Administracinė byla Nr. A-951-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02011-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. prašymą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su prašymu (b. l. 5–8), kurį patikslino (b. l. 16–19), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 10 176,56 Eur darbo užmokestį už nepagrįstą nušalinimą nuo pareigų nuo 2013 m. gegužės 29 d.  iki 2014 m. gegužės 10 d., 0,07 procentus delspinigių nuo priteistinos darbo užmokesčio sumos ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. gegužės 29 d. jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariant padarius nusikalstamas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 167 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje. Tą pačią dieną Kauno apylinkės teismo nutartimi jam buvo taikyta kardomoji priemonė – nušalinimas nuo užimamų pareigų, kuri buvo tęsiama iki 2014 m. lapkričio 6 d. Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 13 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi nuosprendis buvo paliktas nepakeistas. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. 11SP-2733 jam nuo 2014 m. gegužės 10 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. 2014 m. gruodžio 8 d. jis pateikė prašymą atsakovui dėl darbo užmokesčio išmokėjimo už nušalinimo laikotarpį, tačiau 2014 m. gruodžio 12 d. raštu atsakovas atsisakė išmokėti darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d. Pareiškėjas teigė, kad toks atsakovo sprendimas nepagrįstas. Nurodė, kad šiuo atveju ginčas kyla dėl darbo užmokesčio mokėjimo valstybės tarnautojui santykių, kuriuos reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalis. Pabrėžė, kad vidaus tarnybos sistemoje tarnaujančių statutinių valstybės tarnautojų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas) (2013 m. gruodžio 30 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija). Ginčui aktualiu laikotarpiu Statuto 28 straipsnyje, kuris reglamentuoja vidaus tarnybos pareigūno nušalinimą nuo pareigų, nėra atskirta vidaus tarnybos vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, savarankiška teisė nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų ir nuo darbdavio valios nepriklausantys statutinio valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų atvejai. Paminėtoje teisės normoje nurodyta, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnis reglamentuoja valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų pagrindus. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad valstybės tarnautojas nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje. Pabrėžė, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų (Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 157 str.) yra viena iš procesinės prievartos priemonių, kuri gali būti taikoma pradėjus ikiteisminį tyrimą arba perdavus baudžiamąją bylą į teismą. Ši procesinė prievartos priemonė yra skirta taikyti tiems įtariamiesiems, kurie turi valstybės tarnautojo statusą. Darbdavys, gavęs teismo nutartį dėl laikinojo nušalinimo, privalo ją vykdyti, todėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, gavęs teismo nutartį dėl jo laikino nušalinimo nuo pareigų, ją įvykdė, priimdamas 2013 m. gegužės 29 d. įsakymą. Teismo nutartimi laikinai nušalintam nuo pareigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnui kylančias teisines pasekmes reglamentuoja Statuto 28 straipsnis. Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnyje nurodyti atvejai, kuriais valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, tarp jų atvejis – kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Būtent į šį atvejį patenka ir laikinasis nušalinimas BPK 157 straipsnio nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad ,,valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą“.  Aptartų Statuto normų, kurios aiškintinos sistemiškai su BPK 157 straipsnio nuostatomis, pagrindu pareiškėjas padarė išvadą, kad teismo nutartimi nuo pareigų nušalintam vidaus tarnybos pareigūnui tarnybos teisinių santykių prasme kyla tos pačios teisinės pasekmės, kaip ir pareigūnui, kurį nušalina vidaus tarnybos vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, naudodamasis savarankiška nušalinimo nuo pareigų teise.

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 33–36) prašė atmesti prašymą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją, darbo santykiai su juo yra nutrūkę, grįžti į tarnybą jis noro neišreiškė. Teigė, kad ginčo atveju Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes pareiškėjas 2014 m. balandžio 24 d. prašymu, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2014 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-439 nuo 2014 m. gegužės 9 d. atleistas iš vidaus tarnybos, o išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-396-319-2014 įsiteisėjo jau po to – 2014 m. lapkričio 6 d. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 punktą grąžinti pareiškėją į pareigas atsakovas nebegalėjo, todėl ir darbdavio kaltės šiuo atveju nėra. Nurodė, kad nors baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo išteisintas, tačiau dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatyta, kad jis atliktais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Atleidimas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą jam buvo netaikytas tik dėl to, kad jis iš vidaus tarnybos jau buvo atleistas, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 punkto, kuriame nurodyta, kad valstybės tarnautojas, nuo tarnybos nušalintas nepagrįstai ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, grąžinamas į eitas pareigas ir per 10 darbo dienų, kai valstybės tarnautojas pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą, nuostatos netaikytinos.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 136–141) atmetė pareiškėjo prašymą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilęs dėl darbo užmokesčio, delspinigių ir palūkanų priteisimo už nepagrįstą pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų baudžiamajame procese.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas nuo užimamų pareigų buvo laikinai (trims mėnesiams) nušalintas 2013 m. gegužės 29 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, vadovaujantis BPK 157 straipsnio (vėliau laikinas nušalinimas teismo sprendimais buvo pratęsiamas ir nušalinimas tęsėsi iki Kauno apygardos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio 2014 m. lapkričio 6 d.) nuostatomis. Taigi pareiškėjas laikinai nuo pareigų visą jo nurodytą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2014 m. gegužės 10 d., už kurį jis prašė priteisti jam priklausantį darbo užmokestį, buvo nušalintas ne atsakovo – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato – valia   ir iniciatyva, bet teismo nutarčių pagrindu, baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir pagrindais. Beje, šių teismo nutarčių, kuriomis buvo sprendžiamas pareiškėjo laikino nušalinimo klausimas, teisėtumas jų priėmimo metu ir faktiniai jų taikymo pagrindai bylos šalių nebuvo kvestionuojami. Todėl teismas konstatavo, kad, priimdamas nurodytas nutartis, teismas veikė teisėtai, esant faktiniams pagrindams priimti tokius procesinius sprendimus.

Teismas pažymėjo, jog, siekiant išspręsti šį tarp šalių kilusį ginčą, yra svarbus Statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo, reglamentuojančių darbo užmokesčio klausimus nušalintiems nuo pareigų pareigūnams, taip pat ir kitų įstatymų, reglamentuojančių neteisėtų procesinės prievartos priemonių taikymą bei kylančių teisinių pasekmių šalinimo klausimus, nuostatų taikymo aiškinimas, t. y. ar pagal šiuos teisės aktus pareiga išmokėti pareiškėjui tarnybinį atlyginimą            ir priklausančius delspinigius, kai pareigūno nušalinimo klausimas buvo sprendžiamas baudžiamajame procese, kyla atsakovui, ar pareiškėjas savo teisę turi įgyvendinti kitokiu būdu.

Teismas vadovavosi pirmojo pareiškėjo nušalinimo nuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyriaus tyrėjo pareigų metu galiojusios Statuto 2013 m. sausio 1 d. redakcijos (galiojo iki 2013 m. liepos 1 d.) 28 straipsnio 6 dalimi. Nurodė, kad 2013 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XII-456 (nuo 2013 m. liepos 20 d.) Statuto 28 straipsnis buvo pakeistas ir nustatyta, kad pareigūnas nuo pareigų nušalinamas Valstybės tarnybos įstatymo ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka.

Teismas pažymėjo, jog Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnyje (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), reglamentuojančiame valstybės tarnautojų nušalinimą nuo pareigų, nurodyti atvejai, kuriais valstybės tarnautojas privalo būti nušalintas nuo pareigų, tarp jų nurodytas atvejis, kuris įvardytas ir Statuto 28 straipsnyje, – kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Būtent į šį atvejį patenka laikinasis nušalinimas nuo pareigų BPK 157 straipsnyje nustatyta tvarka, šiuo pagrindu pareiškėjui ir buvo taikytas laikinas nušalinimas nuo pareigų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-71-261/2015 pabrėžė, jog šis teisinis reguliavimas dėl laikinai nušalintų statutinių valstybės tarnautojų teisės dirbti kitą darbą nušalinimo laikotarpiu iš esmės yra analogiškas tam, kurį nustatė Statuto 28 straipsnio 4 dalis (2007 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1127 redakcija). Taigi, teismo vertinimu, ginčo atveju yra aktuali ir ta teisminė praktika, kuri yra suformuota, vertinant anksčiau galiojusias Valstybės tarnybos įstatymo ir Statuto normas bei jose numatytą teisinį reglamentavimą.

Teismas padarė išvadą, kad ir naujuoju teisiniu reguliavimu (kaip ir ankstesniu) įstatymų leidėjas išskyrė du subjektus, turinčius teisę spręsti pareigūno nušalinimo klausimą: arba į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymu ir jo iniciatyva Valstybės tarnybos įstatymo tvarka, arba kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu (nepriklausomai nuo darbdavio valios) šių įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Teismo vertinimu, priklausomai nuo subjekto ir nuo aplinkybės, ar nušalinimas sprendžiamas dėl atliekamo tarnybinio patikrinimo, ar baudžiamajame procese, priklauso pareiškėjo teisės į negautą darbo užmokestį realizavimo būdas.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsniu (2 d.) (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), kuriame reglamentuotos valstybės tarnautojo nušalinimo teisinės pasekmės, kurios be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams (Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d.). Pareiškėjas, aiškindamas sistemiškai BPK 157 straipsnio, Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio, Statuto 28 straipsnio (2013 m. liepos 20 d. redakcija) nuostatas, teigė,       kad pastarojoje teisės normoje nėra atskirta vidaus tarnybos vadovo, turinčio teisę skirti į     pareigas, savarankiška teisė nušalinti valstybės tarnautoją nuo pareigų ir nuo darbdavio valios nepriklausantys statutinio valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų atvejai, ir kad atsakovas privalėjo vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsniu, išmokėdamas jam darbo užmokestį už prašomą nušalinimo laikotarpį. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

Teismas pažymėjo, jog nušalinimas nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – viena iš procesinės prievartos priemonių, numatytų BPK 157 straipsnyje (BPK III dalies „Procesinės prievartos priemonės“ XII skyrius „Kitos procesinės prievartos priemonės“), kuri gali būti taikoma pradėjus ikiteisminį tyrimą arba perdavus baudžiamąją bylą į teismą. Teismas atsižvelgė į BPK 157 straipsnio nuostatas. Šio teisinio reguliavimo kontekste pažymėjo, kad BPK 157 straipsnio 1 dalyje numatyta procesinės prievartos priemonė – laikinasis nušalinimas nuo pareigų – yra skirta taikyti tiems įtariamiesiems, kurie turi valstybės tarnautojo statusą. Teismo nutartimi laikinai nušalinus valstybės tarnautoją nuo pareigų tarnybos teisiniai santykiai su darbdaviu savaime nenutrūksta, tačiau paminėtos procesinės prievartos priemonės taikymas darbdaviui yra privalomas ir tam tikrą, teismo nustatytą, laiką nušalintam pareigūnui sustabdomas pareigūno teisinis statusas. Nutartis laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų siunčiama įtariamojo darbdaviui vykdyti. Tokio imperatyvaus nušalinimo atveju darbdavys neturi diskrecijos teisės atsisakyti ir nedelsiant privalo vykdyti teismo nutartį. Beje, tokiu atveju nei nušalinimo trukmė, nei nušalinimo pasekmės pareigūno tarnybos santykiams nuo darbdavio valios visiškai nepriklauso. Taigi ginčo atveju atsakovas, gavęs Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. gegužės 29 d. raštu Nr. 20-G-3292 pateiktą informaciją apie pareiškėjo nušalinimą nuo pareigų ir Kauno apylinkės teismo nutartį, ją privalėjo besąlygiškai įvykdyti.

Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste, nors ir pasikeitus aktualiam teisiniam reguliavimui, yra reikšmingos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-64/2009 padarytos išvados, kurioje iš esmės buvo sprendžiamas analogiškas klausimas – vertinamas atsisakymas pareiškėjui (statutiniam valstybės tarnautojui) išmokėti darbo užmokestį, susidariusį tuo laikotarpiu, kai prokuroras nutarimu jį nušalino nuo pareigų baudžiamojo proceso tvarka. Įvertinusi teisines ir faktines bylos aplinkybes (jos iš esmės analogiškos nagrinėjamai bylai), išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) Civilinio kodekso (toliau – ir CK) bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos. Be kita ko, analogiškos išvados padarytos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3133/2011.

Teismas pabrėžė, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 3 punktą teisė spręsti valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų klausimą, kai jis įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje, yra suteikta ir darbdaviui. Būtent šiuo atveju, darbdaviui įgyvendinus savarankišką nušalinimo nuo pareigų teisę bei savo iniciatyva priėmus sprendimą dėl valstybės tarnautojo nušalinimo nuo pareigų ir vėliau paaiškėjus, kad nušalinimas nepagrįstas ar nepasitvirtinus aplinkybėms, lėmusioms nušalinimą, jam kiltų pareiga spręsti darbo užmokesčio už nušalintą nuo tarnybos laikotarpį atlyginimo klausimą.

Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėjo ir tai, kad žalos, atsiradusios dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlyginimo klausimus reglamentuoja 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 6.272 straipsnis, o žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialusis įstatymas – Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, jog šis įstatymas, be kita ko, nustato žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimą ne teismo tvarka.

Teismas, esant nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos padarytą išvadą, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, konstatavo, kad, esant teismo sprendimams pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų – BPK nustatyta tvarka ir pagrindais, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei palūkanų išspręsti taikomos ne Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnyje įtvirtintos garantijos, kurios numatytos tiems atvejams, kai nušalinimo nuo tarnybos klausimus sprendžia darbdavys savo iniciatyva, bet CK ir (ar) Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo (toliau – ir Žalos įstatymas) nuostatos.

Teismas pabrėžė, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, kuriam žala atsirado dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pritaikymo, siekti žalos atlyginimo teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 144–147) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas Valstybės tarnybos įstatymo 34, 341 straipsniuose (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-451 redakcija), Statuto 28 straipsnyje (2013 m. gruodžio 30 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija),                  bei priimdamas sprendimą netinkamai taikė formuojamą teismų praktiką. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-71-261/2015, kurios tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis reglamentavimas yra skirtingi nei šioje ginčo byloje. Šios konkrečios bylos atveju atsakovas (darbdavys) pradėjo ikiteisminį tyrimą. Nušalinimas nuo pareigų buvo realizuotas BPK 157 straipsnio nustatyta tvarka. Tokia nušalinimo nuo pareigų tvarka (BPK 157 str.) yra įvardyta ir Statuto 28 straipsnyje. Atsakovo teisė, įtvirtinta Statuto 28 straipsnyje, nušalinti pareiškėją nuo pareigų, vadovaujantis BPK 157 straipsniu, gali būti realizuojama teismo nutartimi, kurią teismas priima vertindamas pateiktą prokuroro prašymą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nesiekia įrodyti atsakovo ar kitų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu jam buvo taikyta kardomoji priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų. Ši kardomoji priemonė jam buvo taikyta, esant įtarimams padarius nusikalstamas veikas, kurie priėmus išteisinamąjį nuosprendį nepasitvirtino. Šioje byloje nekelia klausimo dėl kardomosios priemonės skyrimo teisėtumo. Teismas, priimdamas ginčo sprendimą, taip pat nenurodė, kad ši kardomoji priemonė būtų skirta neteisėtai ir tuo sukeltų        CK 6.272 straipsnyje numatytas pasekmes. Šiuo konkrečiu atveju ginčas kyla dėl darbo užmokesčio mokėjimo santykių valstybės tarnautojui, kuriuos reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalis. Kuomet jo atžvilgiu buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, darytina išvada, kad kardomoji priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – panaikinta, nepasitvirtinus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo paskirta.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 151–153) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio nuostatos negali būti taikomos, nes pareiškėjas 2014 m. balandžio 24 d. prašymu, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu (jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją), Kauno apskrities vyriausiojo     policijos komisariato viršininko 2014 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-439 nuo 2014 m.   gegužės 9 d. atleistas iš vidaus tarnybos, o išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje             Nr. 1A-396-319-2014 įsiteisėjo jau po to – 2014 m. lapkričio 6 d. Nors baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo išteisintas, tačiau dėl pareiškėjo veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir jo metu nustatyta, kad jis atliktais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Jeigu nebūtų buvęs atleistas  iš tarnybos savo noru, pareiškėjas būtų buvęs atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą ir nebūtų grąžintas į pareigas, nes jo padarytas pažeidimas pasitvirtino. Atsižvelgiant į tai, apeliantui Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 punkto nuostatos negali būti taikomos. Pažymi, kad tarnybinis patikrinimas buvo atliktas laikantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (2013 m. rugpjūčio 23 d. įsakymo              Nr. 1V-720 redakcija) patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 12, 13, 14 punktų reikalavimų. Taigi darbdavio kaltės dėl neteisėto nušalinimo nėra, ir jeigu vėliau teismo ir būtų pripažinta, kad nušalinimas buvo neteisėtas, tai žala dėl nušalinimo turėtų būti atlygintina valstybės, o ne darbdavio. Nutrūkus darbo santykiams, nėra juridinio pagrindo priteisti ir prašomus delspinigius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nagrinėjamos bylos matyti, kad, pareiškėjui einant Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Nusikaltimų transporte tyrimo skyriaus tyrėjo pareigas, Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartimi jis buvo nušalintas nuo šių pareigų       BPK 157 straipsnio pagrindu. Toks pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų Kauno apylinkės teismo kelis kartus buvo pratęstas ir pasibaigė 2014 m. lapkričio 6 d., kai Kauno apygardos teismo buvo priimta nutartis palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas buvo išteisintas, nustačius, kad pareiškėjas nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. kai įsiteisėjo paminėtas Kauno apylinkės teismo nuosprendis.

Iš bylos taip pat matyti, kad būdamas nušalintas nuo pareigų (esant dar neįsiteisėjusiam paminėtam Kauno apylinkės teismo 2014-02-13 nuosprendžiui) pareiškėjas padavė atsakovui     2014 m. balandžio 24 d. prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies   12 punktą (prašymą dėl išėjimo į pensiją), kuris atsakovo buvo patenkintas 2014 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. 20-TE-439, atleidus pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą nuo 2014 m. gegužės 9 d. Be to, kaip matyti iš bylos, atsakovas 2013 m. gegužės 29 d. buvo pradėjęs pareiškėjo atžvilgiu tarnybinį patikrinimą (sustabdytą 2013-06-12 ir atnaujintą    2014-12-02), kuris buvo baigtas atsakovo viršininkui 2014 m. gruodžio 11 d. patvirtinus tos pačios datos tarnybinio patikrinimo išvadą, kurioje, be kita ko, buvo konstatuota, kad toje pačioje veikoje (kuri buvo tiriama baudžiamojo proceso tvarka) pareiškėjas padarė veiksmus, kuriais pažemino policijos pareigūno vardą.

Kolegijos išvardytos faktinės nagrinėjamai administracinei bylai reikšmingos aplinkybės yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais, ginčo šalių nėra kvestionuojamos, todėl kolegijos pripažintinos nustatytomis šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.).

Pareiškėjas iškėlė šį teisminį ginčą, siekdamas, kad jam už paminėtą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį (nuo 2013-05-29 iki 2014-05-10) atsakovo būtų išmokėtas jo negautas darbo užmokestis, delspinigiai bei 5 procentai metinių palūkanų. Tokį reikalavimą teismui pareiškėjas grindžia Statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis nuo pareigų nušalinto pareigūno (valstybės tarnautojo) teisę į darbo užmokesčio išmokėjimą. Todėl, sprendžiant šį administracinį ginčą, yra būtina aptarti šių teisės aktų normas, skirtas reglamentuoti tokio pobūdžio teisinius santykius, bei aptarti šių normų taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje, t. y. esant pirmiau išvardytoms faktinėms aplinkybėms.

Pasisakydama teisės taikymo klausimu, kolegija pirmiausia pažymi, kad paminėtas pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų buvo pradėtas vykdyti 2013 m. gegužės 29 d., t. y. tuo metu, kai teisiniai santykiai dėl statutinio pareigūno nušalinimo nuo pareigų buvo reglamentuojami tik specialiojo teisės akto – Statuto, kurio 28 straipsnio 3 dalyje (2007-05-15 įstatymo                           Nr. X-1127 redakcija) buvo nurodyta, kad pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas. Šios teisės normos taikymo požiūriu konstatuotina, kad paminėtos Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutarties (ir kitų taip pat paminėtų šio teismo nutarčių) dėl pareiškėjo laikinojo nušalinimo nuo pareigų teisėtumas šioje administracinėje byloje negali būti kvestionuojamas ne tik tiesiogine prasme, bet ir ta prasme, kad tokie teismo priimti sprendimai (nutartys) buvo privalomi vykdyti atsakovui. Taigi konstatuotina, kad nušalinant pareiškėją atsakovo, kaip pareiškėjo darbdavio, jokio valinio vaidmens nebuvo ir nėra.

Kolegija taip pat pažymi, kad aptariamas pareiškėjo nušalinimas didele dalimi tęsėsi ir pasibaigė (2014-11-06) tuo metu, kai ginčo teisinių santykių reguliavimas nuo 2013 m. liepos 20 d. pasikeitė: pagal blanketinio pobūdžio Statuto 28 straipsnį, ginčo teisiniai santykiai tapo reglamentuojami tik Valstybės tarnybos įstatymo. Pagal šio įstatymo 34 straipsnio                   (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-451 redakcija) 2 dalies 3 punktą, valstybės tarnautojas (ir statutinis pareigūnas) nuo pareigų gali būti nušalintas, jeigu jis yra įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinį sunkų arba labai sunkų nusikaltimą arba įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, nurodytus BK XXXIII skyriuje. Todėl šios teisės normos taikymo požiūriu pareiškėjo nušalinimas nuo pareigų BPK 157 straipsnio nustatyta tvarka taip pat negali būti kvestionuojamas šioje administracinėje byloje ir negali būti siejamas su atsakovo valia.

Prašymą atsakovui dėl paminėtų išmokų (tarp jų ir darbo užmokesčio) išmokėjimo pareiškėjas padavė 2014 m. gruodžio 8 d. Atsakovo atsisakymas patenkinti šį prašymą buvo išreikštas 2014 m. gruodžio 12 d. rašte (b. l. 20-21). Todėl šiam pareiškėjo prašymui išspręsti turi būti taikomos būtent tuo metu galiojusios (galiojančios) Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-451 redakcija) nuostatos, kuriose nurodytos valstybės tarnautojo (statutinio pareigūno) nušalinimo teisinės pasekmės.

Taikydama šias nuostatas, kolegija, viena vertus, pažymi, kad tarnybiniai santykiai tarp atsakovo ir pareiškėjo pasibaigė nuo 2014 m. gegužės 9 d. (kai pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 12 p.). Todėl Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio 2 dalyje nustatyti buvusio nušalinto pareigūno atžvilgiu atsakovo (kaip darbdavio) su pareiškėjo 2014 m. gruodžio 8 d. prašymu sietini veiksmai negali būti atlikti jau vien dėl šios priežasties. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kaip jau buvo pasakyta) atsakovas, kaip darbdavys, nesiėmė pareiškėjo atžvilgiu jokių savarankišką reikšmę pareiškėjo nušalinimui turinčių (galėjusių turėti) veiksmų. Todėl atsakovas negali turėti tam tikrų, su kompensacijos už nušalinimą išmokėjimu sietinų, prievolių pareiškėjui ir deliktinės atsakomybės taikymo prasme. Antra vertus, pažymėtina ir tai, kad aptariamo Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio darbdaviui nustatyta pareiga išmokėti buvusiam nušalintam valstybės tarnautojui (pareigūnui) tam tikras išmokas yra siejama su tokio tarnautojo (pareigūno) grąžinimu į eitas pareigas, t. y. siejama su situacija, kai buvęs nušalintas valstybės tarnautojas (pareigūnas) turi teisę sugrįžti į eitas pareigas. Šiame kontekste pažymėtina, kad (kaip jau buvo paminėta) pareiškėjo atžvilgiu pradėtas tarnybinis patikrinimas pasibaigė fakto, kad jis pažemino pareigūno vardą, konstatavimu. Todėl, nors ir hipotetiškai (t. y. tuo atveju, kai pareiškėjas nebūtų atleistas iš vidaus tarnybos), Statuto taikymo požiūriu pareiškėjas negalėjo būti grąžintas į eitas pareigas. To pakanka padaryti išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovas neturi Valstybės tarnybos įstatymo 341 straipsnio numatytos prievolės pareiškėjui dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų išmokėjimo.

Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, taip pat iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms nagrinėjamos situacijos vertinimo išvadoms, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio        1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė