Civilinė byla Nr. e2A-2327-577/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07820-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.4.5.2.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       pareiškėja R. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškimą grindė šiais esminiais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis:

1.1.       Pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas/Departamentas) su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau ir – Pilietybės įstatymas, PĮ) 9 straipsnio 1 dalis ir 2 straipsnio 7 dalis). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 1V-128 pareiškėjos prašymas netenkintas. Įsakymas priimtas remiantis PĮ 9 straipsnio 1 dalimi bei 32 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgiant į Migracijos departamento 2021 m. sausio 11 d. teikimą, kuriame konstatuota, jog pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

1.2.       Pareiškėja nurodo, kad ji yra M. S. (taip pat žinomo kaip M. S.), gim. (duomenys neskelbtini), vaikaitė. Pareiškėja neturi dokumentų, tiesiogiai patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir negali jų gauti ne teismo tvarka. Ji kreipėsi į kompetentingas institucijas: Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Lietuvos valstybės istorijos archyvą, tačiau minėtos įstaigos neturėjo ir negalėjo pateikti duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pasak pareiškėjos, šią aplinkybę patvirtina šie įrodymai: 1932 m. liepos 12 d. Pietų Afrikos Sąjungoje išduotas M. (M) S. natūralizacijos liudijimas Nr. 12949, patvirtinantis, kad M. (M.) S. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, M. (M.) S. ir jo tėvų M. S. ir S. H. pilietybė – Lietuvos; Pietų Afrikos Sąjungoje išduotame pareiškėjos tėvo M. S. gimimo liudijime nurodyta, kad jo tėvo M. S. gimimo vieta – Lietuva; 2018 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį, kurioje nurodoma, jog Žydų bendruomenių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini)  žydų bendruomenės metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė M. S., J. sūnus, gimęs (duomenys neskelbtini) metais (pareiškėjos senelio tėvas, pareiškėjos prosenelis), kuris yra žydų tautybės Lietuvos pilietis; 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-2123, kuria patvirtinama, kad archyve nerasta dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. spalio 24 d. pažyma Nr. R4-2748, kuria patvirtinama, kad dokumentų, patvirtinančių M. S. (pareiškėjos senelio tėvo, pareiškėjos prosenelio) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą archyve saugomuose fonduose nerasta.

1.3.       Pareiškėjos teigimu, įrodymų visuma patvirtina, kad jos senelis gimė ir gyveno Lietuvoje (duomenys neskelbtini), taip pat ten iki pat mirties gyveno ir senelio tėvas M. S. ir, atsižvelgiant į galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reglamentavimą, tiek senelis, tiek ir jo tėvas, buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais. Taigi, jos senelio tėvas tiek (duomenys neskelbtini)  metais, tiek iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini)  metais, gyveno Lietuvoje ir buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 bei 3 punktų prasme. Atitinkamai, senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), kaip Lietuvos piliečio vaikas (įstatymo įsigaliojimo metu jis buvo nepilnametis, jam buvo 15 metų), taip pat buvo laikomas Lietuvos piliečiu pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktą. Įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, M. S. (M. S.) tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, todėl senelis M. S. taip pat pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punktas).

2.       Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimą palikti nenagrinėtą, o teismui nusprendus nagrinėti pareiškimą iš esmės – prašė jį atmesti. Atsikirtimus grindė šiais esminiais argumentais bei faktinėmis aplinkybėmis:

2.1.       Migracijos departamento teikime, kurio pagrindu buvo priimtas minėtas įsakymas, nebuvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl pareiškimas turėtų būti paliktas nenagrinėtas.

2.2.        Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad aplinkybę, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis patvirtina 1932 m. liepos 12 d. natūralizacijos liudijimas. Pažymi, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė. Šiame užsienio valstybės išduotame dokumente pavartotos sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija. Teismui nebuvo pateiktas susirašinėjimas su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjos senelis buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis. Mano, jog labiau tikėtina, kad pareiškėjo senelis iš Lietuvos galėjo išvykti su Lietuvos Respublikos užsieniečio (Sauf – conduit) pasu. Nėra aišku kokių dokumentų pagrindu išduoti pareiškėjos nurodyti dokumentai, nes Lietuvos archyvuose nėra duomenų, jog M. S. gimė Lietuvoje. Nėra duomenų, kad M. S. turėjo Lietuvos pilietybę ar juo labiau, ją išsaugojo iki 1940 m. birželio 15 d. Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą ir tą, aplinkybę, kad pareiškėjos senelis 1932 m. liepos 12 d. tapo britų piliečiu, pareiškėjos senelis Lietuvos pilietybės (jei tokią turėjo) neteko automatiškai (tuo metu galioję Lietuvos Respublikos įstatymai nenumatė privalomų procedūrų ar sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo).

3.       Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja nurodo, kad suinteresuoto asmens argumentai yra nepagrįsti. Migracijos departamentas teikime konstatavo, jog „nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, kad pareiškėjų senelis /prosenelis M. (M.) S. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjos teigimu, kreipimuisi į teismą pakanka konstatavimo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių šiuos duomenis (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis). Minėta teisės norma nenustato, kokiu būdu ar forma, ar momentu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija turi (gali) konstatuoti, kad reikalaujamus duomenis patvirtinančių dokumentų nėra pakankamai. Nėra reikalavimo, kad duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka tik tuomet, kai kompetentinga institucija priima sprendimą nutraukti prašymo nagrinėjimo procedūrą ar kitokios formos sprendimą. Pareiškėjos teigimu, ji laikėsi išankstinės prašymų nagrinėjimo ne teisme procedūros ir tinkamai realizavo procesinę teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taip pat pareiškėja nurodė, jog nagrinėdamas analogišką klausimą dėl žodžio „nationality“ reikšmės Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022 vadovavosi Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, kad viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, todėl nepagrįstas Migracijos departamento argumentas, jog žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Pareiškėjos teigimu, natūralizacijos liudijime pateiktą informaciją patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį, kurioje nurodyta ta pati kaip ir natūralizacijos liudijime informacija apie pareiškėjos senelio tėvo M. S. (M. S.) turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Kai natūralizacijos liudijime yra pateikta informacija ne tik apie patį natūralizuojamą asmenį, bet ir apie jo tėvus (jų turėtą Lietuvos pilietybę), o natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“ reikšmę pilietybės prasme patvirtina ir Lietuvos institucijų išduotų dokumentų informacija, natūralizacijos liudijimas vertintinas kaip tinkamas turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas.

I.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškimą tenkino, nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nurodė, jog juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas siekiant atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

5.       Teismas nesutiko su suinteresuoto asmens argumentais, jog pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti paliktas nenagrinėtas, nes pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pažymėjo, kad pareiškėja kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydama atkurti jai Lietuvos pilietybę. Migracijos departamentas 2021 m. sausio 11 d. teikime Nr. 13P-4 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, nurodė, kad pateiktų dokumentų nepakanka patvirtinti, jog M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Po ko, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. vasario 15 d. įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V-128, prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis ir 32 straipsnio 2 punktas) netenkintas. Teismo vertinimu, tai, kad susiklosčiusios situacijos kontekste pareiškėjos kreipimasis į teismą, nesukėlė padarinių, kurių siekiama išvengti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu draudimu, todėl pareiškimą palikus nenagrinėtą nebūtų pasiekti civilinio proceso įstatymuose iškelti tikslai. Teismas suinteresuoto asmens argumentus dėl pareiškimo palikimo nenagrinėtu laikė teisiškai nepagrįstais.

6.       Teismas, išanalizavęs pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjos nurodyti duomenys apie jos protėvius yra teisingi. Teismo vertinimu, nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai dėl žodžio „nationality“ reikšmės, nes vadovaujantis Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“ (https://dictionary.cambridge.org/dictionary/english/nationality, žiūrėta 2020 m. liepos 15 d. 10:45 min), todėl žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Tuo pačiu pažymėtina, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“ (http://www.legislation.gov.uk/ukpga/1981/61, žiūrėta 2020 m. liepos 16 d. 10:56 val.), kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

7.       Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens teiginiai, kad nors pareiškėjos senelis M.(M.) S. ir būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis išvykimo iš Lietuvos metu, jis būtų pripažintas netekusiu (nustojusiu) Lietuvos Respublikos pilietybės, nepakankamai pagrįsti. Teismas nustatė, kad M. S., gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje; duomenų apie išvykimą iš Lietuvos, duomenų, kad jis nesikreipė į Lietuvos atstovybes dėl asmens dokumentų išdavimo, nėra. Nesant pakankamam pagrindui pagrįsti, kad šio asmens ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. nėra tęstinis ir nepertraukiamas, nurodytus suinteresuoto asmens argumentus teismas laikė leistinais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis. M. S. gimė Lietuvoje, iš natūralizacijos liudijimo duomenų matyti, kad jo tėvai turėjo Lietuvos pilietybę, jo tėvas buvo pardavėjas, todėl teismo nuomone, tikėtina, turėjo nuolatinį darbą Lietuvoje iki išvykimo iš jos. Teismas konstatavo, kad labiau tikėtina, jog M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), iki išvykimo iš Lietuvos turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo. Teismas pareiškimą tenkino.

I.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.       Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.       Teismas nevertino, kokią konkrečiai reikšmę žodžiui „nationality“ suteikė 1932 m. liepos 12 d. natūralizacijos liudijimą Nr. 12949 išdavusi užsienio valstybės institucija, juo labiau, kad užsienio valstybės išduotame dokumente pavartotos sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje nurodyta, kad Lietuvos centrinis valstybinis archyvas neturi duomenų, kad pareiškėjo senelis M. S. gyveno Lietuvoje ar buvo Lietuvos Respublikos pilietis). Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021 konstatavo, kad „įrašai anglų kalba „nationality“ bei „nationality of parents“, išversti į lietuvių kalbą kaip „pilietybė“ ir „tėvų pilietybė“, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išversti netiksliai. Teismas negalėjo konstatuoti, kad žodžio „nationality“ reikšmė natūralizacijos liudijime yra būtent pilietybė, nes teismas iš pareiškėjos neišreikalavo susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjos senelis buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis.

8.2.       Pareiškėja teismui pateikė tik vieną dokumentą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos senelis M. S. buvo Lietuvos pilietis - 1932 m. liepos 12 d. natūralizacijos liudijimo vertimą į lietuvių kalbą, kuris prieštarauja Lietuvos archyvų informacijai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. R4-2123 buvo nurodyta, kad Lietuvos centrinis valstybinis archyvas neturi duomenų, kad pareiškėjos senelis M. S. gyveno Lietuvoje ar buvo Lietuvos Respublikos pilietis), todėl aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).

8.3.       Teismas iš pareiškėjos neišreikalaudamas susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjos senelis buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių.

8.4.       Teismas nevertino Migracijos departamento atsiliepime išdėstytų argumentų, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti ne su Lietuvos užsienio pasu, bet su Lietuvos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos atstovybės ar Lietuvos konsulato išduotu Sauf - conduit leidimu, kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. Atsižvelgiant į Lietuvos valstybinių archyvų duomenis, kad nėra duomenų apie pareiškėjos senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, apeliantės nuomone, labiau tikėtina, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti su Lietuvos Sauf – conduit leidimu, dėl ko į 1932 m. liepos 12 d. natūralizacijos liudijimą Nr. 12949 jis buvo įrašytas kaip priklausantis Lietuvai asmuo, o ne Lietuvos pilietis. Migracijos departamentas praktikoje susiduria su atvejais, kai gavus dokumentus, kurių pagrindu asmuo buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis, paaiškėja, kad asmuo nebuvo Lietuvos pilietis, tačiau užsienio valstybės institucijai pateikė Lietuvos Sauf - conduit leidimą, kurį užsienio valstybės institucija laikė Lietuvos piliečio pasu, todėl į natūralizacijos liudijimą įrašė asmenį kaip Lietuvos pilietį.

8.5.       Pareiškėjos senelis M. S., 1932 m. liepos 12 d. įgydamas Britanijos pilietybę automatiškai dėl to neteko Lietuvos pilietybės (Lietuvos įstatymai šiuo laikotarpiu nenumatė jokių privalomų procedūrų, dėl kurių turėjo būti priimti Lietuvos įstatymų numatyti sprendimai, Lietuvos Valstybės Konstitucija šiuo laikotarpiu numatė absoliutų dvigubos pilietybės draudimą). Lietuvos Konstitucijoje nuostata, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės atsirado tik 1938 m., Lietuvos Pilietybės įstatyme nuostata, kad pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba atsirado tik 1939 m. rugpjūčio 8 d. Daro išvadą, kad iki 1938 m. Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, negalėjo nenustoti Lietuvos pilietybės. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir pateiktus įrodymus (natūralizacijos liudijimą), apeliantas teigia, kad pareiškėjos senelis M. S. negalėjo būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis.

8.6.       Migracijos departamento vertinimu, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas turi būti grindžiamas ne spėlionėmis, tačiau įvertinus objektyvius duomenis. Pareiškėjos pateikti dokumentai neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjos senelis M. S. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

9.       Pareiškėja R. K. pateikė atsiliepimą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš suinteresuoto asmens pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Vertindamas termino „nationality“ pavartojimą analogiško pobūdžio dokumente – natūralizacijos pažymėjime – Vilniaus apygardos teismas Migracijos departamento argumentus pripažino nepagrįstais. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. gegužės 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1195-861/2022 vadovavosi Kembridžo žodyne pateiktu išaiškinimu, kad viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu, angliškai „the state of belonging to a particular country or being a citizen to a particular nation“, todėl nesutiko su Migracijos departamento argumentu, kad žodis „nationality“ nereiškia, kad asmuo yra valstybės pilietis. Teismas taip pat pažymėjo, kad Jungtinėje Karalystėje pilietybės teisė yra vadinama „British nationality law“, o ne „British citizenship law“, kas leido teismui daryti išvadą, jog britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę. Analogiškas aiškinimas pateiktas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 15 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-15851-600/2020, kuris 2020 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1779-232/2020 paliktas nepakeistas, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 pripažino, kad žemesnės instancijos teismų padarytos išvados vertinant pateiktus įrodymus (įskaitant ir natūralizacijos liudijimą) asmens turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti yra pagrįstos.

9.2.        Aplinkybę, kad pateiktame pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime naudojama sąvoka „nationality“ reiškia pilietybę, patvirtina ir natūralizacijos liudijimo preambulėje nurodytas 1926 m. Pietų Afrikos Sąjungos pilietybės akto pavadinimas angliškai. Teismų praktikoje konstatuota, kad nurodyto žodžio „nationality“ reikšmę reikia vertinti atsižvelgiant į jo pavartojimo kontekstą. Natūralizacijos liudijime šis žodis naudojamas būtent pilietybės prasme.

9.3.        Migracijos departamento nurodomų civilinių bylų ir šios civilinės bylos aplinkybės skiriasi. Minėtose bylose Pietų Afrikoje išduotame natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtino Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija. Šiuo atveju, informaciją patvirtina ir į bylą pateikta Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie mirtį. Pažymoje nurodyta ta pati kaip ir natūralizacijos liudijime informacija apie pareiškėjos senelio tėvo M. S. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

9.4.        Naujausioje teismų praktikoje konstatuota, kad, tuo atveju, kai natūralizacijos liudijime yra pateikta informacija ne tik apie patį natūralizuojamą asmenį, bet ir apie jo tėvus (jų turėtą Lietuvos pilietybę), o natūralizacijos liudijime pavartotos sąvokos „nationality“ reikšmę pilietybės prasme patvirtina ir Lietuvos institucijų išduotų dokumentų informacija, natūralizacijos liudijimas vertintinas kaip tinkamas turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės įrodymas.

9.5.       Pareiškėjos senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti pateikti įrodymai leidžia labiau tikėti, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, negu kad šio fakto nebuvo.

9.6.        Apeliacinio skundo argumentai (prielaidos), kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti su specialiu leidimu, kaip asmuo, neturintis Lietuvos Respublikos pilietybės, yra nepagrįsti. Pateiktas dokumentas anglų kalba „Naturalization certificate receipt note“ negali būti pavyzdžiu (analogu) šiai bylai, kadangi jame nėra nurodyta informacija apie natūralizuojamo asmens turėtą pilietybę. Šios bylos atveju, pareiškėjos senelio natūralizacijos liudijime nurodyta tiek jo paties, tiek jo tėvų turėta Lietuvos pilietybė. Apeliantas klaidingai nurodo, kad leidimas sauf-conduit leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. 1922 m. rugpjūčio 5 d. paskelbtų Užsienio pasams duoti taisyklių 15 straipsnyje nurodyti atvejai, kai leidimas (sauf-conduit) galėjo būti išduotas ne tik užsieniečiams, bet ir Lietuvos piliečiams.

9.7.       Migracijos departamento teiginiai, jog pareiškėjos senelis Lietuvos pilietybės (jei tokią turėjo) neteko automatiškai, kai 1932 m. liepos 12 d. tapo britų piliečiu, prieštarauja tiek Pilietybės įstatymo nuostatoms, tiek naujausioje teismų praktikoje suformuotiems išaiškinimams. Įstatymo leidėjas 2022 m. sausio 20 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymu Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 11 dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą.

9.8.       Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjos senelis iki pat 1940 m. birželio 15 d. buvo išlaikęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Dėl pareiškėjos senelio nėra atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir nėra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad automatinio pilietybės netekimo Lietuvos tarpukario teisės aktai nenumatė. Migracijos departamento interpretacija, kad tokia taisyklė taikytina tik nuo 1938 m. ar nuo 1939 m. rugpjūčio 8 d. (arba nuo Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašto Nr. 51317 priėmimo), yra nesuderinama su teisės aiškinimo ir taikymo praktika.

9.9.       Teismas vadovavosi aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, teisės doktrina, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų ir rašytinių paaiškinimų priėmimo

11.        Apeliantas Migracijos departamentas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomus įrodymus – 1928 m. gegužės 10 d. Vyriausybės žinių, kuriose paskelbtos „Užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklės“ kopiją, 1932 m. kovo 9 d. Vyriausybės žinių kopiją, dokumentus, kuriais grindžiamos aplinkybės, kad Lietuvos Sauf conduit leidimas užsienio valstybės institucijos buvo vertinamas kaip Lietuvos piliečio pasas.

12.       Pareiškėjos nuomone, nėra pagrindo priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus rašytinius įrodymus, nes jie neturi jokio ryšio su šia civiline byla. Pažymi, kad dalis naujai pateiktų rašytinių dokumentų nėra išversti į valstybinę kalbą, be to, apeliantas neįrodinėja vėliau iškilusios tokių įrodymų pateikimo būtinybės.

13.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

14.       Atsižvelgdamas į tai, kad apeliantas iš esmės nepagrindė teikiamų įrodymų ryšio su nagrinėjama byla (joje įrodinėjamomis aplinkybėmis), nenurodė, kodėl šių dokumentų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, dalis dokumentų neišversti į lietuvių kalbą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina.

Dėl apeliacinio skundo esmės

15.       Pareiškėja R. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis M. S. (taip pat žinomas kaip M. S.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Pirmosios instancijos teismas pareiškimą tenkino. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad: 1) pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, nevertino, kokią reikšmę žodžiui „nationality“ suteikė 1932 m. liepos 12 d. natūralizacijos liudijimą Nr. 12949 išdavusi užsienio valstybės institucija, teismas negalėjo konstatuoti, kad šio žodžio reikšmė natūralizacijos liudijime yra būtent pilietybė, juolab to nepatvirtina Lietuvos archyvų informacija; 2) teismas nevertino Migracijos departamento argumentų, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti ne su Lietuvos užsienio pasu, bet su Sauf - conduit leidimu, kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims; 3) pareiškėjos senelis negalėjo būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, nes minėta įstatymo sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

16.       Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais suformuota ir nuosekliai išplėtota. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016, 29 punktas).

17.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, o priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas).

18.       Nagrinėjamu atveju pareiškėja juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis M. S. (M. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis, be kita ko, įrodinėjo 1932 m. liepos 12 d. natūralizacijos liudijime nurodytais duomenimis. Suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pareiškėjos pozicija, teigė, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje – tautybė, o ne pilietybė. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių argumentų, sprendė, jog britų anglų kalboje žodis „nationality“ reiškia ne tik tautybę, bet ir pilietybę.

19.       Apeliantas vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-1151-779/2021 esančiais išaiškinimais, teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas negalėjo konstatuoti, kad žodžio „nationality“ reikšmė natūralizacijos liudijime yra būtent pilietybė, nes teismas neišreikalavo susirašinėjimo su Pietų Afrikos Respublikos kompetentingomis institucijomis, iš kurio matytųsi, kokių dokumentų pagrindu pareiškėjos senelis buvo įrašytas į natūralizacijos liudijimą kaip Lietuvos pilietis.

20.       Pažymėtina, kad dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įrašai natūralizacijos liudijime turi būti vertinami tiek dokumente vartojamų sąvokų, tiek byloje surinktų įrodymų visumos kontekste. Pareiškėja pagrįstai atkreipė dėmesį į natūralizacijos liudijimo preambulėje nurodyto akto pavadinime pavartoto žodžio „nationality“, kaip pilietybės, reikšmę - „British Nationality in the Union and Naturalization and Status of Aliens Act, 1926“ (Britų Pilietybės Sąjungoje Natūralizacijos ir Svetimšalių statuso aktas, 1926). Šio dokumento pagrindu išduotas natūralizacijos liudijimas ir pareiškėjos senelis tapo Pietų Afrikos (britų) piliečiu.

21.       Be to, apeliantas, teigdamas, kad natūralizacijos liudijime sąvokos „nationality“, reiškiančios kaip „pilietybę“, nepatvirtina Lietuvos archyvų raštuose pateikta informacija, nepagrįstai neatsižvelgia į 2018 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje apie M. S. (pareiškėjos senelio tėvo) mirtį ((duomenys neskelbtini)) esantį įrašą „žydų tautybės Lietuvos pilietis“. Šie duomenys sutampa su natūralizacijos liudijime esančia informacija apie M. (M.) S. tėvų pilietybę.

22.       Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafą Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi: „1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais“.

23.       Natūralizacijos liudijime nurodyta, kad pareiškėjos senelis M. (M.) S. gimė (duomenys neskelbtini)  (t. y. daugiau nei prieš 10 metų iki 1914 metų) (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Šie duomenys leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad M. S. piliečiu tapo pagal įstatymą (1919 m. sausio 9 d. įstatymo 1 paragrafo 3 punktas). Minėto įstatymo priėmimo metu pareiškėjos seneliui buvo 15 metų, todėl atsižvelgiant į 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 paragrafo 4 punkto nuostatas,  pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. S. galėjo būti Lietuvos piliečiu išvykimo iš Lietuvos dieną, pripažintina pagrįsta. 

24.       Išdėstytos aplinkybės bei argumentai bei pareiškėjos pateiktų įrodymų visuma (kuriuose yra duomenys apie tai, jog pareiškėjos senelis gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, kad pareiškėjos senelis ir jo tėvai gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiai) leidžia labiau tikėti, kad pareiškėjos senelis (bet kuriuo metu) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, negu kad šio fakto nebuvo.

25.       Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjos senelis iš Lietuvos galėjo išvykti ne su Lietuvos užsienio pasu, bet su Lietuvos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos atstovybės ar Lietuvos konsulato išduotu Sauf - conduit leidimu, kuris leido į užsienį išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims, atmestini kaip nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, susijusiais su konkrečiu asmeniu – M. (M.) S. 

26.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, kad pareiškėjos senelis negalėjo būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis.

27.       Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 11 dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

28.       Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

29.       Apeliantas nurodo, jog 1932 m. liepos 12 d. įgydamas Britanijos pilietybę M. S. automatiškai dėl to neteko Lietuvos pilietybės, nes Lietuvos įstatymai šiuo laikotarpiu nenumatė jokių privalomų procedūrų, dėl kurių turėjo būti priimti Lietuvos įstatymų numatyti sprendimai, Lietuvos Valstybės Konstitucija šiuo laikotarpiu numatė absoliutų dvigubos pilietybės draudimą. Pasak apelianto, Lietuvos Konstitucijoje nuostata, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės atsirado tik 1938 metais, Lietuvos Pilietybės įstatyme nuostata, kad pilietybės netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba atsirado tik 1939 m. rugpjūčio 8 d.

30.       Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, apibrėždamas asmenis, kurie nelaikytini iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, sąlygos dėl Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros neatlikimo ir Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo nepriėmimo nesusiejo su jokia data ar konkretaus įstatymo priėmimu. Nėra jokio pagrindo išplėsti įstatyme nustatytų išimtinių sąlygų.

31.       Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, jos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad aptariama konstitucinė nuostata buvo interpretuojama nevienodai. Vienas iš šios nuostatos skirtingo aiškinimo aspektų buvo toks: ar ši nuostata reiškia, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, automatiškai dėl to netenka Lietuvos pilietybės, ar įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo dėl to savaime nepraranda Lietuvos pilietybės ir išsaugo ją tol, kol bus atliktos tam tikros procedūros ir priimti atitinkami sprendimai. Valstybės institucijų, turėjusių įgaliojimus taikyti šią nuostatą, pozicija buvo tokia: Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte Nr. 51317 buvo konstatuota, kad „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (Sinkevičius, V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. 2002 m., p. 54, 55) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

32.       Apeliantas atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą taip pat buvo pažymėjęs, kad reikalavimas gauti Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės pirmą kartą paminėtas 1935 m. kovo 21 d. Vidaus reikalų ministerijos rašte Nr. 51317, t. y. iki apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų priėmimo (1938, 1939 metais).

33.       Išdėstytų motyvų pagrindu spręstina, kad pareiškėjos senelio natūralizacijos metu (1932 metais), galiojant 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, jo Lietuvos pilietybei netekimui nepakanka vien konstatavimo, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjos senelis M. S. (M. S.) buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Taigi apelianto argumentai, kad pareiškėjos senelis negalėjo būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numato Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, atmestini.

34.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių duomenų visumą, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos; apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35.       Atmetus suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinį skundą, iš jo pareiškėjai priteistinos 300 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (juridinio asmens kodas 188610666) pareiškėjai R. K. (gim. (duomenys neskelbtini)) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja                                        Jadvyga Mardosevič