Civilinė byla Nr. 3K-3-167/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-01-3-05706-2010-7
Procesinio
sprendimo kategorijos: 126.2; 128.10; 129.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 11
d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Antano Simniškio, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas)
ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens uždarosios
akcinės bendrovės ,,Namučiai“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 20 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės
,,Magna Charta“ skundą suinteresuotiems asmenims antstolei D. M., uždarajai
akcinei bendrovei ,,Namučiai“, Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl antstolės
veiksmų pripažinimo neteisėtais.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
sprendžiami materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių vykdymo
veiksmų (turto pardavimo iš varžytynių) vykdomojoje byloje atlikimą, kai
teismui pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo ir
taikytos laikinosios apsaugos priemonės – skolininko turto areštas, taip pat
nutarties iškelti skolininkui bankroto bylą panaikinimo iki bankroto bylos
iškėlimo atliktiems vykdymo veiksmams padarinius, bylų dėl antstolio veiksmų
nagrinėjimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Vilniaus miesto l-ojo
apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2008 m. balandžio 28 d. išdavė
suinteresuotam asmeniui Danske Bank A/S Lietuvos filialui (toliau – ir
išieškotojas) vykdomąjį dokumentą 759 252,76 Lt skolai ir palūkanoms iš
suinteresuoto asmens UAB ,,Namučiai“ (toliau – ir skolininkas) išieškoti.
Suinteresuotas
asmuo antstolė D. M. (toliau – ir antstolė D. M.), vykdydama pateiktą vykdomąjį
dokumentą, 2010 m. kovo 3 d. suorganizavo priverstinį skolininko nekilnojamojo
turto - 233,75 kv. m kavinės patalpų, pažymėtų plane žymomis R-10, R-l l, R-12,
R-14, R-17, R-18, R-19, R-20, R-21 nuo 1-9 iki 1-18, unikalus numeris (duomenys
neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimą iš
varžytynių. Varžytynes laimėjo pareiškėjas UAB „Magna Charta“ (toliau –
pareiškėjas), 2010 m. kovo 4 d. už nupirktą turtą jis sumokėjo pavedimu per
banką. Po varžytynių, rengdama vykdomąją bylą teismui, antstolė D. M. nustatė,
kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi suinteresuotam
asmeniui UAB „Namučiai“ yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto
areštas, taip pat kad yra pateiktas pareiškimas iškelti šiai įmonei bankroto
bylą. Antstolė D. M., remdamasi Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3
dalimi, 2010 m. kovo 4 d. patvarkymu panaikino turto pardavimo iš varžytynių aktą
ir grąžino sumokėtas lėšas pareiškėjui.
Kauno apygardos
teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartimi suinteresuotam asmeniui UAB ,,Namučiai“
iškelta bankroto byla.
Pareiškėjas
kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti antstolės D. M. 2010 m. kovo 4 d.
patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytinių akto panaikinimo ir lėšų grąžinimo
ir patvirtinti 2010 m. kovo 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą.
Vilniaus miesto
1-asis apylinkės teismas 2010 m. balandžio 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė
ir nurodė, kad antstolė pagrįstai panaikino turto pardavimo iš varžytynių aktą
ir sustabdė skolininko turto realizavimą dėl to, jog dar iki varžytynių
pradžios Kauno apygardos teismui buvo pateiktas pareiškimas iškelti suinteresuotam
asmeniui UAB ,,Namučiai“ bankroto bylą ir taikytos laikinosios apsaugos
priemonės – skolininko turto areštas.
Kauno apygardos
teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi panaikino teismo 2010 m. kovo 10 d.
nutartį iškelti suinteresuotam asmeniui UAB ,,Namučiai“ bankroto bylą ir 2010
m. vasario 24 d. nutartį taikyti skolininkui laikinąsias apsaugos priemones.
Pareiškėjas 2010
m. gegužės 6 d. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį.
Pareiškėjas nurodė, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas yra vykdomosios
bylos sustabdymo, bet ne turto pardavimo iš varžytynių akto panaikinimo
pagrindas. Kadangi teismo nutartys, kuriomis suinteresuotam asmeniui UAB
,,Namučiai“ buvo iškelta bankroto byla ir taikytos laikinosios apsaugos
priemonės, panaikintos, tai, pareiškėjo nuomone, pripažintina, kad 2010 m. kovo
3 d. ginčo nekilnojamasis turtas buvo parduotas iš varžytynių.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus
miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi atskirąjį
skundą tenkino: panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m.
balandžio 19 d. nutartį; tenkino pareiškėjo skundą dėl antstolės veiksmų ir
panaikino antstolės D. M. 2010 m. kovo 4 d. patvarkymą dėl turto pardavimo iš
varžytynių akto panaikinimo ir lėšų grąžinimo; pripažino 2010 m. kovo 3 d.
varžytynes dėl suinteresuoto asmens UAB ,,Namučiai“ nekilnojamojo turto
pardavimo įvykusiomis.
Teismas
nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi, kuri
neapskųsta aukštesnės instancijos teismui, panaikinta Kauno apygardos teismo
2010 m. kovo 10 d. nutartis iškelti suinteresuotam asmeniui UAB „Namučiai“
bankroto bylą ir 2010 m. vasario 24 d. nutartis, kuria skolininkui taikytas
turto areštas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių,
jog, vykdant 2010 m. kovo 3 d. varžytynes dėl suinteresuotam asmeniui UAB
„Namučiai“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, buvo
pažeistos proceso teisės normos, byloje dalyvaujantys asmenys neginčija
varžytynių teisėtumo, todėl, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir
ekonomiškumo principais, sprendė, jog 2010 m. kovo 3 d. varžytynės įvyko, o
antstolės 2010 m. kovo 4 d. patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytynių akto
panaikinimo ir lėšų grąžinimo, kaip neturinčio teisinio pagrindo, panaikino.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
suinteresuoto asmens UAB ,,Namučiai“ atskirąjį skundą, 2010 m. rugsėjo 20 d.
nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį
paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija
nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi laikinosios
apsaugos priemonės dėl suinteresuoto asmens UAB ,,Namučiai“ taikytos Įmonių
bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, t. y. siekiant
užtikrinti visų galimų, o ne konkretaus kreditoriaus reikalavimus. Teisėjų
kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti
kreditoriaus reikalavimai iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą arba
perduodant įkeistą turtą, tenkinami pirmiausia. Įkaito turėtojo, hipotekos
kreditoriaus reikalavimas tiek, kiek jis užtikrintas įkeitimu (hipoteka),
nepatenka į kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę, nustatytą Įmonių bankroto
įstatymo 35 straipsnyje, nes
įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius yra privilegijuoti – įkeitimu
(hipoteka) užtikrintas reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas be eilės (Įmonių bankroto įstatymo 34, 35 straipsniai, CPK 754 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad
net ir tuo atveju, jeigu suinteresuotam asmeniui UAB ,,Namučiai“ būtų iškelta
bankroto byla, suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas, kaip
hipotekos kreditorius, įgytų teisę be eilės tenkinti savo reikalavimą iš įkeisto
turto. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad išieškojimas iš suinteresuoto
asmens UAB ,,Namučiai“ suinteresuoto asmens Danske Bank A/S Lietuvos filialo
naudai pradėtas 2008 m. spalio 16 d., parduoto turto kaina nuolat mažėja, 2010
m. gegužės 28 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo rezoliucija
buvo patvirtintas 2010 m. kovo 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, o 2010
m. birželio 2 d. įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos
skyriaus teisėjo nutartimi išieškotos lėšos yra sumokėtos suinteresuotam
asmeniui Danske Bank A/S Lietuvos filialui; suinteresuotas asmuo UAB
,,Namučiai“, pateikdamas atskirąjį skundą, kitų argumentų, išskyrus tai, kad
antstolė realizavo areštuotą turtą, nenurodė, byloje nėra įrodymų,
patvirtinančių, jog antstolė atliko kitus veiksmus, dėl kurių galėtų kilti
abejonių varžytynių teisėtumu, apie varžytynių datą, laiką ir pradinę
parduodamo turto kainą suinteresuotas asmuo UAB ,,Namučiai“ buvo informuotas
įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jokių prieštaravimų ar skundų nepateikė.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad antstolės D. M.
padarytas pažeidimas yra formalus, jis neturėjo įtakos skolininko, išieškotojo
ar trečiųjų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams; panaikinus skundžiamą
nutartį, būtų pažeisti proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principai.
III. Kasacinio
skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
suinteresuotas asmuo UAB ,,Namučiai“ prašo panaikinti
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 10 d. ir Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 20
d. nutartis ir priimti naują nutartį – pareiškėjo skundą dėl antstolės D. M.
veiksmų atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais
argumentais:
1. 2010 m. kovo
3 d. varžytynės ir turto pardavimo iš varžytynių aktas prieštarauja
imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo
ir nacionalinių teismų praktikos. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje
akcentuojama, kad, vykdant teismo sprendimus, privalu griežtai laikytis
priverstinės teismų sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos
išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, t. y.
turi būti užtikrintas antstolio veiksmų teisėtumas; skolininko nuosavybės
teisių ribojamas laikomas pateisinamu, kai jis atliekamas teisės aktų pagrindu;
nacionalinėje teisėje neturi būti nustatytos galimybės atlikti tokį sandorį,
kai nepaisoma tikrosios turto vertės ir teisėtų skolininko bei kreditoriaus
interesų; turi būti siekiama skolininko teisių apsaugos ir teisingos
konkuruojančios interesų pusiausvyros, akcentuojant skolininko galimybes
parduoti turtą už kainą, atitinkančią rinkos vertę (Kanala v. Slovakia,
judgment of 10 July 2007, no. 57239/00, par. 61). Kasatoriaus teigimu,
parduodant kasatoriaus turtą iš varžytynių, nebuvo užtikrinta nei jo
(skolininko), nei kreditoriaus – suinteresuoto asmens Danske Bank A/S Lietuvos
filialo, teisių ir teisėtų interesų apsauga.
Kasatoriaus
nuomone, varžytynės yra turto pardavimo sandoris ir jam taikytinos
pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos. Tam, kad prievolė galiotų,
ją turi būti įmanoma įvykdyti (prievolės dalyko įmanomumas). Pirkimo-pardavimo
sutarties dalyko įmanomumas suprantamas kaip fizinės ir teisinės aplinkybės.
Fizinis įmanomumas apibūdinamas faktine padėtimi, kuri nekliudo prievolę įvykdyti,
o teisinis – tokia teisine padėtimi, kad nebūtų kliūčių (ribojimų, draudimų ar
kitokių suvaržymų) ją įvykdyti. Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį
būtų neįmanoma įvykdyti tada, kai nekilnojamasis daiktas iki sutarties sudarymo
būtų sunykęs arba dėl kitokių priežasčių fiziškai neegzistuotų (fizinis
neįmanomumas), arba jeigu būtų teisinių ribojimų jį pirkti ar parduoti
(teisinis neįmanomumas). Kasatoriaus turto pardavimo iš varžytynių dieną (2010
m. kovo 3-iąją) dėl imperatyviųjų teisinių ribojimų (pareiškimo dėl bankroto
bylos kasatoriui iškėlimo, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – kasatoriaus
turto arešto) egzistavo teisinis neįmanomumas šį turtą parduoti. Kasacinio
teismo praktikoje išaiškinta, kad antstolio priimti turto realizavimo aktai
gali būti ginčijami tiek bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, tiek
remiantis antstolio padarytais proceso teisės normų pažeidimais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario
25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB Vanaginė v. Teisingumo
ministerija ir kt., bylos Nr. 3K-3-140/2004; 2005 m. rugsėjo 28 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt.
v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2005;
2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. V. ir kt. v.
antstolis G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-188/2006; 2009 m. kovo 3 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Išlaužo žuvis“ v. G. S. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-65/2009). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad
imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir
negalioja. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad,
teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo
priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji
dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti
areštuojamos, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
Kasatoriaus nuomone, formuluotė ,,turto realizavimas ir (ar) išieškojimas
sustabdomas“ vertintina kaip imperatyvioji teisės norma, nes įstatymų leidėjas
nenustatė jokių jos išimčių, tai reiškia, kad 2010 m. kovo 3 d. turto pardavimo
iš varžytynių aktas prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai ir yra
negaliojantis ab initio, o 2010 m. kovo 4 d. suinteresuoto asmens
antstolės D. M. patvarkymas panaikinti šį aktą yra teisėtas. Kasatoriaus
nuomone, ta aplinkybė, kad jo turto varžytynės buvo paskelbtos iki pareiškimo
iškelti kasatoriui bankroto bylą Kauno apygardos teismui pateikimo, nereiškia,
kad nereikėjo vykdyti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies
reikalavimų. Kadangi 2010 m. vasario 25 d. Turto areštų aktų registre Kauno
apygardos teismo 2010 m. vasario 24 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos
priemones pagrindu įregistruotas kasatoriaus turto areštas, tai suinteresuotas
asmuo antstolė D. M., vadovaudamasi CPK 703 straipsnio 1 dalimi, privalėjo
atšaukti varžytynes, o to nepadariusi – panaikinti 2010 m. kovo 3 d. turto
pardavimo iš varžytynių aktą. Kasatoriaus teigimu, ta aplinkybė, kad 2010 m.
balandžio 20 d. nutartimi Kauno apygardos teismas panaikino savo 2010 m. kovo
10 d. nutartį iškelti kasatoriui bankroto bylą ir 2010 m. vasario 24 d. nutartį
dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, savaime nereiškia suinteresuoto
asmens antstolės D. M. veiksmų, parduodant kasatoriaus turtą iš varžytynių,
teisėtumo ir antstolės 2010 m. kovo 4 d. patvarkymo neteisėtumo. Kasatoriaus
nuomone, Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties negalima
taikyti retroaktyviai, nes taip būtų pažeistos materialiosios ir proceso teisės
normos ir rationae temporis principas. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 9
straipsnio 3 dalies antrojo sakinio normas išieškojimas ir kasatoriaus turto
realizavimas, inter alia skelbiant naujas varžytynes, galėjo būti
atnaujinamas tik įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d.
nutarčiai.
Nepagrįsta
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius nepateikė įrodymų,
patvirtinančių suinteresuoto asmens antstolės D. M. veiksmų, vykdant 2010 m.
kovo 3 d. varžytynes, neteisėtumą. Šioje byloje skundo dalykas - ne turto
pardavimo iš varžytynių akto, bet antstolės 2010 m. kovo 4 d. patvarkymo
panaikinti 2010 m. kovo 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą teisėtumas.
Kadangi antstolės D. M. patvarkymu turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo
panaikintas, tai kasatorius neturėjo teisinio pagrindo jo ginčyti, t. y. nebuvo
ginčo objekto. Be to, antstolės veiksmų neteisėtumą patvirtina pirmiau
nurodytos aplinkybės – Kauno apygardos teismui 2010 m. vasario 24 d. pritaikius
laikinąsias apsaugos priemones bankroto byloje, kasatoriaus turto varžytynės
negalėjo vykti, o įvykusios yra a priori neteisėtos.
2. Teismai,
išspręsdami bylą rašytinio proceso tvarka, pažeidė CPK 725 straipsnio
reikalavimus. CPK 725 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra paduotas
skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, klausimas dėl turto
pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo nagrinėjamas teismo posėdyje; tame
pačiame teismo posėdyje išnagrinėjami skundai dėl antstolio veiksmų. Apie
posėdžio laiką ir vietą pranešama antstoliui, išieškotojui, skolininkui, turtą
varžytynėse nupirkusiam asmeniui ir skundus padavusiems asmenims, tačiau jų
neatvykimas netrukdo nagrinėti bylą (CPK 725 straipsnio 3 dalis). Pareiškėjo
skundas dėl suinteresuoto asmens antstolės D. M. veiksmų išnagrinėtas rašytinio
proceso tvarka, t. y. kaip skundas apskritai dėl antstolio veiksmų (CPK 443 straipsnio
5 dalis), o ne kaip dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis CPK 725
straipsnių 2, 3 dalių prasme. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjant ne teismo
posėdyje, o rašytinio proceso tvarka, suvaržytos byloje dalyvaujančių asmenų
procesinės teisės: būti išklausytam, teikti prašymus, įrodymus, paaiškinimus,
prieštarauti kitų dalyvaujančių byloje asmenų prašymams, pateikti atsikirtimus
ir t. t. Kasatoriaus nuomone, ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės
teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutarties rezoliucinėje dalyje pavartota
formuluotė ,,pripažinti 2010 m. kovo 3 d. varžytynes <...>įvykusiomis“, o
ne ,,patvirtinti 2010 m. kovo 3 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą“, esminės
reikšmės neturi, nes, pripažinus varžytynes įvykusiomis, aktą reikėjo
patvirtinti tik formaliai; nepaisant to, kad nebuvo pasibaigęs terminas
atskirajam skundui dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės
10 d. nutarties pateikti, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo 2010
m. gegužės 28 d. rezoliucija 2010 m. kovo 3 d. turto pardavimo iš varžytynių
aktas buvo patvirtintas.
3. Nepagrįsta
apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl to, jog suinteresuotas asmuo
Danske Bank A/S Lietuvos filialas yra hipotekos, t. y. privilegijuotas
kreditorius, tai, net ir iškėlus kasatoriui bankroto bylą, jis įgytų teisę be
eilės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto. Kasatoriaus nuomone, nors
hipotekos kreditorius yra privilegijuotas, tai nereiškia, kad bankroto procese
jo teisės įgyvendinamos, neatsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas.
Teismui priėmus pareiškimą iškelti skolininkui bankroto bylą ir taikius
laikinąsias apsaugos priemones, išieškoti hipotekos kreditoriaus naudai
vykdomojoje byloje negalima.
4. Suinteresuoto
asmens antstolės D. M. padarytas pažeidimas nėra formalus ir pažeidžia
suinteresuoto asmens Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir kasatoriaus interesus.
Kasatoriaus turtas parduotas už 680 000 Lt, o jo skola suinteresuotam asmeniui
Danske Bank A/S Lietuvos filialui buvo 759 252,76 Lt. Šiuo metu kasatorius
skolingas suinteresuotam asmeniui 109 366,28 Lt.
Prisidėjimu prie
kasacinio skundo suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas prašo
kasacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą pareiškėjas UAB ,,Magna Charta“ prašo kasacinį skundą atmesti
ir skundžiamas nutartis palikti nepakeistas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais
teisiniais argumentais:
1. Kasatorius
nepagrįstai remiasi CK įtvirtintais bendraisiais sandorių negaliojimo
pagrindais. Turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo
negaliojančiu pagrindai reglamentuoti CPK 602 straipsnyje. Šios teisės normos
santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais
pagrindus, vertintinas kaip specialiosios su bendrosiomis. Toks turto pardavimo
iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės
aktuose įtvirtintas, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę ir
specifiką. Tokias išvadas patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009
m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v.
antstolė R. S., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Pareiškėjo nuomone, vertinant 2010
m. kovo 3 d. įvykusių varžytynių ir turto pardavimo iš varžytynių akto
teisėtumą, nėra nė vieno iš CPK 602 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių
jie turėtų būti pripažinti negaliojančiais.
2. Nepagrįstas
kasatoriaus teiginys, kad skundas dėl antstolės veiksmų turėjo būti
nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas padavė skundą dėl antstolės
veiksmų, susijusių su 2010 m. kovo 4 d. patvarkymu dėl turto pardavimo iš
varžytynių akto panaikinimo ir lėšų pareiškėjui grąžinimo. Teismai pagrįstai
dėl šio skundo nutartis priėmė rašytinio proceso tvarka, remdamiesi CPK 209
straipsnio 2 dalimi, pagal kurią teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu
pagal šį kodeksą ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu.
3. 2010 m. kovo
3 d. vyko antrosios kasatoriui priklausančio nekilnojamojo turto varžytynės,
kuriose dalyvavo du pirkėjai, pasiūlę didesnę parduodamo turto kainą nei toji,
kuri galėjo būti nustatyta pagal CPK 713 straipsnio 4 dalies taisykles. Tai,
pareiškėjo nuomone, reiškia, kad varžytynės buvo teisėtos, ir nei kasatoriaus,
nei išieškotojo Danske Bank A/S Lietuvos filialo interesai nepažeisti. 2010 m.
birželio 2 d., įsiteisėjus Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo Hipotekos
skyriaus teisėjo nutarčiai, išieškotos lėšos pervestos suinteresuotam asmeniui
Danske Bank A/S Lietuvos filialui; jis nutarties neskundė ir nepateikė
prieštaravimų.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą suinteresuotas asmuo antstolė D. M. prašo skundžiamą teismo
nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais
argumentais:
1. Kasatoriui
priklausiusio turto pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas teismo
rezoliucija 2010 m. gegužės 28 d., todėl, suinteresuoto asmens nuomone, būtent
ši diena laikytina turto realizavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje bankrutuojanti V. B. IĮ v. antstolė N. D.,
bylos Nr. 3K-3-565/2008). Kadangi Kauno apygardos teismo 2010 m. balandžio 20
d. nutartis, kuria panaikinta šio teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartis iškelti
kasatoriui bankroto bylą, įsiteisėjo 2010 m. balandžio 28 d., o turtas
parduotas 2010 m. gegužės 28 d., tai kasatoriaus argumentai, kad egzistavo
imperatyvieji teisiniai ribojimai šį parduoti, atmestini kaip nepagrįsti.
Suinteresuoto asmens teigimu, turto išvaržymo procedūros atlikimas, galiojant
draudimui realizuoti turtą, vertintinas kaip formalus imperatyviųjų normų
pažeidimas, neturėjęs įtakos skolininko, išieškotojo ar trečiųjų asmenų teisėms
ir teisėtiems interesams. Kadangi pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs
pareiškėjo atskirąjį skundą, panaikino suinteresuoto asmens patvarkymą dėl
turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir nustatė, kad
varžytynės įvyko, tai suinteresuotam asmeniui kilo pareiga pateikti turto
pardavimo iš varžytynių aktą teismui tvirtinti. Kasatoriui 2010 m. gegužės 26
d. buvo įteiktas pranešimas apie tai, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas
siunčiamas tvirtinti teismui, išaiškinta jo teisė skųsti antstolio veiksmus ir
ginčyti varžytynių aktą, tačiau kasatorius šia teise nepasinaudojo. Dėl to,
suinteresuoto asmens nuomone, nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad,
Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi pripažinus
varžytynes įvykusiomis, jis neteko galimybės skųsti antstolio veiksmų ar
ginčyti turto pardavimo iš varžytynių.
2. Įvykusios
varžytynės atitinka tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Parduoto
nekilnojamojo turto kaina nuolat krinta. Tai patvirtina VĮ Registrų centro
Nekilnojamojo turto registro pateikiama vidutinių rinkos verčių informacija. Ta
aplinkybė, kad turtas galbūt parduotas ne už tokią kainą, kuri užtikrintų
visišką skolininko ir išieškotojo interesų patenkinimą, nagrinėjamoje situacijoje
ne esminė, nes turtas parduotas priverstine tvarka, vykdant teismo sprendimą.
Išieškotojas suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas nereiškė
prieštaravimų dėl areštuoto turto kainos nustatymo, varžytynių skelbimo ir
vykdymo, neskundė teismo nutarties, kuria varžytynės pripažintos teisėtomis,
nors apie išieškojimo eigą ir atliekamus procesinius veiksmus buvo informuotas.
Suinteresuoto asmens nuomone, toks išieškotojo elgesys patvirtina, kad jis
sutiko, jog būtų patenkintas ne visas jo turimas reikalavimas kasatoriui, be
to, jis turi galimybę išieškoti likusią skolos dalį, pateikdamas vykdomąjį
dokumentą toliau vykdyti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame procese galioja dispozityvumo
principas. Tai reiškia, kad nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką yra ginčo
šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių
nustatytų ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas
patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu,
o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Be to, teisėjų
kolegija pažymi, kad ši funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų
procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš naujo
faktai nenustatinėjami (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas
žemesniųjų instancijų teismų procesinius sprendimus fakto klausimų aspektu
analizuoja tiek, kiek reikia nustatyti, ar teismas teisingai taikė materialiosios
ir proceso teisės normas.
Nagrinėjamu
atveju ginčas kilo dėl vykdymo veiksmų, parduodant skolininko turtą iš
varžytynių, kai teismui pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos skolininkui
iškėlimo ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, teisėtumo.
Atsižvelgdama į ginčo dalyką ir kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija
sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje būtina pasisakyti dėl bankroto teisinius
santykius, vykdymo veiksmų atlikimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir
taikymo.
Dėl Įmonių
bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 3 dalies reikšmės vykdymo
procedūroms
Įmonių bankroto
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punkte (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija, galiojusi
ginčijamų vykdymo veiksmų atlikimo metu) nustatyta, kad teismas pasirengimo
bankroto bylos nagrinėjimui stadijoje gali taikyti laikinąsias apsaugos
priemones Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, galiosiančias iki
nutarties iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti įsiteisėjimo; Įmonių
bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad, teismui
priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti
teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji
dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti
areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Įvardytų
nuostatų paskirtis yra užtikrinti, kad galima bankroto procedūra bus įvykdyta
įstatymo nustatyta tvarka ir kad bus pasiektas vienas iš pagrindinių įmonės
bankroto instituto tikslų – apsaugoti įmonės kreditorių teisės ir teisėti
interesai. Tiek pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 5 punktą
pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, tiek šio įstatymo 9 straipsnio 3
dalies nuostata vertintini kaip imperatyvieji ribojimai. Šiuos ribojimus
pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra
neteisėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. UAB ,,Baltijos žuvys“,
bylos Nr. 3K-3-637/2006; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje BUAB ,,Omė“ v. antstolis D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008; 2008 m.
lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutuojanti V. B. IĮ
v. antstolė N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008; kt.).
Taikant
Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatą konkretiems bankroto
teisiniams santykiams, būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių aspektų. Pirma,
šioje teisės normoje nustatyti ribojimai turi būti taikomi nuo pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. nuo datos, kai pareiškimo dėl bankroto
bylos priėmimas patvirtinamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis).
Antra, priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, visi vykdymo veiksmai,
susiję su išieškojimu iš skolininko (įmonės, kuriai pareikštas pareiškimas dėl
bankroto bylos iškėlimo) turto, išskyrus skolininko turto areštą, pagal
pateiktus vykdomuosius dokumentus yra sustabdomi. Kasacinio teismo praktikoje,
aiškinant nuostatą ,,turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“
laikomasi pozicijos, kad ši nuostata taikoma net ir tada, jei turto realizavimo
ar išieškojimo procedūros (skolininko turto paieška, areštas, turto pardavimas
iš varžytynių ir pan.) jau prasidėjusios, t. y. vykdymo veiksmai turi būti
stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje AB bankas Hansabankas v. UAB ,,Baltijos žuvys“, bylos Nr.
3K-3-637/2006; 2009 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB
,,Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ v. antstolė B. Č. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-438/2009; 2010 m. sausio 11 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje Vokietijos bendrovė
„EURODUNA Food Ingredients GmbH“ v. antstolė V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2010; kt.).
Kasacinio
teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad vykdomosios bylos sustabdymo
atvejis, kai teismas priima pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, CPK 626
straipsnyje tiesiogiai neįvardytas kaip privalomasis, tačiau tokiu laikytinas
pagal Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalies normą, kuri vertintina
kaip turinti pirmenybę prieš CPK nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 11 d. nutartį,
priimtą civilinėje byloje „EURODUNA Food Ingredients GmbH“ v. antstolė
V. U. ir kt., bylos Nr. 3K-3-30/2010; 2010 m.
gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,VSA Vilnius“ v.
antstolis R. V., bylos Nr. 3K-3-220/2010).
Priklausomai
nuo to, kaip išsprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas, arba vykdomoji
byla ir išieškojimas yra atnaujinami, taikytos laikinosios apsaugos priemonės
panaikinamos (teismui atsisakius iškelti įmonei bankroto bylą) (Įmonių bankroto
įstatymo 9 straipsnio 3 dalis), arba vykdomasis dokumentas, išskyrus neturtinio
pobūdžio bylas, persiunčiamas teismui (kai teismas iškelia įmonei bankroto
bylą) ir vykdomoji byla laikoma baigta (CPK 626 straipsnio 3 punktas, 632
straipsnio 6 punktas).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Kauno apygardos
teismas 2010 m. vasario 24 d. priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos kasatoriui
iškėlimo ir taikė laikinąsias apsaugos priemones - kasatoriaus turto areštą.
Laikinosios apsaugos priemonės Turto arešto aktų registre įregistruotos 2010 m.
vasario 25 d. Suinteresuotas asmuo antstolė D. M., vykdydama pateiktą vykdomąjį
dokumentą dėl išieškojimo iš kasatoriaus kreditoriaus Danske Bank A/S naudai,
2010 m. kovo 3 d. suorganizavo priverstinį skolininko nekilnojamojo turto -
kavinės patalpų, esančių Vilniuje, Tilto g. 13, - pardavimą iš varžytynių. Šias
laimėjo pareiškėjas UAB „Magna Charta“, 2010 m. kovo 4 d. už nupirktą turtą jis
sumokėjo, pervesdamas nustatytą sumą į antstolės sąskaitą. Byloje nustatyta,
kad po varžytynių antstolei D. M. paaiškėjo, jog kasatoriui taikytos
laikinosios apsaugos priemonės ir teisme priimtas pareiškimas dėl bankroto
bylos iškėlimo, todėl ji patvarkymu panaikino 2010 m. kovo 4 d. turto pardavimo
iš varžytynių aktą ir grąžino sumokėtas lėšas pareiškėjui. Kauno apygardos
teismo 2010 m. kovo 10 d. nutartimi kasatoriui iškelta bankroto byla; 2010 m. balandžio
20 d. teismo nutartimi 2010 m. kovo 10 d. nutartis panaikinta ir atsisakyta
kasatoriui iškelti bankroto bylą; 2010 m. balandžio 28 d. nurodyta nutartis
įsiteisėjo.
Remdamasi teismų
nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus turto
varžytynės buvo suorganizuotos ir įvykdytos, pažeidžiant imperatyviąsias Įmonių
bankroto įstatymo nuostatas, todėl negali būti laikomos teisėtomis. Minėta, kad
nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos turto realizavimo
procedūros vykdymo procese turi būti sustabdomos. Nors CPK nėra tiesiogiai
įtvirtintos antstolio teisės patvarkymu panaikinti turto pardavimo iš
varžytynių aktą dėl to, kad paaiškėja, jog varžytynių metu egzistavo
imperatyvieji ribojimai turto realizavimo veiksmams atlikti, tačiau,
atsižvelgiant į tai, kad antstolis privalo skelbti varžytynes neįvykusiomis,
jeigu dėl įstatymų pažeidimo teisėjas atsisako tvirtinti turto pardavimo iš
varžytynių aktą (CPK 717 straipsnio 5 punktas), darytina išvada, kad tam
tikrais atvejais, įgyvendinant civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo
principus, antstoliui turėtų būti suteikiama teisė ištaisyti akivaizdžius
vykdymo proceso pažeidimus savo iniciatyva. Byloje dalyvaujantiems asmenims
abejojant dėl antstolio atliktų veiksmų teisėtumo, tokie veiksmai gali būti
skundžiami teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju antstolė D.
M. pagrįstai savo iniciatyva patvarkymu panaikino kasatoriaus turto varžytynių
aktą ir grąžino sumokėtas lėšas pareiškėjui.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad ta aplinkybė, jog Kauno apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d.
nutartimi atsisakė iškelti kasatoriui bankroto bylą, negali reikšti antstolio
bankroto procedūros metu atliktų draudžiamų turto realizavimo veiksmų vykdymo
procese įteisinimo. Tokia teismo nutartis neturi retroaktyvaus poveikio iki jos
priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir sukelia tik tokius teisinius
padarinius, kurie nustatyti Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, t.
y. išieškojimo atnaujinimą. Tai reiškia, kad iki vykdomosios bylos sustabdymo
atlikti vykdymo veiksmai, jeigu jie buvo teisėti, tęsiami toliau, o jeigu
pripažinti neteisėtais, – atliekami iš naujo. Minėta, kad Įmonių bankroto
įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata yra imperatyvioji ir turi būti taikoma
visais atvejais, kai teisme priimamas pareiškimas dėl bankroto bylos
skolininkui iškėlimo, nepriklausomai nuo to, kaip bus išspręstas bankroto bylos
iškėlimo klausimas. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada,
kad antstolė D. M., realizuodama kasatoriui priklausantį turtą, padarė formalų
pažeidimą. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis
privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus,
nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų
(Antstolių įstatymo 3 straipsnis). Teismų sprendimų vykdymo taisyklės
reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam
suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra
vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo
pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S.
B. v. antstolis A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d.
nutartį, priimtą civilinėje
byloje antstolis G. J. v. M. Ch. IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2010; 2010
m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities
valstybinė mokesčių inspekcija v. antstolė M. L. ir kt., bylos Nr.
3K-3-556/2010; kt.). Jeigu vykdomojoje byloje antstolio atlikti veiksmai
prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo nuostatoms, tai tokie
veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių bet kurioje bankroto bylos
nagrinėjimo stadijoje. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra priimta,
netinkamai aiškinant ir taikant imperatyviąsias Įmonių bankroto įstatymo ir
vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, todėl yra neteisėta.
Dėl skundo dėl
antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, nagrinėjimo
CPK 442
straipsnyje nustatytas nebaigtinis sąrašas atvejų, kada teismas bylą nagrinėja
ypatingosios teisenos tvarka, vienas iš jų – kai paduodamas skundas dėl antstolio
veiksmų (CPK 442 straipsnio 6 punktas). Bylos, kurios yra
priskirtos ypatingos teisenos tvarka nagrinėtinų bylų kategorijai, nagrinėjamos
rašytinio proceso tvarka, išskyrus atitinkamus atvejus, nurodytus Kodekso V
dalyje, kartu nustatyta teismo teisė nuspręsti konkrečią bylą nagrinėti žodinio
proceso tvarka (CPK 443 straipsnio 5 dalis). Taigi bendroji
taisyklė yra tokia, kad bylos dėl antstolio veiksmų yra priskirtinos ypatingąja
teisena nagrinėtinų bylų kategorijai ir nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka.
Įstatyme
nustatyti atvejai, kada dėl atliktų antstolio veiksmų teisėtumo turi būti
sprendžiama žodiniame teismo posėdyje. Vienas iš tokių yra įtvirtintas CPK 725
straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad CPK 725 straipsnis yra skirtas varžytynių
akto tvirtinimo tvarkai nustatyti. Paprastai turto pardavimo iš varžytynių
aktas yra tvirtinamas teisėjo rezoliucija (CPK 725 straipsnio 1 dalis). Tačiau
jeigu yra paduotas skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis,
arba jeigu dėl varžytynių teisėtumo teisėjui kyla abejonių, tai tiek skundo
pagrįstumo, tiek varžytynių akto tvirtinimo klausimai sprendžiami teismo
posėdyje, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešant antstoliui,
išieškotojui, skolininkui, turtą varžytynėse nupirkusiam asmeniui ir skundą
padavusiems asmenims (CPK 725 straipsnio 2, 3 dalys). Išvardytos nuostatos
sudaro pagrindą išvadai, kad skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su
varžytynėmis, kaip ir kiti skundai dėl antstolio veiksmų, paprastai nagrinėjami
rašytinio proceso tvarka (ypatingosios teisenos tvarka). Tačiau jeigu teisėjui
tvirtinant varžytynių aktą kylą abejonių dėl varžytynių teisėtumo ar yra gautas
skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, tai visos abejonės
turėtų būti šalinamos ir skundo pagrįstumas vertinamas žodiniame teismo
posėdyje.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė skundą teismui, prašydamas panaikinti
antstolės D. M. 2010 m. kovo 4 d. patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytynių
akto panaikinimo ir lėšų grąžinimo ir patvirtinti 2010 m. kovo 3 d. turto
pardavimo iš varžytynių aktą. Skundžiamais teismų procesiniais sprendimais
nenuspręsta dėl turto pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimo. Pirmosios
instancijos teismas rezoliucinėje nutarties dalyje nurodė, kad varžytynės
laikytinos įvykusiomis, tačiau toks vertinimas negali būti prilyginamas turto
pardavimo iš varžytynių akto tvirtinimui ir nesukelia CPK 725 straipsnio 6
dalyje nustatytų teisinių padarinių. Iš byloje pateiktų duomenų ir teismų
nustatytų aplinkybių matyti, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas
patvirtintas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d.
rezoliucija, tačiau jo tvirtinimo metu skundų dėl antstolio veiksmų, susijusių
su varžytynėmis, byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė. Remdamasi išvardytomis
aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai pareiškėjo
skundą dėl antstolio veiksmų nagrinėjo rašytinio proceso tvarka ir proceso
teisės normų, reglamentuojančių antstolio veiksmų apskundimą ir tokių skundų
nagrinėjimą, nepažeidė.
Dėl kitų
kasacinio skundo argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos
teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.
Kadangi
apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl antstolės D. M. atliktų vykdymo
veiksmų teisėtumo, netinkamai aiškino ir taikė įmonių bankroto teisinius
santykius ir vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas, tai skundžiama
teismo nutartis naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 5 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kadangi byloje
pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimas neišspręstas, tai nėra galimybės
tiksliai paskirstyti šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų. Dėl nurodytų išlaidų
paskirstymo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą
pakartotinai.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos
teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 92,20 Lt (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias
su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės
instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje
proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų
išlaidų priteisimo valstybės naudai turės pasisakyti apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio
1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus
apygardos teismui nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Antanas
Simniškis
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys