Civ. byla Nr. 2A-146-450/2015

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10130-2011-5                        

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija: 42; 121.14; 121.22.;(S)

                                           VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                                              N U T A R T I S

                                                            2015 m. vasario 10 d.

                                                                      Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės, sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei, dalyvaujant apeliantų ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei V. V., atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei R. Č., Specialios įmonės „Vilniaus miesto būstas“ atstovei L. S.,

         teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, V. R., Speciali įmonė „Vilniaus miesto būstas“ dėl sprendimo panaikinimo, nuomos sutarties nutraukimo ir gyventojų iškeldinimo,

        Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus,

n u s t a t ė :             

                I. Ginčo esmė

ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“, nutraukti 2011-03-02 Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir V. R., iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad 2011-02-18 sprendimu Nr. 1-1987 Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė išnuomoti V. R. socialinį būstą (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartis nepažeidžia viešo intereso ir ieškovo ieškinys yra nepagrįstas.

Atsakovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ su ieškiniu nesutiko. SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2011-03-02 su V. R. pasirašė Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177. Nurodė, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigą, sudarė socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą.

Atsakovė V. R. nurodė, kad ginčo bute nuo 1957 m. gyveno atsakovės tėvai. Atsakovė ginčo bute gyvena nuo pat gimimo. Paaiškino, kad įsiskolinimas už butą susidarė dėl sunkios materialinės padėties, kadangi atsakovė turėjo prižiūrėti savo motiną, kuri turėjo psichinę negalią, dėl ko atsakovė turėjo palikti darbą. Atsakovė sumokėjo susidariusį įsiskolinimą ir pateikė prašymą suteikti teisę jai grįžti gyventi į ginčo butą. 2011-03-02 ginčo butas buvo išnuomotas atsakovei.

                              II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini), išnuomojimo V. R.“, nutraukė 2011-03-02 Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir V. R., likusioje dalyje ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. nutartimi išnagrinėjęs apeliacinius skundus, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinio reikalavimas iškeldinti V. R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos atmetė, panaikino ir šioje dalyje tenkino ieškinio reikalavimą - iškeldino V. R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Kitoje dalyje sprendimą paliko nepakeistą.

2014 m. kovo 19 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausias Teismas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartį panaikino ir perdavė iš naujo nagrinėti bylą apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimu buvo nutraukti nuomos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir V. R.; 2010 m. liepos 21 d. pateiktas antstolės iškeldinimo protokolas, patvirtinantis V. R. iškeldinimą iš socialinio būsto. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“ nusprendė V. R. išnuomoti 68,70 kv. m ploto socialinį būstą, kuriame ji gyveno iki Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo ir įpareigojo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudaryti su ja nuomos sutartį. 2011 m. kovo 2 d. buvo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Ieškovas ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą ir Nuomos sutartį, kaip prieštaraujančius Įstatymo nuostatoms, nes V. R. buvo suteiktas socialinis būstas, nors ji į Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto nuomos sąrašą nebuvo įrašyta. Savivaldybė argumentuoja, kad šiuo atveju socialinio būsto nuoma priskiriama prie savarankiškų savivaldybės funkcijų, todėl ji, atsižvelgusi į šią konkrečią situaciją, galėjo savarankiškai nuspręsti paskirti socialinį būstą V. R. Teisėjų kolegija sutinko su tuo, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų, tačiau tai nereiškia, kad šią funkciją savivaldybė gali vykdyti nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymų. Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį būstą turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam būstui gauti ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad V. R. gaunamos pajamos neviršija teisės aktų nustatytų dydžių, ji kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat ji nebuvo įrašyta į sąrašą asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, nėra. Taigi šiuo konkrečiu atveju Savivaldybė turėdama įstatymu įtvirtintą pareigą išnuomoti socialinį būstą tik asmeniui, atitinkančiam Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytas sąlygas, jos tinkamai neįgyvendino. Kadangi dėl savivaldybės netinkamų įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymo kyla socialinio būsto nuomininkui, t. y. socialiai jautriai šaliai, neigiami padariniai – iškeldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tai tokiu atveju turi būti įvertinamas tokių priemonių proporcingumas ir pagrįstumas. 

