Civilinė byla Nr. 3K-3-382/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 34.5; 121.21 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos
pirmininkė ir pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų, pareiškusių
savarankiškus reikalavimus, P. L., P. L., S. L. kasacinį skundą dėl Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. L. pareiškimą dėl
palikimo priėmimo fakto nustatymo ir suinteresuotų asmenų, pareiškusių
savarankiškus reikalavimus, A. B., P. L., P. L., S. L., Z. N. pareiškimą
dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo; suinteresuoti asmenys: D. A., A. L., J. L.,
P. L., V. L., R. M., G. O., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio
ministerijos, Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas S.
L. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis po tėvo P. L.
ir motinos A. L. mirties priėmė jų palikimą: 17,7500 ha žemės sklypą (unikalus
Nr. duomenys neskelbtini, kadastro Nr. duomenys neskelbtini) Mažeikių
rajone (duomenys neskelbtini) kaime, ir šiame žemės sklype esančius
teisiškai neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį,
garažą ir daržinę, pradėdamas faktiškai valdyti šį turtą.
Pareiškėjas nurodė, kad, 1999
m. lapkričio 25 d. mirus tėvui, jis su savo šeima ir motina liko gyventi name
su priklausiniais Mažeikų rajone (duomenys neskelbtini). Po tėvo mirties
įstatyminiai įpėdiniai nesikreipė į notarų biurą dėl tėvo palikimo priėmimo. 2005
m. vasario 26 d. mirė pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų motina. Pareiškėjo
teigimu, po motinos mirties jis toliau gyveno tėvų sodyboje, priėmė jų
palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldėtą turtą: dirbo žemę, mokėjo visus
savininkui būtinus mokėti mokesčius. Kiti įpėdiniai per įstatymo nustatytą
terminą palikimui priimti nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo.
Suinteresuoti
asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, A. B., P. L., P. L., S. L., Z. N.
prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus: kad jų tėvai P. L. ir A. L.
iki mirties valdė nuosavybės teise jų bendrai sukurtą nekilnojamąjį turtą:
medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę Mažeikių rajone (duomenys
neskelbtini); kad po tėvų mirties jų vaikai D. A., A. B., A. L., J. L., P.
L., P. L., P. L., S. L., S. L., V. L., G. O., R. M., Z. N. priėmė tėvų palikimą,
pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą: 17,7500 ha ploto miškų ūkio
paskirties žemės sklypą ir teisiškai neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį
namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir daržinę Mažeikių rajone (duomenys
neskelbtini).
Suinteresuoti asmenys nurodė,
kad, mirus tėvui, visi vaikai susitarė, jog palikimas atiteks jiems visiems,
taip pat buvo nutarta leisti broliui, t. y. pareiškėjui, gyventi tėvų namuose. Suinteresuotų
asmenų teigimu, po tėvų mirties visi broliai ir seserys priėmė tėvų palikimą,
pradėdami faktiškai valdyti paveldimą turtą: rūpinosi tėvų sodyba, rinkdavo
pinigus būtiniausiems gyvenamojo namo remonto darbams.
Suinteresuoti asmenys, nepareiškę
savarankiškų reikalavimų, D. A., A. L., P. L., V. L. nurodė, kad po tėvų
mirties nebuvo jokio vaikų susirinkimo, į tėvų palikimą nė vienas iš
suinteresuotų asmenų nepretendavo, visi suprato, jog po tėvų mirties likusį
turtą paveldėjo brolis Steponas, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Mažeikių
rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą patenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. L. po tėvo P. L.
ir motinos A. L. mirties priėmė palikimą: 17,75 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys
neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) Mažeikų
rajone (duomenys neskelbtini) ir šiame žemės sklype esančius teisiškai
neįregistruotus statinius: medinį gyvenamąjį namą, tvartą, vasarnamį, garažą ir
daržinę, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą; suinteresuotų asmenų, pareiškusių
savarankiškus reikalavimus, pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių
dokumentų, pareiškėjo, suinteresuotų asmenų, nepareiškusių savarankiškų
reikalavimų, iš dalies ir suinteresuotų asmenų, pareiškusių savarankiškus
reikalavimus, paaiškinimų, suinteresuoto asmens Telšių apskrities valstybinės
mokesčių inspekcijos atsiliepimo, liudytojų parodymų neabejotinai nustatyta, jog
pareiškėjas palikimo atsiradimo vietoje vykdo ūkinę veiklą. Teismas
nurodė, kad nei po tėvo, nei po motinos mirties niekas iš įpėdinių per įstatymo
nustatytą terminą nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarų biurą, tačiau pareiškėjas
visą laiką gyveno su tėvais, po tėvo mirties rūpinosi sergančia motina, jai mirus,
liko su šeima gyventi tėvų sodyboje; tik pareiškėjas po motinos mirties rūpinosi namais ir ūkiu, atliko gyvenamajame name remontą,
pastatė ūkinį pastatą, mokėjo už elektrą, draudimo įmokas, valė ir atsodino
mišką. Teismas sprendė, kad nors suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus
reikalavimus, nurodė, jog po tėvų mirties paėmė po kelis asmeninius jų daiktus,
nelaikytina, kad jie priėmė palikimą, nes neatliko jokių veiksmų, rodančių rūpinimąsi
paveldimu turtu; palikėjų daiktus valdė pareiškėjas, jis naudojasi palikimą sudarančiu
tėvų nekilnojamuoju turtu (gyveno gyvenamajame name, remontavo pastatus, naudojosi
žemės sklypu) ir elgėsi kaip paveldimo turto savininkas, turintis
teisę į palikimą.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi atmetė
suinteresuotų asmenų P. L., P. L., S. L. apeliacinį skundą ir Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija
nurodė, kad palikimo priėmimo, pradėjus
faktiškai valdyti paveldimą turtą, esmė – aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais
siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą; asmuo, grindžiantis
savo reikalavimus palikimo priėmimu faktiškai pradėjus jį valdyti, turi
įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo
valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo
turtą kaip savo. Įstatyme nustatytas
draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl
įpėdinis, priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587 straipsnis; CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Tačiau ne kiekvienu atveju
kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo
priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams
sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą. Paveldėjimo teisėje ir teismų
praktikoje konkretaus daikto paėmimas
nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto
savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą (nesaugojo
turto, nesirūpino juo ir pan.). Teisėjų kolegija sprendė, kad bylos duomenų
analizė leidžia daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs
byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, suinteresuotų asmenų
paaiškinimus, turėjo pagrindą konstatuoti, kad po bylos šalių motinos mirties
palikimą priėmė pareiškėjas, nes pradėjo faktiškai valdyti paveldimą turtą; suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus
reikalavimus, paėmę po kelis
asmeninius velionių tėvų daiktus, nelaikytini priėmusiais palikimą, nes
jie neatliko jokių veiksmų, rodančių
rūpinimąsi paveldimu turtu; tėvams iki mirties priklausiusių asmeninių
daiktų parsigabenimas iš jų gyvenamosios vietos nelaikomas palikimo priėmimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog po
bylos šalių tėvo mirties jo daiktai liko ūkyje, jais naudojosi jo sutuoktinė ir
kartu gyvenusio sūnaus, t. y. pareiškėjo, šeimos nariai; mirus bylos šalių
motinai, palikėjų daiktais disponavo jų sūnus, t. y. pareiškėjas, kuris
neprieštaravo, kad dalį daiktų pasiimtų suinteresuoti asmenys tėvams atminti. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios
instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog palikėjų daiktus valdė ir jais
disponavo pareiškėjas, kuris naudojasi palikimą sudarančiu nekilnojamuoju
turtu ir elgiasi kaip paveldimo turto savininkas; suinteresuoti asmenys žinojo, kad tėvams priklausė žemės sklypas,
pastatai, tačiau, gavę dalį mirusiųjų daiktų, jie nei per CK 5.50 straipsnio 3
dalyje nustatytą terminą, nei vėliau nepateikė notarui pareiškimo apie palikimo
priėmimą, taip pat neatliko jokių aktyvių
veiksmų, iš kurių būtų galima daryti išvadą apie jų valią įgyti nuosavybės
teisę į palikėjų turtą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios
instancijos teismas objektyviai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, todėl
dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti pirmosios
instancijos teismo sprendimo.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuoti asmenys, pareiškę
savarankiškus reikalavimus, P. L., P. L., S. L. prašo panaikinti Mažeikių rajono
apylinkės teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą, Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – patenkinti jų reikalavimus. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai, tenkindami pareiškėjo pareiškimą ir
atmesdami suinteresuotų asmenų pareiškimą, netinkamai aiškino ir taikė 1964 m.
CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio nuostatas. Aplinkybes, kad
pareiškėjas gyveno tėvų sodyboje bei tęsė naudojimąsi dar iki tėvo mirties
pradėtu naudotis turtu, teismai neteisėtai įvertino kaip palikimo priėmimą,
nors tai savaime nepatvirtina pareiškėjo valios naudojimosi teisę perkelti į
kokybiškai naują – nuosavybės – teisę. Asmens valia priimti palikimą ir tapti
palikėjo turto savininku gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie
turi būti atlikti įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatymo nustatytą terminą.
Praleidus terminą palikimui priimti ir jo nepratęsus įstatymo nustatyta tvarka,
prarandama teisė paveldėti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teigdamas, kad jis
po tėvo mirties 1999 m. lapkričio 25 d. priėmė palikimą, pradėdamas
faktiškai valdyti paveldimą turtą, rėmėsi tuo, jog pastatė prieangį, daržinę,
apdengė namo stogą šiferiu. Tačiau byloje nustatyta (tai pripažino pats
pareiškėjas), kad nurodyti veiksmai buvo atlikti 2003 m., tuo tarpu po tėvo
mirties per šešis mėnesius pareiškėjas neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie
galėtų įrodyti jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą. Kasatoriai po
tėvo mirties per šešis mėnesius savo aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti
nuosavybės teisę į tėvo palikimą: byloje pateikti įrodymai, kad P. L. atsiėmė
iš žemėtvarkos tarnybos ir saugojo pas save tėvo žemės dokumentus, gavo leidimą
kirsti mišką ir kirto jį savo reikmėms, nieko nesiklausdamas, kaip savininkas,
valė mišką, nes buvo pažeistas eglynas; 2001 m. taip pat valė mišką, t. y.
toliau elgėsi kaip miško savininkas. Be to, kasatorius buvo nusipirkęs vikšrinį
traktorių, akėčias, kultivatorių ir davė naudoti šią techniką motinai bei
broliui, t. y. pareiškėjui, taip rūpindamasis visu ūkiu kaip savininkas. P.
ir P. L. 2000 m. kovo mėn. nupirko arklį medienai iš miško traukti, be to,
kirto bei valė mišką ir po motinos mirties nepraėjus trims mėnesiams. S. L. po
tėvo mirties pasiėmė skiedrų drožimo mašiną, t. y. vertingą ne namų apyvokos
daiktą, taigi ir jis priėmė tėvo palikimą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios
instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti suinteresuotų asmenų,
pareiškusių savarankiškus reikalavimus, pareiškimo nustatyti palikimo priėmimo
juridinį faktą. Apeliacinės instancijos teismas apskritai nenagrinėjo šių
apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių ir argumentų, nenurodė, kodėl juos
atmeta. Kasatorių veiksmai, kertant paveldėtinoje žemėje esantį mišką, jį
tvarkant, naudojant savo nuožiūra po tėvo mirties, neabejotinai reiškia
palikimo priėmimą. Be to, byloje nustatyta, kad 2008 m. vasario 3 d. susirinkę
visi palikėjų vaikai, tarp jų ir pareiškėjas, nusprendė pradėti paveldėto turto
įteisinimo procedūrą, pavedant tvarkyti dokumentus vienai iš seserų, ir
teisinėms išlaidoms kiekvienas skyrė po 100 Lt. Tai patvirtina, kad pareiškėjas
suvokė ir sutiko, jog ne jis vienas, bet visi vaikai priėmė tėvų palikimą,
faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, ir kartu su visais broliais bei seserimis
nutarė kreiptis dėl šio fakto įteisinimo.
2. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, kokie įpėdinių veiksmai laikytini
palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, taip pat kad tai, jog įpėdinis
tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu
pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai nepatvirtina
įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją –
naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje E. J.,
G. G. ir kt. v. T. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2006 m. vasario
27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr.
3K-3-152/2006; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo
V. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. gruodžio 22 d.
nutartis civilinėje byloje pagal V. G., D. G. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-600/2009). Pagal kasacinio teismo praktiką pagrindinis
kriterijus, pagal kurį sprendžiama, priėmė asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai
valdyti paveldimą turtą, ar ne, yra įpėdinio elgesys dėl paveldimo turto, t. y.
ar įpėdinis elgėsi kaip paveldimo turto savininkas (bendraturtis), ar kaip
asmuo, neturintis teisių į palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.
vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos
Nr. 3K-3-152/2006). Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tik vienas
pareiškėjas priėmė tėvų palikimą, turėjo būti konkrečiai nustatyta, kuo pareiškėjo
veiksmai, be to, atlikti per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, ir
kokia apimtimi skyrėsi nuo kitų įpėdinių veiksmų (objektyvusis kriterijus),
kodėl jie buvo aktyvesni, ypač negu jo brolio P. Taip pat turėjo būti
įvertintas pareiškėjo kaip įpėdinio elgesys, palyginti su kitų įpėdinių elgesiu
(subjektyvusis kriterijus), t. y. elgėsi jis kaip paveldimo turto savininkas ar
kaip asmuo, neturintis teisių į palikimą, be to, suvokė save kaip vienintelį
turto paveldėtoją ar vis dėlto savęs tokiu nelaikė.
3. Teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą
reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185 straipsniai), nes laikė
nustatytomis faktines aplinkybes, kurios nepagrįstos jokioje byloje ištirtais
įrodymais ir nepatenka į neįrodinėtinų aplinkybių sąrašą, be to, nustatė
aplinkybes, prieštaraujančias byloje esantiems įrodymams. Pirmosios instancijos
teismas, grįsdamas išvadą, kad pareiškėjas priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai
valdyti paveldimą turtą kaip savininkas, nurodė, jog jis draudė pastatus,
tačiau tokia išvada prieštarauja byloje esantiems įrodymams: pastatų draudimo
sutartis paskutinį kartą buvo sudaryta 1999 m. gegužės 28 d., kai dar buvo gyvas
tėvas, po jo mirties pareiškėjas draudė ne pastatus, o tik juose esantį
asmeninį turtą. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas mokėjo žemės
mokestį. Nurodyti faktai patvirtina, kad pareiškėjas po tėvų mirties nelaikė
savęs palikimo savininku, tik tęsė faktinius panaudos santykius. Tuo tarpu
byloje nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad kasatoriai
priėmė tėvų palikimą ir elgėsi su paveldimu turtu kaip savininkai: kirto, valė,
gerino mišką; paruošė medienos daržinei remontuoti, sutaisė tvorą, atvežė
skardą daržinės stogui; nupirko traktorių, akėčias, kultivatorių ir davė juos
naudoti ūkyje, įsigijo arklį; po motinos mirties apstatė baldais namo dalį,
kurioje gyveno tėvai. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas patvirtino, kad neprieštaravo
tokiems brolių veiksmams, be to, jie neprašė leidimo. Šios aplinkybės
patvirtina, kad pareiškėjas nelaikė savęs paveldimo turto savininku, nes joks
savininkas neleistų kitiems asmenims savo nuožiūra tvarkyti jo ūkį ir buitį,
sandėliuoti jam priklausančiuose pastatuose darbo įrankius, padargus ir pan.
Kita vertus, ir kasatoriai, jeigu nebūtų laikę savęs paveldimo turto
savininkais, tai nebūtų elgęsi su svetimu turtu kaip su savu.
4. Apeliacinės
instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nutartyje
neįvertinti tiek faktiniai, tiek teisiniai suinteresuotų asmenų apeliacinio
skundo argumentai, tik perrašyta dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo,
tačiau į apeliacinio skundo argumentus neatsakyta. Tai reiškia, kad byloje
nebuvo tinkamo apeliacinio proceso (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. UAB „Kaišiadorių
žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis
civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“, bylos Nr.
3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK
„Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005).
Atsiliepime į
kasacinį skundą pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys, nepareiškę savarankiškų
reikalavimų, D. A., A. L., J. L., P. L., V. L., R. M. prašo kasacinį skundą
atmesti ir apskųstus teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus.
Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasatoriai,
remdamiesi 1984 m. CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio pažeidimu,
neteisingai aiškina nurodytas teisės normas, nesąžiningai interpretuoja byloje
nustatytus faktus ir įrodymus. Teismai priėjo prie teisėtos išvados, kad
pareiškėjas po tėvų mirties priėmė palikimą per įstatymo nustatytą terminą, pradėdamas
faktiškai valdyti paveldimą turtą.
2. Teismai,
atmesdami suinteresuotų asmenų pareiškimą nustatyti, kad ir jie po tėvų
mirties priėmė palikimą, teisingai aiškino ir taikė palikimo priėmimą, pradėjus
faktiškai valdyti paveldimą turtą, reglamentuojančias teisės normas ir
teisingai nurodė, jog ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia
palikimo priėmimą. Iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad nė vienas iš
kasatorių, be miško kirtimo, neatliko jokių kitų veiksmų, kurie galėtų
patvirtinti, jog jie elgėsi su paveldėtinu turtu kaip savininkai: nemokėjo
mokesčių, nedraudė turto, neruošė malkų paveldėtiems statiniams šildyti,
medienos jiems remontuoti, nesėjo daržų, nešienavo, nevykdė jokios kitos
veiklos. Be to, bylos nagrinėjimo metu kasatoriai ne kartą nurodė, kad iš
paveldimo turto jie nori tik miško, kitas turtas jiems nereikalingas. Toks
požiūris prieštarauja paveldėjimo teisės normoms, pagal kurias palikimas negali
būti priimtas dalimis, jis priimamas kaip visuma, su visomis teisėmis ir
pareigomis, kylančiomis dėl viso paveldėtino turto. Tiek apeliaciniame, tiek
kasaciniame skunde palikimo priėmimo faktas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios
nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas
neturėjo teisinio pagrindo analizuoti aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos
pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
3. Teismai
tinkamai nustatė bylos aplinkybes, visapusiškai jas ištyrė, tinkamai įvertino
byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai) ir priėjo prie
pagrįstos išvados, kad suinteresuotų asmenų pareiškimas atmestinas
(CPK 176 straipsnis). Kasatoriaus P. L. nurodytas miško kirtimas nėra
palikimo priėmimo fakto įrodymas, juolab kad visiems palikėjų vaikams žinoma,
jog po tėvo mirties motina leido kasatoriams, konkrečiai – P. L., išsikirsti
tiek medienos, kad būtų pastatytas paminklas tėvui. Tai pripažino ir suinteresuoti
asmenys pareiškime. Be to, leidimas kirsti mišką buvo išduotas motinai. Vėliau
paaiškėjo, kad P. L. iškirto miško gerokai daugiau, negu reikėjo paminklui
pastatyti, tačiau toks jo savavališkas elgesys, slapta siekiant asmeninės
naudos, negali būti laikomas reiškiančiu palikimo priėmimą. Byloje pateikta
įrodymų, kad po savavališko miško iškirtimo mišką atsodino pareiškėjas.
Paveldėtoje valdoje esančius statinius remontavo taip pat pareiškėjas. Byloje
surinkta pakankamai įrodymų, kad po tėvų mirties pareiškėjas priėmė jų
palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, ir valdė jį kaip savą,
t. y. laikė save valdomo turto savininku.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – jis yra saistomas pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio
1 dalis).
Teisėjų
kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal suinteresuotų asmenų kasaciniame skunde
ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti
(CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą
turtą, aiškinimo ir taikymo
Kasatoriai
teigia, kad teismai, patenkinę pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę
turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ir atmetę kasatorių pareiškimą
nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ir jie po tėvų mirties priėmė
palikimą, netinkamai aiškino ir taikė paveldėjimo teisės normas,
reglamentuojančias palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą
turtą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų teisės
normų aiškinimo ir taikymo praktikos.
Pagal
Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38
straipsnio 1 dalį CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo
teisiniams santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus CK, t. y. nuo 2001
m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl pareiškėjo ir suinteresuotų
asmenų tėvo, mirusio 1999 m. lapkričio 25 d., palikimo priėmimo, teisėtai
vadovavosi 1964 m. CK, o dėl motinos, mirusios 2005 m. vasario 26 d., palikimo
priėmimo – 2000 m. CK normomis, reglamentuojančiomis paveldėjimo teisinius
santykius.
Paveldėjimo
teisės normos nustato mirusio fizinio asmens turtinių teisių ir pareigų, taip
pat kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimą jo teisių perėmėjams –
įpėdiniams. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir
palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568
straipsnis, 569 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.3 straipsnio 1
dalis). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti (1964 m.
CK 587 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis).
Palikimo
priėmimas yra vienašalis įpėdinio sudaromas sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia
savo valią sukurti tam tikrus teisinius padarinius – perimti palikėjo civilines
teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą, t. y. tapti palikėjo turto
savininku, turi būti išreikšta aktyviais veiksmais, įstatymo nustatytu būdu, be
to, per įstatymo nustatytą terminą. Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį
tam, kad priimtų palikimą, įpėdinis turėjo išreikšti savo valią per šešis
mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai galėjo padaryti dviem būdais:
paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo
priėmimą arba pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą. Pagal 2000 m. CK
5.50 straipsnį įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per tris
mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos ir tai gali padaryti trimis būdais:
faktiškai pradėti valdyti paveldimą turtą, kreiptis į palikimo atsiradimo
vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba paduoti palikimo
atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Nagrinėjamoje
byloje sprendžiamas klausimas dėl palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti
paveldimą turtą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 5.51
straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatymas, priėmė konkrečiu atveju
vienas ar kitas asmuo palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą,
ar ne, yra fakto klausimas, kuris nesprendžiamas iš naujo kasaciniame teisme,
nes kasacinis teismas nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktų
(CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, remdamasis
žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina, ar teismai
tinkamai taikė palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, reglamentuojančias
materialiosios teisės normas byloje nustatytoms aplinkybėms, taip pat ar
nepažeidė civilinio proceso teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisyklių.
2000 m. CK
5.51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą,
jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį
naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į
teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo
administratorių ir pan.).
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, aiškinant tiek 1964 m.
CK 587 straipsnio, tiek CK 5.51 straipsnio nuostatas dėl palikimo
priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą, faktinis palikimo
priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog jis
siekia įgyti palikėjo turtą nuosavybės teise. Ar šie veiksmai atlikti, sprendžiama
iš: 1) veiksmų fakto ir 2) veiksmų pobūdžio. Veiksmų faktas reiškia,
kad palikimo priėmimo veiksmai yra atlikti faktiškai – įpėdinis perima
mirusiojo turtą ir pradeda jį valdyti. Šiuo atveju nereikalaujama, kad įpėdinio
atlikti faktinio palikimo priėmimo veiksmai būtų teisiškai įforminti, t. y.
įpėdiniui nebūtina kreiptis į notarą su pareiškimu dėl paveldėjimo teisės
liudijimo išdavimo, į teismą dėl palikimo priėmimo juridinio fakto nustatymo
arba į kitas valstybės institucijas. Veiksmų pobūdis – tai įpėdinio aktyvūs
veiksmai, iš kurių matyti, kad jis perimtą turtą valdo kaip savo ir laiko save
turto savininku (tvarko turtą, juo naudojasi, moka už jį mokesčius, atlieka
kitus panašaus pobūdžio veiksmus) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B.,
bylos Nr. 3K-3-586/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal
A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.).
Taigi asmuo,
grindžiantis savo reikalavimus palikimo priėmimu, faktiškai pradėjus
jį valdyti, turi įrodyti, kad jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus,
išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir
pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo. Kiekvienu atveju teismui sprendžiant
dėl to, priėmė įpėdinis palikimą ar ne, turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos
situacijos aplinkybės, konkretaus įpėdinio elgesys po turto (daiktų) paėmimo,
t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto turto savininko.
Nagrinėjamu
atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė
bylos aplinkybes dėl palikimo, atsiradusio po pareiškėjo ir suinteresuotų
asmenų tėvų mirties, priėmimo ir priėjo prie vienodų išvadų, kad pareiškėjas
priėmė tėvų palikimą, pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą, tuo tarpu
suinteresuoti asmenys, pareiškę savarankiškus reikalavimus, neįrodė, jog ir
jie priėmė tėvų palikimą, pradėję faktiškai valdyti paveldimą turtą.
Dėl kasacinio
skundo argumentų, kad aplinkybę, jog pareiškėjas liko gyventi tėvų sodyboje ir
tęsė naudojimąsi dar iki tėvo mirties pradėtu naudotis turtu, teismai neteisėtai
įvertino kaip palikimo priėmimą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio
teismo praktiką faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą pripažįstami bet
kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos
būklės; gyvenimas paveldimame name po palikėjo mirties, gyvenamosios patalpos
remontas ir kitokia jos priežiūra paprastai yra pakankamas pagrindas
pripažinti, kad įpėdinis faktiškai pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį
(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis
civilinėje byloje G. Š. v. M. Š., bylos Nr. 3K-7-829/2002; 2003 m. kovo
17 d. nutartis civilinėje byloje Z. H. v. H. H., bylos Nr.
3K-3-347/2003; 2004 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje S. G. v. K. G.,
bylos Nr. 3K-3-8/2004; 2004 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje F. S.
v. O. S., A. S., bylos Nr. 3K-3-443/2004; kt.).
Kasaciniame
skunde teisingai nurodyta, kad kasacinio teismo yra pažymėta ir tai, jog vien
tai, kad įpėdinis tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki
palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai
nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują
stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje
E. J., G. G. ir kt. v. T. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2007
m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje pareiškėjo V. Ž. pareiškimą,
bylos Nr. 3K-3-86/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B.
O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis
civilinėje byloje pagal V. G., D. G. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-600/2009). Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su
kasatorių argumentais, kad aplinkybę, jog pareiškėjas tęsė naudojimąsi dar iki
tėvo mirties pradėtu naudotis turtu, laikė savaime patvirtinančia palikimo
priėmimo faktą. Išvadą, kad palikėjas faktiškai priėmė palikimą, teismai padarė
išanalizavę bylos duomenis apie palikėjo elgesį su palikimą sudarančio turto
visuma, o ne vien tuo, jog pareiškėjas liko gyveno tėvų sodyboje. Nagrinėjamu
atveju ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę byloje
surinktus duomenis, vienodai nustatė, kad pareiškėjas, gyvenęs tėvų sodyboje,
po tėvo mirties rūpinosi namais ir ūkiu, mokėjo mokesčius, tvarkė mišką, po
motinos mirties tik jis vienas prižiūrėjo sodybą, remontavo namą, mokėjo
mokesčius, dirbo žemę. Kasatorių argumentai, kad pareiškėjas per šešis mėnesius
po tėvo mirties 1999 m. lapkričio 25 d. neatliko jokių aktyvių veiksmų,
kurie galėtų įrodyti jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą,
prieštarauja byloje teismų nustatytoms aplinkybėms, jog po tėvo mirties
pareiškėjas, perėmęs valdyti ūkį, elgėsi kaip turto savininkas. Dėl kasatorių
argumentų, kad palikimo po tėvo mirties priėmimo faktą pareiškėjas įrodinėjo
veiksmais, atliktais 2003 m., teisėjų kolegija nurodo, jog kasacinio teismo yra
pažymėta, kad, sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens
veiksmai, atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali
rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas
dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes gali patikėti aiškinimais, kurie
kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti dėl
nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius
vėlesniems veiksmams ir aiškinimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr.
3K-3-586/2007). Dėl to palikimo po tėvo mirties priėmimo faktą pareiškėjas
galėjo įrodinėti remdamasis, be kita ko, ir savo veiksmais, atliktais po
įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pasibaigimo. Bylą nagrinėję
teismai teisėtai vertino nurodytus pareiškėjo veiksmus kartu su kitų byloje
surinktų duomenų visuma apie pareiškėjo elgesį dėl palikimą sudarančio turto.
Kasatoriai
teigia, kad teismai, atmetę jų pareiškimą, pažeidė palikimo priėmimą, pradėjus
faktiškai valdyti paveldimą turtą, reglamentuojančias teisės normas, nes jie per
šešis mėnesius po tėvo mirties aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti
nuosavybės teisę į tėvo palikimą.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teisingai nurodyta, jog įstatyme nustatytas
draudimas priimti palikimą iš dalies, su sąlyga ar išlygomis, todėl įpėdinis,
priėmęs dalį palikimo, laikomas priėmusiu visą palikimą (1964 m. CK 587
straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Kartu
pažymėtina tai, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog ne kiekvienu atveju kokio
nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali
paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje
Z. K. v. B. L., bylos Nr. 3K-3-247/2006; 2008 m. lapkričio 4 d.
nutartis civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., bylos
Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal
A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.). Toks daiktų
paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo
netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais
įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Paveldėjimo
teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis
nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių
į tą turtą (t. y. nemokėjo mokesčių, nesaugojo turto, nesirūpino juo ir
pan.) ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo.
Pagal
kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl to, ar įpėdinis, paėmęs tam
tikrą palikėjo kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, priėmė palikimą ar ne, kiekvienu
atveju turi būti vertinamos konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybės,
konkretaus įpėdinio, paėmusio kilnojamąjį daiktą ar kelis daiktus, elgesys po
šio daikto ar daiktų paėmimo, t. y. ar jo elgesį galima vertinti kaip paveldėto
turto savininko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 27 d. nutartis
civilinėje byloje E. K. v. J. A. V., bylos Nr. 3K-3-152/2006; 2007 m. kovo
5 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą, bylos
Nr. 3K-3-86/2007; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje pagal
A. J., P. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-322/2009; kt.).
Nagrinėjamu
atveju žemesnės instancijos teismai, remdamiesi bylos duomenimis, padarė
vienodas išvadas, kad suinteresuoti asmenys, paėmę kelis asmeninius velionių
tėvų daiktus, nelaikytini priėmusiais palikimą, nes jie neatliko jokių veiksmų,
rodančių rūpinimąsi paveldimu turtu. Pirmosios instancijos teismo nurodyta, kad
P. L. apskritai neįvardijo jokių aplinkybių, rodančių palikimo, atsiradusio po
tėvo mirties, priėmimo faktą.
Dėl kasatorių teiginių,
kad jų veiksmų, kai po tėvo mirties S. L. pasiėmė skiedrų drožimo mašiną, o P. L.
kirto tėvui priklausiusį mišką, teismai be pagrindo nevertino kaip įrodančių
palikimo priėmimą, teisėjų kolegija nurodo, kad taip kasatoriai kelia fakto
klausimus, kurie, ne kartą minėta, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Kartu pažymėtina tai, kad bylos nagrinėjimo metu tiek
suinteresuoti asmenys, tiek ir pats kasatorius P. L. nurodė, jog po tėvo
mirties kirto mišką turėdamas tikslą iš už parduotą medieną gautų pinigų pastatyti
tėvui paminklą. Dėl šio kasatoriaus argumentų, kad jis buvo davęs motinai ir
broliui (pareiškėjui) naudotis traktorių bei padargus, pažymėtina, jog šios
aplinkybės savaime neįrodo, kad kasatorius elgėsi kaip paveldimo turto bendraturtis,
o ne tiesiog vykdė moralinę pareigą padėti motinai ir broliui.
Dėl kasacinio
skundo teiginių, kad teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą
reglamentuojančias teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, jog šie teiginiai
grindžiami vien faktinių bylos aplinkybių dėstymu ir kasatorių pateiktu
nurodytų aplinkybių vertinimu, nors tirti ir vertinti byloje surinktus
faktinius duomenis ir jų pagrindu daryti išvadas yra teismo, nagrinėjančio tą
bylą, prerogatyva (CPK 183, 185 straipsniai). Nagrinėjamu atveju pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai tyrė bylos duomenis tam, kad nustatytų, ar
pareiškėjas, gyvenęs tėvų sodyboje ir likęs joje gyventi po tėvų mirties,
elgėsi kaip paveldimo turto savininkas, t. y. ar priėmė tėvų palikimą, pradėjęs
faktiškai valdyti paveldimą turtą. Atitinkamai teismai analizavo bylos
aplinkybes, susijusias su kasatorių veiksmais ir elgesiu dėl palikimą
sudarančio turto, ir vertino, ar jų veiksmai įrodo, kad šie asmenys faktiškai
priėmė palikimą.
Teisėjų
kolegija, remdamasi žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis,
sprendžia, kad teismų išvados dėl byloje pareikštų reikalavimų padarytos
nepažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų,
t. y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis
įstatymais (CPK 176, 185 straipsniai).
Teisėjų
kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasatorių argumentus, kad bylą
nagrinėję teismai nukrypo nuo kasaciniame skunde pacituotų Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo pateiktų paveldėjimo teisės normų išaiškinimų. Tiek pirmosios, tiek
apeliacinės instancijos teismai tinkamai vadovavosi nurodytais kasacinio teismo
išaiškinimais.
Dėl išdėstytų
motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad, darydami išvadą, jog pareiškėjas po
tėvų mirties priėmė jų palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą,
o suinteresuoti asmenys neatliko tokių veiksmų, kurie patvirtintų jų valią
įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą, teismai tinkamai aiškino ir
taikė 1964 m. CK 587 straipsnio, 2000 m. CK 5.51 straipsnio
nuostatas, tinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota nurodytų teisės
normų aiškinimo ir taikymo praktika, taip pat nepažeidė civilinio proceso
teisės normų nustatytų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Dėl
apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvų
Kasaciniame
skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė
CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes nutartyje neatsakė į visus apeliacinio
skundo argumentus.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi
nuostatos, jog neišsamūs apeliacinės instancijos teismo motyvai reiškia CPK
normų pažeidimą, tačiau toks pažeidimas turi būti vertinamas kiekvienu
konkrečiu atveju visos apeliacinės instancijos teismo nutarties kontekste. Pagal
CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik esminis
proceso teisės normų pažeidimas, be to, kai šis pažeidimas galėjo turėti įtakos
neteisėtai nutarčiai priimti. Jeigu nenustatoma kitų pagrindų, tai apeliacinės
instancijos teismo nutartis nėra naikinama vien dėl to, kad jos motyvai
neišsamūs, o visa bylos medžiaga leidžia daryti išvadą apie tai, kokiais
teisiniais argumentais vadovaudamasis teismas atmetė apeliacinį skundą (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje A.
K. v. notarė D. M., bylos Nr. 3K-3-452/2008; 2008 m.
gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. J. Ž., bylos
Nr. 3K-3-603/2008; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje V. G.
v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-618/2008; 2010 m. kovo 15 d.
nutartis civilinėje byloje T. V. v. D. M., O. D. M., bylos Nr. 3K-3-103/2010;
kt.). Kasacinis teismas, be kita ko, remiasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo
jurisprudencija, pagal kurią pareigos nurodyti teismo priimto sprendimo motyvus
apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti
analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain
and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 –
A ir 303 – B, p. 12, § 29, p. 29-30, § 27; Higgins and Others v. France
judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60,
§ 42). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip
reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v.
Netherlands, No. 16034/90, judgment of 19 April 1994, § 61). Tam tikrais atvejais,
atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos
teismas gali tiesiog pritarti žemesnės
instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Heile v. Finland,
No. 20772/92, judgment of 19
December 1997, § 59-60; Marini v. Albania, No. 3738/02, judgment
of 18 December 2007, § 105).
Iš apskųstos
apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad
teismas, ištyręs bylos duomenis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis
ir konstatavo, jog dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo
naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Nagrinėjamu atveju apeliacinės
instancijos teismas atsakė į teisiškai reikšmingus byloje pareikštiems reikalavimams
išspręsti apeliacinio skundo argumentus, todėl nėra teisinio pagrindo
konstatuoti kasatorių įvardyto civilinio proceso teisės normų pažeidimo.
Išnagrinėjusi
kasacinę bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų
panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kasaciniame
skunde išdėstytų argumentų (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. pažymą dėl suinteresuotų asmenų inicijuoto
kasacinio proceso patirta 191,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Atmetus kasacinį skundą, nurodytos išlaidos priteistinos iš šių asmenų lygiomis
dalimis į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario
9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš P. L. (a.
k. (duomenys neskelbtini), P. L. (a. k. (duomenys
neskelbtini), S. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) į
valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660) po 63,84 Lt (po šešiasdešimt tris litus
84 ct) bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų.
Nutarties nuorašą
nusiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Gražina Davidonienė
Egidijus Laužikas