Civilinė byla Nr. e2A-333-896/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16149-2013-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.13.
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. vasario 9 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį atsakovui V. K. dėl savavališko statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys B. K., R. S., D. P..
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
Ieškovas, gavęs informaciją apie galimai atsakovo savavališkai atliktus statybos darbus žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), Kauno r. ir (duomenys neskelbtini), Kauno r., atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Kauno r. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad žemės sklype, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – miškų ūkio, priklausančiame bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovui ir tretiesiems asmenims, pastatytas neypatingas statinys – dviejų aukštų gyvenamasis namas su priestatu, medinis ūkio paskirties pastatas. Atsakovas patikrinimo metu nepateikė statybą leidžiančių dokumentų pastatų statybai. Atsakovui 2012 m. birželio 25 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-120625-00050, kuriame atsakovui nurodyta iki 2012 m. gruodžio 25 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti pastatus, esančius miškų ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) Kauno r. ir sutvarkyti statybvietę. Atsakovo prašymu ieškovas pratęsė terminą savavališkos statybos padarinių pašalinimui iki 2013 m. kovo 25 d. 2013 m. gegužės 16 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovas neįvykdė 2012 m. birželio 25 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nenugriovė pastatų miško ūkio paskirties žemės sklype, kuriame statyba draudžiama ir nesutvarkė statybvietės. Atsakovas nepateikė ir statybą leidžiančių dokumentų. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo atsakovą vykdyti Inspekcijos 2012 m. birželio 25 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius - nugriauti pastatus, esančius miškų ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) Kauno r. ir sutvarkyti statybvietę, o atsakovui šio įpareigojimo neįvykdžius, leisti Inspekcijai nugriauti pastatus ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino, įpareigojo atsakovą V. K. vykdyti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2012-06-25 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-120625-00044, t. y. nugriauti medinio karkaso gyvenamąjį namą, kurio išorės matmenys apie 12,15 m x 12,50 m, aukštis iki kraigo apie 8,20 m, su priestatu, kurio išorės matmenys apie 3.20 m x 2,50 m, aukštis iki kraigo apie 4,65 m, bei terasa su balkonu, kurios išorės matmenys apie 11,35 m x 3,50 m. aukštis iki kraigo apie 7 m ir ūkio paskirties pastatą, kurio išorės matmenys apie 14,00 m x 6,00 m, aukštis iki karnizo apie 2,30 m esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę per 6 (šešis) mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo. Atsakovui V. K. šio teismo įpareigojimo teismo nustatytu terminu neįvykdžius, teismas leido ieškovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nugriauti medinio karkaso gyvenamąjį namą, kurio išorės matmenys apie 12,15 m x 12,50 m, aukštis iki kraigo apie 8,20 m, su priestatu, kurio išorės matmenys apie 3,20 m x 2.50 m, aukštis iki kraigo apie 4,65 m, bei terasa su balkonu, kurios išorės matmenys apie 11.35 m x 3,50 m, aukštis iki kraigo apie 7 m ir ūkio paskirties pastatą, kurio išorės matmenys apie 14.00 m x 6,00 m, aukštis iki karnizo apie 2,30 m esančius žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo V. K.. Iš atsakovo V. K. teismas priteisė valstybei 29,43 Eur teismo turėtų pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad atsakovas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos sprendimą Nr. R2-3055 ir 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. R2-2848, kuriais atsisakyta tikslinti Kauno miškų urėdijos Raudondvario girininkijos 380 kvartalo 11 taksacinio sklypo duomenis, išbraukiant iš miško žemės ploto teritoriją, kurioje pastatytas jo gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, nustačius, kad tam nėra teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (administracinė byla Nr.el-5412-208/2015) skundas atmestas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-418-556/2016) atmetė atsakovo V. K. skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą, konstatavo, kad nuosavybės teisės ribojimas net ir pritaikant griežčiausias įstatyme įtvirtintas priemones, gali būti pripažįstamas proporcingu, jeigu siekiama ginti konstituciškai svarbias vertybes.
Teismas nustatė, kad atsakovas V. K. tikslu įteisinti savavališkai pastatytus statinius kreipėsi į Kauno apylinkės teismą (Liteko duomenys civ. b. Nr. 2YT-17698-894/2016) su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jo senelis P. B., t. y. jo motinos T. K. tėvas, laikotarpiu nuo 1926 iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 4,50 ha žemės ir sodybą, esančią (duomenys neskelbtini) Kauno rajone, tame tarpe 1,9 ha miško, kurio dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kurio 80 arų priklauso V. K.. 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu teismas bylą dalyje dėl juridinio fakto, kad pareiškėjo senelis P. B. laikotarpiu nuo 1926 m. iki 1940 m.. nuosavybės teise valdė 4,50 ha žemės nutraukė, nes Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnyba yra išdavus pažymą dėl šios žemės valdymo, o likusioje dalyje pareiškimą atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.
Teismas sprendė, kad atsakovas byloje nenuginčijo, kad miško paskirties žemėje pastatė du naujus statinius, t. y. gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, ši žemės paskirtis nebuvo pakeista. Taip pat atsakovas neįrodė, kad toje vietoje atstatė sugriuvusius buvusios sodybos statinius, kadangi juridinis faktas nenustatytas Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-17698-894/2016. Atsakovas byloje nepateikė jokių duomenų, kad turėjo statybą leidžiančius dokumentus gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybai, leidimą statyti naujus statinius miško paskirties žemės sklype.
Bylos duomenys patvirtina, kad žemės sklypo, kuriame atsakovas V. K. pastatė savavališkai gyvenamąjį namą ir ūkio pastatą, paskirtis yra miškų ūkio žemė, kurioje statyba negalima.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. K., atstovaujamas advokato Algimanto Palijansko, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą atmetant ieškinį, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pažeidė CK 4.95 straipsnio nuostatas, ginančias savininko teises į jo paties jėgomis sukurtą turtą.
Atsakovo valdomas žemės sklypas niekada nebuvo miško žemė. Už žemę buvo mokamas ariamos žemės mokestis. Miškus valdanti tarnyba atsakovo žemę pavertė miško žeme be savininko valios, taip pažeisdama turtines teises, numatytas CK 1.138 straipsnyje. Teismas neatsižvelgė į neteisėtą miško tarnybos įstatymo pažeidimą.
Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog (duomenys neskelbtini) seniūnija neprieštarauja dėl pastatų įteisinimo, kad atsakovo statiniai netrukdo kitiems gyventojams, kad tretieji asmenys byloje prašė ieškovo ieškinį atmesti.
Atsakovas yra pensininkas, žmona invalidė, serganti. Nugriovus statinius atsakovas neturėtų kur gyventi, nes tai yra vienintelis jo gyvenamasis būstas. Statiniai pastatyti atsakovo jėgomis ir lėšomis.
Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
Namas pastatytas protėvių žemėje, joje stovėjusioje sodyboje. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2YT-17698-894/2016 neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų paaiškinimus. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo dar kartą išklausyti liudytojus, o ne remtis sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-17698-894/2016.
Ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemės sklypo, kuriame stovi savavališkai pastatyti pastatai, pagrindinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, o statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja inter alia Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau – Miškų įstatymas) bei Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (toliau – Žemės įstatymas). Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatas ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nuostatas, miškų ūkio paskirties žemėje galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių statyba. Įstatymuose nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie dar statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Taigi gyvenamųjų namų ir ūkinių pastatų statyba miškų ūkio paskirties žemėje neleidžiama. Taip šios normos aiškinamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2012. Atsakovas pastatus savavališkai pastatė miškų ūkio paskirties sklype, kur tokių pastatų statyba neleidžiama.
Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime konstatavo, kad CK 4.103 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas, išnagrinėjęs bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą, ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.
Teismas, išnagrinėjęs savavališkai pastatytų pastatų įteisinimo galimybes, nustatęs, jog sklypui, kuriame yra pastatyti pastatai, yra taikomi įstatymu reglamentuoti reikalavimai – tokių statinių statyba miško paskirties žemėje yra negalima, padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog atsakovui nėra galimybės įteisinti pastatų ir atitinkamai todėl konstatavo, jog savavališkos statybos padariniai turi būti pašalinti pastatus nugriaunant.
Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, nes teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai pritaikė statybų procesą reglamentuojančias teisės normas, išanalizavo ir įvertino įrodymų visetą, jų įrodomąją reikšmę ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme ribojamas. Apeliantas (atsakovas) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo atstovaujamas advokato, apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų neteikė, nors turėjo tokią galimybę, šie įrodymai jau egzistavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas (atsakovas) nepagrindė, kad būtinybė teikti įrodymus iškilo po proceso pirmosios instancijos teisme, jo prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo atmetamas.
Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas miško paskirties žemėje pasistatė du statinius neturėdamas statybą leidžiančių dokumentų, tuo pažeidė teisės aktus, statyba yra savavališka, todėl jos padariniai turi būti pašalinti – statiniai nugriauti.
Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad žemė, kurioje pastatyti pastatai, neteisėtai pripažinta miško žeme, statiniai nesukelia kitiems gyventojams jokių trukdžių, jis yra pensininkas, ligotas, jo žmona serga vėžio liga, todėl nugriovus namą jie liks be būsto. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus.
