Administracinė byla Nr. P-135-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07324-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. M., H. K., M. S., G. Z., E. M. (E. M.), S. Š., T. A. (T. A.), Č. A. (Č. A.) skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai D. M., H. K., M. S., G. Z., E. M., S. Š., T. A., Č. A. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A33(l)-5908-(4.31), kuriuo, atsakant į pareiškėjų prašymus dėl adresų suteikimo, paaiškinta, kad adresų suteikti negali, nes Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-124 sudaryta darbo grupė spręsti klausimus dėl žemės sklypų suteikimo individuliai statybai teisėtumo ir pagrįstumo; 2) įpareigoti Administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti adresus žemės sklypams, kurie Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267 buvo paskirti toliau nurodytiems asmenims, t. y.: žemės sklypui Nr. 107B, kuris Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas E. M. ir S. Š.; žemės sklypui Nr. 3, kuris Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas J. A.; žemės sklypui Nr. 12, kuris Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas I. M. ir Z. M.; žemės sklypui Nr. 2, kuris Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 buvo patvirtintas G. G. ir F. M.; 3) priteisti pareiškėjų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjai paaiškino, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas, todėl kad neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, priimtas atsakovui peržengiant teisės aktais nustatytas kompetencijos ribas. Pareiškėjai pabrėžė, jog teisės aktai numato, kad tam, jog žemės sklypui būtų suteiktas adresas, toks žemės sklypas turi atitikti du alternatyvius reikalavimus: tokio žemės sklypo naudojimo paskirtis turi leisti pastatų statybą arba teritorijų planavimo dokumentu turi būti leidžiama statyba. Pareiškėjai pažymėjo, kad jiems buvo paskirti žemės sklypai, suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra, ir darė išvadą, kad jiems paskirtų žemės sklypų planai, vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 4.1 punktu, yra prilyginami detaliesiems planams. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 48V(-(14.48.2)-212 buvo patvirtinti atskiri žemės sklypai, siūlytini piliečiams neatlygintinai nuosavybėn, individualiai statybai. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48Vj-(14.48.2)-267 pagrindu atskiri žemės sklypai individualiai statybai buvo paskirti konkrečiai pareiškėjams. Taigi, ginčo žemės sklypų paskirtis leidžia pastatų statybą, nes jie buvo suformuoti individualiai statybai (vienbučių ir dvibučių namų statybai). Pareiškėjai darė išvadą, kad Administracija neturėjo teisinio pagrindo vertinti pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procedūros teisėtumą ir pagrįstumą, nes neturi kompetencijos šioje srityje. Pareiškėjai vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja Tarnyba, ir darė išvadą, kad Tarnybos priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo Administracija neturi pagrindo vertinti adresų suteikimo procedūros metu. Pareiškėjų teigimu, skundžiamu sprendimu atsakovas ignoravo Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymą Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212, kuriuo buvo patvirtinti siūlytini piliečiams neatlygintinai žemės sklypai individualiai statybai; taip pat Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymą Nr. 48VJ-(14.48.2)-267, kuriuo buvo paskirti konkretūs žemės sklypai pareiškėjams bei nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus. Pareiškėjų teigimu, skundžiamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, motyvuotas tiek teisės aktais, tiek faktinėmis aplinkybėmis, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Pareiškėjai kelis kartus buvo informuoti apie adresų nesuteikimo priežastis: 2013 m. gegužės 29 d. atsakymais, kuriuose nurodoma, jog atsakovas kreipsis į kitas valstybės institucijas, siekdamas gauti informacijos, ar pareiškėjų parengti žemės sklypų planai nepažeidžia galiojančių teisės aktų reikalavimų; 2013 m. spalio 29 d. sprendimu, kuriame nurodoma, jog buvo gauta informacija apie procedūrų neteisėtumą, apie tai, jog sprendimus priėmusi institucija nagrinėja jų pagrįstumą, todėl atsakovas, turėdamas informaciją iš Tarnybos apie sprendimų neteisėtumą, negali pareiškėjų sklypams suteikti adresų. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Administraciją suteikti adresus sklypams yra grindžiamas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267, tačiau šio įsakymo įgyvendinimas pačios Tarnybos buvo sustabdytas. Atsakovas pabrėžė, kad nevertino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo, bet vertino, ar adresų keitimas šiems žemės sklypams nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas vadovavosi Adresų formavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 (toliau – ir Taisyklės) 4.1. punktu ir pažymėjo, kad adresų objektais yra tie žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus. Administracija tokiais detaliaisiais planais laikė ir patvirtintus generalinius planus, kurie, esant poreikiui, turėtų būti keičiami tokia pat tvarka, kaip ir detalieji planai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, panaikino Administracijos 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A33(l)-5908-(4.31), įpareigojo Administraciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suteikti adresus žemės sklypams, kurie pagal Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267 patvirtintą sąrašą, Tarnybos sprendimus buvo paskirti ir patvirtinti pareiškėjams: žemės sklypas Nr. 107B – E. M. ir S. Š.; žemės sklypas Nr. 3 – J. A.; žemės sklypas Nr. 12 – I. M. ir Z. M.; žemės sklypas Nr. 2 – G. G. ir F. M.. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

Teismas pažymėjo, kad Administracija, gavusi pareiškėjos G. Z. 2013 m. balandžio 12 d. prašymą dėl adresų suteikimo, privalėjo pradėti atitinkamą administravimo procedūrą. Jos metu paaiškėjus, kad trūksta kokių nors dokumentų, vadovaujantis minėtais teisės principais, Administracija turėjo paprašyti papildomos informacijos iš pareiškėjų, o ne kelti abejones dėl Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 teisėtumo ir pagrįstumo. Duomenų, kad pareiškėjų vardu G. Z. ginčo klausimu nebendradarbiavo su Administracija, nagrinėjamu atveju nėra. Atvirkščiai – pareiškėja buvo aktyvi, nuosekliai siekė, kad suteiktiems žemės sklypams būtų suteikti adresai. Atsakovas po 2013 m. balandžio 12 d. prašymo gavimo administracinės procedūros nepradėjo, praėjus daugiau nei vienam mėnesiui 2013 m. gegužės 29 d. raštu informavo pareiškėją, kad kreipėsi į Teisingumo, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas dėl UAB „Arlitanus“ atliktų žemės sklypų individualiai statybai projektavimo darbų, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir atitinkamų gyvenamųjų vietovių planų atitikimo. Administracija aktyvių veiksmų ėmėsi tik 2013 m. birželio 21 d., kai raštu kreipėsi į šias ministerijas. Tiek Aplinkos ministerija, tiek Tarnyba konkrečios nuomonės adresų suteikimo klausimu atsakovui nesuteikė. Tik po pakartotinų pareiškėjos 2013 m. spalio 8 d. prašymų Administracija, nenagrinėdama adresų suteikimo klausimų, formaliai informavo pareiškėją, kad žemės sklypams adresų suteikti negali, nes Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3)-124 sudaryta darbo grupė spręsti klausimus dėl žemės sklypų suteikimo individuliai statybai teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė pagrindinę viešosios atsakomybės sąlygą – valstybės valdžios institucijos neteisėtas neveikimas, pasireiškęs Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkto, Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnio ir 9 straipsnio 3 dalies pažeidimu.

Teismas vadovavosi Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnio, 9 straipsnio 3 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2029 patvirtintų adresų formavimo taisyklių 4.1 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 1395 patvirtintų Numerių pastatams, patalpoms ir butams suteikimo, keitimo ir apskaitos taisyklių 3-7 punktų, Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatomis ir darė išvadą, kad adresas žemės sklypui suteikiamas, jei jis skirtas individuliai statybai, teritorijų planavimo dokumentu leidžiama statyba, taip pat žemės sklypai su juose esančiais statiniais sudaro vieną ir tą patį adresų objektą, kuris individualizuojamas pagal konkrečią gyvenamąją vietovę, šios vietovės gatvę ir t.t.

Iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267 pateikto sąrašo, Tarnybos sprendimų teismas nustatė, kad pagal teritorijų planavimo dokumentus atkuriant nuosavybės teises, žemės sklypai pareiškėjams suteikti individuliai statybai. Teismas nustatė, kad žemės sklypams adresas šiuo metu nėra suteiktas. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-267, Tarnybos sprendimai yra galiojantys, dėl jų ginčo teismuose nėra, todėl teismas darė išvadą, kad jais abejoti atsakovas neturėjo jokio teisinio pagrindo.

Teismas konstatavo, kad Administracija vilkino administravimo procedūrą, nesivadovavo gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.), ginčo sprendimo nepagrindė objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, prašymas išnagrinėtas abstrakčiai, nėra aiškus ir argumentuotas. Dėl šių priežasčių Administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. A33(1)-5908-(4.31), kuriuo G. Z. atsisakyta suteikti adresus žemės sklypams, panaikino ir, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktu, Teritorijų administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnio ir 9 straipsnio 3 dalies nuostatomis, poįstatyminiais teisės aktais, gero administravimo principu, atsakovą įpareigojo pareiškėjų žemės sklypams suteikti adresus per vieną mėnesį.

III.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismas padarė klaidingą išvadą, jog Administracija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti suteikti adresus žemės sklypams, kurie pareiškėjams buvo suteikti individualiai statybai. Pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą suteikti adresus sklypams grindžiamas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267, tačiau šio įsakymo įgyvendinimas pačios Tarnybos buvo sustabdytas, todėl argumentas, kad Administracija ignoravo šį įsakymą, atsakovo teigimu, yra nepagrįstas, neatitinkantis faktinės situacijos. Atsakovas pabrėžė, kad nevertino nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo, bet vertino, ar adresų suteikimas šiems žemės sklypams nepažeis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Adresų formavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092, 4.1. punktą adresų objektais yra tie žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus. Administracija tokiais detaliaisiais planais laikė ir patvirtintus generalinius planus, kurie, esant poreikiui, turėtų būti keičiami tokia pat tvarka kaip ir detalieji planai (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 7 d.). Administracija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas, gavęs 2013 m. balandžio 12 d. prašymą, nepradėjo administracinės procedūros, tuo pažeisdamas viešojo administravimo principus, ir pažymėjo, kad Administracija nuolat kreipdavosi į įvairias institucijas su klausimu, ar gali suteikti sklypams adresus, jeigu toks adresų suteikimas prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams. Pareiškėjų prašymai buvo nagrinėjami įvertinus gautus išaiškinimus. Pareiškėjai buvo informuoti apie faktines adresų nesuteikimo priežastis. Atsakovas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu ir pažymėjo, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Atsakovo manymu, skundžiamas Administracijos sprendimas yra pagrįstas faktiniais duomenimis, jame yra aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, jis yra pasirašytas. Skundžiamą sprendimą, atsakovo teigimu, reikėtų vertinti sistemiškai, prieš tai pareiškėjams siųstų atsakymų kontekste. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog dėl minėtų Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo įsakymų teisėtumo ginčų teisme nėra. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso skyrius padavė pareiškimą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame prašė iš dalies panaikinti minėtus įsakymus.

Pareiškėjai atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti iš atsakovo jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėjai paaiškino, kad jiems konkretūs sklypai buvo suteikti Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-212 bei Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267, nurodant jų numerius. Pareiškėjų atžvilgiu buvo priimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, parengti žemės sklypų planai. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 dalys, susijusios su pareiškėjais, nėra nuginčytos ar ginčijamos teisme. Atsakovo pateikta informacija, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-8776-815/2014 pagal Vilniaus prokuratūros skundą dėl administracinių aktų panaikinimo J. M. atžvilgiu, pareiškėjų manymu, nėra susijusi su nagrinėjama byla: (i) žemės sklypo suteikimas J. M. nėra susijęs su pareiškėjais ir jų keliamais reikalavimais; (ii) apie tokios bylos iškėlimą nebuvo žinoma nei nagrinėjant bylą, nei priimant sprendimą. Atsakovo argumentas, kad neatmetama galimybė, jog tokių pareiškimų bus dar daugiau, nes Tarnybos sudaryta grupė dar nebaigė savo darbo, atmestinas, nes ginčo akto priėmimo metu tokių pareiškimų nebuvo; argumentas grindžiamas prielaida, o ne faktu; taip pat net ir tuo atveju, jeigu panašaus pobūdžio skundai būtų pateikti ir pareiškėjų atžvilgiu, panaikinus nuosavybės teisių įregistravimo pagrindą, suteikti adresai pareiškėjams suteiktų žemės sklypų atžvilgiu neturės jokios teisinės reikšmės, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus. Pareiškėjai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamame sprendime tik formaliai nurodyta, jog adresų žemės sklypams suteikti atsakovas negali dėl sudarytos darbo grupės, tačiau nenurodytas teisinis pagrindimas, aiškiai nepasisakyta dėl adresų nesuteikimo būtent pareiškėjų prašomiems sklypams. Pareiškėjai pabrėžė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas nėra pagrįstas jokiomis teisės normomis. Adresų suteikimo tvarką reguliuoja Adresų formavimo taisyklės, tačiau atsakovas skundžiamu sprendimu nenurodė jokios aktualios teisės normos, kurios pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad skundžiamas sprendimas nepagrįstas jokiais faktiniais duomenimis: pareiškėjams nėra paaiškinta, dėl kokių faktinių pagrindų jiems paskirtiems žemės sklypams negali būti suteikti adresai, todėl darė išvadą, kad Administracija neišnagrinėjo pareiškėjų prašymų individualiai, nepateikė faktinių argumentų ir teisinių pagrindų pagal adresų suteikimo taisykles reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Net ir pateikdamas apeliacinį skundą, atsakovas nenurodė konkretaus ir aiškaus teisinio pagrindo, dėl kurio jis atsisako suteikti adresus žemės sklypams, apsiribodamas paaiškinimu, jog, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino, ar adresų suteikimas nepažeis galiojančių teisės aktų. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad nei viename iš byloje esančių rašytinių įrodymų – Aplinkos ministerijos, Tarnybos raštuose, nėra nurodyta, kad jiems suteiktiems žemės sklypams yra pagrindas nesuteikti adresų. Pareiškėjų teigimu, Administracija neturi teisinio pagrindo vertinti jų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo ir pagrįstumo bei kelti abejones dėl priimtų Tarnybos sprendimų. Pareiškėjai pabrėžė, kad Administracija, gavusi jų prašymus dėl adresų suteikimo, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 27 dalimi bei Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2029 patvirtintų adresų formavimo taisyklių 4.1. punktu, turėjo pareigą suteikti pareiškėjams skirtiems žemės sklypams adresus, nes adresų objektai yra žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus. Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintomis Detaliųjų planų rengimo taisyklėmis (galiojusiomis ginčo akto priėmimo metu) žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Visiems pareiškėjams nagrinėjamu atveju buvo paskirti žemės sklypai, suprojektuoti nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Pareiškėjai darė išvadą, kad jiems paskirtų žemės sklypų planai, vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 4.1 punktu, yra prilyginami detaliesiems planams. Atsižvelgiant į tai, kad visiems pareiškėjams paskirti žemės sklypai atkuriant nuosavybės teises, leidžia pastatų statybą (suformuoti individualiai statybai), sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjų atžvilgiu nėra nuginčyti teisme, pareiškėjai darė išvadą, kad Administracija savo kompetencijos ribose turi suteikti sklypams adresus.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu nustatyta bylos nagrinėjimo apimtimi, patikrinęs bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui. Todėl, remdamasis ABTĮ 136 straipsniu apeliacinės instancijos teismui suteiktomis instancinės teismų kontrolės teisėmis ir vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ir, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, apeliacinės instancijos teismas nekartojo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, o tik, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildė bei patikslino.

Teisėjų kolegija rėmėsi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktu, pažymėjo, kad šis teisės aktas yra aukštesnės teisinės galios ir detaliau reglamentuoja adresų suteikimo tvarką nei iki jo Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 2092 patvirtintos Adresų formavimo taisyklės, pagal kurių 4.1 punktą adresų objektai yra žemės sklypai, kuriuose pagal detaliojo plano sprendinius planuojama statyti pastatus, taip pat sodininkų bendrijų žemės sklypai, neužstatyti pastatais.

Teisėjų kolegija nustatė, kad žemės sklypai buvo suteikti Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267. Suteikti sklypai pažymėti projekto numeriais ir 2013 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. 48VJ-(14.48.2.)-267 nurodyta sklypų paskirtis – individuali statyba. Ginčo žemės sklypai pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 27 punktą yra adreso objektai ir pagal paskirtį juose leidžiama pastatų statyba, todėl pagal pareiškėjų prašymą minėtiems žemės sklypams turi būti suteikti adresai.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad žemės sklypų suteikimo pareiškėjams teisėtumas teismine tvarka nėra paneigtas, todėl atsakovo keliamos abejonės dėl žemės sklypų suteikimo teisėtumo negalėjo būti pagrindu atsisakyti tenkinti pareiškėjų prašymą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti, kad atsakovo atsisakymas suteikti adresus sklypams yra neteisėtas.

V.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-569-261/2015.

Atsakovas, be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į pareiškėjų skundą bei apeliacinį skundą, nurodo, kad 2015 m. rugsėjo 16 d. gavo elektroninį laišką iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus, kuriame keliama abejonė, ar tikrai pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės. Administracija 2015 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. A33((1)-6328-(4.22) kreipėsi į Tarnybos Vilniaus rajono skyrių su prašymu suteikti informacijos, ar Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2013 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 48VĮ-(14.48.2)-267 pareiškėjų atžvilgiu yra galiojantis. Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. spalio 5 d. rašte Nr. 48SD-11452-(14.48.7) buvo nurodyta, kad minėtas įsakymas laikytinas tik tarpiniu dokumentu nuosavybės teisių atkūrimo procese ir nesuteikia subjektinės teisės į tam tikros žemės atgavimą nuosavybėn. Tarnybos rašte pažymėta, kad sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo prašant inicijuoti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dėl J. A., G. G. ir F. M.. Dėl kitų pareiškėjų Tarnyba informavo, jog yra priimti įsakymai, kuriais nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į žemės sklypus. Atsakovas pabrėžia, kad, sužinojęs šią informaciją, realiai negali įvykdyti teismo sprendimo, nes tai pažeistų teisės aktų reikalavimus, tokiais veiksmais Administracija viršytų savo kompetencijos ribas, kadangi tik Tarnyba yra kompetentinga priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas pabrėžia, kad teismas priėmė sprendimą tenkinti pareiškėjų skundą ir įpareigoti Administraciją suteikti adresus sklypams, kai daliai tokių pareiškėjų reikalavimo teisė nepriklauso, nes žemės sklypai nebuvo jiems skirti. Administracijos manymu, teismai padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą. Teismo nutartis priimta neišnagrinėjus visų bylos aplinkybių, neteisingai pritaikius procesines ir materialines teisės normas, padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Atsakovo teigimu, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismai padarė klaidingą išvadą, jog Administracija neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti suteikti adresus žemės sklypams, kurie pareiškėjams buvo suteikti individualiai statybai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos pateikto prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-569-261/2015. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-569-261/2015 yra pateiktas ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu, todėl yra nagrinėtinas iš esmės.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas pateiktas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą (ABTĮ 157 str. 2 d.), procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Pažymėtina, jog sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Akcentuotina, jog šių aplinkybių buvimą turi pagrįsti pats prašymą dėl proceso atnaujinimo teikiantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011, 2012 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-198/2012).

Atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, nurodydamas, kad teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, teismo nutartis priimta išnagrinėjus ne visas bylos aplinkybes, neteisingai pritaikius procesines ir materialines teisės normas, padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiama akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-52/2008; 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-28/2011). Pavyzdžiui, akivaizdžiu pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, gali būti pripažintas konkrečios teisės normos, kurią reikia byloje taikyti, netinkamas taikymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011) ar apskritai tokios normos netaikymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir pan.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, tačiau nenurodo konkrečios materialinės teisės normos, kurią taikydamas, jo manymu, pažeidė teismas. Kaip matyti iš prašymo dėl proceso atnaujinimo, jame atsakovas iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą ir apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kurios buvo įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, nesutikdamas su jam nepalankiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu, iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės, tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

Kaip jau buvo minėta, atsakovas savo poziciją dėl padarytų pažeidimų išdėstė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, todėl nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija negali daryti išvados apie akivaizdų bei esminį teismų taikytų materialinės teisės normų pažeidimą. Pažymėtina, kad vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Šiuo aspektu akcentuotina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė – atsakovo prašyme atnaujinti procesą nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą.

Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Atsakovo nurodyta aplinkybė dėl Tarnybos 2015 m. spalio 5 d. rašto Nr. 48SD-11452-(14.48.7), kuriame pateikta informacija, Administracijos teigimu, apsunkins teismo sprendimo įvykdymą, gali būti siejama tik su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties vykdymo procesu. Tačiau pažymėtina, jog tiek prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo metu, tiek atnaujintos administracinės bylos nagrinėjimo metu nenagrinėjami įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo klausimai, kurie sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 16 str. 2 d., 97 str. 2 ir 3 d.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetamas, o procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-569-261/2015 atsisakoma atnaujinti.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika sprendimo vykdymo sustabdymo klausimas yra sprendžiamas iš esmės tik atnaujinus procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-230/2013, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-126-492/2015). Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta pagrindų atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-569-261/2015, pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutarties sustabdymo nenagrinėtinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A-569-261/2015 pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. M., H. K., M. S., G. Z., E. M. (E. M.), S. Š., T. A. (T. A.), Č. A. (Č. A.) skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.