymas ir (arba) tiekimo grafikas, o parduodant žalią pieną, – reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpio trukmė); atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją, jos priėmimo ir (arba) patikrinimo procedūros terminai, pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo bei išieškojimo išlaidų kompensavimo sąlygos ir tvarka; šalių atsakomybė už žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą; šalių rekvizitai. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vyriausybė arba jos įgaliotos institucijos gali nustatyti ir kitas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsižvelgdamos į perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos pobūdį.

Įvertinant šiuo įstatymu reglamentuojamų santykių pobūdį, aptariamose teisės normose vartojamas lingvistines išraiškas, darytina išvada, jog jos yra imperatyvaus pobūdžio dėl sandorio formos (sutartis dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo- pardavimo turi būti rašytinė) bei dėl būtinųjų sąlygų, kurios turi būti nurodytos tokioje sutartyje (jau minėta Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Tačiau nei vienoje iš šių įstatymo normų nėra imperatyvaus draudimo šalims susitarti ir dėl kitų sąlygų. Tik tokia sutartis, kuri arba nebūtų sudaryta raštu arba kurioje nebūtų aptartos būtinosios įstatyme nurodytos sąlygos, galėtų būti pripažįstama akivaizdžiai niekine ir negaliojančia. Tačiau apeliacinio skundo argumentai nėra grindžiami tokio pobūdžio aplinkybėmis (nagrinėjamu atveju aktualus šalių atsakomybės už žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą nustatymas sutartyje), t.y. niekinio sandorio faktą prašoma konstatuoti ne todėl, kad sutartyje nebuvo aptartos šalių atsakomybės sąlygos, o dėl to, kad sutartyje numatyta šalių atsakomybė neva yra platesnė negu nustatyta Įstatyme bei jį įgyvendinant patvirtintose tipinėse sutarčių sąlygose.

CK 1.2 straipsnyje nustatyta, jog civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. Civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Žemės ūkio produkcijos pirkimo- pardavimo sutartis yra civilinis teisinis sandoris ir sutarties šalių laisvė galėtų būti apribota tik įstatymu. Tačiau Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme nėra nuostatų, ribojančių produkcijos pirkėjo teisę į nuostolių atlyginimą taip pat- imperatyvaus draudimo nustatyti kitokią, išskyrus netesybas, žemės ūkio produkcijos  pardavėjo, civilinę atsakomybę.

Dar daugiau, Įstatymo 9 straipsnyje (Įstatymo redakcija galiojusi nuo 2009-10-01 iki 2011-01-01, t.y. sandorio sudarymo metu) nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai, taip pat bankai, pažeidę įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir dabar galiojančios Įstatymo redakcijos 15 straipsnio 1 dalyje. Taigi, tiek pirkėjui, tiek ir pardavėjui už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą gali būti taikoma tiek civilinė, tiek kituose įstatymuose numatyta atsakomybė, neišskiriant CK 6.251 straipsnyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas turi viršenybę civilinio kodekso normų atžvilgiu. CK 1.3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Tačiau šiuo atveju nėra jokio pagrindo įžvelgti prieštaravimus tarp CK normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę ar, konkrečiai- teisę į nuostolių atlyginimą ir Įstatymo normų, nes, minėta, įstatyme nėra jokių imperatyvių normų, ribojančių atsakomybės formą ar eliminuojančių sutarties šalių teisę į nuostolių atlyginimą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti sandorio negaliojimą dėl jo prieštaravimo imperatyvioms Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo normoms ir, juo labiau, nėra jokio akivaizdaus pagrindo teismui niekinio sandorio faktą konstatuoti ex officio.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo.

Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų jo civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, nes esą ieškovas nepateikė įrodymų, jog vietoje atsakovo neparduotų grūdų jis pirko kitus grūdus negautam kiekiui kompensuoti iš trečiųjų asmenų. Apelianto tvirtinimu, ieškovas vykdė įprastą komercinį ištisinį pirkimą ir pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinės aplinkybės, kad siekiant kompensuoti atsakovo neparduotą grūdų kiekį, buvo nupirkti grūdai iš trečiųjų asmenų ir ieškovas patyrė dėl to nuostolius.

