Administracinė byla Nr. I-3903-811/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02071-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Violeta Petkevičienė,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo - Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvusių netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 1).
Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu – sanitarinis mazgas įrengtas prie įėjimo durų, jame nebuvo įrengta jokių durų ar sienelės, nuo likusio kameros ploto sanitarinį mazgą skyrė tik užuolaida, todėl jis galėjo būti matomas kitų asmenų.
Nurodo, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis dušu: duše nebuvo įrengta dušo kabina, būnant duše, jis buvo matomas kitų asmenų ir stebimas per duryse esantį didelį stebėjimo langą moteriškos lyties pareigūnių.
Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) atsiliepime nurodė su skundu nesutinkantys, prašo pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 7-10).
Nurodo, kad kamerų įrengimas atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V- 176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus.
Vadovaujasi Eksploatavimo taisyklių 14.2. punkte įtvirtinta nuostata ir pažymi, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose esantys sanitariniai mazgai būtų atitverti nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės, įgyvendinti nustatytų vidaus tvarkos reikalavimų užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Nurodo, kad Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose, minėta higienos norma nenumato. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio.
Vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 134:2015), kurioje nenumatytas sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto.
Pasak atsakovės atstovo, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nenurodo nei laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikotarpio, nei kamerų kuriose buvo laikomas, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nėra visų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo neužtikrinant jo privatumo Lukiškių TI-K laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis (toliau – CK)), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija)
3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, prašymo Nr. 871/02). Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, prašymo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr. pvz., administracines bylas Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).
LVAT praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A?²²-81/2014).
Pareiškėjas teigia, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu – sanitarinis mazgas įrengtas prie įėjimo durų, nuo likusio kameros ploto sanitarinį mazgą skyrė tik užuolaida, nebuvo jokių durų ar sienelės, todėl jis galėjo būti matomas kitų asmenų.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. HN 134:2015 nenumato sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto.
Taigi, teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją 2009 m. kovo 12 d. priimtame sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad tokiu sanitarinio mazgo įrengimu nėra tinkamai užtikrinamas kalinamų asmenų privatumas, laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Atsakovės atstovo atsiliepime į skundą (b. l. 8) ir Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus pranešime dėl Ž. U. skundo (toliau – Turto valdymo skyriaus pranešimas) nurodyta, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 12).
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 - 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę. Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.).
Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
LVAT taip pat yra konstatavęs, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A- 512- 822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).
Įvertinus pateiktą rašytinę bylos medžiagą (Turto valdymo skyriaus pranešimą, kuriame atsakovės atstovas tik bendrai nurodė, kad kamerose, išskyrus kuriose sanitarinis mazgas atskirtas atskira patalpa, yra įrengtos užuolaidos (b. l. 12); fotonuotraukos (b. l. 16-18), iš kurių nėra galimybės nustatyti, ar jose pavaizduotas vienos iš kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, sanitarinis mazgas, darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pareiškėjas, sanitariniai mazgai buvo atskirti ne tik sienele, bet ir užuolaidomis.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui – t. y. Vilniaus PN administracijai. Vilniaus PN nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų kokiose kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičiaus, kamerų įrengimo ginčui aktualiame laikotarpyje, darytina išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu: duše nebuvo įrengta dušo kabina, būnant duše, jis buvo matomas kitam asmeniui ir stebimas per duryse esantį didelį stebėjimo langą moteriškos lyties pareigūnių.
Pagal HN 134:2015 44 punktą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkto nuostatas Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K 2017 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 1-73 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymo Nr. 1- 264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše.
Byloje pateiktame Turto valdymo skyriaus pranešime tik bendrai nurodyta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilniuje) yra trylika dušinių patalpų, į kurias suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų, o asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros.
Atsakovės atstovas atsiliepime nepateikė jokių duomenų paneigiančių pareiškėjo teiginius apie galimą jo privatumo neužtikrinimą naudojantis dušu (b. l. 7- 10).
Ginčijamais aspektais pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras bei atskirai nuo dušo patalpos įrengti persirengimo kambarius. Kadangi pertvarų dušo patalpose įrengimo ir persirengimo kambarių įrengimo atskirai nuo dušo patalpos teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
Pažymėtina, kad nors teisės aktuose nenustatyta, kad nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau LVAT yra pripažinęs, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros neužtikrina pareiškėjui privatumo naudojantis dušu (žr. LVAT 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018).
Pareiškėjo teiginiai, jog būnant duše jis buvo matomas kitų asmenų, stebimas per duryse esantį didelį stebėjimo langą moteriškos lyties pareigūnių turi būti vertinami neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr. LVAT 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).
Byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti dušu buvo užtikrinta, kad dušo patalpa buvo įrengta taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti ja ir nepatirti nepatogumų dėl privatumo stokos. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl pažeisto jo privatumo naudojantis dušu laikotarpyje nuo 2018 m. rugsėjo 29 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d., todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista.
Apibendrinant nurodytas aplinkybes bei LVAT suformuotą praktiką dėl privatumo naudojantis dušu Lukiškių TI-K, darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu per visą kalinimo laikotarpį (83 parų) buvo pažeistas viso 3 valandas (pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 83 paras, vieną kartą per savaitę suteikiant teisę 15 min. pasinaudoti dušu).
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą konstatavus, kad nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, dušu, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 125 Eur. Atlygintinos neturtinės žalos dydis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo Ž. U. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistini 125 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo Ž. U. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui Ž. U., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, kodas 188721271, 125 Eur (šimtą dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Violeta Petkevičienė