LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 302 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Iš A. N. išieškota 8,00 Lt proceso išlaidų į valstybės biudžetą.

              Taip pat skundžiama ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo A. N. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą,

n u s t a t ė :

              A. N. nuteistas už tai, kad jis 2010 metų vasarą, tiksliai nenustatytu laiku, Panevėžyje, prie parduotuvės „Rombas“, esančios Statybininkų g. 19, rado ir pasiėmė svetimus, R. G. vardu išduotus, dokumentus – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), legaliai dirbančiojo Norvegijoje pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos neteisėtai gabeno iki savo namų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir laikė savo bute iki 2011 m. rugsėjo 29 dienos, kai kratos metu šiuos dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai.

              Kasaciniu skundu nuteistasis A. N. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti.

              Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 302 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių, pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo jo psichinį santykį su daroma veika. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai užvaldo, neturėdamas teisėto pagrindo įgyja, laiko, gabena dokumentus ir nori taip veikti. Vien radinio gabenimas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, nes tokio draudimo jokie teisės aktai nenumato. A. N. teigia, kad rastus dokumentus gabeno namo, turėdamas tikslą vėliau juos perduoti policijai. Tą pačią dieną neperdavė, nes buvo ne darbo diena, savaitgalis. Kasatorius nurodo, kad ši versija nebuvo paneigta jokiais kitais įrodymais, todėl laikytina, jog jis siekė rastus dokumentus vėliau perduoti policijai. Teismo argumentai, kad tai, jog A. N. dokumentus laikė daugiau nei vienerius metus aukštoje, akivaizdžiai nematomoje vietoje, rodo, kad parnešęs į namus net neketino šių dokumentų grąžinti savininkui ar perduoti atitinkamoms tarnyboms, yra niekuo neįrodyti ir nepagrįsti. Kasatorius teigia tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodęs, kad padėjęs ten rastus dokumentus, juos pamiršo, šiuos jo parodymus patvirtino liudytojai A. Š. ir E. M., todėl teismas padarė neteisingą išvadą dėl nuteistojo kaltės. Tai, kad jis pamiršo apie rastus dokumentus, kasatoriaus teigimu, galėtų būti vertinama kaip jo aplaidumas, išsiblaškymas, neatsargumas, ligos požymiai, bet ne tyčia, susijusi su neteisėtu dokumentų laikymu. A. N. nurodo rastus dokumentus padėjęs ir laikęs ant sekcijos, jo ūgiui nuo grindų rankomis pasiekiamoje vietoje, todėl teismo išvada dėl aukščio vertinimo yra ganėtinai subjektyvi. Tai, kad dokumentus laikė akivaizdžiai nematomoje vietoje, yra visiškai natūralu saugumo sumetimais. Kasatorius nurodo neslėpęs dokumentų kokioje nors neprieinamoje patalpoje, turėdamas tikslą juos panaudoti ar realizuoti, taigi, jo kaltė neįrodyta. Pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas ir neteisingai A. N. veiksmus kvalifikavo kaip BK 302 straipsnio l dalyje numatytą nusikaltimą. Be to, kasatorius nesutinka su jo bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad jis neteisėtai gabeno ir neteisėtai savo bute laikė nukentėjusiojo R. G. dokumentus. Neteisėtu gabenimu gali būti pripažintas tik toks gabenimas, kuris buvo to paties daikto įgijimo tąsa, todėl, pasak nuteistojo, teismui nepripažinus dokumentų radimo neteisėtu, tokiu negalėjo būti pripažintas ir rastų dokumentų gabenimas.

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisinga, teismas, atmesdamas jo argumentus, vienpusiškai ir neobjektyviai vertino įrodymus. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, jog radęs dokumentus A. N. neketino jų grąžinti, patvirtina tas faktas, kad, pasiėmęs tik dokumentus, jis išmetė polietileninį maišelį, kuriame jie buvo sudėti, ir tai, kad parsinešęs juos namo pasidėjo ne matomoje vietoje, o faktiškai paslėpė nuo pašalinių akių. Kasatorius nurodo, kad tai, jog jis pasiėmė tik dokumentus, o maišelį išmetė, nėra tiesioginės tyčios įrodymas, nurodo polietileninį maišelį išmetęs ne iš blogos valios, o tiesiog nesusimąstęs, kad tokiu būdu daro kokią nors nusikalstamą veiklą. Todėl tokia teisėjų kolegijos išvada dėl kaltės įrodytumo yra prielaida, nepagrįsta jokiais kitais įrodymais.

              Kasatorius taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jo parodymai laikytini tik gynybine versija, nes nėra nustatyta ir pats nuteistasis nenurodė kokių nors objektyvių kliūčių, dėl ko jis negalėjo ar kas jam sutrukdė rastus svetimus dokumentus perduoti policijai, policijos pareigūnai budi visą parą. Kasatoriaus teigimu, ši išvada nepagrįsta byloje surinktais įrodymais ir nesuteikia įstatyminio pagrindo kaltinti jį padarius inkriminuotą nusikaltimą tiesiogine tyčia. Nei Baudžiamasis kodeksas, nei Civilinis kodeksas, nei kiti įstatymai ar poįstatyminiai aktai nenustato radėjo pareigos apie rastą daiktą pranešti policijai per dviejų ar trijų dienų laikotarpį nuo jo radimo dienos. Kasatorius nurodo rastus dokumentus ketinęs perduoti policijai tuoj pat po savaitgalio. Objektyvių kliūčių perduoti dokumentus po jų radimo policijai tuoj pat nebuvo, tačiau tai rodo tik aplaidumą ar nerūpestingumą, bet ne vengimą juos perduoti ir padaryti inkriminuojamą nusikaltimą tiesiogine tyčia. Pasak kasatoriaus, tai, kad jis ketino dokumentus perduoti, patvirtina tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teismo metu duoti jo ir liudytojų parodymai, o priešingos teismo išvados nepagrįstos.

              Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo šį skundą atmesti.

              Prokurorės nuomone, teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistasis A. N. , neturėdamas teisėto pagrindo, savo namuose laikė svetimus dokumentus, veikdamas tiesiogine tyčia, o ne aplaidžiai ar nerūpestingai, kaip teigiama kasaciniame skunde. Atsiliepime nurodoma, kad apie tai, jog nuteistasis, neturėdamas teisėto pagrindo, gabeno rastus svetimus dokumentus pas save į namus ir ten juos neteisėtai laikė iki tol, kol kratos metu surado ir paėmė policijos pareigūnai, teismai sprendė iš nuteistojo elgesio radus jam nepriklausančius daiktus, todėl pagrįstai jų nepripažino nerūpestingais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. N. rado svetimus R. G. vardu išduotus dokumentus, kurie buvo įdėti į maišelį. Maišelį nuteistasis išmetė, o rastus dokumentus parsinešė į namus ir padėjo atokiau nuo pašalinių akių. Nors A. N. turėjo visas galimybes dar tą pačią dieną šiuos dokumentus perduoti policijai ar kitai įgaliotai institucijai, ar bent jau apie tai pranešti, tačiau to nepadarė nei tą pačią, nei kitą ar po savaitgalio sekančią darbo dieną, o laikė savo namuose daugiau nei metus, iki kol buvo atlikta krata, kurios metu ir buvo surasti svetimi dokumentai. Šios aplinkybės leido teismams padaryti išvadą, kad svetimus dokumentus nuteistasis gabeno į savo namus, neketindamas jų perduoti atitinkamoms institucijoms, kad šie būtų grąžinti teisėtam savininkui. Pasak prokurorės, nustačius išankstinę nuteistojo tyčią negrąžinti rastų svetimų dokumentų teisėtam savininkui, šių dokumentų gabenimas į namus taip pat pagrįstai pripažintas neteisėtu.

              Atsiliepime nurodoma, kad nesutikdamas su padarytos veikos vertinimu kaip nusikalstamos, kasatorius ginčija kai kurias teismų nustatytas bylos aplinkybes ir pateikia savo versiją apie svetimų dokumentų suradimą, jų parsinešimą į namus ir laikymą. Prokurorė pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Prokurorė nurodo, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis savaip interpretuoja įvykius, iškeliami ne teisės, o faktų klausimai, todėl jie paliktini nenagrinėti.

              Prokurorė nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas jo apeliacinį skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, pažeidė bylos įrodymų vertinimo taisykles. Pagal teismų praktiką apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai, jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. N. apeliacinį skundą padavė dėl, jo nuomone, nepagrįsto nuteisimo neteisingai įvertinus bylos įrodymus ir nepatikėjus jo paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, dėl to veika nepagrįstai buvo kriminalizuota. Prokurorės teigimu, iš apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties matyti, kad teismas tyrė ir pasisakė dėl visų apeliaciniame skunde keltų klausimų, pateikdamas į juos motyvuotas išvadas. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepalankios nuteistajam, neduoda pagrindo teiginiams apie netinkamą bylos išnagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme.

              Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį

BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam, kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Nuteistasis A. N. nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, teigia, kad jo veiksmuose nėra būtinojo požymio – tiesioginės tyčios, nurodo ketinęs apie dokumentus pranešti įgaliotoms institucijoms, tačiau apie juos užmiršęs ir ši jo versija nepaneigta byloje esančiais duomenimis, o priešingos teismo išvados nepagrįstos. Kolegija pažymi, kad faktinių bylos aplinkybių nustatymas, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimas, naujas jų vertinimas bei padarytų procesinių pažeidimų šalinimas yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad į kasacinio bylos nagrinėjimo ribas nepatenka faktinių aplinkybių nustatymas, įrodymų tyrimas ir vertinimas, išvadų atitikimo faktinėms bylos aplinkybėms tikrinimas. Išvadas teisės taikymo klausimais kasacinės instancijos teismas daro remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad teismai tinkamai ir išsamiai ištyrė bei įvertino įrodymus, nustatė faktines bylos aplinkybes. Argumentų, rodančių, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai, nepateikia ir kasatorius, o vien jo nesutikimas su teismų išvadomis nėra pagrindas jomis abejoti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. N. rado polietileninį maišelį, kuriame buvo R. G. vardu išduoti dokumentai. Maišelį jis išmetė, o dokumentus parsinešė į namus, padėjo ant sekcijos (akivaizdžiai nematomoje vietoje) ir ten juos laikė ilgiau nei metus, kol kratos metu dokumentus rado ir paėmė policijos pareigūnai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas grąžinti ar pranešti R. G. apie rastus, jo vardu išduotus dokumentus, arba apie tai, kad būtų pranešęs policijai ar kitai įgaliotai institucijai. Kasatoriaus teiginiai, kad buvo nedarbo diena, jo kaltės nepaneigia, nes policijos pareigūnai budi nuolatos. Be to, dokumentus nuteistasis laikė daugiau kaip metus ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti nukentėjusįjį ar įgaliotas įstaigas apie radinį nei po savaitgalio, nei vėliau, nors tokią galimybę turėjo, t. y. byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, trukdžiusių tai padaryti. Kolegija pritaria teismų argumentams, jog A. N. suprato, kad neturėdamas teisėto pagrindo laiko dokumentus, išduotus R. G. vardu, ir nori taip elgtis. Subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai (kaltės forma, tikslas, motyvas) nustatomi ne tik pagal kaltininko parodymus, bet ir remiantis objektyviais bylos duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamoje byloje teismai konstatavo, kad nustatytos faktinės aplinkybės paneigia nuteistojo gynybinę versiją, jog jis ketino kreiptis į policiją, tačiau apie turimus dokumentus pamiršo.

Kasatoriaus argumentas, kad jokiuose teisės aktuose nenustatytas terminas, per kurį būtina pranešti įgaliotoms institucijoms apie rastus dokumentus, nepaneigia jo tyčios. Šį klausimą išsamiai aptarė apeliacinės instancijos teismas. Asmens tapatybės kortelės įstatymo 5 straipsnio 12 punkte nurodyta, kad asmuo, radęs kito piliečio asmens tapatybės kortelę, ją turi atiduoti policijai ar įgaliotai institucijai. Teismas pažymėjo, kad, remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog asmuo privalo perduoti rastą dokumentą policijai ar kitai įgaliotai institucijai arba pranešti minėtų įstaigų pareigūnams nedelsiant arba kuo skubiau pagal esamą situaciją ir objektyvias galimybes tai atlikti. Kolegija šioms išvadoms pritaria ir pažymi, kad daugiau nei metų terminas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir rodo, jog nuteistasis apskritai neketino pranešti įgaliotoms įstaigoms ar nukentėjusiajam apie turimus dokumentus.

Kasatoriaus teiginys, kad teismui nepripažinus dokumentų radimo neteisėtu, tokiu negalėjo būti pripažintas ir rastų dokumentų gabenimas, nepagrįstas. BK 302 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti alternatyvūs neteisėti veiksmai – įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas, realizavimas. Bet kurio iš šių veiksmų atlikimas yra pakankamas pagrindas kilti baudžiamajai atsakomybei ir neprivalo būti susijęs su kitais veiksmais. Taigi, net jeigu dokumentas įgyjamas teisėtai (svetimo dokumento radimas savaime nėra neteisėtas), atsižvelgiant į kitas aplinkybes (radėjo tikslus) gabenimas gali būti pripažįstamas neteisėtu. Todėl byloje nustačius, kad radęs dokumentus A. N. juos gabeno į namus sąmoningai neketindamas jų grąžinti savininkui ar pranešti apie juos įgaliotoms institucijoms, toks gabenimas pagrįstai buvo pripažintas neteisėtu.

Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo vienpusiškai ir neobjektyviai, prieštarauja teismo nutarties turiniui ir kitai bylos medžiagai. Iš nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į visus nuteistojo A. N. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išsamiai motyvavo savo išvadas. Kasatoriaus kritika apeliacinės instancijos teismo išvadoms partemta ne teisiniais argumentais, o nesutikimu su teismo išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo. Kaip minėta, iš bylos duomenų matyti, kad teismai įrodymus ištyrė ir įvertino išsamiai, nepažeisdami BPK reikalavimų, pagal nustatytas aplinkybes tinkamai kvalifikavo A. N. veiksmus kaip BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsižvelgdama į tai, kolegija daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus kasaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Atmesti nuteistojo A. N. kasacinį skundą.