Ieškinyje buvo nurodytos konkrečios sutartys, sudarytos su trečiaisiais asmenimis, pagal kurias ieškovas įsigijo grūdus, kompensuodamas atsakovo neparduotą grūdų kiekį. Šios sutartys, taip pat grūdų pristatymo ir atsiskaitymo už juos dokumentų kopijos yra byloje (1 t., 41-200 b.l., 2 t. 1-41 b.l.), jos buvo ištirtos nagrinėjant bylą teisme. Ieškovas taip pat pateikė įrodymus,  jog buvo sudaręs sutartis dėl nupirktų grūdų pardavimo (2 t., 120-122 b.l.). Tai patvirtina, kad ieškovui, kaip pirkėjui, turėjo esminės reikšmės tinkamas atsakovo Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų parduoti sutartyje nurodytą kiekį kviečių vykdymas, kadangi jis turėjo įsipareigojimų savo kontrahentams. Tai lėmė būtinumą, atsakovui nepardavus sutartyje nustatyto grūdų kiekio, jį kompensuoti įsigyjant grūdus iš kitų asmenų. Kad poreikį sudaryti aptariamas sutartis lėmė būtent tai, jog atsakovas neįvykdė prievolės, patvirtina ir sutarčių sudarymo laikas (visos jos buvo sudarytos po to, kai pasibaigė sutartyje nustatytas terminas atsakovui pateikti kviečius) bei kaina: grūdus ieškovas pirko brangiau, negu buvo sutaręs pirkti iš atsakovo, tuo tarpu joks verslininkas, kurio pagrindinė veikla yra grūdų pirkimas ir jų perpardavimas kitiems asmenims, įprastomis aplinkybėmis nepirktų prekės brangiau, turėdamas galimybę ją nupirkti mažesne kaina. Taigi, byloje nustatyta, kad atsakovas neįvykdė sutartyje nustatytos pareigos (neteisėti veiksmai- CK 6.246 straipsnio 1 dalis), ieškovas už tą patį grūdų kiekį, kurį pagal sutartį būtų nupirkęs iš atsakovo, sumokėjo didesnę kainą (t.y. patyrė tiesioginius nuostolius- CK 6.249 straipsnio 1 dalis) ir šias atsakovo papildomas išlaidas lėmė būtent atsakovo neįvykdymas prievolės (priežastinis ryšys- CK 6.247 straipsnis). Skolininko (prievolę pažeidusio asmens) kaltė kaip viena iš civilinės atsakomybės sąlygų, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis, o tai reiškia, jog prievolę pažeidęs asmuo turi įrodyti, kad jis nėra kaltas dėl prievolės neįvykdymo (CPK 178 straipsnis).

Teismas sprendime teisingai konstatavo, jog ūkininkas G.S. yra verslininkas, nes pagal Civilinio kodekso 2.4. straipsnio 2 dalies nuostatas fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla, laikomi verslininkais. Pagal Ūkininko ūkio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normas ūkininkas- fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste. Atsakovo ūkis yra įregistruotas viešame Ūkininkų ūkių registre (ūkio registravimo pažymėjimo Nr.6881024). Apeliantas neginčija, kad verčiasi žemės ūkio veikla, taigi jis yra verslininkas, kuriam ūkinėje komercinėje veikloje, taip pat sudarant bei vykdant sutartis, keliami didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Remiantis CK 6.256 straipsnio 2 dalies nuostatomis, asmuo, neįvykdęs arba netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą delspinigius). Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sutartinės prievolės neįvykdo ar netinkamai įvykdo įmonė (verslininkas), tai jis atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kitą.

Esminis argumentas, kuriuo remdamasis atsakovas ir siekė paneigti jo kaltės prezumpciją, yra nenugalimos jėgos (force maejure) aplinkybės-  derlius esą žuvo dėl išskirtinio gamtos reiškinio, kai esant giliam įšalui, staiga ištirpus sniegui ilgiau nei savaitę po vandeniu purve be oro išbuvę augalų šaknys buvo apniktos puviniu ir jos žuvo.

Dėl nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimo

Įstatyme tiesiogiai nurodyta, jog įrodyti, kad sutartis buvo neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, turi sutarties neįvykdęs asmuo, šiuo atveju- apeliantas (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Taigi, nepakanka įrodyti, kad egzistavo kažkokios išskirtinės, negalimos iš anksto numatyti sąlygos, bet ir tai, kad būtent jos lėmė negalėjimą įvykdyti sutartį. Ir tik tokių aplinkybių visetas galėtų lemti atleidimą nuo civilinės atsakomybės aptariamu pagrindu. Nagrinėjamoje byloje apeliantas yra pateikęs įrodymus apie 2009-2010 m. žiemos laikotarpiu buvusį gilų įšalą (2 t., 80 b.l.). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog įšalas, dėl kurio apelianto tvirtinimu iššalo jo žieminių kviečių pasėliai, buvo 2009 m. gruodžio mėnesį; sutartis buvo sudaryta 2010 m. vasario mėnesį, tad aplinkybė apie buvusį gilų įšalą tuo metu jau egzistavo ir apeliantui buvo žinoma, todėl jis jau sutarties sudarymo metu galėjo numatyti, kad buvęs didelis, kaip tvirtinama apeliaciniame skunde, išskirtinis įšalas ir po to sekęs polaidis (t.y. gamtinis reiškinys, kokio nepamena ir gerokai vyresni už apeliantą žmonės), gali sukelti kilusias pasekmes- žieminių kviečių pasėlių iššalimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog šiuo atveju neegzistuoja tokios aplinkybės, kurių protingai nebuvo galima numatyti.

Ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodoma, jog atsakovas neįrodė, kad jis neturėjo galimybės įvykdyti sutarties dėl to, kad žieminių kviečių pasėliai iššalo. Sutiktina su ieškovo argumentais, jog atsakovo pateikti įrodymai apie negalėjimą vykdyti Sutartį yra prieštaringi ir abejotini, nes, viena vertus, jis įrodinėjo, kad iššalo visas pasėtų žieminių kviečių derlius, tačiau kiti atsakovo pateikti įrodymai liudija, kad apeliantas vis tik yra prikūlęs žieminių kviečių. Štai Panevėžio rajono Panevėžio seniūnijos 2010-12-02 pažymoje Nr. S- 9143 (2 t., 81 b.l.) nurodoma, kad ūkininko G.S. 143,20 ha plote žieminių kviečių pasėliai žuvo dėl iššalo (bet visiems žinoma, kad iššalę pasėliai pavasarį yra atsėjami vasariniais kviečiais ar kita kultūra). Kita vertus, atsakovas pats pateikė teismui savo skaičiavimą dėl gauto žieminių kviečių derliaus (3 t., 9 b.l.), kur nurodo, kad buvo prikulta 123,08 t. žieminių kviečių (pažymėtina, jog ir šio prikulto grūdų kiekio apeliantas ieškovui nepardavė). Tuo atveju, jeigu būtų žuvę visi apelianto žieminių kviečių pasėliai, kaip kad nurodoma seniūnijos pažymoje, tai žieminių kviečių apskritai nebūtų prikulta. Atsiliepime taip pat teisingai akcentuojama ir aplinkybė, kad šalių sudarytoje sutartyje nebuvo nustatyta apelianto prievolė parduoti būtent žieminių kviečių grūdus, todėl, pavasarį paaiškėjus žieminių kviečių iššalimo faktui, apeliantas turėjo galimybę atsėti iššalusius pasėlius vasariniais kviečiais, gauti vasarinių kviečių derlių ir įvykdyti prievolę. Atkreiptinas dėmesys ir į atsakovo 2010-09-14 pranešimą, kuriuo jis pasiūlė ieškovui Sutartį nutraukti arba svarstyti Sutarties pakeitimo galimybe, numatant kitus produkcijos kiekius, kokybės reikalavimus, įkainius, atsakomybę.  Šio pranešimo turinys paneigia apelianto argumentus dėl negalėjimo įvykdyti prievolę, nes logiškai negali būti pagrindžiama, kokią prasmę galėtų turėti sutarties keitimas, jeigu kviečių apeliantas nebuvo prikūlęs dėl jo teigimu kilusių nenugalimos jėgos aplinkybių. Tuo atveju, jeigu apeliantas neturėjo galimybės įvykdyti prievolės dėl to, kad neturėjo sutartyje sulygtos prekės (kviečių), siūlymas keisti sutartį kelia pagrįstų abejonių dėl apelianto sąžiningumo.

Kasacinio teismo praktika dėl derliaus žuvimo yra grindžiama tuo, kad Lietuvos klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna liūtys ir audros, dėl kurių gali žūti derlius, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama. Kiekvienas rūpestingas ūkininkas, sudarydamas sutartį dėl žemės ūkio produkcijos auginimo bei pardavimo tai turi ir gali numatyti. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad toks įvykis kaip pasėlių iššalimas dėl gilaus įšalo ir po to sekusio staigaus polaidžio yra išskirtinis gamtos reiškinys, kokio nebuvo per visą apelianto savarankiško ūkininkavimo dviejų dešimtmečių laikotarpį, tokios aplinkybės (tokio gamtos reiškinio išskirtinumas ir nenumatomumas) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo įrodinėjamos. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo argumentus ir pagrįstai nurodė, kad pasėlių iššalimas nėra neįprastas Lietuvoje ir netikėtas reiškinys, kurio nebūtų galima numatyti.

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo pateiktus įrodymus dėl force maejure aplinkybių egzistavimo, nes Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2011-07-05 pažyma Nr.08-11 laikytina prima facie įrodymu.

Lietuvos Aukščiausiais teismas yra išaiškinęs, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytoms aplinkybėms ir netaikytina juose pateikiamiems vertinimams, samprotavimams ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-3-577/2007), taip pat, kasacinio teismo yra pasisakyta, jog ginčą sprendžiant teisme Prekybos, pramonės ir amatų ūmų išduota pažyma dėl nenugalimos jėgos ta apimtimi, kiek joje pateiktas teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, nelaikytina prima facie įrodymu. Faktų teisinis vertinimas yra teismo prerogatyva, jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Taigi Rūmų išduota pažyma dėl force majeure aplinkybių oficialiuoju rašytiniu įrodymu gali būti pripažinta tik dėl joje užfiksuotų atitinkamų faktinių duomenų: žalojančio veiksnio buvimo, jo trukmės, intensyvumo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrorodeo“ v. ŽŪB „Vaišvilčiai“, bylos Nr. 3K-3-2/2014).

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą pažeidimo

Apeliantas skunde nurodo, kad šiuo atveju konstatuotinas absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo (CPK 270 straipsnio 4 dalis, Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus nepripažįsta pagrįstais.

Vienas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte: kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; kt.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertino, pasisakė dėl Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo, Civilinio kodekso, žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių“ nuostatų taikymo ginčo atveju, taigi, bylos esmė atskleista, į esminius šalių argumentus yra atsakyta, todėl ir šis apelianto argumentas nepripažįstamas pagrįstu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovui priteistinos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, neviršijant Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos sumos (CPK 98 straipsnio 2 dalis), t.y. priteistina 1500 Lt šių išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,  

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Agrorodeo“ (įmonės kodas 300613433) iš atsakovo G. S. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 1500 Lt (tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjai                                                                      Rasa Gudžiūnienė

                                                                      Egidija Tamošiūnienė

                                                                      Vigintas Višinskis