Civilinė byla Nr. e2A-2086-480/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19724-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.6; 3.3.1.19.1.
(S)
Kauno apygardos teismas
Nutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. spalio 30 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Evaldo Burzdiko, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Tamašausko, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. C. ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. C. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas L. C. (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai (toliau – ir atsakovė), atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašydamas priteisti 7 919,83 Eur turtinės žalos, 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų.
2. Nurodė, kad jis, (duomenys neskelbtini) pilietis, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2023 m. lapkričio 22 d., buvo neteisėtai persekiojamas baudžiamąja tvarka, jam buvo neteisėtai taikytas suėmimas ir kitos procesinės prievartos priemonės, todėl patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Neteisėtas ieškovo baudžiamojo persekiojimo faktas ir su tuo susiję neteisėti veiksmai nustatyti dėl to, kad 2018 m. sausio 22 d., suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui dėl ieškovui inkriminuotos veikos, kurios požymiai numatyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 2504 straipsnio 1 dalyje, jis toliau buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka. Nors ieškovui nebegalėjo būti vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau jis vyko iki pat 2023 m. lapkričio 22 d. Šiuo laikotarpiu ieškovas buvo neteisėtai suimtas, jam taikytos ir kitos procesinės prievartos priemonės. Nuo 2018 m. sausio 22 d. vykę neteisėti procesai lėmė tai, kad ieškovas vien tik (duomenys neskelbtini) Respublikoje patyrė nurodytus suvaržymus, kurių nebūtų buvę, jeigu kompetentingi Lietuvos Respublikos pareigūnai Europos arešto orderyje (toliau - ir EAO) būtų nurodę teisingą informaciją ir, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, EAO būtų atšauktas. Dėl to ieškovo perdavimo pagal EAO procesas (duomenys neskelbtini) Respublikoje po 2018 m. sausio 22 d. vyko neteisėtai ir EAO nurodytas nusikaltimo sunkumas ir taikytinas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminas buvo esminis argumentas (duomenys neskelbtini) Respublikos teisėjai 2020 m. birželio 26 d. priimti sprendimą ieškovą perduoti Lietuvos Respublikai. Neteisėtai tęsiant ikiteisminį tyrimą, ieškovas 2022 m. gegužės 16 d. buvo suimtas (duomenys neskelbtini) Respublikoje, o 2022 m. gegužės 17 d. 21 val. 30 min. perduotas Lietuvos Respublikai, kur iki 2022 m. gegužės 19 d. buvo laikomas suimtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutarties pagrindu. Tokios procesinės prievartos priemonės taikymas buvo neproporcingas.
3. Ieškovas turėjo 4 080 Eur apgyvendinimo išlaidų (turtinė žala), kurių būtų nepatyręs dėl jam neteisėtai taikytos intensyvios priežiūros. 3 450 Eur dydžio suma skirta poreikiui 115 dienų maitintis (kiekvieną dieną maitinimuisi skyrė 30 Eur). Ieškovas turėjo 389,83 Eur išlaidų dėl skrydžio iš Vilniaus į Dubliną. Ieškovas nuo 2018 m. sausio 22 d. ir iki 2023 m. sausio 20 d. patyrė ir 100 000 Eur neturtinę žalą. Nurodytu laikotarpiu buvo nepagrįstai suimtas, privalėjo pakeisti aplinką, negalėjo laisvai bendrauti su artimaisiais, turėjo būti visiškai svetimoje kultūrinėje ir kalbinėje aplinkoje. Dėl su neteisėtu suėmimu susijusių pokyčių ieškovas patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą.
4. Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime prašė ieškinį atmesti. Abstraktūs teiginiai, jog laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2023 m. sausio 21 d. visas ieškovo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas, nepatvirtina valstybės pareigūnų, vykdžiusių baudžiamąjį procesą, veiksmų neteisėtumo. EAO išdavimo bei vykdymo tvarką, formą bei turinį reglamentuoja 2002 m. birželio 13 d. Europos Sąjungos Tarybos pagrindų sprendimas 2002/584/TVR, kuriame pateikiamas veikų sąrašas, už kurias EAO gali būti išduotas, jei išduodančioje valstybėje narėje už jas baudžiama laisvės atėmimu arba įkalinimu, kurio ilgiausias terminas – bent treji metai. Tarp sąraše numatytų nusikalstamų veikų yra terorizmas, neteisėta prekyba ginklais, šaudmenimis ir sprogmenimis. Šie nusikaltimai buvo pažymėti EAO, kuris atitiko visus turinio ir formos reikalavimus. Lietuvos Respublika negali būti atsakinga už (duomenys neskelbtini) Respublikos pareigūnų veiksmus, atliktus ieškovui, todėl šioje byloje negali būti vertinamas (duomenys neskelbtini) Respublikos pareigūnų veiksmų, jų priimtų sprendimų teisėtumas, vykdant EAO. Ieškovo atžvilgiu pritaikius palankesnę BK specialiosios dalies normą – BK 2504 straipsnio 1 dalį, turėjo būti taikomi ir toje pačioje BK redakcijoje, konkrečiai BK 95 straipsnyje, įtvirtinti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai – 15 m. Teismai, padarę išvadą, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baudžiamojoje byloje baigėsi, nepasisakė dėl baudžiamojo persekiojimo kaltinamojo atžvilgiu neteisėtumo ir nekonstatavo neteisėtų prokuroro veiksmų, kuriais po 2018 m. sausio 22 d. buvo tęsiamas ieškovo baudžiamasis persekiojimas. Ieškovo prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti neproporcinga jo patirtiems išgyvenimams, susijusiems su baudžiamuoju persekiojimu, jam taikytų procesinės prievartos priemonių pobūdžiu, trukme, suvaržymų ir ribojimų mastu.
5. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė ieškinį atmesti. Prokurorai ir teismai sprendė sudėtingą BK 95 straipsnio galiojimo laike taikymo klausimą. Ieškovas nepateikia duomenų apie tai, ar vėliau teikė naujus prašymus (skundus) nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl senaties. Ieškovas neįrodė būtinosios CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų, taip pat reikalaujamos žalos dydžio. Ieškovas savanoriškai apsisprendė intensyvios priežiūros taikymo laikotarpiu gyventi būtent viešbutyje ir maitintis restoranuose. Ieškovo reikalaujamas 100 000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat teismų praktikoje priteisiamų neturtinės žalos dydžių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui L. C. iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2 344,83 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 344,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2024 m. spalio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 500 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, jog ieškovui apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas dėl BK 2504 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos padarymo suėjo 2018 m. sausio 22 d. ir atitinkamai nuo tos dienos galėjo (turėjo) būti taikomos su senaties termino pasibaigimu susijusios teisinės pasekmės. Tačiau 2016 m. birželio 27 d. Konstitucinis Teismas nutarimu Nr. KT19-N10/2016 pripažino, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata neįtvirtina draudimo tęsti baudžiamąjį procesą, jeigu įtariamasis (kaltinamasis) to pageidauja, net ir pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminams. Todėl 2018 m. sausio 22 d. prokuroras, atlikęs ikiteisminį tyrimą, neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva spręsti, jog ikiteisminis tyrimas ieškovui turėtų būti nutraukiamas, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui, nes, visų pirma, turėjo duomenų, kad kaltinimai ieškovui būtų pareikšti ir pagrindą manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, antra, ieškovas 2018 m. sausio 22 d. nesikreipė į prokurorą su prašymu nutraukti jam vykdomą ikiteisminį tyrimą. Įtariamajam (kaltinamajam) turi būti užtikrinta teisė reikalauti, jog baudžiamasis procesas būtų tęsiamas ir priimamas galutinis procesinis sprendimas dėl pareikštų kaltinimų. Tik tada, kai ieškovo atstovė kreipėsi į Generalinės prokuratūros prokurorą su prašymu nutraukti ieškovui vykdomą ikiteisminį tyrimą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui (2019 m. birželio 13 d.), t. y. ieškovui išreiškus valią dėl baudžiamojo proceso tąsos, ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai atsirado pagrindas spręsti dėl ikiteisminio tyrimo ieškovui nutraukimo. Ikiteisminį tyrimą vykdę prokuratūros pareigūnai ir teismas, atmesdami ieškovo 2019 m. birželio 13 d. prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, netinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Ieškovo prašymus nagrinėję ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pareigą remtis ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimais, bet aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ar kitų teismų praktika ginčo klausimais. Jau 2010 m. tiek teisėsaugos institucijų, tiek mokslininkų pozicija dėl BK 95 straipsnio pakeitimų (prailgintų senaties terminų) taikymo, t. y. kad jie galės būti taikomi tik toms veikoms, kurios padarytos po įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, sutapo.
8. Teismas sprendė, kad taikant teisės aktuose įtvirtintas procesines priemones, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir teismas turėjo pareigą vadovautis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, kad visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai. Ieškovui ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir pareigūnų veiksmų teisėtumą vertinęs teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį apkaltinamojo ieškinio senaties terminų taikymą, nesiėmė priemonių abejonėms dėl teisės akto aiškinimo ir taikymo pašalinti, neatsižvelgė į aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, taikant to paties įstatymo skirtingų redakcijų bendrosios ir specialiosios dalies normas, todėl nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tai reiškia, kad nuo 2019 m. birželio 28 d., kai netenkintas ieškovo atstovės skundas dėl prokuroro nutarimo panaikinimo, nepagrįstai buvo tęsiamas ieškovo baudžiamasis persekiojimas, kuris pasibaigė 2023 m. sausio 20 d.
9. Procesinės prievartos priemonės (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2013 m. išduoto EAO pagrindu ieškovui buvo taikomos nuo 2016 m. gruodžio 2 d., t. y. dar nepasibaigus 10 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui, todėl nėra pagrindo spręsti, jog neteisingas veikos kvalifikavimas ir neteisingo senaties termino 2013 m. EAO nurodymas lėmė, kad ieškovui (duomenys neskelbtini) Respublikoje nuo 2016 m. gruodžio 2 d. neteisėtai buvo taikomos šiame sprendime nurodytos procesinės prievartos priemonės. Tačiau sutiko su ieškovo argumentais dėl procesinių priemonių taikymo tuo aspektu, kad jų taikymo terminas galėjo būti trumpesnis, jeigu ikiteisminis tyrimas ieškovui būtų buvęs nutrauktas dar iki ieškovo perdavimo Lietuvos Respublikai.
10. Teismas vertindamas dėl ieškovo gyvenimo viešbutyje būtinybės visą nurodytą laikotarpį pažymėjo, kad ieškovas byloje įrodė, jog turėjo 1 955 Eur išlaidų už gyvenimą viešbutyje Lietuvoje nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 11 d., kurios vertintinos kaip ieškovo patirta žala. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti maitinimosi išlaidų atlyginimą, sutiko su atsakovų argumentais, kad asmens poreikis maitintis turėtų būti tenkinamas nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje asmuo gyvena. Ieškovo reikalavimą priteisti išlaidų už maitinimąsi atlyginimą vertino kaip nepagrįstą ir atmetė. Nutraukus ieškovui ikiteisminį tyrimą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ieškovas būtų turėjęs pirkti lėktuvo bilietą grįžti atgal į (duomenys neskelbtini) Respubliką, todėl jo 389,83 Eur išlaidas skrydžiui 2022 m. rugsėjo 11 d. į (duomenys neskelbtini) Respubliką vertino kaip pagrįstas.
11. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos ieškovui priteisimo, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025 nurodytą EŽTT praktiką, kurioje priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydis svyruoja nuo 3 300 iki 4 000 Eur. Teismas įvertinęs delsimo nutraukti baudžiamąjį procesą trukmę, pareikšto kaltinimo sunkumą, teismų praktiką ir kt. sprendė, kad ieškovui iš Lietuvos Respublikos priteistina 3 000 Eur neturtinės žalos suma. Šis neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus tokios kategorijos bylose teismo taikomus neturtinės žalos nustatymo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas nuo 5 344,83 Eur sumos priteisė procesines palūkanas.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
12. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliacinio skundo argumentuose nurodė:
1.1. teismas netinkamai, nevisapusiškai ir nepilnai įvertino bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teisinę reglamentaciją, netinkamai pritaikė procesines ir materialines teisės normas, nepagrįstai sprendė, jog prokurorų ir teismo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog jie nepagrįstai, neatsižvelgdami į aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, taikant to paties įstatymo skirtingų redakcijų bendrosios ir specialiosios dalies normas ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatą, netenkino ieškovo atstovės prašymo baudžiamojoje byloje nutraukti baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu suėjus senaties terminui, tęsė ikiteisminį tyrimą ir bylą jo atžvilgiu su kaltinamuoju aktu perdavė teismui;
1.2. prokurorui buvo pagrįsta prielaida spręsti, kad ieškovo atžvilgiu pritaikius palankesnę BK specialiosios dalies normą - 2504 straipsnio 1 dalį, kuri įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 13 d., turėjo būti taikomi ir tos pačios BK redakcijos 95 straipsnyje įtvirtinti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. 2013 m. liepos 13 d. galiojusio BK 95 straipsnio 1 dalies d papunkčio redakcija už sunkų nusikaltimą numatė 15 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, todėl už šioje byloje ieškovui inkriminuotą nusikalstamą veiką prokurorų vertinimu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigėsi 2023 m. sausio 22 d.;
1.3. ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, lėmė ne neteisėti prokuroro ar teismo veiksmai (netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas), o dėl teisės aktų kaitos iškilę sudėtingi teisės klausimai, kurių aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva. Teismai, padarę išvadą, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baudžiamojoje byloje baigėsi 2018 m. sausio 22 d., nepasisakė dėl baudžiamojo persekiojimo kaltinamojo atžvilgiu neteisėtumo ir nekonstatavo neteisėtų prokuroro veiksmų, kuriais po 2018 m. sausio 22 d. buvo tęsiamas ieškovo baudžiamasis persekiojimas;
1.4. aplinkybė, jog prokurorai ir teismas skirtingai aiškino baudžiamuosius įstatymus skaičiuojant ir taikant senaties terminus bei vadovavosi skirtinga teismų praktika, nesant aiškios teismų praktikos tuo klausimu, negali būti vertinama kaip pareigūnų neteisėtas veikimas, sudarantis pagrindą taikyti valstybės atžvilgiu civilinę atsakomybę. Nepagrįstai sprendė, kad prokurorai turėjo pareigą vadovautis BPK 44 straipsnio 6 dalimi, numatančia, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu;
1.5. teismas rėmėsi visiškai nepagrįstais teiginiais, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis vadovavosi prokurorai, nagrinėdami ieškovo prašymą ir skundą, buvo suformuota praktika dėl naujo baudžiamojo kodekso ir iki jo įsigaliojimo galiojusio BK taikymo, tačiau ne dėl skirtingų to paties BK įstatymo specialiosios ir bendrosios dalies normų taikymo. Šis teismo teiginys prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes kasacinės instancijos teismo nutartyse, kuriomis rėmėsi prokurorai buvo sprendžiami skirtingų to paties kodekso redakcijų taikymo klausimai, atitinkantys prokurorų nagrinėjamo atvejo faktinei situacijai.
13. Ieškovas L. C. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimą, L. C. ieškinį tenkinant visa apimtimi ir jo naudai iš Lietuvos Respublikos priteisiant likusią ieškiniu prašytą priteisti nepriteistą sumą, kuri lygi 101 075,60 Eur (97 000 Eur neturtinė žala bei 5 575 Eur turtinė žala), tokiu būdu ieškovo naudai iš atsakovės priteisiant visą ieškiniu prašomą priteisti 107 919,83 Eur; priteisti ieškovo naudai iš Lietuvos Respublikos 5 procentų dydžio metines palūkanas už visą ieškiniu prašytą 107 919,83 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui iš Lietuvos Respublikos jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinio skundo argumentuose nurodė:
2.1. teismas neteisingai pasisakė, nuo kurios datos ieškovo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis procesas laikytinas neteisėtu, neteisingai nustatė neteisėtų veiksmų laikotarpį, t. y. 2019 m. birželio 28 d. Teismas netinkamai taikė BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 3 dalį. Taip pat šiam atvejui netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. KT19-N10/2016. Jei byla su kaltinamuoju aktu atiduota teismui ir tuo metu sueina apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, procesas negali būti nutraukiamas, jei kaltinamasis reikalauja jį tęsti, siekdamas įrodyti tai, kad jis nepagrįstai kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Taip turi būti dėl to, kad kitu atveju sudaromos prielaidos išlikti abejonėms dėl to, ar kaltinamasis pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką dėl jo nepriekaištingos reputacijos;
2.2. neteisinga ir paremta su BPK nieko bendro neturinčiais argumentais teismo pozicija, kad nėra pagrindo spręsti, jog jau 2018 m. sausio 22 d. kompetentinga valstybės institucija savo iniciatyva (nesant ieškovo prašymo) turėjo priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo ieškovui nutraukimo BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam ir jį organizuojančiam prokurorui buvo žinomas pasikeitęs teisinis reglamentavimas, tačiau į tai sąmoningai nebuvo tinkamai reaguojama tą dieną, kai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas;
2.3. teismas nepaisė to, kad BPK 235 ir 245 straipsniai yra XVIII skyriuje Bylos parengimas nagrinėti teisme, o tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo stadijai šios normos netaikytinos. Šiuo atveju BK 95 straipsnio taikymo klausimas buvo iškilęs ir vertinamas būtent ikiteisminio tyrimo stadijos kontekste, o tai reiškia, kad šioje stadijoje įtariamojo valios klausimas dėl proceso tąsos, net ir suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nėra ir negali būti vertinamas. Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto išvada neturi nieko bendro su ieškovo situacija, nes ja norėta nustatyti ilgesnį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas ieškovo atveju yra imperatyvus ir turėjo būti taikomas nuo 2018 m. sausio 22 d., nelaukiant ieškovo pozicijos. Būtent nuo 2018 m. sausio 22 d. prasidėjo netinkamas įstatymų taikymas ieškovo atžvilgiu;
2.4. teismo vertinimas dėl EAO vykdymo problematikos santykyje su (duomenys neskelbtini) Respublikoje ieškovo atžvilgiu taikytomis procesinėmis prievartos priemonėmis nėra išsamus. EAO klaidingai nurodyta, kad vadovaujantis BK 95 str. ieškovo atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas yra 15 metų. Tokie tikrovės neatitinkantys duomenys sukūrė faktinę ir teisinę situaciją, kuomet nuo 2018 m. sausio 22 d. negalėjo vykti joks baudžiamasis persekiojimas, bet jis Generalinės prokuratūros iniciatyva vyko iki pat 2023 m. lapkričio 22 d. Nuo 2018 m. sausio 22 d. vykę neteisėti procesai ((duomenys neskelbtini)) sąlygojo, kad ieškovas vien (duomenys neskelbtini) patyrė reikšmingus suvaržymus, kurių nebūtų buvę, jeigu kompetentingi Lietuvos Respublikos pareigūnai EAO būtų nurodę teisingą informaciją, o, 2018 m. sausio 22 d. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, būtų atšauktas ir pats 2013 m. rugpjūčio 26 d. EAO;
2.5. ieškovo patirtos gyvenimo Lietuvos Respublikoje išlaidos nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2023 m. sausio 14 d. pagrįstos. Nors ieškovui buvo leista laikinai išvykti iš šalies, tačiau jis turėjo užtikrinti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Nežinojo, kad jam bus pratęsta galimybė nesilaikyti intensyvios priežiūros sąlygų. Ieškovui buvo žinoma, kad laikinai išvykstant iš šalies, jis turės atvykti į bylos nagrinėjimą Lietuvoje. Jei ieškovas būtų nesilaikęs intensyvios priežiūros jis būtų galėjęs prarasti 50 000 Eur dydžio užstatą;
2.6. nepagrįstai netenkintas reikalavimas dėl maitinimo priteisimo, kas nesiderina su protingumo, sąžiningumo principais ir objektyvia realybe. Senaties terminas suėjo 2018 m. sausio 22 d., todėl nuo tada ieškovas apskritai neturėjo atsidurti Lietuvoje ir čia gyventi gan ilgą laikotarpį. Jei ieškovas būtų gyvenęs (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir namų sąlygomis, jis poreikio maitintis tenkinimui būtų skyręs žymiai mažiau lėšų;
2.7. nepagrįstas argumentas, kad nepateikta įrodymų dėl to, kad ieškovas ieškojo nuomojamo būsto su virtuve ir jam tai nepavyko padaryti dėl taikomų procesinių prievartos priemonių. Pirmiausia, ieškovas buvo atgabentas į Lietuvą prieš savo valią, jokia gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje, su kuria jo nesieja iš viso jokie ryšiai, jis pasirūpinti objektyviai negalėjo. Be to, kokius įrodymus dėl nuomos galėjo pateikti ir kas sutiktų išnuomoti būstą asmeniui, kuriam taikyta intensyvi priežiūra;
2.8. teismas padarė teisės klaidą, neteisingai kvalifikuodamas atsakovo padarytus pažeidimus, nukrypo nuo tokius klausimus nustatančios teismų praktikos, kuri su ieškovo teisine situacija neturi nieko bendro. Dėl baudžiamojo proceso ir terminų numatyta BPK ir jokie ieškovo prašymai dėl proceso eigos nėra reikalingi. Prokuroras ar teismas turėjo ex officio išspręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo po 2018 m. sausio 22 d., kas nebuvo padaryta;
2.9. teismo sprendimas priteisti 3 000 Eur sumą gali būti siejamas tik su per ilgos proceso trukmės konstatavimu, kas yra tik vienas iš ieškinio aspektų, bet nėra esminis. Esminiu aspektu yra - 5 metus ir 10 mėnesių trukęs akivaizdžiai neteisėtas baudžiamais procesas. Teismo nurodyta praktika siejama su finansine kompensacija dėl per ilgos baudžiamojo proceso trukmės nėra analogiška ir net nėra artima ieškovo situacijai. Teismas vadovavosi ne tais neturtinės žalos nustatymo dėl neteisėto proceso kriterijais. Nepagrįstas ir teisiškai ydingai vertintinas teismo argumentas, kad ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie ilgos jo atžvilgiu vykusio proceso trukmės, neaišku, apie kokį periodą pasisako teismas;
2.10. dėl neteisėtai net 5 m. 10 mėn. vykusio baudžiamojo proceso metu ieškovui taikytų procesinių prievartos priemonių ieškovas patyrė didelių suvaržymų. Buvo apribota ieškovo judėjimo laisvė, jo bendravimas su artimaisiais. Teismas nevertino pačio asmens perdavimo (konvojuojant į lėktuvą) kitai valstybei proceso, kuris itin žeminančio pobūdžio. Ieškovas prievartos būdu išimtas iš nacionalinės ir šeimyninės aplinkos, negalėjo su artimaisiais laisvai bendrauti, negalėjo laisvai bendrauti ir būdamas visiškai svetimoje kultūrinėje ir kalbinėje aplinkoje. Dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus. Dėl neteisingais duomenimis grįsto EAO ieškovui taikytas kompleksas procesinių prievartos priemonių, (pvz:. didelės pinigų sumos įšaldymas, dvasinius išgyvenimus patyrė dėl intensyvios priežiūros ir kt.);
2.11. teismas nepagrįstai priteisė 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovo patirta 3 000 Eur suma neviršija Rekomendacijų dydžių. Ieškinys didelės apimties, su juo pateiktas didelis kiekis dokumentų, kurių dalis išversti. Ieškinio tenkinimas iš dalies ir išlaidų apmokėjimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.
14. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; atsakovės atstovės Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti.
15. Atsiliepime dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinio skundo argumentuose nurodė, kad ieškovui taikyto baudžiamojo persekiojimo metu keitėsi baudžiamasis įstatymas, kuris ir švelnino, ir sunkino ieškovo padėtį, ir nebuvo aiškios teismo praktikos, kaip spręsti tokias situacijas. Tiek prokurorų, tiek teismo sprendimai buvo motyvuoti, paremti teismo praktika.
16. Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentuose nurodė:
5.1. baudžiamasis procesas apima tiek ikiteisminio tyrimo stadiją, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme stadiją, todėl Konstitucinio Teismo išaiškinti principai taikytini visoms baudžiamojo proceso stadijoms. Ieškovui įtarimas buvo pateiktas ikiteisminio tyrimo metu, vadinasi, siekdamas paneigti pareikšto įtarimo pagrįstumą, ieškovas galėjo siekti, kad ikiteisminis tyrimas būtų tęsiamas net ir suėjus senaties terminui;
5.2. ieškovo apeliacinio skundo argumentus, kuriais nesutinkama su priteista turtinės žalos suma, vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus (pvz:. „Lietuvoje maisto kainos daug labiau viršija ES vidurkį nei (duomenys neskelbtini). Tai visuotinai pripažintas ir žinomas faktas, kuris patvirtintas Eurostat duomenims“). Grindžiant tokį reikalavimą reikėtų pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis. Be to, šiuo argumentu ieškovas nesirėmė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, teismas jo net negalėjo vertinti;
5.3. dėl neturtinės žalos ieškovas nurodė, kad teismas neteisingai kvalifikavo valstybės neteisėtą veiksmą, t. y. turėjo kvalifikuoti ne kaip per ilgą, o kaip neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą. Neteisėtas baudžiamasis procesas galėtų būti konstatuotas, jei teismas nustatytų, kad baudžiamasis procesas buvo pradėtas nesant įstatyme nustatytų pagrindų. Nurodyti argumentai, kad Lietuvos pareigūnų priešingas teisei veikimas turėjo itin stiprų poveikį emocinei būsenai, santykiams su gimtine, artimaisiais ir turtinei padėčiai, yra nepagrįsti jokiais įrodymais, nes ieškovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, apie išgyvenimus žinoma tik iš jo atstovės advokatės, nėra į bylą pateikta duomenų apie ieškovo pablogėjusią sveikatą, sutrikusius santykius su gimtine, artimaisiais ar poveikį turtinei padėčiai;
5.4. nesutinkama su ieškovo reikalavimu priteisti visas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Nors reikalaujama suma (3 000 Eur) neviršija Rekomendacijų, tačiau svarbu, kad teismas tenkino tik dalį ieškovo reikalavimų, todėl visų bylinėjimosi išlaidų priteisimas neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.
17. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė:
6.1. senaties terminas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui ieškovo atžvilgiu suėjo 2018 m. sausio 22 d., tačiau ši aplinkybė nepreziumuoja, jog suėjus šiam terminui, prokurorai, tęsdami ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, atliko neteisėtus veiksmus. Aplinkybė, nuo kurio momento prasidėjo neteisėti prokurorų ir teismo veiksmai, šiuo atveju, neturi lemiamos reikšmės sprendžiant valstybės civilinės atsakomybės klausimą, kadangi, atsakovės atstovės nuomone, teismas apskritai nepagrįstai konstatavo neteisėtus valstybės veiksmus ieškovo atžvilgiu;
6.2. ieškovas nepagrįstai plečiamai aiškina Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir vėlesnes teismo nutartis dėl kardomosios priemonės - intensyvios priežiūros sąlygų laikino nesilaikymo, kuriomis ieškovui leista išvykti iš gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje. Teismas, leidęs ieškovui išvykti iš gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neįpareigojo ieškovo užtikrinti nuolatinę viešbučio ar kitos gyvenamosios vietos rezervaciją. Nuo 2022 m. rugsėjo 11 d. ieškovui nebuvo jokios pareigos mokėti už apgyvendinimą viešbučiui realiai ten negyvenant ir šios jo patirtos išlaidos nesietinos su pareigūnų veiksmais bei negali būti pripažintos jo patirta turtine žala;
6.3. kritiškai vertintini argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo nepriteisti ieškovo patirtų išlaidų maistui laikotarpiu, kai jis, vykdydamas kardomosios priemonės sąlygas, gyveno Lietuvos Respublikoje. Ieškovo išlaidos maistui negali būti pripažintos dėl baudžiamojo persekiojimo kilusiais nuostoliais. Išlaidos maistui yra pragyvenimo išlaidos, kurias patiria visi asmenys. Argumentai, jog gyvendamas (duomenys neskelbtini) Respublikoje ieškovas pragyvenimui būtų išleidęs mažesnę sumą, grindžiami tik deklaratyviais duomenimis;
6.4. apeliantas nepagrįstai nurodo, kad supainiodamas per ilgo baudžiamojo proceso ir neteisėto baudžiamojo proceso klausimus, teismas vadovavosi ne tais neturtinės žalos nustatymo dėl neteisėto proceso kriterijais. Apeliantas nenurodo, kokiais papildomais reikšmingais kriterijais, vertinamas ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas nesivadovavo ir kaip tai įtakojo sprendimo šioje dalyje neteisėtumą. Nebuvo aiškios ir vieningos praktikos dėl senaties termino skaičiavimo, kas sąlygojo prokurorų ir teismo sprendimo tęsti baudžiamąjį procesą ieškovo atžvilgiu ir paneigia apelianto teiginius dėl pareigūnų sąmoningo ir grubaus teisės aktų nesilaikymo;
6.5. ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra neproporcingai didelis, jis iš esmės neatitinka konstitucinio teisingo žalos atlyginimo principo. Nurodyta suma akivaizdžiai neadekvati jo patirtiems išgyvenimams, susijusiems su baudžiamuoju persekiojimu, jam taikytų procesinės prievartos priemonių pobūdžiu, trukme, suvaržymų ir ribojimu mastu. Kardomoji priemonė taikyta išskirtinai trumpai (pusantros paros). Aplinkybė, jog ieškovas yra užsienio pilietis ir baudžiamasis persekiojimas vyko ne jo gyvenamojoje šalyje, negali būti esminė sprendžiant dėl jam priteistinos žalos dydžio;
6.6. teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad pats ieškovas savo elgesiu sudarė prielaidas baudžiamajam persekiojimui pradėti. Ieškovas buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu - teroristinės veiklos finansavimas ir rėmimas, - jų pavojingumas, be abejonės įpareigojo teisėsaugos institucijas tęsti baudžiamąjį persekiojimą, taikyti ieškovo atžvilgiu procesines prievartos priemones, ieškovui pareikšti kaltinimai padarius jam inkriminuojamą veiką nebuvo paneigti, jis nesinaudojo ir BPK 3 straipsnio 3 dalyje numatyta teise reikalauti teismo tęsti teisminį nagrinėjimą ir siekti išteisinimo;
6.7. teismas, nuspręsdamas sumažinti ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų apimtį, visiškai pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023 suformuluota teisės taikymo ir aiškinimo taisykle.
18. Ieškovas L. C. atsiliepime į Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Priteisti ieškovo naudai iš Lietuvos Respublikos visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentuose nurodė:
7.1. nors apeliantas nurodė, kad prokurorų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo teisėti, tačiau šioje byloje atsakovės kita atstovė – Teisingumo ministerija – apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nepateikė, o tai reiškia, kad sutiko su tuo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Vien dėl to galima neabejotinai teigti, kad Generalinės prokuratūros argumentas, jog prokurorų nutarimai ikiteisminio tyrimo metu buvo patvirtinti atitinkamomis teismų nutartimis, ir tai neva yra jų teisėtumo pagrindas, yra visiškai nepagrįstas;
7.2. Generalinė prokuratūra teikia nepatikrintus duomenis, nurodo tokias bylas, kurios nieko bendro neturi su nagrinėjamos civilinės bylos dalyku – neteisėtais prokurorų ir teismų veiksmais taikant BK ir BPK normas, kurios susijusios su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu. Jose nebuvo pasisakyta dėl tokios situacijos, kuri susijusi su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino taikymu BK 3 straipsnio normų kontekste. Generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde nurodomos LAT nutartys iš esmės susijusios su kitokio pobūdžio teisiniais klausimais, jose nurodytos taisyklės negali būti mechaniškai perkeliamos ir taikomos šioje situacijoje. Nepagrįstas argumentas, kad teismų praktika dėl skirtingų baudžiamojo įstatymo redakcijų galiojimo buvo nevienoda;
7.3. Generalinės prokuratūros argumentai, kurie siejami su tam tikromis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, paneigti net paties kasacinio teismo, kuris aiškiai nurodė, kad ieškovo situacija nėra ypatinga ar teisiškai sudėtinga; tokios situacijos teisiniai sprendiniai aukščiausiu teisminiu lygiu taikomi nuo 2015 metų. Todėl prokuratūros argumentai, kad ieškovo situacija kažkokia neaiški, sudėtinga ar nevienareikšmiška yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti;
7.4. ne dėl neaiškaus teisinio reglamentavimo, bet dėl baudžiamąjį įstatymą taikančių subjektų nekompetencijos ar net galimo piktnaudžiavimo, ieškovas 5 m. 10 mėn. buvo neteisėtai persekiojamas baudžiamąja tvarka. Tai, kad prokuroras laiku neperkvalifikavo ieškovo galimai padarytos nusikalstamos veikos iš BK 250 straipsnio 6 dalies į BK 2504 straipsnio 1 dalį, yra atitinkamo prokuroro nekompetencijos ar net sąmoningo delsimo problema, kuri ir sąlygojo tai, kad nuo 2018 m. sausio 22 d. (kai ikiteisminis tyrimas turėjo būti nutrauktas, nelaukiant ieškovo gynėjos prašymo) iki 2023 m. lapkričio 22 d. ieškovas buvo neteisėtai persekiojamas baudžiamąja tvarka, t. y. pažeidžiant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
20. Ieškovas pateikė prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodė, kad ir šiame etape bylą galima būtų išspręsti sudarant taikos sutartį.
21. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, ieškovo, atsakovės apeliacinių skundų ir ieškovo pareikšto prašymo argumentus, nenustatė būtinybės skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai). Pažymėtina, kad bet kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį (CPK 140 straipsnio 3dalis), o taikos sutarties patvirtinimo klausimą teismas gali išspręsti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka (CPK 153 straipsnis).
22. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
23. Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro 2008 m. gruodžio 15 d. nutarimu ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovas L. C. (toliau – ir ieškovas) pripažintas įtariamuoju ir paskelbta jo paieška. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi skyrė ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą. 2008 m. gruodžio 18 d. Generalinės prokuratūros Generalinio prokuroro pavaduotojas išdavė Europos arešto orderį (toliau – ir EAO) dėl ieškovo perdavimo, kuris buvo įteiktas vykdyti (duomenys neskelbtini) Respublikai. 2013 m. rugpjūčio 26 d. Generalinės prokuratūros generalinio prokuroro pavaduotojas (pakartotinai) išdavė EAO dėl ieškovo perdavimo, kuris buvo įteiktas vykdyti (duomenys neskelbtini) Respublikai.
24. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad ieškovas (duomenys neskelbtini) Respublikoje buvo suimtas nuo 2009 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. sausio 16 d. ir (duomenys neskelbtini) Respublika atsisakė perduoti ieškovą Lietuvai dėl blogų kalinimo sąlygų. Tik 2016 m. gruodžio 2 d., jau vykdant 2013 m. rugpjūčio 26 d. EAO, ieškovas buvo antrą kartą suimtas ir paleistas 2016 m. gruodžio 20 d., taikant procesines prievartos priemones.
25. 2019 m. birželio 13 d. ieškovo atstovė (gynėja) kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu nutraukti ieškovui atliekamą ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui). Prokuroras 2019 m. birželio 28 d. nutarimu šį prašymą atmetė; aukštesniojo prokuroro 2019 m. liepos 24 d. nutarimu atmestas ieškovo atstovės skundas dėl prokuroro 2019 m. birželio 28 d. nutarimo panaikinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartimi atmetė ieškovo atstovės skundą dėl aukštesniojo prokuroro 2019 m. liepos 24 d. nutarimo panaikinimo.
26. Prokuroro 2019 m. birželio 28 d. nutarimu, remiantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad bausmę švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią, ieškovui inkriminuota BK 250 straipsnio 6 dalyje numatyta veika buvo perkvalifikuota pagal BK 2504 straipsnio 1 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-497 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos13 d.).
27. Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) Respublika, vykdydama EAO, ieškovą Lietuvos Respublikai perdavė 2022 m. gegužės 17 d. Ieškovas buvo suimtas iki 2022 m. gegužės 19 d. Ikiteisminio tyrimo teisėjas 2022 m. gegužės 19 d. nutartimi iš dalies tenkino prokuroro prašymą, pakeitė 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi skirtą suėmimą į intensyvią priežiūrą dviejų mėnesių laikotarpiui, įpareigojant ieškovą nuolat dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 7 val., neišvykti už Vilniaus miesto ribų. Šią 2022 m. gegužės 19 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį ieškovo gynėja apskundė Vilniaus apygardos teismui, kuris 2022 m. birželio 14 d. nutartimi skundą atmetė.
28. Prokuroro 2022 m. gegužės 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl dalies nusikalstamų veikų (BK 24 straipsnio 4 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 4 dalies, 253 straipsnio 2 dalies) ieškovui buvo nutrauktas, suėjus senaties terminui.
29. Prokuroras 2022 m. liepos 5 d. surašė kaltinamąjį aktą ir perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti teismui, kaltinant ieškovą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 2504 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu.
30. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartimi baudžiamąją bylą nutraukė, konstatavęs, kad 2018 m. sausio 22 d. ieškovui suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 20 d. nutartimi paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliko pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus nepakeistus.
31. Ieškovo teigimu, jam pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, turėjo būti nutrauktas 2018 m. sausio 22 d., o buvo tęsiamas iki 2023 m. sausio 20 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla ieškovui nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tai reiškia, kad beveik penkerius metus ieškovui neteisėtai buvo vykdomas baudžiamasis procesas. Dėl to, ieškovo teigimu, jis patyrė 7 919,83 Eur turtinę ir 100 000 Eur neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti atsakovė.
32. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovui ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai ir pareigūnų veiksmų teisėtumą vertinęs teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį apkaltinamojo ieškinio senaties terminų taikymą, nesiėmė priemonių abejonėms dėl teisės akto aiškinimo ir taikymo pašalinti, neatsižvelgė į aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, taikant to paties įstatymo skirtingų redakcijų bendrosios ir specialiosios dalies normas, todėl nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, priteisė ieškovui 2 344,83 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo
33. Pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 34 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). CK 6.272 straipsnio 1 dalyje pateikiamas nebaigtinis ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo neteisėtų veiksmų sąrašas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-231-695/2019 35 pastraipa). Pareigūnai procese turi veikti atsakingai ir stropiai. Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007). Pagal CK 6.272 straipsnio 3 dalį, be turtinės žalos, atlyginama ir neturtinė žala.
34. Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas konstatuoti pareigūnų, prokuroro ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus ir valstybės civilinę atsakomybę, civilinėje byloje turi būti konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras, teismas baudžiamajame procese padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui, todėl vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, teismas turi kompleksiškai ištirti ir įvertinti įrodymus, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek ir baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; 2018 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr.3K-3-63-378/2018 31 pastraipa).
35. Pažymėtina, kad civiliniame procese, lyginant su baudžiamuoju, įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo dėl byloje konstatuojamų faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018 30 pastraipa). Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 pastraipa).
36. Atsakovės Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) savo apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad prokurorų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo teisėti; teisėti buvo ir ikiteisminiame tyrime teismo veiksmai, kurie tuo pačiu patvirtino ir ikiteisminiame tyrime nutarimus priėmusių prokurorų veiksmus, taikant BK ir BPK normas, kurios susijusios su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
37. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi visą bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti prokurorų, o taip pat ir teismo veiksmų neteisėtumą ikiteisminio tyrimo metu, nes nustatytos prokurorų ir teismo klaidos taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino, kurios sąlygojo ieškovo teisių pažeidimą baudžiamajame procese.
38. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminiame tyrime ieškovas buvo pripažintas įtariamuoju dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 21 straipsnio 1 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, 250 straipsnio 6 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Iš 2019 m. birželio 28 d. prokuroro nutarimo, kuriuo buvo atmestas įtariamojo (t. y. ieškovo) gynėjos (advokatės) prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, turinio matyti, kad prokuroras, nustatęs, jog naujoji BK 2504 straipsnio 1 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d., nustato švelnesnę bausmę už įtariamajam (ieškovui) inkriminuotą nusikalstamą veiką dėl paramos teikimo teroristinei grupei, t. y. lengvina nusikalstamą veiką padariusio asmens padėtį, sprendė, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimui taikytina BK 95 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 31 d. (2011 m. kovo 22 d. įstatymo Nr. XI-1291 redakcija), nustatanti 15 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Vyriausiojo prokuroro pavaduotojas (aukštesnysis prokuroras) 2019 m. liepos 24 d. nutarimu, išnagrinėjęs įtariamojo gynėjos skundą dėl minėto 2019 m. birželio 28 d. prokuroro nutarimo panaikinimo ir jį atmesdamas, sutikdamas su skundžiamu nutarimu konstatavo, kad tiek įtariamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 250 straipsnio 6 dalyje, padarymo metu, tiek įstatymų leidėjui 2013 m. sušvelninus baudžiamąją atsakomybę už analogiškas veikas, apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas buvo 15 metų, todėl įtariamojo atžvilgiu pritaikius palankesnį BK specialiosios dalies straipsnį, atitinkamai taikomas ir tuo metu galiojęs15 metų senaties terminas, kuris nelaikytinas nuteistojo teisinės padėties pabloginimu. Vilniaus miesto aplinkės teismas, išnagrinėjęs įtariamojo gynėjos skundą dėl 2019 m. liepos 24 d. nutarimo, kuriuo atmestas pareiškėjo gynėjos skundas dėl prokuroro 2019 m. birželio 28 d. nutarimo atmesti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, ir susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. rugsėjo 23 d. nutartimi įtariamojo gynėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad prokurorai teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą jo galiojimo laike aspektu.
39. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo atstovės prašymo nagrinėjimo metu, perkvalifikavus ieškovo nusikalstamą veiką, numatytą BK 250 straipsnio 6 dalyje, jos padarymo metu, į BK 2504 straipsnio 1 dalį (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-497 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 13 d.), kuri palengvino ieškovo teisinę padėtį ir kuri iš labai sunkaus nusikaltimo tapo sunki, prokurorai ir teismas ikiteisminiame tyrime tinkamai nepritaikė veikos padarymo metu būtent sunkiam nusikaltimui taikomų trumpesnių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų, numatytų BK 95 straipsnio 1 dalies d punkte (veikos padarymo metu galiojusi 2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d.), kuri sunkiems nusikaltimams numatė 10 (dešimties) metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą jo galiojimo laike aspektu, t. y. kaip ir Specialiosios dalies (BK 2504 straipsnio 1 dalis) toje pačioje BK redakcijoje galiojantį 15 metų senaties terminą (BK 95 straipsnio 1 dalies d punktas, 2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. birželio 29 d.). Aplinkybių, dėl kurių būtų sustojusi ar nutrūkusi BK 95 straipsnyje numatyto 10 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga, byloje nenustatyta.
40. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje L. C. buvo kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 2504 straipsnio 1 dalį, 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartyje pažymėjo, nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai įstatymų leidėjas, per laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki baudžiamosios bylos perdavimo teismui, priėmė teisės aktus (2013 m. liepos 2 d. įstatymą Nr. XII-497 ir 2010 m. birželio 15 d. įstatymą Nr. XI-901), kurie vertinant iš šios dienos perspektyvų ir lengvina (dėl veikos kvalifikavimo), ir sunkina (dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų) kaltinamojo L. C. teisinę padėtį. Byloje teismas pažymėjo, kad kaltinamajam L. C. inkriminuoti nusikalstami veiksmai atlikti laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėnesio iki 2008 m. sausio 22 d. Ikiteisminio tyrimo metu jo veiksmai kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 250 4 straipsnio 1 dalį. Teismas akcentavo, kad BK 250 4 straipsnio 1 dalis nusikalstamos veikos padarymo metu negaliojo (įsigaliojo tik priėmus 2013 m. liepos 2 d. įstatymą Nr. XII-497, kuriuo buvo įgyvendintas Tarybos pamatinis sprendimas 2008/919/TVR dėl kovos su terorizmu), o kaltinamojo L. C. atžvilgiu pritaikyta retrospektyviai, kaip jo atsakomybę švelninantis įstatymas (BK 3 straipsnio 2 dalis). Nusikalstama veika, numatyta BK 2504 straipsnio 1 dalyje priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto d papunktis, galiojęs inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymu metu (2004 07 05 įstatymo Nr. IX – 2314 redakcija) sunkiems nusikaltimams numatė 10 (dešimties) metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą. Bylą nagrinėjantis teismas vertino, kad vadovaujantis nutartyje aptarta teismų praktika, kad būtent nusikalstamos veikos padarymo metu galioję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis terminai turi būti taikomi nustatant kaltinamojo L. C. teisinę padėtį, nes: 1) prailginti senaties terminai, įsigaliojo jau po inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo ir tai sunkina kaltinamojo L. C. teisinę padėtį (BK 3 straipsnio 3 dalis); 2) BK 2504 straipsnis priimtas įgyvendinant Tarybos pamatinį sprendimą 2008/919/TVR dėl kovos su terorizmu, kas reiškia, kad atsakomybė už teroristinę veiką galėjo būti sureguliuota ir atskiru įstatymu, todėl kodekso vientisumas nagrinėjamu atveju lieka išlaikytas. Aptarto teisinio reguliavimo ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, teismas darė išvadą, kad kaltinamajam L. C. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 2504 straipsnio 1 dalyje, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baigėsi dar iki baudžiamąją bylą perduodant teismui, t. y. 2018 m. sausio 22 d. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad apkaltinamojo nuosprendžio dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos priėmimo terminai yra pasibaigę, jie nebuvo sustoję ar nutrūkę, ką 2022 m. gegužės 18 d. nutarimu pripažino ir prokuroras, o kaltinamasis L. C. nereikalavo tęsti baudžiamojo proceso, teismas baudžiamąją bylą nutraukė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
41. Kaip jau minėta (nutarties 30 pastraipa) Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 20 d. nutartimi atmetė prokuroro apeliacinį skundą dėl minėtos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 12 d. nutarties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi atmetė aukštesniojo prokuroro apeliacinį skundą ir minėti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai liko nepakeisti. Kasacinės instancijos teismas minėtoje 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje pasisakydamas dėl BK 95 straipsnio taikymo pažymėjo, kad L. C. byla teismui perduota nagrinėti ne pagal veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą (BK 250 straipsnio 6 dalį), o pagal vėliau priimtą jo atsakomybę švelninantį įstatymą (BK 250 4 straipsnio 1dalį), pagrįstai taikant BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl švelnesnio įstatymo grįžtamosios galios. Pritaikius atsakomybę švelninantį įstatymą, L. C. padaryta veika laikytina sunkiu nusikaltimu, todėl taikant BK 95 straipsnį, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis turėtų būti skaičiuojama pagal veikos padarymo metu galiojusią senaties skaičiavimo tvarką, numačiusią, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu praėjo dešimt metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija tai pat pažymėjo, kad tokią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties skaičiavimo praktiką formuoja ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429-303/2015) (minėtos nutarties 13, 14 pastraipos).
42. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo prokurorai ir teismas, atmesdami ieškovo atstovės 2019 m. birželio 13 d. prašymą ir nutarimus, kuriais netenkintas šis prašymas nutraukti ikiteisminį tyrimą pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ieškovo atžvilgiu padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, t. y. ieškovo neteisėto persekiojimo baudžiamajame procese pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (CPK 185 straipsnis, 182 straipsnio 3 punktas).
43. Teisėjų kolegija nesutinka su Generalinės prokuratūros aiškinimu, kad aplinkybė, jog prokurorai ir teismas skirtingai aiškino baudžiamuosius įstatymus skaičiuojant ir taikant senaties terminus bei vadovavosi skirtinga teismų praktika, nesant aiškios teismų praktikos tuo klausimu, negali būti vertinama kaip pareigūnų neteisėtas veikimas, sudarantis pagrindą taikyti valstybės atžvilgiu civilinę atsakomybę.
44. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovo atveju teisinis reglamentavimas buvo visiškai neaiškus, prokurorai priimdami nutarimus vadovavosi nuo 2013 m. formuojama Aukščiausiojo Teismo praktika ir jų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo teisėti.
45. BK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Nagrinėjamu atveju švelnesnio įstatymo taikymas atgal reiškia tai, kad 2013 m. liepos 2 d. priėmus įstatymą Nr. XII-497 (minėta, įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 13 d.) dėl terorizmo finansavimo išskyrimo į atskirą BK 2504 straipsnį, kuris numatė, kad tokia nusikalstama veika baudžiama laisvės atėmimu iki dešimtiems metų, prokuroras turėjo perkvalifikuoti ieškovo galimai padarytą nusikalstamą veiką. Nors baudžiamasis įstatymas nenumato veikos perkvalifikavimo termino, tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, o prokuroras organizuoja ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauja (BPK 164 straipsnio 1 dalis). Minėta, tik 2019 m. birželio 28 d., remiantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kad bausmę švelninantis įstatymas turi grįžtamąją galią, ieškovui inkriminuota BK 250 straipsnio 6 dalyje numatyta veika buvo perkvalifikuota pagal BK 2504 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija aukščiau jau pasisakė, kad nagrinėjamu atveju taikytina nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 95 straipsnio redakcija, kuri už sunkaus nusikaltimo padarymą numatė 10 metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį ir pateikė prokurorų, teismo veiksmų vertinimą atmetant ieškovo atstovės prašymą nutraukti ieškovui atliekamą ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui (šios nutarties 39 – 41 pastraipos).
46. Nors Generalinė prokuratūra argumentuoja, kad teismų praktika dėl skirtingų baudžiamojo įstatymo redakcijų galiojimo buvo nevienoda, todėl ieškovo atveju prokuroras neturėjo tenkinti jo gynėjos 2019 m. birželio 17 d. prašymo, tačiau, kaip nurodė kasacinis teismas jau minėtoje 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje, teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia, anksčiau sprendžiant analogiškas bylas ir analogiškoje nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingoje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429-303/2015) kasacinės instancijos teismas taikė skirtingu laiku galiojusias BK bendrosios ir specialiosios dalių straipsnių redakcijas. Paminėta kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-429-303/2015 laikytina precedentu nagrinėjamu atveju, bet ne Generalinės prokuratūros nurodomos praktiką formuojančios nutartys, kuriose vertinama skirtinga teisinė situacija (Nr. 2K-190/2013, Nr. 2A-7-4/2014, Nr. 2K-117-697/2017 ).
47. Generalinė prokuratūra argumentuoja, kad teismai, padarę išvadą, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas baudžiamojoje byloje baigėsi 2018 m. sausio 22 d., nepasisakė dėl baudžiamojo persekiojimo kaltinamojo atžvilgiu neteisėtumo ir nekonstatavo neteisėtų prokuroro veiksmų, kuriais po 2018 m. sausio 22 d. buvo tęsiamas ieškovo baudžiamasis persekiojimas. Tokius argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes baudžiamojoje byloje nebuvo svarstomas prokurorų, teismo veiksmų ikiteisminiame tyrime teisėtumo klausimas. Tačiau baudžiamąją bylą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 12 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad prokurorų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo procesiniuose sprendimuose, kuriais buvo atsisakyta nutraukti baudžiamąjį persekiojimą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nurodyta teismų praktika (kasacinio teismo nutartys Nr. 2K-83/2011; 2K-P-444/2005; 2K-124/2010; 2K-238/2007; 2K-775/2007; 2K-143/2008; 2K-332/2008 ir kt.) yra suformuota kitų faktinių aplinkybių ir kitame istoriniame kontekste, t. y. 1961 m. BK kodeksą kaip vientisą teisės aktą keičiat kitu vientisu teisės aktu - dabar galiojančiu BK.
48. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria ieškovo apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pasisakė, nuo kurios datos ieškovo atžvilgiu vykdytas baudžiamasis procesas laikytinas neteisėtu, neteisingai nustatė neteisėtų veiksmų laikotarpį, t. y. 2019 m. birželio 28 d. Jau 2018 m. sausio 22 d., kai suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, ikiteisminį tyrimą kontroliuojantis prokuroras turėjo priimti sprendimą savo inciatyva, nesant ieškovo prašymo nutraukti ikiteisminį tyrimą BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra BPK 3 ar 32 straipsnyje numatytų aplinkybių (BPK 212 straipsnio 1 punktas) ir įstatymas nenumato įtariamojo pareigos pateikti prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą ( BPK 214 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad ir pats prokuroras 2022 m. gegužės 18 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą dėl dalies nusikalstamų veikų (BK 24 straipsnio 4 dalies, 21 straipsnio 1 dalies, 199 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 4 dalies, 253 straipsnio 2 dalies) ieškovui ir nesant šio prašymo nutraukė, suėjus senaties terminui.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga pakankama konstatuoti, kad ieškovo atžvilgiu prokurorai ir teismas ikiteisminiame tyrime atliko neteisėtus veiksmus, kuriais buvo atsisakoma nutraukti baudžiamąją persekiojimą suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (CK 6.272 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis), kurie sąlygojo (CK 6.247 straipsnis) turtinės ir neturtinės žalos ieškovui padarymą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.272 straipsnio 3 ir 2 dalys).
50. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ir laiko teisinga neteisėtų veiksmų laikotarpio pradžią ieškovo atžvilgiu laikyti nuo 2018 m. sausio 22 d., tačiau pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimą ir priteisdamas 2 344,83 Eur turtinės ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, iš esmės tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja dėl priteistos žalos dydžio, o tik, atsakydama į ieškovo apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
51. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo patirtos turtinės žalos ir jos dydžio, teisingai nustatė, kad ieškovas dėl nepagrįstai jam tęsiamo baudžiamojo proceso patyrė 2 344,83 Eur turtinės žalos, kurią sudaro 1 955 Eur ieškovo patirtos išlaidos už pragyvenimą viešbutyje nuo 2022 m. gegužės 19 d. iki 2022 m. rugsėjo 11 d. bei 389, 83 Eur išlaidos lėktuvo bilietui iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo skundo teiginius, kad Vilniaus apygardos teismui 2022 m. rugsėjo 9 d. ieškovui leidus laikinai nesilaikyti intensyvios priežiūros sąlygų ir jam išvykus ir Lietuvos, vis tiek išliko pareiga išlaikyti gyvenamąją vietą Vilniaus mieste, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nuo 2022 m. rugsėjo 11 d. ieškovui išvykus į (duomenys neskelbtini) Respubliką, jam nebuvo būtinybės mokėti už kambario nuomą viešbutyje, ir ieškovo patirtos išlaidos viešbučiui laikotarpyje nuo 2022 m. rugsėjo 11 d. iki 2023 m. sausio 14 d., kai jis realiai ten negyveno ir neturėjo pareigos gyventi, negali būti pripažintos jo patirtais nuostoliais dėl neteisėtų prokurorų ir teismo veiksmų. Vertinant visų bylos aplinkybių kontekste ieškovo argumentus, kad jis nebūtų patyręs 3 450 Eur maitinimosi išlaidų, jeigu neatsidurtų Lietuvoje, o gyventų (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir namų sąlygomis, nes Lietuvoje maisto kainos daug labiau viršija ES vidurkį nei (duomenys neskelbtini) (bet ne realų jų pagrindimą), teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo prašoma priteisti žala aptariamu aspektu nėra reali, pagrįsta objektyviais duomenimis, bet hipotetinė, o teisė reguliuoja tik tai, kas yra įmanoma bei egzistuoja tikrovėje (ius imposisibilitum est non iuris), todėl menami turtiniai praradimai negali būti kompensuojami. Kita vertus, šalies vienoks ar kitoks aiškinimas savaime nereiškia, kad jis yra teisingas, nes bet kurios bylos aplinkybės, jei jų kita šalis nepripažįsta, turi būti pagrindžiamos kitais įrodymais (CPK 187, 12, 178 straipsniai). Ieškovas objektyvių duomenų, pagrindžiančių aiškinimą apie ženkliai mažesnius jo maitinimosi kaštus (duomenys neskelbtini), nepateikė. Kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, asmens poreikis maitintis turėtų būti tenkinamas nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje asmuo gyvena.
52. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nustatant teisingą kompensacijos už neturtinę žalą dydį svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; kt.). Orientacinis neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas analizuojant teismų priteistus dydžius bylose, kurių aplinkybės panašios į tos bylos, kurioje siekiama nustatyti piniginę kompensaciją už neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020 82 pastraipa; 2021 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-117-969/2021 40 pastraipa).
53. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį už neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos Konvencijoje garantuojamos teisės ir laisvės, būtina atsižvelgti į EŽTT praktikoje dėl panašių pažeidimų priteisiamus neturtinės žalos (teisingo atlyginimo) atlyginimo dydžius pagal Konvencijos 41 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021 81 pastraipa ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
54. Kasacinio teismo praktikoje dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl už beveik aštuonerius metus trukusį ikiteisminį tyrimą priteista 2500 Eur dydžio neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018). Be to, paminėtini ir dėl pernelyg ilgai vykusio baudžiamojo proceso kasacinio teismo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžiai: už 5 metus 4 mėnesius ir 6 dienas trukusį baudžiamąjį procesą – 1200 Eur; už 4 metus 7 mėnesius ir 7 dienas – 1000 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-313/2020); už 10 metų 2 mėnesius trukusį baudžiamąjį procesą – 2600 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17-403/2025); 6 metus 10 mėnesių trukusį baudžiamąjį procesą – 2500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-339-684/2021).
55. Naujausias EŽTT praktikos dėl neturtinės žalos už per ilgą baudžiamojo proceso trukmę (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą) atlyginimo Lietuvos bylose pavyzdys – už šešerių metų penkių mėnesių trukmės procesą priteista 4 000 Eur (EŽTT 2021 m. liepos 13 d. sprendimas byloje G. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42168/19). Kitų valstybių bylose už savaime nelabai ilgos trukmės vienoje proceso stadijoje vykusius baudžiamuosius procesus priteisiama, pavyzdžiui, už trejų metų dešimties mėnesių ir 14 dienų trukmės procesą – apie 2 600 Eur (EŽTT 2023 m. spalio 5 d. sprendimas byloje U. ir kiti prieš Lenkiją, peticijos Nr. 5726/20 ir kt.); už trejų metų šešių mėnesių ir 27 dienų – apie 2 600 Eur (EŽTT 2023 m. liepos 6 d. sprendimas byloje N. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 26593/21); už ketverių metų devynių mėnesių – apie 2 500 Eur (EŽTT 2020 m. sausio 16 d. sprendimas byloje J. prieš Lenkiją, peticijos Nr. 31792/15).
56. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sprendime motyvuodamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio (3 000 Eur), nors ir kitaip nei teisėjų kolegija skaičiavo delsimo nutraukti ieškovui baudžiamąjį procesą trukmę (nutarties 48 pastraipa; t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d. iki 2023 m. sausio 20 d., kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nutartis nutraukti baudžiamąją bylą), tačiau vertino ne vien šią aplinkybę, kaip teigia ieškovas apeliaciniame skunde, bet atsižvelgė ir į tai, kad ieškovas savo veiksmais prisidėjo prie ilgos proceso trukmės (naudojosi procesinėmis teisėmis, kad būtų užkirstas kelias jo perdavimui į Lietuvą pagal EAO), į ieškovui pareikštų kaltinimų sunkumą (BK 2504 straipsnio 1 dalis) (teroristinės veiklos finansavimas ir rėmimas), į ieškovui baudžiamojo proceso metu nuo 2019 m. birželio 28 d. taikytus apribojimus (sumokėtą užstatą, įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, intensyviąją priežiūrą), į tai, kad ieškovui laikotarpiu, kai baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas, griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas – buvo taikyta labai trumpai (dvi paras), į tai, kad baudžiamasis procesas ieškovui nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais (pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui), kad ieškovas neįrodė, jog dėl vykdomo baudžiamojo proceso neteko darbo ir negalėjo susirasti kito savo kompetenciją ir išsilavinimą atitinkančio darbo ar turėjo kitų itin neigiamų išgyvenimų (praradimų). Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismo ieškovui priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nagrinėjamu atveju laikytinas racionaliu, atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atitinkantis kasacinio teismo ir EŽTT praktiką dėl nacionalinių teismų priteisiamų žalos atlyginimo sumų. Pagrindo didesniam neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimui teisėjų kolegija nenustatė.
57. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo patirta bylinėjimosi išlaidų suma – 3 000 Eur neviršija Rekomendacijose nustatyto jų maksimalaus dydžio, todėl pirmosios instancijos teismo priteista 1 500 Eur suma yra akivaizdžiai per maža. Su tokiu apelianto aiškinimu sutikti nėra pagrindo.
58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
59. Teismas, spręsdamas klausimą dėl byloje patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, negali remtis vien tik šalies prašyme nurodytais duomenimis ir aplinkybėmis. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, turi pirmiausia nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023 87 pastraipa).
60. Nors ieškovo išlaidos, patirtos pasitelkus byloje advokatą, pagal įstatymą yra laikomos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis, neviršija Rekomendacijose nustatyto jų maksimalaus dydžio, jas ieškovas yra pagrindęs ir įgijo teisę, kad jos būtų atlygintos, tačiau išlaidos yra atlyginamos proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas yra pareiškęs du reikalavimus: 7 919,83 Eur turtinės žalos ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Dėl turtinės žalos atlyginimo reikalavimas tenkintas 30 procentų (2 344,83 x 100 : 7 919,83 = 29,607). CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, tačiau, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo specifiką, kad neturtinės žalos dydį galutinai nustato teismas, skirstant bylinėjimosi išlaidas tokio pobūdžio bylose, turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-225-943/2021 35 pastraipa). Ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat materialine teisine prasme patenkintas iš dalies (iš prašomos priteisti 100 000 Eur sumos priteista 3 000 Eur), konstatavus, kad ieškovui baudžiamasis persekiojimas nepagrįstai truko suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas sumažinti ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, atsižvelgdamas patenkintų reikalavimų dalį, pagrįstai šias išlaidas sumažino iki 1 500 Eur ir teisėjų kolegija pagrindo dėl visų ieškovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nenustatė.
61. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
62. Kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
63. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
64. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos rengiant apeliacinį skundą nėra atlyginamos. Šiuo procesiniu sprendimu atmetus ir atsakovės Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą, ieškovui iš skundą pateikusios atsakovės, sutinkamai su CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – 1 125,00 Eur, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui L. C., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, į. k. (duomenys neskelbtini), 1 125,00 Eur (vieną tūkstantį šimtą dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Evaldas Burzdikas
Albina Rimdeikaitė
Egidijus Tamašauskas