Civilinė byla Nr. e2A-2540-577/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27175-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.18; 2.6.8.11.1; 2.6.8.11.4; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Eglės Surgailienės, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės  uždarosios akcinės bendrovės „Avaldris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „LBR Oil“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Avaldris“ dėl turto išreikalavimo.

Teismas

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „LBR Oil“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė išreikalauti iš atsakovės UAB „Avaldris“ prekybinio kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau ir - kioskas (paviljonas)), dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 yra pažymėta Nr. 1a-2, natūra, grąžinant nurodytą turtą ieškovei UAB „LBR Oil“ ne vėliau kaip per dvi dienas nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; atsakovui neįvykdžius teismo įpareigojimo per dvi dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, leisti ieškovei UAB „LBR Oil“ perimti prekybinio kiosko (paviljono) dalies, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 yra pažymėta Nr. 1a-2, valdymą, įskaitant leidimą ieškovei patekti į prekybinio kiosko (paviljono) dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 yra pažymėta Nr. 1a-2; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad:

1.1.       Tarp šalių 2012 m. spalio 15 d. sudaryta 25 kv. m. kiosko pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 12-1 (toliau – ir Sutartis, pirkimo-pardavimo sutartis), pagal kurios 3.1 punktą atsakovė įsipareigojo priimti kioską (paviljoną) ir sumokėti už jį nustatytą kainą, t. y. 2 500 Lt (įskaitant PVM) (Sutarties 4.1 punktas). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 patenkinus atsakovės ieškinį nustatyta kiosko naudojimosi tarp bendraturčių - ieškovės ir atsakovės - tvarka pagal architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projektą Nr. R-2018-09.01-SA.B-01, nustatant, jog 25 m2 ploto dalimi, projekto plane pažymėta Nr. 1a-2, naudosis UAB „Avaldris“, o projekto plane pažymėta Nr. 1a-1 dalimi naudosis UAB „LBR Oil“. Minėtoje byloje ieškovė teigė, kad atsakovė niekada neįgijo nuosavybės teisės į ginčo kiosko dalį, kadangi su ieškove pagal Sutarties sąlygas neatsiskaitė. Neatsiskaitymo fakto neginčijo pati atsakovė.

1.2.       Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešime, atsižvelgdama į tai, jog Sutartyje numatyta kiosko (paviljono) kaina nebuvo sumokėta pardavėjai (ieškovei) nustatytais terminais, t. y. iš karto po Sutarties pasirašymo, vadovaudamasi CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, pranešė, kad atsisako 2012 m. spalio 15 d. Sutarties ir reikalauja nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 21 d., išsikelti iš kiosko (paviljono), atlaisvinant jį nuo visų ir bet kokių atsakovei priklausančių daiktų. Atsakovė nustatytu terminu ginčo kiosko dalies neatlaisvino. 2020 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė buvo informuota, kad antstolis priėmė vykdyti atsakovės pateiktą vykdomąjį raštą, išduotą civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019. Kadangi atsakovė, piktnaudžiaudama teise, siekia priverstinai įgyvendinti savo neegzistuojančią teisę, antstoliui nenurodydama esminių su ginčo klausimu susijusių aplinkybių, negrąžina ieškovei jai priklausančio turto, ieškovė kreipėsi į teismą dėl turto (kiosko dalies) išreikalavimo iš atsakovės neteisėto valdymo.

2.       Atsakovė UAB „Avaldris“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė paskirti ieškovei už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį 5 000 Eur baudą, 50 procentų baudos paskiriant atsakovei. Atsiliepime atsakovė pažymėjo, kad iki šiol neturi objektyvios galimybės naudotis nuosavybės teise priklausančio kiosko - paviljono dalimi, nes daiktą neteisėtai valdo ieškovė. Vindikacinis ieškinys negali būti reiškiamas, nes viena iš vindikacinio ieškinio pareiškimo sąlygų yra ta, jog daiktas privalo būti pas atsakovę. Atsakovės teigimu, ieškovė vilkina kiosko-paviljono dalies atskyrimą ir teikia aiškiai nepagrįstą ieškinį. Prie ieškinio nepridėti dokumentai, kurie patvirtintų, jog ieškovei priklauso nuosavybės teisė į ginčo objekto dalį. Atsakovės įsitikinimu, sutarties lingvistinė analizė atskleidžia, jog už kioską (paviljoną) buvo atsiskaityta iš karto sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 12-1, nes ieškovė iškart perdavė kioską (paviljoną) pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo. Jeigu atsakovė būtų neatsiskaičiusi su ieškove, ieškovė pagal sutarties lingvistinį aiškinimą negalėtų perduoti kiosko – paviljono atsakovės nuosavybėn, bei ginčo objektą registruoti nuosavybės teise Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. Ieškovė daugiau kaip 7 metus po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo nereiškė jokių pretenzijų atsakovei dėl atsiskaitymo pagal sutartį. Faktinės aplinkybės ir rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog pagal Pirkimo – pardavimo sutartį atsakovė atsiskaitė visiškai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, išreikalavo iš atsakovės UAB „Avaldris“ prekybinio kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini), dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 pažymėta Nr. 1a-2, natūra, grąžinant nurodytą turtą ieškovei UAB „LBR Oil“ ne vėliau kaip per dvi dienas nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Atsakovei neįvykdžius teismo įpareigojimo (grąžinti turtą) per dvi dienas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas nusprendė leisti ieškovei perimti prekybinio kiosko (paviljono) dalies, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 pažymėta Nr. 1a-2, valdymą, įskaitant leidimą ieškovei patekti į prekybinio kiosko (paviljono) dalį, kuri architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projekte Nr. R-2018-09.01-SA.B-01 pažymėta Nr. 1a-2. Teismas priteisė iš atsakovės 417 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei, taip pat priteisė iš atsakovės 5,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje siuntimu, valstybei.

