Administracinė byla Nr. eAS-398-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00198-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono merui dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Mažeikių rajono mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Mažeikių rajono merą iš naujo nagrinėti jo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.

II.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2025 m. vasario 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 29 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės merą, kuris Raštu atsakė į kreipimąsi ir nurodė, kad jis nekonkretus ir nesuprantamas, negalima suprasti prašymo esmės, argumentų, pagrindo ir dalyko, raštas nenuoseklus ir chaotiškas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimesi nėra konkrečiai įvardinta jo prašoma suteikti informacija ar administracinė paslauga, nėra nurodomos aplinkybės apie galimai pažeidžiamas jo teises ir teisėtus interesus.

Teismas darė išvadą, kad Raštu pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi Raštas pareiškėjui nesukuria tiesioginių teisinių pasekmių. Be kita ko, pareiškėjas už skundą nesumokėjo žyminio mokesčio, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 36 straipsnio 1 dalies 1 punktu, reglamentuojančiu, jog neapmokestinamas žyminiu mokesčiu skundas dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti veiksmus, nors iš pateiktų skundo priedų matyti, jog pareiškėjui į jo kreipimąsi buvo atsakyta, o tai, kad jo netenkina Mažeikių rajono merės atsakymas, nėra pagrindo skundo laikyti ginču dėl vilkinimo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, todėl atsisakė jį priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.

III.

Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad teismas suvaržė jo ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą.

Aptaręs ABTĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 4, 6, 19, 20 ir 31 straipsnių nuostatas, pareiškėjas pažymi, kad tik teismo valia / prerogatyva yra pripažintais teisės principais: pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms, asmens teise į gynybą asmens byla būtų viešai ir teisingai išnagrinėta nepriklausomo ir nešališko teismo, teisingumą vykdo tik teismai, bylą išspręsti teisingai.

Pareiškėjo nuomone, turėtų būti paaiškinta, kodėl teismas nesiekia teisingai išspręsti bylą ir taikyti įstatymuose nustatytą asmens teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą.

P. V. nurodo, kad pageidauja žodinio bylos nagrinėjimo, naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties, kuria, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, buvo atsisakyta priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis (ABTĮ 151 str.). ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal ABTĮ 141 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

P. V. atskirajame skunde išreiškia pageidavimą, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau nepateikia jokių tokio prašymo motyvų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių bylai pagal pareiškėjo atskirąjį skundą teisingai išspręsti yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, šią bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti; šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi jus ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė. Tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimą). Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – Administracinių bylų teisenos įstatyme) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant, ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-42-492/2020; 2023 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-601-502/2023). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas su 2025 m. sausio 24 d. skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei Mažeikių rajono savivaldybės merą įpareigoti iš naujo nagrinėti P. V. 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad Rašte P. V. nebuvo nustatyta privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, juo nebuvo sukurtos ar atimtos teisės ar pareigos, taigi Raštas pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių nesukuria. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje
Nr. eAS-374-1188/2025 Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Rašte nėra numatyta jokių P. V. privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl jo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas su 2025 m. vasario 14 d. skundu, įvardintu pareiškimu, kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti atsakovo Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 bei įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo nagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-9045-621/2025 pareiškėjo P. V. skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme. Teismas padarė išvadą, kad Raštas nėra savarankiškas administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, pareiškėjui nebuvo nustatytų privalomų įpareigojimų, jam nebuvo pritaikytos poveikio priemonės, taigi nesukuriamos tiesioginės teisinės pasekmės pareiškėjui Ši pirmosios instancijos teismo nutartis atskiruoju skundu buvo apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ir nėra įsiteisėjusi.

Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas dėl to paties Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 panaikinimo bei Mažeikių rajono savivaldybės mero įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo į pirmosios instancijos teismą kreipėsi tris kartus ir visus tris kartus jo skundus buvo atsisakyta priimti kaip nenagrinėtinus teismo ABTĮ nustatyta tvarka. Įsiteisėjusia 2025 m. kovo 26 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vieną iš minėtų pirmosios instancijos teismo nutarčių, t. y. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 4 d. nutartį, paliko nepakeistą.

Nustatytos faktinės aplinkybės taip pat patvirtina, kad šioje administracinėje byloje priimtoje pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartyje padaryta išvada, jog skundo reikalavimas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 yra nenagrinėtinas ABTĮ, yra pagrįsta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina bei precedentais. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais yra būtina vadovautis ne tik žemesnės instancijos teismams, bet ir pačiam šiam teismui. Ypač tai aktualu šiuo atveju, kai įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 tapatus reikalavimas buvo išnagrinėtas ir pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti skundą kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka, padarė teisingas ir pagrįstas išvadas.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo išvadai, kad teismas skundžiama nutartimi pažeidė (suvaržė) pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Atkreiptinas dėmesys, kad atskirajame skunde P. V. iš esmės nenurodo jokių konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo 2025 m. vasario 13 d. nutartimi argumentų.

Apibendrindama nustatytas faktines aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas bei P. V. nurodytų teisės aktų reikalavimų ir teisės principų nepažeidė. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos, remiantis pareiškėjo P. V. atskirajame skunde nurodytais argumentais, nėra pagrindo naikinti. Atsižvelgus į tai, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė