LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Audronės Jarackaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Sorelija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutarties bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AUTO1“ bankroto byloje dėl uždarosios akcinės bendrovės „Sorelija“ finansinio reikalavimo patvirtinimo; trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja kreditoriai akcinė bendrovė SEB bankas, akcinė bendrovė „SEB lizingas“ ir I. K. .

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas kilo dėl kreditoriaus UAB „Sorelija“ finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovo BUAB „AUTO1“ bankroto byloje.

Kreditorius UAB „Sorelija“ finansinį reikalavimą kildino iš su atsakovu 2009 m. kovo 16 d. sudarytos preliminarios turto pirkimo-pardavimo sutarties. Šios sutarties atsakovas neįvykdė, todėl, kreditoriaus nuomone, turi padengti sutartyje numatytus minimalius kitos šalies nuostolius – 2 mln. Lt, taip pat sumokėti 177 519,45 Lt dydžio palūkanas už vėlavimą atlyginti nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 2 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Sorelija“ prašymą tenkino iš dalies ir patvirtino 400 000 Lt dydžio finansinį reikalavimą.

Teismas nurodė, kad 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi, be kita ko, nagrinėjamas kreditoriaus finansinis reikalavimas, bankroto administratoriui jo neginčijant, buvo patvirtintas. AB „SEB lizingas“ pateikus atskirąjį skundą, teismas minėtos nutarties dalį dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pasinaikino ir paskyrė jo pagrįstumo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Teismas sprendė, kad preliminari sutartis nebuvo sudaryta tik dėl akių, o dėl pagrindinės sutartis nesudarymo yra kaltas būtent atsakovas, kuriam ir tenka pareiga sąžiningai sutarties šaliai atlyginti minimalius nuostolius (netesybas). Tačiau sutarti nuostoliai yra neprotingai dideli, todėl jie mažintini iki 400 000 Lt. Teismas atmetė reikalavimą priteisti palūkanas, nes konstatavo, kad Lietuvos Respublikos mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymas, kuriuo rėmėsi kreditorius, nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas UAB „Sorelija“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – patvirtinti 2 177 519,45 Lt dydžio finansinį reikalavimą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 276 straipsnio 1 dalies nuostatas, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apelianto finansinis reikalavimas buvo patvirtintas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. balandžio 27 d. ir įgijo res judicata galią. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aptariama nutartis savo pobūdžiu laikytina teismo sprendimu. Todėl ši nutartis galėjo būti panaikinta ar pakeista tik apeliacine tvarka – pats teismas jos negalėjo pasinaikinti. Nepaisant to, ši nutartis buvo panaikinta neskundžiama 2010 m. spalio 18 d. teismo nutartimi, kuri dėl tų pačių motyvų kaip ir skundžiama nutartis taip yra neteisėta ir nepagrįsta. Be to, AB „SEB lizingas“ buvo praleidęs terminą skųsti 2010 m. balandžio 20 d. nutartį, o termino atnaujinimo klausimas nebuvo spręstas. Šie pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.

2. Teismas neturėjo teisės kvestionuoti sutartinių nuostolių dydžio, nes pačios preliminarios sutarties šalys jo neginčijo. Toks aiškinimas atitinka ir naujausią teismų praktiką. Ginčyti preliminarią sutartį galėjo tiek bankroto administratorius, tiek kreditoriai, tačiau tai nebuvo daroma.

Atsakovas BUAB „AUTO1“ prašo skundą tenkinti iš dalies – panaikinti skundžiamą nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patvirtintas 2 mln. Lt dydžio apelianto finansinis reikalavimas. Nurodo, kad bankroto administratorius, atsižvelgdamas į sutarties laisvės principą, neturėjo pagrindo ginčyti apelianto finansinį reikalavimą.

Tretysis asmuo AB SEB bankas prašo skundą atmesti. Pažymi, kad teismas savo nuožiūra gali mažinti aiškiai per dideles ar neprotingas netesybas, tuo labiau bankroto byloje, kurioje egzistuoja viešasis interesas. Nors apeliantui ir nekyla pareiga įrodinėti nuostolių dydį, tačiau jis privalo argumentuoti, kodėl netesybų dydis laikytinas protingu. Taip pat nurodo, kad apelianto finansinis reikalavimas apskritai yra nepagrįstas.

Tretysis asmuo AB „SEB lizingas“ prašo skundą atmesti, o nusprendus, kad skundžiama nutartis priimta pažeidžiant procesinės teisės normas ir ją panaikinus, klausimą išspręsti iš esmės – apelianto prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą atmesti. Nurodo, kad atskirąjį skundą dėl 2010 m. balandžio 20 d. padavė laiku. Teismas turi teisę savo nuožiūra mažinti aiškiai per dideles ar neprotingas netesybas. Pažymi, kad teismas, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi pasinaikindamas 2010 m. balandžio 20 d. nutartį, procesinių teisės normų nepažeidė. Jei toks pažeidimas būtų konstatuotas, klausimas dėl apelianto finansinio reikalavimo pagrįstumo turėtų būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, nes atskirasis skundas dėl 2010 m. balandžio 20 d. nutarties yra priimtas nagrinėti. Mano, kad apelianto finansinis reikalavimas apskritai yra nepagrįstas.

Tretysis asmuo I. K. atsiliepimo į skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Šioje apeliacinėje byloje iš esmės keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo teisės pačiam pasinaikinti bankroto byloje priimtą nutartį dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo, kai dėl tokios nutarties yra paduotas atskirasis skundas (CPK 334 str. 2 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“ (bylos Nr. 3K-3-160/2011), pateikti išaiškinimai. Kasacinis teismas iš esmės konstatavo, kad teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, jog šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma. Paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus (CPK 276 str. 1 d.). Teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti gali tik aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį (atskirąjį) arba kasacinį skundą. Remdamasis išdėstytu, kasacinis teismas išaiškino, kad CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta atskirąjį skundą gavusio teismo teisė pačiam panaikinti skundžiamą nutartį, netaikomas bankroto bylose priimamoms nutartims dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo. Pastebėtina, kad nurodyta praktika iš esmės pasekė ir Lietuvos apeliacinis teismas (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 28 d. nutartis BUAB „Pokomsta“ bankroto byloje, bylos Nr. 2-1135/2011).

Iš apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos matyti, kad apelianto finansinis reikalavimas kartu su kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimais buvo patvirtintas pirmosios instancijos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi. Po 2010 m. spalio 7 d., kuomet įsiteisėjo apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl AB „SEB lizingas“ finansinio reikalavimo patvirtinimo, ir šis kreditorius tapo byloje dalyvaujančius asmeniu, pastarasis pateikė atskirąjį skundą dėl 2010 m. balandžio 20 d. nutarties, kiek ji liečia apelianto ir kelių kitų kreditorių finansinius reikalavimus, panaikinimo. Pirmosios instancijos teismas, gavęs šį skundą, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi pats pasinaikino 2010 m. balandžio 20 d. nutarties ir po jos sekusių 2010 m. gegužės 31 d., 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. bei 2010 m. spalio 15 d. nutarčių dalis, kuriomis buvo patvirtinti apelianto ir kelių kitų kreditorių reikalavimai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau pateikti kasacinio teismo išaiškinimai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės priimti tokio pobūdžio 2010 m. spalio 18 d. nutarties. Nurodytu atveju teismas privalėjo spręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą ir, nutaręs skundą priimti, perduoti jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, neturėdamas tokios teisės, iš esmės pats ėmėsi nagrinėti apeliacinę bylą ir spręsti dėl savo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, tokiu būdu, be kita ko, pažeisdamas asmens teisę į apeliaciją. Dėl išdėstyto nurodytas procesinis pažeidimas, kolegijos nuomone, savaime sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą 2011 m. birželio 2 d. nutartį (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

Atsižvelgiant į draudimą priimti apelianto atžvilgiu blogesnį sprendimą (CPK 313, 338 str.), panaikinus skundžiamą nutartį, nagrinėjamas klausimas perduotinas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos vertinimu, visų pirma turėtų būti išspręstas aptartos 2010 m. spalio 18 d. nutarties galiojimas. Pastebėtina, kad šiuo atveju draudimas teismui pačiam pasinaikinti priimtą nutartį neturėtų būti taikomas. Vėliau turėtų būti sprendžiamas AB „SEB lizingas“ atskirojo skundo dėl 2010 m. balandžio 20 d. nutarties priėmimo klausimas. Šiuo atveju turėtų būti apsvarstyta ir pasisakyta dėl kreditoriaus teisės ginčyti kitų bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinius reikalavimus, kurie teismo buvo patvirtinti iki tokio kreditoriaus tapimo bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu, bei šios teisės procesinio realizavimo būdo. 

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytu, dėl materialinio pobūdžio apelianto argumentų nepasisako.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.