4.       Teismas nurodė, jog nors ieškovė šio ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK 4.95 straipsnį, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad šalis siejo prievoliniai teisiniai (pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai ir ieškovė savo reikalavimo teisę atsakovei grąžinti kilnojamąjį daiktą (kiosko dalį) kildina iš CK 6.345 straipsnio 1 dalies, todėl nėra pagrindo ir sąlygų taikyti vindikacijos institutą. 

5.       Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 buvo nustatytos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės: 2012 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 12-1 kopija buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, šios sutarties kopijos pagrindu daug metų buvo pasirašomos kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartys su kiosko bendrasavininkiais, minėtos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu UAB „Avaldris“ gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimą prekiauti (teikti paslaugas) kioske (paviljone), kuris galiojo nuo 2012 m. spalio 1 d.; šio leidimo pagrindu UAB „Avaldris“ teikė viešojo maitinimo paslaugas iki 2016 m. balandžio 1 d. Ieškovė neginčijo, kad UAB „Avaldris“ valdyti ir naudotis buvo perduota kiosko dalis 2012-2016 m. laikotarpiu, kad atsakovė 2012-2016 m. laikotarpiu teisėtai valdė kiosko dalį, tačiau tvirtino, kad kiosko dalis atsakovei buvo perduota panaudos pagrindais, o pagal pirkimo-pardavimo sutartį atsakovė su ieškove niekada neatsiskaitė.

6.       Teismo vertinimu, vien aplinkybės, jog ieškovė iki 2017 m. jokių pretenzijų dėl ginčo sutarties atsakovei nereiškė, o ginčo kiosko dalies perleidimo nuosavybės teise atsakovei faktas buvo išviešintas, t. y. šalys, kreipdamosi dėl leidimų veiklai kioske vykdyti išdavimo, atsakovę nurodė kaip kiosko 25 kv. m. dalies savininkę, kas sudarė pagrindą traktuoti UAB „Avaldris“ kaip kiosko dalies savininkę ir išduoti atitinkamus leidimus veiklai vykdyti, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pagal 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį už kiosko dalį su ieškove buvo tinkamai atsiskaityta. Teismas pažymėjo, kad atsakovės vadovas M. K. nurodė, kad jis negali pateikti jokių kainos už kioską sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, nes tokie dokumentai jam įsigyjant įmonę nebuvo perduoti; dabartiniam atsakovės vadovui šios sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybės nėra betarpiškai žinomos. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad ant Sutarties kopijos nėra įrašų apie atsiskaitymą, į bylą nepateiktas kiosko (paviljono) perdavimą patvirtinantis šalių pasirašytas perdavimo-priėmimo aktas, kaip tai numatyta Sutarties 2.3 punkte. Be to, nei UAB „Avaldris“ buhalterinėje apskaitoje, nei finansinėse ataskaitose už 2012 metus, parengtose 2013 metais, 2012 m. spalio 15 d. įsigytas kioskas-paviljonas už 2 500 Lt sumą nėra apskaitytas ir įtrauktas į buhalterinę apskaitą. Teismas pastebėjo, jog laikotarpiu nuo 2012 iki 2018 metų ieškovė mokėjo mokesčius už leidimą prekiauti kioske (duomenys neskelbtini). Atsakovės teiginius, jog ieškovės direktoriaus sutuoktinė J. N., kuri pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu dirbo atsakovės įmonėje, galėjo buhalterijai neperduoti (neįdėti) atsiskaitymo kvito, teismas vertino kritiškai, kaip niekuo nepagrįstą prielaidą. Pažymėjo, jog pati atsakovė nurodo, kad J. N. dirbant pas atsakovę, šalių vadovų santykiai buvo artimi ir draugiški.

7.       ????Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, laikė, jog byloje nepakanka duomenų, o taip pat ir lingvistinis pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų aiškinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove už kiosko dalį pagal 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Esant nesumokėtai kainai, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir išreikalauti kilnojamuosius daiktus iš pirkėjo (CK 6.345 straipsnio 1 dalis). Atsakovei pagal pirkimo-pardavimo sutartį neatsiskaitant ilgą laiką, teismas tenkino ieškovės ieškinį.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.       Atsakovė UAB „Avaldris“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti apeliantei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis, neteisėtas, bei neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

8.2. Bylą dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo nagrinėjo ta pati teisėja. Teismo sprendime nurodomas teiginys, jog neatsiskaitymo pagal Sutartį fakto išnagrinėtoje byloje neginčijo pati atsakovė, prieštarauja civilinės bylos medžiagai, nes UAB „Avaldris“ visada laikėsi pozicijos, jog už daiktą pagal pirkimo – pardavimo sutartį yra atsiskaičiusi.

8.3. Teismo nurodytą aplinkybę, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienašališkai, paneigia Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis, kuria teismas, įvertinęs UAB „LBR Oil“ argumentus neva pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienašališkai, atmetė UAB „LBR Oil“ apeliacinį skundą, t. y. pripažino nuosavybės teisę į kiosko – paviljono dalį.

8.4. Bylą nagrinėjančiai teisėjai buvo žinoma, kad nuo 2016 m. gegužės 6 d. UAB „Avaldris“ naudotis kiosku – paviljonu objektyvios galimybės neturi, nes UAB „LBR Oil“ yra užvaldęs ne tik kiosko – paviljono dalį (nuosavybės teise priklausančią apeliantei), tačiau ir UAB „Avaldris“ verslą su visa įranga. Šioje civilinėje byloje nebuvo sprendžiamas pirkimo – pardavimo sandorio negaliojimo klausimas. Ieškinio dalykas buvo suformuluotas ydingai, kadangi apeliantė tokio teismo sprendimo įvykdyti niekada negalės, nes šiuo kiosku – paviljonu nedisponuoja ir jo grąžinti ieškovei galimybių neturi.

8.5. Teismui nurodžius, kad jis ginčą gali kvalifikuoti pagal CK 6.345 straipsnį, apeliantė galėjo pateikti priešieškinį dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, tačiau teismui priėmus nepagrįstą sprendimą, šis apeliantės civilinių teisių gynimo būdas ateityje nebegalės būti įgyvendintas.

8.6. Prekybinis kioskas - paviljonas nėra kilnojamas daiktas; be to, kiosko - paviljono dalies (kurią nurodė teismas) taip pat neįmanoma perkelti nesumažinus jo vertės, tad išreikalauti ieškinio dalyką pagal CK 6.345 straipsnio 1 dalį neįmanoma, todėl sprendimas naikintinas, o ieškinys atmestinas. Teismui sprendžiant dėl CK 6.345 straipsnio taikymo bei blogai suformuluoto ieškinio dalyko, buvo pažeista apeliantės teisė gintis nuo pareikšto reikalavimo, nes apeliantė neturėjo galimybės pateikti įrodymus dėl nekilnojamo daikto. Ieškovė net nebandė įrodyti, jog daiktas yra kilnojamas, todėl apeliantė daro išvadą, jog teismas peržengė ieškinio ribas, pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus.

8.7. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją. Apeliantės teigimu, prie ieškinio nebuvo dokumentų, kurie patvirtintų, jog ieškovei priklauso nuosavybės teisė į ginčo objekto dalį. 2012 m. sausio 1 d. elektros energijos persiuntimo sutartis ir 2016 m. gruodžio 31 d. objektų sąrašas, bei Ilgalaikio turto suvestinė nepatvirtino ieškinyje nurodomų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų. Ilgalaikio turto suvestinė nebuvo pasirašyta įgalioto asmens. Be to, joje neatsispindi kiosko – paviljono sandoriai, kurie buvo sudaryti su Č. B. įmone „Falteksa“, bei registruoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje. Visi nurodyti dokumentai buvo pateikti teismui bylą nagrinėjant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu bei naudojimosi tvarkos nustatymo. Teismas nei vienoje byloje šiais įrodymais nesivadovavo ir nelaikė jų patikimais. Ieškovė naudoja visus įmanomus civilinių teisinių gynimo būdus siekdama įtinkinti teismą, neatsižvelgiant į tai, jog reikalavimai vienas kitam prieštarauja.

8.8.  Sutarties 2.2., 5.1., 3.1 punktų lingvistinė analizė atskleidžia, jog už kioską buvo atsiskaityta iš karto sudarant Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 12-1. Apeliantė nuosavybės teisę į kiosko – paviljono dalį grindžia 2012 m. spalio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi, kuri buvo registruota Vilniaus miesto savivaldybės administracijos turto departamento Licencijavimo ir leidimų skyriuje, taip pat išduotomis licencijomis prekybai, eksploatavimo sutartimis, bei teismų priimtais procesiniais sprendimais, kurie turi prejudicinę galią.

8.9. Apeliantė pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pakvitavimas nėra vienintelis leistinas skolininko sutartinės prievolės įvykdymo faktą galintis patvirtinti rašytinis įrodymas. Skolininkas, siekdamas įrodyti prievolės įvykdymo faktą, taip pat gali remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. 

