Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-278-380/2018

        Teisminio proceso Nr. 4-25-3-00053-2018-3

        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 16.9.10; 21.11.10

                                                                                (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 14 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. J. atstovo advokato Vilmanto Ančiukaičio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutarimo, kuriuo M. J. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 5 dalį 1150 Eur dydžio bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams; pagal ANK 415 straipsnio 1 dalį – 50 Eur dydžio bauda; pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį – 30 Eur dydžio bauda; pagal ANK 415 straipsnio 2 dalį – 30 Eur dydžio bauda.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, M. J. paskirta galutinė subendrinta administracinė nuobauda – 1150 Eur dydžio bauda atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Teismas

n u s t a t ė :

1. M. J. nubaustas už tai, kad jis 2018 m. gegužės 28 d. 19.00 val. (duomenys neskelbtini) g., vairavo motociklą „(duomenys neskelbtini)“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės (neįgijęs), nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Buvo stabdomas su įjungtais spec. garso ir šviesos signalais. Motociklas įstatymo nustatyta tvarka neįregistruotas, neapdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, jam neatlikta valstybinė techninė apžiūra. Tokiais veiksmais M. J. padarė administracinius nusižengimus, už kuriuos atsakomybė numatyta ANK 426 straipsnio 5 dalyje, 415 straipsnio 1 dalyje, 415 straipsnio 2 dalyje ir 415 straipsnio 2 dalyje.
2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. J. atstovas advokatas Vilmantas Ančiukaitis su Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutarimu nesutinka ir prašo: 1) jį panaikinti ir administracinę teiseną nutraukti; 2) jeigu bus priimtas teismo sprendimas netenkinti skundo, taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę ar mažesnę, negu įstatymo numatyta, administracinę nuobaudą.

1.  
2.  
1. Apeliantas ginčija teismo išvadas, kad M. J. nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę. Byloje esančios aplinkybės leidžia teigti, jog M. J. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo požymio – tyčios.
1. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime, remdamasis byloje esančiu vaizdo įrašu ir liudytojo I. K. parodymais, nustatė, kad policijos pareigūnai M. J., vairuojantį motociklą, pirmą kartą pamatė (duomenys neskelbtini), pastarajam išvažiuojant iš sodininkų bendrijos ir pasukant į nedidelį keliuką dešinėje. Teismas nurodo, kad M. J., žinodamas, kad jis neturi teisės vairuoti tokios rūšies transporto priemonės – motociklo – suprato, kad dėl to gali kilti atsakomybė, ir tai vertina kaip nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 5 dalyje, padarymo motyvą. Taigi teismas preziumuoja, kad M. J. pasukimas dešinėn buvo vengimas susidurti su policijos pareigūnais ir vėliau motyvas nepaklusti policijos pareigūnams sustoti. Su tokia logine teismo išvada apeliantas nesutinka, kadangi, anot jo, jeigu ir M. J. būtų pasukęs į keliuką priešais policijos automobilį, nenorėdamas būti sustabdytas ir nubaustas už tai, kad vairavo motociklą neturėdamas tam teisės, be techninės jo apžiūros ir privalomojo civilinio draudimo, tai būtų tik siekis išvengti galimo stabdymo, o ne siekis nevykdyti jau išreikšto jam suprantamo reikalavimo sustoti (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-664-557/2016).
2. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime nurodo, jog A. J., pagal įvykio aplinkybes, matė policijos automobilį, o praėjus 5 sekundėms buvo įjungtas garsinis policijos signalas ir švyturėliai, o vėliau du kartus duodamas garsinis signalas per garsiakalbį sustoti. Tačiau, anot apelianto, tai neleidžia daryti išvados, kad policijos reikalavimas sustoti buvo aiškiai išreikštas, nes motociklą vairavo ne A. J., o M. J. Iš vaizdo įrašo matyti, kad po 5 sekundžių, kada buvo įjungtas policijos automobilio garsinis signalas, motociklas jau yra gerokai nutolęs nuo policijos automobilio ir todėl lieka pagrįsta abejonė, ar M. J. galėjo girdėti policijos pareigūno reikalavimą sustoti. Apeliantas pažymi, kad motociklas yra specifinė transporto priemonė, kuria gali važiuoti du asmenys, sėdėdami vienas už kito, esant dideliam pašaliniam vėjo ir variklio gausmo garsui, dėvint šalmus, o šiuo atveju važiuojant lauko keliuku, įspėti jį vairuojantį asmenį apie tai, kad policijos pareigūnai stabdo motociklo vairuotoją, būtų labai sudėtinga. Todėl teismo išvada, kad A. J. matė policijos automobilį, važiuojantį iš paskos, neleidžia daryti nenuginčijamos išvados, kad apie policijos pareigūnų reikalavimą sustoti žinojo ir galėjo žinoti motociklą vairavęs M. J. Iš vaizdo medžiagos taip pat matyti, kad kada policijos automobilis priartėjo prie motociklo, sukančio į dešinę, nebuvo įjungti policijos automobilio švyturėliai ir juo labiau garsinė įspėjamoji sirena. Kaip teismas ir konstatuoja, garsinė sirena buvo įjungta po 5 sekundžių, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad atstumas tarp motociklo ir policijos automobilio buvo jau didelis. Apeliantas teigia, kad net ir tuo atveju, jei M. J. būtų matęs tolumoje policijos automobilio švyturėlius ir girdėjęs specialiuosius garso signalus, tačiau prie jo nebuvo prisiartinta ir nebuvo išreikštas reikalavimas sustoti (reguliuotojo lazdele, skrituliu su raudonu atšvaitu arba per garsiakalbį), jis galėjo nesuprasti, jog yra stabdomas, nes vien artėjantis policijos automobilis su įjungtais švyturėliais ir garso signalu besąlyginės pareigos sustabdyti vairuojamą transporto priemonę nesukelia (Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-664-557/2016).
3. Apeliantas laiko teismo išvadą, jog po garsinio signalo padidino greitį, nepagrįsta, nes nėra patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis. Remiantis vaizdo įraše užfiksuota informacija galima daryti objektyvią išvadą, kad ne tiek M. J. didina greitį, kiek policijos automobilis jį mažina dėl to, kad yra važiuojama lauko provėža. Iš vaizdo įrašo matosi, kad atstumas tarp policijos automobilio ir motociklo didėja, tačiau aišku, kad automobilio greitis mažėja, nes vaizdai, esantys aplink policijos automobilį, keičiasi lėčiau.
4. Apeliantas teigia, kad iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad kai policijos pareigūnai automobiliu privažiuoja prie tos vietos, kur M. J., nesuvaldęs motociklo, įvažiavo į pakelės griovį, M. J. jau yra nusiėmęs motociklininko šalmą ir bando motociklą iš griovio ištraukti. Šios aplinkybės (M. J. yra nusiėmęs šalmą, bando iš griovio ištraukti motociklą) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuo to momento, kada jis įvažiuoja į griovį iki to, kada policijos pareigūnai atvažiuoja iki tos vietos, praėjo nemažai laiko ir jeigu M. J. tikrai būtų žinojęs, kad jį vejasi policijos pareigūnai, reikalaudami sustoti, ir būtų norėjęs išvengti už tai atsakomybės, t. y. būtų turėjęs motyvą, kaip nurodo teismas, kad M. J. pasuko į keliuką priešais policijos automobilį, nes tam turėjo motyvą – siekį išvengti atsakomybės už vairavimą be teisės tai daryti, taigi jis galėjo pabėgti palikęs motociklą, juolab, kad tam buvo geros sąlygos: šalia įvykio vietos yra miškas ir tam jis turėjo nemažai laiko. Tačiau jis to nedarė, vadinasi, tikrai apie policijos pareigūnų reikalavimą sustoti jis objektyviai nežinojo dėl anksčiau išvardytų priežasčių.
5. Apeliantas pažymi, kad ginčijamas motociklas yra krosinio tipo, t. y. pagal savo technines charakteristikas jis skirtas važiuoti ir bekele. Taigi jeigu M. J. tikrai būtų žinojęs ir supratęs, kad yra stabdomas policijos pareigūnų, norėdamas pabėgti ir išvengti atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kaip konstatuoja teismas, galėjo pasukti iš lauko keliuko į visišką bekelę ir pabėgti nuo policijos pareigūnų, nes lengvuoju policijos pareigūno automobiliu nebūtų įmanoma važiuoti ten, kur nėra net lauko keliuko.
2. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nutarime nepagrįstai nevertino M. J. pateiktus vaizdo įrašo ir žemėlapių sugretinimus (fotonuotraukas), motyvuodamas tuo, kad jie padaryti paties administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir nelaikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais, kokiu atstumu ir kokiomis priemonėmis buvo stabdomas motociklas, taip pat ar motociklo vairuotojas galėjo ar negalėjo girdėti garsinio signalo. Teismas pripažino šiuos apelianto pateiktus duomenis įrodymais, tačiau jais nesivadovavo. Tačiau, apelianto vertinimu, teismas negalėjo nevertinti šių įrodymų vien dėl to, kad juos pateikė pats administracinėn atsakomybėn traukiamas M. J. Anot apelianto, yra visiškai neteisinga, kad policijos pareigūno teiginys, parašytas tarnybiniame pranešime, jog M. J. po garsinio signalo padidino greitį, yra priimamas ir juo grindžiamas M. J. apkaltinamasis sprendimas, o paties M. J. pateikti įrodymai net nevertinami. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad teismas išnagrinėjo bylos aplinkybes ne visiškai ir dėl to buvo priimtas neteisingas sprendimas.
3. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūno parodymai gali būti vertinami kaip prieštaringi, nes tarnybiniame pranešime jis nurodė, kad šviesos ir garso signalus jis įjungė iš karto, kai pradėjo vytis M. J. Teismo posėdyje I. K. parodė, kad garsinį signalą įjungė prieš pat (duomenys neskelbtini) g. posūkį į lauko keliuką, nors vaizdo medžiagoje matyti, kad garsinis signalas buvo įjungtas tik policijos automobiliui įsukus iš (duomenys neskelbtini) g. ir M. J. gerokai esant toliau nuo policijos automobilio. Esant prieštaravimams policijos pareigūno I. K. parodymuose, jie turėtų būti vertinami ypač atsargiai.
4. Apeliantas nesutinka su paskirtos administracinės poveikio priemonės dydžiu.

Apeliantas nurodo, kad teismas teisingai atsižvelgė į M. J. asmenybę, į tai, kad jis nėra baustas administracine tvarka, nėra teistas, atliekantis profesinę karo tarnybą, tačiau, apelianto vertinimu, neteisingai nusprendė atimti M. J. teisę vairuoti transporto priemones 3 metams, nors tai yra minimalus šios administracinės poveikio priemonės terminas už tokio pobūdžio administracinį nusižengimą. M. J. yra jauno amžiaus, patriotiškai atsidavęs Lietuvos Respublikai asmuo, tarnaujantis Lietuvos kariuomenės (duomenys neskelbtini) pėstininkų kuopos transporto eksploatacijos techniku. Jo darbas Lietuvos kariuomenėje tiesiogiai susijęs su teisės vairuoti transporto priemonę turėjimu. Be to, Lietuvos kariuomenėje specialistų, kurie turi teisę vairuoti sunkųjį transportą, nėra daug, jų trūksta, todėl atėmus M. J. teisę vairuoti transporto priemones, Lietuvos kariuomenei būtų padaryta žala. Šios teisės praradimas kardinaliai paveiktų ne tik M. J., bet ir jo jaunos šeimos tolimesnį likimą. Šeima turi paėmusi iš banko kreditą būstui įsigyti. Šiuo metu negrąžinto kredito dalis yra 47 300 Eur. Taip pat šeima yra paėmusi vartojimo kreditą 7 000 Eur. Šiuo metu negrąžinta šio kredito dalis yra 5 900 Eur. Kiekvieną mėnesį nuo M. J. sąskaitos yra nuskaitoma 390 Eur suma kreditams dengti ir privalomam būsto draudimui. Taigi atėmus M. J. teisę vairuoti transporto priemones, šeima liktų be didesnės dalies pajamų ir dengti kreditą vien tik iš A. J. gaunamų pajamų jaunai šeimai būtų per didelė finansinė našta.

5.  
1.  
2.  
3.  
4.  
5.  
5. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. J. atstovo advokato Vilmanto Ančiukaičio apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kretingos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininkas Nerijus Japertas, laikinai atliekantis viršininko funkcijas, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais ir prašo apeliacinio skundo netenkinti paliekant skundžiamą teismo nutarimą galioti.

Įstatymo įgaliotos institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta, kad byloje yra surinkti įrodymai, patvirtinantys M. J. kaltę padarius administracinį nusižengimą. Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai, išsamiai įvertintos visos bylos aplinkybės ir teismas skundžiamame nutarime padarė motyvuotas išvadas dėl M. J. kaltės.

