Civilinė byla Nr. e2-205-370/2017

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02075-2016-8

              Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3.             

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Preskonita“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-6108-852/2016, pagal ieškovės Estijos įmonės OU „Biotehnoloogia“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Preskonita“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Estijos įmonė OU „Biotehnoloogia“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Preskonita“ 50 000 Eur skolos,        2 871,23 Eur palūkanų, 100 Eur baudą, bylinėjimosi išlaidas bei 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė 2014 m. balandžio 24 d. sudarė piniginės paskolos sutartį Nr. 2404/15, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei 50 000 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis, tačiau atsakovė savo prievolių nevykdė, todėl liko skolinga ieškinyje prašomas priteisti sumas.
3. Reikalavimų įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Preskonita“ kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar nepakankant, atsakovės pinigines lėšas, turtines teises bei vertybinius popierius 52 971,23 Eur sumai, uždraudžiant atsakovei šiuo turtu disponuoti, leidžiant daryti privalomus mokėjimus į valstybės ir VSDFV biudžetus, taip pat atsiskaityti su įmonės darbuotojais bei ieškove.
4. Prašymą argumentavo tuo, kad atsakovė piktybiškai vengia savo prievolių įvykdymo, nors ieškovės reikalavimai yra pagrįsti. 52 971,23 Eur suma laikytina didele, ypač turint omenyje, kad atsakovės finansinė padėtis nežinoma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Areštavo atsakovei UAB „Preskonita“ nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises, priklausančias atsakovei ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis 52 971,23 Eur sumai, uždraudžiant šį turtą bei iš jo kylančias teises perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti. Nesant ar esant nepakankamai turto, nurodė areštuoti atsakovės pinigines lėšas, priklausančias jai ir esančias pas ją ar trečiuosius asmenis, neviršijant 52 971,23 Eur sumos, leidžiant atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei, privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove.
6. Teismas nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pagal ieškovės pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas jai palankus teismo sprendimas. Teismas laikė, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma (52 971,23 Eur) didelė ir galinti padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kartu pažymėjo, kad tiksli atsakovės finansinė padėtis nutarties priėmimo dieną teismui nežinoma.
7. Įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad, iki įsiteisės galutinis sprendimas, yra tikslinga, taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nesiėmus tokių laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovė turėtų galimybę turtą perleisti tretiesiems asmenims, dėl to būsimo galbūt palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Siekdamas užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą bei atsakovės teisėtų interesų apsaugą, teismas pirmiausia areštavo atsakovės nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė UAB „Preskonita“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos        2016 m. spalio 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas neteisingai įvertino ieškinio pagrįstumą. Tarp atsakovės akcininkų (ieškovė yra atsakovės akcininkė) vyko derybos dėl įstatinio kapitalo didinimo papildomais piniginiais įnašais, jų metu ieškovė atliko keletą mokėjimo pavedimų į atsakovės banko sąskaitą. Lėšos buvo pervestos ne kaip paskola, tačiau kaip įstatinio kapitalo didinimas. Paskolos sutarties Nr. 2404/15 originalas neegzistuoja, nes niekada nebuvo pasirašytas.
2. Teismas nepagrįstai laikė, kad reikalavimo suma didelė, neįvertino atsakovės patikimumo. Pagal UAB „Preskonita“ 2016 m. rugpjūčio 2 d. balanso duomenis, lyginant ginčo sumą su turima UAB „Preskonita“ turto verte, nuosavu kapitalu, ji nėra didelė ir sudaro apie 6 proc. bendrovės turto.
3. Ieškovė yra atsakovės 50 % akcijų savininkė, todėl gali daryti įtaką jos veiklai bei tiesiogiai kontroliuoti jos galimybes paslėpti ar iššvaistyti turtą.
4. Teismas neatsižvelgė į UAB „Preskonita“ socialinės įmonės statusą. Įmonėje dirba neįgalūs asmenys. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės kelia grėsmę atsakovės veiklai ir klientų nepasitikėjimą.
9. Ieškovė Estijos įmonė OU „Biotehnoloogia“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Atsakovės teiginiai apie tariamą lėšų pervedimo paskirtį ne kaip paskolos, o kaip akcininkės įnašo įstatinio kapitalo didinimui skirtą sumą, prieštarauja į bylą pateiktiems rašytiniams įrodymams, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Teismas teisingai nusprendė, kad ieškinys preliminariai pagrįstas.
2. Priešingai nei teigia atsakovė, ieškinio suma jai yra didelė. Atsakovės finansiniai duomenys yra 5 mėnesių senumo. Turėdama galimybę pateikti III ketvirčio įmonės balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą, ji šia galimybe nepasinaudojo.
3. Visiems atsakovei priklausantiems nekilnojamojo turto objektams yra nustatyta hipoteka. Be to, visų šių objektų bendra rinkos vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registre, yra 101 254 Eur, t. y. daugiau nei 3,5 karto mažesnė, negu nurodyta atsakovės balanse, o tai leidžia spręsti, jog atsakovės balansas neatspindi realios jos turto vertės. Atsakovė piniginių lėšų, iš kurių galėtų tenkinti ieškinio reikalavimus, neturi. Einamaisiais metais patyrė 18 332 Eur nuostolių. Be to, ieškovė atsakovei yra suteikusi paskolų, iš viso už 420 000 Eur, tačiau nė viena iš šių paskolų sumų ieškovei nėra grąžinta
4. Aplinkybė, kad atsakovė turi socialinės įmonės statusą, nėra teisiškai reikšminga sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Socialinės įmonės statusas nesuteikia teisės atsakovei neatsiskaityti su savo kreditoriais.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai ((duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

12. Atsakovė kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė įrodymus, kurie, jos teigimu, patvirtina pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, nepagrįstumą. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė įrodymus, kurie, jos teigimu, paneigia atsakovės atskirojo skundo argumentus ir patvirtina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą.
13. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ir kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė nepranešęs atsakovei, jos kartu su atskiruoju skundu pridėti įrodymai gali turėti reikšmės tinkamam laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimui išspręsti, o ieškovei apie tokių duomenų pateikimą apeliacinės instancijos teismui žinoma ir iki posėdžio pradžios, prieštaravimų dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos negauta, pateikti atsikirtimai ir juos pagrindžiantys įrodymai, todėl tiek atsakovės, tiek ieškovės pateikti nauji įrodymai pridėtini prie bylos ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

15. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir kartu garantuoti jo privalomumą (CPK 18 straipsnis, 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos dvi įstatyme įtvirtintos sąlygos: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas, ir antra, ieškovas turi pagrįsti teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė preliminariai pagrindė ieškinio reikalavimus ir konstatavo, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė, todėl sutiko su ieškovės pozicija, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimas galbūt palankus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.
17. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad 50 000 Eur sumą ieškovė pervedė ne kaip paskolą, bet kaip atsakovės įstatinio kapitalo didinimui skirtus pinigus. Taigi, apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino reikalavimų pagrįstumo.
18. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014). Taigi sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo ir (ar) pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.
19. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus išaiškinimus ir nuosekliai plėtodamas savo praktiką, Lietuvos apeliacinis teismas formuoja poziciją, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
20. Nors atsakovė atskirajame skunde ginčija, kad ji ir ieškovė 2015 m. balandžio 24 d. nebuvo sudariusios Piniginės paskolos sutarties Nr. 2404/15, tačiau Vilniaus apygardos 2017 m. sausio 9 d. sprendime (neįsiteisėjusiame) nurodyta, kad posėdžio metu atsakovės atstovas pripažino, jog minima paskolos sutartis buvo sudaryta, tačiau ji buvo sudaryta tik siekiant pagrįsti pinigų gavimą įmonės buhalterijoje, kaip tariamas sandoris. Apeliantės teigimu paskolos sutarties Nr. 2404/15 originalas neegzistuoja, nes niekada nebuvo pasirašytas, tačiau                         2016 m. gruodžio 27 d. teismo posėdyje buvo apžiūrėtas paskolos sutarties originalas ir nustatyta, kad jis atitinka byloje esančią ieškovės pateiktą kopiją. Todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs minėtus duomenis, nagrinėjamoje byloje pateiktą ieškinį ir prie jo pridėtus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovė pakankamai išsamiai išdėstė ieškinio faktinį pagrindą ir pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi aiškiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos teisių gynybos būdą ar egzistuoja kitos pakankamai akivaizdžios ieškinio nepagrįstumo aplinkybės, leidžiančios teismui dar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo sprendimo metu konstatuoti tikėtiną ieškinio nepagrįstumą.
21. Apeliantė kvestionuoja ir pirmosios instancijos teismo išvadą, padarytą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui, remdamasi finansinės atskaitomybės dokumentais ir įrodinėdama, kad būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas negali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu, nes ieškinio suma atsakovei nėra didelė ir sudaro tik 6 proc. bendrovės turto. Be to, ieškovė yra atsakovės 50% akcijų savininkė, galinti kontroliuoti jos galimybes paslėpti ar iššvaistyti turtą.
22. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma (52 971,23 Eur) laikytina didele ir galinčia padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
23. Pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (sprendimo vykdymo apsaugos poreikį, aplinkybių, patvirtinančių grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimą) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, tačiau pripažįstama, kad ir priešinga proceso šalis – atsakovė, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių pritaikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimą, t. y. grėsmės sprendimo įvykdymui egzistavimą. Grėsmė teismo sprendimo įvykdymui gali būti paneigta įrodymais, kad atsakovė turi pakankamai turto ir todėl sprendimo įvykdymas jai nesukeltų sunkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1319-330/2015, 2015 m. rugsėjo 17 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1273-516/2015).
24. Apeliantė didelę ieškinio sumą, kaip pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, ginčija finansinės atskaitomybės duomenimis. Iš apeliantės pateikto preliminaraus balanso matyti, kad 2016 m. birželio 30 dienai ji turėjo turto, iš viso už 872 064 Eur, materialaus turto – už 549 581 Eur. Didžiąją materialaus turto dalį sudaro žemė (52 444 Eur) bei pastatai ir statiniai (322 156 Eur). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra duomenų, kad atsakovas ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11-180/2017). Ieškovė nurodo, kad apeliantės nekilnojamasis turtas yra įkeistas (hipoteka), tai patvirtina ir ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro. Apeliacinės  instancijos teismas pažymi, kad hipoteka lemia sudėtingesnę nekilnojamojo turto perleidimo tvarką, o šiuo atveju išieškojimas iš tokio nekilnojamojo turto, apsunkinto hipoteka, ieškovės, kaip žemesnės eilės kreditorės, naudai tampa mažai tikėtinas. Be to, kaip teisingai pažymi atsakovė, visų šių objektų bendra rinkos vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registre, yra    101 254 Eur, t. y. daugiau negu 3,5 karto mažesnė nei nurodyta atsakovės balanse. Tai teikia pagrindą spręsti, jog atsakovės balanse nėra atspindėta reali jos turto vertė. Atsakovės pinigai ir pinigų ekvivalentai sudaro tik 2 516 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 702 009 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovės finansinė padėtis yra sudėtinga ir ji gali lemti būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo riziką, juolab, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos 2017 m. sausio 9 d. sprendime pažymėta, jog atsakovė sutiko grąžinti nurodytas pinigines sumas, tačiau jų grąžinimo terminą prašė išdėstyti. Toks prašymas taip pat patvirtina apeliantės mokumo problemą, o aplinkybė, kad ieškovė yra atsakovės 50 % akcijų savininkė, nepaneigia galimo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizikos.
25. Apeliantė nurodo, kad teismas neatsižvelgė į UAB „Preskonita“ socialinės įmonės statusą, kad įmonėje dirba neįgalūs asmenys. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien aplinkybė, jog atsakovei buvo suteiktas socialinės įmonės statusas, nesudaro pagrindo netaikyti jai galiojančių teisės normų ar suteikti nepagrįstų privilegijų neatsiskaityti su kreditoriais. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 12 d. nutartimi leido atsakovei iš areštuotų lėšų mokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškove, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės negali daryti tiesiogiai įtakos pas atsakovę dirbančiųjų finansiniams interesams.
26. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino sprendžiamo klausimo aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Danguolė Martinavičienė