Civilinė byla Nr. e3K-3-74-684/2020

Teisminio proceso Nr. 2-06-03-04257-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.1.; 2.4.2.2.; 2.6.1.3.6.; 2.6.1.4.; 2.6.8.2.; 2.6.8.3.; 2.6.8.5.; 2.6.11.5.; 3.3.3.8.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,Klaipėdos energija“ ieškinį atsakovei V. Š. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,  K. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolę sumokėti šilumos tiekėjui už į daugiabučiame gyvenamajame name esantį butą centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, kai šis butas neteisėtai valdomas kito asmens, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 1819,05 Eur skolą už šilumos energiją per laikotarpį nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2018 m. vasario mėn., 45,85 Eur delspinigių, iš viso 1864,90 Eur, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 132 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (1 t., el. b. l. 1–2). 2018 m. lapkričio 7 d. teisme gautas ieškovės pareiškimas dėl ieškinio reikalavimo patikslinimo, kuriame ieškovė nurodė, kad iš atsakovės 2018 m. birželio 7 d. dalimis iš viso gavo 893,52 Eur, taip atsakovė padengė dalį įsiskolinimo, todėl ieškovė sumažino reikalavimą ir prašė priteisti 925,53 Eur skolą už šilumos energiją per laikotarpį nuo 2015 vasario mėn. iki 2018 vasario mėn., 45,85 Eur delspinigių, iš viso 971,38 Eur, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 132 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (1 t., el. b. l. 138–139).

3.       Ieškovė nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise nuo 2015 m. vasario 20 d. priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Su atsakove pasirašyta Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo 2016 m. gegužės 30 d. sutartis Nr. KG068722. Atsakovė nemoka už suvartotą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Pagal Šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo 2016 m. gegužės 30 d. sutarties Nr. KG068722 9.4 punktą mokama 0,02 procento delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos. Atsakovė yra skolinga 45,85 Eur delspinigių, šie delspinigiai apskaičiuoti ne daugiau kaip už 180 dienų.

4.       Atsakovė su ieškiniu iš dalies sutiko, t. y. pripažino 893,52 Eur skolą už šilumos energiją, susidariusią nuo 2016 m. lapkričio mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Kitą ieškinio dalį prašė teismo atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės 150 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (1 t., el. b. l. 22–27). Nurodė, kad butas buvo įgytas 2015 m. vasario 20 d. pardavimo iš varžytynių akto, pasirašyto 2015 m. kovo 4 d., pagrindu. Tačiau būdama buto savininkė laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2016 m. gegužės 18 d. neturėjo galimybės patekti į butą bei juo naudotis, kadangi bute gyveno ankstesnė savininkė K. J. su šeima. Dėl pastarosios iškeldinimo iš buto 2015–2016 metais vyko teisminis procesas. 2016 m. gegužės 18 d. K. J. su šeima iškeldinta, todėl buvusi savininkė, o ne atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2016 m. gegužės 18 d. faktiškai naudojosi butui tiekiama šilumos energija ir karštu vandeniu.

5.       Trečiasis asmuo K. J. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies (1 t., el. b. l. 151–155). Priteisė iš atsakovės 45,48 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. gegužės 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei. Priteisė iš ieškovės 13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovei. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė valstybei iš ieškovės 4,37 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo. Valstybei iš atsakovės priteisė 4,37 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.

7.       Nustatė, jog nuo 2015 m. vasario 20 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu atsakovė nuosavybės teise įgijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuo 2015 m. kovo 16 d. atsakovė nuosavybės teise valdo butą, esantį (duomenys neskelbtini), o ieškovė tiekė atsakovės butui šilumos energiją. Iš 2017 m. gruodžio 27 d. bei 2018 m. kovo 29 d. mokesčių apskaičiavimo pažymų nustatė, kad už suteiktas paslaugas šiam butui laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėnesio iki 2018 m. vasario mėnesio ieškovei nebuvo mokama, todėl susidarė 1864,90 Eur dydžio skola. 2018 m. birželio 7 d. atliktais mokėjimais atsakovė sumokėjo ieškovei 893,52 Eur, dėl to ieškovė 2018 m. lapkričio 7 d. patikslino savo reikalavimą. Nustatė, kad su atsakove rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2016 m. gegužės 30 d., tačiau butas, kurį atsakovė nuosavybės teise įgijo 2015 m. vasario 20 d., jau buvo prijungtas prie energijos tiekimo tinklų ir šiam butui buvo tiekiama šilumos energija.

