Civilinė byla Nr. e2A-53-212/2020
Teisminio proceso Nr. 2-14-3-00346-2019-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.3.1.20
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. vasario 27 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zinos Mickevičiūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. C. įmonės ir atsakovo V. D. apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2670-786/2019 pagal ieškovo K. C. įmonės ieškinį atsakovui V. D. dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. C. įmonė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo V. D. 6‘840 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2005 m. atsakovas pasiūlė ieškovui pirkti vieną iš keturių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovas iš pasiūlytų sklypų išsirinko vieną ir su atsakovu sutarė, kad ieškovui įgijus sklypą, atsakovo įmonė pastatys sklype namą ir pirtį, o turtas ieškovui bus perleistas už 70‘000 Lt, statinius įregistravus nekilnojamojo turto registre. Ieškovas, kaip avansą, atsakovui perdavė automobilius Nissan Double, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. laidos, ir automobilį Nissan Patrol, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1990 m. laidos. Automobilius buvo įvertinę 70‘000 Lt ir 5‘000 Lt. Atsakovas pastatytų pastatų ieškovui neperdavė, o 2006 m. įregistravo juos savo vardu ir ieškovas teismo sprendimu buvo priverstas išsikelti. Perduoti automobiliai liko pas atsakovą.
3. Paaiškino, jog pasibaigus civilinės bylos Nr. 2-360-755/2012 nagrinėjimui, ieškovas pareikalavo iš atsakovo grąžinti jam 2005 m. panaudai perduotus automobilius. 2016 m. gegužės 24 d. ieškovas atvyko pas atsakovą ir buvo atliktas šių automobilių perdavimas ieškovui. Automobilių perdavimas buvo fiksuotas antstolio 2016 m. gegužės 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0025/16/00015. Automobilius ieškovas iš atsakovo gyvenamosios vietos išgabeno evakuatoriaus pagalba, nes automobiliai buvo visiškai sugedę ir savo eiga važiuoti negalėjo.
4. Pažymėjo, kad teismai, nagrinėję civilinius ginčus tarp ginčo šalių, konstatavo, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo susiklostę panaudos santykiai, t. y. atsakovas ieškovui buvo perdavęs laikinai naudotis žemės sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini), o ieškovas atsakovui buvo perdavęs naudotis minėtus automobilius.
5. Ieškovo nuomone, atsakovas automobilius, gautus iš ieškovo panaudai, privalėjo gražinti iš karto po to, kai Panevėžio apygardos teismas priėmė sprendimą iškeldinti ieškovą iš atsakovui priklausančio turto (2011 m. birželio 30 d.). Atsakovas nurodytu laiku panaudai gautų daiktų negrąžino, o toliau juos naudojo asmeniniams tikslams. Tokie atsakovo veiksmai laikyti neteisėtais ir dėl jų ieškovo atsakovui perduoti panaudai daiktai praktiškai sunyko, t. y. tapo beverčiais. Dėl atsakovo veiksmų ieškovui buvo padaryti nuostoliai (žala), kuriuos privalo atlyginti atsakovas.
6. Ieškovas tvirtino, kad atsakovui automobilius perdavė tvarkingus, tinkamus eksploatuoti, t. y. automobiliai buvo techniškai tvarkingi, turėjo galiojančias technines apžiūras, buvo tinkami naudoti eisme. Atsiimant automobilius iš atsakovo, buvo konstatuota, kad automobiliai yra techniškai netvarkingi, apleisti, pasibaigę techninių apžiūrų galiojimai, nei vienas iš automobilių neužsivedė, netvarkingi salonai, važiuoklės ir kiti jų mechanizmai. Kadangi atsakovas ieškovui grąžino automobilius po panaudos santykių pasibaigimo, juos grąžino visiškai sugadintus ir nebetinkančius naudojimui pagal tiesioginę paskirtį – naudoti eisme, ieškovas nebegali jų naudoti pagal tiesioginę paskirtį.
7. Dėl transporto priemonių sugadinimo ieškovui buvo padaryti nuostoliai, kurie atitinka automobilių vidutines rinkos kainas panaudos santykių pasibaigimo laikui, t. y. 2011 m. birželio 30 d. Panevėžio apygardos teismui paskelbus, kad panaudos santykiai tarp šalių pasibaigė. Remiantis viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Emprekis“ pateiktomis automobilių vidutinėmis rinkos kainomis panaudos santykių faktinio pasibaigimo metu, t. y. 2011 m. birželio 30 d., transporto priemonių vidutinė rinkos vertė buvo sekanti: Nisan Double, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 6‘240 Eur, o Nissan Patrol, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 1‘500 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo V. D. ieškovui K. C. įmonei 2‘671,78 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus procesinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos (2‘671,78 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. balandžio 18 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1‘040 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 5,40 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Kitoje dalyje ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo K. C. įmonės atsakovui V. D. 950 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas nustatė, kad tarp šalių susiklostė neterminuotos panaudos teisiniai santykiai. Sandoris sudarytas atsakovo naudai ir atsakovas neatlygintinai naudojosi perduotais automobiliais.
10. Taip pat nustatė, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 22 d. pateikė ieškovui raginimą pasiimti automobilius, tačiau ieškovas automobilių neatsiėmė. Atsakovas ir toliau naudojosi automobiliu Nissan Double, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis prižiūrėjo automobilių techninę būklę, juos remontavo, naudojo saugiai ir tvarkingai, o ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog jis buvo rūpestingas, t. y. domėjosi automobiliais, siekė juos susigrąžinti.
11. Sprendė, kad šalys nesielgė sąžiningai ir yra mišri tiek ieškovo, tiek atsakovo kaltė dėl susidariusios situacijos. Atsakovas, naudodamasis ieškovo duotais automobiliais, nesielgė sąžiningai – jais naudojosi iki buvo galima jais važiuoti, o po to jais nesirūpino, automobiliai grąžinti netinkami naudoti pagal paskirtį. Ieškovas taip pat nebuvo rūpestingas – kilus teisminiams ginčams ir teismui ieškovo ieškinį dėl mainų sutarties pripažinimo galiojančia atmetus, nesiekė susigrąžinti savo turto, juo nesidomėjo ir toliau leido naudotis atsakovui.
12. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.5 straipsnis), teismas konstatavo, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas nagrinėjamu atveju nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, ir sprendė, jog dėl susidariusios situacijos, t. y. dėl žalos atsiradimo kaltos abi šalys – atsakovas, naudodamasis ieškovo perduotais automobiliais, nebuvo rūpestingas ir apdairus, o ieškovas, žinodamas, kad teismas nepatenkino jo ieškinio dėl mainų sutarties pripažinimo galiojančia, nesirūpino savo turtu.
13. Nustatė, jog dėl žalos atsiradimo yra mišri kaltė, kuri pasireiškė abiejų šalių vienoda apimtimi, laipsniu, forma. Vertino tai, kad 2005 m. atsakovui perduotas automobilis Nissan Double, 2002 m. laidos, ir automobilis Nissan Patrol, 1990 m. laidos, ir tai, kad perduotas turtas natūraliai nusidėvėjo. Atsižvelgė į ieškovo pateiktą 2019 m. gegužės 27 d. automobilių vertinimo ataskaitą, kurioje nurodyta, kad automobilio Nissan Patrol, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), likutinė vertė 250 Eur, o automobilio Nissan Double, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – 651 Eur; automobilio Nissan Patrol tinkamų realizuoti transporto priemonės agregatų vertė yra 734,83 Eur, o automobilio Nissan Double – 1‘661,60 Eur.
14. Vertindamas žalos dydį, teismas nenustatė pagrindo pripažinti, kad nustatyta automobilių vertė akivaizdžiai neatitiktų protingumo principo. Remdamasis byloje pateiktų įrodymų visuma, nesant kitokių įrodymų, pagrindžiančių turto vertę, darė išvadą, kad teisinga kompensacija už sugadintą ir prarastą turtą būtų skirtumas tarp automobilių vertės, buvusios 2011 m. birželio 30 d., ir tinkamų realizuoti automobilių agregatų vertės. Todėl kompensacija už automobilį Nissan Double, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būtų (6‘240 – 1‘661,60) 4‘578,40 Eur ir už automobilį Nissan Patol, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – (1‘500 – 734,83) 765,17 Eur, viso 5‘343,57 Eur. Kadangi kaltė dėl žalos atsiradimo yra mišri, todėl iš atsakovo priteisė pusę sumos – 2‘671,78 Eur.
III. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai
15. Ieškovas K. C. įmonė apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2019 m. rugsėjo 18 d. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų sprendimo dalį, kuria ieškovui iš atsakovo priteista 2‘671,78 Eur žalos atlyginimo, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą, t. y. ieškovo ieškinį tenkinti pilnai ir priteisti iš atsakovo 6‘840 Eur žalos atlyginimo. Tenkinus apeliacinį skundą ar jo dalį, prašo pakeisti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo šalims. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
16. Nurodo, kad teismas netinkamai nustatė ir vertino šalių kaltės ribas, šalių elgesį, jų galimybes įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ir kitas svarbias ginčui spręsti aplinkybes. Panaudai gauto turto grąžinimo panaudos davėjui pareiga tenka panaudos gavėjui (CK 6.629 straipsnis), o ne panaudos davėjui. Per visą šalių bylinėjimosi dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo ir žalos atlyginimo laikotarpį, trukusį nuo 2011 m. iki 2016 m., atsakovas praktiškai nesiėmė jokių veiksmų, sietinų su automobilių grąžinimu ar jų perdavimu ieškovui. Atsižvelgiant į daiktų savybes ir tai, kad ginčo šalys buvo gerai pažįstamos ir žinojo vienas kito gyvenamąsias ir darbo vietas, atsakovas turėjo visas galimybes pristatyti automobilius į ieškovo gyvenamąją vietą.
17. Pažymi, kad būtent atsakovas privalėjo išsaugoti automobilius tokios būklės, kuri atitiktų normalią transporto priemonių būklę, atsižvelgiant į normalų jų nusidėvėjimą. Atsakovo pateiktas vienintelis raginimas su išsiuntimo įrodymu (pašto kvitu), kurio gavimą ieškovas neigia, negali būti laikomas pakankamu įrodymu, liudijančiu sąžiningą atsakovo elgesį. Byloje yra duomenų leidžiančių pagrįstai teigti, kad atsakovas po 2011 m. naudojo automobilius pagal jų paskirtį. Prie ieškinio pateiktoje VĮ „Regitra“ Panevėžio filialo pažymoje nurodyta, kad automobilis Nissan Double, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugsėjo 29 d. automatiškai išregistruotas (nėra draudimo ar techninės apžiūros). Tai reiškia, kad atsakovas mažiausiai dar apie trejus metus po reikalavimo pasiimti automobilius išsiuntimo ieškovui, naudojo ieškovo daiktą – automobilį, t. y. dalyvavo viešajame eisme. Ši aplinkybė patvirtina, kad Atsakovas panaudai gautais automobiliais naudojosi pasibaigus panaudos santykiams, todėl atsakovui tenka visa atsakomybė dėl transporto priemonių sugadinimo ar sugedimo (CK 6.638 straipsnio 1 dalis).
18. Remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, laikytina, kad jeigu panaudos sutartiniai santykiai (sutartis) buvo terminuoti, bet pasibaigus sutarties terminui šalys ir toliau vykdė sutartinius įsipareigojimus, t. y. atsakovas toliau naudojosi ieškovo turtu gautu panaudai), reiškia, jog sutartis tapo neterminuota, o atsakovui teko visos panaudos gavėjo teisės ir pareigos. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadas, kad ieškovas yra kaltas dėl to, kad jis, neatsiimdamas automobilių, padidino nuostolius.
19. Nurodo, jog byloje nustatyta, kad atsakovas 2011 m. gruodžio 22 d. pateikė ieškovui raginimą pasiimti transporto priemones. Ieškovas automobilių neatsiėmė, o atsakovas ir toliau naudojosi jomis. Būtent ši aplinkybė reiškia, kad atsakovas, suvokdamas 2011 m. birželio 30 d. teismo sprendimo esmę ir jo pasekmes, siuntė ieškovui siūlymą atsiimti automobilius, tačiau ieškovui jų neatsiėmus, toliau sąmoningai naudojosi automobiliais. Tai reiškia, kad atsakovas suprato, kad minėtu teismo sprendimo pagrindu panaudos santykiai pasibaigė, tačiau nežiūrint to fakto, toliau naudojo automobilius ir suvokė, kad tai daro pasibaigus panaudai ir norėjo tai daryti.
20. Apibendrindamas teigia, jog teismas, perkeldamas dalį kaltės ieškovui dėl padarytų nuostolių, netinkamai aiškino panaudos sutartinius santykius ir iš jų atsirandančias šalių pareigas. Šiuo atveju nustačius, jog tarp šalių buvo susiklostę panaudos sutartiniai santykiai, ginčo santykius, šalių pareigas (jų vykdymą arba nevykdymą) turėjo aiškinti pagal CK 6.629, 6.636, 6.638 straipsniuose nustatytas taisykles.
21. Mano, kad teismas, aiškindamas šalių santykius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos CK 6.248 straipsnio 4 dalies ir 6.253 straipsnio 5 dalies taikymo klausimais. Bylos duomenimis, nustatyta, kad ieškovas praktiškai neatliko jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti į atsakovui perduoto turto susigrąžinimą. Kaip teisme paaiškino ieškovas, tam jis neturėjo laiko, priemonių ir lėšų. Pagal ieškovo paaiškinimus jis suvokė, kad panaudai gauto turto grąžinimo prievolė tenka atsakovui. Atsakovui ilgą laiką negrąžinus automobilių, ieškovas vis tik ėmėsi priemonių atgauti turtą, t. y. 2016 m. atvyko pas atsakovą ir juos pasiėmė. Įvertinus ieškovo elgesį ir veiksmus nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, kurie nulėmė žalos padidėjimą ar jos atsiradimą.
22. Taip pat mano, kad ieškovo veiksmai, t. y. tai, kad ieškovas galimai buvo pasyvus, nesinaudodamas teise nutraukti panaudos santykius ir susigrąžinti turtą (CK 6.641 straipsnis), civilinės teisės prasme negali būti laikomi nesąžiningais ir neatitinkančiais bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neįrodinėjo, kad ieškovo reikalaujamas nuostolių dydis yra nepagrįstas ir kad šie nuostoliai atsirado dėl paties ieškovo neveikimo ar neteisėtų veiksmų. Atsakovas pripažino, kad transporto priemones jis naudojo, atliko jų technines apžiūras, draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu. Šios aplinkybė reiškia, kad atsakovas transporto priemones naudojo pagal tiesioginę paskirtį. O tai reiškia, kad atsakovas gavo naudą. Atsakovas neįrodinėjo, o ir byloje nėra įrodymų, kad ieškovo nuostoliai padidėjo (automobiliai sugedo) dėl to, kad jis automobilius iš atsakovo atsiėmė 2016 m., o ne anksčiau.
23. Akcentuoja, jog įvertinus pirmiau nurodytas teismų nustatytas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, kad civilinės teisės požiūriu pirmosios instancijos teismo nustatyti ieškovo veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su jo patirtais nuostoliais. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl ieškovo patirtų nuostolių kaltas ir pats ieškovas padaryta netinkamai įvertinus teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl ieškovo veiksmų, kurie buvo priežastis jo nuostoliams atsirasti, teisėtumo.
24. Jeigu ir sutikti su pirmosios instancijos nustatyta mišria ginčo šalių kaltę, tai teismo taikyta kaltės proporcija aiškiai neatitinka byloje nustatytoms aplinkybėms, galinčioms turėti įtaka tokiai proporcijai nustatyti.
25. Apeliantas nesutinka su teismo nustatyta kompensacijos suma ir mano, jog teismas netinkamai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, todėl netinkamai apskaičiavo ieškovo nuostolių dydį. Teismo išvada, kad ieškovo nuostolių (kompensacijos) suma turi būti mažintina, minusavus tinkamų realizuoti transporto priemonių agregatų vertę, nėra teisinga ir objektyvi, nes remiantis tokiu teismo vertinimu galima teigti, jog ieškovas, siekdamas kompensuoti nepriteistą nuostolių dalį, privalo ardyti automobilius realizuoti jų agregatus (pardavinėti jų dalis). Toks teismo vertinimas prieštarauja atlygintos žalos skaičiavimo metodikai panašaus pobūdžio bylose. Remiantis pirmos instancijos teismo išvadomis, toks kompensacijos apskaičiavimas, minusuojant realizuotinų transporto priemonių agregatų vertę patyrusiam žalą asmeniui, reiškia, kad jam perkeliama pareiga patirtus nuostolius atlyginti savo veiksmais ir iš savo turto, kurį sugadino atsakovas. Byloje nustatyta, kad atsakovas yra kaltas dėl automobiliu sugadinimo, todėl jis privalo atlyginti vertės tarp buvosios daikto rinkos vertės ir esamos skirtumą.
26. Atsakovas V. D. apeliaciniame skunde prašo Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai, priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
27. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.478 straipsnį, taip pat nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsniu ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog tarp šalių susiklostė automobilių panaudos teisiniai santykiai, nepaisydamas aplinkybės, jog tarp šalių nebuvo sudarytos rašytinės panaudos sutarties, automobilių priėmimo-perdavimo aktų ar kitų dokumentų, kurie leistų daryti bent prielaidą, jog automobiliai buvo perduoti atsakovui būtent panaudai. Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-311-198/2011 tarp šalių kilo ginčas išskirtinai dėl nekilnojamojo turto valdymo – apeliantas pareiškė ieškinį dėl K. C. iškeldinimo iš apeliantui nuosavybės teise priklausančių statinių. Atitinkamai, Panevėžio apygardos teismas konstatavo panaudos teisinių santykių tarp ieškovo ir apelianto egzistavimą išskirtinai tik dėl nekilnojamojo turto. Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-311-198/2011 net nebuvo keliamas klausimas dėl automobilių panaudos teisinių santykių egzistavimo – teismas apskritai nenagrinėjo ir nevertino tarp apelianto ir ieškovo susiklosčiusius teisinius santykius, kiek tai yra susiję su automobiliais.
28. Pabrėžia, kad teismo posėdžio metu apeliantas nenurodė, jog tarp jo ir ieškovo būtų susiklostę automobilių panaudos santykiai – apeliantas paaiškino, kad pagal susitarimą su ieškovu, ieškovas turėjo apeliantui automobilius parduoti. Dėl šios priežasties automobiliai ir buvo perduoti apeliantui naudotis. Aplinkybę, kad automobiliai buvo perduoti apeliantui su tikslu ateityje sudaryti automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat patvirtina ir Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-311-198/2011, kuriame teismas pažymėjo, jog ieškovas pardavė apeliantui automobilį BMW (ką ieškovas taip pat patvirtino ir teismo posėdžio metu) bei traktorių.
29. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmuose esą yra civilinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas 2011 m. gruodžio 22 d. registruotu laišku išsiuntė ieškovui raginimą pasiimti automobilius, nurodydamas, kad atsakovas ne vieną kartą žodžiu ragino ieškovą pasiimti automobilius, tačiau ieškovas to nepadarė. Taip pat atsakovas nurodė, kur automobilius galima atsiimti, prašė informuoti dėl datos ir laiko, kada ieškovas atvyks pasiimti automobilių. Pažymi, kad ieškovui neatsiėmus automobilių per nurodytą terminą, atsakomybė dėl automobilių galimo praradimo, sužalojimo ir kt. tenka ieškovui. Civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas vengtų perduoti automobilius arba kitaip trukdytų ieškovui juos pasiimti iš atsakovo. Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – negrąžino automobilių. Nėra pagrindo atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę vien todėl, kad pats ieškovas daugiau nei 4 metus vengė atsiimti automobilius, nepaisant to, kad atsiimti automobilius nebuvo visiškai jokių kliūčių. Aplinkybė, kad atsakovas pats nepristatė automobilių ieškovui, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovas neteisėtus veiksmus. Pabrėžia, kad panaudos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato panaudos gavėjui pareigą grąžinant daiktą, fiziškai jį pristatyti panaudos davėjui.
30. Taip pat nurodo, kad atsakovas išsiuntė ieškovui raginimą atsiimti automobilius, tokiu būdu išreiškė savo valią grąžinti automobilius bei norą, kad automobiliai pas atsakovą nebebūtų laikomi. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas savo, kaip panaudos gavėjo pareigą, nustatytą CK 6.629 straipsnyje, įvykdė – išreiškė norą grąžinti daiktą ieškovui.
31. Pabrėžia, kad atsakovas automobilių ilgą laiką nebeeksploatavo, kas pagrindžia, jog atsakovas buvo aiškiai išreiškęs savo valią bei norą grąžinti automobilius ieškovui. Automobilių nenaudojimo faktą pagrindžia paties ieškovo pateiktos VĮ „Regitra“ pažymos, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
32. Pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, yra objektyvus pagrindas netaikyti atsakovo atžvilgiu civilinės atsakomybės, kadangi žala atsirado išskirtinai dėl ieškovo veiksmų (CK 6.259 straipsnis, 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis), t. y., absoliutaus neveikimo siekiant susigrąžinti automobilius. Ieškovo neveikimas pasireiškė tuo, jog ieškovas neatsakė į atsakovo raginimą, nedavė atsakovui jokių nurodymų, kur ir kada reikėtų pristatyti automobilius, jeigu pats jų pasiimti negali, delsė atsiimti automobilius, neinformavo apelianto apie tai, kada ketina ir ar išvis ketina automobilius atsiimti.
33. Pažymi ir tai, kad ieškovas turėjo du autovežius, todėl ieškovui net nebuvo būtina nuomotis specialios transporto priemonės, kad pasiimtų automobilius. Ieškovas turėjo objektyvią galimybę bet kuriuo momentu atvažiuoti ir išsivežti automobilius pats. Dėl tokio ieškovo neveikimo automobiliams ilgai stovint vienoje vietoje jų vertė dar labiau sumažėjo. Tuo tarpu atsakovas pats automobilių negadino ir jokių kitų automobiliams žalos galėjusių sukelti veiksmų neatliko.
34. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė, kad atsakovas yra atsakingas už automobilių nuvertėjimą, tuo pažeisdamas CK 6.629 straipsnio 1 dalį, o taip pat klaidingai nustatė apelianto menamų neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpį, dėl ko netinkamai apskaičiavo žalos dydį. Rizika dėl daikto susidėvėjimo visais atvejais tenka panaudos davėjui (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Pabrėžia, kad byloje nėra jokių duomenų, įrodančių kad apeliantas būtų naudojęs automobilius ne pagal paskirtį arba savo veiksmais padaręs automobiliams žalos. Todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad automobilių vertė laikui bėgant sumažėjo tik dėl to, kad automobiliai natūraliai susidėvėjo juos naudojant pagal paskirtį. Atsižvelgiant į tai mano, kad apeliantas nėra atsakingas už tokį automobilių vertės sumažėjimą.
35. Mano, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog jis yra atsakingas už automobilių nuvertėjimą, pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė atsakovo menamų neteisėtų veiksmų atlikimo laikotarpį, dėl ko netinkamai apskaičiavo žalos dydį. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7‘740 Eur žalą dėl automobilių nuvertėjimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas esą yra atsakingas už automobilių vertės sumažėjimą už ilgesnį laikotarpį – nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2019 m. gegužės 27 d., nors byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad automobilius ieškovas iš atsakovo atsiėmė 2016 m. gegužės 24 d. Ieškovas savo menamos žalos dydį įrodinėja automobilių likutine verte 2019 m. gegužės 27 d., o ne automobilių atsiėmimo dienai. Tokiu būdu byloje nėra visiškai jokių įrodymų apie automobilių likutinę vertę būtent 2016 m. gegužės 24 d. ir pirmos instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo ieškovo patirtą žalą iš atsakovo priteisti už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 27 d. ir, atitinkamai, žalos dydį skaičiuoti remiantis automobilių likutine verte, paskaičiuota minėtai 2019 m. gegužės 27 d.
36. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalį, dėl ko netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje dėl ieškovo reikalavimų patenkinimo nepakeistų, skundžiamas sprendimas yra keistinas perskirstant bylinėjimosi išlaidas bylos šalims.
37. Ieškovas 2019 m. rugpjūčio 23 d., t. y., jau po teismo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje, pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimo sumažinimo nuo 7‘740 Eur iki 6‘840 Eur, atsižvelgdamas į atsakovo atsiliepime nurodytus atsikirtimus dėl automobilių likutinės vertės. Taigi, darytina išvada, kad pradinis ieškiniu reikalautos priteisti sumos dydis buvo nepagrįstas ir dalyje sumos, kuria ieškovas sumažino ieškinio reikalavimą (900 Eur), sprendimas yra priimtas atsakovo naudai. Ieškovo naudai iš atsakovo buvo priteista viso 34,52 procentai ieškovo pareikštų reikalavimų. Atitinkamai, ieškovui iš atsakovo turėtų būti priteista 34,52 procento ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 736,66 Eur (2‘134 Eur × 0,3452), o atsakovui iš ieškovo turėtų būti priteista 65,48 procento (100 % - 34,52%) atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y., 1‘244,12 Eur (1‘900 Eur × 0,6548).
38. Atsakovas V. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo K. C. įmonės apeliacinį skundą atmesti.
39. Akcentuoja, kad lingvistiškai aiškinant CK 6.629 straipsnio nuostatą, matyti, kad įstatymų leidėjas nustatė iš esmės panaudos gavėjui pareigą grąžinti daiktą. Tačiau minėtame straipsnyje nėra įtvirtinta pareiga fiziškai pristatyti daiktą panaudos davėjui. Atkreipia dėmesį į tai, jog apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesiėmė jokių veiksmų, sietinų su automobilių grąžinimu ar jų perdavimu ieškovui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pats ieškovas automobilių grąžinimą ir jų perdavimą (t. y. fizišką pristatymą) supranta, kaip du skirtingus teisinius veiksmus. Taigi, atsakovas turėjo pareigą tik grąžinti automobilius tokios būklės, kokios juos gavo atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą, tačiau neturėjo pareigos juos fiziškai pristatyti ieškovui. Atsakovas, kaip jis pats nurodė teismo posėdžio metu, dar iki raginimo išsiuntimo 2011 m. gruodžio 22 d. ne kartą žodžiu prašė ieškovo atsiimti automobilius, kai ginčo šalys susitikdavo teismo posėdžiuose dėl kitų ginčų, vykusių tarp ginčo šalių jau nuo 2009 m. Ieškovas to neneigė.
40. Atkreipia dėmesį, jog pats ieškovas teismo posėdžio metu pats nurodė, jog jis savo įmonėje dirba autovežio vairuotoju, važinėja po Europą ir namuose būna retai, kartais tik keletą dienų per mėnesį. Atsakovas apie tai žinodamas, pats nepristatė automobilių ieškovui, tačiau informavo, kur jie yra laikomi, kad ieškovas pats atvyktų jų atsiimti. Tuo tarpu ieškovas į atsakovo 2011 m. gruodžio 22 d. raginimą atsiimti automobilius neatsakė, neinformavo, kada atvyks atsiimti automobilių, taip pat nedavė atsakovui jokių nurodymų, kur ir kada reikėtų pristatyti automobilius, jeigu pats jų pasiimti negali. Esant aukščiau aprašytai situacijai, kai ieškovas visiškai nesikooperavo su atsakovu bei jo neinformavo dėl galimybės fiziškai perduoti automobilius, ieškovui didžiąją laiko dalį nebūnant namuose, darytina išvada, kad apelianto teiginys, jog atsakovas, žinodamas jo gyvenamąją vietą, turėjo visas galimybes pristatyti automobilius ieškovui, yra nepagrįstas. Ieškovui dažnai nebūnant namie, atsakovas, veikdamas kaip bonus pater familias, negalėjo pristatyti automobilių ieškovui ir tiesiog juos palikti ieškovo kieme. Siekiant grąžinti automobilius ieškovui, atsakovas turėjo perduoti taip pat ir automobilių raktelius, tačiau pats ieškovas, nebendradarbiaudamas su atsakovu, nesudarė galimybių atsakovui to padaryti.
41. Pažymi, kad pats ieškovas pateikė į bylą įrodymą, pagrindžiantį, jog automobilis Nissan Patrol atsakovo nebuvo eksploatuojamas vėliausiai nuo 2008 m. Jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių Nissan Double automobilio naudojimą po 2011 m. ieškovas į bylą nepateikė. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad ir po raginimo ieškovui išsiuntimo, t. y. po 2011 m., jis dar kurį laiką draudė automobilį Nissan Double, atlikdavo jo techninę apžiūrą tam, kad apeliantas, atvykęs pasiimti automobilio, galėtų iškart jį naudoti arba juo pačiu išvažiuoti. Tokie atsakovo veiksmai laikytini veikimu ieškovo naudai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas buvo nesąžiningas ar atliko neteisėtus veiksmus
42. Atkreipia dėmesį, byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas būtų perdavęs automobilius tretiesiems asmenims arba pats juos naudojęs ne pagal sutartyje numatytą paskirtį. Taigi, darytina išvada, kad automobilių vertė laikui bėgant sumažėjo tik dėl to, kad automobiliai natūraliai susidėvėjo dėl jų naudojimo pagal įprastinę paskirtį, t. y., dėl natūralaus nusidėvėjimo, už ką atsakovas neatsako, kadangi remiantis CK 6.629 straipsnio 1 dalimi, rizika dėl daikto susidėvėjimo teko būtent apeliantui.
43. Pabrėžia, kad ieškovo cituojama kasacinio teismo praktika pagrindžia ne atsakovo, bet paties ieškovo kaltę dėl jo patirtos žalos atsiradimo. Atsakovas 2011 m. gruodžio 22 d. raginime nurodė, kad ieškovui neatsiėmus automobilių iki nurodyto termino, ieškovui tenka rizika dėl galimo automobilių praradimo ar sužalojimo. Ieškovas, kaip rūpestingas ir apdairus civilinių teisinių santykių dalyvis, turėjo suprasti, kad visiškai nesirūpindamas savo turtu ir nerodydamas jokios iniciatyvos jį atsiimti, yra nepakankamai atidus ir rūpestingas, todėl veikia savo rizika dėl galimų neigiamų padarinių (nagrinėjamu atveju neigiami padariniai pasireiškė turto nuvertėjimu). Ieškovas teismo posėdžio metu pats nurodė, jog iki pat 2016 m. gegužės 24 d. neatliko jokių veiksmų, siekiant susigrąžinti automobilius. Taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu dirbo savo įmonėje autovežio vairuotoju, taigi, ieškovas objektyviai turėjo galimybę tą patį autovežį panaudoti ir automobilių parsivežimui iš atsakovo. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino faktą, kad ieškovo veiksmuose yra kaltės dėl nesavalaikio automobilių atsiėmimo. Ieškovo prašoma atlyginti žala atsirado būtent per tą laikotarpį (2011-2016 m.), kurį ieškovas nepagrįstai delsė iš atsakovo atsiimti.
44. Atkreipia dėmesį, kad ieškovo teiginys, jog teismas neteisingai skaičiavo jo patirtos žalos dydį, nes žalos dydžiui apskaičiuoti rėmėsi ne automobilių likutine verte, o automobilių tinkamų realizuoti agregatų verte, yra nepagrįstas. Jeigu nagrinėjamu atveju teismas būtų apskaičiavęs apelianto patirtą žalą, remdamasis būtent automobilių likutine verte, kuri yra mažesnė už galimų realizuoti automobilių agregatų vertę, ieškovui būtų buvusi sukurta galimybė pasipelnyti atsakovo sąskaita, kadangi realizavęs automobilių agregatus, ieškovas gautų didesnę pinigų sumą, negu automobilius objektyviai būtų galima realizuoti.
45. Ieškovė K. C. įmonė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo V. D. apeliacinio skundo netenkinti.
46. Nurodo, jog pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad jis gavo automobilius iš ieškovo, jais naudojosi, juos prižiūrėjo, taip pat atliko kitus veiksmus, kurie buvo būtini naudojantis transporto priemonėmis (draudė privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, dalyvavo eisme, užsakė jų tecnines apžiūras, remontavo ir kt,). Mano, kad ieškinyje nurodyti argumentai ir paminėti teismų sprendimai, priimti anksčiau nurodytose civilinėse bylose, kurie yra įsiteisėję, ir turintys prejudicinę galią, ir juose nustatytos aplinkybės yra svarbios, nustatant ginčo šalių teisinių santykių kvalifikaciją ir aiškinimą. Ankstesnius ginčus tarp tų pačių šalių nagrinėję teismai aiškiai nustatė, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę panaudos santykiai, todėl ginčo sprendimui ir aiškinimui buvo taikomos panaudos sutarties nuostatos. Atsakovas bando susiaurinti ankstesniame teismo sprendime nustatytas aplinkybes, aiškinant panaudos santykius tik statinių aspektu, eliminuodamas ieškovo atsakovui perduoto turto – automobilių neatlygintiną naudojimą. Ieškovo manymu, minimas teismo sprendimas ir jo esmė turi būti aiškinama ne selektyviai, o sistemiškai, atskleidžiant visas šalių ginčo ir tarpusavyje susiklosčiusių santykių aplinkybes. Atsakovo pateiktas raginimas, adresuotas ieškovui, liudija, kad atsakovas pripažino teismų konstatuotus faktus dėl daiktų perdavimo ir susiklosčiusių tarpusavio teisinių panaudos santykių teisinę kvalifikaciją, nes raginimą siuntė ieškovui praėjus nedideliam laiko tarpui po teismo sprendimo įsiteisėjimo.
47. Kritiškai vertina atsakovo teiginius apie tai, kad ieškovas pats dėl nežinomų priežasčių neatsiėmė automobilių iš atsakovo daugiau ne ketverius metus, nors ir turėjo tokias galimybes. Ieškovas ir atsakovas nuo 2011 m. pabaigos iki 2016 m. bylinėjosi dėl turto pagerinimo, žalos ir nuostolių atlyginimo. Per visą nurodytą bylinėjimosi laikotarpį atsakovas nereiškė jokio reikalavimo, neteikė jokio prašymo ieškovui ar jo atstovui perduoti, grąžinti, pasiimti automobilius, nors galėjo tai padaryti.
48. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad panaudos santykiai neįpareigoja panaudos gavėją grąžinti panaudai gautą turtą. Sistemiškai aiškinant panaudos gavėjo pareigas, darytina išvada, kad panaudai gauto daikto grąžinimas panaudos davėjui yra panaudos gavėjo pareiga. Šiuo atveju, daikto grąžinimas suvokiamas kaip daikto perdavimas panaudos davėjui. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs panaudai gautus automobilius ar dėjęs pakankamas pastangas juos grąžinti.
49. Akcentuoja, kad atsakovas privalėjo išsaugoti automobilius tokios būklės, kuri atitinktų normalią transporto priemonių būklę, atsižvelgiant į normalų jų nusidėvėjimą. Jeigu ir manyti, kad ieškovas buvo gavęs raginimą atsiimti automobilius ir to nepadarė, tai nešalina atsakovo, kaip panaudos gavėjo, atsakomybės už daikto sugadinimą ar atsitiktinį sugedimą. Atsakovo nurodomos ieškovo neveikimo aplinkybės nešalina apelianto atsakomybės dėl panaudai gauto turto išsaugojimo ir tam turtui padarytos žalos atlyginimo. Vienintelis atsakovo veiksmas, kurį būtų galima pripažinti veiksmu, sietinu su turto grąžinimu, tai 2011 m. raginimo siuntimas ieškovui, į kurį, pasak apelianto, ieškovas nereagavo. Tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad jis tokio raginimo negavęs. Ieškovo manymu, šis atsakovo veiksmas, net jeigu ir laikyti, kad ieškovas gavo raginimą, nėra veiksmas, kurio pagrindu atsakovas galėtų būti laikomas sąžininga sutartinių santykių šalimi. Ieškovo nuomone, apelianto neteisėtų veiksmų buvimą akivaizdžiai patvirtina tai, kad jis ir po 2011 m., t.y. po raginimo išsiuntimo ieškovui, dar beveik 4 metus neatlygintinai naudojosi automobiliais.
50. Sutinka su atsakovo pastaba, kad byloje nebuvo pateikti įrodymai apie likutinę automobilių vertę 2016 m. gegužės 24 d., tačiau mano, jog automobilių likutinė vertė nėra ir nebuvo aktuali ginčui išspręsti, kadangi, įvertinus faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir turto vertinimo ataskaitose esančius duomenis, galima teigti, kad automobilių būklė nepasikeitė. Ieškovas, remdamasis protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nekėlė atsakovui reikalavimo priteisti jam žalą, kurią sudarytų transporto priemonių atkūrimo kaštai, kurių dydis būtų buvę ženkliai didesnis, nei rinkos kaina aktualiu laikotarpiu (10‘329, 67 Eur). Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas nors ir ginčija likutinių verčių dydį, bet pats nepateikė ir nepateikia jokių įrodymų apie automobilių likutinę vertę jam aktualiu laikotarpiu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas neginčijo likutinių automobilių verčių, o laikėsi pozicijos, kad ieškovo reikalavimas iš viso nepagrįstas.
51. Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo ieškovo patirtą žalą iš atsakovo priteisti už laikotarpį iki 2019 m. gegužės 27 d. ir, atitinkamai, žalos dydį skaičiuoti remiantis automobilių likutine verte, paskaičiuota minėtai 2019 m. gegužės 27 dienai. Tiek ieškovas, tiek teismas nuostolius vertino iš esmės vadovaudamasis automobilių rinkos verte. Teismas likutine automobilių verte apskritai nesivadovavo, o nustatydamas priteistinų nuostolių dydį, rėmėsi automobilių rinkos kainomis, atimdamas iš jų realizuotinų agregatų vertę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
52. Ieškovo apeliacinis skundas atmestinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
53. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
54. Atsakovas V. D. kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinį įrodymą – Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-311-198/2011, kuris, apelianto teigimu, nors ir buvo teikiamas į civilinę bylą kartu su tripliku, tačiau dėl nežinomų priežasčių civilinės bylos medžiagoje šio įrodymo nėra.
55. CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad su šiuo įrodymu yra galimybė susipažinti iš teismų informacinės sistemos (CPK 179 straipsnio 3 dalis), vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, atsisako priimi apeliacinės instancijos teismui pateiktus rašytinius įrodymus.
56. Byloje nustatyta, kad ieškovas K. C. įmonė 2005 m. perdavė atsakovui V. D. įmonės vardu registruotus ir apskaitomus du automobilius: Nissan Double, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2002 m. laidos, ir automobilį Nissan Patrol, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 1990 m. laidos. Automobiliai buvo perduoti pagal žodinį susitarimą, nesurašant priėmimo-perdavimo akto. Automobilis Nissan Patrol, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išregistruotas 2008 m. gruodžio 23 d., vadovaujantis Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 92.8 punktu (baigus transporto priemonės eksploatavimą), o automobilis Nissan Double, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automatiškai išregistruotas 2014 m. rugsėjo 29 d., vadovaujantis Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 92.12 punktu (nėra draudimo ar techninės apžiūros) (1 t., b. l. 9-10). Atsakovas 2011 m. gruodžio 22 d. registruotu laišku išsiuntė ieškovui pakartotinį raginimą pasiimti automobilius (1 t., b. l. 25-26). Ieškovas minėtus automobilius iš atsakovo pasiėmė 2016 m. gegužės 24 d., šią faktinę aplinkybę bei pasiimamų automobilių būklę fiksuodamas antstolio A. B. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 0025/16/00015 (1 t., b. l. 8). Ieškovas 2019 m. kovo 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 7‘740 Eur žalą dėl automobilių sugadinimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2016 m. gegužės 24 d., vėliau reikalavimą patikslino, prašydamas priteisti 6‘840 Eur nuostolių atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad tarp šalių susiklostė neterminuotos panaudos teisiniai santykiai, dėl žalos atsiradimo yra kaltos abi šalys, todėl ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovo naudai pusę nustatytos žalos atlyginimo (2‘671,78 Eur).
57. Nagrinėjamu atveju apeliacinius skundus pateikė abi bylos šalys. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ieškovas grindžia tuo, kad teismas netinkamai nustatė ir vertino šalių kaltės ribas, šalių elgesį, nepagrįstai perkėlė dalį atsakomybės ieškovui, dėl to, kad pastarasis nesiėmė priemonių susigrąžinti savo turtą, netinkamai nustatė kaltės proporciją bei netinkamai apskaičiavo ieškovo nuostolių dydį, atimdama tinkamų realizuoti automobilių agregatų vertę. Atsakovas skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, motyvuodamas tuo, kad teismas nepagrįstai konstatavo tarp šalių susiklosčius panaudos teisiniams santykiams, taip pat nepagrįstai konstatavo jo neteisėtus veiksmus bei netinkamai apskaičiavo žalos dydį.
58. Pasisakydamas dėl šių apeliacinių skundų argumentų, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį į kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, anot kurios, panaudos sutartis pagal šiuo metu galiojančio CK 6.629 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą panaudos sutarties apibrėžtį yra realinis sandoris (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-128-611/2018). Panaudos sutarties sudarymui konstatuoti esminę reikšmę turi panaudos davėjo realus turto perdavimas naudotis panaudos gavėjui ir pastarojo priėmimas šį turtą naudoti, kitaip sakant, panaudos davėjo išoriškai (formaliai) išreikštoji valia turi atitikti tikrąją (vidinę) jo valią bei tikslą, kurio šiuo sandoriu siekiama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).
59. Nagrinėjamu atveju iš šalių paaiškinimų, rašytinių bylos įrodymų pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas, pagal kurį ieškovas neterminuotai leido atsakovui naudotis jo įmonei priklausančiais automobiliais Nissan Double ir Nissan Patrol, t. y. tarp šalių buvo susiklostę neterminuotos panaudos teisiniai santykiai.
60. Atsakovas vienu iš apeliacinio skundo argumentų tvirtina, jog pagal susitarimą su ieškovu minėti automobiliai jam buvo perduoti naudotis su tikslu ateityje sudaryti jų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios nebuvo sudarytos dėl ieškovo kaltės, tačiau šiuo atveju svarbu yra tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, jog iš ieškovo priėmė šiuos automobilius, kurį laiką jais naudojosi, juos prižiūrėjo, atliko kitus į naudojimosi kategoriją patenkančius veiksmus. Taigi atsakovo konkliudentiniai veiksmai tarp šalių susiklosčiusių santykių neleidžia kvalifikuoti kitaip.
61. Atsakovas neigia susiklosčiusius panaudos teisinius santykius ir dėl rašytinės šios sutarties formos nesilaikymo, nurodydamas, kad remiantis CK 6.629 straipsnio 2 dalimi ir 6.478 straipsnio 1 dalimi panaudos sutartis sudaroma ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, jog įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas nedaro šios sutarties negaliojančia ir nepaneigia susiklosčiusių panaudos sutartinių santykių, kadangi įstatyme įsakmiai tokios pasekmės nenurodytos ir ieškovas tarp šalių susiklosčiusių panaudos teisinių santykių neįrodinėjo liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokią praktiką yra suformavęs ir kasacinis teismas, nurodydamas jog panaudos sutarties neįforminimas raštu nedaro šios sutarties negaliojančia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015), kai nėra rašytinės panaudos sutarties, tai šalių ginčą nagrinėjančiam teismui neužkerta kelio tokį susitarimą pripažinti buvus sudarytą, atsižvelgiant į jį patvirtinančias faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016).
62. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal CK 6.642 straipsnio 1 dalies nuostatas kiekviena daikto neatlygintinio naudojimo sutarties šalis bet kada turi teisę nutraukti neterminuotą panaudos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato kitokio termino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK nenustato įspėjimo dėl panaudos sutarties nutraukimo formos bei turinio reikalavimų. Todėl įspėjimo turiniui keliamas vienintelis ir būtinas reikalavimas, kad panaudos davėjas aiškiai išreikštų savo valią nutraukti sutartį žodine arba rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-415/2016). Suėjus CK 6.642 straipsnio 1 dalyje nustatytam trijų mėnesių panaudos gavėjo įspėjimo apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą terminui, panaudos sutartis pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2008).
63. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog neterminuoti panaudos teisiniai santykiai 2012 m. kovo 22 d. pasibaigė atsakovo iniciatyva, pastarajam 2011 m. gruodžio 22 d. registruotu laišku išsiuntus pakartotinį raginimą ieškovui, kuriuo reikalavo, kad ieškovas pasiimtų jam priklausančius automobilius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), suderintų automobilių konkretų pasiėmimo laiką iš anksto nurodytu telefono numeriu arba informuoti raštu ir nurodė, jog tuo atveju, jeigu ieškovas nereaguos į šį jo raštą ir nepasiims automobilių iki 2012 m. sausio 1 d., atsakomybė dėl šių automobilių galimo praradimo, sužalojimo ar pan., teks pačiam ieškovui, kaip teisėtam šio turto savininkui.
64. Vertinant atsakovo įspėjimo atitiktį turinio reikalavimams konstatuotina, kad tekste yra visi aiškią panaudos gavėjo valią atskleidžiantys požymiai, todėl toks įspėjimas yra tinkamo turinio dokumentas, koks teikiamas panaudos davėjui, vadovaujantis CK 6.642 straipsnio 1 dalimi. Byloje nenustatyta, kad neterminuota žodine sutartimi būtų susitarta dėl kitokio įspėjimo dėl sutarties nutraukimo termino.
65. Nors ieškovas neigė gavęs šį atsakovo raginimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą, fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Atsakovas minėtą raginimą išsiuntė ieškovo gyvenamosios vietos adresu, kurį ieškovas nurodė, teikdamas procesinius dokumentus ir šioje civilinėje byloje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas būtų informavęs atsakovą apie praeityje buvusį gyvenamosios vietos pasikeitimą ar įrodančių, jog raginimo išsiuntimo metu jis gyveno kitur, todėl pripažintina, jog atsakovas tinkamai įvykdė pareigą pranešti apie neterminuotos panaudos sutarties nutraukimą.
66. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad kitoje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017). Šiuo atveju dėl automobilių perdavimo šalių susiklosčiusių santykių teisinis vertinimas nebuvo ieškovo nurodomos civilinės bylos Nr. 2A-311-198/2011 nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas, dėl to kvalifikuojant šiuos santykius pagal panaudą reglamentuojančias teisės normas nagrinėjamo byloje, šie klausimai turėjo būti įvertinami savarankiškai.
67. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis negrąžino panaudai gautų automobilių iš karto po to, kai Panevėžio apygardos teismas priėmė 2011 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-311-198/2011, kurioje konstatuota, kad panaudos santykiai tarp šalių pasibaigė, o toliau automobilius naudojo. Ieškovo teigimu, dėl tokių atsakovo neteisėtų veiksmų atsakovui panaudai perduoti automobiliai praktiškai sunyko, t. y. tapo beverčiais. Kadangi automobiliai po panaudos santykių pasibaigimo jam buvo grąžinti visiškai sugadinti, jis nebegali jų naudoti pagal tiesioginę paskirtį.
68. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas civilinės atsakomybės sąlygas, sprendė, jog abi šalys nebuvo tiek rūpestingos ir apdairios, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, nesielgė sąžiningai, todėl dėl susidariusios situacijos yra mišri tiek ieškovo, tiek atsakovo kaltė, kuri pasireiškė abiejų šalių vienoda apimtimi, laipsniu ir forma. Atsižvelgęs į ieškovo pateiktoje 2019 m. gegužės 27 d. automobilių vertinimo ataskaitoje nurodytus duomenis, priteisė iš atsakovo pusę sumos, gautos iš automobilių vertės, buvusios 2011 m. birželio 30 d., atėmus tinkamų realizuoti automobilių agregatų vertę, t. y. 2‘671,78 Eur. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
69. Pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę ji taikoma tada, kai nustatoma šių sąlygų visuma: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) (CK 6.247 straipsnis), kaltė (6.248 straipsnis) ir žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytas pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės yra nukentėjusiojo veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, kad jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2016). CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nurodyti nukentėjusiojo veiksmai, kaip pagrindas atleisti žalos padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės, siejami su sąmoningais nukentėjusiojo veiksmais, dėl kurių jam atsiranda ar padidėja nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-522/2009).
70. Pagal CK 6.629 straipsnio 1 dalyje pateiktą panaudos sutarties sampratą neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog panaudos santykius reglamentuojančios teisės normos ar nuomos santykius reglamentuojančios teisės normos, į kurias nukreipia CK 6.629 straipsnio 2 dalis, nereglamentuoja daikto grąžinimo panaudos davėjui formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-969/2016). CK nenumato, jog panaudos gavėjo pareiga perduoti daiktą panaudos davėjui laikoma įvykdyta, kai panaudos objektu esantis turtas, kaip kad nustatyta šioje byloje (automobiliai), faktiškai perduodamas panaudos davėjui arba pasirašomas perdavimo-priėmimo aktas.
71. Nagrinėjamu atveju pats ieškovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad su atsakovu nebuvo susitarta dėl to, kaip turėtų būti jam grąžinti automobiliai, tuo atveju jeigu sandoris, dėl kurio sudarymo buvo tartasi, nebus sudarytas, šalys nesitarė ir dėl automobilių remonto, naudojimo sąlygų, nefiksavo perduodamų automobilių techninės būklės, ridos, vertės. Kaip minėta, neterminuoti panaudos teisiniai santykiai 2012 m. kovo 22 d. pasibaigė atsakovo iniciatyva, pastarajam 2011 m. gruodžio 22 d. registruotu laišku išsiuntus pakartotinį raginimą ieškovui pasiimti automobilius. Tuo tarpu ieškovas, manydamas, kad automobilių panaudos santykiai tarp šalių pasibaigė Panevėžio apygardos teismui priėmus 2011 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-311-198/2011, iki 2016 m. gegužės 24 d., kuomet pasiėmė automobilius iš atsakovo kiemo, grąžinti panaudai perduotus automobilius iš atsakovo net nereikalavo, jokių nurodymų dėl automobilių grąžinimo atsakovui nedavė. Šias aplinkybes teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu nurodė pats ieškovas, teigdamas, jog taip elgėsi tikėdamasis, jog atsakovas apsigalvos ir sutiks sudaryti sandorį, dėl kurio sudarymo buvo tartasi, paskui neturėjo laiko, nes dirbo užsienyje, neturėjo galimybių, lėšų ir pan. Iš VĮ „Regitra“ 2016 m. balandžio 23 d. pažymos apie transporto priemones Nr. (1.5)-S4-69 matyti, jog ieškovo prašymu, ieškovui buvo pateikta informacija apie tai, kad automobilis Nissan Double, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), yra automatiškai išregistruotas 2014 m. rugsėjo 29 d. (t. 1, b. l. 9-10), tačiau dėl žalos atlyginimo į teismą ieškovas su ieškiniu kreipėsi tik 2019 m. kovo 28 d. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog ieškovui neabejotinai buvo žinoma apie automobilių buvimą pas atsakovą ir jis ilgą laiką tokį jų buvimą toleravo, nelaikydamas to neteisėtu.
72. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2011 m. gruodžio 22 d. pateikęs ieškovui raginimą pasiimti automobilius, o pastarajam jų neatsiėmus, atsakovas ir toliau naudojosi automobiliu Nissan Double, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi tokia išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims. Aplinkybę, jog automobiliai jau seniai nebuvo eksploatuojami, patvirtina paties ieškovo į bylą pateiktas antstolio A. B. 2016 m. gegužės 24 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0025/16/00015, kuriame nurodoma, kad apžiūrėjus automobilius, akivaizdu, kad jie gana seniai stovi, t. y. su jais nevažinėta (1 t., b. l. 8). VĮ „Regitra“ pažymos, kuriose nurodyta, jog automobilis Nissan Patrol išregistruota 2008 m. gruodžio 23 d., o automobilis Nissan Double automatiškai išregistruotas 2014 m. rugsėjo 29 d., vadovaujantis Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 92.12 punktu (Transporto priemonės išregistruojama, jeigu per 90 dienų iš Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos negaunami duomenys apie priežasčių, dėl kurių leidimas transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme buvo sustabdytas, pašalinimą), atsižvelgiant į tai, kad pastarasis išregistavimo pagrindas atsirado tik 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujai akto redakcijai, taip pat neįrodo automobilių naudojimo laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m.
73. Tokiu būdu pripažintina, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų dėl automobilių grąžinimo pareigos nevykdymo (CPK 12, 178 straipsniai).
74. Kasacinio teismo akcentuojama, jog nepriklausomai nuo to, kokia forma sudaryta panaudos sutartis, panaudos gavėjas privalo išlaikyti, saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą (CK 6.636 straipsnis) ir naudoti jam perduotą daiktą tik pagal sutartyje numatytą paskirtį (CK 6.637 straipsnio 1 dalis). Panaudos gavėjas neatsako už atsitiktinį daikto žuvimą ar sugedimą jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu (CK 6.638 straipsnio 3 dalis). Taigi panaudos gavėjas yra atsakingas už jam perduoto daikto išsaugojimą ir, pasibaigus sutarčiai, privalo panaudos davėjui grąžinti daiktą tokios būklės, kokios gavo naudotis, atsižvelgiant į normalų jo nusidėvėjimą dėl naudojimo pagal paskirtį. Jeigu panaudos sutarties galiojimo metu panaudos daiktas žuvo ar buvo sugadintas ir panaudos gavėjas negali jo grąžinti tokio, kokį gavo naudotis, tai panaudos davėjui reiškiant reikalavimą dėl nuostolių (žalos) atlyginimo, panaudos gavėjas turi įrodyti, kad panaudos daiktą naudojo pagal paskirtį ir daiktas žuvo ar sugedo jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2015).
75. Teismų praktikoje pripažįstama, jog automobilis yra tokios prigimties daiktas, kuris turi potencialią gedimo riziką, egzistuojančią nepriklausomai nuo to, kaip jis eksploatuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2011). Sprendžiant dėl šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo, nagrinėjamu atveju reikšmingas yra ir šalių elgesys. Ieškovas 2016 m. gegužės 24 d. perėmęs automobilius ir manydamas, kad automobiliai sugedo ne dėl natūralaus jų dėvėjimosi, o dėl netinkamos eksploatacijos panaudos metu, turėjo galimybę atlikti tyrimus, automobilių ekspertizę, tačiau minėtų veiksmų neatliko. Į bylą pateiktas antstolio A. B. 2016 m. gegužės 24 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 0025/16/00015, prie 2019 m. gegužės 27 d. automobilių vertinimo ataskaitų pridėtos sąmatos neatskleidžia gedimų priežasčių, gedimų atsiradimo laiko, todėl neleidžia spręsti dėl to, kuri iš šalių turėtų būti už tai atsakinga. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas buvo perdavęs naudoti audomobilius kitiems asmenims, naudojo juos ne pagal paskirtį ar savo veiksmais juos sugadimo. Tokiu atveju pripažintina, jog ieškovas neįrodė, kad automobilio gedimus lėmė neteisėti atsakovo veiksmai ir žala turtui padaryta tol, kol panaudos gavėjas naudojo šį turtą (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip minėta, panaudos gavėjas neatsako, jeigu daiktas žuvo ar sugedo jo normalaus naudojimo pagal paskirtį metu dėl ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių.
76. Ieškovas, grįsdamas žalos atlyginimo dydį, pateikė ir pirmosios instancijos teismas, nustatydamas žalos dydį, vertino 2019 m. gegužės 27 d. automobilių vertinimo ataskaitose, surašytose 2019 m. gegužės 20 d. atlikus automobilių apžiūrą, nurodytas vertes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant dėl nuostolių dydžio, žala turėjo būti apskaičiuojama įvertinus automobilių būklę ir vertę automobilių atsiėmimo dieną, t. y. 2016 m. gegužės 24 d. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuolat akcentavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų dėl automobilių vertės 2016 m. gegužės 24 d. Ieškovas laikėsi pozicijos, kurią išdėstė ir apeliaciniam teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, kad automobilių vertė per laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. iš esmės nepakito, nes nepakito jų techninė būklė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie ieškovo argumentai nėra pakankamai įtikinami. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad automobiliai yra registruoti juridinio asmens vardu, yra apskaitomi, tačiau į bylą nebuvo pateikti duomenys apie šių automobilių vertę juridinio asmens apskaitos duomenimis. Dėl nurodyto pripažintina, jog ieškovas neįrodė ir žalos dydžio (CPK 12, 178 straipsniai).
77. Dėl kitų apeliantų argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą(nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
78. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus bei teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinės atsakomybės institutą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, o dėl to netinkamai sprendė ir dėl ieškovo teisės į nuostolių (žalos) atlyginimą, yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
79. Priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalys). Iš ieškovo priteistinos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos – 1‘900 Eur išlaidos už advokato pagalbą, 60 Eur už sumokėtą žyminį mokestį (1 t., b. l. 153-156, 196) bei 5,40 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 3, 6, 10 punktai, 92 straipsnis, 93 straipsnio 3 dalis, 96 straipsnio 1 dalis, 98 ir 99 straipsniai). Duomenų apie atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovas nepateikė, todėl jos nepriteistinos.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu
n u s p r e n d ž i a:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
K. C. įmonės ieškinį atsakovui V. D. dėl nuostolių atlyginimo atmesti.
Priteisti iš K. C. įmonės, juridinio asmens kodas 168692937, V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1‘960 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt eurų) advokato pagalbos išlaidų ir valstybei 5,40 Eur (penkis eurus keturiasdešimt euro centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teisėjai Zina Mickevičiūtė
Nijolė Danguolė Smetonienė
Birutė Valiulienė