Administracinė byla Nr. A-2277-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00019-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Tauragės AVPK), 55 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. Tauragės AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) jis dažniausiai buvo kalinamas kamerose kartu su 3 asmenimis. Kamerose įrengtas tualetas ir sanitarinis mazgas, pastatytas stalas ir dviaukštė lova, todėl, pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui teko 2–3 kv. m ploto 4 asmenims, t. y. jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatytas minimalus 3,6 kv. m plotas, tenkantis vienam asmeniui. Pareiškėjas taip pat teigė, jog kamerose yra 2 langai, kurie padengti šviesos nepraleidžiančia plėvele, ir jų negalima atidaryti. Nors kamerose buvo įrengta ventiliacija, tačiau ji buvo retai įjungiama. Kameroje Nr. 5 per langą pūsdavo žvarbus vėjas, todėl jis apie tai pranešė Tauragės AVPK viršininkui, tačiau šis jokių veiksmų nesiėmė, o paskelbus bado akciją – langas buvo sutvarkytas tik po savaitės.

Pareiškėjo teigimu, Tauragės AVPK maistas buvo duodamas tik 2 kartus per dieną, o porcijos buvo per mažos. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, nes kamerose buvo graužikų. Be to, tualetas buvo įrengtas netinkamai, iš jo sklido blogas kvapas, o kalinamiesiems nebuvo išduodamos dezinfekcinės priemonės, tualeto pertvara buvo tik 1 m aukščio. Tokiomis sąlygomis jis buvo kalinamas 110 parų. Pareiškėjas teigė, kad nurodyti pažeidimai prilyginami kankinimui, nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatas. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi bei teismų praktika ir nurodė, kad dėl Tauragės AVPK pareigūnų neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tapo dirglus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad byloje neįrodytos būtinos viešajai atsakomybei kilti sąlygos, o neįrodžius bent vienos iš jų – pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsakovas teigė, kad Tauragės AVPK pareigūnai neatliko neteisėtų veiksmų, kurie prilygo kankinimui. Atsakovas pažymėjo, kad kameroje laikomų asmenų skaičius nuolat kinta, todėl per parą vienam asmeniui tenka skirtingas plotas. Be to, 1 val. per parą asmenys vedami pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių dydis nuo 6,47 kv. m iki 13,12 kv. m, o kamerose nėra laikoma daugiau asmenų nei nustato teisės aktai. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata, taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis skundėsi Tauragės AVPK administracijai.

Atsakovas pažymėjo, kad Areštinėje asmenys laikomi pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 (toliau – ir HN 37:2009), reikalavimus, nustatyta, kad Areštinė eksploatuojama pagal HN 37:2009 reikalavimus, nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė, graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai atliekami pagal poreikį. Atsakovas nurodė, kad Areštinėje laikomų asmenų maitinimą vykdo maitinimo paslaugas teikianti įmonė, su kuria sudaryta sutartis, maistas tiekiamas pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 15:2005 „Maisto higiena“ (toliau – ir HN 15:2005) nurodytus reikalavimus pagal iš anksto sudarytą valgiaraštį. Tiek Tauragės visuomenės sveikatos centras, tiek ir Tauragės apskrities valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba patikrinimų metu jokių pažeidimų nenustatė. Atsakovas nurodė, jog kamerose yra įrengtos skaidraus stiklo orlaidės, kurios lengvai atsidaro, taip pat įrengta mechaninė vėdinimo sistema.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-614/2010 bei CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 ir 6.271 straipsniais ir nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Teismas nurodė, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, o CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatos suponuoja tvirtinimą, jog neturtinei žalai atsirasti reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, Konvencijos 1 straipsnyje nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti Konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 straipsniu, lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (2011 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje Ebcin prieš Turkiją; 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Z. ir kt. prieš Jungtinę Karalystę ir 1998 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje A. prieš Jungtinę Karalystę).

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

Teismas nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad buvimo Areštinėje metu jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Teismas, įvertinęs Tauragės AVPK operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2015 m. vasario 17 d. tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis, nustatė, kad skirtingais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose ir visu pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu jis buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai atitiko Įsakymo nuostatas.

