Administracinė byla Nr. eA-366-520/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00261-2021-7
Procesinio sprendimo kategorija 27.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gruodžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Gojaus kelias“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (SK-392)S-1229 „Dėl tyrimo pradėjimo savo iniciatyva“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra nepelno siekiantis juridinis asmuo, kurio tikslas tenkinti viešuosius interesus, vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Pareiškėjas aktyviai veikia, siekdamas, be kita ko, užtikrinti visuomenės interesą į visapusišką, išsamią ir teisingą informaciją technologijų saugos srityje, įskaitant ir šiuo metu vykstančius pokyčius, susijusius su 5G technologijos diegimu Lietuvoje. Pareiškėjas, aktyviai vykdydamas įstatuose nustatytą veiklą, sukūrė interneto svetainę www.gojauskelias.lt, kurioje dalijasi visa naujausia ir aktualiausia informacija, susijusia su elektromagnetine spinduliuote, 5G ryšio poveikiu žmogaus organizmui, įvairių sričių mokslininkų nuomonėmis ir tyrimų rezultatais, t. y. vykdo informacinę (šviečiamąją) veiklą. Pareiškėjas taip pat siekia informuoti visuomenę apie atliktus mokslinius tyrimus, pasiekimus, skatinti kritišką visuomenės požiūrį į vykstančius 5G technologijos diegimo Lietuvoje procesus, kad visuomenės suvokimas ir nuomonė būtų paremti visapusiška ir mokslu pagrįsta informacija.
3. Pareiškėjas nurodė, kad visuomenės informavimo priemonės www.15min.lt valdytojas uždaroji akcinė bendrovė „15 min“ (toliau – ir UAB 15 min) 2020 m. lapkričio 14 d. paskelbė publikaciją „5G jau ir Klaipėdoje“ (toliau – ir Publikacija), kurioje, pareiškėjo vertinimu, pateikiama visuomenę klaidinanti informacija dėl 5G technologijos įtakos žmogaus sveikatai ir tai pagrindžiančių mokslinių įrodymų buvimo. Pareiškėjas padavė skundą Tarnybai dėl neskelbtinos informacijos (dezinformacijos) paskelbimo, visuomenės informavimo principų pažeidimo bei nuomonių įvairovės neužtikrinimo, tačiau Tarnyba, priėmusi Sprendimą, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą ir nusprendė pradėti tyrimą savo iniciatyva.
4. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas teigė, kad Tarnybai padavė skundą dėl trijų atskirų pažeidimų, kurių kiekvienas sudaro atskirą skundo pagrindą. Tačiau Tarnyba atsisakymą pradėti nagrinėti pareiškėjo skundą grindė tuo pačiu argumentu, jog skundo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai, nes nėra susijęs su pareiškėjo dalykine reputacija. Toks Tarnybos kompetencijos dėl suinteresuotų asmenų skundų nagrinėjimo vertinimas nepagrįstas, nes Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, per siaurai išaiškino teisėto intereso sąvoką, nepagrįstai ignoravo pareiškėjo dalykinės reputacijos menkinimą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnyje įtvirtintą asmenų teisę kreiptis į kompetentingas institucijas su prašymais (skundais) dėl dezinformacijos.
5. Pareiškėjas nurodė, kad esminę jo skundo, paduoto Tarnybai, dalį sudarė argumentai dėl Publikacijoje paskelbtos dezinformacijos, kurią skleisti viešosios informacijos priemonėse imperatyviai uždrausta pagal Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Pagal Įstatymo 1 dalies 5 punktą, 11 dalį, Tarnybos kompetencijai priskirtina vertinti, kaip informuojant visuomenę laikomasi visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų, atlikti viešosios informacijos stebėseną visuomenės informavimo priemonėse, vertinti, ar viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paskleidė galimai neskelbtiną informaciją. Todėl skundžiamame Sprendime įformintas atsisakymas vykdyti šią kompetenciją yra nepagrįstas.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo teisė pateikti skundą dėl neskelbtinos informacijos paskelbimo įtvirtinta Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje, kuri yra specialioji teisės norma Įstatymo 50 straipsnio atžvilgiu. Įstatymo 19 straipsnio 5 dalis nediferencijuoja asmenų į fizinius ir juridinius, turinčius ar neturinčius teisinio suinteresuotumo. Todėl kiekvienas asmuo, kuris mano, kad viešosios informacijos rengėjas paskleidė neskelbtiną informaciją, turi teisę kreiptis į Tarnybą.
7. Pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 6 dalimi, nurodė, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, nepagrįstai konstatavo, kad Publikacija yra nesusijusi su pareiškėjo teisėmis ir teisėtais interesais. Tokią išvadą Tarnyba padarė tinkamai neįvertinusi pareiškėjo suinteresuotumo ir jo teisėtų interesų, paneigdama pareiškėjo egzistavimo esmę, nukrypdama nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015 suformuotos praktikos. Pareiškėjo vertinimu, Įstatymas nereikalauja, kad paskelbta informacija būtų tiesiogiai nukreipta į skundą paduodantį asmenį ir jį būtina tiesiogiai minėti visuomenės informavimo priemonėse. Todėl vien ta aplinkybė, kuria remiasi Tarnyba, kad pareiškėjas tiesiogiai nepaminėtas Publikacijoje, negali nulemti išvados, kad skundas, kurį padavė pareiškėjas, nėra susijęs su jo teisėmis ir teisėtais interesais. Pareiškėjo teisėtas interesas iš esmės sutampa su viešuoju interesu, kurio tenkinimui pareiškėjas ir buvo įsteigtas. Tenkindamas viešuosius interesus pareiškėjas tenkina ir savo teisėtą interesą, t. y. siekia steigimo dokumentuose nurodytų tikslų, tarp kurių – išvengti klaidingo visuomenės informavimo, užkirsti tam kelią, užtikrinti, kad visuomenė būtų teisingai informuota, rūpintis technologijų sauga. Tai reiškia, kad visuomenės informavimo priemonė, skleisdama šališką, klaidingą (netikslią ir neteisingą) ir nuomonių įvairovės principo neatitinkančią informaciją apie diegiamo 5G ryšio naudą ir ne pavojingumą žmogaus sveikatai iš esmės tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teisėtą interesą (taip pat ir viešuosius interesus) užtikrinti, kad visuomenė gautų teisingą, tikslią, nešališką ir visapusišką informaciją (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.). Pareiškėjo teisėto intereso turinys ir apimtis yra nulemti viešųjų interesų, kuriems jis atstovauja, todėl turi būti analizuojamas ir vertinamas plačiai, kaip viešasis interesas.
8. Pareiškėjas akcentavo, kad Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad klaidinančios ir šališkos informacijos paskleidimas Publikacijoje, tiesiogiai kenkia ir pareiškėjo dalykinei reputacijai, nes jis nuolat viešai skelbia naujausią mokslinę informaciją, kuri yra iš esmės priešinga visuomenėje susiformavusiai nuomonei, kuri atsispindi ir Publikacijoje. Dėl to, bet kokiam detaliau nepasidomėjusiam asmeniui pareiškėjas tampa „idiotu“ ir „antivakseriu“. Pareiškėjo priskyrimas tokiai neigiamai vertinamai asmenų grupei neabejotinai kenkia jo dalykinei reputacijai. Publikacijoje paskleistos šališkos informacijos kategoriškumas sudaro pagrindą visuomenei abejoti pareiškėjo skelbiamos informacijos patikimumu, jo vykdoma viešąja švietėjiška veikla, pareiškėjo adekvatumu, gebėjimu vertinti informaciją, intelektu. Todėl Tarnybos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą yra naikintinas, nes skundas, kurį pareiškėjas padavė Tarnybai, ir Publikacija, dėl kurios skundas paduotas, yra susiję su pareiškėjo vykdoma viešąja veikla. Pareiškėjo skundas Tarnybai buvo paduotas siekiant ginti pareiškėjo teisėtą interesą, kuris pasireiškia kaip viešasis interesas, pareiškėjui vykdant švietėjišką veiklą technologijų saugos srityje. Skundu, paduotu Tarnybai, pareiškėjas siekė apginti savo dalykinę reputaciją, kuri yra menkinama, skleidžiant klaidinančią informaciją, nukreiptą į pareiškėjo pagrindinį veiklos objektą.
9. Pareiškėjas pažymėjo, kad Tarnybos kompetencijai taip pat priskirta nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse. Net ir padarius išvadą, kad pareiškėjo skundas nesusijęs su teisėto intereso ar dalykinės reputacijos pažeidimais, Tarnyba pareiškėjo skundą privalėjo nagrinėti, vadovaudamasi Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2020 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-15 patvirtino Asmenų skundų nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punkto 3 dalimi, 7 ir 16 punktais. Sprendime nėra nurodytas skundo atsisakymo nagrinėti pagrindas (Įstatymo 50 str. 9 d.), dėl ko Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
10. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
11. Tarnyba nurodė, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamas Sprendimas nėra galutinis sprendimas, o yra tarpinis sprendimas, kuriuo pareiškėjas informuojamas, jog tyrimas bus atliekamas ne dėl pažeistų pareiškėjo asmeninių neturtinių teisių, o Tarnybos iniciatyva gavus informacijos apie galimus visuomenės informavimo principų pažeidimus. Sprendime išdėstytos aplinkybės nereiškia, jog pareiškėjo skundo argumentai ir įvardyti pažeidimai nebus vertinami ir sprendimas dėl jų nebus priimtas. Tarnyba, atlikdama pareiškėjo skundo tyrimą savo iniciatyva, jau kreipėsi į UAB 15min, prašydama pateikti paaiškinimus dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Paaiškinimai gauti, pareiškėjo skundo tyrimas savo iniciatyva atliekamas, o priėmus sprendimą apie rezultatus bus informuotas ir pareiškėjas, kas tiesiogiai nurodyta Sprendime. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad Tarnyba priėmė galutinį sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, yra nepagrįsti.
12. Tarnyba pažymėjo, kad Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotas taisykles, kad skundai nagrinėjami tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos. Pareiškėjas, užpildęs rekomenduojamą skundo formą, pats eliminavimo joje esančius laukus dėl garbės ir orumo, dalykinės reputacijos, teisės į privatumą, asmens duomenų apsaugos pažeidimų. Tai reiškia, kad pats pareiškėjas nepageidavo ginti nei vienos iš šių teisių. Pareiškėjo argumentuose dėl dezinformacijos, netikslios, neteisingos ir neaiškios informacijos paskelbimo nenurodyta, kad ši informacija paskelbta apie jį. Pareiškėjas neginčijo, kad neužtikrintas nuomonių įvairovės principas pažeistas dėl jo, nenurodė, kad Publikacijoje turėjo būti nurodytas ir jo komentaras. Todėl Tarnybos išvada, kad skundas nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusijęs su pareiškėjo asmeninių neturtinių teisių gynimu, pagrįsta.
13. Tarnyba, nesutikdama su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamu Sprendimu paneigta jo teisė su skundu kreiptis į Tarnybą, nurodė, kad skundą Tarnybai paduoti gali bet kuris asmuo ar jo atstovas, tačiau ne visais atvejais tyrimas bus atliekamas dėl skundą padavusio asmens neturtinių teisių pažeidimo. Dėl visuomenės informavimo principų ar Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pažeidimų Tarnyba gali pradėti tyrimą savo iniciatyva. Šiais atvejais asmens skundas (pareiškimas) laikomas pranešimu apie pažeidimus ir jame nurodytos aplinkybės ištiriamos savo iniciatyva. Taigi nepriklausomai nuo būsimo pareiškėjo (skundą (pareiškimą) teikiančio asmens) statuso, pranešti Tarnybai apie galimus Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus gali visi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės kreiptis į Tarnybą paneigimo nepagrįsti.
14. Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl dezinformacijos skleidimo, Tarnyba nurodė, kad iki 2021 m. vasario 1 d. įsigaliojant Įstatymo naujai redakcijai Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, jog draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-600/2013 išaiškino, kad šioje normoje kalbama apie žmogaus teises ir jų apsaugą, kas reiškia, kad dezinformacija turi būti nukreipta į konkretų asmenį. Nuo 2021 m. vasario 1 d. įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, žodis „dezinformacija“ dėl teisinio aiškumo iš Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies buvo pašalintas. Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte skelbiamas aiškus draudimas platinti dezinformaciją, t. y. tyčia viešai paskleistą melagingą informaciją (Įstatymo 2 str. 15 d.). Tokia informacija neprivalo būti nukreipta į konkretų fizinį ar juridinį asmenį, apie jos paskleidimą Tarnybai turi teisę pranešti bet kuris asmuo. Tačiau skirtingai nei garbės ir orumo gynimo atveju, skundą (pareiškimą) teikiantis asmuo nelaikomas pareiškėju, tyrimas nėra atliekamas dėl besikreipiančio asmens neturtinių teisių pažeidimo, o dėl gauto pranešimo sprendžiama padėjus tyrimą Tarnybos iniciatyva. Kadangi pareiškėjas nei garbės ir orumo, nei dalykinės reputacijos ginti nepageidavo, todėl Tarnyba pagrįstai nusprendė tyrimą pradėti savo iniciatyva.
15. Tarnyba, nesutikdama su pareiškėjo skundo argumentais dėl pažeistų teisėtų interesų, nurodė, kad pareiškėjo įstatuose išvardyti pareiškėjo veiklos tikslai yra abstraktūs, standartiniai, ypatingai nesiskiriantys nuo kitų panašių viešųjų įstaigų veiklos tikslų. Pareiškėjas itin plačiai suvokia savo veiklos tikslus ir juos tapatina su išskirtine teise ginti visuomenės interesą gauti teisingą informaciją. Tiek Įstatymas, tiek teismų praktika patvirtina, kad skleidžiama informacija turi kenkti konkretaus asmens teisėtiems interesams, o kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas skunde neargumentavo, kad pažeisti jo teisėti interesai. Interesas gauti tik teisingą ir tikslią informaciją (nepriklausomai nuo to, ar informacija yra apie 5G ryšį) yra konstitucinė visos visuomenės vertybė. Todėl pareiškėjas nepagrįstai šią teisę suabsoliutina tik savo atžvilgiu. Pareiškėjo veiklos tikslai jokiu būdu negali suteikti išskirtinių teisių į tikslios ir teisingos informacijos apie 5G ryšį gynimą. Dėl ko nepagrįsta tapatinti visos visuomenės teisėtą interesą su išskirtinai pareiškėjo teisėtu interesu. Be to, atlikus Tarnybos iniciatyva pradėtą tyrimą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl visuomenės informavimo principų pažeidimą, priimtas galutinis sprendimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių.
16. Tarnyba, nesutikdama su pareiškėjo skundo argumentais, kad jis, paduodamas skundą, siekė ginti savo dalykinę reputaciją, nurodė, kad pareiškėjas skunde, paduotame Tarnybai, dėl to argumentų nepateikė, neįvardijo nei vieno Publikacijos teiginio (sakinio), kuris neatitinka tikrovės ir kenkia jo dalykinei reputacijai. Pareiškėjas aptariamu aspektu skundą, paduotą Tarnybai, grindžia numanomomis aplinkybėmis, kurių nėra Publikacijoje, t. y. nėra jokios informacijos, iš kurios būtų suprantama, kad 5G ryšio skeptikai būtų vadinami „antivakseriais“ ar „idiotais“. Pareiškėjas Publikacijoje nėra paminėtas, todėl jo dalykinės reputacijos Tarnyba ginti negali.
17. Tarnyba, nesutikdama su pareiškėjo skundo argumentais dėl nemotyvavimo, nurodė, kas Sprendime aiškiai ir išsamiai išdėstyta, dėl kokių priežasčių pareiškėjo skundas nėra siejamas su pareiškėjo asmeniu ir dėl ko atsisakoma nagrinėti pareiškėjo skundą dėl asmeninių neturtinių teisių. Sprendime nurodyta, kokiomis teisės normomis remiantis pradedamas tyrimas Tarnybos iniciatyva, nurodyta jo apskundimo tvarka. Kadangi Sprendimas nėra galutinis sprendimas, jame neturėjo ir negalėjo būti nurodyta konkreti Įstatymo 50 straipsnyje numatyta sprendimo rūšis ir šio straipsnio dalis ar punktas.
II.
18. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ skundą atmetė.
19. Teismas, apibrėžęs, kad ginčas kilo dėl 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo
Nr. (SK-392)S-1229 (Sprendimas) pagrįstumo ir teisėtumo, nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su 2020 m. gruodžio 15 d. skundu, prašydamas atlikti tyrimą, skundą pripažinti pagrįstu, įspėti UAB 15min apie pastebėtus Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti, įpareigoti UAB 15min ištaisyti Įstatymo pažeidimus skunde nurodytais būdais (atlikti tam tikrus Publikacijos turinio pataisymus). Pareiškėjas Tarnybai paduotame skunde nurodė, kad UAB 15min 2020 m. lapkričio 14 d. paskelbtoje publikacijoje „5G – jau ir Klaipėdoje“ (Publikacija) įžvelgia visuomenės informavimo principų ir kitus pažeidimus, išdėstė argumentus, siejamus su tuo, jog Publikacijoje paskelbti duomenys dėl 5G ryšio netikslūs, neteisingi ir šališki, prieštarauja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro skelbiamiems tyrimams dėl 5G ryšio poveikio sveikatai, moksliniams tyrimams, Publikacijoje neanalizuojamos kitos nuomonės ir jas pagrindžiantys argumentai. Pareiškėjas Tarnybai paduotame skunde taip pat nurodė, kad UAB 15min atsisakė tikslinti visuomenei pateiktą neteisingą informaciją, į prašymą patikslinti Publikacijos duomenis reagavo neetiškai, aršiai ir nemandagiai. Iš UAB 15min jaučiamas aiškus nusistatymas ir siekis kalbėti apie 5G ryšį, kaip apie moksliškais įrodymais pagrįstą saugią technologiją, taip skelbiant dezinformaciją. Tarnyba Sprendime nurodė, kad tais atvejais, kai skundžiama paskleista informacija nėra nukreipta į konkretų asmenį (nepateikiami tikrovės neatitinkantys, to asmens garbę ir orumą (dalykinę reputaciją) žeminantys teiginiai, neatskleidžiama privati informacija), Inspektorius privalo atsisakyti nagrinėti skundą, kaip nepriklausantį jo kompetencijai; pareiškėjas skunde nesiekia garbės ir orumo (dalykinės reputacijos), teisės į privatumą ar asmens duomenų tvarkymo teisėtumo gynimo; Publikacijoje pareiškėjas nėra paminėtas; atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytą informaciją apie galimus visuomenės informavimo sritį reglamentuojančių principų pažeidimus, Inspektorius pradeda tyrimą savo iniciatyva dėl galimų pažeidimų ir apie priimtus sprendimus pareiškėjas bus informuotas papildomai.
20. Teismas aptarė Įstatymo 19 straipsnio 1, 5 dalis, 50 straipsnio 1 dalies
1–12 punktus, 2 dalį, 4 dalį, 6 dalį, 14 dalį. Vadovaudamasis Inspektoriaus 2020 m. balandžio 8 d. įsakymo 1 priedu Rekomenduojama skundo forma (toliau – ir Forma), teismas nustatė, kad pareiškėjas, pildydamas Formą, nurodė, jog kreipiasi dėl „visuomenės informavimo principų ir kitų pažeidimų“ ir „skelbiamos draudžiamos informacijos“, išdėstydamas su minėtais pažeidimais susijusias aplinkybes ir argumentus. Jokių kitų rūšių pažeidimų pareiškėjas nenurodė, o Formos grafas, skirtas pažymėti kitas pažeidimų rūšis ir nurodyti su konkrečia pažeidimo rūšimi susijusią informaciją (aplinkybes, argumentus ir kt.) eliminavo (ištrynė, jų nepildė).
21. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-600/2013; 2015 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015; 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-276-261/2018), konstatavo, kad Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją, t. y. tyčia viešai paskleistą melagingą informaciją (Įstatymo 2 str. 15 d.). Tokia informacija neprivalo būti nukreipta į konkretų fizinį ar juridinį asmenį, apie jos paskleidimą Tarnybai turi teisę pranešti bet kuris asmuo. Tačiau skirtingai nei garbės ir orumo gynimo pagal Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį atveju, skundą (pareiškimą) teikiantis asmuo nelaikomas pareiškėju, tyrimas nėra atliekamas dėl besikreipiančio asmens neturtinių teisių pažeidimo, o gauto pranešimo atžvilgiu sprendžiama dėl tyrimo pradėjimo savo iniciatyva. Teismas pažymėjo, kad imperatyviomis viešosios teisės normomis apibrėžtos viešojo administravimo subjekto kompetencijos aiškinti plečiamai negalima. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad tais atvejais, kai paskelbta informacija nėra siejama su skundo autoriaus asmeniu, jo teisėmis ar teisėtais interesais, tokio skundo nagrinėjimas nėra priskirtinas Inspektoriaus kompetencijai.
22. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Tarnybai paduoto skundo turinį, padarė išvadą, kad skunde nurodyti argumentai, susiję su neteisingos, netikslios informacijos Publikacijoje paskelbimu, nuomonių įvairovės trūkumu, draudžiama skelbti informacija (dezinformacija), siejama su medikų, mokslininkų dalyvavimu tiriant 5G ryšio saugos klausimus. Tačiau Tarnybai paduotame skunde pareiškėjas nenurodė, kad Publikacija pažeidžia jo dalykinę reputaciją, teisę į privatumą ar asmens duomenų apsaugą, nenurodė jokių su minėtais pažeidimais susijusių aplinkybių ar argumentų, neprašė šių teisių apginti. Teismas nustatė, kad Publikacijoje pareiškėjas nėra minimas, joje taip pat nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti prielaidą, jog Publikacijos turinys kokiu nors aspektu galėtų būti susijęs su pareiškėjo neturtinių teisių pažeidimu.
23. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kad klaidinančios ir šališkos informacijos pateikimas tiesiogiai kenkia jo dalykinei reputacijai, nes pareiškėjas nuolat skelbia naujausią mokslinę informaciją, tačiau iš esmės priešingą nei yra susiformavusi visuomenėje ir paskelbta Publikacijoje, todėl bet kokiam asmeniui pareiškėjas tampa „idiotu“ ir „antivakseriu“, o šališkos informacijos kategoriškumas sudaro pagrindą abejoti pareiškėjo skelbiamos informacijos patikimumu, konstatavo, kad jie pagrindžia tik subjektyvią pareiškėjo nuomonę. Teismas nustatė, kad nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių šiuos pareiškėjo teiginius. Kreipdamasis su skundu į Tarnybą, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, susijusių su jo dalykinės reputacijos menkinimu Publikacijoje.
24. Teismas padarė išvadą, kad tai, jog pareiškėjas yra viešas juridinis asmuo, kurio tikslas viešųjų interesų tenkinimas vykdant švietimo, mokslo, kultūrinę sveikatos priežiūros ir apsaugos, aplinkos apsaugos, teisinės pagalbos, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą daugelyje sričių, bei siekia, kad visuomenei būtų pateikta visapusiška, išsami ir teisinga informacija technologijų apsaugos srityje, įskaitant informaciją, susijusią su 5G technologijų diegimu, savaime nereiškia, jog Publikacijoje pateikta informacija pažeidžia pareiškėjo asmenines neturtines teises. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pateikti savo nuomonę Publikacijos tema. Teismas akcentavo, kad teisė gauti teisingą informaciją, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, yra bendras visuomenės interesas ir nėra išskirtinai siejamas su juridinių asmenų vykdomos veiklos pobūdžiu ar tikslais.
25. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Tarnyba neturėjo pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas, paduodamas skundą Tarnybai, siekia apginti savo neturtines teises, įskaitant teisę į dalykinę reputaciją. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba saistoma pareiškėjo skundo dalyko ir pagrindo. Kadangi jame reikalavimai dėl galbūt pažeistų pareiškėjo neturtinių teisių nesuformuluoti, teismas konstatavo, kad Tarnyba neturėjo pagrindo atlikti tyrimo dėl jų galimo pažeidimo.
26. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Tarnybai, priėmus skundžiamą Sprendimą, buvo paneigta ar pažeista Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta asmens (šiuo atveju – pareiškėjo), manančio, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paskelbė ir (ar) paskleidė galimai neskelbtiną informaciją, teisė kreiptis į už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakingą instituciją su motyvuotu prašymu atlikti tyrimą, priimti sprendimą ir taikyti objektyviai būtinas poveikio priemones neskelbtinos informacijos paskelbimo ir (ar) skleidimo atveju. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba, nustačiusi, jog pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nėra tiesiogiai susiję su pareiškėju, dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nusprendė pradėti tyrimą savo iniciatyva, t. y. pareiškėjo skunde nurodytą informaciją dėl visuomenės informavimo principų ir draudžiamos skelbti informacijos, laikė informacija, sudarančia pagrindą pradėti tyrimą kitu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad tyrimo pradėjimas Inspektoriaus iniciatyva jokiu būdu nereiškia, kad pareiškėjo skundo argumentai ir nurodyti pažeidimai nebus vertinami ir dėl jų nebus priimtas sprendimas, ir į tai, kad pareiškėjo skundas, paduotas Tarnybai, nėra jam grąžintas, dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių (pateiktos informacijos) pradėtas tyrimas kitu pagrindu (Inspektoriaus iniciatyva), pareiškėjo skunde nurodyti argumentai bus įvertinti ir dėl jų bus priimtas galutinis sprendimas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė kreiptis į Tarnybą dėl galimų visuomenės informavimo priemonių principų ir draudžiamos skelbti informacijos (dezinformacijos) nepažeista ir nesuvaržyta. Tyrimo pradėjimas Inspektoriaus iniciatyva, teismo vertinimu, užtikrins visuomenės interesą gauti teisingą informaciją.
27. Teismas pažymėjo, kad apie tyrimo pradėjimo pagrindą pareiškėjas informuotas skundžiamu Sprendimu, pradėtas tyrimas bus užbaigtas priimant galutinį sprendimą (Įstatymo 50 str. 3 d.), kurie skelbiami, išskyrus Įstatymo 17 dalyje nustatytas išimtis, Tarnybos interneto svetainėje.
28. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas informuotas, kad jo paduotas skundas nėra susijęs su juo, todėl jo nagrinėjimas nėra priskirtas Inspektoriaus kompetencijai, tačiau kartu nurodyta, kad Inspektorius pradeda tyrimą dėl galimų pažeidimų savo iniciatyva, yra informatyvus, motyvuotas, pagrįstas teisės normomis. Teismas sutiko, kad Sprendimas nėra galutinis sprendimas, o yra tarpinis, procedūrinis informacinio pobūdžio aktas. Teismas, nustatęs, kad Sprendimu pareiškėjui jo skundas nėra grąžintas, tyrimas nors ir kitu pagrindu, pradėtas, padarė išvadą, jog Tarnyba tarpiniame Sprendime neprivalėjo nurodyti atsisakymo nagrinėti skundo pagrindo. Dėl šių priežasčių teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus dėl Sprendimo neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms.
29. Teismas padarė išvadą, kad Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus ginčui reikšmingas aplinkybes ir jame pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo teisės visuomenės informavimo priemonėse nėra pažeistos, o dėl skunde nurodytų aplinkybių ir galimų pažeidimų yra pagrindas pradėti tyrimą Tarnybos iniciatyva. Kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d.). Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
III.
30. Pareiškėjas viešoji įstaiga „Gojaus kelias“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
31. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde kartodamas bylos aplinkybes, nustatytas pirmosios instancijos teismo, argumentus, išdėstytus skunde, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuodamas, kad buvo neteisingai aiškintos ir taikytos ginčo santykį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokio pobūdžio bylose.
32. Pareiškėjas nurodo, kad byloje keliamas teisės klausimas dėl juridinio asmens teisės į jo skundo nagrinėjimą dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo ir neskelbtinos informacijos paskelbimo tiek, kiek tai susiję su to juridinio asmens teisėtu interesu, tiek ir nesant teisėto intereso. Pirmosios instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo ir dėl jų nepasisakė, atsakydamas tik į pareiškėjo skundo argumentus dėl dalykinės reputacijos.
33. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino tik tai, ar nebuvo pažeista pareiškėjo dalykinė reputacija, tačiau visiškai nenagrinėjo pareiškėjo teisėto intereso egzistavimo klausimo ir iš to teisėto intereso kylančios teisės jį ginti Įstatymo 15 straipsnio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nepateikė atsakymo į byloje kilusį teisės klausimą, ar asmuo gali pateikti Tarnybai skundą dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo, kai toks pažeidimas yra siejamas su asmens teisėtu interesu (ne garbės ir orumo ar dalykinės reputacijos pažeidimu), ir reikalauti Įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintos atsakymo teisės įgyvendinimo. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad teisėto intereso buvimas yra tinkamas pagrindas asmeniui pateikti, o Tarnybai nagrinėti skundą, tokiu atveju Tarnyba turėtų būti įpareigota nagrinėti pareiškėjo paduotą skundą ir vertinti, be kita ko, teisėto intereso pažeidimo egzistavimą.
34. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neįvertino, kad joje taip pat buvo konstatuota, jog Tarnyba neturėjo kompetencijos nagrinėti skundo dėl to, kad paskelbta informacija nebuvo siejama su skundo autoriaus asmeniu, jo teisėmis ar teisėtais interesais. Vadinasi, priešingai, kai yra pažeistas teisėtas interesas, Tarnyba yra kompetentinga nagrinėti skundą (ką ir padarė pradėjusi tyrimą savo iniciatyva).
35. Pareiškėjas pakartoja, kad Tarnybos atsisakymas nagrinėti skundą nepagrįstas Įstatymo 50 straipsnio 9 dalimi. Priešingai, pati Tarnyba, pradėjusi tyrimą savo iniciatyva, patvirtino, kad turi kompetenciją nagrinėti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas padavė skundą Tarnybai, siekdamas įgyvendinti atsakymo teisę, kuri užtikrinama ne tik tuomet, kai paskelbiama asmens garbę ir orumą žeminanti informacija, tačiau ir tuomet, kai paskelbiama netiksli ar šališka informacija, kenkianti juridinio asmens teisėtiems interesams. Tai, kad pareiškėjo skundą Tarnybą privalėjo priimti nagrinėti patvirtina Įstatymo 50 straipsnis, Tvarkos aprašo 6 punktas bei pačios Tarnybos interneto svetainėje deklaruojama informacija, kad skundą Tarnybai dėl bet kokio teisėto intereso pažeidimo gali paduoti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo. Todėl Tarnyba privalėjo pirmiausia priimti pareiškėjo skundą nagrinėti ir tik tyrimo (nagrinėjimo) metu spręsti, ar Publikacija pakenkė pareiškėjo teisėtiems interesams.
36. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ir neaiškino Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punkto, o vietoje to išimtinai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-276-261/2018, kuri nagrinėjamu atveju neaktuali, nes pareiškėjo skundas paduotas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, o Įstatymo 50 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatytas ribotas subjektų ratas, taikytinas tik skundams, kurie paduoti vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–3punktais. Toks aiškinimas atitinka ir Tvarkos apraše įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pagal kurį Tarnyba nagrinėja ir nesuinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo principų pažeidimo. Todėl Tarnyba, net ir vertinant, kad pareiškėjo skundas nėra susijęs su pareiškėjo teisėto intereso pažeidimu, privalėjo nagrinėti pareiškėjo skundą, pagal, kaip buvo nurodyta pirmosios instancijos teismui, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Aprašo 6 punkto 3 dalį, 7 punktą, 16 punktą.
37. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundą teikiantis asmuo nelaikomas pareiškėju, tyrimas nėra atliekamas dėl besikreipiančio asmens neturtinių teisių pažeidimo, o atliekamas Tarnybos iniciatyva, neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 5 dalies. Pagal šią teisės normą, asmenys, pateikiantys prašymą tirti neskelbtinos informacijos paskelbimo atvejį, nėra skiriami į tuos, kurie turi suinteresuotumą ir tuos, kurie suinteresuotumo neturi. Šioje normoje visiems asmenims, nepriklausomai nuo aptariamame straipsnyje numatyto pagrindo, yra suteikiama teisė pateikti prašymą (pareiškimą) ir gauti tyrimo rezultatą bei galutinį sprendimą. Aptariama teisės norma, priešingai nei išaiškino pirmosios instancijos teismas, aiškiai ir nedviprasmiškai suteikia teisę kiekvienam asmeniui, kuris mano, kad viešosios informacijas rengėjas paskleidė neskelbtiną informaciją, kreiptis į Tarnybą su motyvuotu prašymu atlikti tyrimą ir skųsti galutinį sprendimą. Kaip minėta, pareiškėjas turi teisėtą interesą, kuris buvo pažeistas, paskelbus neskelbtiną informaciją. Tai reiškia, kad pareiškėjo skundas turėjo būti nagrinėjamas, o pirmosios instancijos teismas dėl šių aspektų nepasisakė.
38. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
39. Tarnyba nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes ir įrodymus įvertino tinkamai, objektyviai, visapusiškai, todėl priėmė teisingą sprendimą.
40. Tarnyba, pakartodama atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl to, kad Sprendimas yra tarpinis dokumentas, pažymi, kad Tarnyba, priėmusi Sprendimą ir išsiuntusi jį pareiškėjui, laikėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-221-520/2020 pateiktu išaiškinimu, o ne kažkokiu būdu apribojo pareiškėjo teises.
41. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl galimybės teikti Tarnybai skundą. Nei Tarnyba, nei pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad pareiškėjas neturėjo teisės pateikti skundą Tarnybai. Pagal paties pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą teisinį reglamentavimą, ne visais atvejais tyrimas atliekamas pagal skundą, nes tyrimas gali būti atliekamas ir Tarnybos iniciatyva, kaip buvo nurodyta ir atsiliepime į skundą. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo būsimo pareiškėjo statuso, pranešti Tarnybai apie galimus Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus gali visi asmenys. Pareiškėjas painioja teisę pateikti skundą Tarnybai ir kokius skundus gali nagrinėti Tarnyba. Skundą pateikti Tarnybai gali bet kuris asmuo, tačiau Inspektorius sprendžia, ar tokį skundą nagrinėti dėl pareiškėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, ar pradėti tyrimą savo iniciatyva (Įstatymo 50 str. 6 ir 7 d.).
42. Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nei skunde, nei teismo posėdyje neteikė argumentų dėl Įstatymo 15 straipsnio įgyvendinimo, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė, nepagrįsti. Skundo pateikimas Tarnybai negali būti tapatinamas su atsakymo teisės įgyvendinimu taip, kaip ši teisė apibrėžta Įstatymo 15 straipsnyje. Šiuo aspektu pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui teikia visiškai naujus argumentus, kurie negali būti šios bylos nagrinėjimo dalyku, nes apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.
43. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde atsisakydamas argumentų dėl dalykinės reputacijos gynimo (kuriuos atkakliai įrodinėjo teismo posėdyje) ir teigdamas, jog jis, pateikdamas skundą Tarnybai, siekė įgyvendinti Įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintą atsakymo teisę, kelia visiškai naujas versijas apie pateikto skundo tikslus ir savo suinteresuotumą ginčijama paskelbta informacija. Atsakymo teise visuomenės informavimo priemonės dėmesio objektu esantis asmuo gali pasinaudoti, kreipdamasis į konkrečią visuomenės informavimo priemonę, reikalaudamas, kad ši paskelbtų jo atsakomąją nuomonę, o ne teikdamas skundą Tarnybai (Įstatymo 15 str.). Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus (2014 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2021/2014). Pareiškėjas nei Tarnybai pateiktame skunde, nei pirmosios instancijos teismui nenurodė, jog kokia nors kritika ar dalykinę reputaciją menkinanti informacija buvo nukreipta į jį, kad siekė įgyvendinti atsakymo teisę ir ji jam nebuvo suteikta.
44. Tarnyba nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų skundai. Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas neprieštarauja Įstatymo 19 straipsnio 5 daliai, nes ši teisės norma išimtinai skirta tiems atvejams, kai skundžiama tokia neskelbtina informacija kaip propaganda, karo kurstymas ir pan. 2014 m. gruodžio 12 d. Aiškinamajame rašte dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 19, 22, 27, 31, 32, 33, 34, 341, 47, 48 straipsnių pakeitimo ir 402 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekte nurodyta, kad galimybė skųsti Tarnybos sprendimą Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje numatytu atveju galima tik tada, kai skundžiama propaganda, karo ar neapykantos kurstymas.
45. Tarnyba teigia, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir visapusiškai įvertino Sprendimą, padarė pagrįstą išvadą, kad Sprendimas išsamus ir aiškus, atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Tai, kad Sprendime nurodyta, kad Tarnyba privalo atsisakyti nagrinėti pareikėjo skundą nereiškia, kad priimtas sprendimas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo skundą. Šiuo atveju, kaip minėta, Sprendime paaiškinta, kad tyrimas bus atliekamas ne dėl pareiškėjo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, o Tarnybos iniciatyva. Geram administravimui prieštarautų situacija, jeigu būti priimami du skirtingai sprendimai dėl to paties skundo (sprendimas atsisakyti nagrinėti skundą ir sprendimas jau atlikus tyrimą pagal skundą).
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
46. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo VšĮ „Gojaus kelias“ skundo reikalavimas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (SK-392)S-1229 „Dėl tyrimo pradėjimo savo iniciatyva“ ir įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo 2020 m. gruodžio 15 d. skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.
47. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjas informuotas, jog 2020 m. gruodžio 15 d. skundas nėra susijęs su pareiškėju (skunde nenurodyta, kad Publikacija pažeidžia pareiškėjo dalykinę reputaciją, teisę į privatumą ar asmens duomenų apsaugą, taip pat nenurodytos jokios su šiais pažeidimais susijusios aplinkybės ar argumentai, neprašoma šių teisių apginti), todėl skundo nagrinėjimas nėra priskirtas Inspektoriaus kompetencijai Visuomenės informavimo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2021 m. vasario 1 d.) 50 str. 6 d.); Sprendimas nėra galutinis atsakovo sprendimas, o yra tarpinis, procedūrinis informacinio pobūdžio aktas, pareiškėjui jo skundas nėra grąžintas, tyrimas nors ir kitu pagrindu, yra pradėtas, minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų netenkino.
48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, jog iš atsakovo Sprendimo matyti, kad jis yra priimtas dėl pareiškėjo 2020 m. gruodžio 15 d. skundo dėl Publikacijoje paskelbtos informacijos ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-73-502/2015, nurodant, jog Inspektorius nagrinėja tik tų asmenų (ar jų atstovų) skundus, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, o tais atvejais, kai skundas nėra siejamas su skundo autoriaus asmeniu, jo teisėmis ar teisėtais interesais, Inspektorius privalo atsisakyti nagrinėti skundą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pateiktame skunde nesiekiama dalykinės reputacijos, teisės į privatumą ar asmens duomenų tvarkymo teisėtumo gynimo, Publikacijoje nėra paminėtas pareiškėjas, ir padaryta išvada, jog skundas nėra siejamas su skundą teikiančiu asmeniu. Iš Sprendimo formuluotės, kad „atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Žurnalistų etikos inspektorius privalo atsisakyti nagrinėti pateiktą skundą“, darytina išvada, kad pareiškėjo skundą atsisakyta nagrinėti ir Sprendimas nėra tarpinis, procedūrinis informacinio pobūdžio aktas.
49. Išanalizavus pareiškėjo 2020 m. gruodžio 15 d. skundo turinį, nustatyta, kad pareiškėjas šį skundą grindė tuo, jog Publikacijoje pažeisti visuomenės informavimo principai (Įstatymo 3 str. 3 d.), nes Publikacijoje paskelbti duomenys dėl 5G ryšio netikslūs, neteisingi ir šališki, prieštarauja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro skelbiamų tyrimų dėl 5G ryšio poveikio sveikatai, moksliniams tyrimams, neanalizuojamos kitos nuomonės ir jas pagrindžiantys argumentai; ši Publikacijoje paskelbta informacija yra dezinformacija (Įstatymo 2 str. 13 d.), o Įstatymo 19 straipsnio 2 dalis draudžia platinti dezinformaciją.
50. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 1 punktą, Inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą), jeigu skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso jo kompetencijai, o šioms aplinkybėms paaiškėjus tyrimo metu to paties straipsnio 12 dalies pagrindu tyrimas turi būti nutraukiamas. Nagrinėjamu atveju nustatant Inspektoriaus kompetenciją reikšmingos Įstatymo 50 straipsnio 1, 6 ir 7 dalių nuostatos. Aptarto straipsnio 1 dalies 1–3 punktai nustato kokius skundus kompetentingas nagrinėti Inspektorius, o 6 dalyje pabrėžiama, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais atvejais (paduoti suinteresuotų asmenų skundai (pareiškimai) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (1 p.); dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (2 p.)) Inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad Inspektorius vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame įstatyme ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų.
51. Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 15 d. skunde nenurodė jokių aplinkybių ir / ar argumentų, susijusių su jo pažeista dalykine reputacija, procesiniuose dokumentuose akcentuojamais pažeistais teisėtais interesais, su tuo, kad jis turi teisę teikti Inspektoriui skundą, gindamas viešąjį interesą, ir šiuo pagrindu teikia skundą, todėl tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pateiktu skundu nesiekia apginti savo neturtinių teisių. Akcentuotina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde tik deklaratyviai teigia, jog jo atsakovui paduotas skundas (ir Publikacija) yra susijęs su jo (pareiškėjo) vykdoma viešąja veikla, t. y. su pareiškėju, nes pareiškėjas atsakovui nepateikė kartu su skundu jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo konkrečią vykdomą veiklą ir kuriais remiantis turėjo būti padaryta išvada, jog Publikacijoje paskelbta informacija pažeidžia pareiškėjo dalykinę reputaciją.
52. Atsižvelgdama į šios nutarties 50 punkte aptartas Įstatymo nuostatas, į 2020 m. gruodžio 15 d. skundo turinį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas ta apimtimi, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Publikacijoje pažeistos pareiškėjo dalykinės reputacijos ir pradėtas Inspektoriaus tyrimas savo iniciatyva dėl visuomenės informavimo principų laikymosi, yra pagrįstas ir teisėtas. Šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai nesudaro jokio faktinio ir teisinio pagrindo padaryti priešingą išvadą, nei yra padaręs pirmosios instancijos teismas.
53. Tačiau Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tuo pagrindu, kad atsisakyta priimti pareiškėjo skundą ir ta apimtimi, kuria pareiškėjas siekia tyrimo dėl dezinformacijos paskelbimo. Kaip minėta, pareiškėjas skundą grindė, jog Publikacijoje paskelbta informacija yra dezinformacija (Įstatymo 2 str. 13 d.), kurią draudžiama platinti (Įstatymo 19 str. 2 d.), tačiau Sprendime nėra nurodyti jokie motyvai, kuriais remiantis nustatyta, kad skunde nurodytų aplinkybių dėl dezinformacijos paskelbimo tyrimas nepriklauso Inspektoriaus kompetencijai.
54. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, dezinformacija – tyčia viešai paskleista melaginga informacija. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.
55. Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog asmuo, manydamas, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas paskelbė ir (ar) paskleidė galimai neskelbtiną informaciją, turi teisę kreiptis į už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakingą instituciją su motyvuotu prašymu atlikti tyrimą, priimti sprendimą ir taikyti objektyviai būtinas poveikio priemones neskelbtinos informacijos paskelbimo ir (ar) skleidimo atveju. Už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakinga institucija išnagrinėja prašyme nurodytas aplinkybes ir ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos informuoja prašymą pateikusį asmenį apie nagrinėjimo rezultatus. Jeigu prašyme nurodytos aplinkybės pasitvirtina, apie tai informuojamas prašymą pateikęs asmuo, o už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakinga institucija per 20 darbo dienų nuo prašymą pateikusio asmens informavimo dienos priima sprendimą, kuriuo patvirtinamas neskelbtinos informacijos paskelbimo ir (ar) paskleidimo faktas ir kuriame nurodomos objektyviai būtinos poveikio priemonės, taikytinos viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui. Asmuo gali skųsti priimtą sprendimą, o tais atvejais, kai už neskelbtinos informacijos kontrolę atsakinga institucija per 20 darbo dienų nuo jo informavimo apie prašyme nurodytų aplinkybių patvirtinimą dienos nepriima sprendimo, asmuo gali skųsti šios institucijos neveikimą, paduodamas motyvuotą skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
56. Nagrinėjamai bylai iš esmės aktualūs Įstatymo pakeitimai įvyko, kai 2015 m. spalio 1 d. Įstatymo 19 straipsnis buvo papildytas 5 dalimi (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija).
57. 2014 m. gruodžio 12 d. Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 19, 22, 27, 31, 32, 33, 34, 341, 47, 48 straipsnių pakeitimo ir 402straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad „Lietuva šiuo metu gyvena informacinio karo sąlygomis: visuomenės informavimo priemonėse Lietuvos gyventojams yra kryptingai skleidžiama dezinformacija, kuria siekiama sumenkinti Lietuvos valstybę, skatinamas visuomenės nepasitikėjimas savo valstybe, jos istorija, kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Tikslingai platinama dezinformacija siekiama suklaidinti, suskaldyti ir supriešinti Lietuvos visuomenę, destabilizuoti padėtį valstybėje ir tokiu būdu įgyti įtakos sprendžiant svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus. Skirtingomis kryptimis ir formomis visuomenės informavimo priemonėse vykdomas informacinis karas prieš Lietuvą yra galingas ginklas, turintis įtakos Lietuvos informacinės erdvės saugumui ir visuomenės informavimo kokybei. Susidariusioje situacijoje valstybė privalo deramai reaguoti – imtis efektyvių priemonių stiprinant informacinės erdvės apsaugą ir ginant nacionalinio saugumo interesus.“
58. Šiame aiškinamajame rašte įvardytas įstatymo projekto tikslas – sustiprinti Lietuvos nacionalinio saugumo interesų apsaugą informacinio karo sąlygomis. Siekiant šio tikslo, įstatymo projektu yra siūlomos konkrečios priemonės, tarp jų: kiekvienam asmeniui suteikiama teisė kreiptis su motyvuotu skundu į Lietuvos radijo ir televizijos komisiją (toliau – ir Komisija) ir Inspektorių dėl galimo neskelbtinos informacijos išplatinimo ir (ar) skleidimo ir Komisijos pareiga išnagrinėti skundą, atlikti tyrimą, priimti sprendimą per 20 darbo dienų ir taikyti objektyviai būtinas poveikio priemones; viešojo intereso visuomenės informavimo srityje gynimo teisme galimybė tais atvejais, kai Komisija ar Inspektorius nevykdys ar netinkamai vykdys informacijos, raginančios prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, skatinančios kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenitetą, teritorinį vientisumą, politinę nepriklausomybę, taip pat kurstančios karą ar neapykantą, kontrolę; institucijų, atsakingų už draudžiamos informacijos kontrolę, t. y. Komisijos ir Inspektoriaus, pareiga užtikrinti savalaikę draudžiamos informacijos kontrolę. Nustatomas 20 darbo dienų terminas, per kurį Komisija ar Inspektorius privalės išnagrinėti skundą dėl galimai draudžiamos informacijos išplatinimo ir priimti sprendimą dėl objektyviai būtinų poveikio priemonių taikymo.
59. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad 2021 m. vasario 1 d. įsigaliojusiu Įstatymo 19 straipsnio pakeitimu (2021 m. sausio 14 d. įstatymas Nr. (duomenys neskelbtini) dezinformacija perkelta iš Įstatymo 19 straipsnio 2 dalies į 19 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą. 2022 m. balandžio 29 d. įsigaliojusiu Įstatymo pakeitimu prie Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų Inspektoriaus galimų priimti sprendimų įtrauktas 10 punktas – duoti privalomus nurodymus elektroninės informacijos prieglobos paslaugų teikėjams arba viešųjų elektroninių ryšių tinklų ir (ar) viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjams pašalinti arba panaikinti galimybę pasiekti informaciją, nurodytą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte. 2019 m. sausio 7 d. Aiškinamajame rašte dėl Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 19, 31, 341, 48 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymo projekto (XIIIP-3139) atkreiptas dėmesys į tai, jog nepaisant to, kad Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama platinti dezinformaciją, dezinformacijos skleidimas valstybės viduje yra apskritai nebaudžiamas.
60. Atsakovas Sprendimo, o pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 22 d. sprendimu byloje Nr. A-73-502/2015, kuris priimtas dar iki Įstatymo 19 straipsnio 5 dalies įsigaliojimo (2015 m. spalio 1 d.), t. y. tuo metu dar nebuvo nustatytos specialios pranešimų dėl neskelbtinos informacijos (dezinformacijos) nagrinėjimo procedūros pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, o visa Inspektoriaus kompetencija buvo nustatyta Įstatymo 50 straipsnyje. Taip pat pirmosios instancijos teismo rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-600/2013; 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-276-261/2018), kuri suformuota iki Įstatymo 19 straipsnio 5 dalies įsigaliojimo (2015 m. spalio 1 d.).
61. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Publikacijoje paskelbtą informaciją vertino kaip dezinformaciją (Įstatymo 2 str. 13 d., 19 str. 2 d.), o pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį kiekvienam asmeniui suteikiama teisė kreiptis su motyvuotu prašymu atlikti tyrimą, priimti sprendimą ir taikyti objektyviai būtinas poveikio priemones tokios informacijos paskleidimo atveju, darytina išvada, kad Inspektorius Sprendime nepagrįstai nevertino pareiškėjo skundo aplinkybių dėl dezinformacijos paskelbimo, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių turi būti atsisakoma nagrinėti skundą šiuo aspektu, t. y. Sprendime nėra jokių faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų motyvų, dėl kurių atsisakoma priimti pareiškėjo skundą dėl dezinformacijos paskelbimo ir nebus atliekamas tyrimas pagal pareiškėjo skundą dėl dezinformacijos paskelbimo pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį.
62. Atsakovas, remdamasis 2014 m. gruodžio 12 d. Visuomenės informavimo įstatymo Nr. I-1418 2, 19, 22, 27, 31, 32, 33, 34, 341, 47, 48 straipsnių pakeitimo ir 402 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo projekto aiškinamuoju raštu, apeliacinės instancijos teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad Įstatymo 19 straipsnis papildytas 5 dalimi, suteikiant kiekvienam asmeniui kreiptis su motyvuotu skundu į Komisiją ir Inspektorių dėl galimo neskelbtinos informacijos išplatinimo ir (ar) skleidimo, kai dėl Lietuvoje susiklosčiusių informacinio karo sąlygų visuomenės informavimo priemonėse Lietuvos gyventojams yra kryptingai skleidžiama dezinformacija, kuria siekiama sumenkinti Lietuvos valstybę, skatinamas visuomenės nepasitikėjimas savo valstybe, jos istorija, kariuomene, naryste Europos Sąjungoje ir NATO. Atsakovo vertinimu, vien tai, kad Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje neįvardyta konkreti draudžiama informacija, dar nereiškia, kad Įstatymo 19 straipsnis 5 dalimi papildytas turint omenyje visą draudžiamą informaciją, o ne tik tą, dėl kurios buvo siūlomi (ir priimti) Įstatymo pakeitimai.
63. Atsižvelgiant į šiuos atsakovo paaiškinimus, konstatuotina, kad Sprendimas nėra grindžiamas tokio pobūdžio argumentais, nėra atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą tuo pagrindu, kad kreiptasi su skundu ne dėl tokio pobūdžio informacijos, dėl kurios pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį Inspektorius pradeda tyrimą.
64. Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012; kt.). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015; kt.). Gero administravimo principas suponuoja taip pat ir tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015; kt.).
65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.
66. Viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo motyvai privalo būti išdėstyti priimtame sprendime, nes viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014; kt.). Tai reiškia, kad pirmiau nurodyti atsakovo argumentai, susiję su informacijos vertinimu ir skundo nenagrinėjamu pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, turėjo būti nurodyti Sprendime, o ne nurodomi bylos procesiniuose dokumentuose.
67. Taigi nagrinėjamu atveju įvertinus Sprendimo motyvus, darytina išvada, kad Sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl dezinformacijos paskelbimo pagal Įstatymo 19 straipsnio 5 dalį, negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, todėl naikintina.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
68. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodant, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, t. y. panaikinama Sprendimo dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl dezinformacijos Įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, ir įpareigoti Inspektoriaus tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo skundo dėl dezinformacijos paskelbimo nagrinėjimo, kita skundo dalis atmetama.
69. Pareiškėjas byloje yra pateikęs prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir įrodymus, kad yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą ir 11,25 Eur už apeliacinį skundą, advokatei už teisines paslaugas pirmosios instancijos teisme yra sumokėjęs 1 821,05 Eur (už skundo rengimą – 974,05 Eur, už atsakovo atsiliepimo į skundą analizę – 338,80 Eur, už pasirengimą teismo posėdžiui ir dalyvavimą teismo posėdyje – 508,20 Eur); advokatei už teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme yra sumokėjęs 2 710,40 Eur (už apeliacinio skundo rengimą – 1 984,40 Eur, už rašytinius paaiškinimus – 726 Eur).
70. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi nagrinėjamu atveju galutinis sprendimas iš dalies priimtas pareiškėjo naudai, jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, atlyginimą.
71. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui priteistinų advokatės atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
72. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens visa sumokėta suma pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.
73. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015; kt.).
74. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių). Rekomendacijose nustatyta, kad už advokato skundo parengimą maksimalus užmokestis – 2,5 (8.2 p.); už apeliacinio skundo parengimą maksimalus užmokestis – 2,5, o jei advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, – 1,7 (8.9, 8.10 p.); už paaiškinimų parengimą maksimalus užmokestis – 0,4; už teismo posėdžio valandą maksimalus užmokestis– 0,1 (8.20 p.). Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis; minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinamas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 p.).
75. Sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas už advokatės suteiktą teisinę pagalbą, visų pirma, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog susitikimas su klientu, teismų praktikos analizė, teisinės konsultacijos, teisinės pozicijos formavimas, teismo sprendimo gavimas gali būti sudėtine skundo ar kito procesinio dokumento parengimo paslaugos dalimi, todėl ir patirtos išlaidos už minėtas paslaugas gali būti traktuojamos kaip išlaidos už vieną teisinę paslaugą – dokumento parengimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-239-575/2022; kt.).
76. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo posėdis 2021 m. balandžio 27 d. truko 41 minutę, todėl pareiškėjui už atstovavimą teisme maksimali rekomenduojama priteisti suma yra 145,48 Eur (1 454,80 × 0,1 × 1). Advokatei reikėjo papildomo laiko susipažinti su bylos medžiaga, ir tai, įvertinus bylos sudėtingumą bei apimtį, galėjo trukti iki valandos, už ką maksimali rekomenduojama priteisti suma sudarytų 145,48 Eur (1 454,80 × 0,1 × 1). Pareiškėjo nurodyta sumokėta suma už pasirengimą teismo posėdžiui ir teismo posėdį 508,20 Eur neatitinka Rekomendacijų 7, 8.20 ir 9 punktuose nustatyto maksimalaus dydžio. Maksimali pareiškėjui priteistina suma už advokatės pasirengimą bylos nagrinėjimui ir dalyvavimą teismo posėdyje galėtų būti 290,96 Eur. Už skundo parengimą maksimali priteistina suma galėtų būti 3 637 Eur (1 454,80 × 2,5), o nurodyta atsakovo procesinio dokumento analizė priskirtina prie skundo parengimo. Tai reiškia, kad už skundo parengimą yra sumokėta 1 312,85 Eur ir ši suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino dydžio.
77. Vertindama pareiškėjo prašymą priteisti atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad prašoma priteisti 1 984,40 Eur suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija maksimalaus už apeliacinį skundą rekomenduojamo priteisti dydžio (maksimali suma yra 2 579,58 Eur (1 517,40 × 1,7)). Už rašytinių paaiškinimų parengimą maksimali suma yra 606,96 Eur (1 517,40 × 0,4), todėl nurodyta sumokėta 726 Eur viršija Rekomendacijų 7 ir 8.16 punktuose nurodytą maksimalų dydį.
78. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo atstovės suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, apimtį ir darbo laiko sąnaudas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą ir pobūdį, taip pat bylos trukmę ir jos procesinę baigtį, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš atsakovo priteisia 1 400 Eur už atstovės suteiktas teisines paslaugas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
79. Apibendrinus nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteistina 1 433,75 Eur (1 425 + 33,75) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti.
Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (SK-392)S-1229 „Dėl tyrimo pradėjimo savo iniciatyva“ dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ skundą dėl dezinformacijos paskelbimo Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka, ir įpareigoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo skundo dėl dezinformacijos paskelbimo nagrinėjimo.
Kitą pareiškėjo viešosios įstaigos „Gojaus kelias“ skundo dalį atmesti.“
Priteisti pareiškėjui viešajai įstaigai „Gojaus kelias“ iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 1 433,75 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt tris eurus ir 75 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė