Administracinė byla Nr. eA-2200-1188/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00076-2023-3

Procesinio sprendimo kategorija 10.3

(N)

(S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo dalies panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

I.

 

1.       Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2022 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 1V-765 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Įsakymas) dalį „A. K., gim. 1978 m. (duomenys neskelbtini), gim. valstybė – Lietuva“, kuria pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymas priimtas remiantis Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ (toliau – ir Pažyma, teikimas). 2022 m. spalio 17 d. pareiškėjas gavo Migracijos departamento raštą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, jog nepateikus pranešimo ir trūkstamų dokumentų per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos jam būtų taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. Rašte numatytas terminas informacijos pateikimui turėjo pasibaigti 2023 m. balandžio 17 d.

3.       Pareiškėjo nuomone, Įsakymas yra neteisėtas, nes neatitinka administraciniam sprendimui keliamų turinio reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymui (toliau – ir PĮ) bei Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašui, patvirtintam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. nutarimu Nr. 280 (toliau – ir Aprašas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 12 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant, o pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Šios normos buvo pažeistos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei priėmus Įsakymą. Įsakyme nurodytas teisinis pagrindas – PĮ 26 straipsnio 1 dalis, Rašte nurodytas 6 mėnesių terminas informacijai pateikti apie atitikimą PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9, 11 punktų normoms. Taigi pareiškėjas turėjo teisę iki 2023 m. balandžio 17 d. pateikti nurodytus duomenis, todėl Įsakymas negalėjo būti priimtas nepraėjus 6 mėnesių terminui. Priėmus Įsakymą pažeista pareiškėjo teisė pateikti duomenis apie atitikimą PĮ 7 straipsniui. Įsakymas prieštarauja PĮ 24, 26 straipsniams, Aprašo 23 punktui, todėl yra neteisėtas. PĮ 24 straipsnio 2 punktas aiškintinas kartu su PĮ 26 straipsnio 1 dalimi, t. y. PĮ 24 straipsnio 2 punkto formuluotė „išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus“ reiškia, kad Lietuvos Respublikos pilietybė šiuo atveju negali būti atimta, jeigu Lietuvos Respublikos pilietis atitinka bent vieną iš PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9, 11 punktuose nustatytų atvejų.

4.       Pareiškėjas teigė, kad siekė pateikti duomenis apie teisę turėti dvigubą pilietybę, tačiau Migracijos departamentas, nesulaukęs 6 mėnesių termino, vidaus reikalų ministrei pateikė Pažymą, kurios pagrindu buvo priimtas Įsakymas. Pareiškėjui neaišku, kokiomis administracinėmis procedūromis vadovaudamasis Migracijos departamentas, neišlaukęs 6 mėnesių termino pareigos, kreipėsi į archyvus savo iniciatyva, taip pat nėra duomenų, jog archyvai disponuoja visais duomenimis, įskaitant ir duomenis apie pareiškėjo tėvus ar senelius. Nėra pasisakyta, kokie Migracijos departamento turimi duomenys pagrindžia tariamą pareiškėjo neatitiktį kitiems PĮ pagrindams, suteikiantiems teisę į dvigubą pilietybę. Tai, kad VRM nesilaikė 6 mėnesių termino ir priėmė skundžiamą Įsakymą, yra esminis administracinės procedūros pažeidimas ir akivaizdus VAĮ 3 straipsnio 4 punkto pažeidimas bei pagrindas naikinti Įsakymo dalį.

5.       Pareiškėjo vertinimu, Įsakyme nėra jokio faktinio pagrindo, jis visiškai nemotyvuotas, pareiškėjui nėra aišku, dėl kokio asmens Įsakymas yra priimtas, kadangi Įsakyme nurodyti tik inicialai – A. K., gimimo data bei gimimo valstybė. Be to, Įsakyme nėra faktinių duomenų, pagrindžiančių, dėl kokių priežasčių Įsakymas priimtas pažeidžiant Apraše ir PĮ nustatytas administracines procedūras. Įsakyme nurodoma, kad jis priimtas remiantis Pažyma, kurios pareiškėjas nebuvo gavęs. Vienintelis paaiškinimas, su kuriuo pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti, yra viešas vidaus reikalų ministrės komentaras spaudoje. Pareiškėjui neaišku, kokiu pagrindu Departamentas arba vidaus reikalų ministrė savo iniciatyva nusprendė, jog jis neturi teisės į dvigubą pilietybę, taip pat nėra aišku, kokiais teisės aktais remdamasi vidaus reikalų ministrė operatyviau užtikrino, jog būtų priimtas „principingas“ sprendimas. Buvo pažeistas nešališkumo principas, kadangi prieš priimdama neteisėtą Įsakymą bei neatlikusi jokių administracinių procedūrų, vidaus reikalų ministrė spaudoje iš anksto deklaravo, koks bus Įsakymo turinys. Migracijos departamentas be atskiro pareiškėjo kreipimosi negalėjo savo iniciatyva ištirti, ar pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę, nes pirmiausia pats pareiškėjas turėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo. Duomenys, susiję su administracinėmis procedūromis, turėjo būti pateikti Įsakyme, tačiau apie tai jame neužsimenama. Įsakymas nemotyvuotas, todėl prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems administracinio sprendimo turinio reikalavimams, Įsakymu pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam.

6.       Pareiškėjas nurodė, kad skundžiama Įsakymo dalis prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, kadangi vidaus reikalų ministrė, priėmusi Įsakymą, prieštaraujantį Aprašo 23 punktui bei Raštui, vienašališkai panaikino pareiškėjo teisę iki 2023 m. balandžio 17 d. pateikti duomenis apie jo atitikimą PĮ 7 straipsnio normoms. Be to, Įsakymo dalis prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintam išsamumo principui, kadangi Įsakymas yra visiškai nemotyvuotas, jame nurodyti PĮ straipsniai bei Pažyma, su kurios turiniu pareiškėjas nebuvo supažindintas tol, kol pats nesikreipė į Migracijos departamentą dėl jos gavimo. Taip pat Įsakymo dalis prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 9 punkte nustatytam objektyvumo principui, kadangi vidaus reikalų ministrė 2022 m. gruodžio 8 d. viešai paskelbė, kad pati asmeniškai užtikrins, jog būtų priimtas principingas sprendimas dėl pareiškėjo, tad atitinkamai 2022 m. gruodžio 12 d. ir buvo priimtas Įsakymas.

7.       Atsakovas VRM atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8.       Atsakovas paaiškino, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, o pagal PĮ 26 straipsnio 1 dalį tokiu atveju netenkama turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės. Išimtis yra numatyta PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tačiau pareiškėjas taip ir nenurodė, kokią iš nurodytų išimčių jis atitinka. Pareiškėjo skundas grindžiamas Aprašo 23 punkto 1 pastraipos pažeidimu. Ši proceso teisės norma realizuoja PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9, 11 punktų materialines teisės normas. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kuri šių materialinių teisės normų realizuotina (nėra tinkamos materialinės teisės normos), jų realizavimui skirta proceso teisės norma netaikytina.

9.       VRM nurodė, kad Migracijos departamento teikimu (Pažyma) buvo pateikta informacija, jog pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento, atsisakė paimti Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą su reikalavimu pateikti informaciją. VRM vertino, kad pareiškėjas vengia sužinoti Migracijos departamento reikalavimą, reikalavimas nėra jam įteiktas, todėl tokia neapibrėžta situacija negalėjo tęstis. Pagal teisės principą niekas negali ginčyti savo veiksmų pasekmių (nemo contra factum suum venire potest) ir niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas negali remtis savo teisės pažeidimo (numatyta pareiga pranešti apie kitos pilietybės įgijimą) pasekmėmis. Įsakyme skelbiami tik inicialai, kadangi tokios praktikos pareikalavo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija pagal kito asmens skundą dėl vardo ir pavardės paskelbimo. Įsakymo faktiniai pagrindai ir motyvai nebūtinai turi būti išdėstyti pačiame įsakyme, jie gali būti lydimajame akte, šiuo atveju – teikime. Kadangi Įsakymas skelbiamas Teisės aktų registre (toliau – ir TAR), Įsakymo faktai ir motyvai negali būti skelbiami, nes taip būtų pažeista privatumo apsauga.

10.       Atsakovas pažymėjo, kad Aprašo 18 punkte numatyta, jog jeigu Migracijos departamentas, vykdydamas savo funkcijas, gauna informacijos, kad Lietuvos Respublikos pilietis turi kitos valstybės pilietybę, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas pradeda patikrinimą, ar šis asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Todėl Migracijos departamentas galėjo inicijuoti pilietybės netekimą ir be asmens pranešimo (Aprašo 27 p.). Migracijos departamentui Gyventojų registro ir informacijos iš archyvų pagrindu buvo aišku, kad pareiškėjas neatitinka PĮ 7 straipsnyje numatytų išimčių, todėl Migracijos departamentas turėjo faktinį pagrindą inicijuoti skundžiamą Įsakymą.

11.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12.       Migracijos departamentas paaiškino, kad gavęs informacijos, jog pareiškėjas įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, 2022 m. spalio 17 d. išsiuntė pareiškėjui jo elektroninio pašto adresu pranešimą, kuriame nurodė, kad pagal PĮ 26 straipsnio 2 ir 3 punktus Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o laiku neįvykdęs šios pareigos atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tuo pačiu pranešimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jis, vadovaujantis Aprašo 3 punktu, pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę turi pateikti elektroniniu būdu prisijungęs prie savo paskyros Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – ir MIGRIS). Pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad dokumentų nagrinėjimas stabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos, o nepateikus pranešimo ir trūkstamų dokumentų per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos, jam bus taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. 2022 m. spalio 18 d. Migracijos departamentas gavo informaciją iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje apie tai, jog pareiškėjas buvo atvykęs atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento, tačiau atsisakė paimti Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą bei pateikė Rusijos Federacijos vizą, galiojančią iki 2024 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 532 straipsnį nepranešimas apie įgytą kitos valstybės pilietybę užtraukia administracinę atsakomybę, 2022 m. spalio 27 d. pakartotinai kreipėsi į pareiškėją žinomais jo elektroninio pašto adresais, prašydamas pateikti paaiškinimą, kada jis įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir dėl kokių priežasčių apie šį faktą neinformavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės. Pareiškėjas į pranešimą nesureagavo ir prašomos informacijos nepateikė. Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2022 m. lapkričio 28 d. pakartotinai pakvietė pareiškėją 2022 m. gruodžio 5 d. atvykti į bylos nagrinėjimą pagal ANK 532 straipsnį, tačiau pareiškėjas neatvyko. 2022 m. gruodžio 5 d. pareiškėjui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 532 straipsnį, kuriuo skirta 150 Eur bauda. Kadangi pareiškėjas neįvykdė savo pareigos per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos pateikti apie tai pranešimą, taip pat siekdamas patikrinti, ar pareiškėjas atitinka PĮ 7 straipsnio 4 punkte nustatytas sąlygas (kitos PĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos pareiškėjo atžvilgiu netaikytinos), Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti šių archyvų turimus duomenis apie pareiškėjo tėvus ir jų gyvenimą Lietuvoje. Iš minėtų archyvų buvo gauti atsakymai, kad nėra duomenų, jog asmens tėvai ir seneliai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Įvertinęs surinktą medžiagą Migracijos departamentas nustatė, kad surinktų duomenų pakanka sprendimui dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priimti, todėl 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu Nr. 22TR209 pasiūlė vidaus reikalų ministrei priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Vidaus reikalų ministrė, atsižvelgdama į teikime nurodytas aplinkybes, priėmė ginčijamą Įsakymą, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.

13.       Migracijos departamentas nurodė, kad Aprašas neriboja jo veiksmų, atliekant patikrinimą, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju Migracijos departamentas vertina, ar turimi duomenys yra pakankami atitinkamam sprendimui priimti, ar reikia surinkti papildomus duomenis, kurie gali būti renkami tiek kreipiantis į asmenį, tiek ir renkant duomenis kitais teisėtais būdais. Aprašo 23 punktas yra taikomas tais atvejais, kai Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Aprašo 23 punkte nurodytas terminas skirtas asmeniui suteikti galimybę pateikti papildomus dokumentus, tačiau savaime neužkerta kelio kreiptis į Lietuvos Respublikos institucijas dėl papildomų dokumentų pateikimo. Skundo teiginiai, kad Įsakymas priimtas nesulaukus 6 mėnesių termino, nesudaro pagrindo Įsakymą pripažinti neteisėtu, nes, surinkus papildomus duomenis iš kitų šaltinių, ir nustačius, kad surinktų duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, sprendimas dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas Aprašo 27 punkte nustatytu terminu. Surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas neturi teisės į dvigubą pilietybę, todėl neliko pagrindo dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimo stabdymui. Pareiškėjas turėjo ne teisę, bet pareigą apie įgytą Rusijos Federacijos pilietybę pranešti Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms per 2 mėnesius nuo šios pilietybės įgijimo dienos. Byloje neginčijamos aplinkybės, kad pareiškėjas įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, ir, jog jis per 2 mėnesius nuo šios pilietybės įgijimo dienos apie tai nepranešė atitinkamoms institucijoms (Aprašo 8 p.). Aplinkybė, kad Įsakymas priimtas, nesulaukus Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. pranešime nurodyto 6 mėnesių termino, negali būti vertinama kaip draudimas pareiškėjui pasisakyti, bet buvo nulemta paties pareiškėjo elgesio, kai jis nesilaikė PĮ jam nustatytos imperatyvios pareigos pranešti, ignoravo Migracijos departamento prašymus dėl informacijos pateikimo. Pareiškėjas ir teismui nepateikė jokios informacijos, kada jis įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, taip pat nepateikė jokių Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo datą patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas neatitinka PĮ 7 straipsnio 1, 7 ir 11 punktuose nustatytų dvigubos pilietybės pagrindų. Pareiškėjas nebuvo ištremtas iš Lietuvos Respublikos arba išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., kaip tai suprantama pagal PĮ 2 straipsnį, taigi, jis neatitinka PĮ 7 straipsnio 2 ir 3 punktuose nurodytų dvigubos pilietybės pagrindų. Pareiškėjas taip pat neįgijo Rusijos Federacijos pilietybės savaime, sudarydamas santuoką su Rusijos Federacijos piliete (pagal Rusijos Federacijos federalinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos pilietybės“ 8 straipsnį asmenys, sudarę santuoką su Rusijos Federacijos piliečiais, savaime neįgyja Rusijos Federacijos pilietybės), taigi, jis neatitinka ir PĮ 7 straipsnio 7 punkte nustatyto dvigubos pilietybės įgijimo pagrindo. Dėl pareiškėjo nebuvo priimtas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, taip pat nebuvo priimtas sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, t. y. pareiškėjas neatitinka PĮ 7 straipsnio 9 punkte nurodytų dvigubos pilietybės pagrindų. Vadovaujantis Gyventojų registro duomenimis, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo tėvai 1990 m. kovo 11 d. gyveno Lietuvos Respublikoje, todėl, nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir jo atitikimo PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų reikalavimams, Migracijos departamentas rinko informaciją, ar pareiškėjas gali būti ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. asmens palikuonis. Migracijos departamentas, įvertinęs gautus archyvų atsakymus, teikime konstatavo, kad archyvuose nėra duomenų, jog asmens tėvai ir seneliai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., t. y. pareiškėjas neatitinka ir PĮ 7 straipsnio 4 punkte nurodytos dvigubos pilietybės sąlygos. Pareiškėjas skunde nenurodė jokios Konstitucijos normos, suteikiančios jam teisę į dvigubą pilietybę, juo labiau, kad jis iš pradžių turi kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo. Konstitucija ne tik nesuteikia teisės pareiškėjui, įgijus Rusijos Federacijos pilietybę, būti kartu ir Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau kaip tik nustato, kad dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik ypač reti ir išimtiniai.

14.       Migracijos departamentas paaiškino, kad vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės yra skelbiami viešai ir vadovaujantis asmens duomenų apsaugos reikalavimais, ministro įsakymai yra nuasmeninami. Pareiškėjas gavo Migracijos departamento pranešimą apie dėl jo priimtą sprendimą su sprendimo rekvizitais ir informacija, kad sprendimas yra paskelbtas Teisės aktų registre, todėl neturėjo kilti abejonių, jog Įsakymas priimtas būtent dėl jo, o skundo teiginiai, kad sprendimas yra nuasmenintas, nesudaro pagrindo teigti, jog šis sprendimas yra nemotyvuotas ar neteisėtas, jame nurodytos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios Įsakymo priėmimą ir esminės aplinkybės. Be to, teismai, nagrinėdami administracines bylas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo arba netekimo ir spręsdami dėl vidaus reikalų ministro įsakymų pagrįstumo, vertina būtent Migracijos departamento teikimuose nurodytus motyvus ir klausimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes. Todėl Migracijos departamento teikimo, kurio pagrindu yra priimtas įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, nurodymas Įsakyme laikytinas tinkamu šio įsakymo pagrindimu. Aprašo nuostatos (28 p.) neįpareigoja Migracijos departamento siųsti asmenims teikimus, kadangi šie teikimai yra skirti būtent vidaus reikalų ministrui, o ne asmeniui, kurio pilietybės klausimas yra sprendžiamas. Asmuo, gavęs vidaus reikalų ministro įsakymą ir norėdamas susipažinti su šiame įsakyme nurodytu Migracijos departamento teikimu, gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl šio teikimo išrašo pateikimo. Pareiškėjas šia galimybe pasinaudojo, susipažinęs su teikimu, turėjo galimybę teikti visus nesutikimo su šiame teikime nurodytomis aplinkybėmis motyvus, tačiau nė vieno tokio argumento nepateikė. Pareiga asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, grąžinti asmens tapatybės kortelę ir (ar) pasą Migracijos departamentui arba Lietuvos Respublikos konsulinei įstaigai, yra nustatyta Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje. Migracijos departamentas tik priminė pareiškėjui apie šią pareigą, kurią jis privalėjo įvykdyti pagal minėtą įstatymą nelaukdamas atskiro pranešimo.

15.       Pareiškėjo atstovas 2024 m. sausio 24 d. pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Lietuvoje esantys archyvai patvirtino, jog ne visa su gyventojų trėmimais susijusi informacija yra išlikusi, tikėtina, jog informacija apie pareiškėjo senelius egzistuoja Rusijos Federacijos archyvuose. Pareiškėjas dar 2022 m. liepos mėnesį kreipėsi į Rusijos Federacijos Pskovo srities valstybinį archyvą, prašydamas surasti informaciją apie savo senelį K. M. (gim. (duomenys neskelbtini) m.), tačiau atsakymo negavo. Pareiškėjas aktyviai siekė visus reikiamus su jo senelio tremtimi susijusius dokumentus gauti dar iki numatyto teismo posėdžio, todėl 2023 m. gruodžio 4 d. į Pskovo srities archyvą kreipėsi pakartotinai, tačiau 2024 m. sausio 23 d. gavo elektroninį laišką iš archyvo darbuotojo, kad prašymo įvykdymo terminas numatomas tik iki 2024 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas akcentavo, kad aktyviais veiksmais siekia gauti dokumentus, patvirtinančius jo senelio tremtį.

16.               Pareiškėjas 2024 m. gegužės 14 d. pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad visą gyvenimą buvo įsitikinęs, jog jo senelis K. M. buvo ištremtas iš Lietuvos per 1939 m. sovietų valdžios organizuotus vykusius masinius lietuvių trėmimus į Sibirą ir kitas tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijas Tolimuosiuose Rytuose. Pareiškėjui pavyko gauti pažymą iš Pskovo srities valstybinio archyvo, kuria patvirtinama, jog pareiškėjo senelis K. M. buvo lietuvis, 1938 m. gruodžio 10 d. atvykęs gyventi pas žmoną į Pskovo miestą. Taigi, pareiškėjo senelis nebuvo ištremtas, o į sovietinės Rusijos teritoriją pabėgo gyventi, siekdamas pasislėpti dar iki tremties, tikėtina, suprasdamas ir bijodamas nuolat didėjančios įtampos dėl galimo Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių. PĮ 7 straipsnis nustato, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę; arba yra šių asmenų palikuonys. Teikiant 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusį ir šiuo metu aktualų Pilietybės įstatymo projektą buvo pažymėta, jog juo yra išplečiamas ratas asmenų, kurie gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, nustatant, kad dvigubą pilietybę gali turėti visi asmenys, ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos ar iš jos pasitraukę iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgiję kitos valstybės pilietybę, t. y., kad dvigubą pilietybę gali turėti ir Lietuvos Respublikos piliečiai, ir jų palikuonys, pasitraukę iš Lietuvos iki 1940 metų birželio 15 d. Svarstant minėtą įstatymo projektą taip pat buvo akcentuota, jog asmenų, ištremtų iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., pasitraukusių iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. asmenų ir jų palikuonių, sąvokos iš esmės skiriasi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sąvoką „pasitraukimas“ reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos PĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-277-556/2016, 2014 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-349/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1204/2014). Tokį vertinimą patvirtina ir teleologinis nurodyto reguliavimo aiškinimas, jog pasitraukimo samprata buvo siejama su kilusiomis grėsmėmis. 2010 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo IV (pavasario) sesijos rytinio nenumatyto plenarinio posėdžio Nr. 217 stenogramoje yra nurodyta, jog svarstant dėl pasitraukimo sąvokos komitete buvo suprasta, ką tai reiškia. Komitetas, be kita ko, vertino, kad tai buvo asmens pasitraukimas iš okupacinio režimo, tai buvo visiškai kitoks asmens apsisprendimas, vengimas būti šiame režime. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teikė teismui įrodymus apie jo senelio išvykimą iš Lietuvos, jo tautybę. Pareiškėjas akcentavo, jog vidaus reikalų ministrė neteisėtai priėmė Įsakymą, nesulaukusi Apraše nustatyto 6 mėnesių termino, suteikiančio teisę pareiškėjui pateikti dokumentus apie atitiktį PĮ 7 straipsniui.  

 

II.

 

17.       Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

18.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas gimė 1978 m. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje. 2018 m. balandžio 17 d. pareiškėjui išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 2022 m. gruodžio 13 d. paskelbtas negaliojančiu. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, įrašas apie tai registre padarytas 2022 m. balandžio 28 d. Taip pat nėra ginčo, kad pareiškėjas turi Rusijos Federacijos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2022 m. gegužės 27 d.

19.       Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, gavęs informacijos, jog pareiškėjas įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, 2022 m. spalio 17 d. išsiuntė pareiškėjui elektroniniu paštu pranešimą, kuriuo informavo, kad pagal PĮ 26 straipsnio 2 ir 3 punktus Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o laiku neįvykdęs šios pareigos, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Tuo pačiu pranešimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jis, vadovaujantis Aprašo 3 punktu, pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę turi pateikti elektroniniu būdu prisijungus prie savo paskyros MIGRIS. Pareiškėjas buvo informuotas, kad dokumentų nagrinėjimas yra stabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo dienos, o nepateikus pranešimo ir trūkstamų dokumentų per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos Migracijos departamentui, pareiškėjui bus taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra.

20.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d. gavo informaciją iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje apie tai, jog pareiškėjas buvo atvykęs atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento, tačiau atsisakė paimti Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą bei pateikė Rusijos Federacijos vizą, galiojančią iki 2024 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas 2022 m. spalio 27 d., atsižvelgdamas į tai, kad pagal ANK 532 straipsnį nepranešimas apie įgytą kitos valstybės pilietybę užtraukia administracinę atsakomybę, pakartotinai kreipėsi į pareiškėją Migracijos departamentui žinomais jo elektroninio pašto adresais, prašydamas pateikti paaiškinimą, kada jis įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir dėl kokių priežasčių apie šį faktą neinformavo atitinkamų institucijų. Duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų sureagavęs į Migracijos departamento 2022 m. spalio 27 d. pranešimą, byloje nėra. Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2022 m. lapkričio 28 d. pakartotinai pakvietė pareiškėją 2022 m. gruodžio 5 d. atvykti į bylos nagrinėjimą pagal ANK 532 straipsnį, tačiau pareiškėjas neatvyko. 2022 m. gruodžio 5 d. pareiškėjui surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 532 straipsnį ir skirta 150 Eur bauda.

21.       Teismas nurodė, jog Migracijos departamentas, kadangi pareiškėjas neįvykdė savo pareigos per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos pateikti apie tai pranešimą Departamentui arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai, taip pat siekdamas patikrinti, ar pareiškėjas atitinka PĮ 7 straipsnio 4 punkte nustatytas sąlygas, 2022 m. spalio 18 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir Lietuvos ypatingąjį archyvą, 2022 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas pateikti šių archyvų turimus duomenis apie pareiškėjo tėvus ir jų gyvenimą Lietuvoje. Iš minėtų archyvų buvo gauti atsakymai, kad nėra duomenų, jog asmens tėvai ir seneliai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.

22.       Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas neatitinka PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant pareiškėjas, įgijęs Rusijos Federacijos pilietybę, galėtų būti kartu ir Lietuvos Respublikos piliečiu, vadovaudamasis PĮ 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu, 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ kreipėsi į vidaus reikalų ministrę, siūlydamas priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Vidaus reikalų ministrė, vadovaudamasi PĮ 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdama į Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikimą, 2022 m. gruodžio 12 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas su Įsakymo dalimi, kuria pripažinta, kad jis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, nesutinka ir prašo ją panaikinti kaip nepagrįstą.

23.       Teismas aptarė ginčui aktualias Konstitucijos 12 straipsnio, Pilietybės įstatymo (redakcija, galiojusi Įsakymo priėmimo metu, nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.) nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.

24.       Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2022 m. spalio 18 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, prašydamas pateikti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelė A. M. ir senelis K. M. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pat informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad nurodyti asmenys neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2022 m. lapkričio 3 d. pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad Biržų apskrities viršininko archyviniame fonde, Biržų valsčiaus valdybos išduotų vidaus pasų blankų apyskaitų byloje, duotųjų pasų žinių lape nurodyta, kad K. M., gyv. (duomenys neskelbtini), 1926 m. balandžio 13 d. išduotas vidaus pasas Nr. 5512/1258950. Prie to paties atsakymo Lietuvos centrinis valstybės archyvas pridėjo Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose esančio Biržų apskrities Biržų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojo M. K. buto – ūkio lapo kopiją. Departamentas 2022 m. spalio 18 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas atsiųsti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo motina E. K. (L. H.), gim. (duomenys neskelbtini), ir jos tėvai A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. M., gim. (duomenys neskelbtini), buvo ištremti iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos ypatingasis archyvas 2022 m. spalio 28 d. informavo, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto nepilnai išlikusiuose archyviniuose fonduose duomenų apie E. M. (M., M.), K., g. (duomenys neskelbtini), A. M. (M. M.), g. (duomenys neskelbtini), K. M. (M., M.), g. (duomenys neskelbtini), ištrėmimą iš Lietuvos TSR, nerasta. Departamentas 2022 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą, prašydamas atsiųsti informaciją ir dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo tėvas A. K., A., gim. (duomenys neskelbtini), buvo ištremtas iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos ypatingasis archyvas 2022 m. lapkričio 28 d. pateikė atsakymą, kad Lietuvos TSR vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto nepilnai išlikusiuose ir Lietuvos komunistų partijos archyviniuose fonduose duomenų apie A. K., A., g. (duomenys neskelbtini), tremtį, nerasta. Tuo pačiu raštu Lietuvos ypatingasis archyvas pateikė Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos Centro komiteto archyviniame fonde Nr. 4421 saugomoje nomenklatūros darbuotojo A. K., A., g. 1942 m. asmens byloje esančią A. K. 1970 m. spalio 20 d. parašytą autobiografiją, kurioje jis pateikė duomenis apie jo gyvenimą, šeimą ir veiklą Lietuvos TSR.

25.       Teismas pažymėjo, kad pagal Aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. birželio 1 d. iki 2023 m. vasario 2 d.) 23 punktą, jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir išsiunčia asmeniui per MIGRIS pranešimą, kad jis ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes.

26.       Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, jog A. K. atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų. Kaip nustatyta, pareiškėjas gimė Lietuvos Respublikoje, tačiau vėliau įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Nors pareiškėjas teigia, kad jis negalėjo pateikti dokumentų, patvirtinančių jo teisę turėti dvigubą pilietybę, kadangi Migracijos departamentas ir VRM nesilaikė duoto 6 mėnesių termino dokumentams pateikti, tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjas nei teismui, nei Migracijos departamentui ar VRM nepateikė įrodymų, paneigiančių padarytą išvadą, jog jis iš tiesų neatitinka PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų. Pareiškėjas skunde iš esmės remiasi tik procedūriniu institucijų pažeidimu, neva nesuteikus jam galimybės pateikti paaiškinimų ar papildomų dokumentų. Pareiškėjas 2022 m. spalio 17 d., 2022 m. spalio 27 d., 2022 m. lapkričio 28 d. buvo informuotas apie dėl jo atliekamą procedūrą, t. y. jo teisės turėti dvigubą pilietybę tikrinimą, buvo įpareigotas pateikti tai patvirtinančius duomenis, tačiau, net ir žinodamas apie šias procedūras, atsisakė priimti Migracijos departamento siunčiamus pranešimus, jam nepavyko jų įteikti, taigi, pareiškėjas pats nebendradarbiavo su Migracijos departamentu bei VRM.

27.       Teismas akcentavo ir tai, kad pareiškėjas, įgijęs kitos valstybės, t. y. Rusijos Federacijos, pilietybę, pagal PĮ 26 straipsnio 2 dalį per 2 mėnesius turėjo pareigą apie tai informuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą instituciją arba Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą, tačiau to nepadarė iki pat skundžiamo Įsakymo priėmimo, t. y. iki 2022 m. gruodžio 12 d. Todėl laikytina, kad pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog VRM, neatlikusi išsamaus tyrimo, priėmė skundžiamą Įsakymą, o tik tyrimo metu būtų buvę galima išsiaiškinti dėl pareiškėjo teisės turėti dvigubą pilietybę, kadangi net bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas neįrodė, jog tokią teisę jis turi (nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jo teisę turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės, t. y. Rusijos Federacijos, pilietybę). Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, jog jam turėjo būti suteikti 6 mėnesiai dokumentams pateikti, akcentavo, jog šis terminas Apraše numatytas kaip maksimalus, o ne minimalus, todėl Migracijos departamentas ar VRM neprivalėjo šio termino maksimaliai laikytis. Todėl šie pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo naikinti Įsakymo kaip neteisėto.

28.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog buvo įsitikinęs, kad jo senelis K. M. buvo ištremtas iš Lietuvos per 1939 m. sovietų valdžios organizuotus vykusius masinius lietuvių trėmimus į Sibirą ir kitas tuometinės Sovietų Sąjungos teritorijas Tolimuosiuose Rytuose, tačiau iš Pskovo srities valstybės viešosios įstaigos Pskovo srities valstybinio archyvo pažymos matyti, jog pareiškėjo senelis K. M. buvo lietuvis, 1938 m. gruodžio 10 d. atvykęs gyventi pas žmoną į Pskovo miestą. Taigi, pareiškėjo senelis nebuvo ištremtas, o į sovietinės Rusijos teritoriją išvyko nuolat gyventi pas sutuoktinę, tikėtina, baimindamasis nuolat didėjančios įtampos dėl galimo Antrojo pasaulinio karo ir jo pasekmių.

29.       Teismas, aptardamas asmens, pasitraukiusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę arba šių asmenų palikuonių, sampratą, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog sąvoką „pasitraukimas“ (Pilietybės įstatymo 7 str. 3 p.) reikia suprasti ir aiškinti ne bendrąja prasme, o kaip specialiąją reikšmę turintį teisinį terminą. Terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros jam kilusios grėsmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog ši grėsmė paprastai yra susijusi su okupacinio režimo suponuojamais apribojimais, kurie savo pobūdžiu yra pakankamai rimti, kad keltų grėsmę pagrindinėms žmogaus teisėms. Įvertinus to meto istorinį, teisinį ir politinį kontekstą, asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., reiškia asmenį, kuris būdamas Lietuvoje pagrįstai bijojo okupacinio režimo persekiojimo dėl religijos, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei, ir dėl šių priežasčių išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. bei negalėjo ar pagrįstai bijojo sugrįžti į Lietuvą. Ši grėsmė kiekvienu atveju turi būti įvertinama individualiai, atsižvelgiant į visus pagrindinių žmogaus teisių apribojimus, kurie buvo taikomi ar grėsė asmeniui prieš jam išvykstant iš Lietuvos. Tik nustačius, kad asmuo, atsižvelgdamas į individualią situaciją, galėjo pagrįstai baimintis, jog realiai bus okupacinio režimo persekiojamas, galima kalbėti apie asmens pasitraukimą iš Lietuvos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų prasme. Pateikiant nurodytos normos aiškinimą buvo pažymėta, jog tik toks sąvokos „pasitraukimas“ aiškinimas atitinka pilietybės instituto prigimtį ir prasmę, inter alia (be kita ko), tai, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą) bei konstitucinį reikalavimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Toks aiškinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-277-556/2016, 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-858-349/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-1204/2014.

30.       Teismas, atsižvelgęs į šį minėtos sąvokos aiškinimą, sutiko su pareiškėjo argumentais, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog aiškinant minėtą sąvoką terminas „pasitraukimas“ reiškia asmens išvykimą iš Lietuvos dėl tam tikros kilusios grėsmės, tačiau jis nėra suformavęs taisyklės ir vienareikšmio aiškinimo, kad tokia grėsmė yra siejama su asmens pasitraukimu išimtinai dėl okupacinio režimo keliamos grėsmės, taip atmetant kitas galimas priežastis. Iš esmės toks aiškinimas nepagrįstai susiaurintų Pilietybės įstatymo tikslus, plačiąja prasme neatitiktų įstatymų leidėjo ketinimų. Teismas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktuose išaiškinimuose grėsmės, susijusios su okupaciniais režimais, buvo akcentuotos atsižvelgus į šiose bylose nagrinėtas faktines aplinkybes, asmenų galimus pasitraukimo laikotarpius (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-277-556/2016, 2014 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-349/2014, 2014 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1204/2014). Šias išvadas patvirtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1204/2014 taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėja buvo persekiojama ar buvo kokių nors kitų aplinkybių, dėl kurių ji turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir priimti kitos šalies pilietybę.

31.       Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjo senelis pasitraukė iš Lietuvos būtent dėl jo persekiojimo ar kitų jam kylančių grėsmių, o, turimais duomenimis, jis savo noru išvyko iš Lietuvos gyventi pas savo žmoną, tačiau tai nesudaro pagrindo manyti, kad jo išvykimo priežastis buvo siekis pasislėpti, persekiojimas, grasinimai ar pan. Pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo jokių aplinkybių, dėl kurių jo senelis turėjo bėgti iš Lietuvos dėl galimai savo politinių pažiūrų, priklausymo atitinkamai tautybei ar išreikštos religijos, taip pat nėra duomenų, kad jis buvo persekiojamas sovietų valdžios ar jam galėjo būti grasinama.

32.       Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, jog Įsakyme nėra jokio faktinio pagrindo, jis visiškai nemotyvuotas, pareiškėjui nėra aišku, dėl kokio asmens Įsakymas yra priimtas, kadangi Įsakyme nurodyti tik inicialai – A. K., gimimo data bei gimimo valstybė, pažymėjo, kad pagal PĮ 36 straipsnį Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo, vidaus reikalų ministro įsakymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, taip pat galutiniai ir neskundžiami administracinių teismų sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įstatymų nustatyta tvarka skelbiami Teisės aktų registre. Viešai prieinamais duomenimis nustatyta, kad skundžiamas Įsakymas buvo paskelbtas Teisės aktų registre 2022 m. gruodžio 12 d. Nors Įsakyme nurodomi tik inicialai, gimimo data bei gimimo valstybė, tačiau pareiškėjas per MIGRIS gavo pranešimą, iš kurio turėjo galimybę suprasti, jog Įsakymas priimtas būtent dėl jo. Įsakyme yra pateiktos nuorodos į jo teisinį ir faktinį pagrindus, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjas neteko būtent todėl, jog įgijo kitos valstybės pilietybę ir neatitiko išimčių, leidžiančių turėti dvigubą pilietybę. Be to, išsamus teisinis ir faktinis pagrindas nurodyti Departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikime Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi dėl šių duomenų pateikimo į institucijas pateikti jo atžvilgiu priimtą teikimą, sprendimą ar pan., taip pat nėra duomenų, kad institucijos atsisakė jam tokius prašomus duomenis pateikti. Todėl teismas vertino, kad šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesutrukdė jam apskųsti teismui Įsakymo dalies dėl jo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Dėl minėtų priežasčių Įsakymo skundžiama dalis nelaikytina neatitinkanti VAĮ reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo jos panaikinti.

33.       Teismas konstatavo, kad ginčijamo Įsakymo dalis, kuria nuspręsta, jog pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, yra teisėta ir pagrįsta, priimta vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus įrodymus. Šios Įsakymo dalies naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

 

III.

 

34.       Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

35.       Pareiškėjas nurodo, kad Įsakymo priėmimo momentu nei Migracijos departamentas, nei atsakovas nedisponavo visa informacija, ja nėra disponuojama ir dabar, ar pareiškėjas atitinka bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų. Teismas nevertino, ar Migracijos departamentas, teikdamas siūlymą atsakovui, o atsakovas, priimdamas ginčijamą Įsakymo dalį, tikrai disponavo visa informacija apie pareiškėją, leidžiančia jam teigti, jog ginčijamo Įsakymo dalies priėmimo momentu, jis turėjo pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjas neatitinka bent vieno Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų. Iš byloje pateiktų ir teismo sprendime aprašytų dokumentų matyti, jog Migracijos departamentas surinko duomenis apie pareiškėją, jo tėvą A. K., mamą E. K., senelį ir močiutę A. M. ir K. M. (iš mamos pusės), tačiau nėra jokio paklausimo apie senelį ir močiutę: K. A. (P.) gim., 1906; K. S. (J.) iš tėvo pusės. Taigi Migracijos departamentas ir VRM nedisponavo visais duomenimis, kurie leistų teigti Įsakymo priėmimo momentu, jog pareiškėjas neatitinka bent vieno PĮ 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytų reikalavimų, ko pasekmėje, ginčijama Įsakymo dalis prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4, 5, 9 punktų, 10 straipsnio nuostatoms. Teismas šių argumentų neanalizavo, ir dėl jų nepasisakė, o tik citavo bylos medžiagą tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis, 86 straipsnis, 87 straipsnio 4 dalis.

36.       Pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamentas net netikrino (nesurinko duomenų) ar pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punkto reikalavimą (Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.), o teismas apie tai nepasisakė sprendime. Migracijos departamentas Pažymoje atsakovui nurodė: „Duomenų, kad minėti asmenys atitiktų bent vieno iš šių punktų reikalavimus, nėra“. Migracijos departamentas kreipėsi trimis raštais į archyvus ir pareiškėjas cituoja Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 3 d., Lietuvos ypatingojo archyvo 2022 m. spalio 28 d. ir 2022 m. lapkričio 28 d. atsakymuose pateiktus duomenis bei teigia, kad iš jų akivaizdu, jog Migracijos departamentas rinko duomenis tik dėl pareiškėjo atitikties PĮ 7 straipsnio 2 punkto reikalavimui, bet ne PĮ 7 straipsnio 3 punktui. Tai patvirtina, jog Migracijos departamentas neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, o atsakovo priimto ginčijamo Įsakymo dalis prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4, 5, 9 punktams, 10 straipsniui. 

37.       Pareiškėjas nesutinka su teismo aiškinimu dėl Aprašo 23 punkto 1 pastraipoje nustatyto termino tinkamo taikymo. Šis Aprašo punktas aiškiai nustato elgesio mechanizmą: jei Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, išsiunčiamas pranešimas nevėliau kaip per 6 mėnesius pateikti duomenis, taigi nustatytas vienas konkretus terminas – ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Migracijos departamento Rašte numatytas terminas informacijos pateikimui turėjo pasibaigti 2023 m. balandžio 17 d. Administracinė procedūra buvo sustabdyta, Migracijos departamento sprendimu suteikiant pareiškėjui terminą dokumentus pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Byloje nėra jokių duomenų, kad sustabdyta procedūra atnaujina, tokio administracinio sprendimo nėra priimta. Aprašo 23 punkto antra pastraipa reglamentuoja: „Jeigu asmuo per šio punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą terminą nepateikia prašomų dokumentų Migracijos departamentui šio punkto nustatyta tvarka, Migracijos departamentas tęsia asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą.“. Atitinkamai, Aprašo 27 punkto 2 pastraipa, kurioje nurodyta: „Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, pranešimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2, 4 ir 9 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šių prašymų, pranešimų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.“, leidžia Migracijos departamentui veikti tik tuomet, kai yra išlaikyta procedūra Aprašo 23 punkte. Vertinant abi Aprašo 23 punkto pastraipas bei Aprašo 27 punktą sistemiškai, toliau veikti Migracijos departamentas gali tik tuomet, kai sueina Aprašo 23 punkto 1 pastraipoje numatytas 6 mėnesių terminas. Teismas, vertindamas Aprašo 23 punkto pirmoje pastraipoje esantį terminą jį vertino atsietai nuo Aprašo 23 punkto 2 pastraipos, ir Aprašo 27 punkto, kas lėmė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, kurį atliko Migracijos departamentas ir atsakovas.

38.       Pareiškėjas nesutinka su jo veiksmų vertinimu kaip nebendradarbiavimu, nes jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti dokumentų, kadangi Raštu nustačius terminą, nesulaukus jo pabaigos, Migracijos departamentui neturint pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, surašoma Pažyma ir teikiama atsakovui, o atsakovas, neatlikęs jokio tyrimo, priima ginčijamo Įsakymo dalį. Tai, jog pareiškėjas neatsiliepė į dėl jo pradėtą administracinio nusižengimo teiseną, neatleidžia institucijos, galinčios priimti atitinkamus sprendimus, nuo pareigos laikytis Aprašo 23 straipsnio 1 pastraipos, vykdant visai kitą (administracinę) procedūrą, juo labiau, jos pačios Raštu nustatyto termino. Pilietybės atėmimo procedūra, reglamentuota Aprašu, ir administracinio nusižengimo teisena, reglamentuojama ANK, yra dvi skirtingos procedūros. Pareiškėjas sutinka, kad nepranešė atitinkamoms institucijoms apie tai, jog jis įgijo kitos valstybės pilietybę, ir už tai buvo nubaustas pagal ANK. Nepaisant to, Migracijos departamentui inicijavus pilietybės atėmimo procedūrą, turėjo būti taikomos Aprašo nuostatos, kurių jis privalėjo laikytis, ir jos tęsimo arba nutraukimo negali lemti aplinkybė dėl baudos pagal ANK skyrimas arba neskyrimas. Priimant skundžiamą Įsakymo dalį, buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, kurių teismas nevertino, o Aprašo 23 punkto 1 pastraipos nuostatas vertino netinkamai. Pareiškėjas, jei jam butų buvęs garantuotas Aprašo 23 punkto 1 pastraipoje imperatyviai nustatytas, ir Raštu suteiktas terminas, turėjo ir kitas galimybes veikti, kurių jis neteko dėl skubotų Migracijos departamento ir atsakovo veiksmų: rinkti duomenis, pateikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo ar atsiėmimo. Dėl procedūrinių pažeidimų, kuriuos pareiškėjas akcentavo skunde, pirmosios instancijos teismas nepasisakė. Todėl teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, 86 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dėl procedūrinių pažeidimų bei terminų, nustatytų administracinei procedūrai atlikti, pažeidimų vertinimo.

39.       Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisingai vertino išvykimo iš Lietuvos sąvoką, kaip tai suprantama Pilietybės įstatymo kontekste, dėl ko pažeidžiamas įrodymų vertinimo standartas.  Pareiškėjo įsitikinimu, teismas neteisingai vertino jo senelio išvykimą iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d., tokiu būdu neteisėtai konstatuodamas, jog pareiškėjas neturi teisės į dvigubą pilietybę. Pareiškėjas laikosi pozicijos, išdėstytos pirmosios instancijos teisme dėl jo senelio K. M. išvykimo iš Lietuvos iki 1940 metų birželio 15 d. ir teigia, kad jo išvykimas turi apimti Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 dalį – pareiškėjas yra asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. palikuonis. Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neanalizavo, nepagrįstai vertindamas šį išvykimą kaip neapimantį tremties. Pareiškėjas remiasi argumentais dėl 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Pilietybės įstatymo travaux préparatoires (parengiamieji darbai) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl asmens, pasitraukiusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijusio kitos valstybės pilietybę arba šių asmenų palikuonių, sampratos aiškinimo ir teigia, kad teismas nevertino, jog vidaus reikalų ministrė neteisėtai priėmė Įsakymą, nesulaukusi Apraše nustatyto 6 mėnesių termino, suteikiančio teisę pareiškėjui pateikti dokumentus apie atitiktį PĮ 7 straipsniui. Galiojant įstatymo viršenybės principui, skundžiama Įsakymo dalis naikintina dėl akivaizdaus procedūrinio pažeidimo, vedino vidaus reikalų ministrės viešų pasisakymų apie pareiškėją, nesant jokiam neigiamam teismo sprendimui, priimtam dėl pareiškėjo. Teismas formaliai vertino pareiškėjo pateiktą įrodymą – pažymą iš Pskovo srities valstybės viešosios įstaigos Pskovo srities valstybinio archyvo, kuria patvirtinama, jog pareiškėjo senelis K. M. buvo lietuvis, 1938 m. gruodžio 10 d. atvykęs gyventi pas žmoną į Pskovo miestą, ir, nors jį sprendime paminėjo, tačiau nevertino jo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 dalies kontekste, tokiu būdu padarymas šiurkštų įrodymų vertinimo pažeidimą.

40.       Pareiškėjas teigia, kad teismas nesivadovavo suformuota teismų praktika (ABTĮ 15 str. 1 d. pažeidimas) dėl administraciniam sprendimui keliamų turinio reikalavimų bei prieštaravimo  teisėtumo principui. Individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui. Vidaus reikalų ministrė, vykdydama viešojo administravimo funkcijas, pažeidė nešališkumo principą, nes prieš priimdama Įsakymą bei neatlikusi jokių administracinių procedūrų iš anksto viešai deklaravo, koks bus Įsakymo turinys. Migracijos departamentas be atskiro pareiškėjo kreipimosi negalėjo savo iniciatyva ištirti, ar pareiškėjas turi teisę į dvigubą pilietybę, ar ne, kadangi pirmiausia pareiškėjas turėjo kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo. Migracijos departamentas viršijo įgaliojimus, pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia bei įstatymo viršenybės principus, duomenis rinko selektyviai: ne apie visus asmenis ir tik vienu pagrindu (PĮ 7 str. 2 p.). Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Įsakymas nemotyvuotas, ir tai savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems administracinio sprendimo turinio reikalavimams, tai – pagrindas naikinti Įsakymo dalį vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė šio pažeidimo.

41.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė, ar Įsakymo dalis neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintam išsamumo principui, VAĮ 3 straipsnio 9 punkte nustatytam objektyvumo principui. Šių principų pažeidimai laikytini pagrindu panaikinti Įsakymo dalį vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas, nepasisakydamas dėl to, pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalį.

42.       Pareiškėjas teigia, kad teismas, net ignoruodamas aplinkybę, jog ne visi įrodymai byloje buvo surinkti dėl byloje neaptartų pareiškėjo senelių ir jų likimų, taip pat neatsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą raštą iš Rusijos archyvų, realiai patvirtinantį jo atitiktį PĮ 7 straipsnio 3 daliai, pažeidė rungtyniškumo, dispozityvumo, „aktyvaus teismo“ principus ir ABTĮ 67 straipsnio 1 dalies 2 punktą 80 straipsnį. Pareiškėjo vertinimu, teismas iš anksto buvo nusprendęs dėl pareiškėjo „keliamos“ grėsmės valstybės saugumui, nekreipė dėmesio į aplinkybes, tiesiogiai paneigiančias Įsakymo teisėtumą, o pareiškėjas procese neturėjo realių šansų apsiginti, nes jo argumentai bei įrodymai buvo ignoruojami, kas suponuoja ir proceso šalių lygiateisiškumo principo pažeidimą.

43.       Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nurodo, kad teismas viena vertus pripažino, jog nėra pakankamai duomenų nustatyti pareiškėjo atitiktį Pilietybės įstatymo 7 straipsnio aktualioms dalims (remiantis archyvų pateiktais atsakymais), kita vertus, kai pareiškėjas pateikė duomenis, patvirtinančius jo atitiktį Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 daliai, teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, tokiu būdu ją perkeldamas iš institucijų pareiškėjui su itin ribotais duomenų paieškos resursais. Tai buvo vienas iš pagrindinių pažeidimų procese. Pagal teismų praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles Migracijos departamentas ir atsakovas kaip proceso šalys turi pareigą pagrįsti savo nurodomus teiginius; atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas turi pareigą įrodyti motyvus, kuriais grindžiamas jo priimtas sprendimas; įrodyti asmens padarytą pažeidimą turi tai konstatavęs subjektas ir jokio teisinio pagrindo perkelti įrodinėjimo naštą pareiškėjui, kad jis nedarė tam tikrų teisės pažeidimų, nėra. Todėl įrodinėjimo našta tenka VRM, o ne pareiškėjui. Procese aiškiai identifikavus archyvinių duomenų trūkumą ir cituojant archyvų atsakymus, teismas nekonstatuoja, jog negalima daryti neabejotinos išvados apie Įsakymo teisėtumą, priešingai – teismas padaro visiškai neabejotiną išvadą apie tai, jog pareiškėjas, kurio seneliai ir tėvai buvo lietuviai, vėliau – Lietuvos Respublikos piliečiai, nepatenka į Pilietybės įstatymo 7 straipsnio taikymo sritį. Dėl to, perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjui, teismas pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 1 ir 4 dalis. 

44.       Atsakovas VRM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

45.       Atsakovas nurodo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, įgijo Rusijos Federacijos pilietybę. Teisminė gynyba neturėtų pralenkti viešojo administravimo. Atsižvelgiant į Aprašo 30 punktą, pareiškėjas, jausdamasis atitinkąs dvigubos pilietybės sąlygas, pirmiau turėtų kreiptis ne į teismą, o į Migracijos departamentą dėl Įsakymo dalies panaikinimo ab initio (iš pradžių). Juolab, kad pareiškėjas 2022 m. spalio 17 d. atsisakė priimti Migracijos departamento pranešimą. VRM nuomone, pareiškėjo protėviai iš tėvo pusės Migracijos departamentui galėjo būti nežinomi, todėl apie juos archyvų nebuvo klausta. Pareiga pateikti atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3, 4 punktams įrodymus tenka pareiškėjui. Pareiškėjas, atvykęs į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento, atsisakė paimti Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą su reikalavimu pateikti informaciją. Todėl VRM vertino, kad pareiškėjas vengia sužinoti Migracijos departamento reikalavimą, o reikalavimas nėra jam įteiktas. Jei reikalavimas nėra įteiktas, tai reikalavimui skirtas 6 mėnesių terminas neprasidėjo. Tokia neapibrėžta situacija negali tęstis neribotą laiką. Pagal teisės principą, kad niekas negali ginčyti savo veiksmų pasekmių, niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų ir ši situacija vertintina pareiškėjo nenaudai. Vienintelis materialus pareiškėjo atitikties PĮ 7 straipsniui ir galėjimo būti dvigubu piliečiu argumentas – pareiškėjo senelio atvykimas gyventi į Rusiją (Sovietų Sąjungą) 1938 m. Tačiau pareiškėjo senelis K. M. išvyko į Sovietų Sąjungos teritoriją. Jei jis grįžo į Lietuvą, tai jis nėra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nes neišvyko iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, o jei negrįžo į Lietuvą – taip pat nėra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nes ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (PĮ 2 str. 3 d.). Įsakymo motyvai nebūtinai turi būti išdėstyti pačiame Įsakyme, jie gali būti lydimajame akte – šiuo atveju Migracijos departamento teikime. Kadangi įsakymas skelbiamas TAR, Įsakymo motyvai negali būti viešinami. Migracijos departamentas neviršijo įgaliojimų. Pagal PĮ 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnį kitos valstybės pilietybės įgijimas yra Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindas. Šios taisyklės realizavimas negali priklausyti nuo asmens (šiuo atveju – pareiškėjo) noro pateikti duomenis.

46.       Trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

47.       Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas iki Migracijos departamento atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo (t. y. praėjus daugiau nei 2 metams nuo Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo dienos) nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo seneliai iš tėvo pusės atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 ar 3 punktą, taigi darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punkte nurodytų sąlygų būti dvigubu piliečiu. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas pateiks įrodymus, kad jis atitinka nurodytas sąlygas, vidaus reikalų ministras priims sprendimą pripažinti ginčijamą Įsakymą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio) pagal Aprašo 30 punktą. Būtent pareiškėjas turėjo pareigą įrodyti, kad jis atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punkte nurodytas sąlygas. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje yra apibrėžta, kad asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Migracijos departamentas nerinko duomenų apie pareiškėjo tėvų ir senelių išvykimą iš Lietuvos, kadangi jau surinkti duomenys leido daryti išvadą, kad jie neatitinka Pilietybės įstatyme įtvirtinto asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos. Tai nereiškia, kad ginčijamas Įsakymas yra nepagrįstas ar neteisėtas, nes tai savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas (nepatvirtina, kad pareiškėjo tėvai ar seneliai išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.). Teiginiai, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas nesulaukus Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. pranešime nurodyto 6 mėnesių termino, nesudaro pagrindo šį įsakymą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu, nes, surinkus papildomus duomenis ir dokumentus iš kitų šaltinių ir nustačius, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, sprendimas dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas Aprašo 27 punkte nustatytu terminu. Pareiškėjui buvo suteiktos visos galimybės pateikti Migracijos departamentui prašomą informaciją, tačiau pareiškėjas šiomis galimybėmis nesinaudojo, visus Migracijos departamento prašymus ignoravo ir, yra rimtas pagrindas manyti, kad tokiu savo neveikimu tik bandė išvengti sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo. Įsakymo priėmimo terminas nepaneigia jo teisėtumo, kadangi pareiškėjas iki šiol nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis atitinka bent vieną Pilietybės įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą dvigubos pilietybės turėjimo pagrindą. Lietuvos archyvuose esantys duomenys patvirtina, kad jau 1941 m. K. M. susituokė su A. M. (pareiškėjo senele) Lietuvoje, taip pat 1941 m. jiems gimė J. M. (pareiškėjo teta), o 1942 m. jų gyvenamoji vieta buvo Biržų apskrities (duomenys neskelbtini) kaime. Pareiškėjo pateikta Pskovo srities valstybinio archyvo pažyma nepaneigia Įsakymo teisėtumo, kadangi byloje esantys duomenys apie pareiškėjo senelį K. M. patvirtina, kad po pažymoje nurodyto laikotarpio jis gyveno Lietuvos teritorijoje, atitinkamai, jis neatitinka asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvokos, o pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktuose nurodyto dvigubos pilietybės turėjimo pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik nesuteikia teisės pareiškėjui, įgijus Rusijos Federacijos pilietybę, būti kartu ir Lietuvos Respublikos piliečiu, bet kaip tik nustato, kad dvigubos pilietybės atvejai gali būti tik ypač reti, išimtiniai. Tokie atvejai yra nustatyti Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje, o pareiškėjui šių atvejų neatitinkant, vidaus reikalų ministrė pagrįstai priėmė Įsakymą, kuriuo nusprendė, kad pareiškėjas netenka Lietuvos Respublikos pilietybės. Įsakymas tinkamai motyvuotas, pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, atitinka VAĮ. Nors pareiškėjas Rusijos Federacijos pilietybę įgijo daugiau nei prieš 2 metus, jis iki šiol nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiu, o jo skundo teiginiai neva buvo pažeistas rungimosi principas vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija, kuri nei pagrįsta teisės aktų nuostatomis, nei paneigia ginčijamo Įsakymo teisėtumą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

48.       Ginčas byloje kilo dėl vidaus reikalų ministrės 2022 m. gruodžio 12 d. įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ Nr. 1V-765 dalies, kuria atsižvelgus į Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikimą Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės neteko „A. K., gim. 1978 m. (duomenys neskelbtini), gim. valstybė – LIETUVA“, pagrįstumo ir teisėtumo.

49.        Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad skundžiama atsakovės Įsakymo dalis prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio nuostatoms, Pilietybės įstatymo atitinkamų straipsnių nuostatoms, Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, Aprašo atitinkamoms nuostatoms tokioje situacijoje, kurioje nesilaikyta Migracijos departamento pareiškėjui nurodyto 6 mėnesių termino atitinkamiems dokumentams pateikti ir todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė pateikti duomenis, patvirtinančius jo teisę būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu pagal tokią galimybę reglamentuojantį Pilietybės įstatymo 7 straipsnį. Be to, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad pareiškėjo, kuris su sutuoktine, praeityje gavusia leidimą gyventi Lietuvoje, iki santuokos ir santuokos metu susilaukė trijų nepilnamečiais Lietuvos piliečiais esančių vaikų, pilietybės netekimą inicijavęs Migracijos departamentas, kaip leidžia spręsti jo anksčiau priimtų bei kitoje administracinėje byloje analizuojamų sprendimų turinys, mano, jog pareiškėjo nepilnamečio vaiko galimas tėvas yra Rusijos Federacijos gynybos ministras, kuris 2022 m. spalyje nurodytas „internetinės tėvystės nustatymo“ informacijoje, skleistoje Lietuvos ir kitų valstybių žiniasklaidos priemonėse, melagingai paviešinusiose, kad nesantuokinės to ministro dukros motina nutraukė romaną su juo ir ištekėjo už Lietuvos smulkaus verslininko, kuris to ministro dukrą pripažino kaip savo, todėl ji gavo Lietuvos pilietybę 2019 m.

50.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatuodamas, kad pareiškėjas, gimęs Lietuvoje 1978 m., iš esmės remiasi tik galimai padarytu procedūriniu pažeidimu, kuriuo nesilaikyta Migracijos departamento pareiškėjui nurodyto 6 mėnesių termino pateikti jo teisę turėti dvigubą pilietybę patvirtinančius duomenis ir dokumentams, tačiau tokių duomenų ir dokumentų nepateikimas neįvyko dėl esą pareiškėjui nesudarytos galimybės pateikti minėtus dokumentus per nurodytą 6 mėnesių terminą, kadangi pareiškėjas net teismui bylos nagrinėjimo metu nepateikė įrodymų, paneigiančių Migracijos departamento ir VRM padarytą išvadą, jog jis neatitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas vertino, kad pareiškėjas savo sąmoningais veiksmais elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai, kai 2022 m. spalio 17 d., 2022 m. spalio 27 d., 2022 m. lapkričio 28 d. būdamas informuotas ir žinodamas apie jo atžvilgiu atliekamą teisės turėti dvigubą pilietybę tikrinimo procedūrą, taip pat būdamas įpareigotas pateikti tokią teisę patvirtinančius duomenis, atsisakė priimti Migracijos departamento siunčiamus pranešimus, nebendradarbiavo su šiuo departamentu ar VRM, ir, turėdamas Rusijos Federacijos pilietybę, iki skundžiamo Įsakymo priėmimo 2022 m. gruodžio 12 d. akivaizdžiai nevykdė Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos apie tai per 2 mėnesius informuoti atitinkamas Lietuvos Respublikos institucijas. Teismas akcentavo, kad minėtas 6 mėnesių terminas Apraše numatytas kaip maksimalus, bet ne minimalus, todėl nebuvo privalu jo maksimaliai laikytis ginčo situacijoje, t. y. pareiškėjo argumentai dėl tokio termino nesilaikymo nesudaro pagrindo naikinti Įsakymą kaip esą neteisėtą. Be to, teismas atitinkamai pažymėjo, kad pareiškėjas, galėdamas gauti pranešimą apie Įsakymą per MIGRIS ir apskųsti teismui atitinkamą Įsakymo dalį ar prireikus susipažinti su Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu atsakovei, turėjo ir atitinkamai įgyvendino galimybę suprasti, jog skundžiama Įsakymo dalis, kurioje nurodyti pareiškėją identifikuojantys inicialai „A. K.“ ir gimimo data bei gimimo valstybė, priimta būtent jo atžvilgiu, taip pat žinoti tokios Įsakymo dalies teisinį ir faktinį pagrindą.

51.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad skundžiamos Įsakymo dalies teisėtumo patikrą atlikusio pirmosios instancijos teismo sprendimu esą pažeista ne tik iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatų, bet ir iš Konstitucijos bei jos oficialiosios sampratos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime kylanti pareiškėjo, kurio senelis politiškai motyvuotai pasitraukė iš Lietuvos 1938 m., teisė būti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės (Rusijos Federacijos) piliečiu. Be to, pirmosios instancijos teismas esą netinkamai vertino skundžiamos Įsakymo dalies atitiktį Viešojo administravimo įstatyme nustatytiems reikalavimams. Tokia neatitiktis esą nustatytina atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens netinkamai rinktų duomenų ir nustatytų faktinių aplinkybių aspektu, taip pat Įsakymo nemotyvavimo ir prielaidų veiksmingai jį apskųsti teismui nesudarymo aspektu. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės neteisėtai priimto Įsakymo tuo aspektu, kad Įsakymas priimtas nesulaukus Apraše nustatyto 6 mėnesių termino, per kurį pareiškėjas turėjo teisę pateikti dokumentus apie įgytos kitos valstybės pilietybės atitiktį Pilietybės įstatymo 7 straipsniui. 

52.       Atsakovė VRM atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad įstatymas nereikalauja to, kas neįmanoma tokioje situacijoje, kai Migracijos departamentas gali gauti duomenis tik iš Lietuvos valstybės institucijų ir informacinių sistemų ir neturi galimybės gauti visus reikiamus duomenis apie pareiškėjo protėvius (8 prosenelius, 4 senelius) ir jų išvykimą gyventi į kitą valstybę. Todėl pareiškėjui tenka pareiga pateikti įrodymus dėl jo, turinčio dviejų valstybių pilietybes, atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2-4 punktams. Jei pareiškėjo senelis K. M. 1938 m. išvyko į Sovietų Sąjungą ir vėliau grįžo į Lietuvą, tai jis nėra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Be to, skundžiamos Įsakymo dalies argumentai yra šio Įsakymo lydimajame akte, t. y. Įsakyme nurodytame Migracijos departamento teikime.

53.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad Lietuvoje (duomenys neskelbtini) gimusio pareiškėjo, kuris įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ne gimimu ir nebuvo išvykusiu iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., tėvai pagal Gyventojų registro duomenis 1990 m. kovo 11 d. gyveno Lietuvos Respublikoje, todėl ši faktinė aplinkybė neatitinka Pilietybės įstatyme įtvirtinto asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir neturėjusio nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d., pilietybės reglamentavimo. Esant šiems surinktiems tėvų gyvenimo Lietuvos Respublikoje 1990 m. kovo 11 d. duomenims, kurie leido daryti išvadą, kad pareiškėjo tėvai ir seneliai neatitinka Pilietybės įstatyme įtvirtintos išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. asmens (neturėjusio nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d.) sąvokos, Migracijos departamentas nerinko papildomų duomenų apie pareiškėjo tėvų ir senelių išvykimą iš Lietuvos, tačiau, nagrinėdamas klausimą dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir jo atitikimo Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktų reikalavimams, rinko informaciją, ar pareiškėjas gali būti ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. asmens palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas), todėl vien minėtų papildomų duomenų nerinkimas nereiškia ginčijamos Įsakymo dalies nepagrįstumo ar neteisėtumo, nes tie papildomi duomenys savaime nepatvirtina pareiškėjo atitikties Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatoms, t. y. nepatvirtina, kad pareiškėjo tėvai ar seneliai išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. tuo aspektu, kad tėvai 1990 m. kovo 11 d. gyveno Lietuvos Respublikoje.

54.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

55.       Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

56.        Nėra ginčo dėl pareiškėjo, kaip ir jo senelio K. M., buvimo lietuvių kilmės asmeniu ir pareiškėjo gimimo Lietuvoje 1978 m. bei jo tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d. Taip pat nėra ginčo dėl pareiškėjui 2018 m. balandžio 17 d. išduoto Lietuvos Respublikos paso Nr. (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo turimos Rusijos Federacijos pilietybės ar byloje esančios ją patvirtinančios Rusijos Federacijos paso Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto 2022 m. gegužės 27 d., kopijos. Tačiau nesutariama, ar pareiškėjas, kaip iki 1940 m. birželio 15 d. iš Lietuvos išvykusio jo senelio, turėjusio Biržų valsčiuje 1924 m. išduotą vidaus pasą, palikuonis, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir Pilietybės įstatymą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, ir ar toks klausimas pagrįstai bei teisėtai išspręstas skundžiamoje atsakovės VRM Įsakymo dalyje pagal visus objektyvius duomenis tuo aspektu, kad Migracijos departamentui kreipiantis teikimu į VRM ir šios ministerijos vadovei priimant Įsakymą galimai nebuvo įvertinti visi duomenys, įskaitant pareiškėjo iš Rusijos Federacijos (Pskovo srities valstybinio archyvo) gautus archyvinius duomenis, apie pareiškėjo senelį, lietuvių kilmės asmenį K. M., J., gimusį 1906 m. ir atvykusį iš Biržų m. į Pskovo m. 1938 m. gruodžio 10 d. dirbti žirgyne ir gyventi kartu su Pskovo m. nuolat gyvenusia jo žmona (gim. (duomenys neskelbtini)), kuri buvo rusų tautybės.

57.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 1978 m. Lietuvoje gimęs pareiškėjas Maskvoje (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Rusijos Federacijos piliete, su kuria augino tris nepilnamečius vaikus, gimusius Maskvoje atitinkamai (duomenys neskelbtini), iš kurių du jauniausi vaikai, gimę (duomenys neskelbtini), įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę (Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gimimo įrašai). Pareiškėjas turėjo iki 2024 m. kovo 11 d. galiojusį Rusijos Federacijos išduotą leidimą laikinai gyventi šioje valstybėje. Byloje esantys iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išversti Maskvoje 2019 m. rugpjūčio 9 d. įsteigtos ir registruotis bei šiame mieste buveinę turėjusios ribotos atsakomybės bendrovės „A.E.INVEST“ 2022 m. spalio 13 d. duomenys nurodo šio juridinio asmens veiklos sritis (kaip antai statybos projektų kūrimas, gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statyba), taip pat dalyviu (steigėju) buvusį fizinį asmenį, kurio dalies dydis procentais – 100, ir kuris yra Rusijos Federacijos pilietis (įrašas apie tai padarytas 2022 m. balandžio 28 d.). Šis asmuo yra pareiškėjas nagrinėjamu atveju. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas 2022 m. spalio 17 d. išsiuntė pareiškėjui (nurodant jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) Vilniuje) šiai institucijai žinomu jo elektroninio pašto adresu (@protonmail.com) pranešimą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“. Šio pranešimo 6 pastraipose atitinkamai nurodyta, kad departamento Pilietybės skyrius gavo informaciją apie pareiškėjo įgytą Rusijos Federacijos pilietybę (1 pastraipa) ir todėl pranešėjas informuojamas, jog jis, vadovaujantis Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Dokumentų teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo 3 punktu, turi pateikti pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę elektroniniu būdu prisijungdamas prie savo paskyros Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) adresu www.migracija.lt, ir minėtame pranešime turi nurodyti, kada įgijo kitos valstybės pilietybę, pateikti įgijimo datą patvirtinančius dokumentus ir nurodyti, ar atitinka Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9 ar 11 punktų reikalavimus ar vieno iš jų reikalavimus (2 pastraipa) ir, pateikęs pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę, turi kartu rezervuoti vizitą į Migracijos departamentą ar konsulinę įstaigą bei per 4 mėnesius nuo šio pranešimo užpildymo per MIGRIS dienos asmeniškai atvykti į Migracijos departamentą ar konsulinę įstaigą; atvykęs turi pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas buvo pridėjęs, pildydamas pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę, originalus arba dokumentų originalų notarine ar jai prilyginta tvarka patvirtintas kopijas, kartu turi pateikti atitinkamai patvirtintą dokumentų vertimą į lietuvių kalbą (3 pastraipa). Be to, nurodoma, kur galima rasti daugiau informacijos (4 pastraipa). Be to, nurodomas Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytas reglamentavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o laiku neįvykdęs šios pareigos, atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (5 pastraipa). Be to, pareiškėjas informuojamas, jog vadovaujantis Aprašo 23 punktu, dokumentų nagrinėjimas yra stabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos, tačiau pareiškėjui nepateikus pranešimo ir trūkstamų dokumentų Migracijos departamentui per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos, jam būtų taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra (6 pastraipa). 

58.       Pareiškėjas į minėtą pranešimą nereagavo, prie savo paskyros sistemoje MIGRIS neprisijungė ir, pasak Migracijos departamento (gavusio 2022 m. spalio 18 d. informaciją iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje), atvykęs į Lietuvos Respublikos ambasadą Rusijos Federacijoje atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento atsisakė paimti jam skirtą minėtą Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą (byloje nėra duomenų ar pareiškėjo pateiktų įrodymų arba jo skundo ir apeliacinio skundo argumentų, kuriais būtų neigiamas pareiškėjo nereagavimas į minėtą raštą ar jo apsilankymas minėtoje ambasadoje arba joje įvykęs atsisakymas atsiimti minėtą raštą).

59.       Migracijos departamentas 2022 m. spalio 27 d. išsiuntė pareiškėjui (nurodant jo gyvenamąją vietą S. K. gatvėje, Vilniuje) šiai institucijai žinomais jo elektroninio pašto adresais (atitinkamai @protonmail.com ir @)gmail.com) pranešimą „Dėl nepranešimo apie įgytą užsienio šalies pilietybę“ ir jo atitinkamose 4 pastraipose nurodė, kad departamentas gavo informaciją apie pareiškėjo įgytą Rusijos Federacijos pilietybę (1 pastraipa), todėl informuoja, kad Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai, o laiku neįvykdęs šios pareigos atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas apie įgytą kitos šalies pilietybę įgaliotų institucijų per nustatytą terminą neinformavo (2 pastraipa), todėl Migracijos departamentas šiuo metu renka medžiagą administracinės teisenos pradėjimui pareiškėjo atžvilgiu pagal Administracinių nusižengimų kodekso 532 straipsnį, kuriame nurodoma, kad nepranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo reikalavimus užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų (3 pastraipa) ir prašo pareiškėjo per keturiolika dienų pateikti paaiškinimą, kada jis įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir dėl kokių priežasčių apie šį faktą neinformavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos ar Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės, bei nurodo būsimą dėkingumą, jeigu paaiškinimas būtų pasirašytas elektroniniu parašu (4 pastraipa).

60.       Pareiškėjas į minėtą 2022 m. spalio 27 d. pranešimą nesureagavo ir neteikė prašomos informacijos.

61.       Migracijos departamentas 2022 m. lapkričio 28 d. kvietė pareiškėją atvykti į bylos pagal ANK 532 straipsnį, numatantį administracinę atsakomybę už nepranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę, nagrinėjimą 2022 m. gruodžio 5 d. Pareiškėjas neatvyko. Tai neužkirto kelio 2022 m. gruodžio 5 d. surašyti pareiškėjui administracinio nusižengimo protokolą pagal minėtą ANK 532 straipsnį ir skirti jam 150 Eur baudą. 

62.       Pareiškėjui neįvykdžius pareigos per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos pateikti apie tai pranešimą Migracijos departamentui arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai, Migracijos departamentas siekė patikrinti pareiškėjo atitiktį Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkte nustatytoms sąlygoms ir kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kurių gavo atsakymą, kad nėra duomenų, kad asmens tėvai ir seneliai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Antai Lietuvos centrinis valstybinis archyvas 2022 m. lapkričio 3 d. pažymoje Nr. R4-3699 Migracijos departamentui (atsakant į jo 2022 m. spalio 18 d. paklausimą Nr. 22SD10896) nurodė, kad „Biržų apskrities viršininko archyviniame fonde, Biržų valsčiaus valdybos išduotų vidaus pasų blankų apyskaitų byloje, duotųjų pasų žinių lape nurodyta, jog K. M., gyv. (duomenys neskelbtini), 1926-04-13 išduotas vidaus pasas Nr. 5512/1258950, (pavardė, gyvenamoji vieta – taip dokumente; gimimo metai – nenurodyti). <...> PASTABA. Daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad K. M. (M.), g. (duomenys neskelbtini), <...> buvo Lietuvos Respublikos pilietis, daugiau žinių apie A. M. (M.), g. (duomenys neskelbtini), dokumentų apie jos turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, <...> nerasta.“ Tai įvertinęs Migracijos departamentas laikėsi pozicijos, kad surinkti duomenys yra pakankami inicijuoti sprendimą dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir todėl 2022 m. gruodžio 7 d. teikimu Nr. 22TR209 pasiūlė vidaus reikalų ministrei priimti sprendimą, kad pareiškėjas neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Šiame teikime atitinkamai nurodyta, kad pareiškėjui 2018 m. balandžio 17 d. išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) galioja ir yra negrąžintas, nors šis asmuo įgijo Rusijos pilietybę, kurią patvirtina Rusijos Federacijos juridinių asmenų registro išrašas, padarytas 2022 m. balandžio 28 d. ir nurodantis pareiškėjo turimą Rusijos Federacijos pilietybę, todėl Migracijos departamentas kreipėsi į Lietuvos ypatingąjį archyvą ir į Lietuvos centrinį valstybės archyvą patikrinti, ar asmuo atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 p. nustatytas sąlygas, kurios buvo paneigtos iš minėtų archyvų gautais atsakymais, kad nėra duomenų, kad asmens tėvai ir seneliai buvo ištremti iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. Vidaus reikalų ministrė, atsižvelgdama į teikime nurodytas aplinkybes, 2022 m. gruodžio 12 d. priėmė pareiškėjo minėtoje dalyje skundžiamą Įsakymą „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ Nr. 1V-765 (TAR, 2022-25255). Šiame Įsakyme, nustatyta, kad vidaus reikalų ministrė, vadovaudamasi Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdama į Migracijos departamento 2022 m. gruodžio 7 d. teikimą Nr. 22TR209 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, nusprendžia, jog „Lietuvos Respublikos pilietybės neteko šie asmenys: <...> „A. K., gim. 1978 m. (duomenys neskelbtini), gim. valstybė – LIETUVA“. Kitų trijų asmenų, nurodytų pareiškėjo neskundžiamose Įsakymo dalyse, inicialai ir gimimo datos nesutampa su byloje esančiais pareiškėjo ir jo sutuoktinės augintų trijų nepilnamečių vaikų duomenimis.

63.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas – konstitucinio pilietybės instituto elementas, vadinamasis subinstitutas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje: „Pilietybės <...> netekimo tvarką nustato įstatymas“ (12 str. 3 d.). Tai lemia, kad įstatymų leidėjas konstituciškai privalo reglamentuoti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą ir su tuo susijusių pilietybės santykių esminius aspektus. Tai darydamas įstatymų leidėjas neabejotinai turi diskreciją nustatyti, kad vidaus reikalų ministras priima individualius aktus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo atitinkamais atvejais.

64.       Pabrėžtina, kad pilietybės netekimo reglamentavimas įstatymu determinuotas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.

65.       Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiojoje doktrinoje, ypač 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, išplėtota Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies samprata. Jos pagrindą sudaro tokios doktrininės nuostatos: 1) „<...> Lietuvos Respublikos pilietis kartu negali būti ir kitos valstybės pilietis, o kitos valstybės pilietis kartu negali būti ir Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau šis Konstitucijoje įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas nėra absoliutus – pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį įstatymas gali ir turi numatyti atskirus atvejus, kai asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“; 2) „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti Lietuvos Respublikos pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“.

66.       Be to, akcentuotina, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 13 d. sprendime išaiškino, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi, nes juo būtų sudarytos prielaidos dvigubai (daugybinei) pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu.

67.       Akcentuotina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendime nusprendė neaiškinti Lietuvos Respublikos Seimo keltą teisėkūros perspektyvos klausimą, „ar santykinai didelis dvigubą pilietybę jau turinčių asmenų skaičius nesuponuoja, kad, laikantis teisinio lygiateisiškumo principo, analogiškas teisinis reglamentavimas turėtų būti taikomas ir kitai išvykusiųjų kategorijai – tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie iš Lietuvos išvyko po 1990 m. kovo 11 d.“ Minėtame Konstitucinio Teismo sprendime nurodyta, kad „Konstituciniam Teismui pateiktais Valstybės įmonės Registrų centro Gyventojų registro departamento turimais duomenimis, 25 423 Lietuvos Respublikos piliečiai turi dvigubą (daugybinę) pilietybę, bendras Lietuvos Respublikos piliečių skaičius – 3 419 696 asmenys. Taigi šiuo metu dvigubą (daugybinę) pilietybę turi 0,74 proc. visų Lietuvos Respublikos piliečių“.

68.       Vadinasi, nagrinėjamu atveju sprendžiamo administracinio ginčo esmine aplinkybe laikytina, be kita ko, tai, kad pareiškėjas neįrodinėja, jog jo tėvai ir jis, gimęs Lietuvoje 1978 m., iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvyko iš Lietuvos gyventi į kitas valstybes, t. y. jų nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d.

69.       Be to, pažymėtina, kad byloje sprendžiamas ginčas susijęs su konstituciškai reglamentuojama ir Konstitucinio Teismo doktrinoje išaiškinta Lietuvos Respublikos geopolitine orientacija, t. y. naryste Europos Sąjungoje ir Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje, taip pat su minėtame Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime aiškintu Seimo iškeltu įstatymų leidybos perspektyvos „iš esmės pasikeitusiomis aplinkybėmis“ klausimu, kuris buvo oficialiai (visos oficialiosios konstitucinės doktrinos kontekste) įvertintas taip: „Pareiškėjo Seimo prašyme Konstituciniam Teismui nurodytos aplinkybės – Lietuvos Respublika tapo Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos ir Europos Sąjungos nare, labai daug Lietuvos Respublikos piliečių iš Lietuvos išvyko gyventi į kitas valstybes ir įgijo kitos valstybės pilietybę, padaugėjo į kitas valstybes išvykusių Lietuvos Respublikos piliečių santuokų su kitų valstybių piliečiais ir tokias santuokas sudariusiems asmenims gimę vaikai įgijo ir kitos valstybės pilietybę, Jungtinei Karalystei nutarus pasitraukti iš Europos Sąjungos daug joje gyvenančių Lietuvos Respublikos piliečių gali siekti tapti Jungtinės Karalystės piliečiais, o jais tapę netektų Lietuvos Respublikos pilietybės ir kt. – savaime negali pakeisti Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyto reguliavimo turinio“.  

70.       Vadinasi, grėsmių nacionaliniam saugumui kontekste aktuali Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime patikslinta dvigubos (daugybinės) pilietybės konstitucinių pagrindų išplėtimo perspektyvos pagal geopolitinę orientaciją samprata tuo aspektu, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies pakeitimo referendumu kriterijumi gali būti ir Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, tačiau, referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos ir įgiję Europos Sąjungos arba (ir) Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos valstybės narės pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

71.       Pažymėtina, kad Lietuvoje 2019 m. gegužės 12 d., kartu su pirmuoju Respublikos Prezidento rinkimų turu, surengtas referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo (prieš tai vyko Lietuvos išeiviją įtraukusi referendumo kampanija). Šis referendumas įvyko (dalyvavo 53,16 % rinkėjų; „už“ pasisakė 73,92 % dalyvavusiųjų), tačiau Konstitucijos pakeitimas nebuvo priimtas, pritrūkus pritarimui, t. y. „už“ pasisakius mažiau nei pusei visų piliečių. Šiame kontekste paminėtina, kad 2024 m. gegužės 12 d., taip pat kartu su pirmuoju Respublikos Prezidento rinkimų turu, antrą kartą surengtas referendumas dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, tačiau ir šiuo įvykusiu referendumu (dalyvavus 53,16 % rinkėjų; „už“ pasisakius 73,92 % dalyvavusiems) Konstitucijos pakeitimas nebuvo priimtas, pritrūkus pritarimo, t. y. „už“ pasisakius mažiau nei pusei visų piliečių. Taigi dvigubos (daugybinės) pilietybės griežtas konstitucinis ribojimas ir jo sušvelninimas referendumo būdu – Lietuvos Respublikos piliečiams, juo labiau gyvenantiems kitose valstybėse, neabejotinai žinomas ir žinotinas Lietuvos valstybinės bendruomenės visuotinių diskusijų, ypač išeivijoje, dalykas, ypač nuo 2019 m., t. y. bent keletą metų anksčiau nei buvo priimtas pareiškėjo minėtoje dalyje skundžiamas atsakovės Įsakymas.

72.        Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinio Teismo plėtojama oficialioji doktrina, suformuluota 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime ir akcentuojama pareiškėjo apeliaciniame skunde, atskleidžia įstatymų leidėjo turimą konstitucinį pagrindą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, ir kad būtų įtvirtintas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutas, taikytinas Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.

73.       Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas, kuris neginčija savo gimimo Lietuvoje 1978 m. ir tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d., negali būti tapatinamas su „lietuviais, gyvenančiais kitose valstybėse“ ar „užsienio lietuviais“, kurie nurodomi minėtame Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime, kuris akcentuojamas pareiškėjo apeliaciniame skunde.

74.       Pilietybės įstatyme (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad „Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: <...> įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus‘‘ (24 str. 2 p.); Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (26 str. 1 d.); „Vidaus reikalų ministras <...> priima sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo <...> įgijus kitos valstybės pilietybę <...>“ (32 str. 3 p.). Be to, Pilietybės įstatyme nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: <...> 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (7 str. 2-4 p.); asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją (2 str. 3 d.); Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 str. 7 d.).

75.       Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išlyga „jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje“, sistemiškai aiškinama kitų minėtų šio įstatymo nuostatų kontekste, lemia, kad tiek minėto išvykusio asmens, tiek jo palikuonio, kuris gali būti suprantamas jo vaiko, vaikaičio ir provaikaičio aspektais, gyvenamajai vietai 1990 m. kovo 11 d. buvus ne Lietuvoje po jų išvykimo iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę, jie visi (kiekvienas atskirai) gali įgyvendinti teisę būti Lietuvos Respublikos piliečiu ir kartu kitos valstybės piliečiu pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3, 4 punktus bei 2 straipsnio 3 dalį ir 7 dalį.

76.       Vadinasi, asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę, vaikas ar vaikaitis arba provaikaitis negali būti vertinamas kaip toks iš Lietuvos iki minėtos datos išvykusiojo asmens palikuonis, kuris gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, nes jis gimė Lietuvoje iki 1990 m. kovo 11 d., jo tėvams (seneliams) sugrįžus nuolat gyventi į Lietuvą iki 1990 m. kovo 11 d. ir turėjus nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d.

77.       Pažymėtina, kad Pilietybės įstatymą įgyvenančiu Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 280 patvirtintame Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos apraše (ginčui aktuali 2021 m. rugsėjo 22 d. redakcija; TAR, 2021-19961) nustatyta, kad šis Aprašas reglamentuoja, be kita ko, dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo nagrinėjimą (1 p.); jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir išsiunčia asmeniui per MIGRIS pranešimą, kad jis ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ir 11 punktuose nurodytas aplinkybes (23 p.); jeigu kitos valstybės pilietybę įgijęs Lietuvos Respublikos pilietis pateikia prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, Migracijos departamentas, pateikęs šį prašymą svarstyti Pilietybės reikalų komisijai, stabdo dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą ir šį nagrinėjimą tęsia tik tada, kai Migracijos departamente iš Pilietybės reikalų komisijos gaunama informacija apie asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo išnagrinėjimą (24 p.); „Migracijos departamentas, išnagrinėjęs <...> pranešimus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2, 4 ir 9 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo šių <...> pranešimų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo priėmimo konsulinėje įstaigoje ar Migracijos departamente dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (27 p.); „jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, paaiškėja, kad asmuo atitiko bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktuose nurodytų sąlygų arba Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytas sąlygas, kai sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas po 2021 m. sausio 1 d., Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio)“ (30 p.).

78.       Minėto Aprašo nuostatų sistemos kontekste pažymėtina, kad 6 mėnesių terminas Aprašo 23 punkte siejamas su hipoteze kaip teisine situacija „jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

79.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįstai grindžiami, be kita ko, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu ir jo tam tikromis doktrininėmis nuostatomis, kuriomis pabrėžiama kitose valstybėse gyvenančių lietuvių (užsienio lietuvių) teisės tapti Lietuvos Respublikos piliečiais specialaus reguliavimo įstatymu svarba: „Konstitucijos 32 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje, reiškia, kad visi užsienyje gyvenantys lietuviai, kad ir kur būtų jų nuolatinė gyvenamoji vieta, turi teisę bet kada grįžti į Lietuvą – savo etninę tėvynę. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris atkirstų užsienyje gyvenančius lietuvius nuo lietuvių tautos. Iš užsienyje gyvenančių lietuvių negali būti atimta galimybė dalyvauti, jeigu jie to siekia, lietuvių tautos gyvenime. Užsienio lietuviai – sudedamoji, neatskiriama lietuvių tautos dalis. Tai yra konstitucinis pagrindas įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, turėtų teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis, negu kiti asmenys, siekiantys Lietuvos Respublikos pilietybės (inter alia kad užsienio lietuviams, siekiantiems Lietuvos Respublikos pilietybės, nebūtų taikomos įprastinės natūralizacijos sąlygos). Tai taip pat yra konstitucinis pagrindas įstatymuose įtvirtinti ir teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo institutą, taikytiną Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems užsienio lietuviams, ypač jeigu jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais.“

80.       Šiose Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatose atskleidžiami konstituciniai reikalavimai įstatymu nustatytinam pilietybės santykių reguliavimui, kai: 1) lietuviai, gyvenantys kitose valstybėse, įgyvendina Konstitucijos suponuojamą teisę tapti Lietuvos Respublikos piliečiais kitokiomis (lengvesnėmis) sąlygomis; 2) užsienio lietuviai, kurių jie arba jų tėvai, seneliai, proseneliai prieš tai buvo susiję su Lietuva pilietybės santykiais, siekia Lietuvos Respublikos pilietybės. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas, gimęs Lietuvoje ir turėjęs jam išduotą Lietuvos Respublikos pasą, nėra nei kitoje valstybėje gyvenantis lietuvis, kuris siektų lengvesnėmis sąlygomis (be įprastinių natūralizacijos sąlygų) įgyvendinti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę, nei užsienio lietuvis, kuris pagal savo senelių ar vieno iš senelio turėtą sąsają su Lietuva pilietybės santykių lygmenyje, siektų Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo. Be to, minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo tiriama, ar Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai neprieštarauja Seimo narių grupės ginčytas tuometiniame Pilietybės įstatyme nustatytas ir asmens tautybe grindžiamas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę išimties reglamentavimas tuo aspektu, kad Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyti pilietybės netekimo pagrindai, o 2 dalyje nustatytos vieno iš pilietybės netekimo pagrindų – įgijus kitos valstybės pilietybę – taikymo išimtys: Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas, be kita ko, netaikomas lietuvių kilmės asmenims, kurių tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra ar buvo lietuviai ir pats asmuo pripažįsta save lietuviu. Toks reguliavimas buvo pripažintas antikonstituciniu. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo rezoliucinėje dalyje nurodyta, be kita ko: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 95-4087) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai (rezoliucijos 17 p.); pripažinti, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2006 m. balandžio 6 d. redakcija; Žin., 2006, Nr. 46-1645) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai (rezoliucijos 18 p.).

81.       Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, grindžiami Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu, atmestini.

82.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiama Įsakymo dalimi ir jos teisėtumo patikrą atlikusio pirmosios instancijos teismo sprendimu esą pažeista iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatų ir net iš Konstitucijos esą kylanti pareiškėjo, kurio senelis politiškai motyvuotai pasitraukė iš Lietuvos 1938 m., teisė būti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės (Rusijos Federacijos) piliečiu, pažymėtina, kad pagal minėtas Pilietybės įstatymo nuostatas pareiškėjo pabrėžiama jo senelio išvykimo ar galimai politiškai motyvuoto pasitraukimo iš Lietuvos 1938 m. aplinkybė, kurios Migracijos departamentas nebuvo nustatęs ir įvertinęs, galėtų turėti esminės svarbos tokioje ginčo situacijoje, jei pareiškėjo tėvai nebūtų turėję nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje 1990 m. kovo 11 d. Tačiau minėta pareiškėjo senelio (senelių) išvykimo ar galimo pasitraukimo iš Lietuvos 1938 m. aplinkybė, net jei ji būtų laikoma įrodyta, nagrinėjamu atveju niekaip negali pakeisti pareiškėjo teisinės padėties Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo aspektu (galėjimo turėti dviejų valstybių pilietybes kontekste), kai nėra ginčo dėl pareiškėjo gimimo Lietuvoje 1978 m. ir jo tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d. Todėl nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi ne pareiškėjo senelio išvykimo ar politiškai motyvuoto pasitraukimo iš Lietuvos 1938 m. aplinkybė, kurią akcentuoja pareiškėjas, bet pareiškėjo gimimo Lietuvoje 1978 m. ir jo tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d. aplinkybės, kurias akcentuoja Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą. Vadinasi, tikslas, kurio siekė pareiškėjas skundu pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniu skundu, turėjo būti pasiektas ne įrodinėjant jo senelio politiškai motyvuotą išvykimą ar pasitraukimą iš Lietuvos 1938 m., bet paneigiant pareiškėjo gimimą Lietuvoje 1978 m. ir jo tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimą Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d. To apeliantui nepaneigus, teisėjų kolegija neturi faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad skundžiamos Įsakymo dalies inicijavimas trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento teikimu ir jo atitikties įstatymams patikra pirmosios instancijos teismo sprendime esą turėjo apimti pareiškėjo senelio išvykimo ar pasitraukimo iš Lietuvos 1938 m., kaip esą esminės aplinkybės, išsamų vertinimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio nuostatas. Tokio vertinimo rezultatas niekaip negalėtų paneigti, kad pareiškėjas, kuris gimė Lietuvoje 1978 m. ir kurio tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d., nėra 1938 m. išvykusio senelio, Lietuvos valstybės piliečio, privilegijuotas įpėdinis dvigubos pilietybės aspektu pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 punktą, aiškintiną kitų minėtų šio įstatymo nuostatų kontekste. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų ar argumentų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas pagal Pilietybės įstatymą turi teisę būti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės (Rusijos Federacijos) piliečiu, ir leistų paneigti atsakovės poziciją. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

83.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad skundžiama atsakovės Įsakymo dalis neatitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytų reikalavimų, pažymėtina, kad skundžiama atsakovės Įsakymo dalis grindžiama tokiu nurodytu šiai ministerijai skirtu Migracijos departamento teikimu, kuris nors ir nebuvo kartu teikiamas pareiškėjui, nes to nenumato Aprašas, tačiau buvo priimtas prieš tai Migracijos departamentui sudarius pareiškėjui jo neįgyvendintas galimybes dalyvauti viešojo administravimo procedūrose teikiant atitinkamus duomenis ir dokumentus. Byloje nėra duomenų ar pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie patvirtintų ar leistų numanyti, kad pareiškėjas būtų reagavęs į Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. jam jo elektroninio pašto adresu išsiųstą pranešimą ir nuorodą jame, kad jis turi teikti atitinkamus teisės aktų numatytus kitos valstybės įgijimo duomenis prisijungęs prie savo paskyros Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS). Be to, byloje nėra duomenų ir pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje gautą informaciją, kad pareiškėjas, atvykęs į šią ambasadą atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento, atsisakė paimti jam skirtą Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą. Be to, kaip atitinkamai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas turėjo galimybę prašyti ir gauti minėto Migracijos departamento teikimo atsakovei išrašą. Pabrėžtina, kad pareiškėjo kvestionuojamas jo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo viešasis administravimas neužkirto kelio jam veiksmingai įgyvendinti teisminę gynybą, kurios galimybė aiškiai nurodyta skundžiamame Įsakyme. Akcentuotina, kad pareiškėjas, turėdamas dviejų valstybių pilietybes ir apie tai neinformuodamas Lietuvos Respublikos jos teisės aktų nustatyta tvarka netgi kelis kartus būdamas paragintu Migracijos departamento, pats sukūrė prielaidas savo netikrumui dėl galimybės būti Lietuvos Respublikos piliečiu ir Rusijos Federacijos piliečiu konstituciškai ribotos išimties tvarka. Tokios galimybės konstituciniai ribojimai, kuriuos Lietuvoje bandyta sušvelninti minėtu 2019 m. gegužės 12 d. surengtu referendumu, ir su tuo susiję Lietuvos visuomenėje bei išeivijoje kilę debatai neabejotinai turėjo būti žinomi Lietuvos Respublikos pilietybę 2019–2021 m. turėjusiam pareiškėjui. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo sprendime daromai išvadai, kad Įsakymo skundžiama dalis nelaikytina neatitinkanti VAĮ reikalavimų, ir atmestini minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai.

84.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad inicialų „A. K.“ nurodymas skundžiamoje Įsakymo dalyje neužtikrina teisinio tikrumo ir saugumo, pažymėtina, kad pareiškėjo, kaip ir kitų Įsakyme nurodomų fizinių asmenų, nuasmeninimas vardo ir pavardės aspektu, t. y. inicialų nurodymas skundžiamoje Įsakymo dalyje vertintinas kaip pozityvi viešojo administravimo priemonė, kuria atsižvelgiama į asmens privatumą ir siekiama įvykdyti atsakovės atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodytą Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos, tyrusios kito asmens skundą dėl vardo ir pavardės paskelbimo, reikalavimą laikytis inicialų nurodymo praktikos. Atsižvelgiant į 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (Bendrojo duomenų apsaugos reglamento) pateikiamą asmens duomenų sąvoką, t. y. bet kokios informacijos apie fizinį asmenį, kurio tapatybę galima nustatyt ne tik pagal vardą ir pavardę, bet ir, pvz., asmens identifikavimo numerį, buvimo vietos duomenis, interneto identifikatorių arba pagal vieną ar kelis to fizinio asmens kultūrinės ar socialinės tapatybės požymius, sampratą, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad Įsakyme pritaikytu pareiškėjo identifikavimo metodu, kai vardas ir pavardė keičiami inicialais – pirmosiomis fizinio asmens vardo ir pavardės raidėmis, užtikrinama galimybė identifikuoti konkretų fizinį asmenį pagal inicialus „A. K.“ ir kitus Įsakyme pateiktus duomenys, ypač asmens gimimo datą. Nors pareiškėjo vardo ir pavardės nurodymas atsakovės Įsakyme formaliai buvo galimas pagal 2022 m. gruodžio 12 d. galiojusias Pilietybės įstatymo 36 straipsnio „Sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės skelbimas“ nuostatas (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija, TAR, 2016-364), kurių nepakeitė Teisės aktų informacinėje sistemoje viešai (https://e-seimas.lrs.lt/) paskelbtame (2021 m. balandžio 28 d. registruotame) Vidaus reikalų ministerijos (atsakingo asmens I. Ž.) parengtame ir 2021 m. balandžio gegužės mėnesiais derintame Pilietybės įstatymo 36 straipsnio papildymo nauja nuostata „Sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės skelbiami juos nuasmeninus, skelbiamame sprendime fizinių asmenų, dėl kurių šie sprendimai priimti, vardus ir pavardes keičiant inicialais – pirmosiomis fizinių asmenų vardų ir pavardžių raidėmis“ projekte Nr. 21-23938 (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/79094cf0a81e11eb98ccba226c8a14d7?jfwid=aqmh3lxgi) siūlytas asmenų vardų ir pavardžių privalomas keitimas inicialais vidaus reikalų ministro įsakymuose ir Respublikos Prezidento dekretuose dėl pilietybės klausimų sprendimo, tačiau ginčo situacijoje galiojusios Pilietybės įstatymo 36 straipsnio nuostatos atsakovės VRM pasirinktame Lietuvos teisės sisteminiame vertinime galėjo būti siejamos ir balansuojamos su kitais įstatymais (be kita ko, minėtu Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu), reglamentavusiais asmens duomenų (vardo ir pavardės) apsaugą ir suponavusiais atsakovės galimybę Įsakyme nurodyti pareiškėją identifikuojančius inicialus „A. K.“ jo paties privatumo apsaugos tikslu. Todėl nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta laikytis priešingos pozicijos, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekusio pareiškėjo tapatybės didesnis konkretinimas (identifikavimas), t. y. vardo ir pavardės tikslus nurodymas skundžiamoje Įsakymo dalyje, paskelbtoje Teisės aktų registre, esą būtų labiau atitikęs pareiškėjo teisėtus interesus ar reikalavimus, kylančius iš teisinio tikrumo ir saugumo principų. Vadovaujantis paminėtais argumentais, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

85.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teisėtų lūkesčių principas ir teisinio tikrumo principas esą pažeisti visoje jam atsakovės VRM ir Migracijos departamento taikytoje turėtos Lietuvos Respublikos netekimo procedūroje, pažymėtina, kad pareiškėjas galbūt būtų įgijęs tam tikrus teisėtus lūkesčius ir patyręs teisinį netikrumą, jei būtų tinkamai reagavęs į jam skirtą (elektroninio pašto adresu išsiųstą) Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ ir jame buvusią (esamą) informaciją apie jam būsiančią taikomą Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūrą nepateikus pranešimo apie kitos valstybės pilietybės įgijimą ir trūkstamus dokumentus per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos (taigi iki 2023 m. balandžio 17 d.), juo labiau būtų neatsisakęs šį raštą atsiimti Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje, kurioje, pasak Migracijos departamento, buvo atvykęs atsiimti savo nepilnamečio sūnaus asmens dokumento, t. y. nedelsiant prisijungęs prie savo paskyros Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) ir per savo paskyrą šioje sistemą nedelsiant teikęs Migracijos departamentui atitinkamus paaiškinimus, duomenis ar dokumentus, tuo įrodydamas, kad tinkamai reaguoja ir atsakingai vykdo Lietuvos Respublikos piliečio, turinčio kitos valstybės pilietybę, pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Tačiau byloje, kaip minėta, nėra duomenų ir pareiškėjo pateiktų įrodymų (kaip ir jo apsilankymo minėtoje ambasadoje paneigimo ar atsisakymo atsiimti minėtą raštą paneigimo), kad jis, turėdamas kitos valstybės pilietybę ir gavęs minėtą Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. raštą arba galėjęs jį atsiimti ir su juo susipažinti būdamas atvykęs į minėtą ambasadą, būtų sąžiningai ir atsakingai vykdęs Lietuvos Respublikos piliečio, turinčio kitos valstybės pilietybę, pareigas, nustatytas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Tokioje situacijoje atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo pakankamą faktinį pagrindą laikytis teisinės pozicijos, kad pareiškėjas akivaizdžiai vengia sužinoti Migracijos departamento rašto turinį ir jame esantį reikalavimą, todėl šiame rašte nurodytas 6 mėnesių terminas (nuo rašto išsiuntimo dienos) neteko prasmės, nes antraip būtų susidariusi neproporcingai ilga dvigubos pilietybės turėjimo be įstatyme numatyto pagrindo teisinio neapibrėžtumo situacija Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečio, gimusio Lietuvoje 1978 m., akivaizdaus vengimo vykdyti Lietuvos Respublikos teisės reikalavimus (juo labiau ekstraordinarinių geopolitinių grėsmių 2022 m. kontekste).

86.       Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino atsakovės neteisėtai priimto Įsakymo tuo aspektu, kad Įsakymas priimtas nesulaukus Apraše nustatyto 6 mėnesių termino, per kurį pareiškėjas turėjo teisę pateikti dokumentus apie įgytos kitos valstybės pilietybės atitiktį Pilietybės įstatymo 7 straipsniui, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime atsižvelgta į Aprašo nuostatas. Teisėjų kolegija vertina, kad apelianto akcentuojamas 6 mėnesių terminas Apraše siejamas su minėta hipoteze kaip teisine situacija „jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“. Tačiau nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas neabejotinai turėjo pakankamai duomenų tiek apie pareiškėjo turimą Rusijos Federacijos pilietybę, tiek apie pareiškėjo, kuris gimė Lietuvoje (duomenys neskelbtini) ir kurio tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d., neturimą teisę turėti dvigubą pilietybę pagal Pilietybės įstatymą. Be to, pirminis ir pagrindinis teisinis pagrindas inicijuoti ir priimti pareiškėjo minėtoje dalyje skundžiamą VRM Įsakymą kyla ne iš Aprašo, bet iš Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo tuo aspektu, kad pilietybės netekimas, kaip minėta, – tai Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalyje „Pilietybės <...> netekimo tvarką nustato įstatymas“ tiesiogiai numatytas teisės institutas (pilietybės instituto subinstitutas), kurio pagrindai detalizuotini įstatymu. Todėl pareiškėjo skundžiama Įsakymo dalis pagal bendrąsias pirmines šio Įsakymo nuostatas, nurodančias Įsakymo priėmimo teisinius pagrindus, grindžiama ne Aprašu, bet aukštesnę teisinę galią turinčiu Pilietybės įstatymu. Šis teisės aktas, kaip minėta, suteikia vidaus reikalų ministrui kompetenciją priimti „sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo <...> įgijus kitos valstybės pilietybę <...>“ (32 str. 3 p.). Toks įgaliojimų ministrui tiesioginis suteikimas įstatymo lygmeniu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neabejotinai apima atitinkamą ministro administracinę diskreciją, atsižvelgiant į pakankamai turimus duomenis apie pareiškėją ir jo tėvus (taip pat tarptautinę geopolitinę padėtį ir joje neabejotinai kilusias grėsmes Lietuvos Respublikos ir jos sąjungininkių saugumui 2022 m.), nedelsiant priimti sprendimą (Įsakymą) dėl pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės, keliančios grėsmę Lietuvos Respublikos ir jos sąjungininkių saugumui, pilietybę tokioje situacijoje, kai: 1) buvo neabejotinai žinomos pareiškėjo gimimo Lietuvoje 1978 m. ir jų tėvų nuolatinės gyvenamosios vietos buvimo Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d. aplinkybės; b) Lietuvos valstybės institucijos, teikusios informaciją Migracijos departamentui, neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo atitinkamų senelių išvykimą iš Lietuvos iki 1940 m. birželio 15 d.; c) papildomų duomenų apie pareiškėjo atitinkamą senelį buvimas Rusijos Federacijos Pskovo srities valstybiniame archyve ir šių duomenų paaiškėjimas pareiškėjo pastangomis niekaip nepaneigia Migracijos departamento tinkamai įvykdytos pareigos rinkti (gauti) Lietuvos Respublikos institucijų turimus duomenis apie pareiškėją ir jo tėvus; d) pareiškėjas visiškai nereagavo į jam skirtus Migracijos departamento pranešimus ir nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo administravimo stabdymo sąlygos „jeigu kitos valstybės pilietybę įgijęs Lietuvos Respublikos pilietis pateikia prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo“ (Aprašo 24 p.). Vadinasi, minėti pareiškėjo pastangomis gauti Rusijos Federacijos Pskovo srities valstybinio archyvo duomenys apie jo atitinkamo senelio atvykimą gyventi į Sovietų Sąjungą 1938 m., nepriklausomai nuo šių duomenų paaiškėjimo tiek iki inicijuojant ir priimant minėtoje dalyje skundžiamą Įsakymą, tiek po jo oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre ir įsigaliojimo, nepaneigia iš Konstitucijos ir Pilietybės įstatymo kylančio materialinio teisinio kliuvinio pareiškėjui būti kartu Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečiu. Tokioje teisinėje situacijoje ir minėtų faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo konstatuoti, kad iš įstatymo kylanti atsakovės kompetencija ir administracinė diskrecija esą iškreipta ar įgyvendinta netinkamai vien dėl to, kad atsakovei priimant Įsakymą nebuvo pasibaigęs apelianto pabrėžiamas žemesnės teisinės galios Apraše numatytas 6 mėnesių terminas, kuris būtų aktualus tik tuo atveju, jei Migracijos departamentas nebūtų turėjęs pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą kreiptis į atsakovę su minėtu teikimu. Todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

87.       Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Komisijos 2022 m. spalio 20 d. išvados Nr. 19-I/2022 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

88.       Papildomai atsižvelgtina, kad pareiškėjas, skundžiama Įsakymo dalimi netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, kartu neteko Europos Sąjungos pilietybės, kurią įgijo ir turėjo, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (žr. nutarties 92 ir 93 punktus).

89.       Taigi pareiškėjas skundžiama Įsakymo dalimi (jos įsigaliojimo pagrindu) neteko, be kita ko, Europos Sąjungos piliečio statuso ir jam priskiriamų (su juo susijusių) teisių.

90.       Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos pilietybės netekimo pagrindų oficialioji samprata išplėtota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (žr. nutarties 93 ir 94 punktus), kuri yra Lietuvos teisės aiškinimo šaltinis, kaip tai pažymima Lietuvos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo doktrinoje.

91.       Todėl teisinėje situacijoje, kai byloje sprendžiama, ar Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo viešojo administravimo procedūroje atsakovė VRM pagal Migracijos departamento teikimą tinkamai įgyvendino valdžios galias užtikrinant teisės aiškinimą bei taikymą, konstatuotinas būtinumas vertinti skundžiama Įsakymo dalimi sukeltą pareiškėjo turėtos Europos Sąjungos pilietybės netekimo pagrįstumą ir teisėtumą.

92.       Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnyje numatyta, kad: „Įvedama Sąjungos pilietybė. Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (1 d.); „Sąjungos piliečiai turi Sutartyse numatytas teises ir pareigas. Jie, be kita ko, turi: a) teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje; <...> c) būdami trečiosios šalies, kurioje valstybė narė, kurios piliečiai jie yra, neturi atstovybės, teritorijoje, teisę į bet kurios kitos valstybės narės diplomatinių ir konsulinių įstaigų teikiamą apsaugą tomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės piliečiai“ (2 d.).

93.       Šių SESV 20 straipsnio nuostatų reglamentavimo dalykui priskirtini santykiai, susiję su Europos Sąjungos pilietybės netekimu netekus valstybės narės pilietybės, nes „Sąjungos piliečių, kurie turi tik vienos valstybės narės pilietybę ir, netekę šios pilietybės, kartu netenka ir pagal SESV 20 straipsnį suteikiamo statuso bei su juo susijusių teisių, situacija pagal savo pobūdį ir pasekmes patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį“ (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas (Udlændinge- og Integrationsministeriet (Perte de la nationalité danoise), C-689/21).

94.       Taigi Europos Sąjungos pilietybė – tai vadinamosios pirminės Europos Sąjungos teisės klausimas. Jo doktrininė samprata pirmiausia suformuota Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. išnagrinėtoje vadinamojoje Rottmann byloje (2010 m. kovo 2 d. sprendimas, C-135/08, EU:C:2010:104). Šiame sprendime suformuota jurisprudencija patvirtinta vėlesniuose šio Teismo sprendimuose Tjebbes ir kt. (2019 m. kovo 12 d. sprendimas, C-221/17, EU:C:2019:189) ir W. L. (Natūralizacijos garantijos atšaukimas, 2022 m. sausio 18 d. sprendimas, C-118/20, EU:C:2022:34). Dar kartą valstybės narės pilietybės netekimo pagal įstatymą, dėl kurio prarandamas Sąjungos piliečio statusas, sąlygas, atsižvelgiant į Sąjungos teisėje numatytus reikalavimus, Teisingumo Teismas išanalizavo minėtame 2023 m. sprendime Udlændinge- og Integrationsministeriet (Perte de la nationalité danoise) (2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas, C-689/21, EU:C:2023:626).

95.       Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas.

96.       Be to, pažymėtina, kad Lietuvos 1992 m. Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas pacta sunt servanda (Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas).

97.       Akcentuotina, kad Konstitucijoje nurodyta, kad Konstitucijos sudedamąja dalimi yra, be kita ko, Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ (150 str.). Šiame Konstituciniame akte nustatyta, be kita ko, tai, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, ir jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus (2 straipsnis).

98.       Vadinasi, nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos pilietybės teisės, kaip sistemos, sudedamąja dalimi esančios Europos Sąjungos teisės nuostatos dėl Europos Sąjungos pilietybės, kurios netenkama netekus valstybės narės pilietybės. Nustačius sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, kaip antai Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, nuostatų ir Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo nuostatų koliziją, viršenybę turėtų Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatos (žr. nutarties 103 punktą).

99.       Paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime pažymėta, be kita ko, tai, kad „Europos Sąjungos teisėje nėra nustatyta valstybių narių pareiga teisiniu reguliavimu sudaryti prielaidas savo piliečiams turėti kitų valstybių narių pilietybę. <...> Pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, neatsiejamą, be kita ko, nuo pagrindinių konstitucinių jų struktūrų. P. S. dėl Europos Sąjungos veikimo 67 straipsnio 1 dalį „Sąjunga sukuria laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje gerbiamos pagrindinės teisės bei skirtingos valstybių narių teisinės sistemos ir tradicijos“. Taigi Europos Sąjunga gerbia valstybių narių konstitucines ir teisines tradicijas, inter alia nacionalines konstitucines tradicijas, susijusias su dvigubos (daugybinės) pilietybės santykių reglamentavimu. <...> Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nereguliuojami Lietuvos Respublikos pilietybės, inter alia dvigubos (daugybinės) pilietybės, santykiai, todėl juo negalėjo būti pakeista Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria ribojama dviguba (daugybinė) pilietybė, ir jis neturi reikšmės jos aiškinimui.“

100.       Be to, minėtame Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime priminta, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra pažymėjęs, jog Europos Sąjungos pilietybė nekeičia nė vienos valstybės narės nacionalinio pilietybės instituto, taigi ir Lietuvos Respublikos pilietybės instituto, turinio; Lietuvos Respublikos pilietybės atžvilgiu Europos Sąjungos pilietybė yra pridėtinė, papildoma, nes Europos Sąjungos piliečiu gali būti tik asmuo, turintis Europos Sąjungos valstybės narės, šiuo atveju Lietuvos Respublikos, pilietybę.

101.       Teisėjų kolegija vertina, kad Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime pažymimas dvigubos (daugybinės) pilietybės santykių reglamentavimo priskyrimas Europos Sąjungos valstybių narių kompetencijai nepaneigia ir neriboja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pažymimo principo, kad į Sąjungos teisės taikymo sritį patenkančiose Sąjungos pilietybės netekimo netekus valstybės narės pilietybės situacijose atitinkamos nacionalinės teisės nuostatos ir jų taikymas turi atitikti Sąjungos teisę (žr. ir plg. minėto sprendimo Rottmann 41 punktą).

102.       Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Europos Sąjungos teisėje niekada nebuvo siekiama paveikti valstybių narių kompetenciją nustatyti pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygas. Šiuo klausimu ypač svarbu pažymėti, kad Teisingumo Teismas niekada nekvestionavo šios valstybių kompetencijos. Priešingai, jis ne kartą pabrėžė, kad valstybės narės turi teisėtą interesą apsaugoti ypatingą solidarumo ir lojalumo ryšį su savo piliečiais, taip pat užtikrinti abipusiškumą tarp teisių ir pareigų, kuris yra pilietybės santykių pagrindas (minėto sprendimo Rottmann 51 punktas, sprendimo Tjebbes ir kt. 32 punktas ir sprendimo W. L. 52 punktas). Be to, pagal tarptautinę teisę pilietybės įgijimo ir netekimo sąlygų nustatymo priskyrimas kiekvienos valstybės narės kompetencijai, įgyvendinamai laikantis Sąjungos teisės, buvo akcentuojamas labai anksti, t. y. Teisingumo Teismo 1992 m. liepos 7 d. sprendime Micheletti ir kt. (C-369/90, EU:C:1992:295; žr. 10 punktą).

103.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nurodytos Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo doktrininės nuostatos apie Europos Sąjungos teisės pamatinių nuostatų (t. y. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų) turinį ir šias nuostatas atitinkamai nurodančio Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ nuostatų turinį, nagrinėjamu atveju formaliai leidžia vadovautis pirmiausia Konstitucijos nuostatų nulemta Lietuvos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę samprata. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo priimtuose procesiniuose sprendimuose atskleista Europos Sąjungos teisės ir iš jos kylančių reikalavimų valstybių narių kompetentingoms institucijoms ir teismams samprata (nauji aspektai) apie tai, kad valstybės narės pilietybės netekimas, sukeliantis Europos Sąjungos pilietybės netekimą, ne tik patenka į Europos Sąjungos pirminės teisės, taigi ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo atitinkamų nuostatų turinį, bet ir sukelia valstybių narių kompetentingų institucijų, taip pat teismų pareigą vertinti Europos Sąjungos pilietybės netekimo pagrįstumą automatizmo ir proporcingumo aspektu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimas byloje C-221/17; šio teismo didžiosios kolegijos 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimas byloje C-689/21). Todėl nagrinėjamu atveju, nenustačius kolizijos tarp nacionalinės teisės (Konstitucijos paveiktų Pilietybės įstatymo nuostatų) ir Europos Sąjungos pirminės teisės, būtina harmoningai įgyvendinti minėtą Konstitucinio Teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendime patikslintą konstitucinę doktriną ir aktualiąją (2023 m. rugsėjo 5 d. patikslintą) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje sukonkretinti iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų kylantys imperatyvūs reikalavimai valstybių narių nacionalinėms kompetentingoms institucijoms ir teismams, nagrinėjantiems valstybės narės pilietybės ir kartu Europos Sąjungos pilietybės netekimo atvejus.

104.       Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, ar pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriose atitinkamai numatyta, kad valstybės narės pilnametis pilietis, turintis ir kitos valstybės pilietybę, netenka valstybės narės pilietybės tuo pagrindu, kad įgijo ir turi kitos valstybės (be kita ko, trečiosios šalies) pilietybę, ir toks asmens buvimas kartu valstybės narės ir kitos valstybės piliečiu nepatenka į valstybės narės konstitucijoje griežtai ribojamus ir įstatyme sukonkretintus dvigubos (daugybinės) pilietybės toleravimo (nedraudimo) išimčių atvejus.

105.       Tačiau būtina pagal minėtą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2019 m. kovo 12 d. sprendimą (byla C-221/17) ir 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendimą (byla C-689/21) atsakyti teisiškai reikšmingą klausimą, ar valstybės narės pilietybės netekimo viešojo administravimo procedūroje veikusios nacionalinės valdžios institucijos, t. y. Migracijos departamentas ir VRK, privalėjo sistemiškai ir savo iniciatyva nagrinėti pareiškėjo, kaip Sąjungos piliečio, teisių galimą pažeidimą, kuris galėjo susidaryti po valstybės narės pilietybės netekimo įvykus Sąjungos pilietybės netekimui, t. y. ar buvo pakenkta SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumui, jeigu dėl mintos pareigos nevykdymo pareiškėjui sutrukdyta pasiremti įrodymais, patvirtinančiais skundžiamos Įsakymo dalies neatitikimą proporcingumo principui. Teisinis aiškumas šiuo klausimu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo atvejo kontekste pasiektinas sprendžiant, jog minėta pareiga turi būti priskiriama nacionalinės valdžios institucijoms, t. y. Migracijos departamentui ir VRK, tačiau tokios pareigos vykdymas turi būti derinamas su valstybės narės pilietybės ir kartu Sąjungos pilietybės netenkančio asmens pareigų vykdymu, kuris nagrinėjamu atveju nenustatytas, nes pareiškėjas akivaizdžiai nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų, kurios turėjo būti vykdomos įgijus kitos valstybės pilietybę. Todėl darytina išvada, kad minėtos nacionalinėms valdžios institucijoms priskirtinos pareigos nevykdymu nagrinėjamu atveju nebuvo pakenkta SESV 21 straipsnio 1 dalies veiksmingumui, nes pareiškėjui nebuvo sutrukdyta pasiremti įrodymais, galinčiais patvirtinti skundžiamos Įsakymo dalies neatitikimą proporcingumo principui. Nors nacionalinėms valdžios institucijoms pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus ketinant priimti sprendimą dėl valstybės narės pilietybės netekimo būtina vertinti ir įsitikinti, ar toks sprendimas Sąjungos piliečiui faktiškai nesukels neproporcingų pasekmių, toks neįvykęs vertinimas byloje esančiuose Migracijos departamento ir VRM aktuose buvo nulemtas pareiškėjo pareigų nevykdymo ir nebendradarbiavimo. Be to, Migracijos departamento surinkta ir VRM turėta informacija apie pareiškėjo Maskvoje sudarytą santuoką, vykdomą ūkinę veiklą gyvenamųjų namų statybų (nekilnojamojo turo plėtojimo) srityje bei įgytą (turimą) Rusijos Federacijos pilietybę sudarė pakankamas prielaidas šių institucijų įsitikinimui, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas, sukelsiantis Europos Sąjungos pilietybės netekimą, nesukels neproporcingų padarinių pareiškėjo Maskvoje sudarytai santuokai ir vykdomai ūkinei veiklai bei įgytai (turimai) Rusijos Federacijos pilietybei, taip pat galimybei nustatyta bendra tvarka aplankyti tėvus (vieną iš tėvų) bei artimuosius Lietuvoje.

106.        Teisėjų kolegija vertina, kad minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendime (byla C-221/17) išaiškintas reikalavimas užtikrinti galimybę „prireikus ex tunc grąžinti suinteresuotiesiems asmenims pilietybę“ pareiškėjo situacijoje gali (galėtų) būti įgyvendinamas pagal minėtą Aprašo nuostatą „jeigu, priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, paaiškėja, kad asmuo atitiko bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ar 9 punktuose nurodytų sąlygų arba Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 11 punkte nurodytas sąlygas, kai sprendimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo buvo priimtas po 2021 m. sausio 1 d., Migracijos departamentas per vieną mėnesį nuo šių aplinkybių nustatymo dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą pripažinti šį sprendimą negaliojančiu nuo jo priėmimo momento (ab initio)“ (30 p.).

107.       Be to, teisėjų kolegija vertina, kad minėtame Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. rugsėjo 5 d. sprendime (byla C-689/21) išaiškintas reikalavimas, jog nacionaliniuose teisės aktuose numatytas pilietybės netekimas, dėl kurio prarandamas Europos Sąjungos piliečio statusas, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į proporcingumo principą, ir kad nacionalinėje teisėje numatytas automatinis pilietybės netekimas yra neproporcingas (38–39 p.), pareiškėjo situacijoje buvo įgyvendintas pirmiausia neautomatinio pilietybės netekimo aspektu. Laikotarpyje nuo 2022 m. spalio 7 d. (pirmojo minėto Migracijos departamento nurodymo) iki 2022 m. gruodžio 12 d. (minėtoje dalyje skundžiamo Įsakymo priėmimo) nesusidarė pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės automatinis netekimas įgijus Rusijos Federacijos pilietybę, nes Migracijos departamentas, prieš inicijuodamas pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūrą (t. y. prieš pateikdamas teikimą VRM), atliko administracinius veiksmus, kuriais buvo siekiama išsiaiškinti ir vertinti pareiškėjo individualią situaciją, kuri susidaro jam esant Lietuvos Respublikos ir kartu Rusijos Federacijos piliečiu, apie tai jam neinformuojant Lietuvos Respublikos. Todėl pareiškėjo dvigubos pilietybės aplinkybių individualizavimo ir negatyvių padarinių automatizmo išvengimo pastanga turi būti konstatuojama pareiškėjo neginčijamoje faktinėje aplinkybėje, kad pareiškėjas jam išsiųstu ir Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje ambasadoje 2022 m. spalio 18 d. tiesiogiai teiktu Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. pranešimu informuotas apie jam pagal Lietuvos teisės aktus atsirandančią pareigą pateikti pranešimą apie įgytą kitos valstybės pilietybę elektroniniu būdu prisijungiant prie savo paskyros Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (MIGRIS) adresu www.migracija.lt, ir tokiame pranešime, be kita ko, nurodyti, ar atitinka Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7, 9 ar 11 punktų reikalavimus ar vieno iš jų reikalavimus įgyvendinti teisę būti Lietuvos Respublikos ir kartu kitos valstybės piliečiu. Be to, šiuo Migracijos departamento pranešimu pareiškėjas informuotas, kad, jam nepateikus pranešimo ir trūkstamų dokumentų Migracijos departamentui, bus taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. Toks informavimas nesudarė prielaidų atsirasti automatinio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo staigmenai ir turėjo skatinti pareiškėją bendradarbiauti su Migracijos departamentu, išsiaiškinant ir vertinant pareiškėjo galimybes būti dviejų valstybių piliečiu pagal tai ribotai numatančias Pilietybės įstatymo nuostatas. Tačiau tokio Migracijos departamento pranešimo pareiškėjas nepaėmė (atsisakė jį atsiimti) Lietuvos Respublikos ambasadoje, kurioje jis 2022 m. spalio 18 d. apsilankė dėl savo vaiko dokumentų. Šios aplinkybės, kurią minėta ambasada pranešė Migracijos departamentui, pareiškėjas neneigė. Be to, Migracijos departamentas pakartotinai atliko administracinius veiksmus, t. y. siuntė kitus pranešimus pareiškėjui, kuriais papildomai siekė individualizuoti pareiškėjo situaciją ir įvertinti jo teisę turėti dvigubą pilietybę. Tačiau pareiškėjas nereagavo. Todėl darytina išvada, kad Migracijos departamentas, po pakartotinių kreipimųsi į pareiškėją nesulaukęs jo reagavimo (bendradarbiavimo) ir gavęs pakankamus jo paprašytus kitų Lietuvos valstybės įstaigų turimus archyvinius duomenis apie pareiškėjo tėvus ir senelius, turėjo pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą netęsti pastangų susisiekti su nebendradarbiaujančiu pareiškėju ir inicijuoti pareiškėjo turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūrą, tuo tikslu kreipdamasis teikimu į atsakovę VRM. Vien tai, kad pareiškėjas minėtame Migracijos departamento 2022 m. spalio 17 d. pranešime nebuvo papildomai informuotas, kad, jam nepateikus pranešimo ir trūkstamų dokumentų Migracijos departamentui, būsiančios taikomos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra nulems (sukels) jo turėto Europos Sąjungos piliečio statuso ir jam priskiriamų teisių netekimą, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pagal jo faktinių aplinkybių visumą ir ekstraordinarinį geopolitinį kontekstą 2022 m. nesudaro pakankamo pagrindo nustatyti, kad Migracijos departamento ir atsakovės VRM veiksmuose, atliktuose taikant Lietuvos teisės aktus, esą susidarė automatinis pilietybės santykių nutraukimas.

108.       Dėl proporcingumo principo, kylančio iš Europos Sąjungos pilietybės netekimo pateisinimo reikalavimų, teisėjų kolegija, atsižvelgdama, be kita ko, į ypatingą istorinę svarbą turinčią Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 19 d. priimto Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (Valstybės žinios, 1997, Nr. 2-16) skirsnio „Geopolitinės aplinkos sąlygojami išoriniai rizikos veiksniai, iššūkiai ir galimi pavojai“ nuostatą „kitų valstybių pastangos primesti Lietuvai dvigubos pilietybės principus“, vertina, kad pareiškėjo situacijoje įvykęs neautomatinis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas, sukėlęs Europos Sąjungos pilietybės netekimą, buvo proporcingas pagal objektyvų būtinumą ir Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą tikslą bei šiam teisėtam tikslui pasiekti pasirinktos priemonės, numatytos Konstitucijos 12 straipsnio 3 dalyje ir Pilietybės įstatyme, tinkamumą, taigi proporcingumą situacijoje, kuri susidarė pareiškėjui akivaizdžiai nebendradarbiaujant su Migracijos departamentu ir VRM nuo 2022 m. nuo 2022 m. spalio 17 d. iki 2022 m. gruodžio 12 d. Nenustatytinas pareiškėjo diskriminavimas kitų analogiškoje dvigubos pilietybės situacijoje galinčių būti asmenų atžvilgiu. Nei Migracijos departamentas, nei VRM neturėjo kompetencijos ir diskrecijos pritaikyti pareiškėjui Konstitucijoje ir Pilietybės įstatyme numatytas dvigubos pilietybės nedraudimo išimtis (toleravimo atvejus), pvz., jei pareiškėjo tėvai ir jis būtų nuolat gyvenę kitoje valstybėje 1990 m. kovo 11 d. ir toks nuolatinis gyvenimas būtų nulemtas pareiškėjo senelio išvykimo nuolat gyventi į kitą valstybę 1938 m. Be to, Lietuvoje nuolat gyvenančių pareiškėjo tėvų ar vieno iš tėvų bendravimo su pareiškėju ir jo vaikais Lietuvoje tam tikras pasunkinimas, galimai atsirandantis pareiškėjui netekus Lietuvos Respublikos ir kartu Europos Sąjungos pilietybės, nepaneigia minėtų asmenų galimybės toliau veiksmingai užtikrinti jų tarpusavio šeiminius ryšius. Pareiškėjo skųstu VRM įsakymu neišspręstas pareiškėjo dviejų jauniausių vaikų turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas. Pareiškėjas turi teisę, atsisakęs Rusijos Federacijos pilietybės, prašyti, kad jam būtų grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė pagal tai numatančias Pilietybės įstatymo nuostatas. Be to, pareiškėjo ūkinė veikla Maskvoje būnant šiame mieste registruotos statybų bendrovės steigėju (dalyviu) gali būti toliau veiksmingai vykdoma netekus Lietuvos Respublikos ir kartu Europos Sąjungos pilietybės. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo ir nėra prielaidų užtikrinti didesnį ar veiksmingesnį proporcingumo principo taikymo (laikymosi) standartą, kuris kitaip subalansuotų pareiškėjo asmeninius (šeiminius, ūkinius) ir atsakovės VRM Įsakymu užtikrintus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi determinuotus viešuosius interesus. Pastariesiems pagal Pilietybės įstatymą objektyviai suteiktina pirmenybė nesudaro pagrindo konstatuoti skundžiamos Įsakymo dalies nesuderinamumo su proporcingumo principu pagal Europos Sąjungos teisę.

109.        Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nesprendžiami pareiškėjo vaikų, iš kurių du jauniausieji, kaip minėta, bylos duomenimis buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, pilietybės galimo netekimo klausimai, todėl netaikytini Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje atskleidžiami iš Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo kylantys reikalavimai įvertinti pareiškėjo vaikų statuso galimą pasikeitimą, be kita ko, automatizmo ir proporcingumo aspektais.

110.        Konstatuotina, kad skundžiama Įsakymo dalimi sukeltas pareiškėjo turėtos Europos Sąjungos pilietybės netekimas yra pagrįstas ir teisėtas.

111.        Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš principo tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti. 

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

                                                                                                Gintaras Kryževičius

 

                                        Egidijus Šileikis