Civilinė byla Nr. 3K-3-377-611/2015 (S)

                   Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12357-2013-5

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorija 30.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 12 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovei J. J. dėl teisės atlikti pastato rekonstrukciją be gretimo žemės sklypo savininko sutikimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

                                                                      I. Ginčo esmė

Ieškovė 2013 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę be atsakovės sutikimo atlikti pastato – tvarto (duomenys neskelbtini) rekonstrukciją. Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso ūkinės paskirties pastatas. Siekdama šį pastatą rekonstruoti į vieno buto gyvenamąjį namą, ji parengė šio techninį projektą. Kadangi ieškovei priklausantis pastatas yra mažesniu, nei nustatyta teisės aktuose, atstumu nuo gretimo sklypo ribos, tai pastato rekonstrukcijai atlikti būtinas atsakovės sutikimas. Atsakovė nedavė ieškovei sutikimo rekonstruoti pastatą, nenurodydama svarbios priežasties, taip pašalindama ieškovės galimybę  patvirtinti pastato techninį projektą. Ieškovė nesutinka su šiais atsakovės veiksmais, nes, atlikus pastato rekonstrukciją, faktinė padėtis nepasikeis ir atsakovės interesai nenukentės.

                            II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad leidimo atlikti pastato rekonstrukciją išdavimas pažeistų imperatyviuosius teisės normų reikalavimus ir nulemtų CK 4.103 straipsnyje nurodytus teisinius padarinius. Teismas pripažino, kad atsakovė teisėtai nenurodė atsakymo priežasčių.

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad ieškovei priklausantis pastatas yra saugoma kultūros vertybė, jo valdytojas turi pareigą išsaugoti pastatą, tačiau tai nelemia ieškovės teisės atlikti rekonstrukciją pagal jos pateiktą projektą. Rekonstrukcija turi būti atliekama laikantis teisės aktų reikalavimų. Išdavus ieškovei leidimą, bus pažeistos statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatos. Taigi ieškovei priklausančio pastato ypatingas statusas negali nulemti teisėtų atsakovės interesų pažeidimo.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, nes šia nutartimi suvienodinta teismų praktika.

Kolegija pažymėjo, kad ieškovei nuosavybės teise priklausantis pastatas yra arčiau kaip 3 m atstumu nuo atsakovei priklausančio žemės sklypo ribos; ieškovė ketina rekonstruoti šį pastatą, nors neišlaikomas 3 m atstumas nuo sklypo ribos. Jei yra teisės aktų pažeidimas, atsakovei nereikia motyvuoti savo atsisakymo, nes tokia statyba pažeidžia teisės aktus. Kolegijos nuomone, atsakovė neprivalo įrodinėti, kaip ieškovės atliekami pastato rekonstrukcijos darbai pažeis jos interesus ir kokia žala jai gali atsirasti. Bylos duomenimis, planuojamą pastatą ieškovė ruošiasi paaukštinti 0,4 m (nuo 6,6 m iki 7 m), toks paaukštinimas  neturi esminės reikšmės, tačiau ji siekia prie ūkinio pastato pastatyti 4 m ilgio, 6,36 m pločio  priestatą, taigi pastatas pailgės 1/4 dalimi. Tai pripažintina esminiu pastato padidinimu ir faktinės padėties esminiu pakeitimu. Dėl to, kad ieškovė, vykdydama rekonstrukciją, siekia iš esmės pakeisti faktinę padėtį ir, nukrypstant nuo statybos procesą reglamentuojančių normų, pabloginti atsakovės naudojamo sklypo sąlygas, turi būti ginami jos teisėti interesai. Kolegija pažymėjo, kad prie ūkinio pastato buvo medinis priestatas, bet tai buvo laikinas statinys. Tai, kad ieškovė planuoja padidinti pastatą šio statinio vietoje, nepagrindžia būtinybės ignoruoti atsakovės interesus.

                            III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 rugsėjo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kasatorė mano, kad teismai neturėjo vadovautis išaiškinimais, pateiktais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 3K-7-230/2010, nes skiriasi nagrinėjamos ir minėtos bylos aplinkybės. Nurodomoje byloje sutikimo buvo prašoma savavališkai pastačius naują statinį ir nebuvo keliamas klausimas dėl statinio atstumo iki sklypo ribos. Nagrinėjamoje byloje statinys teisėtai pastatytas arčiau nei 3 metrai nuo atsakovės sklypo ribos ir tam, kad būtų išsaugotas nuo sunykimo, kad būtų užtikrintas visavertis disponavimas juo, būtina atlikti rekonstrukciją, kurios rezultatas reikštų STR 1.01.07:2010, patvirtinto aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-812, egzistuojančio įteisinto „pažeidimo“ apimties pokytį, o ne naują atsakovo teisių pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012, išaiškinta, kad ne poreikis turėti gretimo žemės sklypo savininko rašytinį sutikimą nesudėtingiems statiniams statyti, bet normos, kuriose nustatyti atstumai nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, turi imperatyvų pobūdį, todėl nėra pagrindo vadovautis išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis tais atvejais, kada rekonstrukcija vykdoma ant esamo statinio pamatų ir jos vykdymo metu nenumatyta mažinti esamo atstumo nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų iki besiribojančių sklypų ribos. Nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas klausimas ne dėl naujos statybos teisėtumo, bet dėl esamo statinio rekonstravimo, nekeičiant jo atstumo iki atsakovės sklypo ribos, todėl teismai turėjo vadovautis nutartyje Nr. 3K-3-347/2012 pateikiamu statybą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu.

2. Kasatorė pažymi, kad Statybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog atstumas tarp statinių, statinių ir sklypo ribų nustatomas Vyriausybės įgaliotos institucijos statybos techniniuose dokumentuose. Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu patvirtinto STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33 punkte nustatyta pareiga gauti rašytinius sutikimus nesudėtingo statinio statybos ar rekonstravimo atveju; bet 33.2 punkte nurodyta, kad „statinio rekonstravimo atveju tokie rašytiniai sutikimai (susitarimai) neprivalomi, jei nemažinamas esamas atstumas nuo rekonstruojamo statinio esamų konstrukcijų (neįskaičiuojant apšiltinamojo sluoksnio storio) iki besiribojančių žemės sklypų ribų ir (ar) naujos konstrukcijos įrengiamos teisės aktų nustatytais atstumais iki besiribojančių žemės sklypų ribų“. Pagal 34 punkto nuostatą rašytiniai reikalavimai reikalingi ir vykdant kitokius statybos ir rekonstrukcijos darbus, t. y. ne tik nesudėtingo statinio atveju. Vadinasi, net rekonstruojant statinį, jau esantį arčiau nei 3 metrai nuo gretimo sklypo ribos, būtina gauti sutikimą. Būtų nelogiška manyti, kad bet koks statinio, teisėtai stovinčio arčiau kaip 3 metrai iki gretimo žemės sklypo ribos, rekonstravimas pažeistų to sklypo savininko teises. Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 nuostatos imperatyviai saugo gretimo sklypo savininko teisę į minimalų 3 m atstumą, kai ketinama statyti naują pastatą. Jei ribojama gretimo sklypo savininko teisė disponuoti ne tik sklypu, bet ir jame jau esančiais teisėtais statiniais, gretimo sklypo savininko interesų apsauga užtikrinama neproporcingomis    priemonėmis. Tokiu atveju turi būti įvertintas statybos darbų būtinumas, statinio parametrų pokytis, po rekonstrukcijos galimas neigiamas poveikis gretimam sklypui, o gretimo sklypo savininkas turi pareigą motyvuoti atsisakymą leisti gretimame sklype atlikti statybos darbus. Atstumo pažeidimo konstatavimas nepakankamas atsisakymui pagrįsti. Kasatorė, įgyvendindama teisę ir pareigą rekonstruoti kultūros vertybe esantį statinį, privalo laikytis labai griežtų teisės aktų reikalavimų ir turi mažai galimybių pasirinkti rekonstrukcijos būdus bei apimtis, todėl numatomas nežymus statinio aukščio pakitimas (nuo 6,60 iki 7 metrų), taip pat jo pailginimas 4 metrais lygiagrečiai su gretimu sklypu savaime nėra atsakovės teisių pažeidimas, suteikiantis jai teisę remtis atstumo imperatyvu. Kasatorė pažymi, kad faktiškai po rekonstrukcijos nesikeis statinio atstumas iki atsakovės sklypo ribos. Neteisingai aiškinę ir taikę teisės normas, teismai nenustatė įrodinėjimo dalyko byloje, todėl iš viso nevertino galimo statinio poveikio po rekonstrukcijos. Kasatorė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos valdomas statinys pastatytas XX a. viduryje, o gretimas žemės sklypas suformuotas tik 2001 m. gegužės 31 d. apskrities viršininko įsakymu Nr. 1365. Taigi, gretimo sklypo savininkas nuosavybės teisę į žemės sklypą įgyvendino jau žinodamas, kad kasatorės statinys stovi arčiau kaip 3 metrai iki jo sklypo ribos, nes turėjo gauti sutikimą tokiam sklypui suformuoti. Dėl to sprendžiant dėl sutikimo rekonstruoti statinį atsisakymo pagrįstumo, svarbu atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius, ir įgyvendintas bei siekiamas įgyvendinti nuosavybės teises derinti ir ginti proporcingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012).

3. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 nuostatų, tačiau neatsižvelgė ir nesivadovavo statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 176, 177 punktų nuostatomis, kuriose akcentuojamas nekilnojamųjų kultūros vertybių išsaugojimas. Kultūros vertybių savininkų pareiga užtikrinti tinkamą šių vertybių apsaugą reglamentuojama ir kituose teisės aktuose. Teismai šiuo klausimu visiškai nepasisakė, nors kasatorė turi interesą saugoti nuo sunykimo jai nuosavybės teise priklausantį turtą ir pareigą rūpintis kultūros vertybe esančia nuosavybe, jos išsaugojimu. Nors dabartiniai šio statinio parametrai pažeidžia dabar galiojančius statybas reglamentuojančius teisės aktus, tačiau gretimo sklypo savininkas negali riboti be pagrįstų motyvų jos siekio rekonstruoti šį pastatą.

              Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, suvienodinta iki tol buvusi praktika dėl statybų viename iš sklypų ir gretimo žemės sklypo savininko sutikimo dėl tokių statybų reikalingumo bei tokių bylų įrodinėjimo dalyko. Kasacinis teismas suvienodino praktiką nutartyse ne tik dėl naujo statinio statybų mažesniu kaip teisės aktuose nustatytas atstumu, bet ir statinio, kuris teisėtai stovi arčiau, kaip nustatyta teisės aktuose. Taigi, šioje byloje pateiktas išaiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje. Atsakovė mano, kad panašios tiek nurodomos, tiek nagrinėjamos bylos aplinkybės.

              Atsakovės teigimu, kasatorė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2012, nes skiriasi šių bylų aplinkybės. Kasatorės minimoje nutartyje nors ir kalbama apie pastato rekonstrukciją, tačiau ginčo šalies pasirinkta pastato rekonstrukcija (jos būdas) buvusios faktinės padėties iš esmės nepakeitė, todėl buvo neprivalomas statinio rekonstravimo atveju rašytinis sutikimas. Nagrinėjamoje byloje, atlikus rekonstrukciją pagal kasatorės parengtą projektą, pasikeistų esama situacija – pastatas šiek tiek padidėtų ir pailgėtų. Atsakovės įsitikinimu, šios faktinės aplinkybės sudaro esminį skirtumą nuo kasatorės minimos nutarties.

              2. Atsakovė mano, kad kasatorė pateikia savo statybas (rekonstrukciją) reglamentuojančių teisės normų vertinimą, visiškai neatsižvelgdama ir ignoruodama nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų pateiktą jų vertinimą. Kasatorė cituoja ne visas statybos techninio reglamento STR „Statybą leidžiantys dokumentai“ nuostatas, nenurodydama, kad sutikimas jos atveju privalomas. Kasatorės pagal parengtą rekonstrukcijos projektą planuojami pastato pakeitimai akivaizdžiai ir taip pat šiurkščiai pažeidžia imperatyvius atstumus tarp gretimų sklypų ribų, todėl tam yra būtina gauti gretimo žemės sklypo savininko, t. y. atsakovės, sutikimą. 

              Atsakovės vertinimu, negali būti skirtingai vertinami tiek reikalavimai dėl naujo statinio statybos, tiek ir dėl pastato rekonstrukcijos tuo atveju, kai kalbama apie atstumus iki gretimo žemės sklypo ribų ir gretimo žemės sklypo savininko sutikimo reikalingumo bei atsisakymo duoti tokį sutikimą motyvavimo. Priešingu atveju būtų iškreiptas teisinis reglamentavimas. Aplinkybė, kad statinys prieš planuojamą rekonstrukciją stovi arčiau kaip 3 metrai iki gretimo žemės sklypo ribos, savaime neturi teisinės reikšmės. Svarbu tai, kaip atlikus rekonstrukciją pasikeičia rekonstruojamo pastato parametrai. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nustatė, kad jo rekonstravimas tokiu būdu, kokį pagal parengtą projektą siūlo kasatorė, pažeistų atsakovės teises ir interesus.

              Atsakovė sutinka, kad ji žinojo tiek apie kasatorei priklausančio pastato buvimo vietą, tiek apie jo parametrus, išviešintus Nekilnojamojo turto registre. Tačiau ir pati kasatorė, įsigydama dabar jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir vėliau ketindama atlikti pastato rekonstrukciją, lygiai taip pat žinojo, koks tai pastatas, kur jis stovi ir kokiomis sąlygomis bus galima rekonstruoti jai nuosavybės teise priklausantį turtą.

              Atsakovė pažymi, kad teismai neignoravo fakto, jog kasatorei nuosavybės teise priklausantis pastatas turi kultūros vertybės statusą. Atsakovė neginčija, kad toks pastato statusas suponuoja kasatorės pareigą rūpintis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pastato statusas nesuteikia jai teisės manipuliuoti šia aplinkybe siekiant tenkinti asmeninius poreikius atsakovės interesų sąskaita. Statybas reguliuojantys teisės aktai yra priskiriami viešosios teisės sričiai, todėl statybas reglamentuojančioms teisės normoms yra būdingas imperatyvumas ir jų privalu laikytis. Atitinkamos išimtys gali būti nustatytos tik pačiuose teisės aktuose ir jeigu tokios išimtys yra nustatytos, būtina laikytis išimties taikymo tvarkos reikalavimų, vienas iš kurių yra gretimo žemės sklypo savininko sutikimų gavimas. Nagrinėjamu atveju kasatorė, siekdama pastato rekonstrukciją atlikti pasirinktu būdu, bando priešinti atsakovės, kaip gretimo žemės sklypo savininkės, interesus su viešuoju interesu. Atsakovė neginčija kultūros paveldo ir jo išsaugojimo svarbos bei reikšmės, tačiau sprendžiant klausimą dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančio pastato rekonstrukcijos negalima ignoruoti ir nepaisyti ir atsakovės teisių bei interesų. Atsakovė teigia, kad pastato rekonstrukcijos kasatorė siekia ne viešajam, o savo privačiam interesui tenkinti. Žemės sklypą su pastatu ieškovė įsigijo dar 2003 metais, tačiau interesas „rūpintis“ pastato atkūrimu atsirado tik panorus keisti pastato – tvarto paskirtį į gyvenamąją. Atsakovė pažymi, kad neduodama sutikimo dėl pastato rekonstrukcijos pagal kasatorės parengtą projektą neatima ir nevaržo jos teisės ir pareigos rūpintis jai nuosavybės teise priklausančiu pastatu kaip vertybe.

              3. Atsakovė mano, kad atlikus pastato rekonstrukciją dalį atsakovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo apgaubtų, kylant saulei, šešėlis; saulės negautų sklype esantys želdiniai, pablogėtų vaizdas į žemės sklypą supančias apylinkes; pakeitus pastato paskirtį į gyvenamąją, padidės pastato naudojimo intensyvumas, neišvengiamai teks matyti pašalinius asmenis, išaugs triukšmo lygis. Taigi, atsakovė patirs didelių nepatogumų, bus apribota jos teisė į privatumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

                                          IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

              Dėl savininko teisių gynimo, kai gretimo sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą dėl statinio, esančio mažesniu nei teisės normose reglamentuota atstumu, rekonstravimo

              Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, spręsdami dėl statybų leidimo gretimame sklype išdavimo, netinkamai aiškino ir taikė leidimų statybos darbams išdavimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas ginčo šalių teisiniams santykiams, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, todėl nebuvo apgintas kasatorės interesas išsaugoti jai nuosavybės teise priklausantį kultūros objektą, teisėtai pastatytą mažesniu, nei turėtų būti, atstumu iki gretimo sklypo ribos.

              Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta asmens konstitucinė teisė į nuosavybę reiškia, kad savininkas turi teisę turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti, t. y. atlikti su jam priklausančiu turtu bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės, kiti asmenys – nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė – pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Savininko teisių įgyvendinimas garantuojamas Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (Konstitucijos 28 straipsnis). Nuosavybės teisės ribojimai galimi tik dėl konstituciškai svarbaus tikslo, laikantis proporcingumo principo, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Tačiau savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl to, kad ieškovė, norėdama gauti statybos leidimą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype esančio pastato rekonstrukcijai, turi pateikti gretimo žemės sklypo savininkės sutikimą, nes ieškovei priklausantis statinys yra arčiau kaip 3 metrai iki atsakovės sklypo ribos, todėl statybos leidimas gali būti išduotas tik sutinkant atsakovei. Teismai nustatė, kad atsakovė atsisako duoti sutikimą motyvuodama tuo, kad statinio statyba pažeidžia imperatyviąsias teisės normas. Kasatorė šį atsakovės sutikimą ginčija nurodydama, kad atsakovės teisės nėra pažeidžiamos, nes ji siekia atlikti jau pastatyto pastato rekonstrukcijos darbus, o ne statyti naują statinį.

Statyba – ūkinė veikla, kuri iš esmės keičia ne tik sklypo, kuriame statomas statinys, bet ir gretimų sklypų užstatymo bei galimos ūkinės veiklos sąlygas. Statinys turi būti pastatytas taip, kad nekeltų pavojaus žmonėms, jo architektūra atitiktų statinio paskirtį ir kraštovaizdį ir kita. Tai reikšmingi reikalavimai, kuriais pasiekiami viešieji tikslai statybų procese. Statytojas, įgyvendindamas savo privatų interesą, turi jį suderinti su viešaisiais tikslais, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir interesų. Reikalavimas nepažeisti kitų asmenų teisių ir interesų reiškia, kad statinys turi būti statomas taip, jog statybos metu ir naudojant statinį kitų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos būtų išsaugotos, o jeigu pakeistos – tai laikantis statybos techninių ir specialiųjų reikalavimų, normatyvinių dokumentų nuostatų (Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalis).

Statybos teisiniai santykiai ir žemės sklypo savininko teisė būti statytoju reglamentuojama Statybos įstatyme, o statinio projektavimo, statybos, statybos užbaigimo, statinio naudojimo, priežiūros ir nugriovimo reikalavimai, taisyklės, bendrieji principai ir charakteristikos – normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose. Taigi, atstumai tarp statinių, tarp statinių ir sklypo ribų nustatomi normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose (Statybos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji namai“ 8 priedo 1.1 punkte nustatyti minimalūs atstumai nuo pastatų iki sklypo ribos (3 m). Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33 punkte nustatyta pareiga gauti rašytinius sutikimus nesudėtingo statinio statybos ar rekonstravimo atveju; 34 punkte – pareiga gauti rašytinį sutikimą, kai norima statyti ar rekonstruoti kitokius statinius, tarp jų ir ypatingą statinį. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 11 priedo 4 punkte, įgyvendinant imperatyvų reikalavimą dėl minimalaus statinio ir sklypo ribos atstumo, taip pat nustatyta pareiga statytojui gauti besiribojančių sklypų savininkų rašytinį sutikimą dėl statybos ar rekonstrukcijos, kai statomas pastatas yra arčiau kaip 3 m atstumu nuo sklypo ribos.

Nagrinėjamu atveju kasatorė nori rekonstruoti kultūros vertybe esantį ypatingą statinį – tvartą, pertvarkant jį į vieno buto gyvenamąjį namą, ir ieškiniu siekia pripažinti jai teisę be gretimo sklypo savininko sutikimo rekonstruoti šį statinį, pastatytą XX a. pr., 1956 m. remontuotą, esantį mažesniu, nei įstatyme nustatytas, atstumu iki sklypo ribos. Kasatorės nuomone, šiuo atveju svarbi aplinkybė, kad gretimo sklypo ribos suformuotos tik 2001 m. gegužės 30 d., t. y. vėliau, nei teisėtai pastatytas statinys, todėl vien teisės aktuose nustatyto atstumo pažeidimo konstatavimas nepakankamas pripažinti atsisakymą pagrįstu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos  2010 m. liepos 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010, išaiškinta, kad statybos techninių reglamentų normos, nustatančios privalomus minimalius atstumus, yra imperatyviosios, jų statytojas privalo laikytis. Šioje nutartyje pateiktas išaiškinimas aktualus dėl naujos statybos teisėtumo, todėl kai gretimo sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu, kaip teisės aktuose nustatytas, atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Taigi, pirmiau minėtame STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punkte nustatytas reikalavimas siejamas su sąlyga, kad naujas statinys būtų projektuojamas ir statomas laikantis teisės aktuose nustatytų atstumų. Teisinės situacijos dėl esamo teisėtai pastatyto mažesniu atstumu iki sklypo ribos statinio rekonstravimo vertinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. J. ir kt. v. J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-347/2012. Šioje nutartyje nurodyta, kad byloje Nr. 3K-7-230/2010 pateikti išaiškinimai netaikytini esamo teisėtai pastatyto statinio rekonstrukcijai, kai rekonstrukcija vykdoma ant esamo statinio pamatų ir jos vykdymo metu nemažinamas esamas atstumas iki sklypo ribos. Taigi tuo atveju, kai vykdoma teisėtai pastatytų statinių, esančių arčiau kaip 3 metrai iki gretimo sklypo ribos, rekonstrukcija  ant esamo statinio pamatų ir jos metu nenumatyti mažinti esamo atstumo rekonstruojamo statinio konstrukcijų iki gretimo sklypo ribų, STR 1.07.01:2010 11 priedo 4 punkte nustatyti reikalavimai dėl statinio ir sklypo ribos atstumo nelaikytini savaime pažeidžiančiais gretimo sklypo savininko teises. Priešingas šios nuostatos vertinimas paneigtų tokio statinio savininko galimybę tinkamai prižiūrėti teisėtai pastatą statinį ir disponuoti nuosavybe. Dėl to minėta STR 1.07.01:2010 nuostata teisėtai pastatytam arčiau teisės aktais nustatytos ribos statiniui neturi būti taikoma tokia pačia apimtimi kaip statomiems naujiems statiniams – ši norma taikytina siekiant užtikrinti abiejų sklypų savininkų interesų pusiausvyrą, o ne išimtinai apsaugoti gretimo sklypo savininko interesus. Rekonstrukciją vykdant ant esamo statinio pamatų ir jos metu nekeičiant statinio matmenų taip, kad būtų dar labiau mažinamas esamas statinio ir sklypo ribos atstumas, gretimo sklypo savininkui kiltų pareiga motyvuoti atsisakymą, o teismas turėtų įvertinti statybos (rekonstrukcijos) darbų būtinumą ir statinio parametrų pokyčio apimtį.

Minėta, kad kasatorė yra registruotos kultūros vertybės, patenkančios į valstybės saugomos registruotos kultūros vertybės Minijos kaimo teritoriją, savininkė. Toks pastato statusas suponuoja kasatorės pareigą rūpintis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu. Kasatorė siekį tvarkyti jai priklausantį pastatą motyvuoja prasta jo padėtimi, tačiau projektuojamais statybos darbais ji siekia ne tik jį išsaugoti statinį, bet pakeisti tiek jo paskirtį (iš ūkinės paskirties į gyvenamąją), tiek matmenis, t. y. siekia ne išlaikyti tokį, koks jau yra pastatytas, o iš esmės perstatyti statinį. Teismai pagal pateiktus techninius projektus nustatė, kad kasatorė planuoja pastatą paaukštinti 0,4 m. Tik pastato paaukštinimas nebūtų laikomas turinčiu esminės reikšmės teisės normų pažeidimui. Tačiau kasatorė siekia statinį praplėsti, t. y. prie statinio pastatyti 4 m ilgio, 6,36 m pločio priestatą, taip 1/4 dalimi padidinti pastato tūrį. Nors ji nurodo, kad prie pastato esantis medinis priestatas jau buvo, teismai nustatė, kad tai laikinas statinys, be to, gerokai mažesnių matmenų, vieno aukšto. Įgyvendinant kasatorės techninį projektą arčiau kaip 3 m iki sklypo ribos būtų pastatyta nauja dalis statinio (1/4 šiuo metu stovinčio statinio dydžio), be to, šis priestatas neturėtų istorinės bei kultūrinės reikšmės. Taigi, kasatorės pagal parengtą rekonstrukcijos projektą planuojami pastato pakeitimai (statomas naujas priestatas) akivaizdžiai ir iš esmės pažeistų imperatyviuosius reikalavimus – atstumus iki sklypo ribų, todėl jam būtinas gretimo žemės sklypo savininko (atsakovės) sutikimas. Teismai nustatė, kad atsakovė nesutinka su projektuojamu nauju priestatu, nes jis būtų statomas neišlaikant teisės aktuose nustatytų atstumų. Kadangi siekiamas perstatyti tvartas ir jo priestatas yra vientisas statinys, atlikus tokią pastato rekonstrukciją iš esmės pasikeistų rekonstruojamo pastato matmenys ir šių matmenų pasikeitimas lemtų atstumų tarp gretimo žemės sklypo savininko ribų pakeitimą, tai laikytina, kad rekonstravimas pagal šiuo metu parengtą kasatorės projektą pažeistų imperatyviąsias nuostatas ir atsakovės teises bei interesus. Tokiu atveju teismas negali ginti statytojo teisės, kurią šis siekia įgyvendinti pažeisdamas įstatymus ir kitų asmenų teisėtus interesus (CK 1.137 straipsnio 3, 5 dalys). Dėl to teisiškai pagrįsta pripažintina teismų išvada, kad, įgyvendinus tokį kasatorės parengtą rekonstrukcijos projektą, būtų pažeistos atsakovės teisės, esama padėtis pasikeistų iš esmės ir atsakovė prieš savo valią turėtų atsisakyti jai įstatyme suteiktų teisių apsaugos apimties. Kasatorė turi projektuoti statinį taip, kad nebūtų pažeisti teisės normų reikalavimai, kartu apsaugoti trečiųjų asmenų nuosavybės teises. Atsisakydama duoti sutikimą dėl tokios pastato rekonstrukcijos, atsakovė nevaržo kasatorės teisės ir pareigos rūpintis jai nuosavybės teis priklausančiu pastatu kaip vertybe.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas šalių ginčui spręsti, jų padarytos išvados atitinka kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu, todėl kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti teismų procesinius sprendimus.

Dėl išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, priteisimo

Sprendimas kasaciniame teisme priimamas atsakovės naudai, todėl iš kasatorės jos naudai priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė kasaciniame teisme patyrė 423,50 Eur atstovavimo išlaidų, todėl šios priteistinos iš kasatorės (CPK 98 straipsnis).

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas) šioje byloje yra 6,78 Eur. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės L. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės J. J. (a. k. (duomenys nekslebtini) naudai 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris Eur 50 ct) atstovavimo išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, taip pat  valstybės naudai 6,78 Eur  bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Egidijus Laužikas

              Andžej Maciejevski

              Gediminas Sagatys