Civilinė byla Nr. e2-832-934/2023
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00635-2023-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.2.2; 3.1.18.6; 3.3.2.5
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žilvinas Terebeiza,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Dovistena“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties dalies, kuria nuspręsta iš dalies panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dovistena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verdina“ dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dovistena“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama patvirtinti tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Verdina“ (toliau – ir atsakovė) sudarytą sandorį ir pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą – pastatą (betono gamyklą) (toliau – ir Pastatas).
2. Reiškiamo reikalavimo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrašyti viešame registre įrašą dėl atsakovės vardu registruoto Pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo; uždrausti atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas; uždrausti atsakovei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis Pastatu.
3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. birželio 7 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino ir jos reikalavimų užtikrinimui nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovė UAB „Verdina“ pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartyje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis atsakovei uždrausta sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis nurodytu pastatu, t. y. ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje dalyje atmesti. Kitoje dalyje 2023 m. birželio 7 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 10 d. nutarė atsakovės prašymą dėl dalies laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo tenkinti – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones: draudimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl šio Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis nurodytu pastatu.
6. Nustatė, kad prašymas panaikinti dalį teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių iš esmės grindžiamas ieškovės reiškiamų reikalavimų nepagrįstumu, taip pat tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis Pastatu – taikymas iškreipia ginčo šalių interesų pusiausvyrą ir sudaro sąlygas ieškovei neatlygintinai naudotis atsakovei priklausančiu Pastatu.
7. Atsižvelgdamas į atsakovės pateiktus duomenis (sąskaitas) apie ieškovės neatlygintiną naudojimąsi atsakovei priklausančiu ginčo Pastatu (atsakovės teigimu, nuo 2023 m. balandžio 1 d. ieškovės skola atsakovei už Pastato nuomą yra 10 406 Eur), taip pat duomenis apie tai, kad ieškovė neapmoka sąskaitų už elektros energiją, nors tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė Pastate verčiasi autoserviso veikla, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis Pastatu – nėra tinkamai išlaikoma ginčo šalių interesų pusiausvyra, nes iš esmės sudaromos sąlygos ieškovei vykdyti verslą, su šio verslo (Pastato išlaikymo) išlaidomis susijusią naštą iš dalies perkeliant atsakovei.
8. Pažymėjo, kad 2023 m. birželio 7 d. nutartyje grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas buvo siejamas ne tiek su atsakovės nesąžiningumu, kiek su poreikiu išsaugoti paties ginčo objektą (nekilnojamąjį turtą), todėl įvertinus atsakovės pateiktus duomenis ir ieškinio reikalavimą, darytina išvada, kad, siekiant išsaugoti ginčo turtą esamoje teisinėje padėtyje, pakanka 2023 m. birželio 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos viešame registre įrašyto įrašo dėl atsakovės vardu registruoto Pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties dalį, kuria panaikintas draudimas atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas bei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo apeliantės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių apeliantei naudotis Pastatu; 2) klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
9.1. Pirmosios instancijos teismas pats, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo suformuotomis taisyklėmis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kai reiškiami reikalavimai, susiję su nuosavybės teisių sukūrimu ar nuosavybės teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir jos nebuvo neproporcingos ar kaip nors per stipriai ribojančios atsakovės interesus.
9.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra, nes apeliantei sudaromos sąlygos vykdyti verslą, su šio verslo (Pastato išlaikymo) išlaidomis susijusią naštą iš dalies perkeliant atsakovei. Apeliantės nuomone, aplinkybės, kad ji neva nemoka Pastato nuomos mokesčio bei neapmoka už elektrą, apskritai negalėjo būti vertinamos sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir (ar) panaikinimo. Atsakovei pareikštu ieškiniu apeliantė įrodinėja, kad ji tapo Pastato savininke, tačiau sandoris nebuvo įformintas dėl atsakovės kaltės.
9.3. Teismas neatlikęs analizės ir nepateikęs jokių argumentų laikėsi pozicijos, kad apeliantė turėjo mokėti nuomos mokestį, nors neįvardino, kokio dydžio toks nuomos mokestis turėtų būti ir kokiu pagrindu jis apskaičiuojamas, ir kodėl turi būti mokamas. Vis dėlto tokių aplinkybių nustatymas ir vertinimas turėtų būti bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, o ne sprendžiamas priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
9.4. Jei atsakovė mano, kad dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių patiria ar patirs kokių nors nuostolių, ji gali naudotis nuostolių užtikrinimo institutu. Tačiau tokia galimybe atsakovė nesinaudoja, o tik siekia laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, kas apsunkins galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
9.5. Kita vertus, jei teismas laikė, kad šalių interesų pusiausvyrą iškreipia tai, kad atsakovė negauna nuomos pajamų, lieka neaišku, kaip tokią pusiausvyrą atstatys leidimas apsunkinti Pastatą, pvz., jį įkeisti, įnešti kaip įnašą į jungtinę veiklą ir pan. Akivaizdu, kad tokiu atveju palankaus teismo sprendimo atveju apeliantė negaus Pastato, dėl kurio buvo susitarta tarp šalių sudarytoje sutartyje.
9.6. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Pastato teisinės padėties išsaugojimui pakanka taikyti tik vieną laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti Pastato nuosavybės teisę, taip pat laikytinas nepagrįstu, kadangi yra nemotyvuotas. Skundžiamoje nutartyje teismas nepateikė jokios analizės ir motyvų, dėl kokios teisinės padėties Pastato šalys sudarė sutartį, ar tokia teisinė padėtis nėra pakitusi ir ar netaikius visų apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių nekils grėsmė Pastato teisinės padėties pasikeitimui.
9.7. Šalys buvo sudariusios sutartį dėl neapsunkinto Pastato. Tą patvirtina ir su ieškiniu pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nenurodyta jokių Pastato apsunkinimų. Tuo tarpu teismui panaikinus dalį laikinųjų apsaugos priemonių atsakovė įgyja galimybę pakeisti Pastato teisinę padėtį iš esmės ir ženkliai jį apsunkinti – įkeisti, įnešti kaip įnašą į jungtinę veiklą ir t.t. Akivaizdu, kad nuo tokių atsakovės veiksmų ir jų sukeliamų pasekmių neapsaugotų teismo nutartimi palikta galioti laikinoji apsaugos priemonė - įrašas viešame registre dėl draudimo perleisti Pastato nuosavybės teisę.
9.8. Palikus skundžiamą nutartį galioti, tai atsakovei suteiktų teisę iškeldinti apeliantę iš Pastato ir išnuomoti Pastatą kitiems. Iš atsiliepimo į ieškinį kaip tik ir matyti, kad atsakovė būtent tą ir ketina daryti, todėl susidarytų situaciją, kai teismui patenkinus ieškinį ir pripažinus, jog apeliantė yra jo savininkė, apeliantė ne tik gautų apsunkintą Pastatą (t. y. ne tokį pastatą dėl kurio buvo susitarta sutartyje), bet ir atsakovė papildomai gautų nuomos pajamas iš apeliantei priklausančio turto. Taip pat, tokiu atveju neišvengiamai kils nauji teisminiai ginčai dėl atsakovės sudarytų sandorių ginčijimo, naujų nuomininkų iškeldinimo ir t.t.
9.9. Apibendrindama atskirajame skunde išdėstytas aplinkybes, pažymėjo, kad skundžiama nutartimi atsakovei yra sudarytos sąlygos pakeisti Pastato teisinę padėtį, t. y. ją ženkliai apsunkinti dėl ko apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų labai sudėtingas ar net neįmanomas, be to, sąlygotų naujų teisminių ginčų pradėjimo būtinybę, kas neatitiktų Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų bei neužtikrintų ginčo šalių status quo (padėtis, kuri yra) išsaugojimo. Atitinkamai, nutartimi palikta galioti vienintelė laikinoji apsaugos priemonė, įvertinant kilusio ginčo pobūdį bei ieškinio dalyką, neatliks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties.
10. Atsakovė atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais ir aplinkybėmis:
10.1. Atsižvelgiant į apeliantės ieškinio reikalavimus, galima matyti, kad ji prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į Pastatą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir nuo tada, kai ji sumokės jos pageidaujamą kainos dalį (kuri ieškinyje yra visiškai nepagrįsta) atsakovei. Nei viena iš šių aplinkybių nėra įvykusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, o iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir iki kainos už Pastatą sumokėjimo atsakovė, o ne apeliantė yra laikoma Pastato savininke. Apeliantė nebus pripažinta savininke atgaline tvarka, taigi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir kainos sumokėjimo už pastatą atsakovei (teisėtai savininkei) negali būti taikomi jokie ribojimai ar draudimai (to nereikalaujama ir pagal ieškinio reikalavimus) naudotis Pastatu, išskyrus nuosavybės teisės perleidimo draudimą.
10.2. Iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir kainos sumokėjimo už pastatą apeliantė neturi teisinio pagrindo naudotis Pastatu ir jį laikyti užėmusi bei vykdyti savo veiklą pastate, kadangi: 1) neturi galiojančios sutarties su Pastato savininku (atsakove) dėl Pastato naudojimo ir valdymo, įskaitant, apeliantė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir kainos sumokėjimo už pastatą neturi pagrindo naudotis atsakovei priklausančiu Pastatu nemokamai bei nemokėti už pačios sunaudotą elektros energiją; 2) teismas nėra priėmęs sprendimo šioje byloje tenkinti ieškinio reikalavimus ir apeliantė nėra pripažinta Pastato savininke; 3) byloje nėra pareikšta jokių reikalavimų, susijusių su atsakovės nuosavybės teisės į Pastatą ribojimais.
10.3. Laikinosios apsaugos priemonės 2023 m. birželio 7 d. nutartimi buvo pritaikytos remiantis tik apeliantės pozicija, neišklausius atsakovės argumentų. Be kita ko, teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, rėmėsi nesąžiningomis apeliantės deklaracijomis apie tai, kad ji neva tinkamai vykdė 2020 m. spalio 26 d. tarp apeliantės ir atsakovės sudarytą paprastos rašytinės formos Pastato nuomos su išpirkimu sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis) bei, kad neva pagal Sutartį apeliantė galėtų būti laikoma Pastato savininke.
10.4. Remiantis apeliantės atskirajame skunde išdėstytais argumentais, galima daryti išvadą, kad status quo išsaugojimas reiškia, kad apeliantė toliau nuo 2023 m. balandžio 1 d. nieko neturi mokėti už Pastatą, įskaitant ir išlaidų už elektrą, taip pat, kad apeliantė ir toliau turi likti Pastate bei vykdyti jame savo verslą, gauti pajamas, o atsakovei turi būti draudžiama naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu turtu, tačiau akivaizdu, jog tokia pozicija reiškia tik tai, kad apeliantė elgiasi piktybiškai.
10.5. Nei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK), nei teismų praktika nenustato, jog teisėtas, nenuginčytas pastato savininkas iki bylos išnagrinėjimo turi ,,finansuoti“ kitą ginčo šalį. Juolab, atsižvelgiant į apeliantės ieškinio reikalavimus, net jeigu jie ir būtų tenkinti (nors tam nėra net teorinio pagrindo), apeliantė Pastato savininke taptų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo ir nuo kainos už pastatą sumokėjimo atsakovei. Kitaip tariant, iki tol Pastato savininke bet kuriuo atveju būtų atsakovė. Nėra nei vienos prielaidos spręsti, kad atsakovei iki ginčo išnagrinėjimo jos nuosavybės teisė į Pastatą iš esmės būtų paneigta privačių apeliantės interesų sąskaita – vykdyti veiklą atsakovei priklausančiame Pastate, nieko nemokėti ir net pralaimėjus bylą išvengti bet kokių neigiamų pasekmių (pvz., bankrutuoti). Taigi, esamoje situacijoje visiškai pakankama priemonė išlaikyti status quo yra teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – Pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimas, kas ir yra pritaikyta.
10.6. Kadangi apeliantė neišsikraustė iš Pastato ir toliau kaip neteisėtas faktinis naudotojas naudojasi Pastatu, atsakovė nuo 2023 m. balandžio 1 d. pradėjo jai išrašyti ir pateikti sąskaitas už Pastato nuomą. Nuomos mokestis yra 2 601,50 Eur per mėnesį. Toks nuomos mokestis buvo nustatytas, kad atitiktų rinkos situaciją, t. y. tiek, kiek atsakovė gautų iš kitų asmenų, jeigu jiems nuomotų Pastatą rinkos sąlygomis. 2023 m. liepos 3 dienai apeliantės skola už nuomą nuo 2023 m. balandžio 1 d. yra 10 406,00 Eur.
10.7. Akivaizdu, kad 2023 m. liepos 10 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo pakeistos pagrįstai, nes vien tik pagal apeliantės pateiktus duomenis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidė šalių interesų pusiausvyrą, leido skolininkui (apeliantei) piktnaudžiauti teise, nepagrįstai ir neadekvačiai riboja atsakovės nuosavybės teisę į pastatą, ir yra taikomos be pagrindo leidžiant apeliantei piktnaudžiauti užimant atsakovei teisėtai priklausantį Pastatą.
10.8. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas ir (ar) kad atsakovė yra nesąžininga. Byloje nėra paneigta, kad net jeigu teismas ir patenkintų apeliantės ieškinį (nors tam nėra pagrindo), iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir iki tol, kol apeliantė sumokės kainą atsakovei, ji bus laikoma teisėta Pastato savininke. Byloje nėra jokių prielaidų neproporcingai riboti atsakovės nuosavybės teisių į Pastatą tokiu būdu, kaip nori apeliantė.
10.9. Priešingai nei bandė pateikti apeliantė, atsakovė 2023 m. gegužės 12 d. raštu pareikalavo atlaisvinti pastatą ne dėl to, kad galimai siekia šį turtą perleisti, įkeisti ar suvaržyti, tokiu būdu apsunkindama ir galbūt būsimo apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, bet dėl to, kad būtent apeliantė nuo 2023 m. balandžio 1 d. yra neteisėtai užėmusi Pastatą ir jo neatlaisvina. Jokių lūkesčių nei apeliantė, nei atsakovė viena kitai negalėjo suteikti dėl Pastato pardavimo ir (ar) pirkimo po 2023 m. balandžio 1 d., o juo labiau – net negalėjo būti kažkokių lūkesčių apeliantei likti Pastate ilgiau nei 2023 m. balandžio 1 d. Apeliantė, pati atsisakiusi sudaryti naują nuomos sutartį naujam nuomos terminui dėl Pastato, net negali teoriškai tikėtis likti jame. Todėl ir byloje pareikštas ieškinys tokio lūkesčio net negali sukurti ar būti prielaida pažeisti atsakovės nuosavybės teises į Pastatą.
10.10. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdus būtent apeliantės nesąžiningumas – ji net neketino atlaisvinti pastato nuo 2023 m. balandžio 1 d., nors gerai suprato ir žinojo, kad pagrindinės Pastato pirkimo pardavimo sutarties sudarymo terminas pasibaigė ir tokia sutartis nebuvo sudaryta (pasibaigė prievolė sudaryti), o naujos nuomos sutarties nepasirašė. Taigi, pati apeliantė pažeidė savo įsipareigojimus, neteisėtai užėmusi Pastatą prašė ir gavo laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis prisidengdama toliau nesąžiningai pažeidžia atsakovės nuosavybės teisę.
10.11. Teismas laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti tik tokia apimtimi, kuria jos yra susijusios su ieškinio reikalavimų užtikrinimu nepažeidžiant asmenų teisėtų interesų ir ginčo šalių interesų pusiausvyros. Be to, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės negali būti iš esmės susijusios su ieškinio reikalavimų patenkinimu. Sutartis nenumatė, to nenumato ir teisės aktai, kad iki nustatyto termino nesudarius pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties, apeliantė turėtų kokią nors teisę naudotis Pastatu ir jame toliau vykdyti veiklą. Todėl ankstesne nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės išeina už Sutarties ir teisės aktuose nustatytų imperatyvių preliminarios sutarties neįvykdymo pasekmių – preliminarios sutarties objektu negali būti joks daiktas (objektas yra įsipareigojimas sudaryti pagrindinę sutartį), todėl ir jokio daikto atžvilgiu ribojimai negali būti taikomi.
10.12. Laikinosios apsaugos priemonės apeliantei tapo įrankiu nemokamai naudotis kitam asmeniui priklausančiu turtu, jame vykdyti veiklą, gauti pajamas ir nepriklausomai nuo bylos baigties spręsti, ar apeliantei toliau bus finansiškai (ne)palanku kažką vėliau mokėti. Tuo tarpu atsakovės atžvilgiu, ši byla joje pritaikius apeliantės prašytas laikinąsias apsaugos priemones tapo atsakovės verslo neteisėto ribojimo įrankiu ir pavertė ją apeliantės „finansuotoja“ suteikiant Pastatą apeliantės veiklos vykdymui ir prisiimant visą nuostolių riziką bylos laimėjimo atveju neatgauti jokių atsakovei priklausančių sumų, kurias ji būtų gavusi, jeigu nebūtų apeliantės nepagrįsto ieškinio. Akivaizdu, kad tokia situacija yra iškreipta ir dėl to yra pagrindas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, nes apeliantės subjektyvus ir neteisėtas noras likti Pastate negali būti viršesnis nei atsakovės nuosavybės teisė į Pastatą.
10.13. Apeliantei negali sudaryti jokių kliūčių jos verslo įrankių perkėlimas į kitas patalpas, atskirajame skunde ji to net nekvestionuoja. Aplinkybę, kad apeliantei nebus jokių kliūčių išsikelti ginčo laikotarpiu į kitas patalpas parodo ir situacija, kuomet pagal 2019 m. gruodžio 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri galiojo iki 2022 m. sausio 5 d., ji nuomojosi iš atsakovės kitas patalpas administracinei, gamybinei autoserviso veiklai vykdyti. Sudarius Sutartį šį autoservisą apeliantė perkėlė į Pastatą be kažkokių nepatogumų.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
12. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutarties dalis, kuria buvo panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemones: draudimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl šio Pastato atlaisvinimo nuo apeliantės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių apeliantei naudotis nurodytu pastatu.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo
13. Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria buvo panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemones: draudimas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl šio Pastato atlaisvinimo nuo apeliantės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių apeliantei naudotis nurodytu pastatu. Teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra ir kad Pastato teisinės padėties išsaugojimui pakanka taikyti tik vieną laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti Pastato nuosavybės teisę. Skundžiama nutartimi atsakovei yra sudarytos sąlygos pakeisti Pastato teisinę padėtį, t. y. ją ženkliai apsunkinti dėl ko apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų labai sudėtingas ar net neįmanomas, be to, sąlygotų naujų teisminių ginčų pradėjimo būtinybę, kas neatitiktų Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimų bei neužtikrintų ginčo šalių status quo išsaugojimo. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
14. Laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 149 straipsnio 1 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017).
15. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014; 2014 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1472/2014; 2020 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-697-516/2020; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-617-302/2021).
16. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: 1) patvirtinti tarp šalių sudarytą sandorį ir pripažinti jai nuosavybės teisę į Pastatą, o atsakovei pripažinti teisę gauti likusią Pastato kainos dalį – 71 441,56 Eur; 2) nustatyti tokią teismo sprendimo vykdymo tvarką – Pastato nuosavybės teisė ieškovės vardu Nekilnojamojo turto registre registruojama po likusios Pastato kainos dalies (71 441,56 Eur) sumokėjimo atsakovei. Reiškiamo reikalavimo užtikrinimui apeliantė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įrašyti viešame registre įrašą dėl atsakovės vardu registruoto Pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo; 2) uždrausti atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas; 3) uždrausti atsakovei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių apeliantei naudotis Pastatu.
17. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė siekia įgyti nuosavybės teises į Pastatą (žr. šios nutarties 16 punktą), pritaikyta konservacinės paskirties laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl atsakovės vardu registruoto Pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo, užtikrinanti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pakankama ieškinio reikalavimams užtikrinti. Pagrindinis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra užtikrinti galimo teismo sprendimo įvykdymą, o ne taikant atitinkamus suvaržymus, siekti kokių nors papildomų tikslų. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis Pastatu – nėra tinkamai išlaikoma ginčo šalių interesų pusiausvyra, nes iš esmės sudaromos sąlygos ieškovei vykdyti verslą, su šio verslo (Pastato išlaikymo) išlaidomis susijusią naštą iš dalies perkeliant atsakovei. Apeliantės subjektyvus situacijos vertinimas, kad palikta galioti vienintelė laikinoji apsaugos priemonė neatitiks laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo ir paskirties, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Vien tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, juos interpretuoja kitaip, nesutinka su teismo išvadomis, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu apeliacinės instancijos teismas galėtų spręsti apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus, kuriais būtų siekiama nesąžiningai apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.
18. Be to, atsižvelgiant į ieškinio dalyką ir pagrindą, matyti, kad net ir tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas tenkins apeliantės ieškinį, nuosavybės teisės į Pastatą apeliantei pereis įsiteisėjus teismo sprendimui ir sumokėjus atsakovei 71 441,56 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad iki nuosavybės teisių perėjimo palikti galioti ginčijamas pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, neatitiktų proporcingumo reikalavimų. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės (lot. res iudicata) galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016).
19. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, kuriais apsunkinamas Pastatas, bei imtis veiksmų dėl Pastato atlaisvinimo nuo ieškovės daiktų ir (ar) imtis kitų veiksmų, trukdančių ieškovei naudotis Pastatu – yra perteklinės, jų taikymas nėra būtinas sprendimo įvykdymui, todėl pažeistų ekonomiškumo, proporcingumo reikalavimus. Pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl atsakovės vardu registruoto Pastato nuosavybės teisės perleidimo draudimo, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neproporcingai neapsunkina atsakovės galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, todėl atitinka ekonomiškumo bei proporcingumo principus ir jos nagrinėjamu atveju pakanka ieškinio reikalavimams užtikrinti.
20. Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
21. Apibendrinant nurodytus motyvus spręstina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Žilvinas Terebeiza