Civilinė byla Nr. e2A-303-267/2018

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07106-2017-6

                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1.; 1.3.5.3.4.; 1.3.5.7.; 3.1.7.11.;3.3.1.20.;

(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,

           teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. K. ir atsakovės UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1027-291/2017 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir  neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

                                                                     I. Ginčo esmė

1. Ieškovas K. K. ieškiniu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2017-08-02 sprendimą Nr. DGKS-3914 darbo byloje Nr. APS-116-10970/2017 ir priteisti ieškovui iš atsakovės 1160,85 Eur nesumokėto darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2017 m. birželio 21 d.; nesumokėto darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 1160,85 Eur delspinigius nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio sumos, paskaičiuotos iki 2017 m. birželio 21 d.; delspinigius, paskaičiuotus nuo laiku nesumokėtos darbo užmokesčio sumos nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos. Nurodė, kad nuo 2007-07-17 iki 2017-05-31 dirbo įmonėje vairuotoju-konduktoriumi. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną, tačiau pagal susiformavusią ilgalaikę praktiką vežant keleivius tam tikrais maršrutais jam teko dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nemokėjo jam viso priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną, o mokėjo darbo užmokestį tik už faktiškai nuvažiuotą laiką nuo UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ autobusų stoties iki nustatyto maršruto galutinės stotelės ir grįžimą maršrutu atgal, nesumokėdama viso priklausančio darbo užmokesčio už visą darbo dieną. Darbdavys taip pat sumokėdavo už 20 min. darbo pradžioje ir 20 min. darbo pabaigoje, šis laikas buvo skirtas transporto priemonei paruošti, sutvarkyti, nuplauti, nors realiai šio laiko buvo mažai. Mano, kad į darbo laiką turi būti įskaitytas visas kitas priverstinių stovėjimų tarp maršrutų laikas, už jį turi būti mokamas darbo užmokestis. Pertraukų metu ieškovas buvo materialiai atsakingas tiek už autobusą, tiek už gautas iš keleivių lėšas, todėl jis negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp maršrutų laiku.

2. Atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Ieškovui buvo vedama suminė darbo laiko apskaita. Ieškovas dirbo slenkančiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dieną ieškovas vykdavo jam nustatytais maršrutais, kurių pastovus grafikas yra sudarytas ir suderintas su Šiaulių rajono savivaldybe. Ieškovo nurodomi tarp kiekvieno maršruto susidarantys stovėjimai negali būti traktuojami kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios yra įskaitomos į darbo laiką ir už jas apmokama. Ieškovas, dirbdamas vairuotoju-konduktoriumi, pertraukų tarp reisų metu neatlieka jam pavestų darbinių funkcijų, todėl minimas pertraukų laikas neįtraukiamas į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas laisvą laiką gali leisti savo nuožiūra, draudimo palikti autobusą ir kasą nėra. Vairuotojams už pinigų saugojimą nėra mokama. Laisvą tarp maršrutų laiką ieškovas galėjo leisti savo nuožiūra. Pareigos vairuotojui-konduktoriui pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų būti autobuse autobusų stotyje ar bendrovės teritorijoje nėra. Ieškovas turėjo grafiką, su kuriuo kiekvieną mėnesį buvo supažindinamas pasirašytinai, kuriame buvo nurodytas maršrutų išvykimo ir parvykimo laikas. Ieškovas pertraukų tarp maršrutų metu darbo vietoje faktiškai nebūdavo, o pertraukas, atsakovui priklausančia transporto priemone – autobusu – leisdavo savo gyvenamosios vietos ir kitais adresais, kurie darbo grafikuose nėra nurodyti.

                            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Šiaulių apylinkės teismas Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atsakovei atmetė. Iš ieškovo K. K. priteisė atsakovei UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

4. Ieškovas patvirtino, kad jam buvo žinomi darbo grafikai, bei tarp maršrutų esančios pertraukos, administracija apie tai jį informavo, galimybė susipažinti su grafikais buvo sudaryta. Be to, ieškovas neneigė tos aplinkybės, kad buvo supažindintas su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais. Atsakovė patvirtino ir ieškovas to nepaneigė, kad ieškovui nebuvo nustatyta pareiga pertraukų tarp maršrutų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje, jis tuo metu savo laiku galėjo disponuoti savo nuožiūra. Nors ieškovas ir nurodo, kad tuo metu dažnai būdavo transporto priemonėje, tačiau tai buvo jo pasirinkimas, o ne darbdavio nurodymas. Pats ieškovas neneigė aplinkybės, kad kartais per ilgąją pertrauką vykdavo į namus su autobusu. Teismas atmetė ieškovo teiginį, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis turėjo remontuoti transporto priemonę ar ją valyti, nes įmonėje dirba kvalifikuoti šaltkalviai, kuriems pagal pareigų pobūdį buvo pavesta remontuoti transporto priemones. Įmonėje taip pat dirbo autobusų plovėjas. Be to, ieškovas neneigia, kad kai kuriais atvejais ieškovas informuodavo darbdavį, kad pertraukų tarp maršrutų metu ar kitu laiku reikia atlikti transporto priemonių remontą, tai buvo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką jam buvo apmokama. Ieškovas nurodo, kad sumažėjo atlyginimas, nes anksčiau tokių remontų būdavo atliekama daugiau, bet esant įmonėje šaltkalviui ši situacija pasikeitė. Ieškovo argumentus dėl transporto priemonių plovimo pertraukų metu teismas pripažino nepagrįstais, kadangi atsakovės vadovo 2006-03-28 įsakymu dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams autobusų plovimui skirta 20 minučių ir nustatyta, kad šis darbo laikas apmokamas, pretenzijų dėl šio laiko pailginimo ieškovas administracijai neteikė. Teismas pažymėjo, kad pareiginiuose nuostatuose nurodyta, jog vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija yra vairuoti transporto priemonę (2.3 punktas), ir šiuose nuostatuose nėra numatyta ieškovo pareigos remontuoti transporto priemonę, ją plauti ar atlikti kitas su tiesioginėmis pareigomis nesusijusias funkcijas. Kaip patvirtino ieškovas, jokių rašytinių darbdavio nurodymų dėl kitų, nei darbo sutartimis sulygtų, pareigų atlikimo jiems nebuvo teikta, ieškovas, būdamas pavyzdingas darbuotojas, pats savo iniciatyva norėjo palaikyti geresnę autobuso būklę. Ieškovas taip pat patvirtino, kad pertrauktų tarp maršrutų metu kartais su juo susisiekdavo dispečerė, kuri paprašydavo vykti kitu maršrutu, o jam sutikus vykti, toks laikas buvo įskaitomas į darbo laiką ir buvo tinkamai apskaitomas ir apmokamas. Teismas pripažino, kad pertraukų tarp maršrutų metu ieškovas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, nebuvo darbdavio įpareigotas būti nuolat pasiekiamas, kad jį būtų galima iškviesti vykti kitu maršrutu, o net ir jam atsisakius vykti kitu maršrutu, jokios sankcijos negalėjo būti taikomos, per pertraukas galėjo laisvai disponavo savo laiku, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Ieškovas ilgą laiką dirbo UAB „Kuršėnų autobusų parkas“, žinojo apie darbo grafikus ir maršrutus, grafikai buvo su juo derinami, patvirtino, kad gaudavo atsiskaitymo lapelius, turėjo galimybę, esant neaiškumams, pasitikslinti informaciją pas įmonės administraciją ar buhalterį, todėl turėjo suprasti kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas. Nors ieškovas nurodė, kad nežinojo apie suminės darbo laiko apskaitos taikymą įmonėje, tačiau teismas sprendė, kad ieškovui, kaip profesinės sąjungos atstovui įmonėje, tvarka buvo žinoma, tačiau galimai nežinomas šios darbo apskaitos įvardijimas. Atmetus pagrindinį ieškovo reikalavimą, teismas sprendė, kad nepagrįstas yra ieškovo reikalavimas priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat delspinigius už minėtą laikotarpį, kadangi šiuo metu galiojanti DK redakcija nenumato darbdaviui prievolės apmokėti už laiką tarp maršrutų, kuriuo metu vairuotojai nevykdo jiems pavestų darbo funkcijų. Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.

                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovas K. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

     5. 1. Apelianto nuomone, teismas priimdamas sprendimą, netinkamai taikė ir vertino materialinės ir procesinės teisės normas, neįvertino visų svarbių aplinkybių, reikalingų teisingam ir nešališkam bylos išnagrinėjimui.

     5.2. Apeliantas tvirtina, kad nei su juo sudarytoje darbo sutartyje, nei vėlesniais pakeitimais nėra įtvirtinta, kad ieškovui bus taikoma suminė darbo laiko apskaita. Be to, apeliantas su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo pasirašytinai nėra supažindintas. Suminės darbo laiko apskaitos įvedimas nebuvo suderintas su profesine sąjunga, todėl apeliantas įsitikinęs, kad atsakovės įmonėje suminė darbo laiko apskaita apeliantui negali būti taikoma.

     5.3. Teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės normas nustatančias pertrauką pailsėti ir pavalgyti ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovui DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata netaikoma. Atsakovė nepagrįstai neįskaitė tarp maršrutų susidarančių stovėjimų į darbo laiką, pripažindama juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kadangi apeliantui už stovėjimą tarp maršrutų laiką privalėjo būti mokamas darbo užmokestis. Apeliantas laikosi pozicijos, kad tarpai tarp maršrutų turėjo būti laikomi papildomomis pertraukomis ir jos turėjo būti įtrauktos į darbo laiką ir už jį turėjo būti apmokama. Tarpuose tarp maršrutų apeliantas buvo darbdavio pavaldume, atliko kitas darbines funkcijas, todėl negalėjo laisvai disponuoti savo laiku.

6. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovo priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisti 837,67 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

     6. 1. Jokių prielaidų ir sąlygų mažinti išlaidas teismo sprendime numatytais pagrindais įstatymas nenumato. Apeliantė yra įsitikinusi, jog byla yra sudėtinga, o bylos dokumentų apimtis yra didelė. Ieškovą atstovavo net dvi profesinės sąjungos atstovės, turinčios aukštąjį universitetinį teisinį išslavinimą, todėl ieškovas neturėtų būti laikomas silpnesniąja šalimi. Teismas pripažino, kad atsakovės prašomos išlaidos už advokato pagalbą nesiekia LR Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose “Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)” nustatytų maksimalių dydžių. Apeliantė tvirtina, kad esant didelei dokumentų apimčiai jų kopijavimo paslaugų išlaidos turi būti atlygintos. Aplinkybė, jog tas pats advokatas atstovauja net penkiose bylose nėra ir negali būti pagrindu mažinti bylinėjimosi išlaidų priteisimą šioje byloje. Be to, teismo posėdžių metu sugaištas laikas taip pat turi būti atlygintas ir tai nepriklauso nuo bylų skaičiaus.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

    7.1. Apelianto argumentai dėl jo nežinojimo apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą, yra nepagrįsti ir atmestini. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje buvo įvesta 2004 m., ieškovas darbo sutartį sudarė 2007-07-17, t. y. esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai. Darbuotojų profesinė sąjunga bendrovėje įsisteigė tik 2015-11-23, todėl neteisus apeliantas tvirtindamas, kad 2004-01-02 įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga.

     7.2. Apeliantui netaikoma DK 158 str. 1 d. nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Apeliantas pertraukų taip reisų metu neatlikdavo jokių jam pavestų darbinių funkcijų, todėl apelianto faktiškai dirbtas laikas pagal realius maršrutų grafikus pagrįstai pripažintas pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir neįtrauktas į faktiškai išdirbtą darbo laiką (DK 143 str. 2 d. 5 p.). Papildomos ir specialios pertraukos, kaip kad stovėjimai tarp maršrutų, pas atsakovę nėra nustatytos ir negali būti taikomos, todėl apelianto reikalavimai dėl stovėjimų tarp maršrutų trukmės laikymo papildomomis ir specialiomis pertraukomis yra nepagrįsti ir atmestini.

     7.3. Apelianto minimas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas, kad tai turėtų būti laikoma darbo laiku, dėl paminėtų faktinių aplinkybių nepanašumo, negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pertraukų tarp maršrutų metu apeliantas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, nebuvo darbdavio įpareigotas būti nuolat pasiekiamas, todėl galėjo laisvai disponuoti savo laiku. Tai reiškia, kad šiuo laiku apeliantas galėjo tenkinti savo poreikius, ilsėtis ir pan., t. y. šiuo laiku jis nebuvo darbdavio žinioje ir nevykdė darbinių funkcijų. Autobusai yra rakinami, paliekami autobusų stovėjimo stotyje arba bendrovės teritorijoje, abi teritorijos stebimos vaizdo kameromis, yra atskirtos nuo kitų miesto teritorijų, tokiu būdu bendrovė pati prisiima pareigą ir riziką užtikrinti tiek autobuso, tiek jame esančio turto saugumą.

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas K. K. prašo apeliantės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

    8.1. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifiką, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios,  ieškovas nesinaudojo advokatų ar advokatų padėjėjų pagalba, be to, atsakovė (darbdavė), kaip juridinis asmuo, yra stipresnioji proceso šalis, kuri nagrinėjamoje byloje naudojosi advokato teisine pagalba. Darbo ginčas darbdavio požiūriu nebuvo itin sudėtingas, nors bylos apimtis yra nemaža, tačiau dalį esminės ginčo sprendimui bylos medžiagos sudaro teismo išreikalauta medžiaga, be to, įvyko tik du teismo posėdžiai. Teisme nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos tarp to paties atsakovo ir kitų bendrovės vairuotojų, šiose bylose atsakovei atstovauja tas pats advokatas, todėl teismas pagrįstai sumažimo atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų

9. Byloje kilo ginčas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo, sprendžiant reikalavimus susijusius su darbo laiko režimu keleivių vežimo įmonėje. 

10. Pažymėtina, kad, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.

     Dėl darbo užmokesčio ir teisės normų, reglamentuojančių suminę darbo laiko apskaitą taikymo pažeidimo

11. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia argumentu, kad su juo sudarytoje darbo sutartyje nėra įtvirtinta, kad ieškovui bus mokamas darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitą, su atsakovės direktoriaus 2004-01-02 įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, ieškovas pasirašytinai nesupažindintas, todėl apelianto atžvilgiu suminė darbo laiko apskaita negali būti taikoma.

12. Byloje nustatyta, kad ieškovas K. K. ir atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ 2007 m. liepos 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 254, pagal kurią ieškovas nuo 2007-07-17 pradėjo dirbti pas atsakovę autobuso vairuotoju-konduktoriumi, kuria sulygta, kad ieškovas dirba pagal nustatytą grafiką 8 val. per dieną. Detalus ieškovo pareigybės aprašymas ir priskiriamos funkcijos yra nurodytos vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose. Darbo sutarties šalys susitarė, kad ieškovas dirbs 8 valandų darbo dieną pagal patvirtintą darbo grafiką, mokant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlygį ir priedus. Vadinasi, šalys susitarė dėl būtinųjų sutarties sąlygų. Ieškovas, prieš pradėdamas dirbti pas atsakovę, buvo supažindintas su bendrovės vidaus teisės aktais: vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, įsakymais ir t. t., o su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, įsakymais ieškovas buvo supažindintas pasirašytinai. Byloje taip pat nustatyta, jog dar iki ieškovo priėmimo į darbą UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ autobuso vairuotojams-konduktoriams buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita 2004 m. sausio 2 d. UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ direktoriaus įsakymu Nr. 1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“. Paties ieškovo pripažinta, kad pasirašydamas darbo sutartį su atsakove, jis suprato, jog turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iš anksto sudarytą darbo grafiką ir kad jo darbas priklauso nuo kiekvieną dieną besikeičiančio darbo grafiko. Darbo tvarkos taisyklėse yra numatyta, kad vairuotojas-konduktorius dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą. Teismo vertinimu reikšminga tai, kad kiekvieną mėnesį apeliantas buvo susipažindintas su darbo grafikais, kiekvieną mėnesį jam būdavo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį apeliantas gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, tokį ilgą laiko tarpą apeliantui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos, dėl to jokių pretenzijų darbdaviui nereiškė. Svarbu ir tai, kad bendrovėje įsteigus profesinės sąjungos „Sandrauga“ padalinį, apeliantas nuo 2015-11-23 išrinktas pirmininko pavaduotoju, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose išdėstyta informacija buvo susipažinęs ir tai patvirtino savo parašais. Įvertinęs tai, bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas tikrai turėjo suprasti kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas ir negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomą suminę darbo laiko apskaitą ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apelianto argumentus, jog jis nežinojo, kad dirba pagal suminę darbo laiko apskaitą, pagal kurią jam ir apmokama, atmeta kaip nepagrįstus.

13. Apeliaciniame skunde apeliantas akcentuoja, kad darbdavio priimami įsakymai ir kiti lokaliniai teisės aktai, keičiantys darbuotojo teisinę padėtį darbo teisiniuose santykiuose yra neatsiejama darbo sutarties dalis bei remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Akivaizdu, kad suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje buvo įvesta dar 2004 metais ir nebuvo keista. Apeliantas su darbdaviu darbo sutartį sudarė 2007-07-17, t. y. bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, todėl daug anksčiau, negu sudaryta darbo sutartis, priimtas įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitą niekaip negalėjo pakeisti apelianto teisinės padėties darbo santykiuose, nes jis tuo metu dar pas atsakovę nedirbo.

14. Apeliantas užsimena, kad suminė darbo laiko apskaita gali būti įvesta atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę ir teigia, kad atsakovė siekia paneigti įstatymo nustatytą profesinės sąjungos teisę dalyvauti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo procese. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje įvesta ir taikoma vairuotojams – konduktoriams nuo 2004 m. sausio 2 d., kai bendrovėje nebuvo įsteigtos darbuotojų profesinės sąjungos, kuri aptariamoje bendrovėje įsisteigė tik 2015 m. lapkričio 23 d., todėl ieškovo teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d. įsakymas nebuvo derintas su profesine sąjunga, vertintini kaip nepagrįsti.

     Dėl DK158 straipsnio taikymo pažeidimo

15. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo atžvilgiu netaikė DK 158 straipsnio l dalies nuostatas, nes stovėjimai tarp maršrutų turėjo būti laikomi papildomomis pertraukomis, darbdavys jas privalėjo įtraukti į darbo laiką ir už jas apmokėti. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

16. DK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys (DK 144 str. 2 d.). Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų (DK 144 str. 3 d.). Pagal DK 144 straipsnio 4 dalį nurodytomis sąlygomis galima dirbti ne bet kokius darbus, o tik darbus, nurodytus Vyriausybės patvirtintame sąraše. Toks sąrašas darbų, kai darbo laikas gali būti iki dvidešimt keturių valandų per parą, buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“ (aktas neteko galios 2017-07-01). Atkreiptinas dėmesys, kad dirbant sąraše nurodytus darbus, darbo dienos (pamainos) trukmė gali būti ilgesnė negu aštuonios valandos tik tais atvejais, jeigu darbo ar gamybos pobūdis neleidžia organizuoti darbą nustatant darbo dienos (pamainos) trukmę, neviršijančią aštuonių valandų. Į minėtą sąrašą įtraukti vairuotojai, dirbantys transporto srityje. Taigi, minėta išimtis, t. y., įvesta suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje, ieškovui, kaip atsakovės bendrovėje dirbančiam darbuotojui vairuotoju-konduktoriumi, taikoma teisėtai, remiantis Vyriausybės nutarimu ir DK 144 nuostatomis.

17. Ieškovo, kaip bendrovės, užsiimančios transporto veikla, teikiančios keleivių vežimo paslaugas už atlyginimą, darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sąlygas, darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas), parengtas vadovaujantis 2002 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliąja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo, taikoma mobiliesiems darbuotojams, dirbantiems Europos Sąjungos valstybėse narėse įsteigtose įmonėse, dalyvaujančiose reglamente (EB) Nr. 561/2006.

18. Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse 1.8 punkte nustatyta, kad kelių transporto srityje dirbantiems darbuotojams, įskaitant ir atsakovės įmonėje dirbančius vairuotojus – konduktorius vietiniais susisiekimo maršrutais, netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios suteikimo. Taigi, pagal šią poįstatyminio teisės akto normą, transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos trukmę bei jos pradžią, taikytini Darbo ir poilsio laiko ypatumai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, todėl dėl ieškovo pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, šios pertraukos įskaitymo į darbo laiką, apmokėjimo sąlygų, taikytinas minėtas poįstatyminis aktas. Akivaizdu, kad minėtas nutarimas nenumato maksimalios pertraukos trukmės, todėl darbdavys neturi imperatyvios pareigos mokėti apeliantui darbo užmokesčio už šių pertraukų laiką. Atsižvelgiant į tai, darbdavys, apskaičiuodamas ieškovo faktiškai dirbtą laiką pagal realius maršrutų grafikus pagrįstai šį laiką pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiškai išdirbtą darbo laiką.

19. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apelianto argumentus dėl stovėjimų tarp maršrutų trukmės laikymo papildomomis ir specialiomis pertraukomis ir apmokėjimo už jas. Pažymėtina, kad papildomų ir specialių pertraukų, kurios įskaitomos į darbo laiką, suteikimą reglamentuoja DK 159 straipsnis, kurio 4 dalis nurodo, kad papildomų ir specialių pertraukų nustatymo tvarką tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-02-03 nutarimu Nr. 160 patvirtintoje „Papildomų ir specialiųjų pertraukų, įskaitomų į darbo laiką, nustatymo tvarkoje“ yra labai aiškiai numatyta, kad papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vieta šių pertraukų metu turi būti nustatyta kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse (tvarkos 3, 17 p). Vyriausybės nutarime išvardintuose ir pas darbdavį esančiuose dokumentuose tokių papildomų ir specialių pertraukų, kaip kad stovėjimai tarp maršrutų, nėra numatyta, taigi, tokios pertraukos nėra nustatytos ir už jas negali būti apmokama.

20. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog yra draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Teisėjų kolegija minėjo, kad darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus šiose veiklos srityse nustato Vyriausybė ir jai minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ (1.8 p.) numatyta, jog transporto srityje DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata netaikoma, todėl apeliantui pagrįstai yra taikomos minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatos.

    Dėl darbo laiko ir buvimą darbdavio žinioje reglamentuojančių teisės normų taikymo pažeidimo

21. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad stovėjimų tarp maršrutų metu apeliantas turi būti laikomas esančiu darbdavio žinioje, nes jis buvo priklausomas nuo darbdavio, negalėjo visiškai laisvai disponuoti savo laiku, nebuvo visiškai atribotas nuo darbo funkcijų, buvo materialiai atsakingas už jam patikėtą turtą. Apeliantas savo teiginius grindžia Teisingumo Teismo praktika suformuota byloje Nr. C-266/14.

22. Laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam būti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi būti apmokama (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-1302-259/2016; kt.).

23. Pertraukų tarp maršrutų metu apeliantas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiūra, neprivalėjo būti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo būti nuolat pasiekiamu, kad galėtų iškviesti atlikti kito pobūdžio darbą, neprivalėjo vykti kitais maršrutais, atlikti kitą jam darbdavio nepavestą darbą, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks šias pertraukas į faktiškai išdirbtą darbo laiką. Byloje nustatyta, kad pagalbinių darbų, galimų atlikti nevairuojant transporto priemonės ir kurių atlikimo laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę, ieškovui, pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus, nepriklausė atlikti ir jis jų neatliko. Darbo sutartimi ieškovui buvo pavesta atlikti darbą, susijusį su transporto priemonės – autobuso vairavimu, bei keleivių ir jų bagažo aptarnavimu. Paties apelianto procese pripažinta, kad vairuotojams-konduktoriams 20 minučių iki darbo pradžios buvo skiriamas laikas susitvarkyti transporto priemonę ir pasiruošti darbui ir buvo skiriama 20 minučių po darbo išsivalyti transporto priemonės vidų; autobuso išorę plaudavo bendrovėje priimtas plovėjas; autobusą remontuodavo taip pat kiti kompetentingi bendrovės darbuotojai. Už minėtus laikotarpius apeliantui buvo apmokama. Jei maršrutų metu iškildavo būtinybė pačiam vairuotojui atlikti transporto priemonės remontą, tai būdavo pažymima kelionės lapuose ir už šį laiką apeliantui buvo apmokama. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas pertraukų tarp reisų metu neatlikdavo jokių jam pavestų darbinių funkcijų, o jei jos būdavo atliekamos – tai ieškovui už tai buvo apmokama. Nei vidaus darbo tvarkos taisyklėse, nei vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose nei kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose apeliantas nebuvo įpareigotas stovėjimų tarp maršrutų laiku būti transporto priemonėje, remontuoti transporto priemonę ar ją valyti, atlikti kitas su vairavimu nesusijusias darbines funkcijas, būti pasiekiamas, kad iškviestas galėtų pradėti, tęsti vairavimą arba atlikti kitą darbą. Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad laikotarpiuose tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus ar kitais reikalais. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad laikotarpiuose tarp maršrutų apeliantas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavio žinioje.

24. Vadovaujantis atsakovo direktoriaus 2015-07-16 d. įsakymu Nr. 1-7-16 „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nustatyta, kad autobusų vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų, autobusų privaloma stovėjimo vieta yra autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui, kai reikalingas techninis aptarnavimas ar remontas, autobusų stovėjimo vieta yra bendrovės teritorijoje. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes.

25. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015-09-10 sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje Nr. C-266/14 buvo suformuota praktika aiškinant Europos Sąjungos direktyvą 2003/88/EB. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ne tik ne tapačios, nepanašios, bet ir kardinaliai skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nagrinėjo ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietą ir iš jos yra darbo laikas ar ne, todėl dėl minėtų faktinių aplinkybių nepanašumo, negali būti laikomas precedentu, taikytinu šioje byloje.

     Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

     Dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo (ne)pagrįstumo

26. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovei sumažintos priteistinos išlaidos už advokato teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovė skundžia sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuria atsakovei iš ieškovo priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sumažintos nuo 837,67 Eur iki 500 Eur.

27. Iš tiesų, atsakovės pateikti duomenys apie patirtas bylinėjimosi išlaidas atitinka CPK nuostatas, taip pat formaliai nesiekia Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Sutiktina su apeliante, kad netenkinus ieškinio dėl materialinių teisinių reikalavimų, ji įgijo procesinę teisę gauti visų bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant procesinius dokumentus atlyginimą, tačiau pažymėtina, kad vien ieškinio netenkinimas visiškai visais atvejais nesuponuoja šalies teisės į visų aptariamų išlaidų atlyginimą.

28. Šiuo atveju svarbu atsižvelgti į nagrinėjamos bylos specifiką, jog tai darbo byla, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios, todėl bylinėjimosi išlaidų ribojimo principo taikymas, siekiant ne tik užtikrinti teismo prieinamumą, bet ir išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą. Bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo, yra ir ekonomiškai, ir teisiškai stipresnė šalis, nagrinėjamoje byloje naudojosi advokato teisine pagalba. Ieškovas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, nesinaudojęs byloje advokato teisine pagalba, o aplinkybė, kad ieškovui teisinę pagalbą teikė dvi profesinės sąjungos teisininkės, nepatvirtina, jog abi ginčo šalys naudojosi lygiaverte teisine pagalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto inicijuotas darbo ginčas darbdavio požiūriu nebuvo itin sudėtingas, nebuvo analizuojami sudėtingi teisės ir fakto klausimai, reikalaujantys daug laiko sąnaudų, nors bylos apimtis yra nemaža, tačiau dalį esminės ginčo sprendimui bylos medžiagos sudaro teismo išreikalauta medžiaga iš Darbo ginčų komisijos. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos tarp tos pačios atsakovės ir kitų bendrovės vairuotojų, šiose bylose atsakovei atstovauja tas pats advokatas. Argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos sudėtingumu, didelėmis atsakovės atstovo darbo sąnaudomis, yra tik subjektyvus apeliantės vertinimas, nesudarantis pagrindo padidinti teismo priteistas bylinėjimosi išlaidas. Siekiant nepaneigti teismo prieinamumo, išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir priteisti ne visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas iš ieškovo.

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai netenkinami, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

30. Atmetus ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, ieškovo ir atsakovės sumokėtas žyminis mokestis bei išlaidos advokato pagalbai už apeliacinių skundų parengimą neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tačiau kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kai procesą apeliacinėje instancijoje pralaimi abi šalys, kiekviena iš jų neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su savo apeliacinio skundo padavimu, atlyginimą. Tuo tarpu kiekviena iš jų turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atstovavimu dėl atsiliepimo į priešingos šalies apeliacinį skundą rengimo, atlyginimą. Jeigu apeliacinis skundas, į kurį teiktas priešingos šalies atsiliepimas, buvo atmestas, tai atsiliepimo rengimo išlaidos turi būti atlygintos, kadangi jį rengusi šalis apeliaciniame procese šio proceso (t. y. pradėto pagal priešingos šalies apeliacinį skundą) požiūriu bei šio apeliacinio skundo atžvilgiu yra laimėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016).

31. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimą patyrė 450,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų pirmojoje instancijoje sumažinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje taip pat mažintinos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 250,00 Eur suma laikytina proporcinga ir teisinga, todėl ji priteistina atsakovei iš ieškovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Kuršėnų autobusų parkas“, juridinio asmens kodas 175700829, iš ieškovo K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjai                                                                                      Danutė Burbulienė

                                                                                                   Vytautas Kursevičius

                                                                                                   Birutė Simonaitienė