Nustatyta, kad atsakovui 2012 m. birželio 25 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-20-120625-00050, kuriame atsakovui nurodyta iki 2012 m. gruodžio 25 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti pastatus, esančius miškų ūkio paskirties žemės sklype (duomenys neskelbtini) Kauno r. ir sutvarkyti statybvietę (elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b.l. 18-21). Atsakovas per nustatytus terminus savavališkos statybos padarinių nepašalinio, t. y. nenugriovė pastatų miško ūkio paskirties žemės sklype, kuriame statyba draudžiama ir nesutvarkė statybvietės. Atsakovas nepateikė ir statybą leidžiančių dokumentų (elektroninės bylos apyrašas, t. 1, b.l. 22-25, 29). Atsakovas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškų tarnybos sprendimą Nr. R2-3055 ir 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. R2-2848, kuriais atsisakyta tikslinti Kauno miškų urėdijos Raudondvario girininkijos 380 kvartalo 11 taksacinio sklypo duomenis, išbraukiant iš miško žemės ploto teritoriją, kurioje pastatytas jo gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, nustačius, kad tam nėra teisinio pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (administracinė byla Nr.el-5412-208/2015) skundas atmestas. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-418-556/2016) atmetė atsakovo V. K. skundą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno apylinkės teismas ieškinį tenkino.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog bendro naudojimo žemės sklypas neteisėtai buvo paverstas miško žeme, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nenagrinėtinas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šis atsakovo argumentas išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 26 d. sprendimu (administracinė byla Nr.el-5412-208/2015) bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-418-556/2016).
Neteisėtos statybos padarinių pašalinimo klausimą reglamentuoja Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalis, kurios 1 punkte galimybė gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, siejama su sąlyga, kad žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Kitais atvejais būtina neteisėtos statybos padarinius pašalinti, atkuriant buvusią iki statybos darbų padėtį ir sutvarkant statybvietę (Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 2–5 punktai). Šios teisės normos atitinka nuostatą, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga, be kita ko, reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Taigi, pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio.
Statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, pripažįstamas proporcingu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. 2007 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03, buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nagrinėjant neteisėtų statybų ir jų teisinių padarinių klausimus, akcentuojamas taikytinų priemonių proporcingumo aspektas, kurį vertinant, be kita ko, svarbi pažeidimo reikšmingumo aplinkybė, konstatuota, kad turi būti paisoma pareigos nustatyti teisingą susikirtusių visuomenės bendrojo intereso poreikių ir asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyrą, nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. birželio 24 d. sprendimą byloje Allard prieš Švediją, peticijos Nr. 35179/97; 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Saliba prieš Malta, peticijos Nr. 4251/02; 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Hamer prieš Belgiją, peticijos Nr. 21861/03). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2013 ir joje nurodytą praktiką).
Praktikoje galimos įvairios faktinės ir teisinės situacijos, reikalaujančios teismo individualizuoto požiūrio tam, kad būtų įgyvendinta konstitucinė vertybė – teismo teisingo sprendimo priėmimas. Dėl to remiantis nurodytais argumentais konstatuotina, kad pagal aptartą teisinį reglamentavimą nagrinėdamas Inspekcijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nustatęs savavališkos statybos faktą, konkrečiu atveju priklausomai nuo aplinkybių, kurioms esant padarytas teisės pažeidimas, jo reikšmingumo (mažareikšmingumo), neteisėtumo priežasčių, pobūdžio ir laipsnio, jį padariusio asmens apie tai žinojimo ir teisėtų šio asmens lūkesčių egzistavimo, taip pat atsižvelgdamas į ieškiniu ginamos teisės pobūdį ir svarbą, kitas aplinkybes, įvertinęs siekiamo tikslo ir prašomų (galimų) taikyti priemonių šiam tikslui pasiekti proporcingumą ir nustatęs, kad jas pritaikius asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą, teismas, įgyvendindamas konstitucinę vertybę – teismo teisingo sprendimo priėmimą, turi teisę ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-701/2017).
Spręsdamas dėl atsakovo argumentų, jog statiniai nesukelia kitiems gyventojams jokių trukdžių, jis yra pensininkas, ligotas, jo žmona serga vėžio liga, todėl nugriovus namą jie liks be būsto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas suprasdamas, kad neturi statybą leidžiančių dokumentų, pastatė statinius, todėl sprendžia, kad ta aplinkybė, kad tik vėliau paaiškėjo, jog jis neturi galimybės įteisinti savavališkos statybos, nėra pagrindas apriboti atsakovo atsakomybės dėl šios savavališkos statybos. Aplinkybės dėl atsakovo amžiaus ar sveikatos būklės nėra susijusios su įstatymo numatytomis savavališkos statybos padarinių pašalinimo pasekmėmis – statinių nugriovimu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įpareigojimas nugriauti statinius šiuo atveju yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Valstybė šioje byloje patyrė 9,52 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, todėl apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo V. K. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93, 96 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), 9,52 Eur (devynis eurus 52 ct) pašto išlaidas valstybei.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Nijolia Indreikienė
Virginija Lozoraitytė
Tomas Romeika