Civilinė byla Nr. e2A-767-413/2020

Teisminio proceso Nr. 2-51-3-00377-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.4; 2.6.1.5; 2.6.6.4; 2.6.11.5; 3.3.1.18.1

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 14 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-81-922/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos už šilumos energiją ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. N. 2305,00 Eur skolą, 127,10 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad ieškovė (iki 2017 m. kovo 29 d. – Vilniaus energija) tiekė šilumos energiją pastatams ir juose esančioms patalpoms, kurios skolos susidarymo laikotarpiu priklausė atsakovui V. N., esančioms (duomenys neskelbtini) -9-as, 11-as, 12-as, 12A-as, 16-as, 17-as butai. Prašoma priteisti 2305 Eur skola už šilumos tiekėjo į šiuos objektus patiektą šilumos energiją yra susidariusi už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d.

3.       Atsakovas prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi patalpos buvo atjungtos nuo centralizuotų šildymo sistemų, o ieškovė reikalauja sumokėti sumas už faktiškai nesuteiktas paslaugas.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Alytaus apylinkės teismas 2020 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ iš atsakovo V. N. 2432,10 Eur skolą už šilumos energiją, 121,43 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019-05-20) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 61,06 bylinėjimosi išlaidas. Taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 9,29 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

5.       Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsijungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos teisėtumo ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo momento, ieškovės reikalavimo teisės ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo bei skolos dydžio pagrįstumo.

Dėl atsijungimo nuo šilumos tiekimo sistemos teisėtumo ir šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo momento

6.       Teismas nurodė, kad ginčo dėl atsakovui priklausančių patalpų Nr. 9 ir Nr. 12 A, kurios buvo gautos padalijus patalpą Nr. 9, atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo šioje byloje nėra. Iš nekilnojamojo turto registro išrašo nustatė, kad patalpos Nr. 9 (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 12A (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), buvo gautos padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos viešajame registre 2018 m. balandžio 6 d. Tuo pačiu metu buvo išviešinta, kad šiose patalpose yra vietinis centrinis šildymas. Ieškovė pripažino, kad minėtos  patalpos nėra prijungtos prie namo centralizuoto šildymo ir už jas atsakovui skolos susidarymo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. nebuvo priskiriama jokia šilumos dalis, skirta patalpų šildymui, o tik šilumos dalis, tenkanti bendro naudojimo patalpų šildymui. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į ieškovės pateiktas sąskaitas atsakovui, iš kurių matyti, kad ieškovė neskaičiavo patalpai Nr. 9, kuri vėliau buvo atidalinta į patalpas Nr. 9 ir Nr. 12A, mokesčio už šilumos energijos suvartojimą.

7.       Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl patalpų Nr. 11, 12, 16 ir 17 neteisėto atjungimo nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ir šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo momento. Teismo vertinimu, svarbus ne faktinis, o teisinis atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos momentas, t. y. kada atsirado pagrindas nutraukti energijos tiekimo sutartį. Todėl sutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovo į bylą pateiktas Aktas dar nepatvirtina šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo bei atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo, nes jame tik užfiksuota, jog tam tikrose patalpose nėra šildymo prietaisų.

8.       Teismas nurodė, kad Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI–133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) buvo detalizuota CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.

9.       Teismas nustatė, kad atsakovas, atjungdamas savo patalpų šildymo sistemą nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų, nesilaikė atjungimo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatų, susijusių su šilumos įrenginių atjungimu nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojų iniciatyva, t. y. atsijungęs nepateikė Deklaracijos, todėl jo patalpų nuo centrinio šildymo tiekimo tinklų atjungimas, užfiksuotas 2014 m. gruodžio 1 d. Aktu, laikytinas neteisėtu (CK 6.390 straipsnio 1 dalis).

10.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo motyvus, kad patalpos iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo atjungtos teisėtai ir jam nekyla pareiga mokėti už tiekiamą šilumos energiją. Iš byloje esančio 2018 m. kovo 28 d. Savivaldybės administracijos leidimo Nr. LSKR-01-180328-00037 nustatė, kad leidimas išduotas atsakovui daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) administracinių patalpų Nr. 11-17 paskirties keitimo į viešbučių paskirtį, atjungimo nuo šilumos tinklų, patalpų Nr. 9 padalijimo į du turtinius vienetus, kapitalinio remonto konstrukcijų dalies darbo, projektui (toliau – Leidimas). 2018 m. balandžio 19 d. atsakovas pateikė Deklaraciją apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą/statinio, jo dalies/patalpų paskirties pakeitimą (toliau – Deklaracija). Šie dokumentai įrodo, kad atsakovas, siekdamas įteisinti neteisėtą savo patalpų atsijungimą, ėmėsi atitinkamų veiksmų pagal teisės aktuose nustatytą tvarką, tuo pačiu ir tai, kad atsakovo patalpos iki 2018 m. balandžio 19 d. centralizuoto šildymo sistemos buvo atjungtos neteisėtai. Tokiu būdu atsakovas užbaigė šildymo sistemos atjungimo darbus ir pateikė Deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą tik 2018 m. balandžio 19 d.

11.       Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir pateikė Deklaraciją, tačiau vien šio dokumento neužtenka, kad būtų nutraukta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis. Nurodė, kad Deklaracija apie statybos darbų užbaigimą yra vienašalis aktas, jį nagrinėjamoje byloje užpildė patalpų savininkas – atsakovas, tuo tarpu šilumos tiekimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. Šilumos energijos tiekimo sutartis galėjo būti nutraukiama tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtose Civilinio kodekso nuostatose. Todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad vien Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nuraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-13-216/2017, Nr. e3K-3-172-469/2019).

12.       Pažymėjo, kad patalpos Nr. 11 (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 12 (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), Nr. 16 (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 17 (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), buvo gautos padalijus daiktą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir įregistruotos viešajame registre 2014 m. balandžio 17 d., nurodant, kad šiose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Atsakovas iki Deklaracijos pateikimo nėra sumokėjęs ieškovei skolos už sunaudotą šilumos energiją. Atsakovas, atlikęs Statybos įstatyme numatytus veiksmus, neįvykdė visų kitų Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies ir CK 6.390 straipsnio 1 dalies sąlygų – nepranešė energijos tiekimo įmonei ir visiškai nesumokėjo už sunaudotą energiją, todėl šilumos pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos tiekimo į šias patalpas iki šios dienos yra nenutraukta, kas suponuoja atsakovo pareigą sumokėti ieškovei reikalaujamą skolą.

Dėl reikalavimo teisių perleidimo

13.       Atsakovo teigimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių reikalavimo teisių perleidimą ieškovei, o ieškovės nurodomas pranešimas apie teisių reikalavimo perleidimą neatitinka įstatymo turinio ir formai keliamų reikalavimų.

14.       Teismas pažymėjo, kad tinkamu pranešimu apie reikalavimo teisės perleidimą laikomas bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, informuojantis skolininką apie reikalavimo perleidimą. Iš bylos duomenų nustatė, kad apie minėtą reikalavimų teisių perleidimą atsakovui buvo pateiktas 2017 m. birželio 30 d. pranešimas ir Vilniaus energijos 2017 m. birželio 16 d. raštiško patvirtinimo Nr. 013-01-3567 išrašas kartu su sąskaitą už 2017 m. birželio mėnesio šildymą, taip pat apie tai viešai paskelbta ieškovės interneto svetainėje http://www.chc.lt/lt/musu-veiklas/gyventojams/atsiskaitymas-uz-paslaugas/82.

Dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties

15.       Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad jis su ieškove nėra sudaręs jokios sutarties dėl šilumos energijos tiekimo. Nurodė, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir buto, kitų patalpų savininko – vartotojo. Ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita. Todėl nesvarbu, kiek pasikeistų buto savininkų, taip pat nesvarbu, ar jie sudarytų su ieškove rašytines energijos pirkimo – pardavimo sutartis, ar ne, sutartis dėl mokėjimo už šilumos energiją laikoma sudaryta su bet kuriuo asmeniu, kuris tampa buto, kurio įrenginiai prijungti prie energijos tiekimo tinklų, savininku.

Dėl skolos pagrįstumo

16.       Teismas nurodė, kad šilumos ir karšto vandens kainos nustatomos vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsniu. Mokėjimai už šilumos energiją/karštą vandenį yra skaičiuojami pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį. Atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu name, kuriame yra patalpos, visa suvartota šilumos energija apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos energijos kiekis vartotojams (įskaitant Atsakovą) paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 ir kartu taikomo Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taisykles, o nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. – pagal Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 ir kartu taikomo Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-184 patvirtinto Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodo Nr. 5 taisykles, kurie labiausiai atitinka Namo šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus. Ieškovė pateikė teismui Mokesčių paskaičiavimo pažymą, kuri patvirtina taikomą šilumos paskirstymo metodą. Skolos dydis ir sandara atsakovui detalizuota ir pagrįsta kartu su ieškiniu pateiktais dokumentais.

17.       Pažymėjo, kad apie šį taikomą šilumos paskirstymo metodą atsakovas galėjo žinoti iš jam teikiamų mokėjimo pranešimų (sąskaitų) ar kreipdamasis informacijos tiesiogiai į šilumos tiekėją (Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo (toliau – Aprašas) 14.3, 14.4 p.), taip pat iš civilinės bylos 2-30293-541/2016, tačiau atsakovas dėl neaiškumų ar papildomos informacijos niekada nesikreipė į šilumos tiekėją ir savo nesutikimą dėl skolos paskaičiavimo ir neteisingo šilumos paskirstymo nurodė tik bylos nagrinėjimo metu.

III.       Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

18.       Apeliaciniu skundu atsakovas V. N. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą, klausimą išspręsti iš esmės ir ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 

18.1.                       Teismas išėjo už ieškinio ribų ir ieškovei iš atsakovo priteisė daugiau, negu ieškovė prašė. Ieškovė prašė priteisti 2305,00 Eur skolą, o teismas priteisė 2432,10 Eur skolą.

18.2.                       Šilumos tiekimo funkcijas iki 2017 m. kovo 29 d. vykdžiusi UAB „Vilniaus energija“ buvo informuota apie tai, jog patalpos nėra prijungtos prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, taip pat supažindinta su pastato administratoriaus funkcijas aktualiu laikotarpiu vykdžiusios UAB „Admi“ surašytu 2014 m. gruodžio 1 dienos aktu Nr. AT-239. Taigi, dėl objektyvių aplinkybių (patalpose neegzistuojančių šildymo prietaisų, į kuriuos galėtų būti tiekiama šiluma iš centralizuotų šilumos tiekimo tinklų) nuo 2014 m. gruodžio 1 d. į patalpas iš centralizuotų šilumos tiekimo tinklų šiluma negalėjo būti ir nebuvo tiekiama.

18.3.                       Nesant tarp ieškovės ir apelianto sudarytos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties (nei sudarytos raštu, nei sudarytos konkliudentiniais veiksmais) ir ieškovei faktiškai neteikus šilumos į apelianto patalpas, ieškovė neįgyja teisės reikalauti iš apelianto sumų už faktiškai nesuteiktas paslaugas, o apeliantui negali kilti pareiga už tokias nesuteiktas paslaugas mokėti ieškovei.

18.4.                       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu pripažinus, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcija) 104–112, 114, 115, 117–124 punktai prieštarauja teisinės valstybės principui, nuo šio teismo sprendimo oficialaus paskelbimo šios teisės normos negalėjo būti taikomos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalis). Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga.

18.5.                       Patalpos Nr. 9 bei 12A nuo kitų patalpų (Nr. 11, 12, 16, 17) skiriasi tik tuo, kad Nekilnojamojo turto registro (toliau - NTR) duomenų išraše nurodyta, jog patalpose Nr. 9 bei 12A yra įrengtas vietinis centrinis šildymas. Anot apelianto, duomenų išviešinimas NTR gali būti vertinamas kaip šilumos tiekėjo informavimo momentas tik tuo atveju, jeigu nėra duomenų, kad šilumos tiekėjas buvo anksčiau informuotas apie patalpų atjungimą nuo centralizuotu šilumos tiekimo tinklų. UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. gruodžio 11 d. buvo informuota apie patalpų atjungimą nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų, taigi patalpų atjungimo nuo centralizuotų šildymo sistemų išviešinimo momentu turėtų būti laikoma būtent ši data.

18.6.                       Apeliantui negali būti perkeliama atsakomybė dėl to, kad UAB „Vilniaus energija“ neperdavė visos informacijos nuo 2017 m. kovo 30 šilumos tiekėjo funkcijas Vilniaus mieste pradėjusiai vykdyti ieškovei. O tai, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu šią informaciją iš UAB „Vilniaus energija“ visgi gavo, tik patvirtina, kad UAB „Vilniaus energija“ ja neabejotinai disponavo, o ieškovė ją galėjo gauti ženkliai ankščiau.

18.7.                       Sprendimas už akių civilinėje byloje Nr.2-30293-541/2016 buvo priimtas nenagrinėjant bylos iš esmės, o tik formaliai vertinant UAB „Vilniaus energija“ teismui pateiktus įrodymus. Tai, kad UAB „Vilniaus energija“ kitu pagrindu inicijuotoje civilinėje byloje pavyko pasinaudoti tuo, kad apeliantas neįgyvendino savo procesinių teisių, nepatvirtina ir nepaneigia jokių aplinkybių, kurios būtų reikšmingos šiai civilinei bylai. Juo labiau, vertinant ieškovės į bylą pateikto sprendimo už akių turinį, darytina išvada, kad minėtu sprendimu už akių iš apelianto buvo priteista 838,19 Eur suma už pastato bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priskirtą šilumą.

18.8.                       Į civilinę bylą nebuvo pateiktas nei vienas įrodymas, kuris patvirtintų, kad ieškovės dokumentai būtų apskritai išsiųsti apeliantui. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad dalis dokumentų apeliantui galėjo būti įteikta paskelbiant informaciją ieškovės internetiniame puslapyje. Teisės aktai numato išimtinius atvejus, kai dokumentai asmeniui gali būti įteikiami viešo paskelbimo būdu, tačiau net ir įteikiant dokumentus viešo paskelbimo būdu turi būti laikomasi griežtų dokumentų paskelbimo taisyklių, o duomenų paskelbimas įmonės internetiniame puslapyje negali būti laikomas tinkamu dokumentų įteikimu viešo paskelbimo būdu.

18.9.                       Ieškovės šioje byloje pareikštas pagrindinis reikalavimas (reikalavimas dėl tariamos skolos už šilumos energiją (2305,00 Eur) priteisimo) yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas dėl 127,10 Eur palūkanų priteisimo. Iki civilinės bylos inicijavimo ieškovė apeliantui nepareiškė jokių reikalavimų mokėti už į pastatą tiekiamą šilumą (nebuvo teiktos nei PVM sąskaitos faktūros, nei mokėjimo pranešimai, nei raginimai padengti tariamą įsiskolinimą). Todėl natūralu, kad apeliantas negalėjo įvykdyti ieškovės reikalavimų, apie kuriuos apeliantas net nebuvo informuotas. Faktą, jog ieškovės šioje civilinėje byloje reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, patvirtina ir pačios ieškovės į bylą pateikti rašytiniai dokumentai, kuriose yra nurodyti akivaizdžiai neteisingi duomenys bei nurodomos klaidingos sumos.

18.10.                       Apeliantas, būdamas pastato bendraturčiu, iš esmės neginčija savo pareigos prisidėti prie pastato bendrojo naudojimo objektų šildymo. Tačiau ieškovė netinkamai paskirstė į pastatą patiektą šilumos energiją ir apelianto patalpoms nepagrįstai, nesivadovaudama aktualiais norminiais teisės aktais bei taisyklėmis, priskyrė ženkliai didesnį pastato bendrojo naudojimo patalpos šildyti priskirtą šiluminės energijos kiekį. Vien tai, kad apskaičiuodamas pastato bendrojo naudojimo patalpos priskirtiną šilumos kiekį, ieškovė nepagrįstai panaudojo 0,18 koeficientą, o ne 0,1 koeficientą (kuris turėjo būti naudojamas), nulėmė tai, kad reikalaujama suma už į pastato bendrojo naudojimo patalpas patiektą šilumos energiją yra bent 229,96 Eur dalimi nepagrįsta.

18.11.                       Teismas nevisapusiškai ištyrė bylos faktus, reikšmingus šalių ginčui teisingai išspręsti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, taip pat neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą. Todėl buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir ignoruotas rungimosi principas, kas sąlygojo iš esmės nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

19.       Ieškovė UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

19.1.                       Teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė teisingą 2305,00 Eur skolos dydį, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje padarė aiškią rašymo apsirikimo klaidą kaip skolą nurodydamas 2432,10 Eur. Minėta suma susidaro būtent skolos dydžio 2305,00 Eur ir ieškinyje nurodytų palūkanų 127,10 Eur sumos (2305,00 + 127,10 = 2432,10), t. y., visas ieškinio reikalavimas susidedantis iš skolos ir iš palūkanų. Ši klaida gali būti ištaisyta CPK 276 straipsnio 2 punkte nustatyta tvarka ir tokiu būdu ši klaida nesudaro apeliacijos pagrindo ir jos ištaisymas nepakeistų sprendimo esmės.

19.2.                       Patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), skolos susidarymo laikotarpiu niekada nebuvo priskiriama jokia šilumos dalis, skirta patalpų šildymui, o priskiriama tik šilumos dalis, tenkanti bendro naudojimo patalpų šildymui, t. y., šilumos tiekėjas pripažįsta, kad patalpos (duomenys neskelbtini), nėra prijungtos prie namo centralizuoto šildymo tiekimo tinklų. Teismas sprendime minėtas aplinkybes įvertino tinkamai.

19.3.                       Skolos atsiradimo laikotarpiu 2016 m. spalio 1 d. – 2019 m. kovo 31 d. atsakovas nuosavybės teise turėjo patalpas (duomenys neskelbtini) -9, 11, 12, 12A, 16, 17. Šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis dėl atsakovo patalpų Nr. 11, 12, 16, 17 yra laikoma sudaryta ir iki šiol tinkamai (pagal teisės aktų reikalavimus) nenutraukta. Atsakovas nėra atsijungęs šių patalpų nuo namo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų pagal teisės aktų reikalavimus ir nėra pranešęs apie sutarčių nutraukimą ieškovei. Nors su atsakovu dėl šių patalpų nėra sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tačiau ji laikoma sudaryta pagal teisės aktų nuostatas (CK 6.384 str., 1.71 str., Šilumos ūkio įstatymo 19 str., Šilumos tiekimo vartojimo taisykles ir Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašą).

19.4.                       Atsakovo skunde nurodyta aplinkybė, kad šilumos tiekimą į pastatą vykdęs subjektas (UAB „Vilniaus energija“) buvo informuotas pateikiant jam UAB „Admi“ 2014 m. gruodžio 1 d. aktą nėra reikšminga, nes minėtas Aktas nepatvirtina patalpų atjungimo teisėtumo, todėl šį aktą gavęs šilumos tiekėjas nesutiko, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra nutraukta ir toliau teikė atsakovui sąskaitas apmokėti.

19.5.                       Atsakovas tik 2018 metais ėmėsi veiksmų, kad patalpos butų atjungtos nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų pagal Statybos įstatymo reikalavimus. Kaip nurodo pats atsakovas, 2018 m. kovo 28 d. jam buvo išduotas Savivaldybės administracijos leidimas Nr. LSKR-01-180328-00037 daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) administracinių patalpų Nr. 11-17 paskirties keitimo į viešbučių paskirtį, atjungimo nuo šilumos tinklų, patalpų Nr. 9 padalijimo į du turtinius vienetus, kapitalinio remonto konstrukcijų dalies darbo, projektui bei 2018 m. balandžio 19 d. buvo užpildyta deklaracija, patvirtinanti statybos darbų atitikimą statinio projektiniams sprendiniams ir darbų užbaigimą. Tačiau net ir atlikus šiuos veiksmus negalima daryti išvados, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutartis dėl patalpų buvo nutraukta 2018 metais.

19.6.                       Atsakovas net ir užpildęs deklaraciją apie statybos darbų atitikimą neatliko būtinųjų veiksmų, nustatytų ŠŪĮ 29 straipsnyje (abonentas praneša energijos tiekimo įmonei; abonentas yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją). Atsakovas į bylą nėra pateikęs įrodymų, kad yra pranešęs šilumos tiekimo įmonei apie minėtos deklaracijos užpildymą ar išviešinęs ją Nekilnojamojo turto registre, todėl šilumos tiekėjas iki pat šios bylos nieko nežinojo apie šios deklaracijos egzistavimą. Atsakovo atliktas šildymo būdo pakeitimas jam galėtų sukelti teisines pasekmes, jei būtų sudarytas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriuo būtų nustatyta, jog bute pakeistas šildymo būdas ir tai būtų įregistruota.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20.       CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

21.       Byloje kilo ginčas dėl pareigos mokėti už tiektą šilumos energiją, kai, apelianto teigimu, patalpos yra atjungtos nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų.

22.       Energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo – vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

23.       Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio (2009 m. sausio 12 įstatymo Nr. XI-133 redakcija, įsigaliojusi nuo 2009 m. vasario 1 d.) 1 dalyje buvo detalizuota CK 6.390 straipsnio 1 dalies taisyklė, nurodant, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį. Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir aktualioje Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio redakcijoje (2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.).

24.       Statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas).

25.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį. Aptariamiems tikslams pasiekti – vartotojo atsijungimo nuo centralizuotos energijos tiekimo sistemos teisėtumui užtikrinti, be kita ko, skirti Statybos ir Šilumos ūkio įstatymų lydintieji teisės aktai – statybos techniniai reglamentai bei šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, 39 punktas).

26.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017, 30 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019).

27.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. birželio 22 d. Dokumentų perdavimo–priėmimo aktu UAB „Vilniaus energija“ perdavė ieškovei AB „Vilniaus šilumos tinklai“ dokumentus, be kita ko ir fizinių asmenų skolines bylas, tarp jų – skolą į atsakovui nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, adresu (duomenys neskelbtini), butams Nr. 9, 11, 12, 12A, 16, 17, tiektą šilus energiją. Ieškovės paskaičiavimais 2305 Eur įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 31 d. (I t., b. l. 7). Byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantui nuosavybės teise priklausančiose patalpose Nr. 9 (57,27 kv. m ploto) ir 12A (48,17 kv. m ploto) yra vietinis šildymas, šias aplinkybes patvirtina nekilnojamojo turto registro išrašai ir šios aplinkybės ieškovė neneigia. Ieškovė neprašo priteisti už šių patalpų šildymą, ieškovė prašo priteisti tik už tiektą šilumą bendrojo naudojimo patalpoms (II t. b. l. 103, 123–124). Taigi, ginčas byloje iškilo dėl to, ar patalpos Nr. 11, 12, 16 ir 17 (toliau – ginčo patalpos) yra teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos ir ar apeliantas turi pareigą mokėti už tiektą toms patalpoms šildymą.

28.       Apelianto nuomone, faktinę aplinkybę, kad atsakovo ginčo patalpos nėra prijungtos prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, patvirtina UAB „Admi“, kuri vykdė tuo metu pastato bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijas, 2014 m. gruodžio 1 d. aktas Nr. AT-239.

29.       Bylos duomenimis, UAB „Admi“ pagal 2014 m. lapkričio 13 d. su Daugiabučio namo A. (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija pasirašytą sutartį, nuo sutarties pasirašymo dienos iki 2016 m, birželio 9 d. vykdė pastato bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijas (I t., b. 161–162). Bendrojo naudojimo patalpų prižiūrėtoja 2014 m. gruodžio 1 d. surašė aktą Nr. AT-239, kuriame nurodė, jog apžiūrėjus namą, esantį (duomenys neskelbtini), butuose Nr. 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 nėra šildymo prietaisų. Su šiuo aktu susipažino Statinių priežiūros skyriaus vadovas M. M., Statinių priežiūros vadybininkė E. Š. bei Statinių techninės priežiūros atstovė E. M. (pop. bylos b. l. 73). Teismo vertinimu, šis aktas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiose patalpose 11, 12, 16, 17 nėra šildymo prietaisų, tačiau nepatvirtina bylai reikšmingos aplinkybės, kad atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atliktas teisėtai, t. y. kaip to reikalauja teisės aktai.

30.       Anot apelianto, ginčo patalpos dar iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo teisėtai atjungtos nuo centralizuotos šildymo sistemos, tačiau paties apelianto pateiktas į bylą 2018 m. kovo 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimas Nr. LSKR-01-180328-00037 atlikti statinio (duomenys neskelbtini) kapitalinį remontą, paneigia šiuos apelianto argumentus. Iš minėto leidimo matyti, kad jis išduotas atlikti kapitalinį remontą pagal 2017 m. parengtą projektą, kuriame buvo numatyta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) administracinių patalpų Nr. 11, 12, 13, 14, 15, 16, 17 paskirties keitimo į viešbučių paskirtį, atjungimo nuo šilumos tinklų, patalpų Nr. 9 padalijimo į du turtinius vienetus (I t., b. l. 163–165). Byloje esanti 2018 m. balandžio 19 d. Deklaracija apie statinio statybos užbaigimą, patalpų paskirties pakeitimą Nr. 20180419 patvirtina aplinkybę, jog pagal statinio projekto sprendinius ir teisės aktų reikalavimus užbaigta statinio, jo dalies statyba, pakeista statinio, jo dalies paskirtis (I t., b. l. 166–17). Šios aplinkybės patvirtina, kad pats apeliantas pripažįsta, jog 2014 metais patalpų atjungimas nebuvo teisėtas, o teisėtai atjunginėti patalpas nuo centralizuotos šildymo sistemos apeliantas pradėjo tik 2018 metų pradžioje.

31.       Apelianto teigimu, iki reikalavimo teisių perėjimo ieškovei šilumos tiekimo paslaugas ginčo patalpoms tiekė UAB „Vilniaus energija“, kuri dar 2014 m. gruodžio 12 d. raštu buvo informuota apie šilumos prietaisų atjungimą ginčo patalpose ir ji buvo pakviesta dalyvauti pastato šildymo ir karšto vandens apžiūroje, tačiau dalyvauti atsisakė. Bylos duomenimis, UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. gruodžio 18 d. raštu atsakydama tuo metu bendrojo naudojimo patalpų priežiūrą vykdžiusiai UAB „ADMI“ nurodė, kad pagal galiojančias Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas šilumos vartojimo įrenginių atjungimo ir kiti su atjungimu susiję namo šildymo sistemos pertvarkymo darbai turi būti vykdomi pagal aprašą (projektą), suderintą su namo bendrojo naudojimo objektų administratoriumi, gavus visų daugiabučio namo ar sekcijos (bloko), kuriame yra atjungiamas butas ar kita patalpa, bendrosios nuosavybės savininkų bei Vilniaus miesto savivaldybės rašytinius pritarimus projekto (aprašo) sprendimams. Apie numatomą šilumos įrenginių atjungimą vartotojas privalo raštu pranešti šilumos tiekėjui ne vėliau kaip per 30 dienų iki darbų pabaigos ir faktinio atjungimo dienos. Šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant namo bendrojo naudojimo administratoriui ir šilumos tiekėjo atstovams. Buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo jų atjungimą patvirtinančio akto, kurį pasirašo patalpų savininkas, namo bendro naudojimo administratorius ir šilumos tiekėjo atstovai. Būtent nuo šio akto surašymo dienos galiojanti šilumos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma pakeista ir galioja tik dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti. Savo atsisakymą dalyvauti pastato šildymo ir karšto vandens apžiūroje UAB „Vilniaus energija“ taip pat motyvavo tuo, kad šilumos tiekėjui nenustatyta įgalinimų įteisinti vartotojo savavališkai atliktą buto/patalpos tiek laikiną, tiek nuolatinį šildymo atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, pakeisti/nutraukti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo santykius, nesant pagal teisės aktus atliktų patalpos šildymo būdo keitimo darbų, pateiktos visos teisiniu reglamentavimu nustatytos privalomos dokumentacijos (I t., b. l. 171–172).

32.       Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės bylos aplinkybės paneigia apelianto argumentus, jog ginčo patalpos nuo centralizuotos šildymo sistemos buvo atjungtos teisėtai dar iki 2014 m. gruodžio 1 d., nes tokių įrodymų byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantas. Priešingai, minėtas UAB „Vilniaus energija“ raštas patvirtina, kad jeigu apeliantas ir buvo atjungęs savo patalpas nuo centralizuotos šildymo sistemos, tai padarė savavališkai, neturėdamas tuo metu pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus nustatytų dokumentų, nes projektas dėl atsijungimo nuo šildymo sistemos buvo parengtas tik 2017 metais, leidimas vykdyti tokius darbus gautas tik 2018 m. kovo 28 d., o rekonstrukcijos darbai užbaigti 2018 m. balandžio 19 d. Tačiau ši aplinkybė dar nepatvirtina, kad rekonstrukcija yra visiškai užbaigta, nes Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog <...> daugiabučio namo šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu bendrosios inžinerinės sistemos pertvarkymas (visame pastate ar jo dalyje keičiant šildymo būdą, prisijungiant prie ar atsijungiant nuo centralizuotų šilumos tiekimo inžinerinių tinklų) užbaigiamas surašant statybos užbaigimo aktą. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. raštas Nr. (9.12)-2D-12235. Tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, statybos užbaigimo aktas į bylą nepateiktas.

33.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-858-13-14 išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Minėtuose taisyklių punktuose buvo reglamentuotos nuostatos dėl vartotojų galimybės atsijungti nuo centralizuotų šilumos tiekimo tinklų. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pastebėjo, jog nagrinėjamoje norminėje byloje aktualus klausimas – šilumos vartotojų teisės pakeisti atitinkamo pastato ar patalpų šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinimas – patenka ne tik į Šilumos ūkio įstatymo, tačiau (be kita ko, atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir į statybos teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reguliavimo sritį, kadangi šildymo būdas keičiamas atjungiant atitinkamus įrenginius nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos. Išplėstinė teisėjų kolegija darė išvadą, jog pagal statybos teisinius santykius reguliuojantį Statybos įstatymą bei jį įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus, aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ bei 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, atitinkamiems statybos darbams, siekiant pakeisti pastato ar jo dalies (daugiabučio namo sekcijos, buto ar kitų patalpų) šildymo būdą (atjungti atitinkamus šilumos įrenginius nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos), kaip statybos darbams, priskirtiems prie paprastojo remonto darbų, atlikti būtina rengti paprastojo remonto aprašą bei gauti statybą leidžiantį dokumentą – įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo (Statybos įstatymo 23 str. 5 d.) rašytinį pritarimą paprastojo remonto aprašui. Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis, be kita ko, nustato, jog statinių paprastasis remontas užbaigiamas statytojui ar jo teises ir pareigas perėmusiam asmeniui surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą. Kolegija nurodė, jog ginčijamos taisyklių nuostatos nukreipia į kitus tam tikrus klausimus reguliuojančius teisės aktus, dėl to pripažino prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui (Administracinė jurisprudencija. 2014, 28, p. 21-44).

34.       Taigi, nors ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių punktai, kuriuose buvo reguliuojami atsijungimo nuo centralizuotų šilumos tinklų aspektai buvo pripažinti prieštaraujantys konstituciniam teisinės valstybės principui ir negalėjo būti taikomi, tačiau, kaip minėta, atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos reguliuoja kiti teisės aktai, be kita ko ir Statybos įstatymas. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir prieš tai nurodytą teismų praktiką, darytina išvada, jog byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas dar 2014 m. gruodžio 1 d. buvo teisėtai atjungęs jam priklausančių patalpų Nr. 11, 12, 16, 17 šildymą nuo centralizuotos šildymo sistemos. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas šildymo sistemos atjungimo darbus užbaigė tik 2018 m. balandžio 19 d., kai pateikė Deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, tačiau tai dar nepatvirtina, jog buvo nutraukta konkliudentiniais šalių veiksmais sudaryta šilumos pirkimo–pardavimo sutartis.

35.       Šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys yra dvišalis sandoris, kuriam nutraukti yra būtina abiejų šalių valia. CK 6.390 straipsnio 1 dalis nustato, kad abonentas, kai pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Todėl net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra ir deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos Civilinio kodekso nuostatos. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo teigti, kad vien deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį nutraukta, nes jei apie tokį sutarties nutraukimo pagrindą nepranešama energijos tiekimo įmonei, ji apie tai nežino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-216/2017, 39 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019).

36.       Taigi, apeliantas užpildęs deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą ir siekdamas nutraukti šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartį, vadovaujantis minėta CK 6.390 straipsnio nuostata apie tai privalėjo informuoti šilumos ir karšto vandens tiekėją – ieškovę. Tokių duomenų byloje nėra. Be to, byloje esantys ginčo nekilnojamojo turto išrašai patvirtina, jog 2019 m. balandžio 23 d. viešuose registruose ginčo patalpose Nr. 11, 12, 16 ir 17 įregistruotas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Tai reiškia, kad apeliantui pačiam nepranešus apie ginčo patalpų atjungimą, ieškovei iš viešų registrų tokia informacija taip pat negalėjo būti žinoma.

37.       Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog apeliantas nėra įvykdęs ir kitos sąlygos – nėra apmokėjęs šilumos tiekėjui įsiskolinimo už suvartotą energiją nuo 2016 m. spalio 1 d. Tai reiškia, kad nėra įvykdytos įstatyme nustatytos sąlygos, kuriomis remiantis būtų galima laikyti, kad šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartys nutrauktos. Todėl apeliantui tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad nesant sudarytos tarp šalių sutarties ir ieškovei faktiškai netiekiant šilumos į apelianto patalpas, apeliantui nekyla pareiga mokėti už suvartotą šilumos energiją. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad ne ieškovei, bet atsakovui kyla pareiga įrodyti, jog teisės aktų nustatyta tvarka yra baigtos atsakovui priklausančiose patalpose šildymo sistemos atjungimo nuo bendros pastato šildymo sistemos procedūros, tačiau, kaip minėta, tokių įrodymų byloje nėra.

38.       Apeliantas nurodo, kad iki civilinės bylos inicijavimo ieškovė jam nepareiškė jokių reikalavimų mokėti už šilumos tiekimą, nebuvo teiktos nei sąskaitos faktūros, nei raginimai, todėl jis negalėjo vykdyti ieškovės reikalavimų. Byloje esantys įrodymai šiuos apelianto argumentus paneigia. Ieškovė į bylą pateikė PVM sąskaitas faktūras už visą įsiskolinimo laikotarpį, kuriose nurodoma apelianto pavardė, mokėtojo kodas. Taip pat byloje yra ne viena pretenzija, adresuota apeliantui dėl įsiskolinimo padengimo: 2017 m. spalio 31 d., 2018 m. sausio 31 d., 2018 m. spalio 31 d., 2019 m. sausio 31 d. Visi šie dokumentai buvo siunčiami apeliantui ieškovei žinomu adresu Bukčių g. 11-11, Vilnius (I t., b. l. 38, 50, 71, 74). Nors apeliantas teigia, kad nurodytu adresu negyveno, tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad bylose, kuriose šalimi dalyvavo apeliantas, be kitų adresų yra nurodomas ir minėtas adresas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, nesant byloje įrodymų, kad nurodytu adresu siųstos korespondencijos apeliantas nėra gavęs, teigti, jog apie susidariusį įsiskolinimą už šilumos energiją jam nebuvo žinoma, nėra teisinio pagrindo.

39.       Apeliantas nurodo, jog neginčija savo pareigos mokėti už pastato bendrojo naudojimo objektų šildymą, tačiau mano, kad ieškovė neteisingai taikė skaičiavimo metodiką ir koeficientą.

40.       Pastatuose, kuriuose yra daugiau negu vienas šilumos vartotojas, sunaudojama šiluma paprastai skirstoma į tą, kurią konkretus vartotojas naudoja savo valdomų asmeninio naudojimo patalpų tiesioginiam šildymui, ir tą, kuri sunaudojama bendrosioms reikmėms. Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-178 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 8.1 papunktyje šilumos kiekis bendrosioms reikmėms apibrėžtas kaip šilumos, suvartojamos pastato bendrojo naudojimo patalpose ir pastato šildymo sistemos vamzdynuose pristatant šilumą nuo šilumos punkto iki vartotojų butų, kiekis.

41.       Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtintas principas, jog už visą pastate sunaudotą šilumą sumoka to pastato vartotojai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. Šis principas įtvirtintas ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos jokios sąnaudos, susijusios su pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemomis. Taigi, pagal Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą šilumos tiekimo kainodaros koncepciją pastate sunaudotos šilumos energijos apmokėjimo pareiga yra paskirstoma vartotojams tame pastate (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-19-858/2017, 26 punktas).

42.       Šią pareigą vartotojai turi neatsižvelgiant į tai, kokiu būdu yra šildomos jų asmeninės patalpos, t. y. už šildymą, sunaudotą bendrosioms reikmėms, turi pareigą sumokėti ir vartotojai, kurie yra nutraukę šilumos tiekimo sutartis dėl savo asmeninių patalpų šildymo. 2016 m. lapkričio 3 d. įstatymo Nr. XII-2701 redakcijos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad kai pakeičiamas ne viso pastato šildymo būdas, nuo statybos užbaigimo akto surašymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos tiekėjo sutartys, tačiau šių butų ir kitų patalpų savininkai, vadovaudamiesi Komisijos (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos) nustatytais metodais, šilumos tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos dalį. Pagal Taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą, šiuo atveju butų ir kitų patalpų savininkai su šilumos tiekėju sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti. Iki butų ir kitų patalpų savininkai, kurių šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungtais, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai, ir šilumos tiekėjai sudaro šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal šalių individualiai aptartas sąlygas, nuo atjungimo akto pasirašymo momento taikomos šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos. Butų ir kitų patalpų, kurių šilumos įrenginiai pripažįstami atjungtais, savininkai – buitiniai šilumos vartotojai daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti šilumos tiekėjui kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią sunaudotos pastato bendrosioms reikmėms šilumos dalį, ją nustačius vadovaujantis teisės aktuose nustatyta tvarka (Taisyklių 124 punktas, 2011 m. liepos 20 d įsakymo Nr. 1-191 redakcija; atitinkamai Taisyklių 108.4 punktas, 2017 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. 1-138 redakcija; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-701/2020).

43.       Pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), suvartotos šilumos energijos kiekis namo šilumos vartotojams yra paskirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 taisykles (nuo 2017-08-01 ir šiuo metu pagal Komisijos 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles). Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad jeigu bendrojo naudojimo patalpose nėra įrengti šildymo įrenginiai, taikomas ne 0,18 koeficientas, o 0,01 koeficientas. Pažymėtina, kad pastate suvartotas šilumos kiekis apskaitomas šilumos apskaitos prietaisu – įvadiniu šilumos skaitikliu ir visi mokesčiai už suvartotą šilumos energiją skaičiuojami remiantis šio įvadinio skaitiklio parodymais. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo motyvai tėra tik abstraktūs jo pamąstymai ir prielaidos, kurių atsakovas nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, todėl nesant byloje duomenų, paneigiančių ieškovės taikomą metodiką skaičiuojant nesumokėto mokesčio už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, laikytina, kad ieškovės nurodyta 517,41 Eur skola, kaip dalis visos reikalaujamos sumos, yra pagrįsta.

44.       Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, nes priteisė didesnę sumą, nei prašė ieškovė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, kaip teisingai nurodė ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą, yra padaryta aritmetinė klaida. Ieškovė teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti 2305,00 Eur skolą ir 127,10 Eur palūkanas. Susumavus šiuos skaičius gaunama 2432,10 Eur suma, kurią teismas skundžiamu sprendimu priteisė, tačiau papildomai dar kartą iš atsakovo priteisė tas pačias palūkanas. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame sprendime padaryta aiški aritmetinė klaida nesudaro teisinio pagrindo panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Juo labiau, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas nurodė, jog skolos suma yra 2305 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties

45.       Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimas iš esmės paliktinas nepakeistas, tačiau ištaisytina rašymo apsirikimo klaida, nurodant, kad ieškovei iš atsakovo yra priteisiama 2305 Eur skola už tiektą šilumos energiją (CPK 276 straipsnio 2 dalis), o atsakovo apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46.       Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir nelemia galutinio teisinio rezultato išnagrinėtoje byloje. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47.       Ieškovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl tokių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

48.       Apeliacinės instancijos teismo patirtų pašto išlaidų suma nesiekia 5 Eur ir yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2020 m. sausio 23 d.). Atsižvelgiant į tai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybės naudai iš apelianto nepriteistinas (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 

n u t a r i a :

patikslinti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. sausio 27 d. sprendimą ir priteisti ieškovei akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“ (juridinio asmens kodas 124135580) iš atsakovo V. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2305 Eur (du tūkstančius tris šimtus penkis eurus) skolą už šilumos energiją.

Kitą Alytaus apylinkės teismo 2020 m. vasario 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                       Gintautas Koriaginas

               Algimantas Kukalis

                                                        Rūta Palubinskaitė