Civilinė byla Nr. e2A-549-467/2019
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1.; 2.6.20.4..; 2.6.8.8. (s)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Andzejevski“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SIA Nafta LV ieškinį atsakovui UAB „Andzejevski“ dėl skolos, netesybų ir procesinių palūkanų priteisimo
.
Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas SIA Nafta LV (pradinis ieškovas - SIA Enartec Latvija) 2016 m. spalio 24 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Andzejevski“, kurį patikslino, ir prašė priteisti iš atsakovo 20 296,56 EUR skolos, 18 266,90 EUR sutartinių delspinigių, 1 441,33 EUR palūkanų nuo 2014-08-19 iki kreipimosi į teismą dienos ir 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas pardavė atsakovui šalto spaudimo rapsų aliejų pagal 2014-03-19 sąskaitą faktūrą (invoice) Nr. 140206 ir CMR važtaraštį Nr. LV-14052 sumai 18 785,28 EUR; 2014-03-20 sąskaitą faktūrą (invoice) Nr. 140208 ir CMR važtaraštį Nr. LV-14053 sumai 19 142,50 EUR ir 2014-03-21 išdavimo dokumentus Nr. WZ 0043/ES/2014. Paaiškino, kad sąskaitos turėjo būti apmokėtos išankstiniu apmokėjimu, tačiau ieškovas ir atsakovas bendradarbiavo nuo 2014 metų, o atsakovas ne visada mokėjo reguliariai, todėl šalys ir toliau palaikė prekybinius ryšius.
3. 2016 m. pradžioje, suderinus patiektų prekių ir atsiskaitymų už parduotas prekes likučių sumas, paaiškėjo, kad atsakovas UAB „Andzejevski“ už parduotas prekes atsiskaitė iš dalies ir liko skolingas 20 420,86 EUR. Ieškovas 2015 m. vasario 2 d. pateikė pretenziją atsakovui atsiskaityti už parduotas prekes, tačiau atsakovas į pretenziją nereagavo ir CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nustatytais terminais skolos nesumokėjo.
4. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutiko ir prašė taikyti ieškinio senatį, atmetant ieškovo ieškinį kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2013 m. spalio mėn.-2014 m. vasario mėn. laikotarpiu UAB ECOBI LT, bendradarbiaudama su ieškovu, tarpininkavo vykdant šalto spaudimo rapsų aliejaus prekybą Lenkijos Respublikoje. Nuo 2014 m. vasario mėnesio UAB ECOBI LT santykiuose su ieškovu pakeitė bei minėtos įmonės veiklą pagal tą patį verslo modelį tęsė atsakovas (abiejų įmonių - UAB ,,Andzejevski“ ir UAB ECOBI LT vadovu yra Rafal Andzejevski).
5. Atsakovas paaiškino, kad pats faktiškai produkcijos nepirko, o tarpininkaudavo parduodant produkciją – rasdavo pirkėjus, derindavo su jais sąlygas, visą informaciją perduodavo ieškovui jam suprantama rusų kalba. Buvo sutarta, kad produkcija pirkėjams bus perduota tada, kai produkcijos kokybė yra patikrinama ir už ją visiškai atsiskaitoma. Tačiau ieškovas nesutiko Lenkijos Respublikoje atsidaryti savo sąskaitos, dėl ko atsiskaitymai užtrukdavo ir buvo patiriami nuostoliai dėl produkcija pakrautų transporto priemonių prastovos. Dėl to buvo susitarta, kad produkciją įsigyjantys pirkėjai sulygtą kainą perves į atsakovo sąskaitą, kuri buvo atidaryta vienoje iš Lenkijos kredito įstaigų, o atsakovas gautas lėšas nedelsdamas pervesdavo ieškovui, kartu siųsdamas mokėjimo pavedimo kopiją el. laišku.
6. Kadangi šalis siejo pasitikėjimo santykiai, ieškovas nelaukdavo, kada faktiškai gaus pinigus, jam užtekdavo tik pavedimo kopijos. Atsakovas neturėjo teisės patvirtinti produkcijos iškrovimo be ieškovo nurodymo. Jei produkcijos kokybė pirkėjui buvo tinkama, ieškovas, gavęs pinigų pervedimo kopiją iš atsakovo, duodavo nurodymą iškrauti produkciją. Tačiau, jei produkcijos kokybė nebūdavo tinkama, buvo derinama mažesnė kaina ir ieškovas tokį sutikimą patvirtindavo leisdamas išsikrauti prekes. Ieškovas neturėjo pareigos parduoti produkciją būtent atsakovo pasiūlytam pirkėjui, turėjo galimybę ieškoti kitų potencialių pirkėjų Lenkijoje, kuriems kokybė būtų tinkama ir jie ieškovui sumokėtų prašomą sumą.
7. 2014 m. vasario mėnesį UAB ECOBI LT santykiuose su ieškovu pakeitė bei minėtos įmonės veiklą pagal tą patį verslo modelį tęsė atsakovas. Atsakovo ir UAB ECOBI LT vadovas Rafal Andzejevski el. paštu informavo ieškovo atstovą – komercijos direktorių R. T. apie tai, kad, vykdant produkcijos pardavimą Lenkijos įmonei LENCO (išsikrovimas buvo numatytas ir įvyko 2014 m. vasario 14 d. Surochow mieste, Lenkijoje), sąskaita faktūra turi būti išrašyta naujai įmonei, t.y. UAB ,,Andzejevski“. Nepaisant to, ieškovas 2014 m. vasario 13 d. sąskaitą faktūrą Nr. 140120 už įmonei LENCO parduotą produkciją 19 328,50 EUR sumai išrašė UAB ECOBI LT, kuri sandoryje nedalyvavo bei dėl šios priežasties apmokėjimo iš pirkėjo negavo.
8 Kadangi tarpininkaujant aukščiau nurodytame produkcijos pardavime de facto dalyvavo atsakovas, būtent jis pervedė ieškovui iš įmonės LENCO gautą 19 328,50 EUR sumą. Ieškovas sąskaitos faktūros Nr. 140120 pagrindu atsakovo pervestą 19 328,50 EUR sumą užskaitė dalimis, sumažindamas atsakovo prievoles pagal atskirus pardavimus, tačiau palikdamas UAB ECOBI LT piniginį įsipareigojimą pagal šią sąskaitą.
9. 2014 m. kovo 7 d., vykdant pirkėjo – įmonės A. P. A. užsakymą, nepaisydamas atsakovo direktorius Rafal Andzejevski aiškaus informavimo apie tai, kad atsiskaitymas už produkciją iš pirkėjo nėra gautas bei neatsižvelgdamas į pasiūlymą palaukti pirmadienio (2014 m. kovo 10 d.), kadangi savaitgalį atsiskaitymai nebus atliekami, ieškovas nurodė transporto priemonių vairuotojams iškrauti produkciją pristatymo vietoje (Bialoboki mieste, Lenkijoje), tokiu būdu prisiėmė neigiamų darinių riziką. Pirkėjas už gautą produkciją po jos iškrovimo neatsiskaitė, iš viso nesumokėjo 39 540,50 EUR sumos bei vengė tolimesnio bendravimo su atsakovu. Atsakovas savo lėšomis Lenkijos Respublikoje kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pirkėjo atžvilgiu pradėjimo.
10. Atsakovas akcentavo, kad ieškovas ieškinyje neatsižvelgė į tuos atvejus, kuomet ieškovas, įvertinęs pirkėjo pastabas dėl produkcijos kokybės, pardavimo kainą sumažindavo. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė ieškovo atstovo – komercijos direktoriaus R. T. bei atsakovo vadovo pildytos lentelės, kurioje detalizuojami vykdyti pardavimai, įskaitant kainos mažinimą, kopiją.
11. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti 18 378,77 EUR dydžio delspinigius, grindžia 2014 m. kovo 19 d. sąskaita faktūra Nr. 140206, taip pat 2014 m. kovo 20 d. sąskaita faktūra Nr. 140208 bei nurodo, jog delspinigiai apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d. Šiuo aspektu atsakovas pažymi, kad iš ieškovo į bylą pateiktų dokumentų matyti, jog sąskaitų faktūrų Nr. 140206 bei Nr. 140208 pagrindu mokėtinas pinigines lėšas, t.y. 18 785,28 EUR pagal sąskaitą faktūrą Nr. 140206 bei 19 142,50 EUR pagal sąskaitą faktūrą Nr. 140208, ieškovas iš atsakovo gavo 2014 m. kovo 24 d. Tai reiškia, kad ieškovas, reikalaudamas priteisti delspinigius, kurių skaičiavimą jis pradėjo jau po lėšų pagal sąskaitas gavimo, elgiasi nesąžiningai.
12. Ieškovas pateikė dubliką, kuriame palaikė savo ieškinio reikalavimus. Nurodė, kad ieškovą ir atsakovą neabejotinai siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Iš PVM sąskaitų faktūrų bei mokėjimo žurnalo yra matoma, jog atsakovas ieškovui mokėjo už ieškovo išsiųstą bei atsakovo nurodytais adresais pristatytą produkciją. Taigi, ieškovą verslo santykiai siejo tik su atsakovu, ieškovas nebendravo su jokiais Lenkijoje veikiančiais verslo subjektais, su kuriais verslo ryšiais buvo susijęs atsakovas, o savo produkciją teikė išimtinai atsakovo užsakymo pagrindu bei sąlygomis, už ką vėliau atsakovui išrašydavo bei pateikdavo PVM sąskaitą-faktūrą bei jos pagrindu iš atsakovo gaudavo sutartą užmokestį.
13. Ieškovas pažymėjo, kad, nors atsakovas ir teigia, jog jis ieškovui tik teikė informaciją apie potencialius ieškovo produkcijos pirkimo klientus, o ieškovas pats savo laisva valia priiminėjo sprendimus dėl jos pardavimo, tačiau tai yra niekuo nepagrįsti atsakovo teiginiai. Atsakovas prie atsiliepimo prideda šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu fragmentus, kuriuose yra matomi atsakovo nurodymai ieškovui dėl produkcijos pristatymo bei iškrovimo sąlygų. Ieškovo vertinimu, šie įrodymai ne tik neįrodo ieškovo atsiliepimo teiginių, bet dar ir paneigia visą atsakovo atsiliepime dėstomą poziciją.
14. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad atsakovas niekaip nepagrindžia savo teiginio, neva atsakovas aiškiai informavo ieškovą apie tai, kad apmokėjimas iš pirkėjo A. P. A. nėra gautas, todėl siūlė ieškovui laukti pirmadienio ir neduoti nurodymo iškrauti prekes. Pabrėžė, kad atsakovas nereiškė ieškovui jokių pretenzijų dėl neva jo netinkamo vežėjų informavimo ir priešlaikinio produkcijos iškrovimo. Be to, atsakovo pateikta pažyma dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo patvirtina, kad žala yra padaryta atsakovui, o ne ieškovui.
15. Sąskaita Nr. 140120 buvo išrašyta UAB „ECOBI LT“, tačiau prievolę už jį ieškovui įvykdė atsakovas. Atsakovas neteigia ir neįrodinėja, kad jo minima PVM sąskaita-faktūra yra išrašyta atsakovui bei UAB „ECOBI LT“ ar, kad ieškovas nebūtų pristatęs savo produkcijos pagal minėtą sąskaitą. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad netesybos pradedamos skaičiuoti tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba įvykdo netinkamai (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Ieškovas jo prašomus delspinigius skaičiuoja už 180 dienų - už 6 mėnesius, kas yra teisinga ir tinkama. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagrindinei prievolei ieškinio senaties terminas nėra suėjęs, atsakovo prašymas taikyti ieškovo reikalavimui dėl netesybų ieškinio senatį yra atmestinas. Pažymėtina, jog šalys pačios, laisva valia ir niekieno neverčiamos susitarė dėl 0,5 proc. per dieną mokėtinų delspinigių dydžio, kuris buvo nustatytas pagal susiklosčiusią šalių tarpusavio bendradarbiavimo praktiką bei kas yra patvirtinta šalių parašais PVM sąskaitose-faktūrose.
16. Atsakovas pateikė tripliką, kuriame nurodė, jog ieškovas su procesiniais dokumentais nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti dublike minimą faktą, kad atsakovas atlikdavo produkcijos užsakymus elektroniniu paštu. Pažymi, kad atsakovas ieškovo atžvilgiu buvo tik tarpininkas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Andzejevski“ 20 296,56 EUR skolą, 1 441,33 EUR palūkanas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 296,56 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-10-25) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
18. Pirmosios instancijos tesimas sprendė, kad šalis siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovas teisiniuose santykiuose veikė kaip pirkėjas, todėl turi prievolę sumokėti pinigus už patiektą prekę. Teismas atmetė atsakovo atsikirtimą, kad atsakovas tik tarpininkas, o atsakovu turi būti prekių gavėjas. Visus veiksmus atsakovas atlikdavo savo vardu, todėl yra protingas pagrindas laikyti atsakovą pirkėju.
19. Teismas ieškinio reikalavimo dalį dėl delspinigių priteisimo atmetė, nes susitarimas dėl netesybų privalo būti rašytinis. PVM sąskaita-faktūra yra tik buhalterinis dokumentas, kuris patvirtina sutartinius santykius tarp šalių, tačiau tai nėra rašytinė sutartis. Byloje nėra įrodymų, kad šalys buvo raštiškai suderinę delspinigių ar kitokių netesybų dydį, mokėjimo terminus, sąlygas. Ant PVM sąskaitos - faktūros vienašališkai nustatyta ir užrašyta delspinigių suma nėra šalių suderinta valia ir sutartimi sutarti delspinigiai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
20. Atsakovas UAB ,,Andzejevski“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 20 296,56 EUR skolos ir 1 441,33 EUR palūkanų, bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo reikalavimą dėl skolos ir palūkanų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes kaip ir atsiliepime į ieškinį bei triplike. Laikosi pozicijos, kad tarp šalių susiklostė ne pirkimo-pardavimo santykiai, o tarpininkavimo teisiniai santykiai, kadangi PVM sąskaitose faktūrose buvo numatomas išankstinis apmokėjimas, produkcija nebuvo pristatoma tiesiogiai į atsakovo sandėlį Lietuvoje, o išvežama tiesiai pirkėjui į Lenkiją. Parduodamos produkcijos kainą atsakovas sumokėdavo tik gavęs pirkėjo apmokėjimą, t.y. už produkciją atsiskaitoma panaudojant pirkėjo lėšas. Atsakovas nekontroliavo transporto priemonių, o pristatytą produkciją buvo leidžiama iškrauti tik ieškovo nurodymu, kai jis gaudavo iš atsakovo pavedimo kopiją. Be to, ieškovas nustatydavo galutinę kainą, o už produkciją buvo atsiskaitoma iš karto po to, kai buvo gaunamas atsiskaitymas iš pirkėjų. Atsakovui nauda pasireiškė tuo, kad jis taip pat galėjo parduoti savo produkciją, tačiau vien jo platinamos produkcijos kiekių buvo per mažai didelei Lenkijos rinkai.
22. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo M. T. paaiškinimais, kuris nurodė, kad atsakovas teikė pardavėjui produkcijos pirkėjų suradimo paslaugas, informuodavo apie pirkėjų sumokėtas sumas, tačiau ne atsakovas, o pats pardavėjas priimdavo sprendimą dėl produkcijos iškrovimo. Apeliantas laikosi pozicijos, kad ieškovas yra pats atsakingas už tai, kad įmonė A. P. A. neatsiskaitė, iš viso nesumokėta suma yra 39 540,50 EUR. Nors įmonė pinigų nepervedė, tačiau ieškovas pats savarankiškai priėmė sprendimą iškrauti produkciją.
23. Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius vertino kaip pirkimo-pardavimo. Iš esmės dėsto tuos pačius motyvus kaip ir ieškinyje bei dublike.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
24. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
25. Ši byla nagrinėjama atsakovo UAB „Andzejevski“ apeliacinio skundo ribose, t. y. apeliantui skundžiant sprendimo dalį, kurioje ieškinys buvo patenkintas, dėl to neapskųstoje dalyje teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 320 straipsnis). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apskųstoje dalyje. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra.
26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl bylos šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo, t. y., ar šalis siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, ar atsakovas ieškovo atžvilgiu veikė kaip tarpininkas. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktų įrodymų ir faktinių aplinkybių pagrindu padarė išvadą, kad šalis siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai - atsakovas teisiniuose santykiuose veikė kaip pirkėjas, todėl turi prievolę sumokėti pinigus už patiektą prekę. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.
27. Tarpininkavimo paslaugų sutartis – viena iš paslaugų sutarčių, kuria pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Taigi, kvalifikuojant sutartį kaip tarpininkavimo, svarbu nustatyti, dėl kokių paslaugų susitarė šalys, sudarydamos sutartį, koks sutarties tikslas, ar šalys vienodai suprato teiktinų tarpininkavimo paslaugų turinį, koks buvo šalių elgesys sutarties galiojimo metu ir ar sutarties šalys vykdė sutartinius įsipareigojimus.
28. Tuo tarpu pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Prievolė perduoti daiktus pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad jis pradėtų daiktą valdyti, ir yra pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Tai reiškia, kad pirkėjas įgyja galimybę valdyti daiktą nuosavybės teise, t. y. elgtis su juo kaip su savo, nepriklausomai nuo pardavėjo valios.
29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005 ir kt.).
30. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2009; 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2013-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013 ir kt.).
31. Iš nagrinėjamos civilinės bylos medžiagos matyti, kad šalys nebuvo sudariusios jokios rašytinės sutarties. Taigi, apie tai, kokie teisiniai santykiai siejo šalis, teismas sprendžia vertindamas kitus byloje esančius įrodymus – PVM sąskaitas faktūras, CMR važtaraščius, liudytojų paaiškinimus, susirašinėjimą tarp šalių ir kitus byloje esančius duomenis bei dokumentus (CPK 176, 177 straipsniai). Pažymėtina, kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad tarp šalių susiklostė tarpininkavimo teisiniai santykiai, kadangi prekės nebuvo pristatomos į jo sandėlį Lietuvoje, už prekes buvo numatytas išankstinis apmokėjimas ir atsakovas nekontroliavo transporto priemonių, prekės buvo iškraunamos ieškovo nurodymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovo argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, kad tarp šalių buvo susiklostę tarpininkavimo teisiniai santykiai, ir priešingai, byloje surinkti duomenys ir nustatytos faktinės aplinkybės įgalina konstatuoti, kad šalis siejo pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai.
33. Tuo atveju, jei šalis sietų tarpininkavimo teisiniai santykiai, atsakovas už suteiktas tarpininkavimo paslaugas privalėtų išrašyti ieškovui PVM sąskaitas faktūras ir gauti atlygį už šias suteiktas paslaugas. Tačiau tokių duomenų į bylą nėra pateikta. Taigi, atsakovas neįrodė ir neįrodo, kad jam už tarpininkavimą buvo kaip nors atlyginama. Atsakovo argumentas, kad jis, pasitelkęs ieškovo gamybinius pajėgumus, galėjo realizuoti ir savo produkciją bei gauti iš to naudą, taip pat nėra įrodytas. Be to, toks argumentas prieštarauja įprastai verslo praktikai, kadangi atsakovas yra verslo subjektas, turintis tikslą gauti pelną. Šiuo atveju gi atsakovas teigia, kad neva be atlygio tarpininkavo ieškovui, ieškojo trečiųjų asmenų Lenkijoje, kad ieškovas iš esmės galėtų realizuoti daug didesnį kiekį produkcijos, nei pats atsakovas buvo pajėgus tiekti, taigi, atsakovo neva tarpininkavimas be atlygio yra akivaizdžiai nesuderinama su pelno siekimu.
34. Be to, svarbu ir tai, kad tuo atveju, jei atsakovas buvo tik tarpininkas, tai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai turėjo sieti ieškovą ir trečiuosius asmenis Lenkijoje. Šiuo atveju į bylą pateikti dokumentai liudija priešingai – išrašytos PVM sąskaitos faktūros būtent atsakovui. Tuo tarpu duomenų, kad ieškovas bendrautų su kokiais nors Lenkijoje veikiančiais verslo subjektais, su kuriais verslo ryšiais buvo susijęs atsakovas, nepateikta. Atsakovas, būdamas verslininkas, turėjo ir galėjo suprasti, kad gaudamas PVM sąskaitą – faktūrą prisiima finansinius įsipareigojimus - apmokėti. Dar daugiau, ieškovas siuntė elektroninius laiškus atsakovo vadovui Rafal Andzejevskij ir prašė suderinti sąskaitų faktūrų likučius, taigi, ieškovas nelaikė, kad atsakovui išrašytas sąskaitas turi apmokėti tretieji asmenys ar apmokėjimas gali būti siejamas su trečiųjų asmenų atsiskaitymu ar neatsiskaitymu. Tai, kad atsakovo iniciatyva kviestas liudytojas teismo posėdyje parodė, kad atsakovas iš esmės nebuvo produkcijos pirkėjas, o tik tarpininkas, vertintina tik kaip paties liudytojo nuomonė (suvokimas, vertinimas), nes tokių liudytojo parodymų iš esmės nepatvirtina nė vienas kitas byloje esantis dokumentas.
35. Atsakovo argumentas, jog ieškovas nesutiko atsidaryti sąskaitos Lenkijos kredito įstaigoje savo vardu taip pat vertintinas kaip deklaratyvus ir neįrodytas, nes, nors atsakovas nurodo, kad jis ragino ieškovą atsidaryti sąskaitą Lenkijos kredito įstaigoje, dėl ko apmokėjimai nuolat užtrukdavo, tačiau tokių įrodymų į bylą nepateikė.
36. Atsakovas į bylą pateikė susirašinėjimą tarp šalių, kuriuo įrodinėja, kad ieškovas buvo laisvas pasirinkti, kur gabenti prekes ir kam jas parduoti. Tačiau atsakovo į bylą pateiktas susirašinėjimas to niekaip neįrodo. Į bylą nepateiktas nei vienas elektrorinis laiškas, kuriame atsakovas nurodytų, jog yra keletas pirkėjų, kad ieškovas pasirinktų, kuriam pirkėjui produkciją vežti. Pateikta stenograma, kurioje aprašytas J. F., R. T. ir Rafal Andzejevki pokalbis, taip pat nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad atsakovas buvo tik tarpininkas ieškovui parduodant produkciją į Lenkiją. Iš minėto pokalbio galima būtų daryti išvadą, kad ieškovas iš esmės buvo atsakingas už produkcijos tiekimą ir gabenimą, o atsakovas kontroliuodavo atsiskaitymus ir surasdavo gavėjus. Pažymėtina, kad atsakovas kontroliavo atsiskaitymą su juo pačiu, tuomet iš karto atsiskaitydavo su ieškovu. Taigi, minėta stenograma nepatvirtina to, kad tarp šalių buvo neabejotinai sudaryta tarpininkavimo sutartis.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdyje atsakovo atstovas patvirtino, kad atsakovas turėjo sudaręs tarpininkavimo sutarčių su kitais subjektais, tačiau su ieškovu tokia sutartis sudaryta nebuvo. Ši aplinkybė netiesiogiai taip pat patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius.
38. Pažymėtina, kad iš CMR važtaraščių negalima nustatyti prekių nuosavybės perėjimo momento, kadangi CMR Konvencija šių klausimų nereguliuoja. Šiuo atveju teisėjų kolegija laiko, kad prekės atsakovo nuosavybėn pereidavo po prekių iškrovimo atsakovo nurodytoje vietoje. Tai patvirtina ir aplinkybė, jog, trečiajam asmeniui neatsiskaičius už prekes, būtent atsakovas kreipėsi į Lenkijos teisėsaugos institucijas, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kas rodo, kad žala buvo padaryta įmonei atsakovui, o ne ieškovui. Taigi, vertinant tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius teisinius santykius, būtent atsakovo dispozicijon pereidavo prekės, už kurias atsakovui tekdavo pareiga atsiskaityti.
39. Atsakovo argumentai, kad buvo išrašomos išankstinės sąskaitos faktūros, prekės buvo pristatomos tiesiogiai Lenkijoje esantiems pirkėjams, o atsakovas atsiskaitydavo su ieškovu tik, gavęs galutinio pirkėjo apmokėjimą, nepaneigia, kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, nes tokia buvo tarp šalių bendradarbiavimo praktika. Be to, iš pateiktų CMR važtaraščių matyti produkcijos iškrovimo vieta ir gavėjas, atsakovas nurodytas kaip klientas. Taigi, nepaisant to, kad ieškovo produkcija buvo pateikta ne tiesiogiai atsakovui, bet jo užsakymo metu nurodytu adresu esančiam bei jo nurodytam subjektui, ginčo dėl to, kad produkcija būtų pristatyta ar perduota netinkamai, nėra. Vadinasi, šalių santykiai teisingai kvalifikuoti kaip pirkimo-pardavimo ir tokia išvada yra labiau tikėtina nei ta, kad šalis siejo tarpininkavimo teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįrodė, jog tiek ieškovas, tiek atsakovas suprato, kad atsakovas neturi pareigos atsiskaityti pagal ieškovo išrašomas sąskaitas faktūras, o atsakovo atskaitymas yra priklausomas nuo to, ar trečiosios šalys pervedė atsakovui pinigus už patiektą produkciją.
40. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas apmokėjo ieškovui UAB ECOBI LT 2014-02-13 išrašytą sąskaitą faktūrą, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi atsakovo už UAB ECOBI LT sumokėta 19 328,50 EUR suma buvo įskaityta pagal kitas atsakovo mokėtinas sąskaitas, o ieškinio suma pagrįsta bendra išrašytų sąskaitų-faktūrų ir atsiskaitymų pagal sąskaitas suma.
41. Atsakovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į su atsiliepimu į ieškinį pateiktą 8 priedą, kuriame nurodytas kainos kitimas (mažinimas) dėl netinkamos produkcijos pateikimo, atmestinas, kadangi pats nurodytas dokumentas vertintinas kritiškai. Pažymėtina, kad minėto dokumento kilmė nėra aiški, taip pat negalima daryti išvados, kad šią lentelę, kaip teigia ieškovas, pildė R. T. (pradinio ieškovo vadovas) ir atsakovo vadovas Rafal Andžejevskij, nes tokių duomenų šiame dokumente nėra. Taigi, laikytina, kad atsakovas neįrodė, jog šalys susitarė dėl mažesnės kainos už produkciją ir egzistuoja konkreti suma, kurios, beje, nenurodo ir atsakovas, kuria turėtų būti sumažintas ieškinio reikalavimas.
42. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai ir dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
43. Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistina 700 EUR suma ieškovo naudai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93, 98 straipsniai).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Andzejevskij“ ieškovo SIA „Nafta LV“ naudai 700 EUR (septynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Laima Gerasičkinienė
Alma Urbanavičienė
Renata Volodko