Civilinė
byla Nr. 3K-3-258/2010
Procesinio
sprendimo kategorija 75.8
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 4 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir
pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
D. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams A. P.,
L. B., dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko
administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto 17-ojo
notarų biuro notarei Rasai Inokaitienei, dėl administracinių aktų panaikinimo,
sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pripažinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė D. P.
2007 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) 1994 m. lapkričio 4 d.
statybos leidimo Nr. C-73 pagrindu pripažinti ją ir atsakovą A. P.
statytojais, taip pat pripažinti jiems nuosavybės teises lygiomis dalimis po 1/2
dalį į pastatytą pastatą 3A3p (duomenys
neskelbtini), esantį (duomenys
neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 1996 m. kovo 15 d.
A. P. sutikimą perrašyti 1994 m. lapkričio 4 d.
statybos leidimą Nr. C-73 L. B. vardu, patvirtintą Kauno miesto 17-ojo
notarų biuro notarės R. Inokaitienės; 3) pripažinti negaliojančiu 1996 m. lapkričio 25 d.
individualaus statinio priėmimo naudoti aktą statytojos L. B. vardu dėl
rekonstruoto ūkio pastato, esančio (duomenys
neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. spalio 7 d.
L. B. ir M. P. sudarytą gyvenamojo namo 3A3p (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys
neskelbtini), dovanojimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją, turtą
grąžinant ieškovei ir atsakovui A. P.
Ieškovė
nurodė, kad ji, būdama santuokoje su atsakovu A. P., atsakovams nuosavybės
teise priklausančioje namų valdoje iš santuokoje įgytų lėšų, siekdami įsirengti
stomatologinę kliniką, rekonstravo ūkio pastatą. Ieškovės teigimu, pašlijus šeimos
santykiams, išaiškėjo, kad atsakovas A. P. statybos leidimą perrašė savo
sesers vardu, nors ši jokių statybos darbų neatliko. Statinys buvo
įregistruotas atsakovės L. B. vardu, ji dovanojimo sutarties pagrindu statinį
perleido savo motinai M. P. Ieškovė nurodė, kad apie statinio
įregistravimą atsakovės vardu sužinojo tik 2005 m. gruodžio 1-15 d.
vykusiame teismo posėdyje kitoje civilinėje byloje. Ieškovės teigimu, dovanojimo
sandoris pažeidžia jos nuosavybės teises, dėl to pripažintinas negaliojančiu,
taikant vienašalę restituciją. Dėl tų pačių priežasčių naikintinas statybos
leidimo perrašymas bei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Ieškovė
nurodė, kad L. B. ir M. P. elgėsi nesąžiningai, nes dovanojimo sandoris
sudarytas siekiant paslėpti turtą, sandoriu nebuvo siekiama sukurti jokių
teisinių padarinių. Kadangi ieškovė nedavė sutikimo perleisti nuosavybę, tai
statybos leidimo perregistravimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Dėl
tų pačių priežasčių naikintinas 1996 m. lapkričio 25 d.
statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nurodant, kad statytojai yra
ieškovė ir A. P.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir
nutarties esmė
Kauno apygardos teismas
2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino
niekine 2000 m. spalio 7 d. L. B. ir
M. P. sudarytą gyvenamojo namo dovanojimo sutartį, pripažino
gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini),
esantį (duomenys neskelbtini),
ieškovės D. P. bei atsakovo A. P. bendrąja
jungtine nuosavybe, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas
nustatė, kad ieškovė su atsakovu A. P. susituokė 1980 m. sausio 26 d.
Santuoka nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 30 d.
sprendimu. 1994 m. lapkričio 4 d. atsakovui (namų valdos
bendrasavininkiui) išduotas statybos leidimas Nr. C-73 ūkio pastato,
priklausiusio atsakovei L. B. (atsakovo seseriai), rekonstrukcijai, kurios
metu, esant L. B. sutikimui, buvo siekiama įrengti stomatologinį kabinetą.
Statinio rekonstrukcija buvo pradėta 1995 metais. Nekilnojamojo turto registre
nurodyta, kad pastato baigtumas yra 100 proc., jo statybinė vertė – 147 415
Lt, statybos metai – 1994. Atsakovas A. P. statybos
leidimą 1996 m. kovo 21 d. notarine tvarka perrašė
atsakovės L. B. (savo sesers) vardu, 1996 m. lapkričio 25 d.
individualaus statinio priėmimo naudoti aktu statinys pripažintas tinkamu
naudoti, 2000 m. spalio 7 d. L. B. padovanojo ginčijamą
statinį savo motinai M. P. Teismas konstatavo, kad statybos
leidimas buvo išduotas, statyba pradėta ir baigta ieškovės ir atsakovo
santuokos metu. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje dėl D. P.
ir A. P. santuokos nutraukimo (bylos Nr. 2 -10778/97), kurioje
dalyvavo tie patys asmenys, nustatė, kad šalys šeimos ryšių nepalaiko apie
šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 1997 m. rugsėjo 1 d.
(pareiškimo dėl santuokos nutraukimo padavimo dienos). Šios aplinkybės šalys
nebegali ginčyti (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Dėl to teismas atmetė atsakovų
teiginius, kad ieškovė jau iki statybos pradžios netvarkė bendro ūkio su
atsakovu A. P. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė su atsakovu santuokoje įgijo ginčijamą pastatą jį pastatydami, todėl pastatas
nuo jo pastatymo momento yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir galėjo būti
perleistas tik abiejų sutuoktinių valia. Teismas atmetė atsakovų argumentus,
kad ginčijamas pastatas yra atsakovės L. B. asmeninė nuosavybė, remdamasis
tuo, jog atsakovė aiškiai išreiškė valią, kad atsakovas A. P. įgytų
nuosavybę į rekonstruojamą statinį. Be to, ieškovė įrodė, kad prie ginčijamo
statinio statybos atsakovė L. B. neprisidėjo. Tai, kad statybos leidimas
buvo perrašytas atsakovės vardu siekiant nuslėpti turtą, teismo vertinimu,
patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog visą su statyba susijusią
dokumentaciją, klausimus, susijusius su šio turto teisine registracija
atsakovės L. B. vardu, atliko atsakovas A. P. Be to, atsakovė
pripažino faktą, kad statiniu nesinaudojo, ir nurodė, jog jame gyvena A. P.
Teismas sprendė,
kad byloje nėra teisinio poreikio naikinti 1996 m. kovo 15 d.
statybos leidimo perregistravimą L. B. vardu ir 1996 m. lapkričio 25 d.
statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Nekilnojamojo turto registro
įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš dokumentų,
patvirtinančių daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, yra teismo sprendimas
(nutartis). Teismas konstatavo, kad pagrindas registro duomenims sutvarkyti ir
įrašams registre pakeisti yra šioje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo
sprendimas dėl ieškovės ir atsakovo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į
ginčijamą statinį, o ne pirmiau priimti administravimo subjektų individualūs
teisės aktai. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai yra brolis ir sesuo, o M. P.,
mirusi 2008 m. liepos 28 d., – jų motina. Sandorio sudarymo
metu jie gyveno vienoje namų valdoje, todėl jiems visiems buvo žinoma apie ginčijamo
pastato statybos aplinkybes, šeimoje kilusią nesantaiką ir pradėtus teismo
procesus dėl ištuokos bei turto dalybų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas
sprendė, kad atsakovai, sudarydami sandorius dėl ginčijamo pastato, elgėsi
nesąžiningai ir faktiškai siekė išsaugoti A. P. didesnę santuokinio turto
dalį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė konkrečios teisės normos, kurios
pagrindu prašo pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, tačiau aišku, kad
šis sandoris pažeidė jos kaip turto bendrasavininkės teises, todėl jis
pripažintinas neatitinkančiu įstatymų reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnis). Nustatęs
sandorį sudariusių asmenų artimosios giminystės faktą bei sandorio
neatlygintinumą, teismas rėmėsi CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta
nesąžiningumo prezumpcija.
Spręsdamas
dėl ieškinio senaties termino pradžios, teismas atmetė atsakovų argumentus, kad
apie tai, jog ginčijamas pastatas yra L. B. nuosavybė, ieškovė galėjo
sužinoti iš 1997 m. spalio 15 d. Nekilnojamojo turto
registro tvarkytojo išduoto detalizuoto pažymėjimo. Teismas pripažino
pagrįstais ieškovės paaiškinimus, kad ji daug metų nežinojo apie sudarytus
sandorius, jai nekilo jokių abejonių ar įtarimų dėl statomo pastato, nes ji
buvo įsitikinusi, kad statomas pastatas dar neįregistruotas. Teismas padarė
išvadą, kad apie pareiškimą dėl statybos leidimo perrašymo, 1996 m. lapkričio 25 d.
individualaus statinio priėmimo naudoti aktą ieškovė galėjo sužinoti po 2005
metų gruodžio mėnesį vykusio teismo posėdžio, kada gavo informaciją iš Kauno
apskrities archyvo, kuriam 2003 metais iš Kauno miesto savivaldybės
Urbanistikos ir architektūros skyriaus buvo perduoti ginčijamo pastato
dokumentai.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų A. P. ir L. B. apeliacinį skundą,
2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo
2009 m. kovo 30 d. sprendimą pakeitė: ieškinį atmetė ir
paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų kolegija nustatė, kad (duomenys
neskelbtini) esantį ūkio pastatą, kaip ir kitą K. P. turtą, pagal
1989 m. balandžio 18 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės
liudijimą paveldėjo atsakovė L. B., kuri 1994 m. spalio 12 d.
raštu išreiškė sutikimą, kad jos nuosavybės teise valdomą ūkio pastatą
rekonstruotų bendrosios nuosavybės teisės dalyvis atsakovas A. P. Pastato
rekonstrukcijai 1994 m. lapkričio 4 d. A. P. išduotas
statybos leidimas Nr. C-73. Atsakovas A. P. 1996 m. kovo 21 d.
statybos leidimą notarine tvarka perrašė sesers atsakovės L. B. vardu.
1996 m. lapkričio 25 d. aktu statinys pripažintas tinkamu
naudoti. L. B. 2000 m. spalio 7 d. padovanojo statinį
motinai M. P.
Teisėjų
kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas
pastatas buvo pastatytas ieškovės ir atsakovo santuokos metu ir yra jų bendroji
jungtinė nuosavybė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas
neįvertino bylos duomenų, kad tikroji šios statybos iniciatorė buvo atsakovų
motina M. P. Statybos leidimas ūkio pastato rekonstrukcijai į gyvenamąjį
namą buvo išduotas 1994 m. lapkričio 4 d. dviem užsakovams
– A. P. ir L. B. A. P. 1996 m. kovo 15 d.
statybos leidimą notarine tvarka perrašė L. B. vardu, nes pastatas iki
rekonstrukcijos nuosavybės teise priklausė L. B. ir buvo rekonstruotas
atsakovų motinos M. P. lėšomis. Perrašant statybos leidimą pastato statybos
darbai dar nebuvo užbaigti. Tai, kad ginčo pastatas buvo rekonstruojamas už L. B.
dovanotas jos motinos M. P. lėšas, patvirtina 1996 m. liepos 28 d.
pinigų dovanojimo sutartis. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybę, jog ginčijamas
pastatas nebuvo statytas sutuoktinių A. P. ir D. P. lėšomis,
patvirtina Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. kovo 29 d.
nutartis (civilinė byla Nr. 2A-305-375/2006), kurioje sprendžiant ginčą
dėl santuokinio turto padalijimo nustatyta, jog ieškovė pati pripažįsta nuo
1992 metų negyvenusi name, esančiame (duomenys
neskelbtini), nes gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, tvarkė su
juo bendrą ūkį. Tai yra prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ji ir
atsakovas jiems priklausančiomis lėšomis statė ginčijamą pastatą.
Konstatavusi,
kad rekonstruojamas ginčijamas pastatas nuosavybės teise priklausė L. B.,
kad įstatymai reglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo būdus, kad statybos
leidimas nėra sandoris, kuriuo perleidžiamos nuosavybės teisės į pastatą, kad
L. B. įstatymo nustatyta tvarka neperleido A. P. rekonstruojamo
pastato ar jo dalies nuosavybės teisės, kad vietoje L. B. nuosavybės teise
priklausančio rekonstruojamo pastato nebuvo pastatyta stomatologinė klinika, teisėjų
kolegija padarė išvadą, kad patenkinti ieškinį nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų
kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė
nepraleido ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija rėmėsi Nekilnojamojo
turto registro tvarkytojo ieškovei išduotu 1997 m. spalio 15 d.
detalizuotu pažymėjimu Nr. 156538, kuriame nurodyta, kad atsakovės L. B.
vardu yra registruotas pastatas 3A3p, ir kurį ieškovė dar 2000 m. spalio 5 d.
pateikė teismui kaip ieškinio priedą byloje dėl santuokinio turto padalijimo.
Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas pažymėjimas patvirtina, jog ieškovei
jau 1997 m. spalio 15 d. turėjo būti žinoma, kad ginčijamas
pastatas priklauso atsakovei L. B., taigi nuo tos dienos prasidėjo 1964 m.
CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šis
terminas pasibaigė 2000 m. spalio 15 d., o ieškinys dėl
sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pripažinimo
pareikštas tik 2007 m. birželio 18 d.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė D. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį
panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo
2009 m. kovo 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Santuokos ir šeimos
kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo
suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. D. v. A. D.,
bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2008 m. rugsėjo 29 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. V.
v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008). Apeliacinės instancijos teismas
nepagrįstai nurodė, kad šioje byloje netaikytina sutuoktinių bendro turto
prezumpcija. Byloje sprendžiamas buvusių sutuoktinių ginčas dėl santuokos metu
įgyto turto – namo, pastatyto pagal sutuoktiniui išduotą statybos leidimą, – taigi
privalu taikyti santuokinio turto prezumpciją, įtvirtintą tuo metu galiojusio
SŠK 21 straipsnyje (analogiškai – CK 3.87 straipsnyje). Apdailos neužbaigimo
faktas neduoda pagrindo išvadai, kad ginčijamas statinys buvo pastatytas iš
L. B. padovanotų pinigų po to, kai leidimas buvo perrašytas jai. Be to,
atsakovė L. B. nepateikė jokių lėšų panaudojimo ginčijamo namo statybai ar
apdailai įrodymų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki statybos ūkio pastatas
asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei, tačiau kiti byloje esantys
įrodymai, asmenų veiksmai, kitos nustatytos aplinkybės patvirtina jos sutikimą
ir leidimą A. P. buvusio ūkio pastato vietoje pastatyti visiškai naują
kitos paskirties namą.
2.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 185, 263, 270 straipsnių
nuostatas. Teismas ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, nevertino
įrodymų sistemiškai, nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro oficialiais
duomenimis (netaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, pagal
kurį registro duomenys laikomi išsamiais ir teisingais, kol jie nenuginčyti).
Iš bylos duomenų akivaizdu, kad buvęs atsakovės L. B. ūkio pastatas
(garažas) neišliko, vietoj jo pastatytas naujas pastatas. Tai patvirtina
oficialieji rašytiniai įrodymai – statybos dokumentacija. Apeliacinės
instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, be to, pažeisdamas CPK 187
straipsnį, nesirėmė šalių pripažintais faktais ir jų paaiškinimais nustatytomis
svarbiomis aplinkybėmis, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo atliekama
ūkio pastato rekonstrukcija ir kad pastatas asmeninės nuosavybės teise
priklauso atsakovei L. B.
3.
Esant nustatytam faktui, kad atsakovės L. B. ūkio pastato neišliko,
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisei į
pastatytą pastatą įgyti buvo reikalingas sandoris. Įstatyme pastato nugriovimui
nenustatytas reikalavimas sudaryti sandorį. Kadangi po nugriovimo buvo
pastatytas naujas statinys – stomatologinė klinika, kurios paskirtis vėliau
pakeista į gyvenamojo namo, tai statybai taip pat nereikalaujama sudaryti jokio
sandorio. Naujas objektas statybos būdu sukuriamas pagal statybos leidimą ir
suderintą projektą, bet ne pagal sandorį. Ginčijamas statinys teisėtai
(laikantis statybos norminių dokumentų reikalavimų) buvo kasatorės ir atsakovo
A. P. sukurtas statybos būdu, t. y. pagaminant naują daiktą (CK 4.47
straipsnis).
4.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė statybos teisės
normas. Statytojas yra statybos leidime nurodytas asmuo, įrašytas statybos
leidimų registracijos knygoje (statybos ir urbanistikos ministro
1994 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 249 „Dėl leidimų
statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) patvirtinimo“). Iš
statybos leidimų registracijos knygos nuorašo, savivaldybės administracijos
2007 m. liepos 27 d. rašto Nr. 28 matyti, kad 1994
metais statytoju į knygą įtrauktas tik atsakovas A. P.
5.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 397
straipsnyje įtvirtintą pavedimo sąvoką. Teismas padarė jokiais įrodymais
nepagrįstą išvadą, kad atsakovas A. P. prižiūrėjo statybą kaip
įgaliotinis, atlikdamas veiksmus įgaliotojo vardu, todėl negalėjo įgyti
nuosavybės teisių į statomą objektą. Byloje nustatyta, kad A. P. darbus
vykdė (rūpinosi stomatologinės klinikos statyba) ne kaip įgaliotas asmuo
pavedimo santykių pagrindu, o kaip statytojas, turintis statybos leidimą,
vienintelis įrašytas į statybos leidimų registracijos knygą. L. B. nebuvo
surašiusi įgaliojimo A. P. Be to, apeliacinės instancijos teismo motyvas,
kad M. P. buvo statybos iniciatorė, taip pat nepagrįstas, nes jos vardu
statybos metu nebuvo forminami jokie dokumentai.
6.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad statinys buvo pastatytas
už M. P. lėšas, dovanotas L. B., suabsoliutino L. B.
deklaracijos įrodomąją reikšmę ir nevertino jos sistemiškai kartu su kitais
byloje esančiais įrodymais. Pinigų dovanojimo sandoris nėra patikimas įrodymas,
jis buvo sudarytas tik siekiant apgauti kitus asmenis ir mokesčių inspekciją. Dovanojimo
sandoris taip pat savaime nepatvirtina fakto, kad dovanotos lėšos buvo
panaudotos ginčijamo namo statyboms, nes nepateikti lėšų panaudojimo
dokumentai. Byloje nustatyta, kad namo statybos buvo vykdomos 1994, 1995 metais
(šių aplinkybių atsakovai neginčijo). Teismo išvada, kad namas pastatytas tik
už 1996 m. liepos 26 d. dovanotas lėšas, prieštarauja šioms
bylos aplinkybėms.
7.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas
nurodė, kad kasatorė nepateikė įrodymų apie jos ir A. P. lėšų panaudojimą
statyboms, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir atsakovai. Teismas rėmėsi
atsakovės pateiktu 1996 m. liepos 26 d. dovanojimo
sandoriu, nors lėšų panaudojimas namo statybai neįrodytas, tačiau niekuo
nemotyvuodamas nesirėmė kasatorės pateiktu analogišku rašytiniu įrodymu dėl jai
1993 metais padovanotų lėšų.
8.
Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinės bylos dėl turto
padalijimo duomenimis, kurie neva patvirtina, kad kasatorė nuo 1992 metų
ginčijamame name negyvena. Ji niekada ir neteigė, kad gyvena būtent ginčijamame
name, nes šis buvo skirtas darbui (privačiai stomatologinei klinikai). Kasatorė
su vyru (atsakovu A. P.) visą laiką gyveno kitame toje pačioje namų
valdoje esančiame name, iš kurio niekada nebuvo išsikėlusi su visa manta. Tokie
jos paaiškinimai yra užfiksuoti ir turto padalijimo byloje esančiuose teismo
posėdžių protokoluose. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl
santuokos nutraukimo byloje nustatyto fakto, kad 1997 metų rugsėjo mėnesį
A. P. teismui nurodė, jog jis su kasatore netvarko bendro ūkio šešis
mėnesius.
9.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 86 straipsnio nuostatas dėl
ieškinio senaties taikymo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Aplinkybės
apie sandorius dėl namo kasatorei ilgą laiką nebuvo žinomos, nes nuo jos buvo
slepiamos. Aplinkybes apie pastato perleidimą kasatorė sužinojo tik 2005
m. gruodžio 1-15 d. civilinėje byloje dėl turto padalijimo. Apeliacinės
instancijos teismas, netinkamai taikydamas ieškinio senaties institutą,
pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, be pagrindo konstatavo, kad kasatorė
praleido ieškinio senaties terminą.
10.
Apeliacinės instancijos teismas, gavęs atsakovų apeliacinį skundą, neapmokėtą
nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu (buvo sumokėta 884,78 Lt mažiau, t. y.
ne 4832,78 Lt, kaip pirmosios instancijos teisme, bet 3948 Lt), turėjo taikyti
CPK 316 straipsnio 3 dalį ir nustatyti terminą trūkumams pašalinti, tačiau to
nepadarė. Tai kelia abejonių teismo nešališkumu, nes buvo palengvinta apeliantų
padėtis. Apeliacinis skundas, neapmokėtas reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu,
negalėjo būti tinkamas pagrindas apeliaciniam procesui inicijuoti.
11.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnį. Atmesdamas ieškinį,
teismas priėmė iš esmės naują sprendimą, todėl turėjo būti atitinkamai
suformuluota teismo sprendimo rezoliucinė dalis (ne pirmosios instancijos
teismo sprendimo pakeitimas, o panaikinimas ir naujo sprendimo priėmimas), o
procesinis dokumentas įvardytas ne nutartimi, bet sprendimu.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą atsakovai A. P. ir L. B. prašo skundą atmesti ir
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:
1.
Tam, kad turtas galėtų būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, jis turi būti
įgytas santuokos metu abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų. Iš Nekilnojamojo turto
registro išrašų matyti, kad nei A. P., nei kasatorės vardu nuosavybės teisės
į ginčijamą pastatą nebuvo įregistruotos, todėl apeliacinės instancijos teismas
neturėjo pagrindo taikyti prezumpciją, jog ginčijamas pastatas yra bendroji
jungtinė nuosavybė. Teismas pagrįstai nurodė, kad statybos leidimas A. P.
vienam negalėjo būti išduotas, nes jis nebuvo rekonstruojamo ūkio pastato
savininkas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad leidimas buvo išduotas dviem statytojams,
kasatorė turėjo įrodyti, kiek konkrečiai lėšų panaudota statybai ir kokie
darbai buvo atlikti iki leidimo perrašymo vienai L. B..
2.
Kasatorė nepagrįstai teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina L. B.
sutikimą ir leidimą A. P. ūkio pastato vietoje pastatyti naują namą.
Nekilnojamojo turto registro išrašas ir paveldėjimo teisės liudijimas
patvirtina, kad rekonstruojamas ginčijamas pastatas nuosavybės teise priklausė
L. B., 1994 m. gegužės 17 d. ji prašė išduoti leidimą
ūkio pastato rekonstrukcijai į ofisą. Ji sutiko, kad A. P. kartu su ja
rekonstruotų pastatą, tačiau jokiu sandoriu neperleido jai priklausančios
nuosavybės teisės. Tuo tarpu 1964 m. CK 255, 282 straipsnio 2 dalyje, 279
straipsnyje nekilnojamojo daikto perleidimo sandoriams buvo nustatyta tik
notarinė forma, taigi tik tokia forma sudarytas sandoris galėjo patvirtinti
ginčijamo pastato perleidimą, bet ne atsakovui A. P. duotas sutikimas. Be
to, aplinkybę, kad L. B. buvo ginčijamo namo statytoja, patvirtina
oficialusis rašytinis įrodymas – 1996 m. lapkričio 25 d.
pastato pridavimo eksploatuoti aktas Nr. 17598/96. Šio akto pagrindu
L. B. įregistruotos daiktinės teisės į ginčijamą namą.
3.
Statybos ir ūkio ministro patvirtintų Leidimų statyti ir griauti statinius
išdavimo taisyklių (RSN 158-94) 16-24 punktuose buvo nustatytas reikalavimas
pateikti savininko sprendimą nugriauti statinį bei prašymą nugriauti statinį,
todėl kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad įstatyme pastato nugriovimui
nereikalaujama jokio šalių sandorio. Kadangi tokie dokumentai dėl ginčijamo
pastato griovimo nepriimti, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
nurodė, kad statybos leidimas A. P. vienam negalėjo būti išduotas, nes jis
nebuvo rekonstruojamo ūkio pastato savininkas. Teismas pagrįstai nurodė, kad
ieškovė turėjo įrodyti, kiek konkrečiai lėšų panaudota statybai ir kokie darbai
buvo atlikti iki leidimo perrašymo vienai L. B. Pastato statyba,
t. y. statybos veiksmai, turėjo būti pagrįsti rašytiniais įrodymais (1964
m. CK 40 straipsnis, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
4.
Kasacinio skundo argumentai dėl statybos normų netinkamo aiškinimo ir taikymo
atmestini. Statybos leidimas atsakovams (dviem asmenims) buvo išduotas
1994 m. lapkričio 4 d., taigi anksčiau, negu buvo priimtas statybos
ir urbanistikos ministro 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymas
Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN
158-94) patvirtinimo“, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė
kasatorės nurodytų normų. Dėl to nepagrįsti argumentai ir dėl nurodyto leidimo
registravimo abiejų statytojų vardu.
5.
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK
178, 185, 263 ir 270 straipsnių nuostatas, nepagrįstas. Kasatorė be pagrindo
nurodo, kad lėšos L. B. buvo dovanotos
1996 m. liepos 26 d., nes iš tikrųjų M. P. lėšas davė
visos statybos metu, taigi pinigai buvo perduoti iki dovanojimo sutarties
sudarymo. Kasatorės teiginius, kad pastatą pasistatė ji su atsakovu A. P.,
paneigia kitose civilinėse bylose nustatyti faktai, jog kasatorė su sutuoktiniu
netvarkė bendro ūkio nuo 1992 metų, t. y. iki statybos leidimo išdavimo
(CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taigi ginčijamas namas negalėjo būti
pastatytas iš santuokinių lėšų.
6.
Kasaciniame skunde be pagrindo nurodyta, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo
principas. Pagal CPK 178 straipsnį kasatorė, prašydama pripažinti nuosavybės
teises į turtą, įregistruotą kito asmens vardu, turi įrodyti statybos bei lėšų
panaudojimo faktą, tuo tarpu atsakovė L. B., būdama nurodyta oficialiuosiuose
rašytiniuose įrodymuose kaip statytoja, šios pareigos neturi.
7.
Kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių nustatyta aplinkybė, kad kasatorė
nuo 1992 metų gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, su kuriuo tvarkė
bendrą ūkį, todėl ji negalėjo tvarkyti bendro ūkio ir statyti su A. P. Ši
aplinkybė nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi ir iš naujo neįrodinėtina
(CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to pripažintinas nepagrįstu kasacinio
skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų
dėl kasatorės bendro gyvenimo su atsakovu A. P.
8.
Iš kasacinio skundo neaišku, kodėl jis grindžiamas netinkamu 1964 m. CK 86
straipsnio nuostatų taikymu. Kasatorė tik nurodo, kad jai tariamai nebuvo
žinoma apie tai, jog ginčijamas pastatas įregistruotas L. B. vardu, ir kad
iš detalizuoto pažymėjimo ji negalėjo sužinoti apie statybos leidimo
perregistravimą, statomo pastato paskirties keitimą ir pridavimą eksploatuoti.
Šiuos kasatorės teiginius paneigia 1997 m. spalio 15 d. Nekilnojamojo
turto registro pažymėjimas, adresuotas ne kasatorės advokatei, bet pačiai
kasatorei. Taigi apie savo teisės pažeidimą ji turėjo sužinoti
1997 m. spalio 15 d., kai gavo šį pažymėjimą, ir nuo šios
dienos skaičiuotinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pasibaigęs
2000 m. spalio 15 d.
9.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo žyminio mokesčio
sumokėjimo. Apeliaciniame skunde ginčijama suma nurodyta remiantis teismo
sprendimo išvada, kad, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro
centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčijamo pastato baigtumas yra 100
proc., o jo statybinė vertė – 147 415 Lt.
Atsiliepimu
į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija
prašo kasacinio skundo netenkinti ir nurodo tokius argumentus:
1.
Visi santuokinio turto padalijimo klausimai išspręsti įsiteisėjusiais teismo
sprendimais (CPK 385 straipsnis), o kasatorės prašymas atnaujinti procesą
byloje dėl papildomo tariamo santuokinio turto (ginčijamo pastato) Kauno miesto
apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartimi
civilinėje byloje Nr. A2-1702-475/2007 buvo atmestas. Kadangi visi esamo
ir tariamo santuokinio turto padalijimo klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiais
teismo sprendimais, tai laikytina, kad kasatorė šioje byloje neturi reikalavimo
teisės.
2.
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorė praleido
ieškinio senaties terminą. 2000 m. spalio 5 d. kasatorė
Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį dėl santuokinio turto padalijimo,
prie ieškinio pridėjo 1997 m. spalio 15 d. detalizuotą
pažymėjimą Nr. 156538, kuriame nurodyta, kad L. B. vardu yra
registruotas ginčijamas pastatas 3A3p. Šis pažymėjimas buvo išduotas kasatorei,
jame aiškiai nurodyta, kiek namų valdoje yra pastatų ir kam jie priklauso. Be
to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo pastato kadastro duomenys ir
L. B. nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre buvo
įregistruoti ne vėliau kaip 1997 m. spalio 7 d., o įrašas
apie 2000 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį
Nr. IR-15526 galiojo nuo 2000 m. lapkričio 16 d.,
todėl nepagrįstu laikytinas kasatorės argumentas, kad susitarimai su L. B.
bei su tuo susiję tolimesni veiksmai buvo nuo jos slepiami ir kad apie
ginčijamo pastato teisinę registraciją ir vėlesnę 2000 m. spalio 7 d.
dovanojimo sutartį kasatorė neturėjo galimybių sužinoti ar įtarti. Be to,
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad
Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši;
kai kyla asmenų ginčas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto
nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis
nežinojusi Nekilnojamojo turto registro duomenų. Taigi santuokinio turto dalybų
teismo proceso metu Nekilnojamojo turto registre buvus ginčijamo statinio
teisinei registracijai atsakovės L. B. vardu, kasatorei nenurodžius šio
statinio kaip bendro sutuoktinių turto ir nereikalavus jį padalyti, laikytina,
kad kasatorė nepasinaudojo jai CPK 382 straipsnyje suteikta teise išspręsti šio
turto padalijimo klausimą. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad yra pagrindas
taikyti ieškinio senatį kasatorės ieškiniui.
3.
Kasatorė nepagrįstai remiasi tuo, kad atsakovė L. B. neįrodė, jog statybos
buvo vykdomos jos bei jos motinos M. P. lėšomis. Apeliacinės instancijos
teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai konstatavo, kad
kasatorė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus, nes nepateikė
jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčijamo pastato rekonstrukcija buvo finansuojama
santuokinėmis lėšomis.
4.
Kasacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo bei apeliacinės
instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies netinkamo išdėstymo nesudaro
kasacijos pagrindo pagal CPK 346 straipsnį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo
klausimų išnagrinėjimo civilinėse bylose teisinių padarinių
Nagrinėjamoje
byloje ieškovės D. P. ir atsakovo A. P.
1980 m. sausio 26 d. sudaryta santuoka nutraukta Kauno miesto
apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimu.
Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimai santuokos
nutraukimo byloje nenagrinėti. Nurodyto teismo sprendimo priėmimo ir
įsigaliojimo metu galiojusiame SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo
sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą kartu išspręsti ir kitus su santuokos
nutraukimu susijusius klausimus, vienas iš kurių yra sutuoktinių bendrosios
jungtinės nuosavybės padalijimas. To meto įstatyminis šeimos teisinių santykių
reglamentavimas kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus įgalino
spręsti pareiškiant teismui savarankišką ieškinį. Ieškovės D. P. ir
atsakovo A. P. santuokoje įgyto turto padalijimo klausimai buvo
sprendžiami ieškovei 2000 m. spalio 5 d. pareiškus ieškinį
atsakovui bei po to atsakovui pareiškus ieškovei priešieškinį. Šalių ieškinys
ir priešieškinis dėl reikalavimų padalyti santuokinį turtą išspręsti Kauno
miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu,
kuris buvo pakeistas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. kovo 29 d. nutartimi, o ši, peržiūrėjus bylą pagal
ieškovės D. P. kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d.
nutartimi palikta nepakeista.
Minėta,
kad SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo santuokos nutraukimo byloje
išspręsti ir santuokinio turto padalijimo klausimus. Tačiau teismo sprendimas
dėl šalių santuokinio turto padalijimo priimtas jau galiojant
2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintam
Civiliniam kodeksui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad
2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos,
susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu,
taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar
jam įsigaliojus. Taigi nurodyta išlyga susijusi su CK 3.87-3.100 straipsnių
taikymo galimybe bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, įgytai iki šio
kodekso įsigaliojimo. Tokiu atveju teismas, spręsdamas sutuoktinių turto
padalijimo klausimus, turi taikyti 2000 m. CK normas,
reglamentuojančias sutuoktinių turto padalijimą. Šią nuostatą patvirtina ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d.
nutartis, priimta kasacine tvarka išnagrinėjus D. P. ir A. P.
santuokinio turto padalijimo bylą (bylos Nr. 3K-3-526/2006). Kartu tai
reiškia ir tai, kad turi būti įgyvendintas CK 3.53 straipsnio 3 dalyje ir 3.59
straipsnyje įtvirtintas principas, jog nutraukiant santuoką toje pačioje byloje
kartu būtina išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su santuokos
nutraukimu. Kadangi nagrinėjamos bylos atveju šalių santuoka nutraukta iki
2000 m. CK įsigaliojimo, tai reiškia, kad teismas tokiu atveju turi
spręsti vienoje byloje visus kitus klausimus, susijusius su santuokos
nutraukimu (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis). Savo ruožtu teismo
sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia, kad yra
konstatuota, jog daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie
nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios
jungtinės nuosavybės. Taigi galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo
sprendimas yra galutinis ir įgyja res
judicata galią. Tai reiškia, kad nebegali būti keičiamas sprendimas dėl
bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir šiuo klausimu buvę sutuoktiniai
nebegali pakeisti savo nuomonės. Tokį nurodytų įstatymų aiškinimą patvirtina ir
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos
Nr. 3K-3-474/2006).
Nagrinėjamai
bylai reikšminga ir tai, kad ieškovė buvo inicijavusi proceso atnaujinimą
byloje dėl santuokinio turto padalijimo, prašydama papildomai pripažinti
bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti žemės sklypą ir namą bei kitą turtą,
tačiau prašymas atnaujinti procesą Kauno miesto apylinkės teismo
2007 m. liepos 11 d. nutartimi atmestas, o ši nutartis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi palikta nepakeista.
Aptarti
išaiškinimai suponuoja išvadą, kad sutuoktinių (ar buvusių sutuoktinių, kurių
santuoka nutraukta iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir santuokinis turtas
nepadalytas) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo klausimai
turi būti išspręsti vienoje byloje. Šios taisyklės išimtys galėtų būti taikomos
tik išskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų
teises ar įstatymo saugomus interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos
2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A. ir kt., bylos
Nr. 3K-P-186/2010), tuo tarpu šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių
nekonstatuota. Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad ieškovė bendrąja
jungtine nuosavybe siekia pripažinti turtą, nuosavybės teise priklausantį
atsakovei L. B. Tačiau tai nekeičia nuostatos, kad teisę reikalauti
pripažinti šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti ieškovė galėjo
įgyvendinti tik pareikšdama atitinkamą reikalavimą kartu su reikalavimais dėl
kito santuokinio turto padalijimo jau išnagrinėtoje ieškovės ir atsakovo
A. P. santuokinio turto padalijimo byloje.
Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės įgijimo pastatant gyvenamąjį namą
Bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali būti įgyjama visais nuosavybės teisės
įgijimo pagrindais, taip pat ir pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4
punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas namas yra pastatytas
rekonstravus iki tol vienai atsakovei L. B. nuosavybės teise priklausiusį
(paveldėtą) ūkio pastatą. Siekiant, kad rekonstruotas pastatas būtų pripažintas
ieškovės ir atsakovo A. P. bendrąja jungtine nuosavybe, visų pirma būtina
įrodyti, kad turto savininkė atsakovė L. B. atsisakė savo turėtos nuosavybės
ieškovės ir jos tuomečio sutuoktinio atsakovo A. P. naudai, be to, kad
pastatas rekonstruotas D. ir A. P. lėšomis (CPK 178 straipsnis).
Šių aplinkybių ieškovė neįrodė. Kasatorės nurodomo bendro ūkio su atsakovu
A. P. tvarkymo aplinkybės nepatvirtina bylos dėl šalių santuokos
nutraukimo duomenys. Toje byloje priimtame Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 30 d.
sprendime nurodyta, kad šalys ne mažiau kaip paskutinius šešis mėnesius
nepalaiko santuokinių (šeiminių) santykių, o teismo posėdžio protokole
užfiksuota, jog ieškovė teigė, kad šalys šeiminių santykių nepalaiko apie
metus, o atsakovas – kad šeiminių santykių nepalaiko ir bendro ūkio netvarko
dvejus su puse metų. Ieškovės ir atsakovo A. P. santuokinio turto
padalijimo byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo
2006 m. kovo 29 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovė pati
pripažįsta negyvenusi ginčijamame name nuo 1992 metų, nes gyveno faktinėje
santuokoje su kitu asmeniu ir tvarkė su juo bendrą ūkį, įsigijo nemažai turto.
Šių aplinkybių, nustatytų teismų sprendimais kitose bylose, kuriose dalyvavo ieškovė
D. P. ir atsakovas A. P., iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK 182
straipsnio 2 punktas). Jos patvirtina apeliacinės instancijos teismo padarytą
išvadą, kad ieškovės nurodomas turtas nebuvo ir nėra jos ir atsakovo A. P.
bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo
nutartis priimta nepažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso
teisės normų reikalavimų. Nutartyje aptarti išaiškinimai įgalina konstatuoti,
kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio
pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas procesinį
sprendimą priėmė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys
buvo patenkintas ne visiškai, bet iš dalies, apeliacinės instancijos teismo
priimtas procesinis sprendimas nagrinėjamu atveju galėjo būti įvardytas kaip nutartis,
o ne sprendimas. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad kiti kasacinio skundo
argumentai yra tokio pobūdžio, kad nedaro įtakos skundžiamos apeliacinės
instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, be to, didžioji jų
dalis yra susijusi su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių
aplinkybių kvestionavimu, bet ne teisės klausimais, todėl teisėjų kolegija jų
išsamiau neanalizuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Atmetus
kasacinį skundą, atsakovui A. P. iš kasatorės priteisiamas atstovavimo
išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovas pateikė mokėjimo
kvitą, iš kurio matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme jis sumokėjo
advokatui 1800 Lt. Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro
2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar
advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir
8.14 punktus, mažintina iki 1200 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš
kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir
kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš
viso 145,04 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti
atsakovui A. P. (duomenys
neskelbtini) iš ieškovės D. P. (duomenys
neskelbtini) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų
atlyginimo.
Priteisti
valstybei iš ieškovės D. P. (duomenys
neskelbtini) 145,04 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus 4 ct)
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Virgilijus
Grabinskas
Česlovas
Jokūbauskas
Sigita
Rudėnaitė