Civilinė byla Nr. e2A-481-921/2023

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-07779-2022-6

Procesinio sprendimo kategorija:

 (S)

2.6.27; 3.3.1.14

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Edvardo Palioko ir Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

3.                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

4.                      Bylos nagrinėjimo metu nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

-       ieškovė (kaip užsakovė) ir atsakovė (kaip vežėja) 2022 m. sausio 13 d. pasirašė užsakymą Nr. 202201-13-01 dėl laivo gabenimo iš Prancūzijos į Lietuvą. Užsakyme nurodyti tokie krovinio duomenys: laivas Bayliner 315,95 x 3,05 x 3,05, 10 tonų. Užsakyme nurodytos kitos sąlygos: atvira aikštelė su reikalingais leidimais. Krovinio teisingu pakrovimu, iškrovimu, tvirtinimu rūpinasi užsakovė. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad minėtą užsakymą parengė ir ieškovei pasirašymui išsiuntė atsakovės darbuotojas; 

-       atsakovė buvo gavusi leidimus gabenti 4,2 m aukščio krovinį;

-       2022 m. sausio 18 d. atsakovės darbuotojas parašė ieškovės darbuotojui, kad mėgino susirasti visus laivo matmenis, bet nerado. Prašė atsiųsti nuorodą, kur matytųsi krovinio aukštis, plotis ir ilgis. Ieškovės darbuotojas nusiuntė nuorodą iš Bayliner gamintojo. Pažymėjo, kad reikia susirasti 315 cruiser. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis šalių darbuotojų susirašinėjimas, vykęs elektroniniais laiškais;

-       pervežimo metu krovinys buvo apgadintas, nes buvo nepratalpintas po viaduku Vokietijoje. Minėtas aplinkybes, be kita ko, patvirtina: tarp šalių 2022 m. sausio 26–27 d. vykęs susirašinėjimas dėl krovinio pristatymo; 2022 m. sausio 26 d. CMR važtaraštis. CMR važtaraštyje, be kita ko, yra nurodyti duomenys apie siuntėją, gavėją, iškrovimo vietą, bruto svorį (4 200 kg), tai, kad gabenamas vienas laivas. CMR važtaraštyje nurodyta ir tai, kad krovinys gautas apgadintas, nubraukta katerio viršutinė dalis, žala apie 2 500 Eur;

-       2022 m. sausio 27 d. vyko šalių darbuotojų susirašinėjimas elektroniniais laiškais dėl laivo aukščio. Ieškovės atstovas nurodė, kad, kaip ir anksčiau sakė, jis laivo aukščio nematavo, rėmėsi internete esančia informacija. Pažymėjo, kad, jo nuomone, dabar jau reikia pamatuoti koks yra realus krovinio aukštis ir tada spręsti, ką daryti;

-       atsakovės pateiktame dokumente, kuriame yra transporto priemonės su kateriu nuotrauka, nurodyta, kad išmatuoti tiksliai aukščio neįmanoma, vairuotojas skaičiuoja, kad aukštis nuo žemės iki lanko viršaus gali būti nuo 4,5 iki 4,6 m.

-       katerio antstato remonto išlaidos yra 3 110 Eur, be PVM. Minėtas aplinkybes patvirtina UAB „Marine Service Lithuania“ 2022 m. vasario 22 d. remonto sąmata, esanti byloje. Remonto sąmatoje nurodyta, kad reikalinga atlikti tokius darbus: antstato montavimo darbai, įskaitant el. instaliacijos pajungimą, atstato pažeistų vietų gelkauto statymas, poliravimas, VHV antenos, antenos laikiklio keitimas, TV antenos atstatymas, topinio (inkaravimo) žibinto atstatymas, žibintas, eigos žibinto atstatymas; 

-       ieškovė atsakovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo pareiškė 2022 m. vasario 25 d. Atsakovės draudikas AB „B. U. agency“ atsisakė atlyginti žalą, pažymėjo, kad minėto laivo apgadinimo priežastis – nepratalpinimas po viaduku Vokietijoje dėl netinkamai krovinio savininko (užsakovo) nurodytų krovinio matmenų;

-       laivas buvo gabenamas su puspriekabe, kurios valstybinis Nr. OO659. Atsakovės teigimu, visų standartinių puspriekabių, taip pat ir šios, kuria buvo gabenamas krovinys, aukštis yra 1,1 m.

Dėl apeliacijos objekto

5.                      Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 3 110 Eur nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pateikė apeliacinį skundą.

6.                      Taigi, apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės ir ieškovės apeliacinio skundo argumentų

7.                      Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, vykusiam pervežimui ir tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti taikytina 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalis).

8.                      Pasisakant dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo esant tarptautinio krovinio vežimo (pervežimo) teisiniams santykiams pažymėtina, jog pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog: i) bendroji krovinio vežėjo atsakomybė sureguliuota CMR konvencijos 17 straipsnyje; ii) CMR konvencijos 17 straipsnyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse; iii) jeigu vežėjo atsakomybei taikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių – byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 28 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016, 18 punktas).

9.                      Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog: i) CMR konvencijos 17–18 straipsniai įtvirtina vežėjo kaltės dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo prezumpciją, visgi krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktus turi įrodyti siuntėjas; ii) tai, ar pateiktų įrodymų pakanka krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo faktui nustatyti, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas pagal bendras įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98-687/2017, 37 punktas).

10.                      Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąją tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

11.                      Nagrinėjamu atveju, kaip minėta sprendimo 15 punkte, pervežant krovinį buvo padaryta žala, t. y. buvo apgadintas gabento katerio antstatas, ant jo esančios antenos, žibintai ir kt. Ginčo dėl to, kad pervežimo metu, buvo padaryta žala, tarp šalių nekilo. Tokios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad krovinys gabenimo metu buvo iš dalies sugadintas. Ieškovė nagrinėjimu atveju pateikė nuostolius (jų dydį) patvirtinantį įrodymą, t. y. sprendimo 15 punkte minėtą remonto sąmatą. Minėtoje remonto sąmatoje nurodyta, kad katerio remonto darbai sudaro 3 110 Eur. Remonto sąmatoje yra detalizuota, kokius darbus reikalinga atlikti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ieškovės pateiktu įrodymu. Juolab, įvertinant ir tai, kad atsakovė įrodymų, paneigiančių ieškovės pateiktoje remonto sąmatoje nurodytą išlaidų sumą, nepateikė.

12.                      Taigi, apibendrinant tai, kas nurodyta anksčiau, darytina išvada, kad ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius krovinio sugadinimo faktą ir žalos dydį. Tokiu atveju, t. y. esant pakankamai įrodymų, patvirtinančių krovinio sugadinimo faktą ir žalos dydį, atsakovė, siekdama civilinės atsakomybės netaikymo, turėjo įrodyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes, nustatytas CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse.

13.                      Atsakovė civilinės atsakomybės netaikymą grindė iš esmės dviem pagrindais: 1) CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalimi. Atsakovės nuomone, dėl kilusios žalos yra kalta išimtinai apeliantė, kuri pažeidė CMR 11 straipsnio 1 dalį, nes sutartyje nenurodė teisingų duomenų dėl krovinio aukščio. Be to, atsakovės teigimu, ieškovė pažeidė CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies h punktą, nes neįvykdė pareigos nurodyti krovinio apimtį. Dėl šios priežasties atsakomybė jai taip pat negali būti taikoma, nes tai numatyta CMR konvencijos 7 straipsnio 1 dalies a punkte; 2) CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktu. Atsakovės nuomone, ypatinga rizika susidarė dėl to, kad ieškovės pakrautas krovinys buvo aukštesnis nei nurodyta sutartyje, be to, krovinio ir puspriekabės aukštis viršijo standartinius tiltų greitkeliuose aukščius.  

14.                      Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nustatęs, kad yra pagrindas taikyti CMR 6 straipsnio 1 dalies h punkte nurodytą nuostatą. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neteisingų ar netikslių duomenų nurodymo važtaraštyje neigiama padarinių rizika pagal CMR konvencijos 7 straipsnio 1 dalies a punkto sąlygas yra nustatyta krovinio siuntėjui. Nustatyta aplinkybė, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudarė pagrindą atleisti vežėją nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu (žr. ginčijamo sprendimo 19 punktas). Be to, iš pirmosios instancijos teismo argumentų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog siuntėja pažeidė ir CMR konvencijos 11 straipsnį (žr. ginčijamo sprendimo 17 punktas).

15.                      Kaip minėta anksčiau, apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jame padarytomis išvadomis, nesutinka, pateikė apeliacinį skundą. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vadovavosi CMR konvencijos nuostatomis, atleidžiančiomis atsakovę nuo atsakomybės. Teisėjų kolegija su apeliantės argumentais iš esmės sutinka.

16.                      Vertinant pirmosios instancijos teismo tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti parinktas CMR konvencijos nuostatas, pažymėtina, kad CMR konvencijos 6 straipsnis reglamentuoja, kokie duomenys turi būti nurodyti važtaraštyje. CMR 6 straipsnio 1 dalies h punkte numatyta, kad važtaraštyje turi būti krovinio bruto masė ar kitais matavimo vienetais išreikštas krovinio kiekis. CMR konvencijos 7 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad siuntėjas atsako už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų, numatytų 6 straipsnio 1 punkto „b“, „d“, „e“, „f“, „g“, „h“ ir „j“ papunkčiuose.

17.                      Pažymėtina, kad nė viename iš CMR konvencijos 1 dalies punktų, be kita ko, ir CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies h punkte, nėra nurodyta, kad siuntėjas privalo pateikti vežėjui krovinio matmenis (šiuo atveju ginčui aktualų krovinio aukštį) ir juos įrašyti į CMR važtaraštį. CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies h punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, numatyta, kad CMR važtaraštyje turi būti nurodyta krovinio bruto masė ar kitais matavimo vienetais išreikštas krovinio kiekis. Taigi, iš minėto CMR konvencijos straipsnio galima daryti išvadą, kad siuntėjas CMR važtaraštyje turi pasirinktinai nurodyti arba krovinio bruto masę, arba kitais matavimo vienetais išreikštą krovinio kiekį. Šiuo atveju byloje esantis CMR važtaraštis patvirtina, kad jame buvo nurodyta, kad gabenamas 1 laivas, o krovinio masė yra 4 200 kg. Taigi, ieškovė, nurodydama CMR važtaraštyje krovinio bruto masę, CMR 6 straipsnio 1 dalies h punktą įvykdė tinkamai. Ginčo dėl to, kad CMR važtaraštyje krovinio bruto masė buvo nurodyta neteisingai, nėra.

18.                      Be to, kaip minėta CMR 7 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad siuntėjas atsako už vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius, atsiradusius dėl klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų, numatytų, be kita ko, ir CMR konvencijos 6 straipsnio 1 dalies h punkte. Nagrinėjamo ginčo metu nenustatyta nei tai, kad ieškovė į CMR važtaraštį įrašė neteisingus duomenis apie krovinio bruto masę, nei tai, kad dėl duomenų, susijusių su krovinio bruto mase, atsakovė, kaip vežėja, būtų patyrusi kažkokių išlaidų ir (ar) nuostolių. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuostolius patyrė ieškovė, kaip siuntėja, kuriuos prašo priteisti iš atsakovės, kaip vežėjos.

19.                      Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta ir nustatyta sprendimo 27–29 punktuose, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, visiškai nepagrįstai vadovavosi CMR 6 ir 7 straipsnio nustatomomis, atleisdamas atsakovę nuo atsakomybės.

20.                      Be to, kaip minėta sprendimo 25 punkte, pirmosios instancijos teismas, atleisdamas atsakovę nuo atsakomybės, ieškovės veiksmuose konstatavo ir CMR konvencijos 11 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

21.                      CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalis numato, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. CMR konvencijos 11 straipsnio 2 dalis numato, kad vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.

22.                      Remiantis kasacinio teismo praktika, pagal CMR konvencijos 11 straipsnį aprūpinti vežėją reikiamais dokumentais, informacija, reikalinga muitinės ir kitiems formalumams atlikti, yra pirmiausia siuntėjo, bet ne vežėjo pareiga, ir būtent siuntėjas atsako už visus nuostolius, atsiradusius dėl tokių dokumentų ar duomenų nebuvimo ir netikslumų. Jeigu teismas nustato, kad nuostoliai patirti dėl reikiamų dokumentų ar informacijos, reikalingų muitinės formalumams atlikti, nebuvimo, tai už tai atsakingas yra siuntėjas, nes vežėjas nėra įpareigotas tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo ir visapusiškumo. Siuntėjas privalo ne tik pridėti visus reikiamus dokumentus muitinės formalumams atlikti, bet ir suteikti vežėjui visapusišką informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005; 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2006; 2009 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2009; kt.).

23.                      Nagrinėjamu atveju atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ji nepatyrė jokios žalos dėl ieškovės, kaip siuntėjos, pareigos, kuri nurodyta CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalyje, vykdymo ir (ar) netinkamo vykdymo, todėl ji ir nekėlė ieškovės atsakomybės klausimo šiuo pagrindu. Nepaisant to, atsakovės nuomone, ieškovė, nesuteikusi informacijos apie krovinio aukštį, tokiu būdu pažeidė CMR konvencijos 11 straipsnio 1 dalį, kas laikytina, kad yra pagrindas vežėją atleisti nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pagrindu.

24.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių pasirašytame užsakyme buvo nurodyti netikslūs krovinio duomenys, t. y. krovinio aukštis. Minėtų duomenų neteisingumas iš esmės ir nulėmė žalos kroviniui padarymą (krovinys buvo apgadintas dėl to, kad pervežimo metu netilpo po viaduku Vokietijoje). Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad užsakyme, kurio pagrindu susiklostė tarp šalių sutartiniai pervežimo santykiai, nebuvo tiksliai nurodytas krovinio aukštis, nėra pagrindo konstatuoti, kad siuntėja pažeidė CMR konvencijos 11 straipsnį, taip pat nėra pagrindo vežėją atleisti nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pagrindu dėl žemiau nurodytų argumentų.

25.                      Byloje esantys duomenys, kaip minėta sprendimo 15 punkte, patvirtina, kad šalys užsakymą pasirašė 2022 m. sausio 13 d. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir tai, kad užsakymą užpildė ir duomenis į jį įrašė atsakovės darbuotojas ir išsiuntė elektroniniu laišku pasirašyti ieškovei. Minėtame užsakyme nurodyta, kad gabenamo krovinio, t. y. laivo, aukštis yra 3,05 m. Tačiau vėlesnis susirašinėjimas, vykęs tarp šalių darbuotojų elektroniniais laiškas, praėjus vos kelioms dienoms po užsakymo pasirašymo ir likus kelioms dienoms iki pradėjimo vykdyti krovinio pervežimą, t. y. 2022 m. sausio 18 d., patvirtina, kad užsakyme nebuvo nurodyti tikslūs katerio matmenys, t. y. ilgis, aukštis ir plotis, ir apie tai abiem šalims buvo žinoma ir suprantama. Šią išvadą teisėjų kolegija daro, atsižvelgdama į tai, kad atsakovės darbuotojas 2022 m. sausio 18 d. elektroniniame laiške rašė ieškovės darbuotojui, siekdamas gauti informaciją apie katerio aukštį ir kitus jo matmenis. Taigi, atsakovės darbuotojas, užklausdamas ieškovės darbuotojo informacijos dėl tikslių gabenamo krovinio duomenų, patvirtino, kad jam žinoma, jog užsakyme yra nurodyti netikslūs gabenamo krovinio duomenys, kuriuos reikia išsiaiškinti, siekiant tinkamai įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Tuo tarpu ieškovės darbuotojas vykusio susirašinėjimo elektroniniais laiškais metu nepatvirtino, kad tikslūs katerio matmenys yra nurodyti užsakyme, kuriais, gabenant krovinį, reikia vadovautis, be to, neįsipareigojo patikslinti krovinio duomenų. Priešingai, ieškovės darbuotojas tik atsiuntė atsakovės darbuotojui interneto puslapio nuorodą, kur, jo nuomone, reikiamą informaciją apie krovinio matmenis buvo galima rasti. 

26.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta sprendimo 36 punkte, daro išvadą, kad katerio tikslūs matmenys nei ieškovei, nei atsakovei, sudarant užsakymą, nebuvo žinomi. Be to, abi šalys suprato, kad užsakyme nurodyti katerio duomenys yra netikslūs. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė po užsakymo pasirašymo būtų įsipareigojusi patikslinti krovinio duomenis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė būtų reikalavusi, kad ieškovė patikslintų krovinio duomenis. Teisėjų kolegijos vertinimu, svarbu yra tai, kad atsakovė, ieškovei nepatikslinus krovinio duomenų, neatsisakė vykdyti sutarties. Tokiu atveju vežėjui, prisiėmus įsipareigojimus krovinį vežti, žinant kad krovinio duomenys nėra tikslūs, taikoma CMR 17 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti iki jo perdavimo momento. Be to, tokiu atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismu ir atsakove, ir padaryti išvadą, kad ieškovė pažeidė CMR konvencijos 11 straipsnį, nes nesuteikė reikiamos informacijos apie krovinio aukštį, o krovinys buvo sugadintas dėl jį disponuojančio asmens kaltės.

27.                      Pažymėtina, kad atsakovė civilinės atsakomybės netaikymą grindė ir CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakove, kad nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės buvo (yra) pagrindas taikyti minėtą CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktą ir atleisti vežėją nuo atsakomybės.

28.                      CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas numato, kad pagal 18 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu.

29.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra paaiškinęs, kaip turėtų būti suprantamos operacijos, kurios patenka į CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punkto taikymo sritį: paruošimas – veiksmai, atliekami su prekėmis, paruošiant jas pakrovimui į transporto priemonę arba iškrovimui iš transporto priemonės; pakrovimas – prekių patalpinimas į transporto priemonę arba ant transporto priemonės; sudėjimas – prekių sutvirtinimas ar jų saugus sudėjimas taip, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas vežimo metu; iškrovimas – prekių išėmimas iš transporto priemonės ir jų sudėjimas ant žemės, prieplaukoje arba į kitą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugpjūčio 8 d. Teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga Nr. A2-14. Teismų praktika. 2001, 15).

30.                      CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalies c punktas turi tam tikrų įrodinėjimo naštos ypatumų, į kuriuos jau yra atkreiptas dėmesys ir kasacinio teismo praktikoje: i) autentiškuose CMR konvencijos tekstuose 18 straipsnio 2 dalyje  yra antrasis sakinys – reikalavimą pateikiantis asmuo turi teisę įrodinėti, jog visa ar dalis žalos nėra padaryta dėl šių rizikos faktorių (angl. The claimant shall, however, be entitled to prove that the loss or damage was not, in fact, attributable either wholly or partly to one of these risks); ii) CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo naštos paskirstymo modelis, pagal kurį iš vežėjo nereikalaujama, kad jis įrodytų, jog žala atsirado būtent dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 4 dalyje nustatytų ypatingos rizikos faktorių, o užtenka įrodyti, kad šie faktoriai galėjo būti žalos atsiradimo priežastis. Tai nereiškia, kad pakanka įrodyti vien žalos faktą ir vienos ar kelių aplinkybių, nurodytų CMR 17 straipsnio 4 dalyje, buvimą, tačiau vežėjas privalo įrodyti ir ryšį tarp jų, įvertinant sugadinimų pobūdį ir kitas aplinkybes. Vežėjui tai įrodžius, įrodinėjimo našta perkeliama reikalavimą pareiškusiam asmeniui, kuris turi teisę įrodyti, kad ypatingos rizikos aplinkybės nebuvo žalos atsiradimo priežastimi; iii) CMR konvencijos 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės yra universalios visiems 17 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems atleidimo nuo atsakomybės pagrindams; iv) jeigu nustatoma, kad ypatingos rizikos faktorius tiesiogiai ar netiesiogiai negalėjo lemti krovinio praradimo ar sugadinimo, tuomet atsakomybė dėl krovinio praradimo ar sugadinimo tenka vežėjui. Vien tik konstatavimas fakto, kad krovinį pakrovė siuntėjas, nepakankamas pagrindas pripažinti buvus rizikos faktorių, atleidžiantį vežėją nuo atsakomybės, nes turi būti nustatomas bent tikėtinas priežastinis ryšys tarp aplinkybės, kad krovinį pakrovė siuntėjas, ir žalos, padarytos krovinio praradimu ar sugadinimu. Tokio tikėtino priežastinio ryšio buvimą turi įrodyti vežėjas, siekdamas paneigti savo, kaip perėmusio savo dispozicijon krovinį, kaltės prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-136-469/2016, nutarties 19–25 punktai). 

31.                      Nagrinėjamu atveju, kaip minėta sprendimo 15 punkte, nustatyta, kad šalys sutartyje buvo numatę, jog krovinio teisingu pakrovimu, iškrovimu, tvirtinimu rūpinasi užsakovas. Taigi, sutiktina su atsakovės argumentais, nurodytais atsiliepime į apeliacinį skundą, kad krovinio pakrovimo, sudėjimo ir sutvirtinimo pareiga šalių susitarimu buvo nustatyta išimtinai krovinio siuntėjui, t. y. ieškovei. Tačiau nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad aplinkybė, jog krovinį pakrovė siuntėja, yra susijusi bent tikėtinu priežastiniu ryšiu su krovinio sugadinimu, t. y. nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad krovinys buvo neteisingai pakrautas (patalpintas į transporto priemonę arba ant transporto priemonės) ir dėl to kroviniui buvo padaryta žala. Nagrinėjamu atveju, kaip ne kartą minėta, krovinys buvo sugadintas dėl to, kad jis netilpo po viaduku Vokietijoje dėl netinkamai nustatyto krovinio aukščio dar prieš krovinį pakraunant.

32.                      Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog krovinys netilpo po viaduku Vokietijoje, nėra pagrindo daryti išvadą, kad siuntėja jį netinkamai pakrovė. Nagrinėjamu atveju, kaip ne kartą minėta, vežėja nesiėmė visų priemonių tam, kad išaiškinti tikslius krovinio matmenis, o šiuo atveju jo aukštį, kuris neabejotinai buvo svarbus siekiant įvykdyti sutartinius įsipareigojimus tinkamai ir apie tai vežėjai buvo žinoma ir suprantama. Tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CMR 17 straipsnio 4 dalies c punktą patvirtina ir anksčiau byloje nustatytos ir nurodytos aplinkybės, t. y. kad ieškovė nežinojo tikslių krovinio duomenų, niekada to neneigė, netvirtino atsakovei, kad pastaroji, vykdydama įsipareigojimus, privalo vadovautis užsakyme nurodytais duomenimis. Be to, aplinkybę, kad sutartyje buvo nurodyti netikslūs krovinio duomenys, be kita ko, ir aukštis, žinojo ir pati atsakovė nuo pat sutarties sudarymo momento.

33.                      Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, nurodytais apeliaciniame skunde, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį.

34.                      CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vežėjas negali vadovautis konvencijos nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų, jeigu žala padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal įstatymus, taikomus bylą nagrinėjančio teismo, prilyginama tyčiniams veiksmams. Tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis (CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalis).

35.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalį pažymėta, jog vežėjo didelis neatsargumas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą. Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009).

36.                      Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2009; 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

40.                      Be to, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė bylos nagrinėjimo metu teigė, jog krovinio aukščio nebuvo įmanoma tiksliai nustatyti be specialios įrangos. Kita vertus, atsakovė kartu su atsiliepimu pateikė į bylą įrodymą (pakrauto krovinio nuotrauką prie kurios yra padarytas įrašas „išmatuoti tiksliai aukščio neįmanoma, vairuotojas skaičiuoja, kad aukštis iki lango viršaus nuo žemės gali būti 4,5 iki 4,6 m.“). Taigi, akivaizdu, kad vairuotojas be jokios specialios įrangos įvertino, kad krovinio aukštis gali būti nuo 4,5 iki 4,6 m. Tuo tarpu, kaip minėta anksčiau, leidimas buvo gautas vežti krovinį, kurio aukštis yra 4,2 m. Taigi, pats vairuotojas, neturėdamas jokios įrangos, įsivertino puspriekabės ir krovinio aukštį ir nustatė, kad jis viršija leidimuose nurodyto gabenti krovinio aukštį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas nurodyta anksčiau, konstatuoja, jog dideliu atsakovės vairuotojo neatsargumu pripažintina tai, kad atsakovės vairuotojas, turėdamas žinoti, jog jo vežamas krovinys yra per aukštas, vis tiek ėmėsi jį gabenti ir važiavo po viaduku neįsitikinęs, ar jo aukštis pakankamas saugiai pravažiuoti.

41.                      Apibendrinat tai, kas nurodyta ir nustatyta sprendimo 45–51 punktuose, konstatuotina, kad vežėjos nustatytas veikimas (neveikimas) atima pagrindą vadovautis teisės normų nuostatomis, kurios ją atleistų nuo atsakomybės (CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalis).

42.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovei netaikytina atsakomybė dėl krovinio sugadinimo, todėl atsakovė privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą – 3 110 Eur.

Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

43.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė ieškinį. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau išdėstytais motyvais, ieškovės apeliacinį skundą tenkina, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir priima naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinį tenkina ir priteisia ieškovei iš atsakovės 3 110 Eur nuostolių atlyginimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

44.                      Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

45.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas, nurodo, jog yra pagrindas pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, taip pat spręsti dėl apeliacinės instancijos teisme turėtų išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegijai tenkinus ieškovės apeliacinį skundą ir ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, darytina išvada, kad teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo ieškovė. Tuo tarpu atsakovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

46.                      Kaip nustatyta iš bylos duomenų, ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 70 Eur žyminį mokestį, patyrė 1 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme (už ieškinio, dubliko parengimą, pasiruošimą ir atstovavimą teisme), iš viso 1 770 Eur. Ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, sumokėjo 70 Eur žyminį mokestį, taip pat turėjo 700 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 770 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovės priteistinos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338–339 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškovės ieškinį tenkinti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Statrama“, juridinio asmens kodas 302648148, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Limoris“, juridinio asmens kodas 302343627, 3 110 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą dešimt eurų) nuostolių atlyginimą ir 1 770 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Statrama“, juridinio asmens kodas 302648148, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Limoris“, juridinio asmens kodas 302343627, 770 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                Evaldas Burzdikas

                                                                         Edvardas Paliokas 

Jurgita Sujetienė