Civilinė byla Nr. 2-262/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 110.4.(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. kovo 22 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Rimvydo Norkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-7243-262/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovei E. K., trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Atanavo grūdai“, dėl skolos, palūkanų, nuostolių ir papildomų išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Swedbank Lizingas“ (toliau – lizingo bendrovė) ir trečiasis asmuo UAB „Atanavo grūdai“ 2007 m. lapkričio 19 d. sudarė lizingo ir 2008 m. balandžio 15 d. - veiklos sutartis, kuriomis ieškovas nupirko trečiajam asmeniui jo nurodytą turtą, o trečiasis asmuo įsipareigojo mokėti sutartines įmokas. Tinkamas įmonės prievolių įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės E. K., kuri buvo UAB „Atanavo grūdai“ direktorė, laidavimu. Įmonė įsipareigojimų nevykdė, todėl lizingo bendrovė vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti turtą bei sumokėti įsiskolinimą. Bendrovė grąžino ieškovui lizinguojamą turtą, tačiau nei pagrindinis skolininkas, nei laiduotoja įsiskolinimo nesumokėjo.
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės (laiduotojos) 4 117,51 Lt nesumokėtų mokėjimų, 71 219,07 Lt nuostolių, 13 216,73 Lt papildomų išlaidų, 14 186,37 Lt palūkanų, t. y. iš viso 102 739,68 Lt, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės turtą, o jo nepakankant – lėšas, motyvuodamas tuo, kad prašoma priteisti suma yra didelė, atsakovė reikalavimo nevykdo, todėl priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 15 d. nutartimi UAB „Atanavo grūdai“ iškėlė bankroto bylą, 2010 m. vasario 25 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 4 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – areštavo atsakovės E. K. 102 739,68 Lt vertės kilnojamą ir nekilnojamą turtą, o jo nepakankant – lėšas, išskyrus atsakovės darbo užmokestį, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu. Teismo vertinimu, prašoma priteisti suma yra didelė ir ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, todėl sprendė, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju yra tokio sprendimo neįvykdymo grėsmė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė E. K. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti; atskirąjį skundą atmetus, pareikalauti ieškovą užtikrinti galimus atsakovės nuostolius dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. įpareigoti ieškovą įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ieškinio dydžio sumą arba pateikti tokio pat dydžio banko garantiją. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovas nepagrindė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.
2. Areštavus atsakovės lėšas, buvo areštuotos po atsakovės sutuoktinio mirties jų vaikų išlaikymui skirtos našlaičių pašalpos, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ir nepilnamečių vaikų interesus.
3. Teismas nepareikalavo iš ieškovo dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės nuostolių atlyginimo užtikrinimo.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Teismas neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Grėsmė preziumuojama esant didelei ieškinio sumai. Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos vadovaujantis ekonomiškumo principu, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovės teisės pažeidžiamos labiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje apeliacijoje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo laiduotojos kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir lėšas, išskyrus darbo užmokestį, siekiant užtikrinti lizingo bendrovės ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad prašoma priteisti iš atsakovės ieškinio suma fiziniam asmeniui yra didelė, taip pat preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus, sprendė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovės kilnojamąjį, nekilnojamąjį turtą ir lėšas, išskyrus atsakovės darbo užmokestį. Tuo tarpu, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas neįrodė, kad jam palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino sprendžiamam klausimui svarbias faktines aplinkybes, tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti (CPK 144 str. 1 d.). Iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje suformuluoto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo matyti, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog ieškovui bus priimtas palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra taip pat tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 102 739,68 Lt nuostolių ir kitas su lizingo sutarčių netinkamu vykdymu susijusias sumas. Pareikšto reikalavimo pagrindžiančių aplinkybių preliminarus vertinimas leidžia manyti apie ieškovui palankaus sprendimo priėmimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad 102 739,68 Lt ieškinio suma fiziniam asmeniui yra didelė, todėl egzistuoja visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Būtina pažymėti, kad skundžiama nutartimi teismas pirmoje eilėje areštavo atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ir tik jo nepakankant, - lėšas bei taikė išlygą ir atsakovės darbo užmokesčio neareštavo. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo vadovaujamasi ekonomiškumo ir teisingumo principais, ir atsakovės teisės nebuvo suvaržytos daugiau, negu buvo būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pirmosios instancijos teismo argumentai šiuo aspektu atskiruoju skundu nepaneigti ir nepateikta įrodymų apie atsakovės nuosavybės teise valdomą didelės vertės turtą, kurio buvimas galėtų paneigti didelės ieškinio sumos atsakovei prezumpciją.
CPK 738 ir 739 straipsniai numato, iš kokių lėšų negalimas išieškojimas, atitinkamai, kokios lėšos negali būti areštuojamos, siekiant užtikrinti ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Tokiomis lėšomis yra tikslinės socialinės išmokos, pašalpos ir kompensacijos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų nepasiturinčioms šeimoms ar asmenų socialinei paramai, laidojimo pašalpos ir kt. CPK 738 straipsnis riboja išieškojimą iš laikinojo nedarbingumo, ligos ir nedarbo pašalpų. Iš teismui prieinamo turto arešto aktų registro duomenų matyti, kad vykdydamas skundžiamą turto arešto nutartį antstolis aprašė septynias atsakovės banko sąskaitas (turto arešto akto Nr. 0411010822). Apeliantė pateikė duomenis, kad į vieną iš areštuotų sąskaitų yra pervedamos jos vaikams skirtos našlaičių pašalpos (16-19, 24 b. l.), kurios atsakovei nepriklauso ir išieškojimas iš jų negalimas. Esant tokioms aplinkybėms, kurios pirmosios instancijos teismui nebuvo žinomos, nekeičiant skundžiamos nutarties, jos dalis dėl lėšų arešto ir disponavimo jomis suvaržymo be jau galiojančios darbo užmokesčio išlygos papildytina dar viena išlyga, pagal kurią atsakovės sąskaitoje esančioms jos vaikams skirtoms SODROS išmokoms areštas ir draudimas netaikomi.
Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareikalauti ieškovą pateikti jos nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, yra nepagrįsti. Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį, šalies prašymu teismas gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pareiga pagrįsti ir įrodyti nuostolių realumą tenka asmeniui, reiškiančiam prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 12, 178 str.). Teismas savo iniciatyva gali pareikalauti užtikrinti nuostolių atlyginimą tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nesiėmus šios priemonės būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą atsakovė nebuvo pareiškusi prašymo taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, o pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti viešojo intereso gynimą ir savo iniciatyva svarstyti dėl atsakovės galimų nuostolių bei reikalauti, kad ieškovas pateiktų jų atlyginimo užtikrinimą.
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas šį prašymą išsprendusios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, neturi pagrindo spręsti dėl atsakovės galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nes šis klausimas nebuvo pirmosios instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Atsakovei neužkirstas kelias pagal CPK 146 straipsnį su motyvuotu ir leistinais įrodymais pagrįstu prašymu kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl nuostolių, galinčių kilti pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą.
Nutarties dalį, kuria areštuotos atsakovei E. K., a/k (duomenys neskelbtini) priklausančios, pas ją ar trečiuosius asmenis esančios lėšos ir uždrausta jomis disponuoti, papildyti išlyga, kad areštas ir disponavimo turtu draudimas netaikomas į atsakovės E. K. banko sąskaitas pervedamoms jos vaikams skirtoms SODROS išmokoms.
Nutarties nuorašą išsiųsti turto arešto aktų registro tvarkytojui.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Konstantinas Gurinas
Rimvydas Norkus