Administracinė byla Nr. A-1121-858/2017
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03648-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d. buvo laikomas Vilniaus PN nežmoniškomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Paaiškino, kad buvo priverstas prašyti iš kitų nuteistųjų panaudotų skutimosi peiliukų ir tokiu būdu jautėsi žeminamas. Nežmoniškai jautėsi ir dėl to, kad turėjo valytis dantis pusės metų senumo dantų šepetėliu, be to, kadangi neturėjo dantų pastos, dantis valėsi su muilu. Pažymėjo, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl vienkartinės pašalpos ar išmokos skyrimo, tačiau prašymas tenkintas nebuvo. Anot pareiškėjo, kiti nuteistieji šaipėsi, kad jis yra apskretęs, net pareigūnai tyčiodavosi iš jo blogo burnos kvapo.
Atsakovas Lietuvos valstybė atstovaujama Vilniaus pataisos namų atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas skunde minimu laikotarpiu nuolat buvo baudžiamas drausminėmis nuobaudomis už Vilniaus PN nustatyto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus ir toks jo elgesys eliminavo pareiškėjo galimybes pasinaudoti teise gauti vienkartines pinigines išmokas. Be to, pažymėjo, kad skirti nuteistajam vienkartinę mėnesinę pašalpą būtiniausiems reikmenims įsigyti yra Vilniaus PN direktoriaus teisė, bet ne pareiga. Priimdamas sprendimą skirti arba atsisakyti skirti pašalpą nuteistajam Vilniaus PN direktorius kiekvienu atveju, be kita ko, atsižvelgia į turimas Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšas bei nuteistojo elgesį atliekant laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus PN nuomone, administracija nepažeidė jokių pareiškėjo teisių ir neskirdama jam pašalpos bei išmokų veikė teisėtai ir pagrįstai. Taip pat pažymėjo, kad Vilniaus PN bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus taip pat kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Vilniaus PN pažymėjo, kad teisės aktuose nenumatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pagal Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos Namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas neįtvirtintas, taigi tai, kad Vilniaus PN neišdavė pareiškėjui minėtų higienos priemonių, nelaikytina teisės aktų pažeidimu, kuris yra viena iš viešosios atsakomybės sąlygų.
Dėl pareiškėjo teiginių, jog turėjo būti skirta pašalpa ar išmoka, kad jis pats galėtų įsigyti trūkstamas higienos priemones, teismas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 430 patvirtinto Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7 punktą laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą. Konkretų pašalpos dydį pagal suimtojo ar nuteistojo rašytinį prašymą nustato laisvės atėmimo vietos direktorius, atsižvelgdamas į turimas atitinkamo fondo (Socialinės paramos suimtiesiems fondo ar Socialinės paramos nuteistiesiems fondo) lėšas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių dėl pašalpos skyrimo, tačiau 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 42-380(1) toks pareiškėjo prašymas nebuvo tenkintas. Teismas atkreipė dėmesį, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas nustatyta tvarka būtų skundęs tokį Vilniaus PN sprendimą. Teismas sutiko su Vilniaus PN atsiliepime išdėstyta pozicija, kad pašalpos skyrimas yra Vilniaus PN direktoriaus teisė, bet ne pareiga, todėl Vilniaus PN turėjo teisę neskirti pareiškėjui vienkartinės pašalpos.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negavo ir vienkartinės išmokos, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 7 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems kartą per mėnesį iš areštinės arba pataisos įstaigos lėšų gali būti išmokama iki 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 4/07-260 patvirtintų Piniginių išmokų arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems skyrimo ir mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktą konkretų piniginės išmokos dydį kiekvienam nuleistajam nustato areštinės, pataisos įstaigos ar tardymo izoliatoriaus administracija, atsižvelgdama į nuteistiesiems piniginėms išmokoms mokėti įkalinimo įstaigai skirtas lėšas, nuteistojo elgėsi, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis. Vadovaujantis Taisyklių 4.2 punktu, piniginė išmoka nuteistajam negali būti skiriama, jeigu nuteistajam per mėnesį, už kurį skiriama piniginė išmoka, buvo skirta bent viena iš šių drausminių nuobaudų, pvz., uždarymas į baudos (nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės) izoliatorių ar karcerį; perkėlimas į kamerų tipo patalpas. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas buvo nuolat baudžiamas drausminėmis nuobaudomis – perkėlimu į baudos izoliatorių ar kamerų tipo patalpas, draudimu 1 mėn. pirkti maisto produktus, taigi, atsižvelgęs į aptartą teisinį reglamentavimą bei Vilniaus PN diskrecijos teisę skirti nuteistiesiems vienkartines išmokas, teismas sprendė, jog Vilniaus PN veiksmai – piniginės išmokos / pašalpos neišmokėjimas nepažeidžia teisės aktų nuostatų, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą ir patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad nuteistieji yra išlaikomi Lietuvos valstybės, todėl Vilniaus PN administracija turėjo suteikti higienos priemones arba išmoką šioms priemonėms įsigyti. Pabrėžia, kad Vilniaus PN administracija netenkino jo prašymų, dėl to pareiškėjas 5 mėnesius ir 6 dienas negalėjo tinkamai palaikyti asmeninę higieną. Pareiškėjas nurodo, jog tai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį bei Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.
Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apelianto apeliacinį skundą nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nekeistinas.
Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį pareiškėjui A. T. už tai, kad Vilniaus PN nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d. buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai bei neskirta socialinė išmoka nurodytoms priemonėms įsigyti.
Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisės aktuose pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems dantų šepetėlių, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas neįtvirtintas, todėl tai, kad Vilniaus PN neišdavė pareiškėjui minėtų higienos priemonių, nelaikytina teisės aktų pažeidimu, kuris yra viena iš viešosios atsakomybės sąlygų. Teismas taip pat konstatavo, kad pašalpos skyrimas yra Vilniaus PN direktoriaus teisė, bet ne pareiga, todėl Vilniaus PN turėjo teisę neskirti pareiškėjui vienkartinės pašalpos, o Vilniaus PN veiksmai – piniginės išmokos / pašalpos neišmokėjimas nepažeidžia teisės aktų nuostatų.
Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo teigimu, skunde nurodytų higienos priemonių neišdavimas pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį bei Konstituciją.
Teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos faktines aplinkybes, taikytinų teisės normų nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo negalima laikyti pagrįstu bei teisėtu.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus PN veikė laikydamasi teisės aktų reikalavimų, todėl pagrindo atlyginti neturtinę žalą nėra. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis (redakcija, galiojusi pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpiu – 2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija), pagal kurias nuteistiesiems dantų šepetukai, dantų pasta, skutimosi peiliukas nėra išduodami.
Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (žr., pvz., EŽTT 2011 m. gegužės 1 d. sprendimą Ebcin prieš Turkiją, 2001 m. gegužės 10 d. sprendimą Z. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę, 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimą A. prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, konstatavo, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jo skunde nurodytos higienos priemonės nebuvo išduotos. Atsakovas nurodė, kad šių higienos priemonių išdavimas pareiškėjui nenumatytas teisės aktais. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo (b. l. 65).
Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) numatė, kad nuteistiesiems, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g. skalbiamojo muilo, 100 g. tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) 7 punktas numatė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Įvertinusi šį teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Laduna prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Timishev prieš Rusiją).
Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas.
Nagrinėjamai bylai aktualus EŽTT sprendimas byloje Melnitis prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi be kita ko tuo, kad dėl to, jog įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetuku, dantų pasta, jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. Teismas pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.
Nors EŽTT aptartoje byloje nagrinėjo skundą dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumo, nes, kaip šiame sprendime konstatuota, nagrinėjamo klausimo kontekste, suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.
Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos tiek, tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Taigi nagrinėjamoje byloje susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėtina, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų.
Teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimą asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms. Šio aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“, pagal kurį vyrams, laikomiems laisvės atėmimo vietose vieną kartą per mėnesį išduodamas dantų šepetėlis bei 4 vienetai skutimosi peiliukų, bei kartą per du mėnesius – dantų pasta. Todėl šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Taigi šioje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustačiusi neteisėtą atsakovo neveikimą teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, kuriais atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl išmokos / pašalpos jam neskyrimo. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-674-442/2015, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1136-525/2016 ir kt.).
Sprendžiant dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, EŽTT akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).
Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą.
Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra tokių duomenų nustatyta, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 300 Eur. Be kita ko, svarbiausias faktorius, į kurį šiuo atveju yra atsižvelgiama, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, yra kalinimo nepriimtinomis sąlygomis trukmė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, 93 p., 155 p.), taip pat su tuo susijusios kalinimo sąlygos.
Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą. Nagrinėjamu atveju nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Priteisiant žalą vis dėlto atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčui aktualiu metu ir tai, kad nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.
Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, o jo patirta neturtinė žala įvertintina 300 Eur (CK 6.250 str.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai, patirtai kalint Vilniaus pataisos namuose nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2015 m. liepos 7 d., atlyginti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė