Baudžiamoji byla  Nr. 1A – 155/2006

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1;

                                                                                      2.1.6.2; 2.3.5.7.

 

LIETUVOS Apeliacinis teismas

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės (pranešėjos),

teisėjų: Rūtos Mickevičienės, Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,

dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui,

gynėjai advokatei Svetlanai Radionovai,

išteisintajam V. Ch. ,

vertėjai Joanai Liutvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ch. (V. Ch.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau – BK) 129 str. 1 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

            Klaipėdos apygardos prokuratūros civilinis ieškinys dėl priteisimo iš V. Ch. 5415,89 Lt Valstybinei ligonių kasai žalai atlyginti atmestas.

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, ir prokuratūros apeliacinį skundą,

 

n u s t a t ė:

 

V. Ch. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: jis 2005 m. sausio 23 d., apie 18 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), penkto aukšto koridoriuje, prie 40 buto, tarpusavio konflikto metu, tyčia rankomis, kojomis ir plyta suduodamas nukentėjusiajam P. S. ne mažiau kaip 5 smūgius į galvą ir kitas kūno vietas, padarė jam sunkią galvos traumą. Nuo traumuojančių poveikių į galvos sritis visumos buvo sumuštos galvos smegenys, išsiliejo kraujas po kietuoju smegenų dangalu dešinėje ir nuo patirtų sunkių kūno sužalojimų išsivysčius komplikacijoms P. S. 2005 m. vasario 14 d., Klaipėdos ligoninėje, mirė.

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu V. Ch. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d., nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Tokią išvadą teismas padarė motyvuodamas tuo, kad V. Ch. dalyvavimas nužudant P. S. nėra įrodytas. V. Ch. kategoriškai neigia sumušęs P. S. , o kiti byloje surinkti duomenys kelia abejonių, kad jis padarė P. S. mirtinus sužalojimus. Iš visų byloje apklaustų liudytojų tik vienas M. N. parodė matęs, kaip V. Ch. sudavė keletą nestiprių smūgių P. S. . Kiti koridoriuje buvę vaikai jokio smūgių sudavimo fakto nepatvirtina. Be to, kolegija pažymi, kad liudytojo M. N. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl įvykio situacijos tėra šiek tiek skirtingi, taip pat dėl sumušimo aplinkybių jie paneigti liudytojos B. P. parodymais. Kolegijai kelia abejonių liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų patikimumas, kadangi jam nebuvo žinoma apie vaikų buvimą šalia įvykio vietos, liudytojas nėra nepriekaištingos reputacijos, be to, liudytojas E.O. teisme nepatvirtino žinojęs, kad buvę kažkokie piniginiai santykiai tarp V. Ch. ir P. S. . Kolegija mano, kad P. S. kitoje vietoje galėjo susižaloti pats arba tai galėjo padaryti kiti asmenys.

Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: V. Ch. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteisti laivės atėmimu 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose, bei tenkinti Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį.

Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismas, darydamas išvadą, kad V. Ch. kategoriškai neigia apskritai sumušęs P. S., neanalizavo ir nevertino jo parodymų sąryšyje su ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu. Išteisintasis ne tik neigia sumušęs P. S. , bet neigia ir apskritai jį pažinojęs. Tačiau šiuos jo parodymus paneigė liudytojas M. N. , kuris parodė, kad 2005 m. sausio mėnesį, apie 19 val., išgirdęs triukšmą (duomenys neskelbtini) namo penktame aukšte, nuėjęs pamatė, kad 40 bute gyvenantis vyras spardo gulintį ant žemės dažnai minėtame bute besilankantį vyrą. Tai, kad P. S. ir V. Ch. buvo pažįstami patvirtino ir liudytojas E. O., kuris parodė, kad V. Ch. jo ir P. S. prašydavo centų ir cigarečių. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas ir kuriam suteiktas numeris ,,1“, taip pat parodė, kad 2005 metų pradžioje, koridoriuje, esančiame prie V. Ch. buto durų, V. Ch. sudavė savo pažįstamam Povilui smūgius rankomis, kojomis ir plyta.

Nepagrįsta yra teismo išvada, kad liudytojo M. N. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme tėra šiek tiek skirtingi, ir kad juos paneigia liudytojos B. P. parodymai.

Teismas, nurodydamas, kad liudytojo M. N. parodymai tėra šiek tiek skirtingi, jokių skirtumų nenurodo. Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, kaip V. Ch. spardė ant žemės gulintį P. S. ir į kurį butą jis įėjo. Šiuos savo parodymus liudytojas nuosekliai patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat nepagrįsta ir prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms teismo išvada, kad liudytojo M. N. parodymus paneigia liudytojos B. P. parodymai. Liudytoja B. P. , parodydama, kad M. N. negalėjo matyti kaip V. Ch. spardo nukentėjusįjį, nes ji to nematė, nepaneigia liudytojų M. N. ir T. Š. parodymų. Byloje nustatyta, kad liudytoja B. P. į įvykio vietą atėjo po M. N. ir T. Š. , todėl ji V. Ch. galėjo ir nematyti, nes pastarasis jau buvo įėjęs į kambarį. Be to, liudytojos B. P. parodymai yra prieštaringi, nes iš pradžių ji nurodė, kad M. N. nubėgo pirmas ir pasakė, kad matė, kaip spardo gulintį žmogų, o vėliau teigia, kad M. N. to negalėjo matyti, nes jie atbėgo kartu.

Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra abejotini. Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dalyvaujant įtariamajam ir gynėjui, tiek apklausiamas teisme, davė iš esmės nuoseklius parodymus. Jis parodė, kad 2005 metų pradžioje, koridoriuje, esančiame prie V. Ch. buto durų, V. Ch. sudavė savo pažįstamam Povilui smūgius rankomis, kojomis ir plyta. Be to, tik apklausus liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo gauti duomenys, kad kaip nusikaltimo įrankis buvo panaudota plyta. Šiuos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus patvirtina ir specialisto išvada Nr. S400/05(01), kurioje nurodoma, kad ant plytos aptiktas kraujas gali priklausyti P. S. . Tai, kad liudytojas nenurodė, kad įvykio vietoje buvo vaikai, jo parodymų nedaro nepatikimų, nes vaikai į įvykio vietą atbėgo jau įvykiui, po kurio V. Ch. iš karto įėjo į savo butą, besibaigiant, todėl apie jų buvimą galėjo nežinoti ir pats V. Ch. Be to, apelianto manymu, būtina atsižvelgti ir į tai, kokiomis aplinkybėmis liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, tapo žinoma apie įvykio aplinkybes. Liudytojo E. O. parodymai apie tai, kad jis nežinojo, ar tarp V. Ch. ir P. S. buvo kokie nors piniginiai santykiai, nepaneigia liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų teisingumo. Teismo išvada dėl liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, reputacijos yra bendro ir abstraktaus pobūdžio, nes jokių faktinių bylos aplinkybių, kurios įtakotų liudytoją duoti neteisingas parodymus, ar dėl kokių priežasčių jis negalėtų būti apklaustas liudytoju, teismas nenurodė.

Teismas neanalizavo ir nevertino liudytojos G. B. parodymų, nepašalino prieštaravimų tarp šios liudytojos parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2005 m. sausio 23 d., apie 18 val., jos sugyventinis V. Ch. išėjo iš buto parūkyti. Ji išgirdo vaikų keliamą triukšmą, o netrukus į butą sugrįžo ir V. Ch. . Šiuos parodymus liudytoja G. B. patvirtino akistatos su įtariamuoju metu. Teisme liudytoja G. B. pakeitė parodymus ir nurodė, kad sugyventinis į bendrą koridorių rūkyti neidavo. Tačiau liudytojos G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina liudytojų M. N. ir T. Š. parodymai ir jie atitinka faktines bylos aplinkybes.

Taip pat jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta teismo išvada, kad P. S. galėjo kitoje vietoje susižaloti pats ar būti sužalotas kitų asmenų. Liudytoja J. V. parodė, kad 2005 m. sausio 23 d., apie 18 val. 13 min., atvyko į (duomenys neskelbtini) namą suteikti medicininės pagalbos nukentėjusiam P. S. , kuriam buvo sužalota galva. Tai, kad P. S. buvo sužalota galva patvirtina ir medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. M 159/05(03) nėra užfiksuota jokių duomenų, nurodančių apie kokius nors išsiliejusio kraujo krešulio skirtingo senumo požymius, todėl darytina išvada, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu buvo vienmomentis. Šias išvadas patvirtino ir teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas V. A. , kuris papildomai nurodė, kad medicininėje dokumentacijoje nėra užfiksuota skirtingų laiku padarytų sužalojimų.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, V. Ch. išteisinimas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo pagrįstas bylos duomenimis. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 5 d. 2 p. nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

V. Ch. kaltę nužudžius P. S. prokuroras grindžia tuo, kad V. Ch. kategoriškai neigia ne tik  sumušęs P. S. , bet  ir apskritai jį pažinojęs.

V. Ch. nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino. V. Ch. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė pažinojęs ir sumušęs P. S.  Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju V. Ch. parodė, kad jis nieko nemušė ir nukentėjusiojo nepažįsta ( t. 2, b. l. 5 – 6; 58 ). Pirmosios instancijos teisme V. Ch. taip pat neigė pažinojęs ir sumušęs P. S. ( t. 2, b. l. 186 – 187 ). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme išteisintasis vėl gi teigė nepažinojęs P. S. ir jo nemušęs. 

Prokuroras savo apeliaciniame skunde nurodo, kad išteisintojo V. Ch. parodymai apie tai, kad jis nepažinojo P. S. paneigti liudytojų M. N. , E. O. , liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Šis prokuroro skundo argumentas nepagrįstas.

Liudytojo M. N. parodymai apie tai, kad V. Ch. ir P. S. buvo pažįstami, nėra visiškai nuoseklūs ir vienodi. Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2005 m. sausio mėnesį, apie 19 val., išgirdęs triukšmą penktame aukšte, nuėjęs pažiūrėti, pamatė, kad prie  40 buto guli vyras, kuris dažnai lankosi tame bute ( t. 1, b.l. 68 – 69 ). Tačiau apklaustas teisme liudytojas M. N. jau parodė, kad apie tai, jog sužalotasis vyriškis buvo dažnai matytas, jam sakė kiti vaikai ( t. 2, b. l. 190 ). Ikiteisminio tyrimo metu apklausti nepilnamečiai liudytojai šios aplinkybės iš esmės nepatvirtino. Liudytoja J. A. parodė, kad ji pažiūrėjusi į sumušto vyriškio veidą prisiminė, kad jis jau buvo vieną kartą atėjęs į svečius pas vyriškį pravarde ,,bomželis“, kuris gyvena 40 bute ( t. 1, b. l. 83 – 84 ). Liudytojas T. Š. parodė, kad jis gulinčio sumušto vyro nepažinojo ( t. 1, b. l. 91 ). Liudytojos T. Ž. ir Ž. Ž. taip pat parodė nepažinojusios gulinčio sumušto vyro ( t. 1, b. l.  94; 97). Liudytoja B. P. parodė, kad vyrą, kuriam buvo sužalota galva, ji kažkur buvo mačiusi, tačiau kur tiksliai nurodyti negalėjo  ( t. 1, b. l. 103).  Liudytoja A. D. parodė, kad ji sužalotąjį vyrą matė pirmą kartą (t.1, b.l. 106).

Liudytojas E. O. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. Ch. prašydavo iš jo ir iš P. S. pinigų, išgerti. ( t. 1, b. l. 159 – 160 ). Tačiau pirmosios instancijos teisme liudytojas E. O. parodė, kad išteisintasis iš jo pinigų nesiskolindavo, taip pat kiek jam žinoma jis nesiskolindavo pinigų ir iš P. S. . Pagarsinus liudytojo E. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas patikslino, kad V. Ch. prašydavo centų ar cigarečių, tačiau išgėrimui pinigų neprašydavo ( t. 3, b. l. 7 – 8 ). Apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintasis V. Ch. neneigė, kad jis galėjo prašyti centų, ar cigarečių, tačiau nurodė, kad jis centų ir cigarečių prašydavo iš bet ko. Kolegijos nuomone, vien tas faktas, kad V. Ch. prašė centų ar cigarečių nepatvirtina prokuroro nurodytos aplinkybės, kad V. Ch. ir P. S. buvo pažįstami. Be to, liudytojas E. O. pirmosios instancijos teisme parodė, kad P. S. jam nėra minėjęs, kad išteisintasis užeidinėtų pas jį į namus ( t. 3, b. l. 7 – 8 ).

Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad V. Ch. sudavė savo pažįstamam Povilui smūgius rankomis, kojomis ir plyta. Be to, liudytojas nurodė, kad V. Ch. ir Povilas buvo geri draugai ( t. 2, b. l. 110 ). Tačiau liudytojas nekonkretizavo iš kur jam žinomas išteisintojo ir nukentėjusiojo pažinties ( draugystės ) faktas. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti abejones, kvietė liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, į apeliacinės instancijos teismą, tačiau apklausti jį teisme dėl objektyvių priežasčių nepavyko. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros pateikto rašto matyti, kad liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos ( t. 3, b.l. 207 ). Nepavykus apklausti liudytoją Nr.1, kuriam taikomas anonimiškumas, ir nesant kitų įrodymų, patvirtinančių liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus apie V. Ch. ir P. S. pažinties faktą, negalima daryti kategoriškos išvados, kad šie liudytojo parodymai yra teisingi, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai (nekaltumo prezumcija).

Taigi, išdėstyti liudytojų parodymai nepatvirtina prokuroro apeliacinio skundo argumento, kad išteisintasis V. Ch. ir nukentėjusysis P. S. buvo pažįstami.

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad liudytojo M. N. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apie jo matytas įvykio aplinkybes tėra šiek tiek skirtingi, ir kad juos paneigia liudytojos B. P. parodymai.

Iš tikrųjų liudytojo M. N. parodymai apie neva jo matytas įvykio aplinkybes iš esmės yra nuoseklūs ir vienodi. Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad draugams pasakius, kad kažkas bilda viršuje, jis su draugais nuėjo pažiūrėti. Jis matė, kad prie 40 buto guli vyras, ir jį spardo kitas vyras, kuris juos pamatęs įėjo į 40 butą. Liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti į kurias kūno vietas ir kiek smūgių sudavė išteisintasis ( t. 1, b. l. 68 – 69 ). Teisme liudytojas parodė, kad vaikams pasakius, kad kažkas bilda viršuje ir kad vienas vyras spardo kitą vyrą, jis nuėjo pažiūrėti ir ,,biski“ matė kaip išteisintasis nestipriai spyrė gulinčiam vyrui. Po ko tas žmogus, kuris spardė gulintį vyra, užėjo į butą. Jis matė keletą smūgių, bet nematė kur tie smūgiai buvo suduoti ( t. 2, b. l. 189 - 191). Taigi, iš liudytojo M. N. parodymų seka, kad jis matė tik labai nedidelį konflikto momentą. Tačiau liudytojo M. N. parodymų dėl nukentėjusiojo P. S. sumušimo aplinkybių nepatvirtino kiti įvykio vietoje buvę liudytojai (vaikai). 

Priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia prokuroras, liudytoja B. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme vienodai parodė, kad ji kartu su M. N. bėgo pažiūrėti kas vyksta penktame aukšte, tačiau, kad kas nors spardytų gulintį vyriškį nematė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja B. P. parodė, kad A. (D.) pasakius, kad penkto aukšto koridoriuje guli žmogus, ji su M. (N.) nubėgo pažiūrėti kas atsitiko. M. bėgo pirmas, o ji bėgo iš paskos ir buvo atsilikusi nuo jo trimis žingsniais. Ji nematė ar kas nors spardė gulintį vyrą, ar tai matė M. nežino (t. 1, b. l. 101 - 103 ). Apklausta teisme liudytoja B. P. davė analogiškus parodymus ir nurodė, kad A. pasakius, kad penktame aukšte guli vyriškis, jie bėgo pažiūrėti, M. (N.) bėgo greičiau, o ji po to, tačiau visą laiką M. matė. Ji nematė, kad gulintis vyriškis būtų spardomas, ir mano, kad M. negalėjo matyti, nes jie atbėgo kartu ( t. 2, b.l 190 – 191 ).

Kiti byloje apklausti mažamečiai liudytojai - J. A. , T. Ž. , Ž. Ž. ,  A. D., parodė taip pat matę gulintį sužalotą vyrą, tačiau nei vienas iš jų neparodė matę kaip išteisintasis spardo nukentėjusįjį.

Prokuroro minimas liudytojas T. Š. taip pat neparodė matęs, kad V. Ch. būtų spardęs nukentėjusįjį. Liudytojas T. Š. parodė, kad išgirdę bildesį jie visi nuėjo į 5 aukštą pažiūrėti ir pamatė, kad prie 40 buto guli vyriškis. Jis pats nematė kaip gulintį žmogų spardė, tačiau apie tai jam sakė M. ( t. 1, b.l. 90 – 91 ). Analogiškus parodymus liudytojas T. Š. davė ir teisme ( t. 2, b. l. 201 – 202 ).

Taigi, iš išdėstytų liudytojų parodymų seka, kad tik liudytojas M. N. matė, kaip V. Ch. spardė prie 40 buto gulintį vyriškį ( P. S. ). Išteisintasis V. Ch. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad liudytojas M. N. jį apklaba dėl to, kad jis pasakė pastarojo tėvui kaip šis elgiasi su vyresniaisiais. Ši išteisintojo nurodyta aplinkybė nėra paneigta. Be to, apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytojo M. N. motina V. N. parodė, kad jai sūnus tik sakė matęs penktame aukšte gulintį vyriškį ( t. 1, b. l. 80 – 81). Taigi, kaip matyti iš liudytojos V. N. parodymų, jai sūnus apie tokią svarbią aplinkybę - kad gulintį vyrą spardė 40 bute gyvenantis vyras, net neminėjo.

Kolegija, atsižvelgdama į aptartus liudytojų parodymus bei mažamečio liudytojo M. N. amžių ( jam įvykio metu buvo ×××× metų), sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad besąlygiškai tikėti M. N. parodymais ir remtis jais grindžiant V. Ch. kaltę negalima. 

Prokuroro manymu, nepagrįsta yra ir teismo išvada, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra abejotini.

Liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodė, kad jam tapo žinoma, kad V. Ch. 2005 m. pradžioje, galėjo būti sausio ar vasario mėnuo, tiksliai datos neprisimena, tikslaus laiko neprisimena, koridoriuje, kuris yra prie V. Ch. buto, adreso neprisimena, dėl pinigų susimušė su savo pažįstamu vardu Povilas, pavardės nežino. V. Ch. su Povilu buvo geri draugai, tačiau dažnai konfliktavo dėl įvairių priežasčių tarpusavyje. Šio konflikto metu V. Ch. rankos kumščiais Povilui sudavė ne mažiau du smūgius į veidą, po ko Povilas nugriuvo ant grindų, toliau Povilui koja spyrė ne mažiau nei vieną kartą į krūtinės sritį. Povilui stojantis nuo grindų V. Ch. su juo susikibo rankomis, grumtynių metu nugriuvo ant grindų. Gulėdamas ant Povilo V. Ch. vienu metu paėmęs iš koridoriaus buvusios krūvos vieną statybinę plytą trenkė su ja Povilui į galvos sritį, kiek smūgių neprisimena, po ko Povilas nesipriešino ir liko gulėti ant grindų, o V. Ch. nuėjo pas save į butą. Plytą, su kuria trenkė Povilui per galvą, numetė atgal į kitų plytų krūvą. (t.2, b.l. 110). Apklaustas pirmos instancijos teisme liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, davė analogiškus parodymus bei papildomai nurodė, kad apie vaikų buvimą koridoriuje ir laiptinėje jam nėra žinoma ( t. 2, b. l. 197).

Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai kelia abejonių savo patikimumu. Liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai yra abejotini dėl keleto priežasčių:

pirma: liudytojas duodamas parodymus apie P. S. sužalojimo aplinkybes, nurodo, kad ,,man tapo žinoma“, todėl darytina loginė išvada, kad liudytojo nurodytos P. S. sumušimo aplinkybės jam tapo žinomos iš kito šaltinio. Aplinkybių, kuriomis tapo žinoma apie įvykio aplinkybes, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokole nenurodė. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas ėmėsi visų galimų procesinių priemonių, kad būtų nustatyta minėto liudytojo buvimo vieta ir kad jis būtų apklaustas apeliacinės instancijos teisme, tačiau dėl objektyvių priežasčių to padaryti nepavyko ( t. 3, b. l. 207 ). Tokiu būdu nėra galimybės nustatyti pirminio liudytojo parodymų šaltinio. Nenustačius pirminio informacijos šaltinio yra pavojus, kad informacija apie įvykio aplinkybes gali būti iškraipyta;

antra: iš liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų turinio matyti, kad jis neprisimena nei tikslios įvykio datos nei laiko, nei V. Ch. buto adreso, nežino nukentėjusiojo pavardės. Tačiau liudytojas žino, kad V. Ch. ir P. buvo geri draugai, dažnai konfliktuodavo bei gan tiksliai atsimena kokius veiksmus V. Ch. atliko P. (S.) atžvilgiu. Be to, liudytojui nieko nebuvo žinoma apie svarbią įvykio aplinkybę – liudytojų (vaikų) buvimą šalia įvykio vietos. Nors prokuroras savo skunde nurodo, kad liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, galėjo nežinoti apie vaikų buvimą koridoriuje ar laiptinėje, nes vaikai į įvykio vietą atbėgo jau įvykiui, po kurio V. Ch. iš karto įėjo į savo butą, besibaigiant, tačiau tokia prokuroro išvada yra tik niekuo nepagrįsta prielaida, kuri prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Kolegijos nuomone, aukščiau nurodytos priežastys kelia labai rimtų abejonių dėl liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų teisingumo ir patikimumo.

Be to, prokuroras savo skunde nurodo, kad tik apklausus liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo gauti duomenys, kad kaip nusikaltimo įrankis buvo panaudota plyta, ir kad šiuos liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymus patvirtina ir specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad ant plytos aptiktas kraujas gali priklausyti P. S.

Prokuroras teisus teigdamas, kad tik apklausus liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo gauti duomenys, kad kaip nusikaltimo įrankis buvo panaudota plyta, taip pat prokuroras teisus teigdamas, kad ant plytos aptiktas kraujas gali priklausyti P. S. Tačiau šios aplinkybės jokiu būdu neįrodo, kad būtent V. Ch. sužalojo P. S.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą”      3.1.5 punkto nuostatos kategoriškai numato, jog teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba vien tik liudytojų ar nukentėjusiųjų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Tokia nuostata įtvirtinta ir BPK 301 str. 2 dalyje.

Šiuo atveju duomenys apie tai, kad V. Ch. sudavė plyta P. S., žinoma tik iš jo liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymų. Kitų įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes byloje nėra. Todėl nesant kitų objektyvių įrodymų, patvirtinančių liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, nurodytas aplinkybes, grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, negalima (BPK 301 str. 2 d.).

Be to, atkreiptinas dėmesys į fotolenteles, esančias prie apžiūros protokolo( t. 1, b.l. 14-20). Iš fotolentelių matyti, kad įvykio vietoje rasta krauju sutepta plyta nėra kaip nurodė liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, numesta į plytų krūvą. Krauju ištepta plyta yra tvarkingai padėta plytų krūvoje, o ant jos yra uždėta dar kita plyta. Tai taip pat rodo, kad liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai neatitinka tikrovės.

Taip pat pažymėtina, kad iš fotolentelių, esančių prie įvykio vietos apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 14 - 20) matyti, kad dėmių panašių į kraujo dėmes yra ir ant koridoriaus sienos, tačiau šių dėmių atsiradimo aplinkybės ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtos. Taip pat byloje nebuvo tirta, ar ant įvykio vietoje rastos krauju suteptos plytos yra palikta rankos pirštų antspaudų. Iš bylos medžiagos matyti, kad byloje yra daktiloskopinė V. Ch. pirštų ir rankų atspaudų kortelė (t. 1, b. l. 172),  tačiau kokiu tikslu minėti atspaudai buvo paimti ir kur jie buvo naudojami neaišku. Šios aplinkybės rodo, kad ir ikiteisminis tyrimas šioje byloje nebuvo tinkamas ir išsamus. Todėl tikrosios nusikaltimo aplinkybės liko neišaiškintos, o praėjęs ilgas laiko tarpas yra rimta kliūtis tai padaryti.  

Prokuroras skunde nurodo, kad teismas neanalizavo ir nevertino liudytojos G. B. parodymų, nepašalino prieštaravimų tarp šios liudytojos parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Liudytoja G. B. apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2005 m. sausio 23 d., apie 18 val., jos sugyventinis V. Ch. išėjo iš buto parūkyti. Ji išgirdo vaikų keliamą triukšmą, o netrukus į butą sugrįžo ir V. Ch. ( t.1, b. l. 110 – 112). Teisme liudytoja G. B. nurodė, kad sugyventinis V.Ch. rūkydavo prie tualeto, į bendrą koridorių rūkyti neeidavo (t. 2, b. l. 198 - 199). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokuroro prašymu pakartotinai apklausta liudytoja G. B. patvirtino apygardos teisme duotus parodymus ir parodė, kad įvykio vakarą į bendrą koridorių V. Ch. rūkyti išėjęs nebuvo. Taigi, prieštaravimai tarp liudytojos G. B. parodymų buvo pašalinti. Taip pat pažymėtina, kad byloje nei vienas apklaustas liudytojas nepatvirtino aplinkybės, kad V. Ch. kada nors būtų rūkęs bendrame koridoriuje.

Prokuroras savo skunde nurodo, kad jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta teismo išvada, kad P. S. galėjo kitoje vietoje susižaloti pats ar būti sužalotas kitų asmenų. Tačiau lygiai taip pat nėra patikimų duomenų, jog P. S. sumušė V. Ch. Byloje apklaustų liudytojų parodymai neginčijamai įrodo tik tai, kad sužalotas P. S. buvo rastas namo esančio (duomenys neskelbtini), penktame aukšte, prie 40 buto, kuriame gyveno V. Ch., tačiau tarp to ir P. S. mirties nėra priežastinio ryšio. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis gyveno gretimame name (duomenys neskelbtini), todėl nepaneigta išteisintojo versija, kad P. S. galėjo sumaišyti namus ir ateiti būdamas jau sužalotas. Be to, kolegijos nuomone, negalima nekreipti dėmesio į aplinkybę, kad pristatytas į ligoninę sužalotas nukentėjusysis P. S. nurodė, kad jis pats krito ir susižalojo (t. 2, b.l. 71-72).

Teisingas prokuroro apeliacinio skundo teiginys, jog nusikaltimo padarymo mechanizmą ir laiką patvirtina teismo medicinos specialisto išvados. Tačiau tai nereiškia, kad šios išvados įrodo išteisintojo V. Ch. kaltę, nužudžius P. S. . Patikimų įrodymų, pagrindžiančių pastarąją aplinkybę, byloje nėra, ir tai išdėstyta pirmos instancijos teismo nuosprendyje bei šioje nutartyje.

Be to, byloje nėra nustatytas ir nusikaltimo motyvas. Prokuroras nurodo, kad nusikaltimo motyvas buvo tarpusavio konfliktas, kuris galėjo kilti dėl piniginių santykių. Tačiau byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo buvo piniginiai santykiai. Apie tai, kad neva V. Ch. ir P. S. susimušė dėl pinigų parodė tik liudytojas Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, tačiau šios aplinkybės nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai. Liudytojas E. O. parodė, kad jis gerai pažinojo P. S. , tačiau apie V. Ch. ir P. S. kokius nors piniginius santykius nežinojo. Be to, liudytojas E. O. nurodė, kad kiek jam žinoma P. S. pinigų niekam neskolindavo (t. 3, b. l. 7–8 ). Kaip jau buvo minėta grįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais negalima ( BPK 301 str. 2 d.). Taigi nusikaltimo motyvas šioje byloje taip pat nenustatytas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad išteisintasis V. Ch. sumušė P. S. , dėl ko šis mirė, nėra.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir anksčiau minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų visumos įrodymų vertinimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, jog įrodymai, kuriais grindžiama V. Ch. kaltė, neleidžia daryti patikimos išvados apie jo kaltumą. Visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Vadovaujantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiama V. Ch. kaltė, nepakanka objektyviai tvirtinti, kad išteisintasis V. Ch. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro apeliacinio skundo motyvais naikinti nuosprendžio nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r i a:

 

 Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                          Elena Vainienė

 

Teisėjai:                                                                                                               Rūta Mickevičienė

 

                                                                                                                                                               Linas Šiukšta