Administracinė byla Nr. eA-4524-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00118-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas I. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-2078(02185) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A. panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) 2016 m. rugsėjo 15 d. išdavė jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. kovo 15 d., tuo pagrindu, jog jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir atsakovas, Bendrovė), kurios buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju, atsakovui nustačius, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, buvo priimtas Sprendimas panaikinti jam 2016 m. rugsėjo 15 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas nėra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti Šengeno erdvės valstybių narių interesus ir užkirsti kelią atvykti nepageidaujamiems asmenims į Lietuvos Respubliką bei Šengeno erdvę, nes UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdo realią ūkinę komercinę veiklą, Bendrovė įsteigtų darbo vietų niekada nebuvo panaikinusi, pareiškėjas nepažeidė nustatytos pareigos ne vėliau kaip per septynias dienas pranešti apie pasikeitusią gyvenamąją vietą (gyvenamoji vieta nebuvo pasikeitusi), pareiškėjas pateikė visus dokumentus, kurie tuo metu buvo reikalingi pagal teisės aktų reikalavimus, o svarbių priežasčių, galinčių pagrįstai pateisinti leidimo laikinai gyventi panaikinimą, atsakovas Sprendime nenurodė.
3. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus tyrimo, neapklausė pareiškėjo, netinkamai vertino gyvenamosios vietos deklaravimą, visiškai nedetalizavo Bendrovės veiklos vykdymo aplinkybių, išvadas padarė neįvertinęs situacijos ir nesurinkęs visų duomenų, Sprendime nepagrįstai nurodė, jog Bendrovė neturėjo visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, kurie būtų nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ar Lietuvos Respublikos piliečiai. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir neišsamus, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 20 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų reikalavimų.
4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. vienas darbuotojas gavo mažesnį nei nustatyta minimalų darbo užmokestį per mėnesį, taip pat Bendrovė 10 mėnesių iki Sprendimo priėmimo dienos neturėjo trijų darbuotojų, kurie būtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, o šis laikotarpis, atsakovo manymu, laikytinas pakankamu įdarbinti naujus darbuotojus.
6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė pažymą, patvirtinančią, jog turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvoje, tačiau ši pažyma nepatvirtina, jog pareiškėjas nuo 2017 m. liepos mėnesio iki rugsėjo mėnesio buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, dėl to pažeidė imperatyviąsias Įstatymo nuostatas.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo I. A. skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 11 d. pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje – yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis. Pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 15 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu buvo išduotas (įformintas) leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. kovo 15 d. Migracijos departamentui patikrinus Bendrovės duomenis VSDFV informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad Bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. buvo įdarbintas vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. spalio 2 d. buvo įdarbinti du Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. Bendrovėje iki Sprendimo priėmimo dienos nebuvo įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamentas, patikrinęs Bendrovę, taip pat nustatė, jog įmonė yra skolinga valstybės biudžetui 634,40 Eur. Atsakovas 2018 m. balandžio 24 d. pateikė teismui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos duomenis, kurie patvirtina, jog bendrovėje dirba du darbuotojai, t. y. pareiškėjas ir R. J.-Dyrienė. Atsižvelgdamas į šią VSDFV informacinės sistemos informaciją, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.
9. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad Bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių darbuotojų ir Įstatymo nustatyto skaičiaus darbuotojų, kurie būtų nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ar Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie paneigtų šias aplinkybes.
10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsakovui nurodė, jog jo gyvenamoji vieta yra Baltupių g. 73-22, Vilniuje, o pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2017 m. liepos 30 d. ir nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. buvo deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas nepateikė nuomos sutarties ar savininko sutikimo deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), taip pat nuo 2017 m. liepos mėnesio iki rugsėjo mėnesio nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pranešęs atsakovui apie gyvenamosios vietos pasikeitimą.
11. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju pakako duomenų ir informacijos iš informacinių sistemų, todėl nebuvo būtina apklausti pareiškėją, be to, teismo nuomone, apklausa yra viena iš pagalbinių priemonių, kurios pagrindu galima detaliau nustatyti reikšmingas aplinkybes.
12. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas beveik metus neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyviųjų reikalavimų, kuriais remiantis buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. Bendrovėje nebuvo įdarbinti trys visą darbo dieną dirbantys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

III.

13. Pareiškėjas I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis jau 6 metus teisėtai gyvena Lietuvoje, nuo pat atvykimo plėtojo verslą, taip pat buvo pateikęs prašymą dėl ilgalaikio gyventojo leidimo išdavimo. Atsakovo Sprendime nurodyti formalūs teiginiai negalėjo būti teisėtas ir pagrįstas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
15. Pareiškėjas nurodo, jog atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) 101.1–101.5 punktų nuostatas, nes jokio savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjo apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą neinformavo, jo neapklausė. Pareiškėjas teigia, kad atsakovui neatlikus jokių veiksmų siekiant išsiaiškinti aplinkybes ir nepradėjus nustatyto patikrinimo, Sprendimas turėjo būti panaikintinas vien šiuo pagrindu.
16. Pareiškėjas pažymi, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytam, nes Sprendimas yra priimtas remiantis neaktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. neteisingai įvertinus, kad darbuotojai Bendrovėje nedirba, o pareiškėjas nėra deklaravęs gyvenamosios vietos. Vien formalus duomenų vertinimas negali būti laikomas tinkamu atsakovo suteiktos pareigos įgyvendinimu, taigi toks atsakovo elgesys pažeidžia gero administravimo principą.
17. Pareiškėjas nurodo, jog pagal procedūros dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo metu galiojusią Aprašo aktualią redakciją siekiant įvertinti, ar nėra bet kurio iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, turėjo būti atliktas patikrinimas, kurio metu informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 punktuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Patikrinimas, kurio metu informacija būtų gauta Aprašo 101.2–101.5 punktuose ir 189 punkte nurodytais būdais, tarp jų – apklausiant pareiškėją, nebuvo atliekamas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad apie galimus įtarimus dėl Bendrovės veiklos neinformavo, paaiškinimų neprašė, neatliko išsamaus tyrimo.
18. Pareiškėjas teigia, kad teismas formaliai sutiko su atsakovo nurodyta aplinkybe, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymu nustatytą pareigą ne vėliau kaip per septynias dienas pranešti vidaus reikalų įgaliotai institucijai, jei jis pakeičia gyvenamąją vietą, tačiau tokia išvada nėra teisinga, nes pažeidimo nėra, o vien formalus termino praleidimas negalėjo būti pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
19. Pareiškėjas pažymi, jog vien dėl aplinkybės, kad suprastėjo Bendrovės finansinė būklė ir darbuotojai išėjo iš darbo, nebuvo teisinga naikinti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, nes neatitikimas Įstatymui buvo tik formalus, pareiškėjas jau šešerius metus gyvena ir dirba Lietuvoje, taip pat nebuvo nustatyta, kad Bendrovė veikia fiktyviai ar pareiškėjas yra nesąžiningas. Šiuo atveju atsakovas priėmė Sprendimą neišsamiai, neobjektyviai ištyręs aplinkybes, Sprendimas yra nemotyvuotas, o pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo naštą.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Atsakovas pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos procedūrinės Aprašo nuostatos yra taikomos tais atvejais, kai prašymas dėl leidimo laikinai gyventi pateikiamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 51 punkte arba 45 straipsnio 1 dalies 1, 2, 21 ar 22 punkte nurodytu pagrindu ir kai atliekamas tyrimas dėl įmonės fiktyvumo. Šiuo atveju Sprendimas priimtas ne dėl Bendrovės fiktyvumo, o tuo pagrindu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ visą darbo dieną nedirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar užsieniečiai, turintys leidimus nuolat gyventi.
22. Atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017 pažymėjo, jog užsieniečio apklausa nėra privaloma. Migracijos departamentas šiuo atveju neturėjo pareigos vadovautis Aprašo 188 ir 189 punktų reikalavimais, apklausti ir informuoti pareiškėją prieš priimdamas Sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Atsakovas taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018 pažymėjo, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymi, kad įmonė net 10 mėnesių neatitiko imperatyviųjų reikalavimų, todėl toks laiko tarpas turėtų būti vertinamas kaip pakankamas pasirūpinti, kad Bendrovė atitiktų imperatyviuosius įstatymo reikalavimus.
23. Atsakovas pabrėžia, kad pagal Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per septynias dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą, tačiau pareiškėjas apie tai, kad jis neturėjo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neinformavo.
24. Atsakovo teigimu, Sprendimas priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-2078(02185) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Pakistano Islamo Respublikos piliečiui I. A. panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
26. Atsižvelgiant į aplinkybę, kad Sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris pareiškėjui buvo išduotas pagal jo 2016 m. vasario 11 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, nagrinėjamam ginčui spręsti taikoma Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.
27. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
28. Pažymėtina, kad leidimo išdavimo pagrindas apibrėžia sąlygas, kurių asmuo turi laikytis siekdamas atitikti tokio leidimo turėjimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4565-858/2017). Iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą, įskaitant reikalavimą, kad įmonėje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenustato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4059-858/2017; 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą (žr., pvz., 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir kt.).
30. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.
31. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2016 m. sausio 22 d. ir 2016 m. kovo 7 d. patikrino oficialius VSDFV informacinės sistemos duomenis ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo keturi asmenys. Atsakovas pagal pareiškėjo prašymą pakeitė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7386887, galiojusį nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., leidimą Nr. LT7396867, galiojusį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d. Atsakovas, 2017 m. gruodžio 27 d. patikrinęs VSDFV duomenis, nustatė, kad Bendrovėje nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. birželio 1 d. dirbo vienas Lietuvos Respublikos pilietis, o nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. spalio 2 d. dirbo du Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. Bendrovėje 10 mėnesių iki Sprendimo priėmimo nebuvo įsteigtos trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas Sprendime konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra visą darbo laiką dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą Nr. LT7396867, galiojusį nuo 2016 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. kovo 15 d., laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog būtent pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo, kartu su prašymu turėjo pateikti dokumentus, įrodančius, kad atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus reikalavimus. Akivaizdu, kad pareiškėjas žinojo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas ir neneigia, jog tokios informacijos neturėjo, ir pats pripažįsta, kad Bendrovėje nedirbo Įstatymu nustatytas darbuotojų skaičius, tačiau, pareiškėjo manymu, neatitikimas Įstatymui buvo tik formalus, pareiškėjas jau šešerius metus gyvena ir dirba Lietuvoje, taip pat nebuvo nustatyta, kad Bendrovė veikia fiktyviai ar pareiškėjas yra nesąžiningas. Pareiškėjo įsitikinimu, nėra teisinga, jog darbuotojams išėjus iš darbo, pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi.
33. Įvertinus tai, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas reikalavimas dėl bendrovėje visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių yra imperatyvus, todėl nesutiktina su pareiškėjo pozicija, kad jis tik formaliai pažeidė Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą reikalavimą.
34. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad 10 mėnesių yra pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas galėjo pasirūpinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto imperatyviojo reikalavimo įgyvendinimu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis oficialiais VSDFV duomenimis, pagrįstai konstatavo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Taigi minėta aplinkybė buvo imperatyvusis pagrindas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas) pareiškėjui, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyviui, panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
35. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nurodo, kad atsakovas privalėjo atlikti tyrimą, pareikalauti paaiškinimų iš pareiškėjo ir jį apklausti prieš priimdamas Sprendimą, kaip tai, pasak pareiškėjo, nustato Aprašo 189 punktas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, gero administravimo principą ir Sprendimo priėmimo procedūrą.
36. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos) yra skirti viešojo administravimo institucijos priimamam administraciniam aktui. Taigi aplinkybę, ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus kiekvienu atveju nustato teismas, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str. 6 d.). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.
37. Nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo turinį, matyti, kad Sprendimas atitinka aptartas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.
38. Pareiškėjas, nurodydamas argumentus, kad Sprendimas turėjo būti panaikintas dėl to, jog jis (pareiškėjas) nebuvo išklausytas, atsakovui priimant Sprendimą, šių argumentų nepagrindžia aplinkybėmis, kuriomis remiantis turėtų būti konstatuota, kad dėl to, jog pareiškėjas administracinės procedūros metu nebuvo išklausytas, buvo priimtas neteisėtas Sprendimas.
39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
40. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, kokius konkrečiai dokumentus ar duomenis jam sukliudė pateikti atsakovo sprendimas jo neapklausti, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme, tačiau pareiškėjo pateikti paaiškinimai nepaneigė Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.
41. Taip pat pabrėžtina, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne tuo pagrindu, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi, o dėl to, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
42. Atsakovo surinkti duomenys apie darbuotojų skaičių Bendrovėje konkrečiais laikotarpiais yra užfiksuoti VSDFV informacinėje sistemoje, jie yra galiojantys ir pareiškėjo nepaneigti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą.
43. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas pažeidė Sprendimo priėmimo procedūrą, pareiškėjo teisę būti išklausytam ir gero administravimą principą.
44. Įvertinusi ginčui reikšmingą teisinį reguliavimą ir byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismą išvadą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo pripažįsta teisinga. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas išvadas pagrindė įrodymais, kurie nekelia jokių abejonių savo įrodomąja galia. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertindamas bylos duomenis, iš esmės tik pateikia savo abstrakčią nuomonę dėl įrodymų turinio, patikimumo.
45. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, ir nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. A. (I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. 

Nutartis neskundžiama.