Teismas nurodė, kad iš Tauragės visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo akto Nr. AK-31 matyti, jog atlikus Areštinės periodinį patikrinimą dėl Areštinės eksploatavimo pagal HN 37:2009 reikalavimus, nustatyta, kad Areštinė eksploatuojama pagal HN 37:2009 reikalavimus. Be to, byloje esantys atsargų nurašymo aktai patvirtina, kad 2012–2013 metais buvo atliekamas Areštinės remontas. Iš įrašų Graužikų ir vabzdžių kontrolės darbų atlikimo žurnale teismas nustatė, jog nuo 2012 metų balandžio mėnesio Areštinėje periodiškai buvo vykdoma graužikų ir vabzdžių kontrolė.

Teismas konstatavo, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad į Areštinę maistas buvo tiekiamas 2 kartus per dieną, o tiekiamo maisto normos mažos, nes Tauragės apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2011 m. sausio 13 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akte Nr. 0144973 nurodyta, kad asmenys Areštinėje maitinami 3 kartus per dieną. Ten pat pažymėta, kad Areštinės prašymų, skundų registracijos kortelėje vartotojų skundų neužregistruota. Byloje esantis uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Girupis“ 2011 m. spalio mėnesio valgiaraštis patvirtina, jog Areštinėje maistas buvo tiekiamas pagal iš anksto patvirtintą valgiaraštį, nustatytais kiekiais.

Teismo teigimu, nors pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų jis patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, tapo dirglus, nervingas, tačiau duomenų apie savo sveikatos būklę, fizines ar psichines savybes, reikšmingas sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, į bylą nepateikė. Taip pat nenustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Teismas nurodė, kad iš įrašų, esančių 2011–2013 metų medicininių patikrinimų žurnaluose, matyti, jog pareiškėjo buvimo Areštinėje laikotarpiu jis esminių nusiskundimų sveikata neturėjo.

III.

Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas klaidingai nurodė, kad nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. jis kameroje buvo laikomas vienas, ir teigia, kad tuo metu jis buvo kalinamas su T. N.. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad graužikų kontrolė vykdoma nuo 2012 metų, todėl iki 2012 metų kamerose buvo graužikų. Pareiškėjas teigia, kad kamerų langai yra užkalti skardomis, todėl nėra galimybės jų atidaryti, o lange įstatyta orlaidė yra per maža vėdinimui, mechaninė ventiliacija neveikė. Be to, pareiškėjas pažymi, kad skunde nurodė, jog 2011 m. spalio 21 d. jis buvo atvežtas į Tauragės AVPK ir patalpintas į kamerą, kurioje buvo išdaužti keli blokeliai, todėl šioje kameroje buvo labai šalta ir pūtė vėjas. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kameroje nebuvo jokios kėdės, iš tualeto sklisdavo blogas kvapas, o maistas jam buvo tiekiamas tik 2 kartus per dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tauragės AVPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo iš esmės tuos pačius pagrindinius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą ir papildomai pažymi, jog pareiškėjo teiginys, kad nuo 2013 m balandžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. jis buvo patalpintas su T. N., yra nepagrįstas, nes Areštinės viršininkas T. M. patvirtino, kad 2015 m. vasario 17 d. tarnybiniame pranešime pateikti duomenys yra teisingi. Taip pat klaidingas pareiškėjo teiginys, kad nuo 2011 m. iki 2012 m. balandžio 1 d. kamerose buvo graužikų ir vabzdžių, nes 2012 m. kovo 22 d. buvo pasirašyta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Rudagys“, vykdančia kenkėjų kontrolę ir naikinimą. Iki šios sutarties pasirašymo Areštinėje periodiškai buvo atliekama graužikų ir kenkėjų kontrolė bei naikinimas. Tuo rūpindavosi valstybės įmonė „Tauragės ligoninė“.

Atsakovas nurodo, kad iš pateikto Tauragės apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2011 m. sausio 13 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akto Nr. 0144973 matyti, kad asmenys Areštinėje maitinami 3 kartus per dieną, Areštinės prašymų, skundų registracijos kortelėje vartotojų skundų neužregistruota. Remiantis Tauragės visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu Nr. AK-31, kuriame pažeidimų nebuvo nustatyta, pareiškėjo skundo argumentas, kad nėra tinkamai įrengti langai, yra nepagrįstas. 2012 metais, 2013 metų pirmame pusmetyje Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų neatliko, tačiau tuo metu buvo atliekamas Areštinės remontas. Atsižvelgiant į Tauragės visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo aktą Nr. AK-115, nustatyta, jog tuo metu mechaninė patalpų vėdinimo sistema neveikė, bet areštinės kameros vėdinamos per langus (orlaides).

Atsakovas teigia, kad visose kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis HN 37:2009 20 punktu, t. y. sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, Tauragės visuomenės sveikatos centro atliekamų patikrinimų metu pažeidimų šioje srityje nerasta. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai yra nepagrįsti ir teisiškai įrodymais nepatvirtinti.

Pareiškėjas teigia, kad kameroje nebuvo nė vienos kėdės. Pirminiame skunde dėl kėdžių skaičiaus pareiškėjas nesiskundė, todėl nėra pagrindo įrodinėti naujas aplinkybes.

Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko jo sveikata, taip pat, kad dėl netinkamų sąlygų areštinėje kreipėsi su skundais ar prašymais į kitas institucijas. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o tik apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo lemti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, pareiškėjui A. V. pagal CK 6.271 straipsnį. Pareiškėjas teigia, kad jis nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis (pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei 3,6 kv. m; kamerose buvo vabzdžių ir graužikų; kamerų langai buvo užtamsinti ir neatsidarė; per langą nepateko šviesa; nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo sistemos; tualetas atskirtas tik 1 m aukščio sienele; pareiškėjas buvo maitinamas tik 2 kartus per dieną), dėl kurių patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais (55 000 Lt (15 929,10 Eur)).

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, pateiktus įrodymus, nustatė, jog nėra sąlygų, kurioms esant pagal CK 6.271 straipsnį kyla valstybės prievolė atlyginti neturtinę žalą, t. y. nustatė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis buvo laikomas Areštinėje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, dėl kurių patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti visus jo teisių pažeidimus, nurodytus jo skunde.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Akcentuotina tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

Taigi priimto teismo sprendimo išvados turi būti paremtos įrodymais, o ne prielaidomis ir / ar išimtinai tik pareiškėjo skunde nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Todėl nagrinėjamu atveju vertinant, ar yra visos CK 6.271 straipsnyje nurodytos sąlygos, kurioms esant kyla valstybės prievolė atlyginti pareiškėjui A. V. neturtinę žalą, remiamasi visais byloje pateiktais įrodymais bei šių įrodymų visuma, įrodymai, iš jų ir pareiškėjo paaiškinimai, vertinami vadovaujantis minėtomis proceso normomis ir principais.

V.

Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Tauragės AVPK neteisėtų veiksmų (neveikimo), nurodydamas, kad Tauragės AVPK neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų areštinėje, todėl šioje byloje svarbiausia nustatyti, ar Tauragės AVPK užtikrino pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas ir nepažeidė jo teisių. 

Pareiškėjas teigia, jog Areštinėje buvo vabzdžių ir įvairių graužikų, kurie sugrauždavo pareiškėjo asmeninius daiktus ir maistą.

HN 37:2009 53 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, o esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją).

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Iš bylos duomenų matyti, jog  Areštinėje graužikų ir vabzdžių kontrolės darbus atlieka UAB „Rudagys“. Byloje yra pateikta graužikų ir vabzdžių kontrolės darbų atlikimo žurnalo kopija (b. l. 19–20), iš kurios matyti, kad Areštinėje nuo 2012 m. balandžio 1 d. buvo atliekami graužikų ir vabzdžių naikinimo darbai. Be to, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad iki to laiko, kol buvo pasirašyta sutartis su UAB „Rudagys“, graužikų ir vabzdžių kontrole rūpindavosi valstybės įmonė „Tauragės ligoninė“. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Areštinės administraciją dėl graužikų ar vabzdžių ar prašęs juos išnaikinti. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog Areštinė nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir taip buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas teigia, jog kamerų langai buvo užtamsinti ir neatsidarė, nebuvo mechaninės patalpų vėdinimo sistemos, buvo tamsu, o penktoje kameroje buvo išdaužti keli blokeliai, todėl pūtė vėjas. Su šiais pareiškėjo argumentais teisėjų kolegija taip pat nesutinka, nes iš byloje esančių Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 21–25) matyti, jog jokių pareiškėjo nurodytų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog maistas jam buvo tiekiamas tik 2 kartus per dieną, tačiau iš byloje esančio Tauragės apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2011 m. sausio 13 d. Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo akto Nr. 0144973 (b. l. 26–29) matyti, jog jokių pažeidimų nenustatyta. Iš byloje esančio UAB „Girupis“ 2011 m. spalio mėnesio valgiaraščio (b. l. 30–31) matyti, jog jis sudarytas tinkamai, pareiškėjui maistas buvo tiekiamas 3 kartus per dieną ir tinkamomis porcijomis, byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti priešingas išvadas, todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentu dėl netinkamo maitinimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad kalinimo metu jam teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto.

Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Įsakymo 1.3.1 punktu, kuriame nustatytas reikalavimas, kad asmeniui tektų 3,6 kv. m plotas, kadangi nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu, kuriame nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad turi būti vadovaujamasi būtent Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. Nr. 5-V-356 įsakymu patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015).

Iš byloje esančio Tauragės AVPK operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko T. M. 2015 m. vasario 17 d. Tarnybinio pranešimo Nr. 85-PR2-3138 (b. l. 73) matyti, jog pareiškėjas jo laikymo Areštinės kamerose metu buvo kalinamas antroje kameroje, kurios plotas 13,12 kv. m, – nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. birželio 20 d. su 2 asmenimis, nuo 2013 m. balandžio 30 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. su 2 asmenimis; trečioje kameroje, kurios plotas 12,68 kv. m, – nuo 2011 m. liepos 18 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. su 2 asmenimis; ketvirtoje kameroje, kurios plotas 12,60 kv. m, – nuo 2011 m. spalio 3 d. iki 2011 m. spalio 10 d. su 2 asmenimis; penktoje kameroje, kurios plotas 11,86 kv. m, – nuo 2011 m. spalio 19 d. iki 2011 m. spalio 24 d. su 2 asmenimis, nuo 2012 m. sausio 31 d. iki 2012 m. kovo 6 d. su 3 asmenimis, nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2012 m. balandžio 24 d. su 2 asmenimis, nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2013 m. kovo 19 d. su 3 asmenimis; septintoje kameroje, kurios plotas 6,74 kv. m, – nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. balandžio 23 d. buvo kalinamas vienas. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis konstatuotina, kad pareiškėjas 114 dienų buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnis gyvenamasis plotas nei nustatyta teisės akte.

Pareiškėjas teigia, kad tualeto įrengimas kamerose žemino jo orumą, nes jis negalėjo netrukdomas privačiai pasinaudoti tualetu.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį pareiškėjo nurodomą jo teisių pažeidimą, akcentuoja, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją). Dėl to šiuo atveju turi būti nustatyta, ar Areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai pasinaudoti tualetu.

Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Šiuo atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto.

Atsakovas nurodė bendro pobūdžio teiginius, jog atitvarai kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, bei rėmėsi Tauragės visuomenės sveikatos centro 2011 m. kovo 31 d. patikrinimo aktu Nr. AK-31, kuriame nėra nurodytų konkrečių techninių sanitarinių mazgų, įrengtų kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, duomenų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad HN 37:2009 20 punkte nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose drauge su kitais asmenimis, o atsakovo pateikti bendro pobūdžio teiginiai nepatvirtina, kad tualetai kamerose buvo įrengti taip, jog pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti tualetu ir nepatirti nepatogumų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti pareiškėjo argumentus, jog jam naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas privatumas ir jis jautė nepatogumus, pagrįstais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad kamerose nebuvo kėdžių. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, jog kamerose nebuvo kėdžių, kadangi pareiškėjas šio argumento nenurodė skunde.

VI.

Pareiškėjas prašo priteisti jam 55 000 Lt (15 929,10 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai akcentuotina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį ((šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2013 m. gegužės 3 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 800 Lt minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 850 Lt minimalus darbo užmokestis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt minimalus darbo užmokestis); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (pavyzdžiui, už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis (kameros plotas per mažas) priteisiama nuo 3 iki 5 eurų (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnis plotas nei nustatyta teisės akte, bei kalinimo metu jis patyrė papildomus nepatogumus (nebuvo užtikrinta galimybė privačiai naudotis tualetu), tačiau nėra duomenų, jog dėl tokių kalinimo sąlygų jam būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės, į tai, kad pareiškėjas nesikreipė nei į Areštinės administraciją, nei į kitas institucijas dėl šių kalinimo sąlygų, jog buvo nustatyti ne visi pareiškėjo nurodyti pažeidimai. Be to, atkreiptinas dėmesys į Areštinės specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, bei nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina, priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės AVPK, priteisia 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė