Administracinė byla Nr. A-4617-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01181-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.2; 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. (E. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. O. (E. O.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)17I-107 „Dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui E. O.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas atsisakymą išduoti pareiškėjui daugkartinę nacionalinę vizą (toliau – ir viza) grindė tuo, kad per Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą buvo gautas neigiamas atsakymas į elektroninį paklausimą dėl vizos išdavimo, kuriame nurodyta, kad išduoti pareiškėjui vizą nerekomenduojama, nes tai keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir dėl pareiškėjo yra pateikta 2017 gruodžio 15 d. išvada Nr. 5-S-12020, kurioje konstatuota, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų darymas neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę.
3. Pareiškėjas teigė, kad visi jo padaryti administraciniai teisės pažeidimai ar administraciniai nusižengimai yra formalūs, realiai nesukėlę jokios žalos kitiems asmenims, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimai, taikytos nuobaudos yra prevencinio pobūdžio. Šie pažeidimai negali būti pagrindas įvertinti asmens grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ateityje, be to, dėl šių pažeidimų, gerbdamas Lietuvos Respublikos įstatymus, pareiškėjas nuoširdžiai prisipažino klydęs, gailėjosi padaręs, sumokėjo paskirtas nuobaudas, pareiškėjas tvarko dokumentus vairuotojo pažymėjimui, galiojančiam Lietuvos Respublikoje, gauti. Pareiškėjo manymu, atsakovas nevertino pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdžio, jų sunkumo, padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
4. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas neatsižvelgė į 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Ilgalaikių gyventojų direktyva) 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą,deramai nevertino pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2013 m. (kiekvienais metais jam buvo išduodami leidimai laikinai gyventi), 2015 m. balandžio 24 d. Lietuvoje sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliete, dėl darnių santykių šeimoje jo sutuoktinės pilnametis sūnus iš pirmosios santuokos pakeitė savo pavardę į O. Lietuvoje yra deklaruota pareiškėjo gyvenamoji vieta sutuoktinei priklausančiame bute. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 19 d. kartu su sutuoktine įsigijo butą bendrosios jungtinės nuosavybės pagrindu. Gyvendamas Lietuvoje pareiškėjas dirbo pagal darbo sutartis uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Mega Doneris“, UAB „Ortosana“, UAB „Kurosha“ bei kt., iš gaunamų pajamų išlaikė šeimą. Taigi, pareiškėjas daug metų gyvena Lietuvoje, deda dideles pastangas savo gyvenimui kurti ir plėtoti Lietuvos Respublikoje, su Lietuva jį sieja tvirti šeiminiai, ekonominiai, socialiniai ryšiai. Pareiškėjo įsitikinimu, atsisakymas išduoti jam vizą nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.
5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.
6. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjas 2017 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir LLG), 2018 m. sausio 4 d. pateikė nustatytos formos prašymą išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą. Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. sausio 8 d., siekdamas nustatyti, ar nėra atsisakymo išduoti vizą pagrindų, nurodytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnyje, per Lietuvos nacionalinę vizų informacinę sistemą (toliau – ir LNVIS) pateikė elektroninį paklausimą dėl vizos išdavimo. 2018 m. sausio 9 d. iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) per LNVIS gautas neigiamas atsakymas, kuriame nurodyta, jog išduoti vizą pareiškėjui nerekomenduojama, nes jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Policijos departamento 2017 m. gruodžio 15 d. išvadoje Nr. 5-S-12020 (toliau – ir Policijos departamento išvada) konstatuota, kad sistemingas administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų darymas neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę ir yra socialiai žalingas bei akivaizdžiai rodo, kad asmuo nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, taip pat, kad pareiškėjas 2 kartus raštu buvo įspėtas, jog sistemingas administracinių teisės pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje pakeisti jam LLG arba jo turimas LLG gali būti panaikintas, tačiau šie įspėjimai įtakos pareiškėjo elgesiui nepadarė, o jo padarytų pažeidimų ir nusižengimų visuma ir pakartotinumas rodo, kad jie nėra atsitiktiniai, administracinės nuobaudos savo tikslo auklėti jį nepasiekė, todėl pagrįstai galima teigti, kad pareiškėjas ir ateityje gali daryti naujus teisės pažeidimus.
7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi ne tik Policijos departamento išvada, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų nusižengimų pobūdį, elgesį po padarytų nusižengimų. Remiantis bylos medžiaga, Policijos departamentas ne kartą buvo įspėjęs pareiškėją apie tai, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam gauti LLG, jo turimas LLG gali būti panaikintas, tačiau nepaisydamas įspėjimų pareiškėjas padarė dar 10 nusižengimų. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5130-492/2017, kurioje teismas, nustatęs, jog po įspėjimo, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje gauti LLG, užsienietis toliau darė administracinius nusižengimus, pripažino, kad pareiškėjui šiurkščiai sistemingai pažeidinėjant nustatytą kelių eismo tvarką Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas neigiamai vertinti jo asmenybę, todėl išvada dėl užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei buvo padaryta teisingai.
8. Migracijos departamento teigimu, vadovaujantis proporcingumo principu, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę būti Lietuvos Respublikoje tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.
9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas prašymą išduoti vizą pateikė tuo pagrindu, kad jis pateikė prašymą pakeisti LLG. Departamentas 2018 m. balandžio 27 d. išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pakeisti LLG ir priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui LLG. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nebeatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Vizų aprašas) 70.11 punkte įtvirtinto vizos išdavimo pagrindo, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jo prašymą dėl vizos išdavimo negali būti tenkinamas.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pritaria atsakovo pozicijai ir prašė skundą atmesti.

II.

11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
12. Teismas įvertinęs bylos faktinius duomenis, be kita ko, tai, kad pareiškėjas, net ir įspėtas apie tai, kad sistemingas administracinių nusižengimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam gauti LLG, jo turimas LLG gali būti panaikintas, padarė 14 administracinių teisės pažeidimų, sutiko su Migracijos departamento ir Policijos departamento vertinimu, kad pareiškėjo nuolat daromi pažeidimai suponuoja išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
13. Teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog jo padaryti pažeidimai yra formalūs, ir atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas žinojo, kad negali vairuoti transporto priemonės neturėdamas civilinės atsakomybės privalomojo draudimo, bet visiškai ignoravo Lietuvos Respublikoje galiojančią tvarką ir per trumpą laiką padarė net 4 identiškus pažeidimus. Pareiškėjo naujai daromi administraciniai nusižengimai neleidžia vertinti jo daromų pažeidimų kaip atsitiktinių, paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis suprato savo elgesio neleistinumą, ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų ir naujų administracinių teisės pažeidimų nedarys. Teismo vertinimu, pareiškėjas nelinkęs laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių, nes sistemingai ir nuolat daro administracinius teisės pažeidimus.
14. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo turtiniai, ekonominiai, darbo santykiai nėra niekuo ypatingi, kad leistų paneigti skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nes pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo turtiniai, ekonominiai, darbo santykiai Lietuvoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo santuoka yra trumpalaikė, jis neturi nepilnamečių vaikų, taigi pareiškėjo santuoka taip pat nesudaro prielaidų konstatuoti, jog skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas.
15. Teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo.

III.

16. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
17. Pareiškėjas, be skunde išdėstytų motyvų, apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė ir nevertino reikšmingų faktinių bylos aplinkybių.
2. Asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Apeliantas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. ir 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimais.
3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas dėl savo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, kad jo keliama grėsmė yra reikšmingesnė nei jo turtiniai, ekonominiai ir darbo santykiai Lietuvoje. Teismas visiškai nevertino pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų pobūdžio, jų sunkumo.
4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad 2013 ir 2016 metais pareiškėjas padarė tik po vieną administracinį teisės pažeidimą, tad pagal Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 13.4 punktą pareiškėjas negalėtų būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
5. Teismas nevertino aplinkybės, kad nors 2014–2017 metais atsakovui buvo žinoma apie pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus, tačiau jam 2014 m. liepos 16 d., 2015 m. liepos 17 d., 2016 m. spalio 26 d., 2017 m. sausio 4 d. ir 2017 m. balandžio 21 d. buvo nuspręsta pakeisti leidimus laikinai gyventi, o tai reiškia, kad keičiant minėtus leidimus pats atsakovas pareiškėjo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti jo grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovo išvados, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėja nustatytą tvarką, negalėjo būti paremtos ankstesniais administraciniais pažeidimais, kurie atsakovui buvo žinomi keičiant jam leidimus laikinai gyventi ir nebuvo įvertinti kaip keliantys grėsmę viešajai tvarkai bei visuomenei. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Sprendime padarytų išvadų prieštaringumo ir skundžiamame sprendime iš esmės nepasisakė, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai vėliau tapo grėsmingi visuomenei.
6. Pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai yra neįrodyta ir nepagrįsta. Teismo išvados, kad jis ir toliau pažeidinės įstatymus, yra paremtos tik prielaidomis ir spėjimais, o tai prieštarauja teisingumo, objektyvumo ir proporcingumo principams. Teismas neatsižvelgė į Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas neįvertino individualios apelianto situacijos, todėl deramai neatsižvelgė ir nevertino jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Teismas pareiškėjo šeimines aplinkybes nepagrįstai laikė nereikšmingomis ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, garantuojančio teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, nuostatas, t. y. pažeidė pareiškėjo teisę į šeimą, jos susijungimą, kas itin svarbu šeiminių santykių pradžioje.
7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-5130-492/2017, nes šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (administracinėje byloje Nr. A-5130-492/2017 kitokių ryšių su Lietuvos Respublika, negu darbas įmonėje, pareiškėjas neturėjo).
18. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas įvertino ne tik pareiškėjo padarytų pažeidimų skaičių, bet ir jų pobūdį, mastą, pareiškėjo elgesį po pažeidimų padarymo, duomenis apie jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius, bei visų šių duomenų įvertinimą detaliai išdėstė ginčijamame sprendime. Apeliacinio skundo teiginiai, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka tikrovės.
2. Dėl apelianto argumento, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo padarytus pažeidimus, kuriuos jis padarė dar 2013–2014 metais ir po kurių Migracijos departamentas buvo išdavęs pareiškėjui leidimus laikinai gyventi, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, padaręs administracinius teisės pažeidimus, buvo įspėtas apie tai, kad sistemingas administracinių pažeidimų darymas ateityje gali turėti įtakos jo teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjas visiškai ignoravo Lietuvos Respublikoje nusistovėjusią viešąją tvarką ir per trumpą laikotarpį padarė net 4 identiškus pažeidimus (šie pažeidimai buvo padaryti jau po paskutinio Migracijos departamento 2016 m. spalio 26 d. sprendimo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi).
3. Ilgalaikių gyventojų direktyvos nuostatos yra taikomos tik nagrinėjant prašymus išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, o pareiškėjas prašė išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, o ne leidimą nuolat gyventi, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Ilgalaikių gyventojų direktyvos nuostatomis.
4. Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A838-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99) praktikoje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl atsisakymo išduoti jam daugkartinę nacionalinę vizą, teisėtumas ir pagrįstumas.
21. Pirmosios instancijos teismas atsisakė panaikinti Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)17I-107 „Dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui E. O.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo konstatavęs, kad pareiškėjo nuolat daromi pažeidimai suponuoja išvadą, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, yra nelinkęs laikytis visuomenėje nustatytų taisyklių.
22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, netinkamai įvertino pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų pobūdį ir sunkumą, neįvertino individualios apelianto situacijos, jo buvimo Lietuvos Respublikoje trukmės bei šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, be to, atsakovas, anksčiau pareiškėjui keisdamas LLG, pareiškėjo padarytų pažeidimų nevertino kaip pagrindo konstatuoti jo grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, ir teismas iš esmės nepasisakė, kodėl tie patys administraciniai pažeidimai vėliau tapo grėsmingi visuomenei.
23. Įstatymo 19 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad nacionalinę vizą išduoti atsisakoma, kai užsienietis neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nustatytų atvykimo sąlygų. Šengeno sienų kodekso 6 straipsnio 1 dalies e punkte įtvirtinta sąlyga, kad trečiųjų asmenų piliečiai turi būti nelaikomi keliančiais grėsmę nei vienos iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai ar tarptautiniams santykiams. Vadovaujantis Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
24. Tvarkos aprašo 13.4 punkte nustatyta, kad užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jeigu nustatoma, kad jis sistemingai darė tos pačios rūšies administracinius teisės pažeidimus ir (ar) daro administracinius nusižengimus arba per metus padarė ne mažiau kaip 2 administracinius teisės pažeidimus ar nusižengimus, iš kurių bent vienas yra šiurkštus administracinis teisės pažeidimas ar nusižengimas.
25. Nagrinėjamu atveju Policijos departamentas 2017 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. 5-S-12020 „Dėl E. O. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ (toliau – ir Raštas) pateikė išvadą, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei (b. l. 46–47) ir nurodė, kad pareiškėjas 2013–2017 m. padarė 14 administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų: viršijo leistiną 60 km/val. greitį 22 km/val.; gyveno Lietuvoje neteisėtai, vairavo transporto priemonę, neįregistruotą nustatyta tvarka, be valstybinės techninės apžiūros; vairavo transporto priemonę be valstybinės techninės apžiūros; pažeidė kelio ženklo Nr. 401 „Važiuoti tiesiai“ reikalavimus; sustojo ir stovėjo vietoje, kurioje draudžiama tai daryti; 2 kartus baustas už tai, kad vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos vairuoti; 6 kartus vairavo transporto priemonę, neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pažymėtina, kad Policijos departamentas 2015 m. liepos 1 d. raštu Nr. 5-S-6275 ir 2016 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. 5-S-6484 įspėjo pareiškėją, kad sistemingas pažeidimų darymas gali tapti kliūtimi ateityje jam pakeisti LLG arba jo turimas LLG gali būti panaikintas, tačiau nepaisydamas to, po įspėjimų pareiškėjas padarė 10 administracinių pažeidimų ir nusižengimų.
26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).
27. Pareiškėjas neginčija, kad jis 2013–2017 m. padarė 14 administracinių teisės pažeidimų ir administracinių nusižengimų, ir kad po Policijos departamento pateiktų įspėjimų padarė 10 administracinių pažeidimų ir nusižengimų, tačiau teigia, kad buvo netinkamai įvertinas pareiškėjo padarytų administracinių teisės pažeidimų ir nusižengimų pobūdis ir sunkumas. Pažymėtina, kad visi, išskyrus vieną, pareiškėjo padaryti administraciniai pažeidimai ir nusižengimai – tai Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Pareiškėjas, net ir kelis kartus įspėtas, ir toliau darė kelių eismo taisyklių pažeidimus, kai kuriuos po kelis kartus, o už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės vairavimą pareiškėjas baustas net 6 kartus. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad, pareiškėjui sistemingai pažeidinėjant nustatytą kelių eismo tvarką Lietuvos Respublikoje, yra pagrindas neigiamai vertinti jo asmenybę, nes toks elgesys rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatytų elgesio normų, ignoruoti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, toks elgesys kelia pavojų saugiam eismui, viešajai tvarkai, žmonių sveikatai, gyvybei bei turtui.
28. Aplinkybės, kad pareiškėjas įspėtas dėl savo elgesio ir toliau darė panašaus pobūdžio pažeidimus, iš esmės pagrįstai buvo vertinamos jo nenaudai, vertinant jo galimai keliamą grėsmę viešajai tvarkai, tačiau nagrinėjamu atveju itin svarbu argumentuotai pasverti ginamas vertybes – viešąją tvarką bei visuomenės saugumą ir teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr. EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimą byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
30. Taigi kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui. EŽTT praktikoje pažymima, kad valstybės Konvencijos dalyvės turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr. pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad sprendimas nepakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi ir uždrausti asmeniui atvykti terminuotai ar neterminuotai į šalį, kurioje gyvena jo šeima (sutuoktinis, vaikai, tėvai ir kt.), dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių, jei toks sprendimas pažeidžia proporcingumo principą, taip pat gali pažeisti Konvencijos 8 straipsnio nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje A146-1465/2008).
31. Atsakovas skundžiamame sprendime vadovavosi Policijos departamento 2017 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 5-S-12020, kuriame nurodyta, kad išduoti vizą pareiškėjui nerekomenduojama, ir nevertinęs pareiškėjo šeiminių, socialinių, ekonominių ryšių Lietuvoje, atsisakė išduoti pareiškėjui vizą, nes nustatyta Įstatymo 19 straipsnio 1 punkte įtvirtinta aplinkybė.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies pagrindu turėjo teisę remtis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 15 d. rašte Nr. 5-S-12020 pateikta išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turėjo priimti vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kurio 1 dalyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.
33. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas laikytinas teisėtu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra, nurodė, kad pareiškėjo turtiniai, ekonominiai, darbo santykiai nėra niekuo ypatingi, pareiškėjo santuoka yra trumpalaikė, jis neturi nepilnamečių vaikų, taigi pareiškėjo santuoka taip pat nesudaro prielaidų konstatuoti, jog skundžiamas Sprendimas yra nepagrįstas.
34. Teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo vertinimas nagrinėjamu atveju nepakankamas konstatuoti, kad pareiškėjo keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra reikšmingesnė negu jo šeiminiai santykiai Lietuvoje, ir nagrinėjamu atveju vizos neišdavimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, lyginant su užsieniečio teisės į šeimos gerbimą ribojimu.
35. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. balandžio 24 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliete R. B. (po santuokos – O.) (b. l. 6), pareiškėjas nuo 2017 m. lapkričio 27 d. yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (b. l. 5), t. y. tuo pačiu adresu, kaip ir jo žmona (b. l. 43). Pareiškėjas kartu su savo žmona nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 8–9). Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, todėl vien santuokos trukmė nesudaro pagrindo vertinti pareiškėjo santuokos su Lietuvos Respublikos piliete kaip nereikšmingos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsisakymas išduoti vizą pareiškėjui būtų per griežta ir neproporcinga priemonė.
36. Nagrinėjamu atveju įvertinus pareiškėjo padarytų nusižengimų pobūdį, nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas naikintinas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.). Panaikinus Migracijos departamento Sprendimą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą pareiškėjo prašymą dėl ilgalaikės vizos išdavimo nagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 str. 2 p.).
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jei pareiškėjas padarytų naujų pažeidimų, kuriuos įvertinus kartu su ankščiau pareiškėjo padarytais pažeidimais, būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, aplinkybė, jog šioje byloje buvo panaikintas Migracijos departamento Sprendimas, nereiškia, kad vėliau pareiškėjui negali būti atsisakoma išduoti ar panaikinama (-as) viza ir / ar leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas paliktas galioti, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas panaikinamas, įpareigojant atsakovą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo E. O. (E. O.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo E. O. (E. O.) skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (15/4-1)17I-107 „Dėl atsisakymo išduoti daugkartinę nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui E. O.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo E. O. (E. O.) prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai              Artūras Drigotas

                            Dalia Višinskienė

                            Virginija Volskienė