Pažymėjo, kad, sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Nagrinėjamu atveju  V. R. socialiniame būste (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1975 m., o byloje pateikiami duomenys, kad gyveno šiame bute nuo gimimo, nes šis kaip socialinis būstas buvo paskirtas jos motinai, kuri mirė 2010 m. liepos 12 d. Susidarę įsiskolinimai už buto nuomą, kurie taip pat buvo vienas iš pagrindų Savivaldybės reikalavimui nutraukti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010, V. R. buvo panaikinti. Nustatyta, kad V. R. nuo 2011 m. kovo mėn. apsigyvenimo socialiniame būste teisėtai, sudariusi Nuomos sutartį, byloje pateikti duomenys apie jos tvarkingos kaimynystės užtikrinimą. Po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo už akių paaiškėjo tuo metu nežinotos faktinės aplinkybės, kodėl buvo susidarę įsiskolinimai už buto nuomą ir komunalines paslaugas, t. y. dėl sunkios finansinės padėties, V. R. nedirbant, rūpinantis ir prižiūrint sunkiai sergančią motiną. Darė išvadą, kad V. R. priverstinis iškeldinimas iš buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų neproporcingas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

        Vertinant Nuomos sutarties teisėtumą turi būti atsižvelgta į Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, kad savivaldybės socialinio būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, neturi viršyti 14 kv. m, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Šiuo atveju ginčo Nuomos sutartis sudaryta tik su V. R. ir jai paskirtas 68,70 kv. m butas. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar šiuo atveju buvo Įstatymo 9 straipsnio 2 ar 3 dalyje nustatyti pagrindai, leidžiantys asmeniui paskirti didesnį nei 14 kv. m ploto socialinį būstą. Byloje pateikta duomenų, kad V. R. buvo pasiūlyta galimybė apsigyventi vieno kambario 29,39 kv. m bendro ploto bute (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymo į šį pasiūlymą nebuvo gauta. Teismams netyrus šių aplinkybių, yra neaišku, ar V. R. atsisakė apsigyventi mažesnio ploto bute, ar savivaldybės socialinio būsto fonde nebuvo laisvų mažesnio ploto butų, ar yra išlikusi galimybė V. R. perkelti į mažesnį socialinį būstą, nors jos yra reikšmingos vertinant ginčo Nuomos sutarties, jos sąlygų teisėtumą. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su V. R. ir iškeldinti ją, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priimtas, neišaiškinus, nenustačius ir neįvertinus visų reikšmingų sprendžiant tokio pobūdžio ginčą aplinkybių.

          IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinis skundas atmestinas, apeliantų atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir V. R. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo  2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistu (buvęs teismo pavadinimas Vilniaus miesto 1- as apylinkės teismas).

           Teisėjų kolegija, žodinio proceso tvarka iš naujo išnagrinėjusi bylą nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).

Ieškovas ieškiniu prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimą Nr. 1-1987 „Dėl socialinio būsto (duomenys neskelbtini) išnuomojimo V. R.“, nutraukti 2011-03-02 Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytą tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir V. R., iškeldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.

Lietuvos Aukščiausias Teismas dėl reikalavimų panaikinti sprendimą išnuomoti socialinį būstą ir sudaryti su atsakove nuomos sutartį nurodė, kad socialinio būsto nuoma yra viena iš savarankiškų savivaldybės atliekamų funkcijų, tačiau tai nereiškia, kad šią funkciją savivaldybė gali vykdyti nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Ši konstitucinė nuostata reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo šias funkcijas ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos. Taigi tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi būti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi būti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigūnų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.). Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymų. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį būstą turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam būstui gauti ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad V. R. gaunamos pajamos neviršija teisės aktų nustatytų dydžių, ji kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat ji nebuvo įrašyta į sąrašą asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, nėra. Taigi šiuo konkrečiu atveju Savivaldybė turėdama įstatymu įtvirtintą pareigą išnuomoti socialinį būstą tik asmeniui, atitinkančiam Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytas sąlygas, jos tinkamai neįgyvendino. Kadangi dėl savivaldybės netinkamų įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymo kyla socialinio būsto nuomininkui, t. y. socialiai jautriai šaliai, neigiami padariniai – iškeldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tai tokiu atveju turi būti įvertinamas tokių priemonių proporcingumas ir pagrįstumas. 

Iš esmės Kasacinis teismas konstatavo, kad Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį būstą turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam būstui gauti ir tik tada priimti atitinkamą sprendimą.

Tam, kad būtų galima išsinuomoti socialinį būstą, nepakanka duomenų apie tai, kad asmens pajamos ir turtas neviršija nustatytų dydžių. LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Įstatymo) 11 str. 3 d. numato, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Taigi, asmuo dar turi būti įrašomas į asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, sąrašus. Kaip jau pasisakyta, byloje nėra įrodymų, kad V. R. būtų buvusi įrašyta į asmenų turinčių teisę į socialinio būsto nuomą, taip pat nėra duomenų, kad V. R. būtų priskirta prie tų asmenų, kuriems taikytina išimtis (Įstatymo 11 str. 6 d.), dėl ko jai galėtų būti nuomojamas socialinis būstas nesilaikant Įstatyme numatyto eiliškumo. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimas Nr.1-1987 ir jo pagrindu 2011-03-02 sudaryta Socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N11/1177 priimta pažeidžiant Įstatymo 11 str. 3 d. numatytą reikalavimą, kuris numato, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo, todėl Sprendimas naikintinas ir jo pagrindu sudaryta Nuomos sutartis nutrauktina.

Vertinant ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovę V. R. ir kitus su ja gyvenančius asmenis iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, Kasacinis teismas nutartyje nurodė, kad sprendžiant klausimus dėl asmenų iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, turi būti atsižvelgiama į žmogaus teisę į būsto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo būste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Nurodė, kad V. R. socialiniame būste (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1975 m., o byloje pateikiami duomenys, kad gyveno šiame bute nuo gimimo, nes šis kaip socialinis būstas buvo paskirtas jos motinai, kuri mirė 2010 m. liepos 12 d. Susidarę įsiskolinimai už buto nuomą, kurie taip pat buvo vienas iš pagrindų Savivaldybės reikalavimui nutraukti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010 V. R. buvo panaikinti. Nustatyta, kad V. R. nuo 2011 m. kovo mėn. apsigyvenimo socialiniame būste teisėtai, sudariusi Nuomos sutartį, byloje pateikti duomenys apie jos tvarkingos kaimynystės užtikrinimą. Po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo už akių paaiškėjo tuo metu nebuvo žinomos faktinės aplinkybės, kodėl buvo susidarę įsiskolinimai už buto nuomą ir komunalines paslaugas, t. y. dėl sunkios finansinės padėties, V. R. nedirbant, rūpinantis ir prižiūrint sunkiai sergančią motiną. Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija padarė išvadą, kad atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas šios konkrečios bylos faktines aplinkybes bei į tai, kad nors Savivaldybė paskyrė socialinį būstą asmeniui, neatitinkančiam Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo nustatytų sąlygų, V. R. priverstinis iškeldinimas iš buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos būtų neproporcingas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Atsižvelgiant į Kasacinio teismo nutarties argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį šioje dalyje ir iškeldinti atsakovę bei kitus su ja gyvenančius asmenis iš buto nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos.

Teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama bylą žodinio proceso tvarka, įvertinusi Kasacinio Teismo argumentus dėl Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybės socialinio būsto naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, neturi viršyti 14 kv. m, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus, išreikalavo sąrašą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės departamento apie laisvus tinkamus gyventi butus (b. l. 75 - 76, b. l. 92,  t. 2). Pateikti duomenys leidžia teigti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis, yra laisvų ir tinkamų gyventi butų, tačiau jų dydis viršija įstatymo nustatytą plotą. Teismas taip pat išreikalavo duomenis iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (b. l. 89, t. 2), kurie patvirtino, kad paskutinio vertinimo metu  2014 m. vasario 13 d. V. R. nustatytas 70 procentų darbingumo lygis, t.y. asmuo pripažintas darbingu. Į teismo posėdžius kviečiama apeliantė V. R. neatvyko. Atsižvelgiant į  bylos aplinkybes, bei vertinant, jog Valstybės paramos būstui išsinuomoti įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 d. d. numato išimtis, išnuomojant socialinį būstą, kurios numato ir galimybę išnuomoti socialinio būsto padidintą plotą (kai nėra laisvų butų ir/ar išnuomojant vieno kambario butą), o variantai kokį konkretų socialinį būstą būtų galima suteikti atsakovei, teismui nepateikti, šį klausimą turi būti spręsti tam priskirta institucija.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau spręsdamas reikalavimą dėl iškeldinimo, neatsižvelgė į proporcingumo principą, todėl šioje dalyje atmetant ieškovo reikalavimą dėl iškeldinimo, keičiama sprendimo motyvuojamoji dalis, tačiau sprendimo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

          Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

n u t a r i a :

         2011 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

            Teisėjai                                                        Andrius Ignotas

                                                                                                            Asta Radzevičienė

Alma Urbanavičienė