Administracinė byla Nr. eP-46-968/2020

 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04082-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.                      Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje (toliau – ir Ambasada) 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2) NV58-1045 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

2.                      Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad:

2.1.       Pareiškėjas pateikė visus dokumentus, patvirtinančius buvimo laikotarpį Lietuvoje, teisėtų lėšų gavimą, tikslą (darbas uždaroje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Hegelmann Transporte“ (toliau – ir Įmonė), kitas sąlygas patvirtinančius dokumentus, todėl jo prašymas atmestas be pagrindo.

2.2.       Prašymų dėl vizos išdavimo nagrinėjimo tikslas – darbo santykiai UAB „Hegelmann Transporte“. Didėjant Įmonės apyvartai bei transporto priemonių parkui, yra reikalingi nauji darbuotojai, ypač krovinių vilkikų vairuotojai, todėl Įmonė priima naujus vairuotojus, kurie atitinka keliamus reikalavimus. Pareiškėjas yra suinteresuotas galimybe darbuotis Įmonėje, kurioje itin trūksta vairuotojų. Pareiškėjas turi vairuotojo pažymėjimą ir atitinka kitus reikalavimus.

2.3.       Įmonė 2019 m. spalio 7 d. tarpininkavimo rašte prašė išduoti pareiškėjui Nacionalinę (daugkartinę) D vizą nuo 2019 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d., įsipareigojo jį įdarbinti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, mokėti darbo užmokestį (725 Eur per mėnesį), taip pat dienpinigius, apgyvendinti, prireikus padengti pragyvenimo išlaidas, apdrausti sveikatos draudimu. Įmonė turi ilgametę patirtį, ilgalaikį turtą, neturi įsiskolinimų.

2.4.       Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyti dokumentai buvo pateikti, bet atsakovas juos netinkamai įvertino. Ambasada nemotyvavo, kodėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.

3.                      Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad jis pateikė užtektinai dokumentų, įrodančių jo tikslus, motyvus, siekius gauti nacionalinę vizą. Papildomai pareiškėjas su skundu pateikė daug kitų dokumentų (pvz., susijusių tik su Įmonės veikla, o ne konkrečiai su pareiškėju), todėl laikytina, kad pareiškėjas įrodė savo teisėtus lūkesčius ir teisę gauti nacionalinę vizą tam, kad galėtų pradėti dirbti Įmonėje vairuotoju. Pareiškėjas yra įgijęs CE kategoriją, jam išduotas vairuotojo pažymėjimas, kuris patvirtina, kad nuo 2000 m. liepos 12 d. yra įgijęs C kategoriją. Pareiškėjas pateikė Įmonės raštą dėl vairuotojų atrankos, kuris patvirtina vairuotojų įgūdžių tikrinimą ir testavimą, jų sugebėjimus. Būsimiems vairuotojams ir darbuotojams Įmonėje yra keliami specialūs reikalavimai ir kriterijai. Testuojant būsimų darbuotojų gebėjimus ir įgūdžius taikoma adaptuota valstybės įmonės Regitros metodika.

4.                      Atsakovas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad: 

4.1.       Pareiškėjas kviečiamas dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, tačiau pagal pateiktus dokumentus buvo nustatyta, kad reikalaujama CE kategorija įgyta 2019 m. vasario 27 d., o nuo 2019 m. birželio 12 d. jis tapo bedarbiu, todėl negalėjo įgyti reikalingų įgūdžių minėtai kvalifikacijos kategorijai.

4.2.       Ambasadai kilo įtarimų dėl pareiškėjo pateiktos buvusios darbovietės (duomenys neskelbtini) miesto kelių eksploatavimo įmonės pažymos tikrumo. Pareiškėjas nepateikė vairuotojo kortelės, kurią paprastai pateikia vairavimo patirtį turintys asmenys, todėl kilo pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų turinio teisingumo.

4.3.       Įmonės 2019 m. spalio 7 d. tarpininkavimo rašte nurodyta, kad ji įsipareigoja nutraukus darbo sutartį per 7 dienas informuoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas). Tokiu būdu užsienietis po darbo sutarties nutraukimo, t. y. išnykus teisėto buvimo pagrindui Lietuvoje (jei viza būtų išduota), jeigu Įmonė neinformuotų, dar 7 dienas neišvyktų iš Šengeno erdvės.

4.4.       Konsulinis pareigūnas teisingai įvertino pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilus pagrįstoms abejonėms dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų. Todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą.

II.

5.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (58.4.3.2) NV58-1045 atsisakyti išduoti nacionalinę vizą bei įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

6.                      Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. spalio 18 d. kreipėsi į Ambasadą su prašymu išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas), galiojančią nuo 2019 m. lapkričio 20 d. iki 2020 m. lapkričio 19 d. Prašyme nurodė, kad pagrindinis kelionės tikslas – darbas, kviečiantis asmuo UAB „Hegelmann Transporte“. Kartu su Prašymu pareiškėjas pateikė kelionės draudimo liudijimą, banko pažymą, darbovietės pažymą, vairuotojo pažymėjimą, autoinspekcijos raštą, darbo sutartį, Įmonės tarpininkavimo raštą, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, registravimo pažymėjimą, sutikimą, lėktuvo bilietų rezervaciją, pasų kopijas.

7.                      Ambasada, vadovaudamasi Įstatymo 19 straipsniu, ginčijamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą vieninteliu pagrindu (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.), nustačiusi, kad užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Užsieniečių registro vizų modulyje nurodyta, kad konsultacijos (pokalbio) metu nustatyta, jog pareiškėjas kviečiamas dirbti tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, tačiau „pagal pridėtus kvalifikacijos dokumentus matyti, kad reikalaujama CE kategorija įgyta 2019 m. vasario 27 d., o nuo 2019 m. birželio 12 d. asmuo tapo bedarbiu, todėl negali turėti reikalingų įgūdžių minėtai kvalifikacijos kategorijai. Taip pat kyla įtarimų dėl darbovietės pažymos tikrumo. Pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) miesto kelių eksploatavimo įmonės pažymą rusų kalba be vertimo į lietuvių kalbą. Taip pat jis nepateikė vairuotojo kortelės, kurią paprastai, pateikia vairavimo patirtį turintys vairuotojai. Kyla pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų turinio teisingumo“.

8.                      Teismas vadovavosi Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Šengeno sienų kodekso, kurį pakeitė Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. kovo 9 d. reglamentas Nr. (ES) 2016/399, 6 straipsnio 1 dalies c punkto, Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a) punkto ii) papunkčio ir šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“.

9.                      Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė Prašymą, kuriame nurodė, kad jo pagrindinis kelionės tikslas yra darbas UAB „Hegelmann Transporte“. Įmonės tarpininkavimo rašte nurodyta, kad pareiškėjas Įmonėje bus įdarbintas tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas turi vairuotojo kvalifikaciją C, CE kategorijas. Įmonė įsipareigoja vizos galiojimo laikotarpiu pareiškėjui suteikti tinkamą apgyvendinimą ir, prireikus, padengti pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje bei grįžimo, išsiuntimo ar grąžinimo į kilmės valstybę išlaidas. UAB „Hegelmann Transporte“ tarpininkavimo raštas pasirašytas direktoriaus, patvirtintas Įmonės antspaudu, o atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad minėtas dokumentas ar pateikta darbo sutartis, patvirtinantys pareiškėjo atvykimo tikslą, būtų suklastoti ar neatitiktų tikrovės, todėl teisėjų kolegija neturėjo pagrindo abejoti minėtais duomenimis. Taip pat nepateikta jokių duomenų apie nurodytos Įmonės nepatikimumą ar jos išduotų tarpininkavimo raštuose prisiimtų įsipareigojimų nesilaikymą. Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad pareiškėjas pateikė objektyvius duomenis, patvirtinančius atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

10.                      Byloje nebuvo ginčo, kad Įmonė atitinka Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kolegialių institucijų 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 „Dėl Vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 70.13 punktą, kuriame nurodyta, kad atvykstantis į Lietuvą dirbti ir turintis profesiją, kuri įtraukta į patvirtinimą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

11.                      Aprašo 78 punkte nustatyta, kad daugkartinei nacionalinei vizai gauti užsienietis, be kita ko, pateikia Aprašo 70.13 punkte nurodytu atveju (atvykstantiems į Lietuvą dirbti ir turinčiam profesiją, kuri įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą) – darbo sutartį ar jos kopiją, kurios tikrumas paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos. Vizų tarnyba turi teisę pareikalauti pateikti dokumentą, patvirtinantį užsieniečio kvalifikaciją, patvirtintą pažyma (Apostille) arba legalizuotą. Jeigu dokumentas, patvirtinantis užsieniečio kvalifikaciją, yra sudarytas ne lietuvių kalba, jis turi būti pateiktas kartu su vertėjo parašu patvirtintu vertimu į lietuvių kalbą (Aprašo 78.14 p.).

12.                      Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi jam išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad C kategorija įgyta nuo 2000 m. liepos 12 d., CE kategorija įgyta nuo 2019 m. vasario 27 d., vairuotojo pažymėjimo Nr. AF0590820. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas neturi pakankamai kvalifikacijos dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, nes nuo 2019 m. birželio 12 d. yra bedarbis, nors ilgametę patirtį turtinti pervežimų ir logistikos sektoriuje Įmonė įsipareigoja už užsienietį, įvertinusi jo kvalifikaciją kaip tinkamą, taip pat sudarė su juo darbo sutartį. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas iki Prašymo pateikimo dienos (2019 m. spalio 18 d.) buvo įgijęs daugiau nei 3 mėn. kvalifikaciją CE vairuotojo kategorijai, o C kategoriją įgyta prieš daugiau nei 19 m. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) miesto kelių eksploatavimo įmonės pažymą rusų kalba be vertimo į lietuvių kalbą ir nepateikė vairuotojo kortelės. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, pritarė atsakovui, kad pateikti šie pavieniai dokumentai galėjo kelti abejonių dėl to, ar pareiškėjas galėjo įgyti reikalingų įgūdžių CE kvalifikacijos kategorijai, tačiau esant priimančios į darbą Įmonės tarpininkavimo raštui, pasirašytai darbo sutarčiai, išduotam atitinkamos kategorijos vairavimo teisę suteikiančiam vairuotojo pažymėjimui, – visuma pateiktų dokumentų nesudarė pagrindo išvadai, jog pareiškėjo turima kvalifikacija nepakankama. Vairuotojo kvalifikaciją patvirtino vairuotojo pažymėjimo duomenys, dėl kurių abejonių nekilo. Pareiškėjas C kategoriją yra įgijęs prieš 19 m., dirbęs anksčiau, be to, kviečianti Įmonė vykdo darbuotojų (vairuotojų) atranką, tikrindama jų įgūdžius ir gebėjimus (patvirtina prie rašytinių paaiškinimų pateikti duomenys). Atsakovo nurodytas vieno pareiškėjo pateikto dokumento (kelių eksploatavimo įmonės pažyma) trūkumas (neišverstas dokumentas iš rusų kalbos, kurią Rusijos Federacijoje ambasadoje dirbantis pareigūnas turėtų suprasti), negalėjo savaime lemti, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatikimi, jo kvalifikacija nepakankama ir jis nepagrindė buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, t. y. atsisakyti išduoti vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Teismas pažymėjo ir tai, kad tokios buvusios darbovietės pažymos pateikimas nėra būtinas. Dėl aplinkybės, kad pareiškėjas nepateikė vairuotojo kortelės, kurią, pasak atsakovo, paprastai pateikia vairavimo patirtį turintys vairuotojai, pažymėta, kad nėra duomenų, kad ji būtina ir reikalinga kvalifikacijai patvirtinti ir jos nepateikimas galėtų paneigti pareiškėjo turimą kvalifikaciją. Ši aplinkybė taip pat nesudarė pagrindo manyti, kad pareiškėjo pateikti duomenys galėtų būti laikomi nepatikimais, o jis nepagrindė buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų.

13.                      Teismas pažymėjo, kad atsiliepime į skundą dėstomas žymiai platesnis teisinis reguliavimas nei atsisakymo išduoti pareiškėjui vizą sprendime nurodytas pagrindas (Įstatymo 19 str. 1 d. 2 p.), nors skundžiamu Sprendimu nebuvo konstatuota kitų atsisakymo išduoti vizą pagrindų (pvz., nelegalios migracijos pavojus, pakankamas pragyvenimo lėšų turėjimas, kt.). Byloje pateiktas oficialus autentiškas ilgametės Įmonės, priklausančios tarptautinei Hegelmann group įmonių grupei, tarpininkavimo raštas su įsipareigojimais dėl užsieniečio buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų. Teismas vertino, jog atsiliepime nurodoma aplinkybė, kad Įmonė įsipareigojo per 7 dienas informuoti apie darbo sutarties nutraukimą, yra teisiškai nereikšminga, perteklinė ir niekaip nedarė įtakos atsisakymo išduoti nacionalinę vizą nurodytu pagrindu pagrįstumui, nes tokia aplinkybė nebuvo nurodyta Sprendime ir, kaip teisingai nurodė pareiškėjo atstovas, Įstatymo 211 straipsnis nustato, jog darbdavys privalo informuoti Migracijos departamentą apie darbo sutarties su užsieniečiu, turinčiu nacionalinę vizą, nutraukimą, apie užsieniečio neatvykimą ar neįdarbinimą, jeigu nuo darbdavio nurodytos dienos, kai užsienietis turėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, praėjo daugiau kaip 10 dienų.

14.                      Teismas nusprendė, kad pareiškėjas pateikė pakankamai duomenų, kad patvirtintų objektyvų atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas, o skundžiamas Ambasados Sprendimas priimtas pakankamai neįsigilinus į pareiškėjo teisingai nurodomus duomenis ir pateiktus dokumentus, nepagrįstai atmetant jo prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę D vizą dirbti Lietuvos Respublikoje darbą, įrašytą į trūkstamų Lietuvos Respublikoje profesijų sąrašą.

15.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 14 d. papildomu sprendimu patenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisė pareiškėjui iš Ministerijos 273 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad teismui išnagrinėjus šią bylą, liko neišspręstas laiku pateiktas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl buvo teisinis pagrindas šiuo klausimu priimti papildomą sprendimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti 23 Eur teismui sumokėto žyminio mokesčio ir 250 Eur už skundo teismui parengimą. Pareiškėjo prašomos priteisti išlaidos už skundo parengimą teismui 250 Eur nesiekė maksimalių galimų priteisti užmokesčio dydžių vidurkio.

III.

16.                      Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė:

16.1.                      Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos proceso normos. Teismas, nesudaręs galimybės atsakovui atsikirsti į pareiškėjo 2020 m. sausio 24 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytus naujus argumentus ir sprendime įvertindamas naujus pareiškėjo pateiktus įrodymus, kurie nebuvo pareiškėjo pateikti konsului iki 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo priėmimo, iš esmės atliko naują administracinę procedūrą už konsulą, o ne individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą ir pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 50 straipsnio 3 dalies, 52 straipsnio 1 dalies nuostatas.

16.2.                      Teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pagal teisinį reglamentavimą, nustatantį vairuotojų pradinę kvalifikaciją vežti krovinius patvirtinančius kvalifikacijos pažymėjimus, ir iš bylos medžiagos darytina išvada, kad konsulinis pareigūnas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas turi pateikti jo pradinę kvalifikaciją vežti krovinius patvirtinantį kvalifikacijos pažymėjimą, ir teisingai įvertino surinktus duomenis bei susiklosčiusią teisinę situaciją, kad konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo pagrindimo, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą.

16.3.                      Teismo sprendimas įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą yra ne tik neteisėtas, bet ir neįvykdytinas. Atsakovas pažymėjo, kad konsulinis pareigūnas yra atsakingas už vizų išdavimo teisėtumą. Pareiškėjas skunde atsakovui Ministerijai nepareiškė jokio reikalavimo, reikalavimai skunde pareikšti Ambasadai, kuri byloje nėra nei atsakovu, nei trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Reikalavimas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą nėra įvykdomas, nes konsulinis pareigūnas (o ne Ambasada) pareiškėjo Prašymą vertintų ir sprendimą priimtų pagal tuos pačius įrodymus ir duomenis, kuriuos pareiškėjas pateikė konsului iki Sprendimo priėmimo. Pareiškėjas, norėdamas, kad konsulinis pareigūnas atsižvelgtų į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo motyvus ir papildomus įrodymus, turi pateikti naują prašymą išduoti nacionalinę vizą ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

17.                      Pareiškėjas S. A. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas nurodė:

17.1.                      Jo skundas nebuvo tikslintas, joks skundo pagrindas ar dalykas nebuvo keičiamas, todėl ABTĮ 50 straipsnio 3 dalis teismo nebuvo pažeista. Nurodymas, kad teismas nepranešė atsakovui apie gautus rašytinius paaiškinimus taip pat nėra teisingas, nes atsakovas, būdamas atidus ir rūpestingas, galėjo laisvai susipažinti su pateiktais paaiškinimais EPP sistemoje. Rašytiniai paaiškinimai buvo pateikti tik gavus atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame jis pats nurodė, jog jam kyla tam tikrų pagrįstų abejonių dėl dokumentų autentiškumo, pareiškėjo valios ir motyvų gauti nacionalinę vizą. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsniu, pareiškėjas turėjo teisę pateikti papildomus įrodymus („rašytiniai paaiškinimai“), pagrindžiančius skundo aplinkybes ir paneigiančius atsakovo argumentus ar dvejones.

17.2.                      Teismas vertino visus dokumentus ir dėl jų pasisakė aiškiai motyvuodamas. Atsakovas tik cituoja teisės normas, tačiau nėra aišku, kokias konkrečias abejones ir kuris konkrečiai rašytinis įrodymas jas sukelia. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, t. y., kad pareiškėjo pagrindinis kelionės tikslas yra darbas įmonėje UAB „ Hegelmann Transporte“. Teismas tinkamai nurodė, jog esant priimančios į darbą Įmonės tarpininkavimo raštui, pasirašytai darbo sutarčiai, išduotam atitinkamos kategorijos vairavimo teisę suteikiančiam vairuotojo pažymėjimui, – visuma pateiktų dokumentų sudarė pagrindą išvadai, jog pareiškėjo turima kvalifikacija yra pakankama.

17.3.                      Atvykus į Lietuvą, pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu įgytų atsakovo minimą Europos Sąjungos kodą ,,95“ ir taip pradėtų vykdyti savo tiesiogines darbo funkcijas, t. y. – dirbti vairuotoju, kaip tai padarė ir kiti nuo 2019 m. Įmonėje įsidarbinę vairuotojai.

17.4.                      Atsakovas yra tinkamas, kadangi Ambasada neturi juridinio asmens teisių, tad neturi ir procesinio veiksnumo, dėl ko negali būti proceso šalimi. Ambasada užsienio valstybėse yra viena iš Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos struktūrinių dalių, kurios yra pavaldžios Ministerijai.

17.5.                      Teismo įpareigojimas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą yra tikslingas, kadangi Ambasada priima sprendimus dėl vizų suteikimo, todėl įvertinusi šį teismo sprendimą, kur teismas atliko pateiktų įrodymų vertinimą ir padarė išvadą, kad nėra pagrindo neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos, tinkamai nusprendė pareikalauti atsakovo iš naujo išnagrinėti Prašymą (aplinkybės jau įvertintos, dokumentų ir įrodymų analizė atlikta), todėl atsakovo nurodymas pareiškėjui atlikti naują procedūrą – pateikti naują prašymą išduoti nacionalinę vizą ir šį prašymą pagrindžiančius įrodymus, būtų perteklinis ir nepagrįstas.

18.                      Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. papildomą sprendimą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų. Byloje yra 2019 m. lapkričio 28 d. atstovavimo sutartis, kuria pareiškėjas paveda jį atstovauti advokatui R. B.. Advokatas R. B. pateikė teismui skundą ir kitus procesinius dokumentus. Byloje yra 2019 m. gruodžio 17 d. advokato padėjėjos G. G. sąskaita už teisines paslaugas teisinių paslaugų gavėjui UAB ,,Hegelmann Transporte“, 2020 m. gruodžio 20 d. mokėjimo nurodymas, pagal kurį mokėtojas UAB ,,Hegelmann Transporte“ pagal šią sąskaitą sumokėjo G. G.. Atsakovas teigė, jog byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas yra patyręs kokių nors išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

19.                      Pareiškėjas S. A. atsiliepime į apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. papildomo sprendimo prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo patirtas išlaidas. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. lapkričio 28 d. sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo patvirtina, kad jos pagrindu teisinių paslaugų gavėjais yra laikytini tiek pats pareiškėjas, tiek UAB ,,Hegelmann Transporte”. Pagal minimą teisinių paslaugų sutartį teisines paslaugas įsipareigojo suteikti advokatas R. B. ir / arba advokato padėjėja G. G.. Kadangi minimoje sutartyje yra įvardintos visos sutarties šalys, t. y. klientas pats pareiškėjas ir klientas Įmonė bei advokatas su advokato padėjėja, tai neturi esminės reikšmės kuris konkrečiai iš klientų (pareiškėjas ar Įmonė) sumokėjo 250 Eur už skundo parengimą, tad akivaizdu, kad pareiškėjas patyrė bylinėjimosi išlaidas už skundo parengimą.

IV.

20.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. balandžio 29 d. nutartimi atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą, atsakovo Ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. papildomo sprendimo tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 14 d. papildomą sprendimą pakeitė ir priteisė pareiškėjui S. A. iš atsakovo Ministerijos 23 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme. LVAT taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo Ministerijos 250 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

21.                      LVAT nurodė, kad nors pirmosios instancijos teismas 2020 m. sausio 27 d. (pirmadienį), kada teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka buvo nagrinėjama byla, priėmęs 2020 m. sausio 24 d. (penktadienį) pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, kurių dalis nebuvo skaitmenizuota, t. y. galėjo būti prieinama tik atvykus į teismą arba išsiuntus juos atsakovo atstovui ir pastarajam juos gavus, iš esmės nesudarė atsakovui sąlygų susipažinti su visa bylos medžiaga, neužtikrino proceso šalių lygiateisiškumo. Tačiau nėra pagrindo teigti, jog dėl aptarto proceso teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, tokį apeliacinės instancijos teismo vertinimą netiesiogiai patvirtino ir apeliacinio skundo reikalavimas (atsakovas prašė bylą ne grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet priimti naują sprendimą). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui administracinės procedūros – prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo – metu buvo, turėjo būti ar galėjo būti žinoma duomenų visuma, kurią vertino sprendimą dėl jo prašymo dėl vizos išdavimo konkrečiu pagrindu ir tikslu (darbas Įmonėje) priimantis konsulinis pareigūnas, taip pat jo pozicija dėl tokių įrodymų pakankamumo, t. y. kad jo pateikti įrodymai dėl turimos teisės vairuoti atskirų kategorijų transporto priemones, darbo patirties ir pan. nėra pakankami ir / ar kelia abejonių, todėl apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad pagrindo riboti pateikti įrodymus, kuriais grindžiami skundo pirmosios instancijos teismui teiginiai dėl ginčijamo Sprendimo nepagrįstumo, nėra. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tiek skunde, tiek paaiškinimuose pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo susijusios su jo argumentais dėl ginčijamo Sprendimo nepagrįstumo, todėl nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ir vertindamas įrodymus, kurie nebuvo nurodyti ir pateikti konsului, vykdė ne individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrą, o iš esmės atliko naują administracinę procedūrą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo, ar pareiškėjas galėjo gauti vizą kitu pagrindu. Jis atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo ne išduoti vizą, o prašymą dėl jos išdavimo nagrinėti iš naujo.

22.                      LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo skunde įvardytais aspektais, pakankamai detaliai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų (Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintu Vizų kodekso, Įstatymo bei Aprašo) taikymu. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad iš atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių matyti, jog konsuliniam pareigūnui, priėmusiam byloje ginčijamą Sprendimą, kilo abejonių dėl pareiškėjo pareiškimų, susijusių su nurodytu numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslu ir sąlygomis – darbu UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju – patikimumo, tačiau duomenų, kad kilus tokio pobūdžio abejonėms, būtų pasinaudota Aprašo 127 punkte numatyta galimybe konsultuotis su Migracijos departamentu, priimančiu sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nėra. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Migracijos departamento turimi duomenys, ar UAB „Hegelmann Transporte“, kurioje pateiktais duomenimis dirba daugiau nei tūkstantis darbuotojų, kurių dalis, kaip teigiama, yra iš to paties regiono kaip ir pareiškėjas, asmenų migraciją reglamentuojančių teisės aktų prasme tinkamai vykdo darbuotojų atranką (pvz., kiek čia įdarbintų ir vizas gavusių užsieniečių čia nedirba ir negrįžta į kilmės šalį ar pan.), būtų itin reikšmingi svarstant dėl pareiškėjo pareiškimų, tame tarpe – ir numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, patikimumo. Atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytos abejonės dėl pareiškėjo kvalifikacijos (teisės valdyti CE kategorijos transporto priemones) grindžiamos argumentais (negali turėti pakankamai įgūdžių valdyti CE kategorijos transporto priemones; nepateikta vairuotojo kortelė; pateikta pažyma rusų kalba kelia abejonių), apie kuriuos, bylos duomenimis, pareiškėjas nebuvo informuotas ir neturėjo galimybių teikti papildomus įrodymus procedūros dėl vizos išdavimo vykdymo metu.

23.                      Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį diplomatinei atstovybei užsienio valstybėje užsienio reikalų ministras gali pavesti vykdyti konsulines ir kitas funkcijas, atitinkančias diplomatinės atstovybės statusą pagal 1961 m. Vienos konvenciją dėl diplomatinių santykių ir viešąją tarptautinę teisę. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą teikė ir ginčijamą Sprendimą priėmė Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje, atsakovas neteigė ir byloje nėra duomenų, kad atsakovas byloje nėra tinkamas ir / ar ginčijamą Sprendimą priėmė neįgaliotas asmuo. LVAT praktikoje tai nėra pirmas teismo sprendimas, kuriuo diplomatinė atstovybė, kuri paprastai ir nėra įtraukiama į bylą šalimi (žr., pvz., 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1/2014), įpareigojama iš naujo išnagrinėti prašymą dėl vizos išdavimo (žr., pvz., 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3654-520/2018), o duomenų, kad tokie sprendimai negalėjo būti įvykdyti, nėra.

24.                      Apeliacinės instancijos teismas susipažino su LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020 (sprendime nurodytas bylos Nr. eA-3864-575/2019), kurioje užsienietis, įsidarbinęs UAB „Hegelmann Transporte“, taip pat ginčijo Ambasados 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimą atsisakyti išduoti nacionalinę vizą ir prašė įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą, ir pažymėjo, kad šioje byloje priimtų sprendimų rezultatus apsprendžia ne skirtingas procesinės ar materialinės teisės normų aiškinimas ar taikymas, o jose pateiktų įrodymų visumos, kuri nėra visiškai tapati, vertinimas (pvz., administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020 tikrintas, tačiau nenustatytas įmonės „Mars Trans kapital“, kurioje nurodė dirbęs pareiškėjas, buvimas ir kt.).

25.                      Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo papildomu sprendimu dėl dalies bylinėjimosi išlaidų, t. y. skundo parengimo išlaidų, priteisimo: pirmosios instancijos teismui pateiktais duomenimis, pareiškėją byloje atstovavo advokatas R. B., pateikęs ir pasirašęs skundą byloje, veikdamas pagal su pareiškėju 2019 m. lapkričio 28 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Jokie duomenys, iš jų – ir 2019 m. lapkričio 28 d. sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo, kuria pareiškėjui ir UAB ,,Hegelmann transporte“ parengti skundą bei atstovauti teisme, be advokato R. B., įsipareigoja ir advokato padėjėja G. G., nebuvo pateikti, todėl pirmosios instancijos teismas papildomu sprendimu nepagrįstai pareiškėjui priteisė lėšas, kurias Įmonė sumokėjo advokato padėjėjai G. G. už skundo parengimą pagal jos pateiktą sąskaitą faktūrą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog jokie duomenys apie susitarimus tarp advokato R. B. ir advokato padėjėjos G. G. dėl pareiškėjo atstovavimo, nėra pateikti, teisinių santykių subjektas yra pats advokatas (Lietuvos advokatūros įstatymo 26 str. 2 d. ir 27 str. 6 d.). Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad 250 Eur skundo parengimo išlaidos, kurias Įmonė sumokėjo advokato padėjėjai G. G. už skundo parengimą priteistos nepagrįstai, o 23 Eur žyminio mokesčio išlaidos, kurias Įmonė sumokėjo už pareiškėją, kas yra nurodyta mokėjimo nurodyme, priteistos pagrįstai.

26.                      Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

V.

27.                      Atsakovas Ministerija pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020. Atsakovas taip pat prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo vykdymą iki tol, kol bus iš naujo išnagrinėta ši administracinė byla. Atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

27.1.                      Teismas nesivadovavo ir netaikė:

27.1.1.                      2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2003/59/EB ir 2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/645, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti pradinės kvalifikacijos ir kvalifikacijos kėlimo ir Direktyva 2006/126/ EB dėl vairuotojų pažymėjimų 10 straipsnio, pagal kurį valstybių narių kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į pradinę kvalifikaciją patvirtinantį profesinės kompetencijos pažymėjimą (toliau – ir PKP) ir kvalifikacijos kėlimą patvirtinantį PKP, Direktyvos 2006/126/EB I priede numatytą suderintą Sąjungos kodą „95“ įrašo šalia atitinkamų pažymėjimų kategorijų: vairuotojo pažymėjime arba pagal šios Direktyvos II priede pateiktą pavyzdį parengtoje vairuotojo kvalifikacinėje kortelėje; jeigu valstybės narės, kurioje įgytas PKP, kompetentingos institucijos negali vairuotojo pažymėjime nurodyti Sąjungos kodo, jos išduoda vairuotojui vairuotojo kvalifikacijos kortelę.

27.1.2.                      Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 54 dalyje įtvirtintos pradinio profesinio vairuotojų mokymo sąvokos, minėto įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos pareigos Cl, C1E, C, CE, Dl, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojams baigti mokymus pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti bei periodinius profesinius mokymus.

27.1.3.                      Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 3-79 patvirtinto Cl, C1E, C, CE, Dl, D1E, D, DE kategorijų motorinių transporto priemonių vairuotojų mokymo pradinei profesinei kvalifikacijai įgyti ir vairuotojų periodinio profesinio mokymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatų, kuris taikomas ir vairuotojams – kitų valstybių piliečiams, kuriuos įdarbina Lietuvos Respublikos vežėjai, ir kurie veža krovinius Europos Sąjungos teritorijos keliais. Pagal Tvarkos aprašo 18 punktą, vairuotojų, ne Europos Sąjungos valstybių piliečių, kuriuos įdarbina Lietuvos vežėjai vežti krovinius Europos Sąjungos teritorijos keliais, pradinę kvalifikaciją arba periodinį profesinį mokymą patvirtina vairuotojo liudijimai, išduodami pagal Vairuotojo liudijimo išdavimo taisykles, patvirtintas Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2004 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 2B-292 (toliau – ir Vairuotojo liudijimo išdavimo taisyklės). Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 425 straipsnio 3 dalis nustato, kad transporto priemonių vairavimas neturint vairuotojo pažymėjime įrašyto Europos Bendrijos kodo (95), patvirtinančio vairuotojo pradinę kvalifikaciją arba kvalifikacijos tobulinimą, užtraukia baudą nuo 60 iki 120 Eur. Pareiškėjas deklaravo vykimo į Lietuvą tikslą – dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Europos Sąjungos šalyse, bet neturi nei Europos Sąjungos kodo „95“, nei privalomo specialaus pažymėjimo (liudijimo) apie turimą pradinę kvalifikaciją ar periodinį profesinį mokymą.

27.2.                      Teismo nagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-3733-624/2020 faktinės aplinkybės yra tapačios LVAT jau išnagrinėtų 7 administracinių bylų apeliacine tvarka bei šiuo metu 2 nagrinėjamų administracinių bylų apeliacine tvarka ir dar 3 nagrinėtinų administracinių bylų apeliacine tvarka faktinėms aplinkybėms: UAB „Hegelmann Transporte“ kvietė užsieniečius (turinčius teisę vairuoti C ir CE kategorijos transporto priemones) dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais, tačiau Lietuvos Respublikos konsuliniai pareigūnai atsisakė išduoti pareiškėjams vizas, kadangi jie nepateikė duomenų (dokumentų) apie Europos Sąjungos kodo „95“ turėjimų arba specialių pažymėjimų (liudijimų) apie turimą pradinę profesinę kvalifikaciją ar periodinį profesinį mokymą, leidžiančius vykdyti tarptautinius komercinius vežimus Europos Sąjungoje. LVAT 3 atvejais (administracinės bylos Nr. eA-4002-624/2020, Nr. eA-4009-552/2020 bei Nr. eA-3864-575/2020) pripažino konsulų sprendimus dėl vizų neišdavimo pagrįstais, tuo tarpu 5 atvejais (administracinės bylos Nr. eA-4006-556/2020, Nr. eA-3865-556/2020, Nr. eA-3733-624/2020, Nr. eA-4007-502/2020 ir Nr. eA-3997-552/2020) konsulų sprendimus dėl vizų neišdavimo pripažino neteisėtais ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti vizas vykti į Lietuvą. Susiklostė tokia teisinė situacija, kai LVAT tapačiose bylose formuoja nevienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus dėl Europos Sąjungos kodo „95“, o Ministerijai ir konsulams užsienyje tampa problematiška tinkamai pritaikyti įsiteisėjusius ir savo išvadomis skirtingus LVAT procesinius sprendimus dėl konsulo diskrecijos teisės reikalauti (ar nereikalauti) iš užsieniečių, pateikusių prašymus dėl nacionalinės vizos išdavimo, duomenų (dokumentų) apie Europos Sąjungos kodo „95“ turėjimą arba specialių pažymėjimų (liudijimų) apie turimą pradinę profesinę kvalifikaciją ar periodinį profesinį mokymą, bei įvykdyti LVAT sprendimų ir nutarčių įpareigojimus iš naujo išnagrinėti užsieniečių prašymus išduoti nacionalinę vizą.

27.2.1.                      LVAT 2020 m. balandžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl konsulo sprendimo atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą vykti dirbti į Lietuvos įmonėje UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, nes jis nepateikė konsului duomenų (dokumentų) apie Europos Sąjungos kodo „95“ turėjimą arba specialių pažymėjimų (liudijimų) apie turimą pradinę profesinę kvalifikaciją, pripažino konsulo sprendimą teisėtu ir konstatavo, kad:

27.2.1.1.                      Skundžiamo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas gali būti vertinamas tik pareiškėjo kartu su prašymu išduoti nacionalinę vizą pateiktų dokumentų kontekste, todėl pareiškėjo pirmosios instancijos teismui ir kartu su apeliaciniu skundu teikiami papildomi dokumentai nevertinami.

27.2.1.2.                      Pagal Tvarkos aprašo 27.2 punktą kvalifikacijos pažymėjimus, patvirtinančius pradinę profesinę kvalifikaciją, vairuotojai privalo turėti nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. – įgiję teisę vežti krovinius ir CE kategorijos transporto priemonėmis.

27.2.1.3.                      Įmonės sutikimas dėl pareiškėjo apgyvendinimo Įmonėje priklausančiose patalpose yra formalus, o tai reiškia, kad pareiškėjas nepagrindė buvimo Lietuvoje sąlygų.

27.2.2.                      LVAT 2020 m. gegužės 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4002-624/2020, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo D. P. apeliacinį skundą dėl konsulo sprendimo atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą vykti dirbti į UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, ir 2020 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4009-552/2020, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą dėl konsulo sprendimo atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą vykti dirbti į UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, pripažino konsulo sprendimus atsisakyti išduoti pareiškėjams vizas teisėtais ir pažymėjo, jog konsulas turėjo pagrindą suabejoti pareiškėjų pareiškimų patikimumu, nes konsulas oficialiame įmonių mokesčių mokėtojų registre pareiškėjų „buvusių“ darboviečių nerado, o šalių argumentai dėl pareiškėjų kvalifikacijos (teisės valdyti CE kategorijos transporto priemones) nėra reikšmingos nagrinėjamo ginčo kontekste.