8.       Nurodė, kad atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. faktiškai negalėjo jai priklausančio turto valdyti dėl to, kad jį neteisėtai buvo užėmusi K. J.. Pažymėjo, kad atsakovė, išviešinus jos nuosavybės teisių į butą įregistravimo faktą Nekilnojamojo turto registre, šilumos tiekimo sutarties šalimi savaime netapo.

9.       Nurodė, kad atsakovei, kuri jokia forma nesudarė sutarties su ieškove dėl šilumos energijos pirkimo ir pardavimo, neatsirado prievolė mokėti už butui tiektą šilumos energiją, kai ja neteisėtai naudojosi trečiasis asmuo (nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2016 m. gegužės 18 d.), o atsakovė savo nuosavybės teisių neturėjo galimybės įgyvendinti.

10.       Padarė išvadą, kad už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 18 d., kai atsakovė objektyviai pateko į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas, iki 2018 m. vasario mėnesio atsakovė yra atsakinga, ir pažymėjo, kad skolą už minėtą laikotarpį atsakovė pripažino bei 893,52 Eur skolą 2018 m. birželio 7 d. sumokėjo. Kadangi atsakovė minėtą skolą yra sumokėjusi, tačiau 893,52 Eur skolą sumokėjo tik po civilinės bylos iškėlimo, teismas iš atsakovės priteisė 45,48 Eur delspinigius.

11.       Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 straipsnio 1 dalimi pirmosios instancijos teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12.       Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2019 m. liepos 11 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą (1 t., el. b. l. 183–189).

13.       Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012, kurioje nurodyta, kad savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekiamą šilumą negali būti a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų; apeinant faktus) siejama tik su jų priklausymo nuosavybės teise faktu. Šilumos vartotojo pareigą sumokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją įstatymai sieja ne su patalpų savininko statusu, tačiau su asmeniu, kuris tokią pareigą yra prisiėmęs pagal sutartį. Šilumos energija tiekiama remiantis šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartimi, šilumos energijos tiekėjui draudžiama tiekti šilumą ir (ar) karštą vandenį kitaip negu pagal galiojančią sutartį. Toks teisinis reguliavimas atitinka visų suinteresuotų asmenų šilumos tiekimo santykiuose interesus. Taip apsaugomos patalpų savininko teisės, kai šis negali faktiškai valdyti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų dėl kokių nors pateisinamų ir ne nuo jo priklausančių priežasčių, pvz., jas užėmusio asmens nepagrįsto delsimo grąžinti neteisėtai valdomas patalpas. Vadovaudamasi tuo, teisėjų kolegija vertino, kad šis nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė be pagrindo prievolės mokėjimo pradžią sutapatina išimtinai tik su nuosavybės teisės perėjimo momentu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 715 straipsnis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teisiškai reikšmingomis laikytinos aplinkybės, kurių neginčija ir ieškovė, šiuo atveju yra tai, jog atsakovė ginčo laikotarpiu faktiškai negalėjo jai priklausančio turto valdyti, nes jį neteisėtai buvo užėmęs trečiasis asmuo.

14.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė su ankstesne buto savininke trečiuoju asmeniu buvo sudariusi rašytinę šilumos pirkimo–pardavimo sutartį. CK 1.71 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Šiuo atveju darytina išvada, kad trečiasis asmuo K. J. naudojosi butu, todėl ji buvo prisiėmusi ir pareigą mokėti už šiam butui tiekiamą šilumos energiją bei šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikytina sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Šia forma sudaryta sutartis su trečiuoju asmeniu nutrūko tuomet, kai 2016 m. gegužės 18 d. antstolė perdavė butą atsakovei.

15.       Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, išviešinus atsakovės nuosavybės teisių į butą įregistravimo faktą Nekilnojamojo turto registre, šilumos tiekimo sutarties šalimi atsakovė savaime netapo. Išviešinimo šiame registre paskirtis – trečiųjų asmenų teisių apsauga, o ne ieškovės ir atsakovės tarpusavio teisių ir pareigų nustatymas, kadangi šių asmenų santykiai dėl šilumos energijos tiekimo turi būti nustatomi vadovaujantis sutarčių teisės taisyklėmis. Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė, negalėdama naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, jokiais konkliudentiniais veiksmais nesukūrė sau pareigų, kylančių iš šilumos energijos vartojimo. Atitinkamai atsakovei neatsirado ir prievolė mokėti už butui tiektą šilumos energiją, kai juo neteisėtai naudojosi trečiasis asmuo.

16.       Teisėjų kolegija nustatė, kad įsiskolinimo už 2016 m. gegužės mėn. (292,04 Eur) dalį (6,41 Eur) atsakovė apmokėjo vadovaudamasi skaitiklių rodmenimis, kurie buvo užfiksuoti antstolės surašytame Priverstinio iškeldinimo akte. Taip pat nustatė, kad 2017 m. balandžio 10 d. atsakovė sumokėjo 79,44 Eur skolą už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2016 m. spalio mėn.; 893,52 Eur už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio iki 2018 m. vasario mėn. atsakovė sumokėjo 2018 m. birželio 7 d. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovės teiginius, jog ji yra sumokėjusi visą ieškovės apskaičiuotą skolą, susidariusią už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. vasario mėn.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

17.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutartį ir Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškovės ieškinio dalis bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (2 t., el. b. l. 5–9). Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, susieję šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentą ir kartu prievolės mokėti už šilumos energiją pradžią ne su nuosavybės teisės įgijimu, o su buto faktinio valdymo momentu, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ginčijamu teisės klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir kt.). Atsakovė buto (duomenys neskelbtini), savininke tapo 2015 m. vasario 20 d. Nors rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove sudaryta vėliau – 2016 m. gegužės 30 d., jos butas nuo pat įsigijimo nuosavybėn dienos (2015 m. vasario 20 d.) yra prijungtas prie energijos tiekimo tinklų. Vadinasi, šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su atsakove laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2016 m. gegužės 2 d. buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu patvirtintame Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių apraše nustatytas bei viešai paskelbtas standartines sąlygas. Dėl to, kas išdėstyta, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai nepriteisė iš atsakovės skolos už šilumą už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 20 d. (pardavimo iš varžytynių aktas) iki 2016 m. gegužės 18 d. (priverstinio iškeldinimo aktas).

17.2.                      Ieškovė šioje byloje savo reikalavimus ir atsikirtimus grindė CK 6.389 straipsniu, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai dėl šios normos taikymo ir aiškinimo nepasisakė. Ieškovės nuomone, aiškinant šį straipsnį lingvistiškai, darytina išvada, kad abonentas gali šilumą perduoti kitam asmeniui, t. y. turi teisę tai daryti, tačiau neprivalo, o pasinaudoti šia teise gali tik su tiekėjo sutikimu. Tačiau perpardavimo (subtiekimo) santykiai reiškia, kad buto savininko su buto valdytoju santykiai yra jų vidiniai santykiai, ir savininkas gali reikalauti iš valdytojo nuostolių atlyginimo, tačiau neturi teisės panaudoti šių santykių prieš šilumos tiekėją. Taigi įstatymas aiškiai reglamentuoja būtent savininko (abonento), o ne valdytojo, atsakomybę šilumos tiekėjui, ir jokių išimčių savininkui nenustato, o priešingai – net ir savininkui teisėtai perdavus šilumą valdytojui, savininko atsakomybė šilumos tiekėjui išlieka (CK 6.389 straipsnio 3 dalis). Atsakovė, 2015 m. vasario 20 d. įgijusi nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini), nesikreipė į ieškovę dėl sąskaitų rašymo subabonentei K. J., net neįtraukė ieškovės AB „Klaipėdos energija“ į bylą dėl iškeldinimo, todėl vykstanti iškeldinimo byla negalėjo sukurti nedalyvavusiai byloje AB „Klaipėdos energija“ teisinių pasekmių (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsakovei nesinaudojus teise šilumos energiją perduoti kitam asmeniui, atitinkamai ieškovei negalėjo kilti ir pareiga duoti sutikimą dėl šilumos perdavimo kitam asmeniui. Vadinasi, šiuo atveju net nebuvo sudaryta subtiekimo sutartis, o ieškovė iš viso neturi jokių reikalavimo teisių į K. J. po to, kai ji neteko buto nuosavybės ir šiuo pagrindu pasibaigė jos standartinėmis sąlygomis (konkliudentiniais veiksmais) sudaryta sutartis.

17.3.                      Iš skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinio galima daryti išvadą, kad savininkų, įgijusių butą iš varžytynių, lyginant su savininkais, įgijusiais nuosavybę įprastų civilinių sandorių tvarka, teisės ir pareigos skiriasi. Anot ieškovės, toks teisės aiškinimas negali būti teisingas, nes pagal pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką buto savininkas yra šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties šalis, todėl jokių išimčių savininkui, įgijusiam butą iš varžytynių, lyginant su kitais savininkais, teisės aktai nenustato. Priešingai, įgydamas butą priverstinio pardavimo tvarka, pirkėjas turi įvertinti iš to galinčias kilti neigiamas pasekmes. Teisėje pripažįstama, kad, įgyjant nuosavybės teisę į turtą priverstinio vykdymo proceso metu, turto įgijėjas susiduria, o kartu ir prisiima didesnę riziką nei turtą pirkdamas įprastomis rinkos sąlygomis, dėl ko turtas priverstinai ir yra realizuojamas mažesne nei rinkos kaina (CPK 718 straipsnis, 722 straipsnis). Taigi atsakovė, įsigydama butą, kuriame tuo metu gyveno nesutinkantys išsikelti gyventojai, prisiėmė ir su tuo susijusią riziką, nes ji atidžiai ir protingai elgdamasi turėjo ir galėjo numatyti bei įvertinti, kad buvęs buto savininkas kurį laiką gali riboti jo valdymą. Atsakovė taip pat turėjo ir galėjo įvertinti, kad buvęs buto savininkas, būdamas skolininkas, t. y. jau nevykdydamas savo prievolių, dėl kurių jo butas parduodamas priverstine tvarka, ir ateityje netekęs nuosavybės, nemokės buto išlaikymo išlaidų. Todėl naujojo savininko teisės negali būti iškeltos virš šilumos energijos tiekėjo teisių, savininkui neturėtų būti taikomos palankesnės sąlygos išvengti išlaidų dėl valdytojo neteisėtų veiksmų, nes būtent savininkas, o ne tiekėjas, tiesiogiai dalyvauja teisiniuose santykiuose su neteisėtu valdytoju. Savininko teisių gynimą nustato CK 4.95 ir 4.98 straipsniai ir tarp šių teisinių gynybos priemonių nėra atsakomybės perkėlimo kitam asmeniui be jo sutikimo. Buto valdymo teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovės ir trečiojo asmens K. J., tačiau atsakovė šiuo faktu negali gintis prieš ieškovę, nes ieškovė nėra santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens dalyvis. Todėl nagrinėjamu atveju priteisus skolą iš atsakovės, ji įgytų reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį. Ieškovė pažymi, kad priešingas teisės aiškinimas gali sudaryti sąlygas piktnaudžiauti naujam ir buvusiam buto savininkams bei prisidengiant prasiskolinusio buvusio savininko neteisėtu valdymu išvengti prievolės mokėti už šilumos energiją.

17.4.                      Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. liepos 11 d. nutartyje nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012 suformuota teismų praktika, nes bylų dalykai skiriasi. Daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų patalpų techniškai neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimo daugiabučiam namui netiekiant jos atsakovės butui, t. y. skirtingai negu minėtoje išnagrinėtoje byloje, nagrinėjamu atveju inžineriniai tinklai nėra savarankiški. 

18.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (2 t., el. b. l. 20–26). Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

18.1.                      Bylą nagrinėję teismai tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius ir pagrįstai sprendė, kad atsakovė, negalėdama naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu butu, jokiais konkliudentiniais veiksmais nesukūrė sau pareigų, kylančių iš šilumos energijos vartojimo. CK 3.84 straipsnio 1 dalies norma vartotoju įvardija asmenį, naudojantį energiją savo buitinėms reikmėms. Atsakovė nurodo, kad kasacinio teismo išnagrinėtose šios kategorijos bylose yra pažymėta, kad nustačius, jog tikrasis šilumos energijos vartotojas yra kitas asmuo, (buvęs savininkas), jis yra atsakingas sumokėti įsiskolinimą už patiektą energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014, 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012 ir kt.). Tuo tarpu ieškovės kasaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir kt.) negali būti taikomos sprendžiant šį ginčą, nes bylų, kuriose jos priimtos, ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių ir minimose bylose nagrinėtų teisės taikymo klausimų.

18.2.                       CK 6.389 straipsnis reglamentuoja subabonento ir abonento santykius bei atsakomybę. Šio straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad šilumos energiją, šaltą bei karštą vandenį, dujas abonentas gali perduoti kitam asmeniui (subabonentui) tik tuo atveju, kai energijos tiekimo įmonė sutinka. Perdavus kitam asmeniui, atsakingas pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonei lieka abonentas. Taigi, lingvistiškai aiškinant, ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, kai abonentas nustatyta tvarka šilumos energiją perduoda kitam asmeniui. Toks perdavimas turi būti savanoriškas ir neginčijamai nustatytas. Nagrinėjamu atveju atsakovė nei sutartimi, nei konkliudentiniais veiksmai neperdavė buto ir jam tiekiamos šilumos energijos trečiajam asmeniui K. J.. Todėl nebuvo ir nėra jokio pagrindo taikyti šios teisės normos. Tuo metu, kai butu ir šilumos energija naudojosi trečiasis asmuo, o atsakovė negalėjo šiuo butu naudotis, ji nebuvo abonentė, o trečiasis asmuo – subabonentas CK 6.389 straipsnio prasme, t. y. šilumos energijos perpardavimo santykių nebuvo ir negalėjo būti.

18.3.                      Pasisakydama dėl ieškovės neįtraukimo dalyvauti byloje, kurioje buvo sprendžiamas trečiojo asmens iškeldinimo iš buto (duomenys neskelbtini), klausimas, atsakovė nurodė, kad nėra loginio ryšio tarp argumento, jog iškeldinimo byla nesukėlė jai teisinių pasekmių, ir CPK 182 straipsnio. Atsakovė pažymi, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iškeldinimo byloje nustatytomis aplinkybėmis nesirėmė, o tik pagal atsakovės pateiktus duomenis (priverstinio iškeldinimo aktą) ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatė faktą, kad trečiasis asmuo iš buto buvo iškeldintas tik 2016 m. gegužės 18 d. antstolio pagalba. Ieškovei nebuvo ir nėra kliūčių pareikšti ieškinį dėl skolos už šilumos energiją K. J., kuri šioje byloje buvo įtraukta dalyvauti kaip trečiasis asmuo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolės sumokėti šilumos tiekėjui už į daugiabučiame gyvenamajame name esantį butą centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, kai šis butas neteisėtai valdomas kito asmens, aiškinimo ir taikymo  

19.       Apeliacinės instancijos teismas nutartimi, kuri yra kasacinio bylos nagrinėjimo objektas, pateikdamas savo išvadas dėl ieškovės reikalavimo, nukreipto atsakovei, nepagrįstumo rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012. Minimoje byloje kolegijos padaryta išvada, kad savininko pareiga atlyginti už į jam nuosavybės teise priklausančias patalpas tiekimą šilumą negali būti a priori siejama tik su jų priklausymu nuosavybės teise faktu.

20.        Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

21.       Teisėjų kolegija nurodo, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009; 2015 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-219/2015; kt.).

22. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje, kuria rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, buvo sprendžiama dėl savininko pareigos mokėti už į pastatus tiekiamą šilumos energiją tokiu atveju, kada pastatai nuosavybės teise priklauso konkrečiam savininkui; kolegija nurodė, kad ji nepasisako dėl šilumos energijos tiekimo į daugiabučiuose namuose esančias patalpas teisinio reglamentavimo aiškinimo ir taikymo.

23.       Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent ši teisės aiškinimo ir taikymo problema aktuali nagrinėjamoje byloje, dėl jos nepasisakyta nutarties 19 punkte paminėtoje byloje, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo savo išvadas grįsti išaiškinimu, pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2012.

24. Dėl patalpų daugiabučiame name savininko pareigos sumokėti už į patalpas patiektą šilumos energiją pareigos pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2012 m. vasario 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012. Atsakovė atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330/2014 bei teigia, kad byloje priimti teismų procesiniai sprendimai suderinami su šioje nutartyje pateiktu teisės normų, reglamentuojančių atsiskaitymą, aiškinimu ir taikymu. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtoje nutartyje dominavo proceso teisės klausimas – tinkamo atsakovo nustatymo klausimas bei nebuvo priimtas baigiamasis sprendimas dėl ginčo esmės, byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išaiškinimas dėl pareigos atsiskaityti už patiektą šilumos energiją nebuvo suformuluotas.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos šalių susiklostę santykiai atitinka energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius, kurių samprata įtvirtinta CK 6.383 straipsnio 1 dalyje. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo–pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje nurodytos rūšies energijos kiekį, o abonentas įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje nustatyto energijos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą.

26. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų.

27. Pagal CK 6.388 straipsnį ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Atsiskaitymo tvarką nustato šalių susitarimas, jeigu teisės aktai nenustato ko kita.

28. Kaip minėta nutarties aprašomojoje dalyje, tarp šalių buvo kilęs ginčas dėl mokėjimo už į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą tiekiamą šilumos energiją už laikotarpį nuo 2015 m. vasario mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Nagrinėjant bylą atsakovė iš dalies ieškinį pripažino, atlygino ieškovės šilumos energijos tiekimo išlaidas už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. vasario mėn. Tokiu atveju ginčijamo atsiskaitymo laikotarpis lieka nuo 2015 m. vasario 20 d. – kai atsakovė įgijo nuosavybės teisę į butą, iki 2016 m. gegužės 18 d. – kai iš buto buvo iškeldinta ankstesnė buto savininkė. Atsisakymą atlyginti ieškovės patirtas šilumos tiekimo išlaidas atsakovė motyvuoja aplinkybe, kad nors ginčijamu laikotarpiu nuosavybės teise butas priklausė jai, ji juo negalėjo naudotis dėl buvusios savininkės gyvenimo jame aplinkybės, todėl ir atsiskaitymo prievolė galėtų tekti tik buvusiai savininkei, t. y. byloje keliamas klausimas dėl atsiskaitymo prievolės už patiektą šilumos energiją subjekto nustatymo.

29. Pasisakydamas dėl patalpų savininko pareigos mokėti už šilumos energiją, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).

30. Nutarties 25–27, 29 punktuose aptartas energijos pirkimo–pardavimo sutartinių santykių reglamentavimas, juo remdamasi kolegija konstatuoja, kad kai šiluma tiekiama į daugiabučiame name esančias gyvenamąsias patalpas, dėl inžinerinių tinklų ypatumų bei bendrų patalpų tokiame name techniškai gali būti neįmanoma užtikrinti šilumos tiekimą daugiabučiam namui, netiekiant jos daliai patalpų. Tokiu atveju patalpų savininko prievolė mokėti už tiekiamą šilumą, inter alia (be kita ko), gali kilti ir iš įstatyme įtvirtintos juridinių faktų sudėties, kai patalpų savininkas, įgydamas nuosavybės teisę į jas, kartu prisiima ir prievolę atlyginti už tiekiamą šilumos energiją.

31. Todėl ir nagrinėjamos bylos atveju atsakovė, perėmusi nuosavybės teisę į butą, kuriam ieškovė tiekė šilumos energiją, tapo šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, tokiu būdu perėmė ir atsiskaitymo prievolę ieškovei už šios tiekiamą į butą šilumos energiją. Ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus – tiekė šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą (CK 6.200–6.201 straipsniai). Buto valdymo ir naudojimo teisiniai santykiai, susiklostę tarp atsakovės ir trečiojo asmens, negali turėti įtakos ieškovės teisėms ir teisėtiems interesams ginčo atveju gauti atlygį už sutartinių įsipareigojimų vykdymą, nes ji nėra minėtų teisinių santykių tarp atsakovės ir trečiojo asmens dalyvis.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja atsakovės prievolę atlyginti ieškovei įsiskolinimą už šilumos energijos tiekimą, todėl bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai keistini, ieškovei priteistinas atsakovės įsiskolinimas už patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo nuosavybės teisės į butą ieškovei atsiradimo iki trečiojo asmens su šeima iškeldinimo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Kiti kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai pripažintini neaktualiais arba pertekliniais, neturinčiais įtakos sprendžiant ginčą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

33. Kasaciniam teismui iš esmės pripažinus ieškovės teisę į ieškinio tenkinimą visa apimtimi ir dėl to pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą bei panaikinus apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalį, perskirstomos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė šias išlaidas: 42 Eur žyminio mokesčio ir 90 Eur teisinės pagalbos išlaidų, iš viso 132 Eur bylinėjimosi išlaidų. Valstybė pirmosios instancijos teisme už procesinių dokumentų įteikimą proceso dalyviams patyrė 8,73 Eur išlaidų. Apeliacinės instancijos teisme ieškovė patyrė 21 Eur žyminio mokesčio išlaidų. Ieškovės pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų ir valstybės pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimas priteistinas atitinkamai ieškovei ir valstybei iš atsakovės. Tuo tarpu atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš ieškovės nepriteistinas.

34. Kasacinį skundą iš esmės tenkinus, ieškovei iš atsakovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro ieškovės už kasacinio skundo padavimą sumokėtas 21 Eur žyminis mokestis, atlyginimas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tuo tarpu atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nagrinėjant bylą kasaciniame teisme neatlyginamos.

35.       Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 9 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 9,75 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus iš esmės tenkinti kasacinio skundo reikalavimus, iš atsakovės valstybei priteistinas šių išlaidų atlyginimas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais bei 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. liepos 11 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 925,53 Eur (devynis šimtus dvidešimt penkis Eur 53 ct) skolos, 45,48 Eur (keturiasdešimt penkis Eur 48 ct) delspinigių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 971,11 Eur (devynių šimtų septyniasdešimt vieno Eur 11 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2018 m. gegužės 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ (j. a. k. 140249252) naudai.

Priteisti iš atsakovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 132 (vieną šimtą trisdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ (j. a. k. 140249252) naudai.

Priteisti iš atsakovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 8,73 Eur (aštuonis Eur 73 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.“

Priteisti iš atsakovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovės akcinės bendrovės „Klaipėdos energija“ (j. a. k. 140249252) naudai 42 (keturiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias ieškovė patyrė nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) valstybei 9,75 Eur (devynis Eur 75 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                      Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Virgilijus Grabinskas

        Antanas Simniškis