8.10.         Ieškovė neįrodė, jog buvo susitarta dėl sutarties kainos sumokėjimo ateityje, o pirkimo - pardavimo sutarties dalykas ir nuosavybės teisę į jį buvo perduoti sutarties sudarymo metu. Pasak apeliantės, iš šalių konkliudentinių veiksmų, bei 7 metų pretenzijų neišreiškimo dėl skolos, akivaizdu, kad apeliantė su ieškove už parduodamą (perkamą) daiktą yra atsiskaičiusi visiškai ir ieškovės reikalavimas dėl daikto išreikalavimo nepagrįstas.

8.11. Ieškovės direktoriaus žmona nurodomu laikotarpiu dirbo apeliantės įmonėje ir į buhalteriją galėjo neperduoti ar neįdėti atsiskaitymo kvito. UAB „Avaldris“ vadovai buvo užsieniečiai, o įmonių atstovai buvo artimi draugai, tad atsiskaitymo kvito, tikėtina, nesureikšmino dėl nedidelės sandorio sumos, kol neprasidėjo konfliktai. Teigia, jog pirkimo – pardavimo sutartis yra įvykdyta.

8.12. Apeliantė prašė paskirti ieškovei baudą, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė.

9.         Ieškovė UAB „LBR Oil“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo atmesti UAB „Avaldris“ apeliacinį skundą kaip neteisėtą ir nepagrįstą; palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą, priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Ieškovė nuo 2001 metų nuosavybės teise valdo prekybinį paviljoną (kioską), esantį (duomenys neskelbtini), kurį pati ir pagamino. Kiosko paviljono 2012-2016 metų eksploatacijos sutartys su Vilniaus miesto savivaldybe patvirtina ieškovės nuosavybės teises į minėtą kioską. Ieškovė mokėjo ir moka visus mokėjimus už leidimą prekiauti ir tuo pačiu už naudojimąsi žeme ant kurios stovi minėtas kioskas. Apeliantė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad nuo 2012 m. spalio 15 d. būtų sumokėjusi bent vieną įmoką už kioską ieškovei, savivaldybei, kitai institucijai ar komunalinių paslaugų tiekėjams.

9.2. Apeliantė nėra pateikusi jokių įrodymų apie atsiskaitymą. Apeliacinio skundo 41-43 punktuose pateiktas pirkimo – pardavimo sutarties (2.2 p. 5.1 p.; 3.1 p.) aiškinimas nieko bendro su lingvistiniu sutarčių aiškinimu neturi ir yra niekuo nepagrįstas.

9.3. Dėl apeliantės teiginių, kad ilgalaikio turto suvestinė nėra pasirašyta įgalioto asmens bei neatsispindi kiosko sandoriai su Č. B. įmone „Falteksa“, ieškovė pažymėjo, jog išnuomojus patalpas tretiesiems asmenims, ilgalaikio turto sąraše šis faktas neatsispindi ir tai nekeičia ilgalaikio turto nuosavybės fakto. Teismui buvo pakartotinai pateikta ilgalaikio turto suvestinė, pasirašyta įgalioto asmens. Civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 Č. B. įmonės „Falteksa“ direktorius patvirtino, kad nors ir buvo pasirašęs kiosko-paviljono dalies (10 kv.m.) pirkimo pardavimo sutartį tam, kad gautų Vilniaus miesto savivaldybės leidimą prekiauti, jokios nuosavybės į kiosko - paviljono dalį neįgijo, jokių pinigų už kiosko-paviljono dalies pirkimą-pardavimą nemokėjo, ir po tariamos pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo mokėjo UAB „LBR Oil“ nuomos mokestį už naudojimąsi kiosko dalimi; 2016 metais pasibaigus šalių santykiams patalpos buvo grąžintos UAB „LBR Oil“. Dėl to, kad Č. B. įmonei „Falteksa“ buvo leista naudotis kiosko-paviljono dalimi nuomos pagrindais, ilgalaikio turto suvestinėje ir neatsispindi jokie sandoriai su šia įmone.

9.4. Nei UAB „Avaldris“ buhalterinėje apskaitoje, nei finansinėse ataskaitose 2012 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutartimi įsigytas kioskas nėra apskaitytas ir nėra įtrauktas į buhalterinę apskaitą. Apeliantė niekada nesumokėjo kainos, nustatytos pirkimo pardavimo sutartyje, ir apie kokį susitarimą ateityje kalba apeliantė ieškovei nėra suprantama. Apeliantė teiginius grindžia lingvistiniu sutarties aiškinimu, tačiau ne konkrečiais ir realiais faktais.

9.5. Kioskas-paviljonas yra kilnojamasis daiktas, nes bet kada gali būti perkeltas iš vienos vietos į kitą ir dėl to kiosko paskirtis ar vertė nė kiek nepasikeičia.

9.6. Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįregistruoja ir neišregistruoja asmenų nuosavybės teisių, todėl apeliantės teiginiai apie nuosavybės faktą patvirtinančius dokumentus esančius Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje yra nepagrįsti.

9.8. Ieškovė pranešė apeliantei atsisakanti Sutarties, o apeliantė tokio atsisakymo neginčijo (neginčija, kad faktiškai naudojasi kiosko-paviljono dalimi), todėl iš esmės neteko prasmės apeliantės naudai teismo sprendimu nustatyta naudojimosi ginčo kiosku tvarka. Priešingai nei tvirtina apeliantė, Lietuvos apeliacinis teismas sutarties nutraukimo fakto nevertino, nes sutartis buvo nutraukta po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme.

9.9. Apeliantės argumentas, kad ieškovė ieškinį pateikė po 7 metų nepaneigia ieškinio reikalavimų pagrįstumo, ieškovės procesinės teisės tokį ieškinį pateikti dabar bei yra teisiškai nereikšmingas.

9.10. Apeliantė melagingai teigia, kad negali naudotis patalpomis ir vykdyti savo veiklos; patalpose yra visi apeliantės daiktai ir ji bet kada gali pateikti į patalpas ir į jas patenka. Apeliantė nėra perdavusi patalpų ieškovei pagal priėmimo-perdavimo aktą ar grąžinusi ieškovei patalpų raktų. Apeliantė pradėjo naudotis kiosku-paviljonu dar 2010 m. gruodžio 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. 11/1 NS pagrindu, o vėliau 2012 m. spalio 30 d. kiosko – paviljono panaudos sutarties Nr. 12-1PS pagrindu, ir siekdama neteisėtai pasisavinti panaudos pagrindu valdomą kioską, suklastojo 2012 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutartį Nr. 12-1. Pažymėjo, jog dėl 2012 m. spalio 15 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. 12-1 pripažinimo suklastota ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-31957-1050/2020. Tai, kad 25 kv.m. apeliantei buvo perleisti naudotis panaudos pagrindu patvirtina ir 2015 m. kovo 31 d. susitarimas Nr. 15/10/16-1 prie panaudos sutarties Nr. 12-1PS (2012 10 31), kurio pagrindu apeliantė įsipareigojo kompensuoti ieškovei visas patirtas išlaidas, susijusias su apeliantės vykdoma veikla objekte.

9.11. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas, todėl apeliantės argumentas, kad neva tuomet dirbusi J. N. (nors J. N. dirbo vadybininke trumpą laiką), net jeigu ir nebūtų perdavusi kasos pajamų orderio kvito, patį kasos pajamų orderį turėtų ieškovė. Pažymi, jog jei pas pirkėją objektas nėra užpajamuotas, tai mokėjimo niekada ir nebuvo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11.       Atsakovė 2021 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą priimti naujus įrodymus, t. y. advokato D. D. klausimus buvusiam UAB „Avaldris“ direktoriui I. I., I. I. atsakymus su apostile bei vertimą. Nurodė, kad I. I. atsakymai apie sutarties sudarymo aplinkybes ir atsiskaitymo faktą paneigia ieškovės UAB „LBR Oil“ versiją ir prieštarauja teismo sprendimui. Apeliantė negalėjo laiku pateikti šių rašytinių įrodymų (bylos nagrinėjimo metu jais nedisponavo). Mano, kad šie įrodymai neužvilkins civilinės bylos nagrinėjimo, o leis įsitikinti apeliacinio skundo pagrįstumu ir teisėtumu.

12.        CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje nustatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

13.        Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė, kokios aplinkybės ribojo galimybę klausimus buvusiam vadovui pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nors atsakovė dar atsiliepime į ieškinį įrodinėjo atsiskaitymo pagal sutartį faktą; klausimai pateikti po teismo sprendimo priėmimo praėjus daugiau nei trims mėnesiams. Priešingai, nei nurodo apeliantė, naujų įrodymų priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi jie pateikti prieš pat teismo posėdį apeliacinės instancijos teisme (pateikti 2021 m. lapkričio 5 d. (penktadienį), bylos nagrinėjimas paskirtas 2021m. lapkričio 9 d.(antradienį)), o siekiant užtikrinti ieškovės teisę susipažinti su teikiamais įrodymais ir dėl jų pasisakyti, reikėtų atidėti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujai pateikiamus įrodymus ir jų nevertina.

Dėl apeliacinio skundo esmės

14.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės reikalavimas dėl turto išreikalavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

15.       Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2012 m. spalio 15 d. buvo sudaryta 25 kv. m. kiosko pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 12-1. Sutarties 2.2 punkte buvo numatyta, kad pardavėjas įsipareigoja perduoti kioską (paviljoną) pirkėjo nuosavybėn po sutarties apmokėjimo. Vadovaujantis Sutarties 2.3 punktu, kiosko (paviljono) perdavimas patvirtinamas perdavimo-priėmimo aktu. Pagal šios Sutarties 3.1 punktą atsakovė įsipareigojo priimti kioską (paviljoną) ir sumokėti už jį nustatytą kainą sutarties nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal Sutarties 4.1 punktą, parduodamo kiosko (paviljono) kaina su PVM sudaro 2 500 Lt. Sutarties 5.1 punktas numatė, kad už pardavėjo parduodamą kioską (paviljoną) pirkėjas sumoka pardavėjui 2 500 Lt iš karto po sutarties pasirašymo.

16.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019, patenkinus atsakovės ieškinį, buvo nustatyta kiosko (paviljono), esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudojimosi tarp bendraturčių - ieškovės ir atsakovės - tvarka pagal architekto R. M. prekybinio paviljono padalinimo projektą Nr. R-2018-09.01-SA.B-01, nustatant, jog 25 m2 ploto dalimi, projekto plane pažymėta Nr. 1a-2, naudosis UAB „Avaldris“, o projekto plane pažymėta Nr. 1a-1 dalimi naudosis UAB „LBR Oil“. Ieškovė 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešime atsakovei, atsižvelgdama į tai, jog Sutartyje numatyta kiosko (paviljono) kaina nebuvo sumokėta pardavėjai (ieškovei) nustatytais terminais, t. y. iš karto po Sutarties pasirašymo, pardavėja (ieškovė), vadovaudamasi CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, pranešė, kad atsisako 2012 m. spalio 15 d. Sutarties ir nedelsiant perima patalpas. 2020 m. rugsėjo 23 d. ieškovė UAB „LBR Oil“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl turto išreikalavimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą.

17.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nors ieškovė ieškinio teisiniu pagrindu nurodė CK 4.95 straipsnį, tačiau iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad šalis siejo prievoliniai teisiniai (pirkimo-pardavimo) teisiniai santykiai ir ieškovė savo reikalavimo teisę atsakovei grąžinti kilnojamąjį daiktą (kiosko dalį) kildina iš CK 6.345 straipsnio 1 dalies, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir sąlygų taikyti vindikacijos institutą.

18.       Apeliantės teigimu, teismui nenurodžius, kad jis gali teisinį ginčą kvalifikuoti pagal CK 6.345 straipsnį, nebegali būti įgyvendintas apeliantės civilinių teisių gynimo būdas - priešieškinio dėl vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančia, pateikimas. 

19.       Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų; faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva (lot. iura novit curia); tik tinkamai kvalifikavęs šalių teisinį santykį, teismas gali šiems santykiams taikyti materialiosios teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-421/2018, 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-26-969/2021).

20.       Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinyje dėstydama faktines aplinkybes nurodė, jog atsižvelgiant į tai, jog atsakovė siekė įgyvendinti menamą teisę į ginčo kiosko dalį, neatskleisdama teismui visų reikšmingų aplinkybių, ieškovė buvo priversta nutraukti 2012 m. spalio 15 d. 25 m2 kiosko pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 12-1 vienašališkai, apie tai pranešdama atsakovei 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu. Ieškinyje aptartas ir pranešimo turinys, t. y. kad Sutartyje numatyta kiosko (paviljono) kaina nebuvo sumokėta pardavėjai (ieškovei), todėl vadovaudamasi CK 6.345 straipsnio 1 dalimi, praneša, jog  atsisako 2012 m. spalio 15 d. sutarties ir reikalauja nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip iki 2019 m. rugsėjo 21 d., išsikeldinti iš kiosko (paviljono), esančio (duomenys neskelbtini), atlaisvinant jį nuo visų ir bet kokių atsakovei priklausančių daiktų, įskaitant, bet neapsiribojant, prietaisais, įranga ir kt. Ieškinyje teigiama, kad neteko prasmės atsakovės naudai teismo sprendimu nustatyta naudojimosi ginčo kiosku tvarka, kadangi teisinis pagrindas – Sutartis - nustojo galioti jau po bylos išnagrinėjimo teisme. Ieškinio teisiniu pagrindu ieškovė nurodė ne tik vindikaciją, bet ir restitucijos taikymą reglamentuojančias normas, pabrėždama, jog sutartiniai santykiai tarp šalių yra pasibaigę, todėl atsakovė privalo grąžinti tai, ką yra gavusi pagal šią sutartį. Kartu su ieškiniu buvo pateiktas ir  2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešimas dėl sutarties nutraukimo.

21.       Taigi, ieškinyje išdėstytas faktinis pagrindas sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad ieškovė savo reikalavimo teisę atsakovei grąžinti kilnojamąjį daiktą (kiosko dalį) kildino iš CK 6.345 straipsnio 1 dalies, ir toks sprendimas nelaikytinas siurpriziniu. Ieškovė atskleidė aplinkybes, kuriomis remdamasi ji siekia išreikalauti ginčo objektą, todėl akivaizdu, jog atsakovė turėjo galimybę pasisakyti tiek dėl sutarties atsisakymo (nutraukimo) pagrįstumo, jo galiojimo, daikto statuso (ne/kilnojamasis) ir pan. 

22.       Apeliantė taip pat nurodo, jog prekybinis kioskas-paviljonas nėra kilnojamasis daiktas. Toks argumentas nesuderinamas su atsakovės pozicija, kad ji įsigijo kiosko dalį pagal rašytinę 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Pažymėtina, kad vadovaujantis CK 6.393 straipsnio 1 dalimi, nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos; be to, nekilnojamieji objektai registruojami Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnis). Į bylą pateiktose Kiosko (paviljono) eksploatavimo sutartyse yra duomenys, kad paviljonas yra laikinas, jose numatyta, kad nutraukus sutartis, asmuo turi išvežti paviljoną. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-152-280/2020 taip pat pažymėta, jog ginčo turtas nėra suformuotas ir įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, tai laikinas statinys. Dėl paminėtų priežasčių, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad daiktas turi registracijos adresą, pamatus, sienas ir kitus nekilnojamam daiktui būdingus aspektus, kad jis registruotas Vilniaus miesto savivaldybėje, be to, jo dalies neįmanoma perkelti nesumažinus jo vertės, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo objektas yra nekilnojamasis daiktas, kad ir CK 6.345 straipsnio 1 dalis netaikytina. Apeliantės teiginiai dėl to, kad teismas peržengė ieškinio ribas, nes ieškovė net nebandė įrodyti, jog daiktas yra kilnojamas, nepagrįsti.

23.       CK 6.345 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo.

24.       Apeliaciniame skunde pažymima, jog teismo sprendime nurodomą aplinkybę, kad 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu informavo, kad pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienašališkai, paneigia 2020 m. balandžio 23 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis, kuria įvertinęs UAB „LBR Oil“ argumentus neva pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta vienašališkai, atmetė UAB „LBR Oil“ apeliacinį skundą ir paliko galioti 2019 m. kovo 29 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą nepakeistą t. y. pripažino nuosavybės teisę į kiosko – paviljono dalį. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės teiginius atmeta kaip nepagrįstus.

25.       Apeliantė nesukonkretino, kokios minimos nutarties išvados jai sudarė pagrindą manyti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino UAB „LBR Oil“ argumentus dėl pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo, pranešimo galiojimo ar pan., o teisėjų kolegija, susipažinusi su minėtos nutarties turiniu, tokių duomenų nenustatė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 dėl naudojimosi kiosku tvarkos nustatymo pažymėjo, jog „įstatymas nenumato, kad kainos už įsigyjamą turtą nesumokėjimas daro pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu, todėl atsakovės argumentai, kad nesant įrodymų apie sandorio kainos sumokėjimą, ieškovės negalima laikyti daikto savininke atmestini. Tuo atveju, jei pareiga pagal pirkimo-paradavimo sutartį dėl kainos sumokėjimo nėra tinkamai įvykdyta, daikto pardavėjas gali savo teises ginti kitais būdais, bet tai savaime nepaneigia pirkimo-pardavimo sandorio galiojimo ir neturi įtakos daikto nuosavybės teisės perėjimui (CK 6.314, 6.345 straipsniai)“. Kaip minėta, 2019 m. rugpjūčio 21 d. pranešimą ieškovė surašė ir išsiuntė atsakovei po minėto teismo sprendimo priėmimo. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-152-280/2020 pripažino pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad „kai viena ar kita šalis pažeidžia pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, kita šalis savo pažeistas teises, šiuo atveju atsakovė, gali ginti įstatyme numatyta tvarka. Šioje byloje atsakovė jokių priešpriešinių reikalavimų byloje ieškovei nereiškė ir nereiškia“ (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, nesant priešpriešinių reikalavimų teismas nenagrinėjo klausimo dėl galimo sutarties pažeidimo.

26.       Pasak apeliantės, ieškinio dalykas buvo suformuluotas ydingai, kadangi atsakovė paviljonu nedisponuoja ir jo grąžinti ieškovei galimybių neturi. Teigia, kad civilinėje byloje Nr. e2-1916-925/2019 nustatytos prejudicinės aplinkybės, jog nuo 2016 m. gegužės 6 d. UAB „LBR Oil“ yra užvaldęs ne tik kiosko – paviljono dalį (nuosavybės teise priklausančią apeliantui), tačiau ir UAB „Avaldris“ verslą su visa įranga.

27.       Apeliantės nurodomame sprendime pažymėta, jog šalys byloje neginčijo, kad UAB „Avaldris“ valdyti ir naudotis buvo perduota 50 kv. m. kiosko (duomenys neskelbtini), dalis 2012-2016 m. laikotarpiu. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė savaime neeliminuoja galimybės reikalauti grąžinti daiktą ieškovei atsisakius sutarties. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, siekdama įrodyti, jog ji nėra užėmusi patalpų, kad jose yra atsakovės daiktai, pateikė antstolio R. V. 2021 m. balandžio 14 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuojama, kad paviljono viduryje sudėti daiktai, uždengti plėvele; po plėvele yra kavinės stalai, kėdės, indai, įrankiai, puodai, virtuvės smulki įranga, kasos aparatas su panaudotų kvitų juostomis ir kt. Šios aplinkybės, jas kartu vertinant su ieškovės argumentais, kad pradėta vykdomoji byla (pagal teismo sprendimą dėl naudojimosi tvarkos nustatymo) reiškia daikto dalies buvimą atsakovės žinioje ir paneigia atsakovės motyvus, jog ji paviljonu nedisponuoja ir jo grąžinti ieškovei galimybių neturi.

28.       Atsakovė apeliaciniame skunde pasisako ir dėl pirkimo – pardavimo sutarties apmokėjimo aplinkybių. Teigia, jog sutarties Nr. 12-1 lingvistinis aiškinimas, šalių konkliudentiniai veiksmai, 7 metų pretenzijų neišreiškimas dėl skolos, rodo, jog apeliantė su ieškove už parduodamą (perkamą) daiktą yra atsiskaičiusi visiškai ir ieškovės reikalavimas dėl daikto išreikalavimo buvo visiškai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti šiai apeliantės pozicijai.

29.       Kasacinio teismo nuosekliai formuojamoje įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktikoje nurodyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021).

30.       Nagrinėjamu atveju teismas detaliai atskleidė, kokiais įrodymais grindė išvadą, jog byloje nepakanka duomenų, o taip pat ir lingvistinis pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų aiškinimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė yra atsiskaičiusi su ieškove už kiosko dalį pagal 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio, nepaneigiantys teismo nustatytų aplinkybių (kad atsakovė nepateikė mokėjimo pavedimų, kasos pajamų orderių ar kitų pirkimo-pardavimo kainos sumokėjimo faktą galinčių patvirtinti įrodymų, kad ant pateiktos Sutarties kopijos nėra jokių įrašų apie atsiskaitymą, nėra pateikto kiosko (paviljono) perdavimą patvirtinančio šalių pasirašyto perdavimo-priėmimo akto; kad nei UAB „Avaldris“ buhalterinėje apskaitoje, nei finansinėse ataskaitose už 2012 metus, parengtose 2013 metais, 2012 m. spalio 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 12-1 įsigytas kioskas-paviljonas už 2 500 Lt sumą nėra apskaitytas ir nėra įtrauktas į buhalterinę apskaitą ir pan.). Nors apeliaciniame skunde minima, kad ieškovės direktoriaus žmona nurodomu laikotarpiu dirbo apeliantės įmonėje, kuri į buhalteriją galėjo neperduoti ar neįdėti atsiskaitymo kvito, tačiau skundžiamame sprendime teismas pasisakė ir dėl šio atsakovės argumento (jog J. N. dirbant pas atsakovę šalių vadovų santykiai buvo artimi ir draugiški, todėl nenustatyta jokio motyvo ar tikslo J. N. slėpti tam tikrus dokumentus, jei jie būtų buvę). Apeliantė neargumentavo, kodėl tokia išvada turėtų būti laikoma nepagrįsta. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis taisyklėmis, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepalankų atsakovei sprendimą, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės bei priimtas neteisėtas bei nepagrįstas sprendimas.

31.       Apeliantė pažymi, kad prašė paskirti ieškovei baudą, tačiau teismas dėl šio prašymo sprendime nepasisakė. Pažymėtina, kad atsakovė prašymą grindė tuo, kad ieškovė nesąžininga proceso šalis, kad ji teikė akivaizdžiai nepagrįstą reikalavimą teismui. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį tenkino, t. y. nelaikė, kad ieškovė teikė akivaizdžiai nepagrįstą reikalavimą, nenurodymas, jog netenkinamas atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo, nereiškia sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. 

32.       Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje  Eur bylinėjimosi išlaidųbyloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

33.       Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

34.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, iš jos ieškovei priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė įrodymus, jog advokatui R. M. pagal 2021 m. rugpjūčio 4 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija RM Nr. 0775 sumokėjo 2 420 Eur už konsultacijas, procesinių dokumentų įvertinimą, atsiliepimo į atsakovės UAB „Avaldris“ apeliacinį skundą parengimą (2021 m. rugpjūčio 4 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1076662). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškovės prašoma priteisti išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytą maksimalų dydį (1 972,62 Eur), taip pat atsižvelgdama į Rekomendacijose nustatytus kriterijus, t. y. bylos sudėtingumą, tai, kad advokatas dalyvavo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir jam atsakovės pozicija bei esminiai argumentai buvo žinomi, į tai, kad sąskaitoje nurodyti veiksmai susiję būtent su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu (t. y. nėra atskiri), ieškovės prašymą tenkina iš dalies ir iš atsakovės UAB „Avaldris“  ieškovei UAB „LBR Oil“ priteisia 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.  

Priteisti iš atsakovės UAB „Avaldris“ (juridinio asmens kodas 300548195) ieškovei UAB „LBR Oil“ (juridinio asmens kodas 121124098) 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                                   Jadvyga Mardosevič

                                                                                                          Jūra Marija Strumskienė

Eglė Surgailienė