4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų (ANK 652 straipsnis). Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl M. J. kaltės bei ginčijama teismo paskirta administracinio poveikio priemonė, būtent šiais klausimais (dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės bei administracinio poveikio priemonės individualizavimo) apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
6. Skundžiamu teismo nutarimu administracinėn atsakomybės traukiamas asmuo M. J. nubaustas pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį, 415 straipsnio 1 dalį, 415 straipsnio 2 dalį ir 415 straipsnio 2 dalį. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad M. J. nesutinka tik su veikos kvalifikavimu pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas nesutinka su tuo, kad M. J. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti.
7. ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius. Jeigu padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
8. ANK 426 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, jog nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam, aiškiai išreikštam ir šio straipsnio 6 dalyje nustatytą tvarką atitinkančiam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę užtraukia baudą vairuotojams nuo 850 iki 1200 Eur ir neturintiems teisės vairuoti transporto priemones asmenims – nuo 1150 Eur iki 1450 Eur. Taigi turi būti nustatyta: 1) teisėtas uniformuoto policijos pareigūno reikalavimas; 2) reikalavimas turi būti aiškiai išreikštas; 3) reikalavimas turi būti išreikštas taip, kad jis atitiktų nurodyto straipsnio 6 dalį.
9. Pagal ANK 426 straipsnio 6 dalį uniformuoto policijos ir kito šioje ANK normoje numatyto pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę išreiškiamas duodant signalą lazdele arba mojant skrituliu su raudonu atšvaitu skersai judėjimo krypties, arba per garsiakalbį liepiant sustoti. Uniformuoto policijos, kito šioje ANK normoje numatyto pareigūno reikalavimas sustabdyti transporto priemonę taip pat gali būti išreiškiamas įjungus specialiomis spalvomis nudažyto ir policijos, kitos šioje ANK normoje nurodytos institucijos ženklu pažymėto automobilio švieslentę su užrašu „STOP POLICIJA“ arba „STOP“. Tamsiuoju paros metu policijos, kitas šioje ANK normoje numatytas pareigūnas, stabdydamas transporto priemonę, turi vilkėti uniformą su šviesą atspindinčiais elementais (vilkėti specialiąsias liemenes, mūvėti rankogalius ar turėti kitų šviesą atspindinčių elementų). Patrulis turi būti sudarytas ne mažiau kaip iš dviejų policijos, kitų šioje ANK normoje numatytų pareigūnų, turinčių specialiomis spalvomis nudažytą ir policijos, kitos šioje ANK normoje numatytos institucijos ženklais pažymėtą motorinę transporto priemonę, ir stabdyti transporto priemonę šviečiančia reguliuotojo lazdele arba šviesą atspindinčiu skrituliu, įjungęs patrulinės motorinės transporto priemonės mėlynos ir (arba) raudonos spalvos švyturėlius.
10. Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. J. nepakluso policijos pareigūnų reikalavimui sustoti. Tačiau byloje esantys duomenys neleidžia sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
11. Iš byloje esančio vaizdo įrašo, kurio detales išsamiai aprašė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime, todėl teismas jų nebekartoja, galima daryti abejonių nekeliančią išvadą, jog policijos reikalavimas buvo teisėtas, aiškiai išreikštas ir atitinkantis ANK 426 straipsnio 6 dalies reikalavimus. Policijos pareigūnų vairuojamas automobilis prie M. J. vairuojamos transporto priemonės – motociklo – buvo priartėjęs tokiame kelio ruože ir tokiu atstumu, jog ginčijama transporto priemone važiuojantys asmenys negalėjo jo nepastebėti. Ginčijamos transporto priemonės vairuotojui – M. J. ir policijos pareigūnams pasukus į dešinę tarp transporto priemonių buvo kelių metrų atstumas, kai policijos pareigūnai įjungė garsinį signalą. Atstumas, užfiksuotas vaizdo įraše, buvo toks, kuris leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad M. J. girdėjo garsinį signalą, tačiau nesustabdęs motociklo nuvažiavo tolyn atitrūkdamas nuo policijos pareigūnų vairuojamo automobilio. Be to, įvykio kelias – tai nebuvo judri ir triukšminga gatvė, kurioje būtų daug kitų transporto priemonių ir be policijos pareigūnų panaudoto garso signalo būtų buvę kiti garso signalai, kurie galėtų užblokuoti policijos pareigūnų panaudoto garso signalo patį garsą, kurio M. J. būtų galėjęs negirdėti ir nesuprasti, kad šis garso signalas buvo skirtas jam, ir būtent jis turėjo pareigą sustoti.
12. Apelianto vertinimu, teismas nepagrįstai preziumuoja, jog M. J. pasukimas dešinėn buvo vengimas susidurti su policijos pareigūnais ir vėlesnis jo motyvas nepaklusti policijos pareigūnams sustoti. Apeliantas teigia, kad jeigu M. J. ir būtų pasukęs į keliuką priešais policijos automobilį, nenorėdamas būti sustabdytas ir nubaustas už tai, kad vairavo motociklą neturėdamas tam teisės, be techninės priežiūros ir privalomojo civilinio draudimo, tai būtų tik siekis išvengti galimo stabdymo, o ne siekis nevykdyti jau išreikšto jam suprantamo reikalavimo sustoti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens tikslas šioje situacijoje reikšmės neturi kvalifikuojant veiką pagal ANK 426 straipsnio 5 dalį. Nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad ginčijamos transporto priemonės vairuotojas negalėjo nepastebėti, kad paskui jį važiuoja policijos pareigūnų vairuojamas automobilis ir esant tarp transporto priemonių tokiam atstumui, kuris leido ginčijamos transporto priemonės vairuotojui girdėti policijos pareigūnų įjungtą garsinį signalą, transporto priemonės nesustabdė ir važiavo toliau. Koks buvo tolesnis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens važiavimo greitis, kas didino ar mažino greitį, kokiomis aplinkybėmis administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo sustojo ir pan., veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.
13. Apeliantas nesutinka su teismo argumentu, kad priartėjusį policijos pareigūnų automobilį matė liudytoja A. J., ir teigia, jog aiškiai išreikšto reikalavimo nebuvo, nes ginčijamą transporto priemonę vairavo ne A. J., bet M. J., todėl lieka pagrįsta abejonė, ar jis girdėjo policijos pareigūnų reikalavimą sustoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes, kaip minėta, vaizdo įraše yra užfiksuotas atstumas, kokiu policijos pareigūnų vairuojamas automobilis buvo priartėjęs prie M. J. vairuojamos transporto priemonės, taip pat tai, kokiam atstumui esant tarp transporto priemonių buvo įjungtas garsinis signalas. Užfiksuotas atstumas nekelia jokių pagrįstų abejonių, kad ginčijamos transporto priemonės vairuotojas ir jo keleivė, kuri taip pat turėjo visas galimybes informuoti M. J. apie labai arti priartėjusį policijos pareigūnų automobilį (jo nepastebėti nagrinėjamame kelio ruože net ir šiam automobiliui esant motociklo užpakalinėje pusėje neįmanoma), girdėjo policijos pareigūnų įjungtą garso signalą.
14. Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog policijos pareigūnų reikalavimas sustoti buvo teisėtas, aiškiai išreikštas ir atitinkantis ANK 426 straipsnio 6 dalies reikalavimus, todėl apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo M. J. nepaklusimo policijos pareigūnų reikalavimams sustoti aplinkybės, atmetamas kaip nepagrįstas.
15. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nutarime nepagrįstai nevertino M. J. pateikto vaizdo įrašo ir žemėlapių sugretinimo (fotonuotraukų). Iš skundžiamo teismo nutarimo matyti, kad teismas nusprendė nesivadovauti šiais įrodymais motyvuodamas tuo, kad jie nelaikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais, kokiu atstumu ir kokiomis aplinkybėmis buvo stabdomas motociklininkas, taip pat ar motociklo vairuotojas galėjo ar negalėjo girdėti garsinio signalo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais, taip pat pažymi, kad skundžiamame teismo nutarime teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus ir argumentuotai atmetė, kodėl jis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktais įrodymais nesivadovaus, darydamas galutines išvadas. Pagrindo teigti, kad teismas nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktus įrodymus, nėra, nes teismas tik įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą gali padaryti išvadą atmesti įrodymus. Tai, kad padarytas teismo sprendimas buvo padarytas ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, neleidžia teigti, kad teismas nepagrįstai nevertino pateiktus įrodymus, o taip pat neleidžia teigti, kad jis turėjo šiuos įrodymus vertinti ir priimtas sprendimas dėl to yra neteisingas. Taigi apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pateiktus įrodymus, atmetamas kaip nepagrįstas.
16. Apeliantas teigia, kad policijos pareigūno parodymai gali būti vertinami kaip prieštaringi, nes jis skirtingai aiškina su įvykiu susijusias aplinkybes, tačiau, apygardos teismo vertinimu, policijos pareigūno parodymai nėra prieštaringi. Apeliantas teigia, kad tarnybiniame pranešime policijos pareigūnas nurodė, jog garso signalus įjungė iš karto, kai pradėjo vytis M. J. Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo turinio matyti, kad policijos pareigūnas paaiškino: „Iš karto minėtą motociklininką pradėjome vytis, (duomenys neskelbtini) įjungiau spec. šviesos ir garso signalus, bet motociklo vairuotojas neketino sustoti, važiavo didindamas greitį, jis nuo mūsų tolo, kėlė didelį pavojų sau ir aplinkiniams“ (b. l. 5–6). Teismo posėdžio metu policijos pareigūnas paaiškino, kad motociklininkas nulėkė (duomenys neskelbtini) g., padidino greitį, jie įjungė garsinį signalą ir švyturėlį, nurodė vairuotojui sustoti, bet jis reikalavimo nevykdė (b. l. 35). Apeliantas teigia, kad tuo tarpu pagal vaizdo įraše užfiksuotus duomenis matyti, kad garsinis signalas buvo įjungtas tik policijos pareigūnų automobiliui įsukus iš (duomenys neskelbtini) g. ir M. J. esant gerokai toliau nuo policijos pareigūnų automobilio. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, policijos pareigūnai įjungė šviesos ir garso signalą tuoj pat įsukę į keliuką dešinėje pusėje, ir tai nėra tokie neatitikimai parodymuose, kurie sudarytų pagrindą vertinti policijos pareigūno parodymus kaip prieštaringus. Pats policijos pareigūnas patvirtino, jog viskas yra užfiksuota vaizdo įraše. Be to, nepaistant apelianto įvardytų neatitikimų parodymuose, nėra paneigiamos vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės, kad atstumas tarp M. J. vairuojamo motociklo ir policijos pareigūnų vairuojamo automobilio buvo toks, kuris leidžia daryti abejonių nekeliančios išvados, jog M. J. žinojo apie tai, kad paskui jį važiuoja policijos pareigūnai ir kad jie buvo išreiškę reikalavimą sustoti, tam M. J. nepakluso ir nuvažiavo toliau. Tad apelianto argumentas, kad policijos pareigūno duoti parodymai gali būti vertinami kaip prieštaringi, yra atmetamas kaip nepagrįstas.
17. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų, skirdamas administracinio poveikio priemonę. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
18. Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad pasirinktos teisinio reguliavimo priemonės turi sudaryti kuo mažesnę administracinę ir kitokią naštą, nevaržyti teisinių santykių subjektų daugiau negu to reikia teisinio reguliavimo tikslams pasiekti. Įstatymų leidėjas, nustatydamas administracinio poveikio priemonę, teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo trejų iki penkerių metų už ANK 426 straipsnio 5 dalyje numatytos veikos padarymą (ANK 426 straipsnio 7 dalis) laiko proporcinga priemone tam, kad būtų pasiekti visuomenei svarbūs tikslai, ši priemonė yra būtina visuomenei svarbiems tikslams pasiekti ir ja nėra varžomos žmogaus teisės ir laisvės daugiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Tačiau tam tikrais atvejais padarytas pažeidimas gali būti toks, kad už jo padarymą taikoma administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė gali būti laikoma neproporcinga ir neteisinga padaryto pažeidimo pobūdžiui priemone ir toks jos taikymas prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. Todėl ANK 34 straipsnio 5 dalyje yra numatyta norma, kuri suteikia teismui (ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusiai institucijai) teisę paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta poveikio priemonę, kai normos sankcijoje nustatyta poveikio priemonė, kurią pagal įstatymą turėtų skirti teismas (ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija), yra laikoma neproporcinga ir neteisinga padaryto pažeidimo pobūdžiui, jos taikymas prieštarautų teisingumo bei protingumo principams. 
19. ANK 34 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Taigi teismas ar įstatymo nustatyta institucija (pareigūnas) turi teisę paskirti mažesnę baudą negu įstatymo numatyta minimali bauda, švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę negu įstatymo numatyta, iš viso neskirti administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės, kai, teismo ar įstatymo nustatytos institucijos (pareigūno) vertinimu, ANK numatytos normos sankcijoje įtvirtinta administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė yra akivaizdžiai per didelė nusižengimą padariusiam asmeniui, neproporcinga padarytam nusižengimui ir dėl to yra neteisinga.
20. Tačiau nepaistant tos aplinkybės, kad įstatymų leidėjas suteikia teismui (ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusiai institucijai (pareigūnui)) teisę taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas (ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas)) vis dėlto yra saistomas tam tikrų sąlygų naudodamasis savo diskrecijos teise ir šia diskrecijos teise teismas (ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas)), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali naudotis tik itin retais ir išimtiniais atvejais. Kitaip tariant, ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymas turi būti siejamas tik su tais atvejais, kurie gali būti vertinami kaip itin reti ir išimtiniai. Tačiau nagrinėjamos bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog M. J. atvejis gali būti vertinamas kaip itin retas ir išimtinis, sudarantis pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.
21. Administracinio nusižengimo byloje yra pateikta Lietuvos kariuomenės specializuoto padalinio kuopos vado kapitono charakteristika dėl M. J. Šioje charakteristikoje nurodoma, jog M. J. tarnauja nurodytoje kuopoje, jo pareigos yra sunkiojo transporto vairuotojo, remonto techniko, topogeodezininko. Vykdydamas savo pareigas M. J. rodo norą tobulėti ir gilinti žinias savo darbo srityje. Pasižymi kaip stropus, atsakingas ir motyvuotas karys. Bendraudamas su kolegomis ir aukštesniais vadais karys visada yra mandagus ir geranoriškas, jis organizuoja kuopos vairuotojų rengimą, prižiūri kuopai priskirtą karinį transportą, vykdo vairuotojo pareigas. Tarnybos metu M. J. buvo skatintas bataliono vado padėkomis už nepriekaištingą pareigų vykdymą ir iniciatyvą, drausminių nuobaudų nėra turėjęs. Įvykį vertina kaip atsitiktinį pažeidimą, neatitinkantį M. J. asmens savybių. Karys, netekęs teisės vairuoti transporto priemones, negalės vykdyti savo tiesioginių užduočių tarnyboje, susijusių su įvairaus karinio transporto valdymu (b. l. 24). Taigi pateikta charakteristika leidžia daryti išvadą, jog M. J. charakteristika yra teigiama. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl ANK 34 straipsnio 5 dalies taikymo, šią charakteristiką bei M. J. asmenybę vis dėlto turi įvertinti atsižvelgdamas į platesnį kontekstą, negu tai darė specializuoto kariuomenės padalinio kuopos vado kapitonas.
22. Pateikta charakteristika M. J. yra teigiamai charakterizuojamas kaip karys, tačiau karys turi ne tik tinkamai vykdyti savo kaip kario pareigas, bet karys turi taip pat tinkamai vykdyti civilinius įstatymus šalies, kurią jis pasiryžęs ginti, taip pat klausyti ir vykdyti nurodymus ne tik kariuomenės vadovybės, bet ir valstybės pareigūnų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik gerbdamas ir paklusdamas šalies įstatymui, karys gali paklusti vado įsakymui tinkamai vykdydamas savo kaip kario pareigas. Tam, kad karys galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas, jis pirmiausia turi gerbti savo šalies įstatymus ir jiems paklusti, o ne vykdyti kario pareigas pažeistų šalies įstatymų sąskaita. Asmuo negali tikėtis, kad jam bus taikoma mažesnė poveikio priemonė dėl to, kad jis galėtų tinkamai vykdyti savo kaip kario pareigas, kai šių pareigų jis vykdyti negali dėl savo paties elgesio, už kurį jam kyla įstatyme nustatytos pasekmės, – jis turi už tai atsakyti įstatymo nustatyta tvarka. Konkrečioje situacijoje M. J. yra įvardytas kaip drausmingas ir puikiai vykdantis savo pareigas karys, t. y. charakteristika yra susijusi tik su jo kaip kario pareigų vykdymu. Tačiau kario drausmingumas nedarė jo drausmingo eismo dalyvio, kuris tinkamai vykdytų šalies įstatymus. M. J. vairavo motociklą, neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės, ir tokiu būdu jau keldamas pavojų ne tik savo gyvybei ir sveikatai, bet ir su juo kartu važiavusios keleivės – žmonos A. J. – gyvybei ir sveikatai. Taigi M. J. veikė rizikingai. Iš vaizdo įrašo matyti, kad nepaklusdamas policijos pareigūnų reikalavimams ir toliau važiuodamas M. J. pasirinko važiavimo būdą (važiuojama buvo lauko provėža) bei greitį (važiuojamoje lauko provėžoje), kurie taip pat gali būti vertinami kaip asmens rizikingas elgesys. Apeliantas nurodo, kad policijos pareigūnai privažiuoja prie tos vietos, kur M. J., nesuvaldęs motociklo, įvažiavo į pakelės griovį. Taigi M. J. įvažiavo į griovį po to, kai nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams ir nuvažiavo nesustodamas. Visa tai leidžia teigti, kad tik atsitiktinumo dėka nekilo rimtesnių tokio M. J. rizikingo elgesio padarinių, o taikydamas ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas teismas pateisintų atsitiktinumą, kai įstatymų leidėjas siekia apsaugoti visuomenę nuo šio elgesio ir jo padarinių. Tad asmens, kuris taip pat yra ir karys, kurio kaip kario išskirtinė savybė turėtų būti paklusimas įsakymui, nurodymui, taip pat ir įstatymui, rizikingas elgesys ir dėl tokio elgesio atsitiktinis padarinių neatsiradimas negali būti vertinamas kaip išskirtinis ar išimtinis atvejis, sudarantis pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog karys negalės vykdyti sunkiojo transporto vairuotojo pareigų, jam neužkerta kelio vykdyti kitas pareigas, kurias jis atlieka tarnyboje.
23. Apeliantas teigia, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas kardinaliai paveiktų M. J. ir jo šeimos tolimesnį likimą. Šeima turi kreditinių įsipareigojimų, o, atėmus teisę vairuoti transporto priemones, šeima liktų be didesnės dalies pajamų ir dengti kreditą vien tik iš žmonos gaunamų pajamų jaunai šeimai būtų per didelė finansinė našta.  Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo negali sutikti ir negali laikyti šių aplinkybių kaip pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, poveikio priemonėmis nesiekiama prisiderinti prie administracinį nusižengimą padariusio asmens įprastinio gyvenimo aplinkybių nesukeliant jam jokių gyvenimiškų nepatogumų, kuriuos jis pats sau ir susikūrė, taip pat tuos gyvenimiškus nepatogumus laikyti išskirtiniu atveju, sudarančiu pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas. Dėl teisės vairuoti transporto priemones netekimo kilsiančios pasekmės savaime nesudaro pagrindo neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo arba jį sutrumpinti, nes bet kurios įstatyme numatytos administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės paskyrimas neišvengiamai administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui sukelia tam tikras pasekmes. Byloje yra pateikta kreditavimo sutartis (b. l. 68–73), įmokų mokėjimo grafikas (b. l. 74–77), vartojimo kredito sutartis (b. l. 78), standartinė informacija apie vartojimo kreditą (b. l. 79–80), įmokų mokėjimo grafikas (b. l. 81), draudimo liudijimas (b. l. 82–84), gyventojų turto draudimas (b. l. 86–89), banko sąskaitos išrašas(b. l. 90–95), studijų sutartis (b. l. 96–97), tačiau nėra aišku, kaip šie kreditiniai (finansiniai) bei studijų įsipareigojimai yra susiję su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, nes šių prievolių (įsipareigojimų) vykdymas nėra susijęs su teisės vairuoti transporto priemones turėjimu. Tam, kad asmuo galėtų vykdyti nurodytus įsipareigojimus, jam nėra būtina turėti teisę vairuoti transporto priemones.
25. Tad anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra jokio pagrindo ir apeliacinio skundo argumentas šia apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas.
26. Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamas teismo nutarimas tiek, kiek tai yra susiję su ANK 426 straipsnio 5 dalies taikymu, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo, todėl skundžiamame nutarime teismas netaikęs ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatų jokio pažeidimo nepadarė.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

palikti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. liepos 10 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens M. J. atstovo advokato Vilmanto Ančiukaičio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.              

Teisėja                                                                                                                   Aurelija Sadauskaitė