27.2.3.                      Tačiau LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3865-556/2020, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo I. I. skundą dėl konsulo sprendimo atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą vykti dirbti į UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, ir 2020 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo S. I., turinčio teisę vairuoti CE kategorijos transporto priemonę, skundą dėl konsulo sprendimo atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą vykti dirbti į Lietuvos įmonėje UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, pripažino konsulo sprendimus neteisėtais. LVAT aptariamuose sprendimuose konstatavo, kad:

27.2.3.1.                      Pareiškėjai yra įgiję teisę vairuoti CE kategorijos transporto priemones ir dirbo įmonėse, o tai reiškia, kad pareiškėjai galėjo realiai atlikti vairuotojo darbo funkcijas ir, atitinkamai įgyti profesinių įgūdžių; kaip matyti iš pareiškėjų pateiktų dokumentų pirmosios instancijos teismui, pareiškėjų profesiniai įgūdžiai buvo testuojami prieš pasiūlant jiems darbą, be to, prieš gaudami vairuotojo liudijimą, leidžiantį dirbti ES šalyse, jie bus dar papildomai apmokomi.

27.2.3.2.                      Pagal Vizos išdavimo tvarkos aprašo 79 punktą vizų tarnybos valstybės tarnautojas gali paprašyti pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius prašyme išduoti nacionalinę vizą ir kartu su juo pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis; to nagrinėjamu atveju atsakovas nepadarė ir ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas.

27.2.3.3.                      Ambasada neteisingai aiškina bei taiko 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/59/EB ir 2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/645 bei jas Lietuvos nacionalinėje teisėje įgyvendinantį Tvarkos aprašą; šiuose teisės aktuose nėra reikalavimo visiems vairuotojams būti įgijus teisę vežti krovinius CE kategorijos transporto priemonėmis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d.; tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojo profesijai keliamas tik reikalavimas turėti C, CE kategorijas.

27.2.4.                      LVAT 2020 m. gegužės 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4006-556/2020, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo I. A. skundą dėl konsulo sprendimo atsisakyti užsieniečiui išduoti nacionalinę vizą vykti dirbti į UAB „Hegelmann Transporte“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, pripažino konsulo sprendimą neteisėtu. LVAT aptariamame sprendime padarė priešingas išvadas nei 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020. Teisėjų kolegija sprendime padarė iš esmės analogiškas išvadas, kurios yra nurodytos tos pačios teisėjų kolegijos priimtame 2020 m. gegužės 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3865-556/2020, tačiau priešingas tos pačios teisėjų kolegijos 2020 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3864-575/2020 padarytoms išvadoms.

27.2.5.                      LVAT 2020 m. balandžio 29 d. administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 taip pat pripažino konsulo sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui vizą neteisėtu, nors jis nepateikė konsului duomenų (dokumentų) apie Europos Sąjungos kodo „95“ turėjimą arba specialių pažymėjimų (liudijimų) apie turimą pradinę profesinę kvalifikaciją. Nors LVAT yra suformavęs teisminę praktiką visų (ne)išdavimo klausimais (žr., pvz., 2014 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-184/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014; 2017 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4285-624/2017), teisėjų kolegija aptariamoje administracinėje byloje pripažino konsulo Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą neteisėtu iš esmės vien todėl, kad konsulas papildomai nesikonsultavo su Migracijos departamentu, priimančiu sprendimus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nesurinko itin reikšmingų duomenų – kiek Įmonėje įdarbintų ir vizas gavusių užsieniečių čia nedirba ir negrįžta į kilmės šalį ir pan. Teisėjų kolegija nenurodė, kodėl konsulas turėjo pareigą konsultuotis su Migracijos departamentu, jei teisės aktai tokios pareigos konsului nenustato, juolab, kad pareiškėjas kreipėsi į konsulą dėl vizos gavimo, o ne dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje. Teisėjų kolegija nenustatė, koks kiekis Įmonėje įdarbintų ir vizas gavusių užsieniečių čia nedirba ir negrįžta į kilmės šalį yra reikšmingas, kad konsulas (ne)atsisakytų išduoti vizą pareiškėjui, nepaaiškino, kaip surinkti negrįžusių į kilmės šalį užsieniečių duomenis, nes tokius duomenis nėra įmanoma surinkti, kadangi (duomenys neskelbtini) nerenka ir neteikia tokios informacijos, be to, užsieniečiai iš Lietuvos nebūtinai turi nuvykti į kilmės šalį.

27.3.                      LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 yra priimta 2020 m. balandžio 29 d. Todėl Lietuvos Respublikos ambasadai Rusijos Federacijoje atsirado pareiga vykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Teismui nesustabdžius įsiteisėjusio sprendimo vykdymo, gali susiklostyti tokia situacija, kuomet Ambasada (konsulas) iš naujo imsis nagrinėti pareiškėjo Prašymą ir kartu su Prašymu pateiktus dokumentus, tačiau nežinos, kaip tinkamai įvykti teismo sprendimą – ar, pareiškėjui siekiant pagrįsti vykimo į Lietuvą tikslą, reikalauti iš pareiškėjo specialaus pažymėjimo (liudijimo) apie turimą pradinę kvalifikaciją, leidžiančią vykdyti komercinius tarptautinius krovinių vežimus transporto priemonėmis Europos Sąjungoje, ar tokio pažymėjimo (liudijimo) nereikalauti. Tuo atveju, jei LVAT atnaujintų procesą ir panaikintų 2020 m. balandžio 29 d. nutartį bei priimtų naują sprendimą, pripažįstant pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu, tuomet proceso šalys išvengtų pakartotinio teisminio proceso, o pareiškėjas konsului galėtų pateikti naują prašymą išduoti nacionalinę vizą su visais reikiamais pagrindžiančiais dokumentais.

28.                      Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Ministerijos prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 atnaujinimo prašo atsakovo prašymą atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 460 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į prašymą atnaujinti procesą grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                      Prašyme nėra jokių įrodymų, kad buvo padarytas koks nors, kad ir neesminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant. Prašyme dėstomi deklaratyvūs argumentai, jog teismas iš viso nepasisakė dėl Europos Sąjungos kodo „95“, o ne pasisakė dėl jo klaidingai. Proceso atnaujinimo klausimas gali būti sprendžiamas tik neteisingai aiškinus byloje taikytiną materialinės teisės normą, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos ir atsakovo nenurodomos.

28.1.1.                      Naujiems C1, C1E, C, CE kategorijų vairuotojams įgyvendinant 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti vairuotojų pradinės kvalifikacijos ir kvalifikacijos tobulinimo visų Europos Sąjungos šalių būsimiems profesionaliems vairuotojams, norintiems vežti krovinius komerciniais tikslais (t. y. už atlygį) privaloma įgyti pradinę profesinę kvalifikaciją (t. y. Europos Sąjungos kodą „95“ vairuotojo pažymėjime) ir vėliau kas 5 metus atnaujinti žinias / kvalifikaciją specialiuose periodinių mokymų kursuose. Toliau visiems C1, C1E, C, CE kategorijų vairuotojams, norintiems gabenti krovinius ir įgijusiems vairavimo teisę po 2009 m. rugsėjo 10 d. privaloma įgyti pradinę profesinę kvalifikaciją (t. y. Europos Sąjungos kodą „95“ vairuotojo pažymėjime) ir vėliau kas 5 metus atnaujinti žinias / kvalifikaciją specialiuose periodinių mokymų kursuose. Įgijusiems C1, C1E, C, CE kategorijų vairuotojo pažymėjimą iki 2009 m. rugsėjo 10 d. vadovaujantis Europos Sąjungos direktyvų reikalavimais iki 2014 m. rugsėjo 10 d. visi krovininių automobilių vairuotojai privalo atnaujinti žinias išklausę specialius 35 valandų kursus (kursų trukmė – iki savaitės) ir įgyti vairuotojo profesinės kvalifikacijos periodinio tobulinimo pažymėjimus. Pareiškėjas privalomai turės įgyti Europos Sąjungos kodą „95“ vairuotojo pažymėjime. Teismas vertino, kad atvykus į Lietuvą, pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu įgytų minimą Europos Sąjungos kodą ,,95“ ir taip pradėtų vykdyti savo tiesiogines darbo funkcijas, t. y. – dirbti vairuotoju, kaip tai padarė ir kiti nuo 2019 m. sausio 1 d. UAB ,,Hegelmann Transporte“ įsidarbinę vairuotojais 299 (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (tai patvirtino byloje pateiktas raštas su rašytiniais paaiškinimais dėl vairuotojų atrankos). Šie duomenys buvo detaliai aptarti nagrinėtoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teisme.

28.1.2.                      LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020 nurodė, jog Ambasada neteisingai aiškina bei taiko 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2003/59/EB ir 2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/645, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti pradinės kvalifikacijos ir kvalifikacijos kėlimo ir Direktyva 2006/126/ EB dėl vairuotojų pažymėjimų nuostatas bei jas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinantį Tvarkos aprašą. Šiuose teisės aktuose nėra reikalavimo visiems vairuotojams būti įgijus teisę vežti krovinius CE kategorijos transporto priemonėmis nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. Ši data nurodyta tik kaip atskaitos taškas, nuo kurio vairuotojas, norintis vežti krovinius ir keleivius Europos Sąjungos teritorijoje, privalėjo turėti kvalifikacijos pažymėjimą (vairuotojo liudijimą) ir nuo šios datos skaičiuojami periodinio profesinio mokymo terminai. Vėliau įgiję teisę valdyti C ar CE kategorijos transporto priemones asmenys, prieš gaudami vairuotojo liudijimą, privalo išklausyti tam tikrus mokymus, tačiau šis reikalavimas nėra susijęs su konkrečia teisės valdyti tam tikros kategorijos transporto priemones įgijimo data. Toks išaiškinimas pateikiamas ir LVAT 2020 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4032-442/2020, 2020 m. gegužės 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3997-552/2020, 2020 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3865-556/2020.

28.1.3.                      Nuvykus į (duomenys neskelbtini) (teritorija, kurioje vykdomas testavimas), pačių vairuotojų iškvietimą į testavimą organizuoja UAB „Karmada“ pagal sudarytą bendradarbiavimo sutartį. Į UAB ,,Hegelmann Transporte“ naujai atvykusiems darbuotojams dar papildomus mokymus organizuoja UAB „Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ (atvykę vairuotojai grupėse mokosi 2 savaites: 1 savaitė – vidiniai mokymai, 2 – savaitė kurso kartojimas, įskaitų perlaikymas ir Europos Sąjungos kodo „95“ mokymai vairavimo mokykloje). Jeigu vairuotojas vairuotojo pažymėjimą įgijo po 2009 m. rugsėjo 10 d. – mokymai trunka mėnesį laiko vairavimo mokykloje, po ko laikomi egzaminai ir gaunamas Europos Sąjungos kodas „95“. Tik po šių mokymų kreipiamasi į Lietuvos transporto saugos administraciją dėl vairuotojų liudijimų gavimo, kurie išduodami pagal Vairuotojo liudijimo išdavimo taisykles. Tvarkos aprašo 3 punkte nurodyta, kad šis Tvarkos aprašas taikomas vairuotojams (įskaitant vairuotojus, kitų valstybių piliečius, kuriuos įdarbina Lietuvos Respublikos vežėjai), kurie nuolat gyvena arba dirba Lietuvos Respublikoje ir veža krovinius arba keleivius Europos Sąjungos teritorijos keliais C1, C1E, C, CE, D1, D1E, D, DE kategorijų motorinėmis transporto priemonėmis. Tvarkos aprašo 9.2 punkte nurodyta, kad ne Europos Sąjungos valstybių piliečiai kvalifikacijos pažymėjimus, patvirtinančius pradinę profesinę kvalifikaciją vežti keleivius ir (ar) krovinius, vairuotojai įgyja valstybėje narėje, kurioje dirba. Tai pagrindžia, kad atsakovo reikalaujamas Europos Sąjungos kodas „95“ objektyviai neįmanomas įgyti tol, kol ne Europos Sąjungos valstybių narių pilietis neatvyko į Europos Sąjungos valstybę narę ir neatliko mokymų.

28.2.                      Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, atsakovo nurodomose bylose, kuriose pareiškėjų skundai atmesti ir bylose, kuriuose skundai tenkinti, skiriasi esminės faktinės aplinkybės, kurios ir sąlygojo skirtingų sprendimų priėmimą. Šiuos skirtumus jau aptarė LVAT administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020. LVAT 2020 m. birželio 23 d. byloje Nr. eA-4032-442/2020 ir toliau palaikė nuoseklią praktiką, pagal kurią pareiškėjų užsieniečių skundai tenkinti.

28.2.1.                      LVAT administracinėse bylose Nr. eA-4002-624/2020, Nr. eA-3864-575/2020, Nr. eA-4009-552/2020 nustatė ir konstatavo, kad įmonės, kuriose anksčiau nurodė dirbę ir reikiamą patirtį įgiję pareiškėjai, jas patikrinus, jų registruose nebuvo rasta, dėl to kilo abejonių dėl jų egzistavimo ir pateiktų duomenų tikrumo, buvo abejojama, ar pareiškėjai turi reikiamą kvalifikaciją, nes savo kvalifikaciją grindė būtent profesiniais įgūdžiais įgytais kitose nurodytose įmonėse. Būtent šios aplinkybės visose nurodomose bylose ir lėmė, kad pareiškėjų skundai dėl vizų neišdavimo buvo atmesti. Dėl pareiškėjo pateiktų duomenų tikrumo nei teismams, nei pačiam atsakovui abejonių nekilo.

28.2.2.                      Tuo tarpu LVAT išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. eA-3733-624/2020, Nr. eA-3997-552/2020, Nr. eA-4032-442/2020, Nr. eA-3865-556/2020, Nr. eA-4006-556/2020, Nr. eA-4007-502/2020 faktinės aplinkybės panašios. Nagrinėtose bylose LVAT nurodė, kad priimtų sprendimų rezultatus apsprendžia ne skirtingas procesinės ar materialinės teisės normų aiškinimas ar taikymas, o jose pateiktų įrodymų visumos, kuri nėra visiškai tapati, vertinimas (pvz., administracinėje byloje tikrintas, tačiau nenustatytas įmonės „Mars Trans kapital“, kurioje nurodė dirbęs pareiškėjas, buvimas ir kt.). Atsakovo priešingas aiškinimas pažeidžia ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) principą. Administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjas turi teisę vairuoti C ir CE kategorijų motorines transporto priemones, jis anksčiau įmonėje yra įgijęs vairuotojo patirtį ir stažą. Patikrinus šiuos duomenis abejonių dėl jų tikrumo nekilo. Taigi esant būtent tokioms faktinėms aplinkybėms, LVAT visais atvejais, pagal nuosekliai suformuotą praktiką, pripažįsta, kad viza turėjo būti išduota.

28.3.                      ABTĮ 166 straipsnio 2 dalis suteikia teisę procesą atnaujinusiai teisėjų kolegijai sustabdyti skundžiamo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą, kol bus išnagrinėta byla. Teisė sustabdyti teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties vykdymą vien remiantis tuo, kad paduotas prašymas atnaujinti procesą, kol procesas nėra atnaujintas, teismui nėra suteikta. Šiuo atveju nėra absoliučiai jokių ABTĮ numatytų pagrindų proceso atnaujinimui, todėl atsakovo prašymas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo vykdymo sustabdymo atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI.

29.                      ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.

30.                      Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan.

31.                      Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8564/02).

32.                      Aptariamu atveju LVAT išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2020 m. balandžio 29 d. nutartį, administracinė byla Nr. eA-3733-624/2020 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

33.                      Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl atsakovo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar atsakovo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

34.                      Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

35.                      Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

36.                      Nagrinėjamu atveju atsakovo prašymas atnaujinti procesą yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktuose.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

37.                      ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

38.                      Atsakovas prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu iš esmės grindžia tuo, kad baigtoje administracinėje byloje nebuvo taikytos teisės normos, reglamentuojančios pareigą pareiškėjui turėti Europos Sąjungos kodą „95“ ar vairuotojo kvalifikacinę kortelę.

39.                      Vertindama šį atsakovo prašyme atnaujinti procesą nurodytą motyvą, teisėjų kolegija pažymi, kad prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016). Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

40.                      Byloje nustatyta, jog pagrindinius klausimus, susijusius su nacionalinės vizos, kurią byloje ginčijamu Sprendimu atsisakyta išduoti Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 pagrindu (nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo), išdavimu reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtintas Vizų kodeksas, Įstatymas bei Aprašas. Kaip minėta, prašyme atnaujinti procesą aptariamu pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Tačiau atsakovas prašyme atnaujinti procesą šių teisės normų taikymo nedetalizuoja, tik nurodo, kad teismas nagrinėjamu atveju netaikė 2003 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2003/59/EB ir 2018 m. balandžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2018/645, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2003/59/EB dėl tam tikrų kelių transporto priemonių kroviniams ir keleiviams vežti pradinės kvalifikacijos ir kvalifikacijos kėlimo ir Direktyva 2006/126/EB dėl vairuotojų pažymėjimų 10 straipsnio bei jas Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtinančio Tvarkos aprašo ir kitų teisės aktų nuostatų. Atsižvelgiant į bylos faktinę situaciją (Sprendime nėra nurodyta, jog nacionalinę vizą pareiškėjui atsisakyta išduoti ir kitais pagrindais, iš jų – ir kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo (Įstatymo 19 str. 1 d. 3 p.), vertintina, jog atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su Sprendime nenurodytais pagrindais. Tokiu būdu, teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, atsakovas siekia išplėsti ginčo ribas. Atsakovas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad, atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą LVAT 2020 m. balandžio 29 d. nutartį.

41.                      Apibendrinant tai, kas išdėstyta Nutarties 39 ir 40 punktuose konstatuotina, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

42.                      ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

43.                      Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja LVAT (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama LVAT praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

44.                      Šioje prašymo atnaujinti procesą dalyje atsakovas teigia, jog LVAT tapačiose bylose formuoja nevienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus dėl Europos Sąjungos kodo „95“. Atsakovas nurodo, kad LVAT 3 atvejais (administracinės bylos Nr. eA-4002-624/2020, Nr. eA-4009-552/2020 bei Nr. eA-3864-575/2020) pripažino konsulų sprendimus dėl vizų neišdavimo pagrįstais, tuo tarpu 5 atvejais (administracinės bylos Nr. eA-4006-556/2020, Nr. eA-3865-556/2020, Nr. eA-3733-624/2020, Nr. eA-4007-502/2020 ir Nr. eA-3997-552/2020) konsulų sprendimus dėl vizų neišdavimo pripažino neteisėtais ir įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti vizas vykti į Lietuvą.

45.                      LVAT administracinėse bylose Nr. eA-4002-624/2020, Nr. eA-4009-552/2020 bei Nr. eA-3864-575/2020, kuriose pripažino konsulų sprendimus dėl vizų neišdavimo pagrįstais, nustatė, kad patikrinus įmones, kuriose anksčiau nurodė dirbę ir reikiamą patirtį įgiję pareiškėjai, jų registruose nebuvo rasta, dėl to kilo abejonių dėl jų egzistavimo ir pateiktų duomenų tikrumo, buvo abejojama, ar pareiškėjai turi reikiamą kvalifikaciją, nes savo kvalifikaciją grindė būtent profesiniais įgūdžiais įgytais kitose nurodytose įmonėse. Būtent šios aplinkybės visose aptariamose administracinėse bylose ir lėmė, kad pareiškėjų skundai dėl vizų neišdavimo buvo atmesti.

46.                      Kitoje atsakovo nurodomoje LVAT jurisprudencijoje (administracinės bylos Nr. eA-4006-556/2020, Nr. eA-3865-556/2020, Nr. eA-3733-624/2020, Nr. eA-4007-502/2020 ir Nr. eA-3997-552/2020) suformuota vieninga praktika pareiškėjų įgūdžių valdyti CE kategorijos transporto priemones vertinimo aspektu, o ne Europos Sąjungos kodo „95” prasme. Galima teigti, kad prašyme atnaujinti procesą atsakovas nenurodė nė vieno LVAT procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų skirtingai aiškinamos ir taikomos proceso ar materialinės teisės normos. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo išvadai, kad LVAT tapačiose bylose formuoja nevienodą administracinių teismų praktiką. Todėl atsakovo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu laikytinas nepagrįstu.

Dėl kitų prašymų

47.                      Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo vykdymą. ABTĮ 166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priėmęs nagrinėti prašymą atnaujinti procesą, teismas turi teisę sustabdyti skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Atnaujinus procesą byloje, skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymas taip pat gali būti sustabdytas, iki bus iš naujo išnagrinėta byla. Nagrinėjamu atveju netenkinus atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo, netenkinamas ir prašymas sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo vykdymą.

48.                      Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju netenkinus atsakovo prašymo atnaujinti procesą darytina išvada, kad dėl atsakovo veiksmų pareiškėjui teko patirti bylinėjimosi išlaidas, kurios turi būti atlygintos.

49.                      Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2019 m. lapkričio 28 d. buvo pasirašyta atstovavimo sutartis tarp advokato R. B. ir pareiškėjo S. A., kuri suteikia teisę atstovauti pareiškėją visų instancijų teismuose. Iš pareiškėjo kartu su atsiliepimu į atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo pateiktų įrodymų (2020 m. liepos 14 d. sąskaita faktūra RB Nr. 01494; 2020 m. liepos 17 d. mokėjimo nurodymas Nr. 61522 (aplinkybė, jog sąskaitą apmokėjo UAB ,,Hegelmann Transporte“ nagrinėjamu atveju nėra svarbi, nes Įmonę ir pareiškėją sieja darbiniai teisiniai santykiai) matyti, jog pareiškėjas patyrė 460 Eur su bylinėjimusi susijusių išlaidų.

50.                      ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

51.                      Atsižvelgus į apmokėjimo už teisines paslaugas datą (2020 m. III ketvirtis), vertinant šių išlaidų pagrįstumą aktualus 2020 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris, vadovaujantis oficialia Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija, buvo 1 381,0 Eur. Pagal Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktus maksimali priteistina suma už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą – 552,4 Eur (0,4 x 1 381,0 Eur). Taigi, nagrinėjamu atveju prašoma atlyginti 460 Eur bylinėjimosi išlaidų suma nesiekia Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pareiškėjo atstovo parengto procesinio dokumento turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, darytina išvada, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – 460 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3733-624/2020 pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo ir 2020 m. vasario 14 d. papildomo sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. A. (S. A.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos prašymo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo vykdymą netenkinti.

Priteisti pareiškėjui S. A. (S. A.) iš atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 460 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė