Administracinė byla Nr. A-1050-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01713-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas D. A. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydmas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 12 000 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į Šiaulių TI buvo pristatytas 2014 m. balandžio 14 d., kadangi Šiaulių apygardos administraciniame teisme turėjo būti nagrinėjama administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Paskirstant į kameras, prašė pareigūno, kad nori būti laikomas kameroje vienas, tačiau į jo norą nebuvo atsižvelgta, ir jis buvo patalpintas į kamerą Nr. 56, kurios bendras plotas 19,05 kv. m, ir kurioje buvo laikoma nuo 3 iki 10 asmenų. Šioje kameroje buvo laikomas iki 2014 m. balandžio 17 d. 2014 m. gegužės 14 d. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo vėl buvo pristatytas į Šiaulių TI. Pareigūnas, atsakingas už asmenų paskirstymą į kameras, vėl paskyrė pareiškėją į kamerą Nr. 56, kurioje jis buvo laikomas iki 2014 m. gegužės 16 d. Kameroje buvo laikoma nuo 5 iki 9 asmenų. Jis buvo laikomas nuolat perpildytoje kameroje. Be to, kameroje dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl tokių Šiaulių TI darbuotojų veiksmų, pareiškėjas jautėsi nepagrįstai baudžiamas, žeminamas, dvasiškai gniuždomas, kankinamas, patyrė didžiulę moralinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, kad pareiškėjas kameroje buvo laikomas trumpą laiką, t. y. tik 5 dienas, todėl pareiškėjui tik labai neilgai teko gyventi sąlygomis, neatitinkančiomis nustatyto gyvenamojo ploto normos, o netgi tam tikrą laiką gyvenamasis plotas netgi keletą kartų viršijo nustatytą gyvenamojo ploto normą. Todėl pareiškėjo laikymas Šiaulių TI negalėjo sukelti jam tokių neigiamų negrįžtamų pasekmių, kurios galėtų būti įvertintos pinigais. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiais nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. ir nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. nebuvo atlikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimų, kurie tiesiogiai atspindėtų kameros Nr. 56 atitikimo higienos reikalavimams būklę. Dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams Kameroje Nr. 56 Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas buvo atliktas 2014 m. birželio 11 d. Nustatyta, kad kameroje Nr. 56 dirbtinė naktinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus, nustatytas dirbtinės dieninės apšvietos pažeidimas. Matyti, kad kamera remontuota, tačiau vėl reikalingas paprastasis remontas dėl sienų ir lubų dangos aptrupėjimo.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nagrinėjamu atveju nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo labai trumpas, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. ir nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 56 (plotas 19,05 kv. .), kartu su pareiškėju kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 10 asmenų. Pareiškėjas išviso Šiaulių TI buvo laikomas 5 dienas, iš kurių tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos tais atvejais, kai kartu su pareiškėju buvo laikoma kameroje iki 5 asmenų imtinai. Tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos, nėra galimybių. Be to, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės, pareiškėjas 2014 m. balandžio 15 d. nuo 13.30 iki 14.08 val. bei 2014 m. gegužės 15 d. nuo 13.29 iki 13.43 val. dalyvavo teismo posėdžiuose Šiaulių apygardos administraciniame teisme. Be to, pareiškėjas kiekvieną dieną po 1 val. buvo vedamas pasivaikščioti. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo 3 dienas, po to po beveik mėnesio vėl buvo laikomas 2 dienas. Teismas atsižvelgė ir į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje), kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, konstatavo, jog šiuo atveju pažeidimo pripažinimas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo, yra pakankamas.

III.

Pareiškėjas D. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neatsižvelgė į tai, jog Šiaulių TI darbuotojai sąmoningai pažeidinėjo pareiškėjo teises ir išskyrė jį iš kitų suimtųjų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. ir nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. (b. l. 7) t. y. iš viso 7 dienas (o ne 5 dienas, kaip buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas). Nurodytais laikotarpiais kamerose su pareiškėju buvo laikoma nuo 3 iki 10 asmenų, todėl pareiškėjui, atsižvelgus į visą kamerų plotą (19,95 kv. m) teko nuo 2 kv. m iki 6,65 kv. m ploto. Pagal pateiktus duomenis tiksliai nustatyti asmenų, laikytų kameroje konkrečiu metu, neįmanoma, todėl darytina išvada, kad tam tikru metu pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau pareiškėjas kamerose praleido itin trumpą laiką, pažeidimas nebuvo tęstinis, asmenų skaičius kamerose nuolat kito ir tam tikru metu pareiškėjui tenkantis plotas ženkliai viršijo nustatytą minimalią normą. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Šiaulių TI administracija sąmoningai ir tikslingai patalpindavo pareiškėją į kameras, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog byloje surinkti įrodymai šių abstrakčių pareiškėjo teiginių nepatvirtina.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Neabejotina, kad ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pažymėtina, kad dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore ir tuo metu kalinamieji taip pat nebūna kamerose. Pareiškėjas netinkamomis sąlygomis (trūkstant minimalaus ploto) buvo laikomas santykinai trumpą laikotarpį – tik septynias dienas, todėl atsižvelgus į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas nežymiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus apribojimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą), tačiau šie neigiami padariniai nebuvo tokio intensyvumo, kad neturtinė žala būtų privalomai atlyginama pinigais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Arūnas Dirvonas

                                                                      Dainius Raižys

                                                                      Dalia Višinskienė