ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-129-641/2021 pagal ieškovo P. S. patikslintą ieškinį atsakovei B. M. įmonei dėl skolos, delspinigių, remonto išlaidų atlyginimo, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas P. S. prašė priteisti iš atsakovės B. M. įmonės 1 969,40 Eur skolos už patalpų nuomą, 236,60 Eur už komunalinius patarnavimus, 5 008,04 Eur einamojo remonto būsimų išlaidų, 120 Eur už lokalinės sąmatos sudarymą, 250 Eur delspinigių už uždelstą atsiskaityti laiką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, jog su atsakove 2004 m. rugsėjo 30 d. sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir papildomą Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria atsakovei išnuomojo negyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 492,35 Eur (1 700 Lt) nuomos mokestį per mėnesį. Pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. patalpų pridavimo–priėmimo aktą patalpos atsakovei perduotos po atlikto kapitalinio remonto, geros būklės. Pagal pasirašytas Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis atsakovė įsipareigojo laiku sumokėti visus mokesčius, susijusius su nuomojamų patalpų eksploatacija. Atsakovė taip pat įsipareigojo patalpas eksploatuoti tvarkingai, einamąjį remontą atlikti savo lėšomis, o kapitalinį remontą, suderinus su savininku, savininko lėšomis. 2020 m. balandžio 8 d. iš atsakovės ieškovas gavo 2020 m. balandžio 1 d. pranešimą dėl sutarties nutraukimo, kuriuo atsakovė prašė nutraukti nuomos sutartį nuo 2020 m. gegužės 1 d. Ieškovas su šiuo sutarties nutraukimo terminu nesutiko bei 2020 m. gegužės 18 d. atsakovę raštišku įspėjimu informavo, kad patalpos turi būti perduotos pasirašant patalpų perdavimo aktą, taip pat nurodė, jog atsakovė turi sumokėti nesumokėtą nuomos mokestį, komunalinius mokesčius, delspinigius bei iki patalpų perdavimo akto pasirašymo sumokėti nuomos mokestį bei mokesčius už komunalinius patarnavimus. 2020 m. gegužės 25 d. ieškovas su žmona atvyko į nuomojamas patalpas dėl jų perėmimo, tačiau patalpų perdavimo aktas jam nebuvo pateiktas pasirašyti. Be to, ieškovas patalpas atsisakė perimti, nes perduodamos patalpos buvo netvarkingos, nebuvo perdažyti patalpos fasadinė siena, cokolis ir vidaus patalpų lubos, neveikė 3 šviestuvai, taigi, patalpose nebuvo atliktas einamasis remontas, kurį Sutarties 2.5. punktu savo lėšomis įsipareigojo atlikti nuomininkė arba nutraukus sutartį remonto išlaidas kompensuoti pinigais. 2020 m. gegužės 28 d. ieškovas gavo atsakovės 2020 m. gegužės 26 d. pranešimą, kad ji vienašališkai grąžina patalpas, tačiau jokio vienašališkai pasirašyto patalpų perdavimo akto atsakovė nepateikė.

3.       Atsakovė patikslintą ieškinio reikalavimą dėl 57,93 Eur nuomos mokesčio dydžio skolos už kovo, balandžio bei gegužės mėnesius pripažino, kitoje dalyje su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog byloje tarp šalių kyla ginčas dėl negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo aplinkybių. Ieškovas pateikia teismui dvi tuo pačiu terminu, t. y. 2004 m. rugsėjo 30 d., sudarytas negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurių turinys iš esmės identiškas, tik skiriasi 2.1 punktas, įtvirtinantis nuomos mokestį už patalpas. Vienoje sutartyje numatytas 57,93 Eur (200 Lt) mėnesinis nuomos mokestis, kitoje – 434,43 Eur (1 500 Lt) mėnesinis nuomos mokestis. Atsakovė, remdamasi pateiktais atskirų laikotarpių kasos išlaidų orderiais, teigė, jog ieškovui už patalpų nuomą pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį buvo mokamas 200 Lt, o nuo 2015 m. sausio 1 d. - 57,93 Eur, nuomos mokestis per mėnesį. Atsakovė žodžiu informavo ieškovą apie ketinimą nutraukti minėtą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, tačiau ieškovui vengiant priimti patalpas atsakovė 2020 m. balandžio 1 d. raštu informavo apie nuomos sutarties nutraukimą, tačiau ieškovas vengė priimti patalpas ir tik 2020 m. birželio 30 d. ieškovui buvo perduotos patalpos pagal 2020 m. birželio 30 d. priėmimo–perdavimo aktą. Atsakovė teigė, jog iki nurodyto termino ieškovas formaliais pagrindais vengė priimti perduodamas patalpas. Atsakovė taip pat nurodė, jog 2020 m. birželio 30 d. patalpos perdavimo–priėmimo aktas patvirtina, kad ieškovui perduotos tvarkingos patalpos atsižvelgiant į normalų jų nusidėvėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui P. S. iš atsakovės B. M. įmonės 231,72 Eur nuomos mokestį, 176,05 Eur komunalinius mokesčius, 64,30 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 472,07 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. liepos 15 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; likusioje dalyje patikslintą ieškinį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovo 547,36 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė iš ieškovo 19,12 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei; priteisė iš atsakovės 1,22 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.

5.       Teismas pažymėjo, kad ieškovas, įrodinėdamas, jog šalys buvo susitarusios dėl 492,25 Eur (1 700 Lt) nuomos mokesčio dydžio pagal dvi šalių sudarytas sutartis, papildomai pateikė nekilnojamo turto agentūros „Inreal“ vidutinės komercinių patalpų nuomos kainų Šiaulių mieste suvestinę, iš kurios matyti, kad 2008 m. IV ketv. Šiaulių miesto centre prekybinių patalpų nuomos kaina buvo nuo 20 Lt iki 40 Lt už 1 m2, tačiau šis dokumentas neįrodo, jog šalys susitarė ar turėjo pareigą susitarti būtent pagal jame nurodytus patalpų nuomos kainų įkainius.

6.       Teismas nurodė, kad atsakovės į bylą pateikti kasos išlaidų orderiai 2010 – 2014 metų laikotarpiu įrodo, jog ieškovui atsakovė kas mėnesį mokėjo 57,93 Eur (200 Lt) nuomos mokestį. Visi byloje esantys kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti paties ieškovo, todėl darė išvadą, jog ieškovas su juose nurodyta suma sutiko, byloje nėra duomenų, kad visą patalpų nuomos laikotarpį ieškovas būtų reiškęs atsakovei pretenzijas dėl kasos išlaidų orderiuose nurodytos patalpų nuomos mokesčio sumos. Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2021 m. kovo 18 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. balandžio 13 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) įrodo, jog atsakovė VMI teikė kasos išlaidų orderius už patalpų nuomą laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų 57,93 Eur (200 Lt) mėnesio nuomos mokesčio dydžio sumai. Be to, aplinkybę, jog atsakovė ieškovui mokėjo 57,93 Eur (200 Lt) dydžio nuomos mokestį, patvirtino ir byloje liudijusi pas atsakovę parduotuvėje, kuri buvo nuomojamose patalpose, dirbusi pardavėja T. J.

7.       Teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodytų aplinkybių, jog dvi sutartys byloje buvo pasirašytos atsakovės iniciatyva siekiant ieškovo nurodomų atsakovės galimai nesąžiningų tikslų, susijusių su Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimu, byloje nepatvirtina jokie kiti rašytiniai įrodymai. Teismo posėdyje liudijusi ieškovo žmona A. S., teikdama paaiškinimus apie sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes, nurodė, jog pirmiausia tarp šalių sutartis buvo sudaryta viena suma, taip pat nurodė, jog vėliau atsakovės iniciatyva dvi sumos buvo išskirstytos per dvi sutartis, tuo pačiu patvirtino, jog matydavo, kaip ieškovas paima iš atsakovės pinigus bei pasirašo ant atsakovės pateiktų dokumentų. Taigi, liudytojos parodymai taip pat įrodo aplinkybę, jog ieškovas savo parašu kasos orderiuose patvirtindavo tarp šalių sutartą ir kasos pajamų orderiuose nurodomą 57,93 Eur (200 Lt) nuomos mokesčio sumą ir niekada dėl to neprieštaravo. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė visą nuomos laikotarpį nuo 2004 metų mokėjo ieškovui 492,25 Eur nuomos mokesčio sumą.

8.       Teismas nurodė, jog atsakovei byloje pateikus ieškovo pasirašytus kasos pajamų orderius, taip pat atsižvelgus į ieškovo žmonos liudytojos A. S. paaiškinimus, kad ieškovas atsakovės iniciatyva nuomos mokesčio sumą padalino į dvi sutartis, gali kilti abejonė ir dėl ieškovo sąžiningumo, kadangi aptarti įrodymai ieškovo nurodytu atveju galėtų patvirtinti, jog visą nuomos sutarčių vykdymo laikotarpį ieškovo atstovo aiškintinas atsakovės dviejų sutarčių sudarymo tikslas ieškovui taip pat buvo žinomas ir jis tokį tikslą ne tik toleravo, bet ir su juo sutiko. Teismas sprendė, jog ieškovo atstovo paaiškinimams dėl sutarties sudarymo aplinkybių atsakovei galimai siekiant nesąžiningų ar neteisėtų tikslų įrodyti, nepakanka ieškovo žmonos liudytojos A. S. pateiktų paaiškinimų, o kiti įrodymai ieškovo atstovo paaiškinimams patvirtinti byloje nepateikti.

9.       Teismas sprendė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė mokėjo ieškovui 57,93 Eur nuomos mokestį, ieškovas su šiuo mokesčiu sutiko pasirašydamas atsakovės pateiktus kasos išlaidų orderius ir jokių kitų rašytinių duomenų, patvirtinančių, jog per visą nuomos laikotarpį atsakovė būtų mokėjusi ieškovui 492,25 Eur nuomos mokestį, byloje nėra. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad esant skirtingai šalių pozicijai nuomos mokesčio dydžio klausimu bei nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytą šalių susitarimą dėl 492,25 Eur nuomos mokesčio, tikrųjų šalių ketinimų nustatymas tik iš pasirašytų sutarčių turinio nagrinėjamoje byloje yra praktiškai neįmanomas, todėl teismas vadovavosi tarp šalių faktiškai susiklosčiusiais santykiais po sutarties sudarymo ir šiuos santykius pagrindžiančiais byloje aptartais įrodymais kaip objektyviausiai atspindinčiais tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Teismas sprendė, jog šalys susitarė dėl 57,93 Eur (200 Lt) nuomos mokesčio dydžio, t. y. tokia buvo tikroji sutarties šalių valia.

10.       Teismas sprendė, kad nuomos teisiniai santykiai tarp šalių pasibaigė atsakovei faktiškai grąžinus patalpas ir šalims pasirašius patalpų priėmimo - perdavimo aktą, t. y. 2020 m birželio 30 d, todėl darė išvadą, jog ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės nuomos mokesčio ir už 2020 m. birželio mėnesį. Remdamasis konstatuotais faktais, jog šalys susitarė dėl 57,93 Eur nuomos mokesčio dydžio, atsakovei pripažįstant patikslinto ieškinio reikalavimus dėl 57,93 Eur nuomos mokesčio už 2020 metų kovo, balandžio ir gegužės mėnesius, taip pat nustatęs, jog šalių sudaryta sutartis laikoma nutraukta nuo 2020 m. birželio 30 d., teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas dėl 1 969,40 Eur nuomos mokesčio priteisimo turi būti tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš atsakovės nesumokėtą 231,72 Eur nuomos mokestį.

11.       Teismas sprendė, jog ieškovas turi teisę į komunalinių išlaidų atlyginimą. Šios teisės nepaneigia ir tos aplinkybės, kad ieškovas byloje pateikė du mokėjimo kvitus, jog išlaidas paslaugų teikėjui pagal pateiktas sąskaitas jis apmokėjo, kadangi šių išlaidų ieškovui nemokant gera valia, paslaugų teikėjas įgis teisę į priverstinį jų atlyginimą. Tačiau ieškovo patikslintu ieškiniu reikalaujama priteisti 236,30 Eur suma mažintina atsakovės paslaugų teikėjui apmokėta 60,25 Eur suma. Atsižvelgiant į tai teismas ieškovo reikalavimą dėl komunalinių išlaidų tenkino iš dalies ir sprendė, jog ieškovui iš atsakovės priteistinos 176,05 Eur išlaidos už nesumokėtus komunalinius mokesčius.

12.       Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė atitiktų Žemės įstatyme aptariamą žemės naudotojo sąvoką, kad būtent su ja valstybė būtų sudariusi valstybinės žemės, kurioje yra atsakovės nuomota patalpa, nuomos sutartį. Apie ieškovo teisę subnuomoti valstybinę žemę ar perduoti naudotis kitiems asmenims kitokiu teisiniu pagrindu duomenų byloje taip pat nėra. Byloje taip pat nėra įrodymų, jog atsakovė nuo 2004 m. rugsėjo 30 d., t. y. momento, kai patalpos jai buvo išnuomotos, būtų nors kartą mokėjusi ieškovo nurodomą valstybinės žemės nuomos mokestį. Ieškovo žemės naudojimo teisė, tikėtina, yra atsiradusi administracinių aktų ar sandorio pagrindu, todėl jis Žemės įstatymo prasme yra valstybinio žemės sklypo naudotojas ir valstybinės žemės nuomos mokestį privalo mokėti kaip žemės naudotojas. Valstybinės žemės nuomininkas pagal CK 6.553 straipsnį turi teisę subnuomoti žemę tik gavęs nuomotojo sutikimą, o nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog ieškovas ir atsakovė būtų sudariusi valstybinio žemės sklypo subnuomos sutartį, atitinkančią įstatymų nustatytus reikalavimus, taip pat reikalavimą gauti nuomotojo sutikimą. Be to, nesant tinkamo teisinio pagrindo, kuriuo valstybinis žemės sklypas būtų perduodamas atsakovei, atsakovė apskritai neįgyja teisės naudotis valstybiniu žemės sklypu, kuri kartu lemtų ir pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

13.       Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog viena patalpa, esanti pastate (duomenys neskelbtini), buvo išnuomota atsakovei, neįrodo, kad atsakovei, vadovaujantis imperatyviosiomis teisės normomis, buvo perleista teisė į valstybinės žemės nuomą ir neeliminuoja ieškovo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso bei nepaneigia ieškovo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį valstybei. Be to, atsakovės ir ieškovo sudaryta Negyvenamų patalpų nuomos sutartis taip pat nesuteikia pagrindo kitokiai išvadai, nes sutartyje neaptariamas valstybinės žemės nuomos ar jos mokesčio klausimas, o pagal imperatyviąsias teisės aktų nuostatas žemės naudotoju laikytinas ieškovas. Atsižvelgiant į tai, įvertinęs šalių sutarties turinį, imperatyviąsias įstatymų nuostatas, byloje nesant duomenų, jog atsakovė turėjo pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį įstatymo, sandorio ar kitu pagrindu, teismas sprendė, jog ieškovo reikalavimas dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo yra nepagrįstas.

14.       Teismas iš sutarties turinio nustatė, jog aiškių sąlygų dėl to, kokios būklės patalpas atsakovė turėtų grąžinti ieškovui pasibaigus sutarčiai, sutartyje nėra. Sutartyje numatyta nuostata, jog atsakovė įsipareigoja atlikti einamąjį remontą, tačiau iš 2020 m. birželio 30 d. patalpos perdavimo – priėmimo akto, byloje pateiktų foto nuotraukų matyti, jog vidaus patalpų sienos perdažytos, tvarkingos, todėl teigti, jog atsakovė ieškovui patalpas grąžino akivaizdžiai apleistas ar netinkamos būklės, nėra pagrindo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovė patalpas visą nuomos laikotarpį eksploatavo netvarkingai. Patalpų tinkamumą naudoti po sutarties nutraukimo bei faktą, jog ieškovas po patalpų grąžinimo turėjo visas galimybes patalpas naudoti pagal paskirtį, patvirtina ir tą pačią dieną kai pasirašytas patalpų perdavimo-priėmimo aktas, t. y. 2020 m. birželio 30 d., sudaryta nauja patalpų nuomos sutartis iki 2023 m. birželio 29 d. Taigi, ieškovo nurodyti 5 008,04 Eur būsimi nuostoliai patalpų remontui bei lokalinėje sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptarti remonto darbai, negali būti įvardinami kaip patalpų pabloginimas, reiškiantis daikto vertės sumažėjimą arba daikto funkcionalumo dalies netekimą, dėl kurių tolesnis daikto naudojimas pagal paskirtį netenka savo turėtos iki pabloginimo ekonominės vertės, kadangi patalpos tą pačią dieną, kai šalys pasirašė patalpų priėmimo – perdavimo aktą, buvo išnuomotos kitam asmeniui. Byloje liudytoja apklausta A. S. nurodė, jog dabar patalpos yra išnuomotos už 300 Eur mėnesinį nuomos mokestį. Taigi, nors ieškovo patalpose nei lubos, nei fasadas ir pamatai atsakovės nebuvo remontuoti, tačiau dėl šių priežasčių ieškovo patalpos ne tik kad neprarado ekonominės vertės, tačiau priešingai, jų vertė net ir be nurodyto remonto darbų padidėjo. Kartu nėra jokio pagrindo teigti, jog daiktas, t. y. patalpos, buvo pablogintos taip, kad ieškovas nebegali jų naudoti pagal paskirtį, t. y. nuomoti.

15.       Teismas pažymėjo, kad 2020 m. birželio 30 d. priėmimo - perdavimo akto pastabose ieškovas nurodė, jog atsakovė turėjo atlikti vidaus lubų ir fasado bei pamatų remontą, tačiau jo neatliko, tuo tarpu atsakovė pastabose pažymėjo, jog patalpas priduoda tvarkingas, išdažytas, su kitais reikalavimais nesutinka. Nuostolius patalpoms, pasak ieškovo, sudaro išlaidos patalpų lubų perdažymui ir su tuo susiję darbai, fasado ir pamatų remontas bei šiukšlių išvežimas, tačiau byloje nėra duomenų, jog šiai dienai nurodytos išlaidos ieškovo yra patirtos. Priešingai, patalpos nuo 2020 m. birželio 30 d. yra išnuomotos kitam nuomininkui iki 2023 m. birželio 29 d. ir ši aplinkybė tik patvirtina, jog atsakovei grąžinus ieškovui patalpas jos buvo tinkamos tolesniam naudojimui.

16.       Teismas nurodė, kad nuomininko pareiga atlikti einamąjį remontą nereiškia, jog nuomininkas turi atnaujinti nuomotą daiktą taip, kad būtų pašalinti natūralaus nusidėvėjimo padariniai. Nuomininko pareiga atlikti einamąjį patalpų remontą kyla tuo atveju, kai daikto nusidėvėjimas nuomos metu yra nuomininko veiksmų rezultatas, o ne normalus daikto nusidėvėjimas. Byloje esantys rašytiniai duomenys, šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai nepagrindžia fakto, jog lubų perdažymas, fasado ir pamatų remontas yra kryptingas nuomininko patalpų naudojimosi rezultatas, o ne natūralus nusidėvėjimas. Ieškovas konkrečių argumentų, kaip atsakovė sugadino patalpų lubas, fasadą, pamatus, nepateikė.

17.       Teismas nurodė, kad ieškovui teko pareiga įrodyti visas atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas, o atsakovei įrodyti, kad ji tinkamai įvykdė sutartį – grąžino tinkamos kokybės patalpas. Šiuo atveju ieškovas įrodymų, pagrindžiančių aptartas civilinės atsakomybės sąlygas, nepateikė. Pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. patalpų pridavimo– priėmimo aktą matyti, jog atsakovė patalpas priėmė po kapitalinio remonto, kurių būklė labai gera, todėl teismas sprendė, jog tai reiškia, kad patalpų būklė buvo gera, tačiau vertinant patalpų būklę nuomos pabaigoje akcentavo, kad patalpos buvo nuomojamos beveik 16 metų, todėl patalpų, o ypač lauko fasado ir pamatų nusidėvėjimas, yra akivaizdus. Ieškovas nenurodė, kaip atsakovė sugadino patalpų lubas, fasadą ir pamatus ir taip pablogino grąžinamą turtą. Byloje nėra duomenų, jog dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo ieškovui grąžintos patalpos yra pablogintos, netinkamos naudoti, praradusios ekonominę vertę. Priešingai, kaip jau minėta, jos yra toliau nuomojamos neatlikus nei patalpų lubų, nei fasado ir pamatų remonto.

18.       Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog lokalinėje sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptarti galimi remonto darbai yra atsakovės patalpų pabloginimo rezultatas, reiškiantis daikto vertės sumažėjimą arba daikto funkcionalumo dalies netekimą, dėl kurių tolesnis daikto naudojimas pagal paskirtį netenka savo turėtos iki pabloginimo ekonominės vertės. Taip pat ieškovas neįrodė, jog atsakovė patalpas grąžino ne tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą arba sutartyje sulygtos būklės, atsakovės neteisėtų veiksmų, kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neįrodė, kokiu būdu/kokiais veiksmais atsakovė sugadino patalpos lubas, fasadą, laiptus. Neįrodžius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, nėra teisinio pagrindo analizuoti kitų atsakomybės sąlygų. Atsižvelgiant į tai teismas konstatavo, jog byloje nėra teisinio pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti sutartinę civilinę atsakomybę, taip pat nenustatyta, jog atsakovės ieškovui grąžintos patalpos buvo pablogintos ar grąžintos ne tokios būklės, kokios atsakovė jas gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą arba sutartyje sulygtos būklės.

19.       Teismas nurodė, kad delspinigiai, remiantis sutarties 2.2. punktu, šiuo atveju už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2020 m. kovo mėnesio iki 2020 m. birželio mėnesio, sudarytų 64,30 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

20.       Apeliaciniu skundu ieškovas P. S. prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės  19 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą, kuriuo be jau teismo priteistų sumų papildomai ieškovui iš atsakovės B. M. įmonės priteisti 1 738 Eur nuomos mokesčio už patalpų nuomą, 321,60 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, 5 008,04 Eur einamojo remonto būsimų išlaidų, 120 Eur už lokalinės sąmatos sudarymą, 186 Eur delspinigių; priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 178 Eur žyminio mokesčio, 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų pirmoje instancijoje, ir 166 Eur žyminio bei 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

20.1.                      Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą. Tai, kad įstatymas suteikia teisę teisėjui pagal savo vidinį įsitikinimą vertinti įrodymus ir pagal tai daryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar jo nebuvimą, nereiškia, kad teisėjui suteikta teisė kaip vertintojui savivaliauti ir savaip iškraipyti faktines aplinkybes, kurios yra įtvirtintos šalių pasirašytose Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse, kur aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta šalių sutarta patalpų nuomos kaina, kuri šiuo atveju yra ne 57,93 Eur (200 Lt), bet 492,35 Eur (1 700 Lt). CPK 197 straipsnis numato, kad rašytiniai įrodymai turi prima facie įrodomąją galią prieš kitus įrodymus, toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip laisvo įrodymų vertinimo ribojimas.

20.2.                      Atsakovė pasirašytos Negyvenamosios patalpų nuomos sutarties (papildomos) nenutraukė, jos neprašė pripažinti negaliojančia. Ta faktinė aplinkybė, kad atsakovė, mokėdama ieškovui nuomos mokestį, išrašydavo kasos išlaidų orderį tik mažesnei sumai – 57,93 Eur, nereiškia, kad šalys buvo nutraukusios papildomos sutarties galiojimą ir ieškovas, kaip nuomotojas, yra praradęs teisę reikalauti pagal šią galiojančią sutartį sumokėti 1 500 Lt (492,35 Eur) dydžio nuomos mokestį. Kadangi atsakovė, kaip juridinis asmuo, netinkamai vedė buhalterinę apskaitą, išrašydavo kasos dokumentus mažesnei sumai, atsakovė yra nesąžininga neišduodama kasos išlaidų dokumento visai sumai. Tą įrodo 2021 m. kovo 18 d. Šiaulių apskrities VMI atsakymas į 2021 m. kovo 9 d. prašymą, iš kurio matyti, kad gyventojų mokestis buvo mokamas skirtingo dydžio, o nuo 2016 metų gyventojų pajamų mokestis visiškai nebuvo mokamas. Ieškovas šiuo atveju negali būti laikomas nesąžiningu.

20.3.                      Kadangi atsakovė nepareiškė teismui reikalavimo dėl sprendime nurodyto šalių papildomo susitarimo negaliojimo, teismas šią abiejų šalių suderintą ir pasirašytą 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamosios patalpų nuomos sutartį privalėjo laikyti galiojančia ir sukuriančia pareigą atsakovei mokėti šioje sutartyje nustatytą nuomos mokestį.

20.4.                      Atsakovė, nesutikdama su sutartyje nustatytu nuomos mokesčio dydžiu, turėjo kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčiui nustatyti (CK 6.487 straipsnio 2 dalis), tačiau atsakovė tokio prašymo nepateikė, o teismas, nesant nei vienos šalies prašymo, negalėjo pats savo nuožiūra aiškinti nuomos mokesčio dydį.

20.5.                      Teismas, spręsdamas klausimą dėl žemės mokesčio priteisimo, privalėjo vadovautis šalių pasirašyta 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi ir papildoma sutartimi bei jos sąlygomis (Sutarčių 2.3 p.). Kadangi nuomos patalpos užima 0,0025 ha valstybinės žemės plotą, nuo kuriuo yra paskaičiuotas mokėtinas valstybinės žemės nuomos mokestis, tai akivaizdu, kad šis mokėtinas valstybinės žemės nuomos mokestis yra susijęs su nuomojamų patalpų eksploatacija ir kurį ieškovas, kaip patalpų savininkas, privalo sumokėti. Nemokant valstybinės žemės nuomos mokesčio, kurį privalo mokėti patalpų savininkas, patalpų naudojimas yra negalimas. Tai, kad anksčiau valstybinės žemės nuomos mokestis nebuvo mokamas, o ieškovas jo nereikalavo mokėti, nereiškia, kad šio mokesčio nuomininkas neturi mokėti nuo to momento, kai pareiga sumokėti žemės nuomos mokestį atsirado. Atsakovė pagal pasirašytą 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį įsipareigojo mokėti visus mokesčius, tai reiškia, kad jai atsirado ir pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

20.6.                      Teismas, atmesdamas reikalavimą dėl 5008,04 Eur einamojo remonto būsimų išlaidų atlyginimo, aiškino ir taikė ne tas materialines teisės normas. Pareikštu ieškiniu ieškovas reikalavo priteisti ne patalpų natūralaus nusidėvėjimo būsimas išlaidas, bet einamojo remonto būsimas išlaidas, kurias atsakovė įsipareigojo atlyginti pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 2.5 punktą, pagal kurį atsakovė buvo įsipareigojusi atlikti einamąjį remontą savo lėšomis, ir kurio neatliko 16 metų. Ieškovas su atsakove susitarė, kad „pasibaigus sutarties terminui ar nutraukus sutartį pirmą laiko galimas atsiskaitymas pinigais įvertinus remonto išlaidų dydį (2.5. punktas)“. Taigi, atsakovė pagal sutartį įsipareigojo nepriklausomai nuo patalpų normalaus nusidėvėjimo būklės savo lėšomis nors kartą per patalpų nuomos laikotarpį atlikti einamąjį remontą, o jeigu sutartis yra nutraukiama anksčiau laiko, įsipareigojo atsiskaityti pinigais įvertinus remonto išlaidų dydį (CK 6.61 straipsnis).

20.7.                      Patalpos atsakovei pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. perdavimo aktą ir valstybinės komisijos 2004 m. spalio 1 d. priėmimo aktą buvo perduotos labai geros būklės ir atitiko visas sanitarines normas, o atsakovei atlaisvinus patalpas, nuėmus reklaminį stendą, ant fasadinės sienos liko juodos dėmės, o patalpų lubos subraižytos atsakovei montuojant ir demontuojant lentynas, t. y. dėl atsakovės kaltės, ir negalima to laikyti normaliu nusidėvėjimu. CK 4.168 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamą daiktą ir jį remontuoti. Kad patalpos buvo grąžintos netvarkingos, be atlikto einamojo remonto, matyti iš į bylą pateiktų fotonuotraukų.

20.8.                      Išlaidos, numatytos lokalinėje sąmatoje, apskaičiuotos pagal SISTELOS programą, yra realios ir tikėtinos, pagrįstos objektyviais duomenimis ir skaičiavimais, o atsakovė nepateikė objektyvių įrodymų, kurie paneigtų pateiktą paskaičiavimą. Kadangi atsakovė pagal sutartį buvo įsipareigojusi atlyginti einamojo remonto būsimas išlaidas, o atsakovei nutraukus sutartį ir jų neatlyginus, teismas negalėjo netenkinti šio reikalavimo ir jų nepriteisti iš atsakovės.

20.9.                      Teismo argumentas, kad patalpų ekonominė vertė netgi padidėjo, nes patalpos yra išnuomos už didesnę kainą, negu ieškovas nuomojo atsakovei, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas, nes pirmiausia patalpos atsakovei buvo išnuomotos brangiau, o antra, kadangi einamasis patalpų remontas nebuvo atliktas, tai naujam patalpų nuomininkui patalpų nuomos mokestį teko sumažinti iki 300 Eur. Tai rodo, kad teismas, šiuo atveju nagrinėdamas ginčą, nebuvo nešališkas ieškovo atžvilgiu (CPK 66, 69 straipsniai), ir negalima laikyti, kad teismas teisingai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą.

21.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė B. M. įmonė pašo atmesti apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

21.1.       Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, dėl sutarties sudarymo aplinkybių atsakovei galimai siekiant nesąžiningų ar neteisėtų tikslų įrodyti nepakanka ieškovo žmonos liudytojos A. S. pateiktų paaiškinimų, o kiti įrodymai ieškovo atstovo paaiškinimams patvirtinti byloje nepateikti. Nuomos sutarties 2.1 punkte nurodytas 1 500 litų per mėnesį nuomos mokestis atsakovei nebuvo žinomas ir per visą nuomos sutarties laikotarpį tarp šalių pagal nurodytą sutartį nebuvo susiklostę faktiniai santykiai. Pats ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme negalėjo nuosekliai paaiškinti šios nuomos sutarties sudarymo aplinkybių ir motyvų. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytą šalių susitarimą dėl 492,25 Eur nuomos per mėnesį. Atsižvelgiant į tai teismas pagrįstai vadovavosi tarp šalių faktiškai susiklosčiusiais santykiais po sutarties sudarymo ir šiuos santykius pagrindžiančiais byloje aptartais įrodymais kaip objektyviausiai atspindinčiais tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio.

21.2.       Atsakovei buvo perduota naudotis pagal nuomos sutartį tik negyvenamoji patalpa daugiabučiame name. Atsakovei tapo žinoma, kad ieškovas moka žemės mokestį už žemės sklypą tik gavus ieškinį. Per visą negyvenamosios patalpos nuomos laikotarpį ieškovas nekėlė klausimo dėl žemės mokesčio mokėjimo, nors ieškinyje prašė priteisti žemės mokestį už 2014-2019 metų laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad viena patalpa buvo išnuomota atsakovei, neįrodo, jog atsakovei, vadovaujantis imperatyviosiomis teisės normomis, buvo perleista teisė į valstybinės žemės nuomą, ir neeliminuoja ieškovo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso bei nepaneigia ieškovo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį valstybei.

21.3.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nuomininko pareiga atlikti einamąjį patalpų remontą kyla tuo atveju, kai daikto nusidėvėjimas nuomos metu yra nuomininko veiksmų rezultatas, o ne normalus daikto nusidėvėjimas. Šioje byloje ieškovas pateikė tik lokalinę samatą, kurioje nurodyti 5 008,04 Eur nuostoliai patalpų remontui, tačiau ši samąta nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad patalpos pablogintos ar sumažėjo jų vertė, jos neteko funkcionalumo. Priešingai, kaip ir nustatė pirmosios instancijos teismas, patalpos nuo 2020 m. birželio 30 d. yra išnuomotos kitam nuomininkui iki 2023 m. birželio 29 d., nors patalpose nei lubos, nei fasadas ir pamatai nebuvo remontuoti. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad atsakovė sugadino patalpų lubas, fasadą ir pamatus ir taip pablogino grąžinamą turtą.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

22.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl nuomos mokesčio dydžio ir atsakovės pareigos mokėti papildomoje sutartyje nurodytą nuomos mokestį

23.       Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą. Tai, kad įstatymas suteikia teisę teisėjui pagal savo vidinį įsitikinimą vertinti įrodymus ir pagal tai daryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar jo nebuvimą, nereiškia, kad teisėjui suteikta teisė savivaliauti ir savaip iškraipyti faktines aplinkybes, kurios yra įtvirtintos šalių pasirašytose Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse, kur aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta šalių sutarta patalpų nuomos kaina, kuri šiuo atveju yra ne 57,93 Eur (200 Lt), bet 492,35 Eur (1 700 Lt).

24.       Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Dėl to atvejai, kai šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, savaime neleidžia daryti išvados, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010; kt.).

25.       Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuomos mokesčio dydžio, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia savo teiginių. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis byloje esančių įrodymų visetu. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio argumentus, teismo nebuvo įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, vertino tiek ieškovo, tiek atsakovės teikiamą poziciją bei įrodymus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, motyvuotai pasisakė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitais – ne. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, nėra pagrindas pripažinti skundžiamą teismo sprendimą neteisėtą ir nepagrįstą.

26.       Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl nuomos mokesčio dydžio, išsamiai ištyrė ir įvertino 2004 m. rugsėjo 30 d. šalių sudarytą Negyvenamų patalpų nuomos sutarties bei tos pačios dienos šalių sudaryto Papildomo susitarimo nuostatas, šių sutarčių sudarymo aplinkybes. Teismas nustatė, kad 2004 m. rugsėjo 30 d. šalys sudarė Negyvenamų patalpų nuomos sutartį, kuria ieškovas išnuomojo atsakovei patalpas už 57,93 Eur (200 Lt) mėnesinį nuomos mokestį (sutarties 2.1. punktas). 2004 m. rugsėjo 30 d. ieškovas ir atsakovė taip pat sudarė Negyvenamųjų patalpų numos sutartį (papildomą), kuria susitarė dėl tų pačių patalpų nuomos. Visi papildomos sutarties punktai yra identiški aukščiau aptartai sutarčiai, išskyrus 2.1. punktą. Papildomos sutarties 2.1. punktu šalys susitarė, jog už nuomojamas patalpas atsakovė (nuomininkas) įsipareigoja mokėti 434,43 Eur (1 500 Lt) nuomos mokestį.

27.       Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo konstatuotas faktines aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apelianto apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas iškraipė faktines aplinkybes, kurios yra įtvirtintos šalių pasirašytose Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse.

28.       Apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuomos mokesčio dydžio, turėjo remtis tik Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyse nurodyta nuomos mokesčio kaina, nes rašytiniai įrodymai turi prima facie įrodomąją galią prieš kitus įrodymus. Teisėjų kolegija, atmesdama šį apeliacinio skundo argumentą, pažymi, kad tik dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią,  t. y. jie laikomi prima facie įrodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Taigi, kilus ginčui, nuomos sutartys vertintinos tik kaip rašytiniai, bet ne oficialieji prima facie įrodymai. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Kartu pažymėtina, jog rašytiniai įrodymai turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Tai reiškia, kad rašytinių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą.

29.       2004 m. rugsėjo 30 d. šalių pasirašytos Negyvenamosios patalpų nuomos sutarties 3.3. punkte numatyta, kad sutartis laikoma nutraukta nuo patalpų perdavimo–priėmimo akto pasirašymo datos. Ta pati nuostata įtvirtinta ir 2004 m. rugsėjo 30 d. šalių pasirašytoje papildomoje Negyvenamosios patalpų nuomos sutartyje (Sutarties 3.3. punktas). Taigi, šalims pasirašius 2020 m. birželio 30 d. patalpos perdavimo – priėmimo aktą, laikoma, kad abi sutartys buvo nutrauktos. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė 2004 m. rugsėjo 30 d. pasirašytos Negyvenamosios patalpų nuomos sutarties (papildomos) nenutraukė, jos neprašė pripažinti negaliojančia, todėl pirmosios instancijos teismas šią abiejų šalių suderintą ir pasirašytą sutartį privalėjo laikyti galiojančia, atmetami kaip nepagrįsti.

30.       Nutraukus sutartį, iki nutraukimo atsiradusių šalių teisių ir pareigų teisėtumas nepaneigiamas, nutraukta sutartis negalioja nuo nutraukimo momento, iki sutarties nutraukimo kilusios teisinės pasekmės nepaneigiamos, šalys atleidžiamos nuo tolesnio sutarties vykdymo, tačiau neatleidžiamos nuo prievolių viena kitai, kilusių iš sutarties iki jos nutraukimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.221 straipsnis).         Kartu pripažįstama, kad tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis bendrųjų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdymo (lot. pacta sunt servanda) principo išlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009; kt.).

31.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-611/2018); teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010).

32.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių paaiškinimai dėl nuomos mokesčio dydžio yra prieštaringi, atsakovė įrodinėjo, jog mokėtinas nuomos mokestis už nuomojamas patalpas kas mėnesį sudarė 57,93 Eur (200 Lt), t. y. šalys savo tarpusavio įsipareigojimus numatė būtent šį nuomos mokestį reglamentuojančioje sutartyje, o ieškovas teigė, jog tarp šalių buvo sudarytos dvi sutartys, nuomos mokestis buvo padalintas į dvi dalis, ir pagal abi sutartis sudaro 492,25 Eur sumą. Todėl, esant ginčui, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, dėl kokio mokesčio dydžio šalys iš esmės buvo susitariusios, neturėjo pagrindo vadovautis tik šalių sudarytomis rašytinėmis nuomos sutartimis ir vertinti jas kaip objektyviausiai atspindinčias tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Kaip nustatyta iš skundžiamo sprendimo turinio, spręsdamas klausimą dėl nuomos mokesčio dydžio, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi šalių paaiškinimais, atsakovės į bylą pateiktais kasos išlaidų orderiais, liudytojos (pas atsakovę dirbusios pardavėjos) T. J. paaiškinimais, liudytojos A. S. (ieškovo žmonos) paaiškinimais, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2021 m. kovo 18 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2021 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė mokėjo ieškovui 57,93 Eur nuomos mokestį, ieškovas su šiuo mokesčiu sutiko pasirašydamas atsakovės pateiktus kasos išlaidų orderius ir jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog per visą nuomos laikotarpį atsakovė būtų mokėjusi ieškovui 492,25 Eur nuomos mokestį, byloje nėra. Įvertinus nurodytą, teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai, jų vertinimas, faktiniai šalių veiksmai po sutarties sudarymo leidžia spręsti, jog šalys susitarė dėl 57,93 Eur (200 Lt) nuomos mokesčio dydžio, t. y. tokia buvo tikroji sutarties šalių valia. Apeliantas apeliacinio skundo argumentais šios išvados nepaneigė.

33.       Apeliantas nurodo, jog aplinkybė, kad atsakovė, mokėdama ieškovui nuomos mokestį, išrašydavo mokėjimo dokumentą (kasos išlaidų orderį) tik mažesnei sumai - 57,93 Eur, nereiškia, jog šalys buvo nutraukusios papildomos sutarties galiojimą. Apelianto įsitikinimu, atsakovė buvo nesąžininga neišduodama kasos išlaidų dokumento visai sumai, netinkamai vedė buhalterinę apskaitą. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais apeliacinio skundo argumentais, atkreipia dėmesį, kad byloje apeliantas net neįrodinėjo, jog papildomoje sutartyje nustatytas 434,43 Eur (1 500 Lt) nuomos mokestis faktiškai atsakovės ieškovui buvo mokamas jo nefiksuojant jokiais rašytiniais įrodymais. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybių, jog dvi sutartys buvo pasirašytos atsakovės iniciatyva, siekiant ieškovo nurodomų atsakovės galimai nesąžiningų tikslų, susijusių su Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimu, byloje nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai, o liudytojos A. S. parodymai yra nepakankami. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės nesąžiningumo nepatvirtina ieškovo į bylą pateiktas 2021 m. kovo 18 d. Šiaulių apskrities Valstybinės mokesčio inspekcijos atsakymas į ieškovo 2021 m. kovo 9 d. prašymą dėl informacijos pateikimo. Iš šio rašto turinio nustatyta, kad jame nurodyta informacija apie atsakovės Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktus duomenis apie pajamas ir pajamų mokestį už nekilnojamojo daikto nuomą, tačiau ši informacija niekaip nepagrindžia apelianto nurodytų aplinkybių, kad dvi sutartys buvo pasirašytos atsakovės iniciatyva siekiant nesąžiningų tikslų, susijusių su Gyventojų pajamų mokesčio mokėjimu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į pačio ieškovo galimą nesąžiningumą, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, jog visą nuomos sutarčių vykdymo laikotarpį ieškovo aiškintinas atsakovės dviejų sutarčių sudarymo tikslas ieškovui buvo žinomas ir jis tokį tikslą ne tik toleravo, bet ir su juo sutiko. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tokiu atveju susidarytų faktinė situacija, kai dviejų sutarčių sudarymas buvo nulemtas tiek atsakovės, tiek ir paties ieškovo nesąžiningų veiksmų. Pagal bendrąjį teisės principą ex iniuria ius non oritur (iš lot. iš neteisės teisė nekyla), subjektinė teisė negali atsirasti iš teisės pažeidimo, todėl akivaizdu, kad ieškovas turėtų prisiimti iš to kilusius padarinius ir riziką.

34.       Apeliantas nurodo, kad atsakovė, nesutikdama su sutartyje nustatytu nuomos mokesčio dydžiu, turėjo kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčiui nustatyti (CK 6.487 straipsnio 2 dalis), tačiau atsakovė tokio prašymo nepateikė, o teismas, nesant nei vienos šalies prašymo, negalėjo pats savo nuožiūra aiškinti nuomos mokesčio dydį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, jog CK 6.487 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu sutartyje nenustatytas konkretus mokesčio dydis ar jo apskaičiavimo metodika, tai abi sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčio dydžiui nustatyti. Nagrinėjamu atveju papildomoje sutartyje yra įtvirtintas konkretus nuomos mokesčio dydis, be to, atsakovė neginčijo, kad šioje sutartyje numatytas nuomos mokestis neatitinka rinkos kainų, todėl atsakovė neturėjo pareigos prašyti teismo paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčio dydžiui nustatyti.

Dėl valstybės žemės nuomos mokesčio priteisimo

35.       Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl žemės mokesčio pritesimo, privalėjo vadovautis šalių pasirašyta 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi ir papildoma sutartimi bei jos sąlygomis (Sutarčių 2.3 p.). Tai, kad anksčiau valstybinės žemės nuomos mokestis nebuvo mokamas, o ieškovas jo nereikalavo mokėti, nereiškia, jog šio mokesčio nuomininkas neturi mokėti nuo to momento, kai pareiga sumokėti žemės nuomos mokestį atsirado.

36.       Tiek sutarties, tiek papildomos sutarties 2.3. punkte įtvirtinta, kad atsakovė (nuomininkė) įsipareigoja laiku sumokėti visus mokesčius, susijusius su nuomojamų patalpų eksploatacija (komunalinius patarnavimus, vandenį, elektrą, teritorijos valymą, telefoną, apsaugos paslaugas ir kt.). Taigi, iš sutarties nuostatų nustatyta, jog šalys buvo susitarusios ne dėl bet kokių mokesčių, o mokesčių, susijusių su nuomojamų patalpų eksploatacija. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje sprendimą, turėjo vadovauti minėtomis Sutarčių 2.3. punkto nuostatomis.

37.       Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš 2004 m. rugsėjo 30 d. sudarytos negyvenamų patalpų sutarties nuostatų matyti, jog šalių sutartimi teisė į valstybinę žemės sklypo nuomą bei valstybinės žemės nuomos mokestis neaptarti. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar atsakovė turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį, vadovavosi Žemės įstatymo nuostatomis bei CK nuostatomis. Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad šalių sudarytoje sutartyje neaptariamas valstybinės žemės nuomos ar jos mokesčio klausimas, o ta aplinkybė, jog viena patalpa buvo išnuomota atsakovei, neįrodo, kad atsakovei, vadovaujantis imperatyviosiomis teisės normomis, buvo perleista teisė į valstybinės žemės nuomą ir neeliminuoja ieškovo, kaip žemės sklypo naudotojo, statuso bei nepaneigia ieškovo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį valstybei. Todėl esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Dėl atsakovės civilinės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo

38.       Apeliantas nurodo, kad pareikštu ieškiniu jis reikalavo priteisti ne patalpų natūralaus nusidėvėjimo būsimas išlaidas, bet einamojo remonto būsimas išlaidas – 5 008,04 Eur (ir 120 Eur už lokalinės sąmatos sudarymą), kurias atsakovė įsipareigojo atlyginti pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 2.5 punktą. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, savo argumentams pagrįsti apeliantas cituoja CK 6.61 straipsnio ir CK 4.168 straipsnio 2 dalies nuostatas. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kurie grindžiami detaliai ir išsamiai ištirtų įrodymų visuma, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei byloje esančių duomenų visetą, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, yra atmestini kaip nepagrįsti.

39.       CK 6.61 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius. Šiais atvejais kreditorius turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti, kad skolininkas avansu sumokėtų darbui atlikti reikalingas sumas. Pažymėtina, kad šio straipsnio nuostatos negali būti taikomos ginčo atveju, kadangi nuomos sutartis yra nutraukta ir tarp šalių 2020 m. birželio 30 d. pasirašytas patalpų perdavimo - priėmimo aktas, juolab, kad apeliantas prašo priteisti ne faktiškai patirtas, o būsimas remonto išlaidas.

40.       CK 4.168 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nuomininkas savo lėšomis privalo išlaikyti išnuomotą nekilnojamąjį daiktą ir jį remontuoti. Nuomos sutarties 2.5. punktu atsakovė įsipareigojo patalpas eksploatuoti tvarkingai, einamąjį remontą atlikti savo lėšomis, o kapitalinį suderinus su savininku savininko lėšomis. Pasibaigus sutarties terminui ar nutraukus sutartį pirma laiko, galimas atsiskaitymas pinigais įvertinus remonto išlaidų dydį (Sutarties 2.5. punktas). Pasibaigus sutarties terminui arba ją nutraukus, atsakovė įsipareigojo patalpas priduoti pagal perdavimo–priėmimo aktą (Sutarties 2.6. punktas). Taigi, esant šalių pasirašytam 2020 m. birželio 30 d. patalpos perdavimo – priėmimo aktui,  kurio pastabose ieškovas nurodė, jog atsakovė turėjo atlikti vidaus lubų ir fasado bei pamatų remontą, tačiau jo neatliko, o atsakovė pastabose pažymėjo, jog patalpas priduoda tvarkingas, išdažytas, su kitais reikalavimais nesutinka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės atsakomybės už netinkamos būklės patalpų grąžinimą (CK 6.499–6.500 straipsniai), atsiradusios žalos – turto sugadinimo, t. y. dėl civilinės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo (CK 6.245–6.249 straipsniai). Kartu pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad sprendžiant, kokios būklės daiktas nuomotojui turi būti grąžinamas pasibaigus nuomos sutarčiai, turi būti analizuojamos nuomos sutarties nuostatos, o jeigu nuomos sutartyje grąžintino daikto būklė neaptarta, taikytinos CK nustatytos taisyklės.

41.       Apeliantas nurodo, kad patalpos atsakovei pagal 2004 m. rugsėjo 30 d. perdavimo aktą ir valstybinės komisijos 2004 m. spalio 1 d. priėmimo aktą buvo perduotos labai geros būklės ir atitiko visas sanitarines normas, o atsakovei atlaisvinus patalpas, atsakovei nuėmus reklaminį stendą, ant fasadinės sienos liko juodos dėmės, o patalpų lubos subraižytos atsakovei montuojant ir demontuojant lentynas, t. y. dėl atsakovės kaltės, ir negalima tai laikyti normaliu nusidėvėjimu. Kad patalpos buvo grąžintos netvarkingos, pasak apelianto, be atlikto einamojo remonto, matyti iš į bylą pateiktų fotonuotraukų.

42.       CK 6.499 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, esminė aplinkybė, kurią reikia nustatyti sprendžiant dėl tinkamo pareigos grąžinti daiktą nuomotojui įvykdymo, yra ta, ar nuomotojas, nutraukus nuomos sutartį, turi galimybę naudotis ir laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu savo nuožiūra ir pagal jo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011). CK 6.500 straipsnyje nustatyta: jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Įstatyme įvardytas išsinuomoto daikto pabloginimas reiškia daikto vertės sumažėjimą arba daikto funkcionalumo dalies netekimą, dėl kurių tolesnis daikto naudojimas pagal paskirtį netenka savo turėtos iki pabloginimo ekonominės vertės. Jeigu daikto būklė pablogėja dėl jo natūralaus susidėvėjimo arba dėl jo normalaus naudojimo laikantis nuomos sutarties sąlygų, tai tokiais atvejais nuomininkas neprivalo atlyginti atsiradusių nuostolių nuomotojui, nebent sutartyje būtų nustatyta kitaip (CK 6.499 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2007; 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad žala (nuostoliai) civilinės atsakomybės atveju gali būti turto sugadinimas. Ją patvirtina turtui pataisyti reikalingos lėšos, kurios gali būti išlaidos, jeigu remontas jau atliktas, arba būsimo remonto išlaidos (sąnaudos), jeigu remontas dar neatliktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).

43.       Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aiškių sąlygų dėl to, kokios būklės patalpas atsakovė turėtų grąžinti ieškovui pasibaigus sutarčiai, sutartyje nėra. Sutartyje tik numatyta nuostata, jog atsakovė įsipareigoja atlikti einamąjį remontą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nepaisant to, jog nuomininkė sutartimi buvo įsipareigojusi atlikti einamąjį remontą, konkrečiai, kaip turėtų atrodyti toks remontas ir ką jis turėtų apimti, nuomininkė (atsakovė) ir nuomotojas (ieškovas) nebuvo sutarę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, einamasis remontas yra toks, kurio metu tvarkomi, remontuojami patalpų naudojimo metu atsiradę trūkumai, nulemti būtent nuomininko naudojimusi patalpomis, tačiau tai nereiškia, jog turi būti privalomai dažomos lubos, remontuojamas fasadas ir pamatai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė patalpas visą nuomos laikotarpį eksploatavo netvarkingai. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2020 m. birželio 30 d. patalpos perdavimo – priėmimo aktą, byloje pateiktas fotonuotraukas konstatavo, kad vidaus patalpų sienos perdažytos, tvarkingos, todėl teigti, jog atsakovė ieškovui patalpas grąžino akivaizdžiai apleistas ar netinkamos būklės, nėra pagrindo. Kartu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad patalpų tinkamumą naudoti po sutarties nutraukimo bei faktą, jog ieškovas po patalpų grąžinimo turėjo visas galimybes patalpas naudoti pagal paskirtį, patvirtina 2020 m. birželio 30 d. sudaryta nauja patalpų nuomos sutartis iki 2023 m. birželio 29 d. Kaip jau minėta šios nutarties 25 punkte, apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Taigi, apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl nuostolių atlyginimo, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, tačiau nepagrindžia savo teiginių.

44.       Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo atveju, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, ieškovas privalo įrodyti sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtus veiksmus), dėl to patirtus nuostolius bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir sutarties neįvykdymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios bylos proceso metu ieškovas neįrodinėjo, kokius neteisėtus veiksmus, išskyrus apelianto įsitikinimu, sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą – atlikti einamąjį remontą (lubų perdažymas, fasado ir pamatų remontas), atliko nuomininkė, ir kokie tokiais neteisėtais veiksmais nuomojamų patalpų apgadinimai buvo padaryti. Teisėjų kolegija kartu pažymi, kad byloje ieškovas, įrodinėdamas savo ieškinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo (einamojo remonto būsimų išlaidų priteisimo) pagrįstumą, neprašė teismo skirti ekspertizės siekiu nustatyti, kurie iš jo lokalinėje sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų remonto darbų, skirtų ieškovo nurodytų patalpų defektams (fasadinės sienos juoda dėmės, nubraižytos lubos ir kt.) panaikinti, yra eksploatacinės kilmės, o kurie priskirtini normaliam (normatyviniam) nusidėvėjimui. Taigi, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą šioje dalyje, rėmėsi byloje esančių įrodymų visuma. Įvertinusi apelianto apeliacinio skundo argumentus bei atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas neįrodė, kad lokalinėje sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) aptarti galimi remonto darbai (5 008,04 Eur sumos) yra atsakovės patalpų pabloginimo rezultatas, reiškiantis daikto vertės sumažėjimą arba daikto funkcionalumo dalies netekimą, dėl kurių tolesnis daikto naudojimas pagal paskirtį netenka savo turėtos iki pabloginimo ekonominės vertės. Taip pat ieškovas neįrodė, jog atsakovė patalpas grąžino ne tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą arba sutartyje sulygtos būklės. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad natūralus nusidėvėjimas patalpų, kurios buvo naudojamos (nuomojamos) 16 metų, pačiam nuomotojui per šį laikotarpį nedarant jokio patalpų remonto, negali būti paneigtas ir toks nusidėvėjimas negali būti pripažintas patalpų pabloginimu. Dar daugiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pats ieškovas neatsakingai kontroliavo patalpų nuomą, nestebėjo patalpų būklės, nes byloje nėra duomenų, kad per 16 metų nuomos laikotarpį būti reiškęs atsakovei pretenzijas dėl einamojo remonto atlikimo, todėl darytina išvada, kad iš dalies pats ieškovas savo pasyvumu prisidėjo prie padidėjusio natūralaus patalpų nusidėvėjimo. Taigi, minėtų aplinkybių visuma leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų kaip sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2019 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019, 33 punktas).

45.       Apeliantas nurodo, kad teismo argumentas, jog patalpų ekonominė vertė netgi padidėjo, nes patalpos yra išnuomos už didesnę kainą nei ieškovas nuomojo atsakovei, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas, nes pirmiausia patalpos atsakovei buvo išnuomotos brangiau, o antra, kadangi einamasis patalpų remontas nebuvo atliktas, tai naujam patalpų nuomininkui patalpų nuomos mokestį teko sumažinti iki 300 Eur. Apelianto įsitikinimu, tai rodo, kad teismas, šiuo atveju nagrinėdamas ginčą, nebuvo nešališkas ieškovo atžvilgiu ir negalima laikyti, kad teismas teisingai ir objektyviai išnagrinėjo šią bylą. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Visų antra, atkreiptinas dėmesys, kad asmens teisė, jog jo ginčą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas – tai viena iš tinkamo teismo proceso garantijų. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, teisingo bylos išnagrinėjimo ir pasitikėjimo teismu sąlyga (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą). Tai, kad asmuo nesutinka su teismo priimtais procesiniais sprendimais, nepritaria teismo išvadoms ar tam tikrų aplinkybių vertinimui, nesudaro pagrindo išvadai, jog teismas buvo šališkas. Kadangi apeliantas nepateikė konkrečių, pagrįstų įrodymų, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, darytina išvada, kad apeliantas nepaneigė preziumuojamo teismo teisėjo nešališkumo principo.

Dėl procesinės bylos baigties

46.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas vertina, jog kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

47.       Remdamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti nėra pagrindo. Apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48.       Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė apeliacinėje instancijoje prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos atsakovei nepriteisiamos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                                                                                     Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                                                                                                                          Lina Muchtarovienė

            Vilija Valantienė