Pranešėja D. Šiugždinytė Baudž.
byla Nr.1A-499-238/10;
Teisėja
A. Žemantauskienė Proceso
Nr. 56-1-00503-09;
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.6
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T
I S
Lietuvos Respublikos vardu
2010
m. rugsėjo 16 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės
Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Audronei
Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajam I. S., gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, teismo
posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės
teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. nuteistas
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 straipsnio
1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant pataisos
namuose. Iš I. S. priteista 10 383,54 Lt gydymo išlaidos Valstybinei
ligonių kasai, 30 000 Lt nukentėjusiajam T. Š. neturtinės
žalos atlyginimui ir 240 Lt proceso išlaidų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,
n u s t a t ė:
I. S. pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai,
kad 2009-09-13 apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) kaime, gyvenamojo buto
virtuvėje, tarpusavio konflikto metu, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip du
smūgius T. Š. į veido sritį, dėl ko šis griuvo ant
virtuvės stalo, kėdžių bei ant grindų, tuo padarė nukentėjusiajam veido
sumušimą muštinę žaizdą veide ir galvoje, nubrozdinimus ir kraujosruvas veide
ir galvoje, sukėlusius nežymų sveikatos sutrikdymą bei sunkaus laipsnio galvos
smegenų sukrėtimą, galvos smegenų sumušimą kraujo išsiliejimą po minkštaisiais
galvos smegenų dangalais, galvos smegenų pabrinkimą sunkaus laipsnio bendrą
sumušimo sindromą, tai yra sunkiai sutrikdė sveikatą, nukentėjusysis dėl
patirtų kūno sužalojimų prarado 70 % bendro pastovaus darbingumo.
Nuteistasis
I. S. apeliaciniu skundu prašo Vilkaviškio rajono
apylinkės teismo 2010-04-27 nuosprendį panaikinti, bylą nutraukti, civilinius
ieškinius atmesti. Nurodo, kad jo veiksmuose yra baudžiamąją atsakomybę
šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Kaltu jis prisipažino ne dėl pareikšto
kaltinimo, o tik dėl esminių įvykio aplinkybių. Smūgius nukentėjusiajam jis
sudavė besigindamas nuo užpuolimo, nes nukentėjusysis kėsinosi suduoti jam
smūgius rankomis. Teisę į būtinąją ginti jis realizavo nepriklausomai nuo
galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi, pasišalinant iš įvykio vietos, atsitraukiant
ir išvengiant smūgių. Jo veiksmai atitiko būtinosios ginties teisėtumo sąlygas,
kėsinimasis buvo pavojingas, akivaizdus, realus, nes jo atžvilgiu nukentėjusysis
siekė pavartoti smurtą ir suduoti smūgius rankomis. Teismo išvada, kad nebuvo
jokio realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi į jį, nepagrįsta įrodymais,
o jo parodymai nepaneigti kitais duomenimis. Apginti save jis nenaudojo jokių
daiktų ar priemonių, būtinosios ginties ribų peržengimo jo veiksmuose nėra, nes
jis neveikė tiesiogine tyčia, nesiekė, kad nukentėjusiajam būtų sunkiai
sutrikdyta sveikata.
Nukentėjusysis T. Š. atsiliepime
į nuteistojo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti
galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010-04-27 nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis
yra teisingas ir pagrįstas. Nors apeliantas nurodo, kad jis veikė būtinosios
ginties sąlygomis, bylos nagrinėjimo metu buvo aišku, kad jokios būtinosios
ginties nebuvo. Jis nesiruošė su kuo nors konfliktuoti, buvo atėjęs į svečius
ir ramiai sėdėjo virtuvėje ant kėdės. Niekada nebuvo susipykęs su nuteistuoju.
Teisme nustatyta, kad jis I. S. atžvilgiu nenaudojo jokio
smurto, pats apeliantas teisme pripažino, kad jis buvo stipriai išgėręs ir vien
dėl šios aplinkybės neturėjo galimybės priešintis. Teismas teisingai
kvalifikavo I. S. veiksmus pagal LR BK 135 str. 1 d.,
visapusiškai ir teisingai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą
nuosprendį.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis
prašė jo apeliacinį skundą tenkinti.
Gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti,
teismo nuosprendį palikti galioti.
Nuteistojo I. S. apeliacinis
skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismas pripažino I. S. kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisė. Apeliantas
ginčija kaltę ir nurodo, kad jo veiksmuose yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti
aplinkybė – būtinoji gintis. Kolegija daro išvadą,
kad šie nuteistojo I. S. argumentai
nepagrįsti, todėl atmestini.
Pirmosios instancijos
teismas nustatė, kad I. S. tarpusavio konflikto metu,
tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius T. Š. į
veido sritį, dėl ko šis griuvo ant virtuvės stalo, kėdžių bei ant grindų. Šių nuteistojo
I. S. veiksmų pasekmėje sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata.
Kolegijos nuomone, teismas tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas
nuosprendį, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo
manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos Lietuvos
respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –LR BPK) 20 straipsnio
nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai.
Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas LR
BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą
nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus,
patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų
tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje
esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra
atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti
išvadą, kad I. S. padarė LR BK 135 straipsnio 1 dalyje
numatytą nusikaltimą ir pagrįstai už tai nuteistas. Pripažindamas I. S. kaltu pagal
LR BK 135 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai
rėmėsi nuosekliais liudytojų R.
S., A. S., L. A.,
A. N., A. P., V. B.
parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu,
tarnybiniu pranešimu, teismo medicinos specialisto išvada.
Teisme apklausta liudytoja R. S. patvirtino aplinkybę, kad 2009-09-13 apie
17 val. bendravusi su broliu T. Š., jokių
sužalojimų ant brolio kūno nesimatė. Apie 23 val. paskambinusi L. A. pranešė, kad T. Š. sumuštas. Nuėjusi pas L. A., matė brolį gulintį ant lovos be sąmonės, jo veidas buvo
kruvinas, ausis pamėlusi. L.
A. pasakė, kad nukentėjusįjį
sumušė I. S..
Liudytoja L. A. teisme nurodė, kad kambaryje su A. S. ir V. B. žiūrėjo filmą. Į kambarį atėjusi Z. B. pasakė, kad muša T. Š.. Virtuvėje ant grindų tarp stalo, sienos ir šaldytuvo matė ant
nugaros gulintį T. Š., jam iš nosies bėgo kraujas.
Liudytojas A. S. patvirtino, kad V. B. namuose,
kambaryje kartu su V. B.
ir L. A. žiūrėjo filmą. Atėjusi V. B. motina pasakė, kad virtuvėje mušasi. Virtuvėje matė I. S., kuris už pečių nuo žemės kėlė T. Š.. Pastarojo veidas buvo kruvinas, jis
nekalbėjo. Analogiškus parodymus teisme davė ir liudytojas V. B..
Teisme apklausta liudytoja A. P. nurodė, kad 2009-09-13 atėjusi pas seserį L. A., matė ant lovos gulintį T. Š.. Jos manymu, jis buvo be sąmonės, jam iš
burnos bėgo kraujas.
Liudytojas A. N. patvirtino, kad 2009-09-13 kartu su T. Š. dirbo, po to kartu gėrė alų ir išsiskyrė. Vėliau eidamas pas B.
matė, kaip T. Š. sėdėjo pas I. S. namuose.
Iš 2009-09-16 įvykio vietos
apžiūros protokolo nustatyta, kad bute, esančiame Kataučiznos kaime, Klausučių
seniūnijoje, Vilkaviškio rajono savivaldybėje, virtuvėje ant grindų rasta
raudonos spalvos dėmių ir smulkių stiklo šukių (t. 1., b. l. 3-5).
2009-09-14 tarnybiniame
pranešime užfiksuota, kad 2009-09-13 apie 23.57 val. į VšĮ Vilkaviškio
ligoninės priėmimo skyrių neblaivus ir be sąmonės iš namų(duomenys neskelbtini), pristatytas T. Š.,
kuriam konstatuota smegenų trauma (t. 1., b. l. 1).
Tai, kad T. Š. buvo padarytas sunkus sveikatos
sutrikdymas, konstatuota teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 933/09(09).
Joje nurodyta, kad T. Š. padarytas sunkaus laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, galvos
smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais,
galvos smegenų pabrinkimas, sunkaus laipsnio bendras sumušimo sindromas, veido
sumušimas, muštinės žaizdos veide ir galvoje, nubrozdinimai ir kraujosruvos
veide ir galvoje, kurie galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais. Muštinės
žaizdos, kraujosruvos ir nubrozdinimai, tiek kiekvieną jų paėmus atskirai, tiek
visus kartu, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, o sunkaus laipsnio galvos
smegenų sukrėtimas, galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais
galvos smegenų dangalais, galvos smegenų pabrinkimas, sunkaus laipsnio bendras
sumušimo sindromas – sunkiu sveikatos sutrikdymu, sužalojimai yra pavojingi
nukentėjusiojo gyvybei. T. Š. konstatuoti kūno sužalojimai
galėjo būti padaryti 2009-09-13 (t. 1., b. l., 32-33). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. KG 87/09(09) nurodyta,
kad T. Š. konstatuoti kūno sužalojimai veido srityje
galėjo būti padaryti ne mažiau kaip dviem poveikiais. T. Š. dėl
konstatuotų kūno sužalojimų prarado 70 % bendro pastovaus darbingumo (t. 1, b. l. 36 ).
Nuteistasis I. S. neneigia sudavęs du smūgius nukentėjusiajam, tačiau
nurodo, jog taip jis padarė gindamasis nuo jį puolusio T. Š..
Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir
visapusiškai ištyrė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, skundžiamame
nuosprendyje detaliai paneigė nuteistojo iškeltą versiją dėl gynybos ir
pagrįstai nustatė, kad I. S. veiksmuose, sužalojant T. Š., nėra baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinosios
ginties.
LR BK 28 straipsnio 2
dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis,
neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto
nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar
gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės
ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo
kėsinimosi.
Kolegija pažymi, kad
pagal būtinosios ginties sampratą baudžiamojoje teisėje ir Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi
pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo
ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti
pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi
intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio,
galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai
kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo
vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų
elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti,
matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius.
Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos
grėsmė yra visiškai aiški.
Pirmosios instancijos teismas
nustatė, kad 2009-09-13 nukentėjusysis T. Š., būdamas
neblaivus, atėjo į namus pas B., sėdėjo virtuvėje, laukė
šeimininko ir niekam grėsmės nekėlė. Į namus grįžęs I. S. jį
kėlė nuo kėdės, kad šis eitų namo, nukentėjusiajam pradėjus blaškytis ir
mosikuoti rankomis, I. S. supyko ir sudavė du smūgius
rankomis T. Š. į galvą, nors matė ir suprato, kad
nukentėjusysis yra neblaivus.
Tai, kad nukentėjusysis
buvo neblaivus, sėdėjo virtuvėje prie stalo ir laukė grįžtančio šeimininko,
negalima teigti, jog iš T. Š. pusės buvo pavojingas
kėsinimasis į I. S. gyvybę ar sveikatą. Pats nuteistasis
pradėjo kelti nukentėjusįjį, sėdėjusį prie stalo. Akivaizdu, kad T. Š., būdamas neblaivus, galėjo pradėti keiktis ir mosikuoti
rankomis, kaip nurodė apeliantas, tačiau būtina įvertinti nukentėjusiojo būklę dėl jo girtumo. Byloje nėra duomenų, kad buvo
pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis į I. S. sveikatą
ar gyvybę, kuris įvykio metu buvo blaivus ir galėjo realiai vertinti situaciją.
Be to, nenustatyta, kad nukentėjusysis su savimi būtų turėjęs kokius nors
įrankius ar priemones, kurie leistų nuteistajam suvokti kėsinimosi pavojingumą.
Taip pat pažymėtina, kad apklaustas pirmosios instancijos teisme I. S. nurodė, kad neblaivus T. Š. sėdėjo
virtuvėje ir niekam grėsmės nekėlė, kad T. Š. jam
nesudavė, nes jis spėjo atsitraukti. Įvertinus apelianto ikiteisminio tyrimo
metu duotus parodymus, taip pat matyti, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo
kilo konfliktas, tačiau iš nukentėjusiojo pusės nebuvo realaus ir pavojingo
kėsinimosi į apelianto gyvybę ar sveikatą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios
instancijos teismas, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad I. S. atžvilgiu nebuvo realaus, pavojingo ir akivaizdaus
kėsinimosi į nuteistąjį.
Nuteistasis I. S., suduodamas du
smūgius neblaiviam nukentėjusiajam į galvos sritį, suvokė, kad smūgiuoja į
gyvybiškai svarbią kūno vietą, kad tokie jo veiksmai kelia pavojų kito žmogaus
sveikatai, tai suprasdamas jis numatė, kad gali padaryti pavojingą kūno
sužalojimą, to norėjo, tačiau galimų padarinių nedetalizavo ir vienodai norėjo
bet kurių iš jų. Šios aplinkybės rodo, kad smūgiuodamas nukentėjusiajam I. S. veikė neapibrėžta tyčia. Esant neapibrėžtai tyčiai
kaltininko padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius. Teismo
medicinos specialistui konstatavus, kad T. Š. padarytas
sunkus sveikatos sutrikdymas, pirmosios instancijos teismas teisingai I. S. veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį.
Apeliantas skundu prašė panaikinti priteistus
civilinius ieškinius, tačiau kolegijos nuomone, šis prašymas atmetamas kaip
nepagrįstas. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – kartu su baudžiamąja
byla pareiškiamas ir išsprendžiamas dėl nusikalstamos veikos turėjusio žalos
asmens reikalavimas atlyginti tą žalą. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys
gali būti pareikštas ir nagrinėjamas kartu su byla esant šioms trims sąlygoms:
a) kai padaryta fiziniam ir juridiniam asmeniui žala; b) kai kaltinamojo veika
turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; c) kai tarp kaltinamojo
veikos ir padarytos žalos yra priežastinis ryšys.
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs I. S. kaltu pagal LR BK 135 straipsnio 1 dalį bei pagrįstai
nustatęs priežastinį ryšį tarp I. S. veikos ir
nukentėjusiajam T. Š. nusikaltimu padarytos neturtinės žalos,
LR BPK 115 straipsnio pagrindu išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Teismas
detaliai išnagrinėjo nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį,
nuosprendyje nurodydamas, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis jautė fizinį skausmą, šiuo metu yra nedarbingas,
kas sukelia tam tikrus nepatogumus, negali normaliai gyventi, sunkiai nešti,
dešinė kūno pusė liko nevisiškai tvirta kaip prieš sužalojimą. Sužalojimo
pasekmės jaučiamos ir gali būti ilgalaikės bei neprognozuojamos ateityje. Jis
mokėsi kalbėti, vaikščioti, gydėsi sanatorijoje. Esant šioms aplinkybėms,
teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį, priteisdamas 30 000
litų neturtinės žalos atlyginimui. Kadangi nukentėjusysis T.
Š. po sužalojimo buvo gydomas VšĮ Vilkaviškio ligoninėje, Kauno medicinos
universiteto klinikose bei reabilituojamas AB Birštono sanatorijoje ,,Versmė“ (t.
1., b. l. 21-22), teismas pagrįstai
patenkino Valstybinės ligonių kasos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 10 383,54
Lt civilinį ieškinį gydymo išlaidoms atlyginti.
Kolegijos nuomone, nuosprendis teisėtas ir pagrįstas,
apeliacinio skundo argumentais jį keisti įstatyminio pagrindo nėra, todėl
nuosprendis paliekamas galioti, o apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r ė :
nuteistojo I. S. apeliacinį
skundą atmesti.
Kolegijos pirmininkė teisėja
Danguolė Šiugždinytė
Teisėjai
Gytis Večerskas
Valdas Vitunskas