Teisėjas Raimundas Mikšta Baudžiamoji byla Nr. 1A-357-348-2014;
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00148-2013-8;
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7.
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gegužės 12 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Algirdo Remeikos ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajam privačiam kaltintojui J. T., jo gynėjui advokatui Ričardui Lilui, išteisintajai privačiai kaltintojai nukentėjusiajai L. E., jos atstovei advokatei Ramutei Budrytei, išteisintajam privačiam kaltintojui R. T., jo atstovui advokatui Vaclovui Kaminskiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo privataus kaltintojo J. T. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d. (dėl L. E. nežymaus sveikatos sutrikdymo) ir nuteistas 1 metams laisvės apribojimo, uždraudžiant 11 mėnesių bendrauti su L. E. ir R. T..
J. T. išteisintas pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. dėl R. T. šmeižimo ir įžeidimo, kadangi nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
L. E. pagal BK 140 str. 1 d. dėl J. T. sužalojimo išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
R. T. atžvilgiu baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d. padarymo nutraukta dėl baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios ginties.
Iš J. T. priteista 1000 Lt neturtinės žalos L. E..
R. T. civilinis ieškinys dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.
J. T. civilinis ieškinys L. E. ir R. T. solidariai dėl 47 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš kiekvieno paliktas nenagrinėtu.
Nuosprendžio dalis dėl J. T. pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. išteisinimo neskundžiama.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė :
J. T. nuteistas už tai, kas būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2013-04-19 apie 19 val. 30 min. namo (duomenys neskelbtini), kieme, „koliodamasis“ ir mėtydamas plytas į L. E., nežymiai sutrikdė nukentėjusios sveikatą.
J. T. priešpriešiniu skundu prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str.1 d. L. E. ir R. T., kuriuos kaltino tuo, kad jie 2013-04-19 apie 19 val. 30 min. namo (duomenys neskelbtini), kieme, jį nežymiai sužalojo, nes L. E. trenkė jam lazda į dešinį petį, R. T. stvėrė už dešinės rankos, dėl ko J. T. pargriuvo ant plytų. L. E. ir R. T. šuo įkando jam į ranką. J. T. prašė pripažinti jį nukentėjusiu ir priteisti iš L. E. ir R. T. turtinę žalą - 47 litus solidariai ir neturtinę žalą - po 5000 litų iš kiekvieno.
2014-02-03 Kauno apylinkės teismas nuosprendžiu L. E. pagal LR BK 140 str. 1 d. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o R. T. atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta nustačius, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
Apeliaciniame skunde nuteistojo J. T. gynėjas advokatas Ričardas Lilas prašo panaikinti 2014 m. vasario 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį J. T. išteisinti, o L. E. ir R. T. pripažinti kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d.
Skunde teigiama, kad 2014 m. vasario 3 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodoma, jog teismas padarė klaidingą išvadą, kad J. T. erzino kaimynų šunį ir kėsinosi į jį mesti plytą bet tai, kad pati L. E. buvo sužalota ir iškvietė policiją rodo, jog J. T. mėtė į ją plytas, ką patvirtina ir į pagalbą atėjęs R. T.. Ši išvada yra patvirtinama tik pačios L. E. parodymais, kurie yra prieštaringi J. T. bei liudytojų parodymams. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nei R. T., nei liudytojai įvykio nematė, nematė ar buvo mėtomos plytos ar ne.
Gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad liudytojai L. E. įvykio dieną pasakojo, kad ji buvo apmėtyta ne plytomis, o akmenimis. Taip pat nurodoma, kad nurodyti ir specialisto išvadoje konstatuoti L. E. sužeidimai nėra tapatūs, todėl yra pagrindas abejoti, kad šiuos sužalojimus padarė J. T.. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nei nuteistojo girtumo laipsnis, nei tas faktas, kad L. E. pirmoji iškvietė policiją nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad L. E. plytomis apmėtė ir sužalojo J. T..
Taip pat skunde yra pažymima, kad teismas šališkai vertino parodymus, J. T. parodymų nenuoseklumą įvertino kritiškai ir juos atmetė, o L. E. parodymuose nenuoseklumo neįžvelgė. Teigiama, kad teismas netyrė to fakto, ar smūgis plyta sveriančia 6-10 kg skriejančia veido aukštyje arba žemiau sukeltų tik nežymų kūno sužalojimą. Taip pat nurodoma, kad teismas į tokias J. T. abejones neatsižvelgė ir tokiu būdu pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.
Skunde nurodoma, kad R. T. ir L. E. teisme davė melagingus parodymus, kas sudaro pagrindą abejoti ir dėl kitų jų parodymų. Taip pat teismo šališkumą vertinant įrodymus pagrindžia ir tai, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi B. P. parodymais, kuri apie įvykį sužinojo tik iš L. E. ir R. T. pasakojimo, tačiau atsisakė apklausti V. Ž., neišsiaiškinęs apie kokias aplinkybes ji galėtų paliudyti.
Nuteistojo gynėjas nurodo, kad J. T. paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo ir apriboja šio teisę rūpintis gyvenamuoju būstu. Taip pat skunde nurodoma, kad teismo išvados dėl L. E. išteisinimo ir bylos nutraukimo R. T. atžvilgiu neatitinka bylos aplinkybių.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis privatus kaltintojas J. T. ir jo gynėjas advokatas R. Lilas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintoji privati kaltintoja nukentėjusioji L. E., jos atstovė advokatė Ramutė Budrytė, išteisintasis privatus kaltintojas R. T., jo atstovas advokatas Vaclovas Kaminskis prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl J. T. pripažinimo kaltu pagal LR BK 140 str. 1 d. ir dėl jam skirtos bausmės
Nuteistojo J. T. gynėjas apeliaciniame skunde, nesutinka su teismo išvada, kad jo ginamasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 1 d. Apelianto nuomone, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi tik nukentėjusiosios L. E. parodymais. Tačiau kolegijos įsitikinimu, šie skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini, nes apylinkės teismo nuosprendis yra motyvuotas, argumentuotas, pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip to reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d. Įrodymų vertinimo tvarka pažeista nebuvo, teismas savo išvadas grindė įrodymais, įvertintais pagal LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino net tik nukentėjusiosios L. E. parodymus, bet ir paties nuteistojo, teisiamojo posėdžio matu apklaustų liudytojų parodymus ir išdėstė išsamius argumentus kokiais parodymais grindžiama J. T. kaltė ir kokius parodymus teismas vertina kritiškai.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog nepagrįstai skunde nurodoma, kad priimant nuosprendį buvo teikiamas prioritetas L. E. parodymams bei, tai aplinkybei, kad J. T. įvykio metu buvo neblaivus, nes nuosprendis priimtas įvertinus duomenų vistą ir jų pagrindu padarytos motyvuotos išvados.
Iš J. T. parodymų duotų teisiamojo posėdžio metu matyti, jog jis dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažįsta. Jokio šuns neerzino, tik paprašė patraukti šunį, kad nelotų jam po langais. Jis jokių plytų nemėtė, pats buvo apkandžiotas šuns ir L. E. ir R. T. sužalotas, nes pastarasis paėmęs už rankos pradėjo tempti ant tinklinės tvoros, o L. E. sudavė su lazda per petį. Tačiau iš šių J. T. parodymų matyti, jog nėra jokių duomenų patvirtinančių tą aplinkybę, kad jam buvo sužalotas petys, nes specialisto išvadoje toks sužalojimas neužfiksuotas, kas verčia abejoti jo išsakyta įvykio versija.
Iš nukentėjusiosios L. E. parodymų matyti, jog ji apie įvykį davė nuoseklius parodymus, ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. L. E. padarytus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvada. Nors J. T. apeliacinės instancijos teismo posėdyje tvirtino, jog jis plytų mėtyti negalėjo, nes buvo aukšta tvora be to ir sveikata tai daryti neleido, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokia jo versija yra neįtikinama. Iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, kad prie tvoros esančios plutos yra išmėtytos. Be to, iš foto nuotraukų matyti, jog nėra pagrindo išvadai, jog J. T. negalėjo jų paimti ir pakelti. Tai, kad liudytoja B. P. parodė, jog jai L. E. pasakojo, kad buvo apmėtyta akmenimis, nepaneigia nustatytų aplinkybių, kad buvo mėtomi ne akmenys o prie tvoros sukrautos plytos.
Kolegija, įvertinusi liudytojų G. T. ir J. P. parodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus vertino kritiškai. Kadangi iš minėtų liudytojų parodymų matyti, kad jos nematė pačios pradžios konflikto įvykusio tarp L. E. ir J. T., jos pro langą pradėjo žiūrėti tik tuo metu, kai prie konfliktuojančių asmenų atėjo R. T.. Dėl to, jos negalėjo matyti iki to laiko J. T. atliktų veiksmų L. E. atžvilgiu. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad tarp kaimynų vyksta nuolatiniai konfliktai. G. T. yra J. T. dukra, o J. P. V. Ž. draugė.
Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, kruopščiai jas ištyrė, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais. Išvados dėl J. T. kaltumo padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Bausmė J. T. paskirta teisingai ir jos mažinti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo kaltės formą bei rūšį, į kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. LR BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ar jos dydį, skaičiuodamas bausmę nuo jos vidurkio. Apylinkės teismas įvertino visas aplinkybes, kurias vertinti įstatymas teismą įpareigoja.
Taip pat kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas J. T. draudimą vienuolika mėnesių bendrauti su L. E. ir R. T. LR BK 48 str. nuostatų nepažeidė. J. T. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai tyrėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Jo nusikalstamais tyčiniais smurtiniais veiksmais buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – žmogaus sveikatą. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, kad konfliktai vyksta jau ne pirmą kartą. Todėl siekiant užkirsti kelią dar sunkesnėms pasekmėms bei įvertinus konflikto, kurio metu buvo padaryta nusikalstama veika, priežastis, J. T. pagrįstai nustatytinas draudimas bendrauti su L. E. ir R. T..
Dėl L. E. ir R. T. pripažinimo kaltais pagal LR BK 140 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl L. E. išteisinimo pagal LR BK 140 str. 1 d., o R. T. atžvilgiu bylos nutraukimo nustačius baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę. Gynėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje liudytoją J. P. įvardijo „šeimos drauge“. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja J. P. parodė, kad J. T. pažįsta kaip savo draugės V. Ž. dukros tėvą, jie kartu gyvena. Iš šių liudytojos parodymų matyti, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad liudytoja J. P. yra šeimos draugė.
Kolegijos nuomone, visiškai yra nepagrįsti skundo argumentai, kad L. E. ir R. T. specialiai sudarė situaciją, kad jam įkastų šuo, nuo šuns jo negynė. Nors specialisto išvadoje J. T. konstatuota paviršinės kastinės žaizdelės kairėje plaštakoje, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, jog L. E. ir R. T. specialiai sukūrė situaciją, kad J. T. būtų apkandžiotas šuns. Byloje esantys L. E. parodymai patvirtina, kad konfliktas prasidėjo būtent nuo to, kad J. T. erzino L. E. šunį. Po ko konfliktas dar labiau paaštrėjo kai J. T. pradėjo mėtyti plytas į L. E.. Pastarajai pradėjus šauktis pagalbos, jai į pagalbą atskubėjo R. T.. Kuris siekdamas nuraminti J. T., pastarajam sugriebė už rankos. Dėl ko J. T. neišlaikęs pusiausvyros nugriuvo ant tinklinės tvoros ir plytų krūvos. Kaip jau buvo minėta anksčiau nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų J. T. versiją, kad jam su lazda per petį sudavė L. E.. Šių aplinkybių J. T. nenurodė jį apžiūrėjusiems medikams, peties sužalojimas nekonstatuotas ir specialisto išvadoje. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog R. T. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. T. veiksmai – mėtymas plytų į nukentėjusiąją L. E. buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam J. T. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš pažymos matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 343,45 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.). LR BPK 51 str. 3 d. numatyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgiant į įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo turtinę padėtį, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, gali būti išieškotos į valstybės biudžetą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į šias Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas bei į nuteistojo J. T. turtinę padėtį sprendžia, išlaidos už nuteistajam jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistojo neišieškotinos.
Kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.
n u t a r i a:
nuteistojo privataus kaltintojo J. T. gynėjo advokato Ričardo Lilo apeliacinį skundą atmesti.
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu nuteistajam J. T., netenkinti.
Kolegijos pirmininkė Svetlana Jurgaitienė
Teisėjai Algirdas Remeika
Dmitrijus Korsakovas