Baudžiamoji byla Nr. 2K-342-696/2016

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00133-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.4.8.1;

1.2.26.2.1;

2.1.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jono Prapiesčio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Vytauto Piesliako (pranešėjas),

sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

nukentėjusiajam D. K.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nutarties.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu T. V. ir T. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o išteisintiesiems pareikštas Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nutartimi nukentėjusiojo D. K. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. T. J. ir T. V. buvo kaltinami tuo, kad, veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais 2012 m. kovo 11 d., apie 3:30 val., viešoje vietoje – kokteilių bare „Pataja“, esančiame Šiauliuose, Rūdės g. 27B, įžūliu elgesiu, t. y. T. V. kumščiu sudavus du smūgius nukentėjusiajam D. K. į veido sritį, T. J. sudavus nukentėjusiajam D. K. vieną smūgį į veido sritį, T. J. ir T. V. spiriant nukentėjusiajam D. K. į įvairias kūno vietas, padarė galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinančią į skruostą, ir odos nubrozdinimus nugaroje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas kaltinamuosius, savo sprendimą motyvavo tuo, kad neįrodyta, jog T. J. ir T. V. prieš nukentėjusįjį naudojo fizinį smurtą, dėl kurio aplinkiniai asmenys būtų pasijutę šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, be to, nėra pagrindo išvadai, kad buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, nes konfliktas truko labai trumpai, klube buvo tamsus apšvietimas, grojo muzika, renginys nebuvo nutrauktas ar sutrikdytas, todėl nenustatyti būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai – kaltė ir padariniai.

2. Kasaciniu skundu nukentėjusysis D. K. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

2.1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo nukrypta nuo nešališkumo principo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 6, 44 straipsniuose, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 5 straipsnyje, be to, pažeista kasatoriaus teisė į sąžiningą teismo procesą. Pirmosios instancijos teisme nuosprendį šioje byloje priėmė apylinkės teismo teisėjas A. Vilbikas, o nagrinėjant bylą apeliacine tvarka šis teisėjas jau dirbo apeliacine tvarka bylą nagrinėjusiame apygardos teisme, kartu su kitais bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos nariais nagrinėjo kitas baudžiamąsias bylas. Vertinant situaciją objektyvaus nešališkumo aspektu, pašaliniam stebėtojui kiltų pagrįstų abejonių, ar teisėjų kolegija, kurios teisėjai nagrinėja kolegialiai bylas su nuosprendį priėmusiu teisėju, gali nešališkai išnagrinėti apeliacinį skundą dėl šio teisėjo nuosprendžio. Apeliacinės instancijos teismo šališkumą atskleidė ir šio teismo pateiktas BPK 20 straipsnio reikalavimų neatitinkantis įrodymų vertinimas.

2.2. Kasatorius teigia, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK 20 straipsnio pažeidimų. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų N. S. ir V. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors šios liudytojos nebuvo apklaustos nei ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei nagrinėjant bylą teisme. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas kėlė itin aukštus reikalavimus jo ir liudytojų D. V., G. U., R. B. parodymų tikslumui, todėl nepagrįstai kiekvieną neatitikimą vertino kaip prieštaravimą ir visus šių asmenų parodymus įvertino kaip nenuoseklius, prieštaraujančius vienus kitiems ir kitiems bylos duomenims. Vertindamas šių asmenų parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo beveik ketveri metai, todėl atskiros įvykio detalės galėjo būti natūraliai pamirštos. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nekėlė tokių pat aukštų reikalavimų gynybos liudytojų E. J., M. M. parodymams. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino jo parodymus, nes neatsižvelgė į įrodymų visetą. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, jo parodymus, kad pirmas jam smūgį į dešinę veido pusę sudavė T. V., kad jis, D. K., gynėsi nuo smūgių, todėl ne kiekvienu smūgiu jam galėjo būti padarytas sužalojimas, patvirtina specialistų išvadų Nr. pG 77/12-557/12(04) ir Nr. G 557/12(04) duomenys. Jei apeliacinės instancijos teismui kilo abejonių dėl jo parodymų ir teismo medicinos specialistų išvadų vertinimo, teismas turėjo iškviesti į teismo posėdį teismo medicinos ekspertą ir pašalinti abejones, o ne nepagrįstai kritiškai vertinti jo parodymus kaip nenuoseklius ir nepatikimus. Vertindamas E. J. parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jos parodymus paneigė liudytojai M. Ž., I. G., L. Z. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai kritiškai vertino T. V. ir T. J. parodymo atpažinti veiksmus, kaip atliktus pažeidžiant BPK 191, 194 straipsnių reikalavimus. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių tam, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, nes nesiaiškino, ar byloje tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nors toks argumentas buvo nurodytas apeliaciniame skunde.

2.3. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su netinkamu BK 284 straipsnio 1 dalies taikymu, todėl iš esmės pažeidė BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Paduotame apeliaciniame skunde jis ginčijo ne tik įrodymų vertinimą, bet ir baudžiamojo įstatymo – BK 284 straipsnio 1 dalies – taikymą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pasisakė tik dėl apeliacinio skundo motyvų dalies, susijusios su įrodymų vertinimu. Pagal teismų praktiką, jei apeliacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas apeliacinio skundo motyvų, o turi išsamiai patikrinti visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo, todėl, nesant tokių išvadų dėl bent dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikytina, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai T. V. ir T. J. veikų nekvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes jos visiškai atitinka šiame normoje aprašytus nusikalstamos veikos požymius. Byloje nustatyta, kad T. V. ir T. J. veiką atliko kokteilių bare „Pataja“, todėl akivaizdu, kad jie veikė viešoje vietoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-796/2007, 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-488/2012, 2K-367/2012, 2K-27/2013 ir kt.). Be to, byloje nustatyta, kad T. V. ir T. J. kiekvienas sudavė jam, D. K., smūgius rankomis, nuo kurių jam pargriuvus, toliau spardė kojomis, todėl darytina išvada, kad jų elgesys buvo įžūlus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-538-788/2015). Šiuos veiksmus matė liudytojai G. U., R. B., D. V., iš kurių parodymų matyti, kad jie buvo šokiruoti tokio T. V. ir T. J. elgesio, buvo sutrikdytas jų poilsis, kad įvykus konfliktui kilo sąmyšis ir aplinkiniai žmonės reagavo, traukėsi, todėl darytina išvada, kad T. V. ir T. J. veikos sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011 ir kt.). Dėl to T. V. ir T. J. veikos turėjo būti kvalifikuotos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

3. Nukentėjusiojo D. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teismo nutarties

4. Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžiu T. V. ir T. J. buvo išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo išvados buvo dvejopo pobūdžio. Viena vertus, apylinkės teismas pažymėjo, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, jog veikos padarymo metu įvykio vietoje buvo ir įvykyje dalyvavo T. V. ir T. J. Kita vertus, teismas konstatavo BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių nebuvimą, nes įvykio dalyvių veiksmai buvo nukreipti tik į tarpusavio santykių aiškinimąsi, kitų provokuojančių, šokiruojančių, aplinkinius žeminančių veiksmų, kurie liudytų nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, nenustatyta. Taigi teismo motyvai yra prieštaringi, iš vienos pusės, daroma išvada, kad nėra nustatyta, jog kaltinamieji sudavė smūgius nukentėjusiajam, iš kitos – daroma išvada, kad dėl abipusio konflikto viešoji tvarka nebuvo sutrikdyta. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nukentėjusiojo D. K. apeliacinį skundą, jį atmetė. Pagrįsdamas savo sprendimą, teismas pažymėjo, kad „T. V. neigia buvęs įvykio vietoje, o T. J. neigia sudavęs smūgį nukentėjusiajam, byloje nėra objektyvių įrodymų, paneigiančių tokius išteisintųjų parodymus, nes nukentėjusiojo ir liudytojų R. B., D. V., G. U. parodymai dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam yra nenuoseklūs, prieštaringi ir paneigti objektyviais byloje esančiais įrodymais, o kiti byloje apklausti liudytojai nurodė nematę smūgių sudavimo nukentėjusiajam momento, tik susistumdymą, kuris truko labai trumpai, niekas nematė nukentėjusiojo sužalojimų, todėl daroma išvada, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam D. K. galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinančią į skruostą, ir odos nubrozdinimą nugaroje padarė išteisintieji, tyčia suduodami D. K. smūgius į veido sritį ir spardydami. Taigi, byloje nesant objektyvių duomenų, kad išteisintieji, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, sužalojo nukentėjusįjį, nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką kvalifikuojančio požymio – įžūlaus elgesio“. Apygardos teismas iš esmės pakartojo apylinkės teismo prieštaringus motyvus, sustiprindamas juos išvada, kad nukentėjusiojo pusės liudytojų parodymai yra prieštaringi ir todėl vertintini kritiškai. Taigi, atmesdamas nukentėjusiojo apeliacinį skundą, teismas rėmėsi tik išteisintųjų ir T. J. sesers bei jos draugių parodymais.

              Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, daro išvadą, kad Šiaulių apygardos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo apeliacinį skundą, vienpusiškai vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to padarė išvadas, kurios neišplaukia iš bylos medžiagos. Teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl to netinkamai išnagrinėjo nukentėjusiojo apeliacinį skundą. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas vienpusiškai vertino byloje esančius įrodymus, besąlygiškai tikėdamas kaltinamųjų pusės liudytojų parodymais ir remdamasis jais, atmetė nukentėjusiojo apeliacinį skundą. Iš kitos pusės, teismas visiškai atmetė nukentėjusiojo naudai liudijančių liudytojų parodymus dėl jų, teismo nuomone, prieštaringumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neabejotinai nustatyta, jog bare „Pataja“ 2012 m. kovo 11 d., apie 3:30 val., įvyko konfliktas, kuriame dalyvavo ir buvo sužalotas D. K. Nustatyta, kad D. K. bare buvo sumuštas ir jam nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2012 m. kovo 13 d. ir 2012 m. spalio 4 d. specialisto išvados Nr. G 557/12(04) ir Nr. pG 77/12-557/12(04), kuriose nurodyta, kad D. K. padaryti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, pereinanti į skruostą, ir odos nubrozdinimas nugaroje; odos nubrozdinimas nugaroje galėjo būti padarytas tiek dėl tiesioginių trauminių poveikių, tiek dėl griuvimo; kiti sužalojimai griuvimo sukeltai traumai nebūdingi; sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių kietais bukais paviršiais paveikus dešinę veido pusę ir nugarą; D. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2,  b. l. 63-64, 65).

Vienas iš išteisintųjų T. V. neigia iš viso tą dieną buvęs naktiniame klube, tačiau kitas išteisintasis T. J. neneigia buvęs klube. Jis neneigia ir to, kad konfliktavo su D. K., bet teismai to fakto nevertino. Išteisintas T. J. ir nukentėjusysis D. K. skirtingai aiškina konflikto priežastį ir eigą. T. J. neigia sudavęs smūgius nukentėjusiajam, o tik pastūmęs jį, tačiau neneigia, buvus konfliktą ir bent jau susistumdymus tarp T. J. ir D. K. Šį faktą patvirtina ir liudytojos E. J. ir N. S. Todėl teismų išvada, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, jog veikos padarymo metu įvykio vietoje buvo ir įvykyje dalyvavo T. J., prieštarauja bylos medžiagai. Šioje dalyje teismai padarė nepagrįstą išvadą dėl T. J. dalyvavimo konflikte su D. K.

Kitas klausimas, kuris kelia abejonių teismų sprendimų pagrįstumu, susijęs su įrodymų vertinimu. Kasacinės instancijos teismas paprastai nenagrinėja klausimų, susijusių su įrodymų vertinimu, tačiau šioje byloje nuo įrodymų vertinimo priklauso baudžiamojo įstatymo taikymas, todėl teisėjų kolegija laiko būtinu aptarti teismų įrodymų vertinimą.

Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, konstatavo, kad „nukentėjusiojo ir liudytojų R. B., D. V., G. U. parodymai dėl smūgių sudavimo nukentėjusiajam yra nenuoseklūs, prieštaringi ir paneigti objektyviais byloje esančiais įrodymais, o kiti byloje apklausti liudytojai nurodė nematę smūgių sudavimo nukentėjusiajam momento, tik susistumdymą, kuris truko labai trumpai, niekas nematė nukentėjusiojo sužalojimų, todėl daroma išvada, kad byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiajam D. K. galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose, pereinančią į skruostą, ir odos nubrozdinimą nugaroje padarė išteisintieji tyčia suduodami D. K. smūgius į veido sritį bei spardydami“. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojai D. V., G. U., R. B., G. M., buvę naktiniame klube, teigia matę, kaip D. K. buvo sužalotas, ir aiškina kodėl bei nurodo, kas tai padarė. Jų versija visiškai skirtinga nuo išteisintojo T. J. versijos. Be to, pats nukentėjusysis nurodė asmenis, kurie jį sužalojo. Kaip aiškėja iš bylos medžiagos, kiek anksčiau smurtas buvo panaudotas ir prieš nukentėjusiojo pažįstamą asmenį G. M. D. K. teigė, kad smurtą prieš G. M. panaudojo tie patys asmenys ir būtent gindamas savo draugą jis įsiterpė į konfliktą. Nors G. M. negalėjo nurodyti, kas prieš jį panaudojo smurtą, jis pripažino faktą, kad smurtas prieš jį buvo panaudotas, o D. K., matęs tai, jį užstojo. Antai D. K. parodė: „Prie staliuko sėdėjo 4-5 žmonės: jis, R. B. ir jo giminaičiai. „Patajoje“ jis nuėjo prie baro, užsisakė kokteilį, nuėjo į tualetą ir pareidamas pamatė, kad jo draugą Harį „išjungė“ T. V. Kai Haris suklupo, jis Harį pakėlė ir parodė, kad T. V. jam sudavė. Jo draugas norėjo konfliktuoti, tačiau jis jį nuramino ir nuo to atkalbėjo. Haris nuėjo, o jis nuėjo prie baro pasiimti užsakyto koktelio. Iš nugaros pajuto smūgius į žandą. Kai atsisuko, gavo dar vieną smūgį į kitą žandą. Jam trenkė T. V. ir prie jo iš kitos pusės prisijungė T. J. Jis stengėsi laikytis, T. J. griebė už krūtinės, tačiau vaikinai jį puolė dviese. Jam buvo smogta į veidą iš vienos ir iš kitos pusės. Taip pat smogta iš kojų. Pats pirmasis jam sudavė smūgius T. V., o jam atsisukus pasižiūrėti – jį mušti pradėjo abu kaltinamieji iš priekio ir dešinės pusės. Jam buvo nubrozdintas dešinės pusės veidas, akis, nubrozdinta nugara, kai stūmė į barą. Taip pat buvo suplėšyti marškiniai. Jam buvo šokas, nesuprato už ką su juo taip pasielgė“.

Liudytojas G. M. teisme parodė, kad „abu kaltinamieji yra matyti. Nukentėjusysis D. K. yra jo vaikystės draugas, kurį pažįsta apie 20 metų. Jis buvo naktiniame klube „Pataja“. Eidamas prie baro sulaukė smūgio, nuo kurio parkrito. Nukentėjusysis D. K. atsistojo per vidurį tarp jo ir to vyro, kuris jam sudavė. Smūgį jam sudavė T. V. Sudavė šoninį smūgį į ausį“. „Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas dėl D. K. sumušimo. Jam sunku prisiminti viską tiksliai, kas įvyko. Į naktinį klubą „Pataja“ atvyko pats vienas ir ten būdamas šventė vienas. Su D. K. susitiko „Patajoje“. Su juo pasisveikino ir nuėjo prie baro. Beeidamas atgal prie staliuko sulaukė šoninio smūgio, nuo kurio parkrito. Pamatė, kad D. K. įstojo į tarpą ir  išsiskyrė. Daugiau jokių kivirčų nebuvo. Apsaugos darbuotojai įsikišę nebuvo. „Patajoje“ T. V. matė pirmą kartą. Yra įsitikinęs, kad būtent jis jam sudavė. Pagarsinus apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokolą, liudytojas G. M. parodė, kad „bare buvo pats vienas. Po to, kai jam buvo suduotas smūgis, bare dar buvo pasilikęs valandą ar pusantros laiko. Įvykio vakarą alkoholį vartojo ir buvo apsvaigęs, tačiau įvykio aplinkybes atsimena gerai. Alkoholis neturėjo įtakos tam, kad ikiteisminio tyrimo metu ar teisme neatsimintų įvykio aplinkybių. Kitų muštynių ar sujudimo klube nematė. Nuo suduoto smūgio nugriuvo, tačiau sąmonės praradęs nebuvo. Jis nematė, kas jam sudavė smūgį, tačiau jam tai pasakė D. K.“.

Liudytoja G. U. teisme parodė, kad „kaltinamųjų nepažįsta. Nukentėjusysis yra jos draugas, kurį pažįsta 13 metų. Jie bendrauja šeimomis. 2012 m. kovo 11 d. kokteilių bare „Pataja“ D. K. stovėjo prie didžiojo baro ir kalbėjo su barmene. D. K. ji matė 2-3 metrų atstumu. D. K. bestovint prie baro, jam trenkė iš pasalų. Aplink D. K. stovėjo vyrų ir moterų. D. K. buvo užpultas iš nugaros. Jį užpuolė abu kaltinamieji. Pats pirmasis puolė kaltinamasis T. V., o vėliau prisijungė kaltinamasis T. J. D. K. užpuolė iš šono ir jam sudavė į veidą. Tuomet prasidėjo muštynės, atbėgo apsaugos darbuotojai. Negali atsakyti, kiek smūgių buvo suduota D. K. Matė, kad kilo chaosas. Nukentėjusįjį D. K. kaltinamieji mušė tik rankomis. Nepamena, ar šalia nukentėjusiojo buvo mergina. Ji stebėjo D. K., nes jį pažinojo. Ji atpažįsta abu kaltinamuosius, kad jie sudavė D. K. Ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai buvo išsamesni, nes tai įvyko prieš ketverius metus. Yra įsitikinusi, kad abu kaltinamieji sumušė D. K.  D. K. pažįsta daug metų ir žino, kad jis yra pakankamai ramaus būdo. Kai D. K. buvo mušamas, jo draugai sėdėjo prie staliuko ir atėjo „ginti“ savo draugo. Buvo kilęs sąmyšis“. Teismas paskelbė liudytojos G. U. apklausos protokolus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose liudytoja G. U. parodė, kad „2012 metų kovo mėnesį, tikslios dienos neprisimena, galėjo būti 11 d., apie 1 val., ji nuėjo į klubą „Pataja“, kur leido laiką. Kiek laiko buvo, ji neprisimena, galėjo būti apie 03.00 val., gal truputį vėliau, jai būnant prie staliuko, nuo kurio matėsi baras, ji pastebėjo, kaip prie jos pažįstamo D. K. priėjo vienas nepažįstamas vaikinas, kuris, kaip ji suprato, be jokios priežasties D. K. smogė kumščiu į galvos sritį. Po to, kaip ji suprato, to vaikino, kuris sudavė smūgį į galvos sritį D. K., draugas priėjo prie D. K. ir taip pat sudavė jam smūgį į galvos sritį. Tuomet kilo sąmyšis, D. K. pradėjo mušti dviese. Po to nuo kampinio staliuko į konfliktą įsikišo D. K. draugas, kuris mėgino išskirti konfliktuojančius asmenis. Paskui į konfliktą įsikišo apsaugos darbuotojai, kurie išskyrė konfliktavusius asmenis. Dėl ko kilo konfliktas tarp D. K. ir tų dviejų nepažįstamų vaikinų, ji nežino. Jos manymu, D. K. buvo sumuštas be jokios priežasties. Nepastebėjo, kad D. K., būdamas prie baro, būtų priekabiavęs prie kokios nors merginos. Kiek ji matė, prieš tai, kai buvo sumuštas, D. K. bendravo su prie baro dirbusia barmene“.

Liudytojas R. B. teisme parodė, kad „kaltinamųjų nepažįsta. Nukentėjusysis D. K. yra jo draugas ir jį pažįsta apie 20 metų. 2012 m. kovo 11 d. jis buvo išgėręs. Tą vakarą į barą „Pataja“ atvyko su savo žmona. D. K. bare tik sutiko, nes jis ten buvo su kita draugų kompanija. Bare kilo konfliktas tarp D. K. ir kito asmens, tačiau jis negali pasakyti kas tas asmuo. Jo nebuvo šalia D. K., nes jis vaikščiojo, šoko. Kilus konfliktui, jis įsiterpė, tačiau, kas sudavė D. K., jis nežino. Kaltinamųjų neatpažįsta“. Teismas paskelbė liudytojo R. B. apklausos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis parodė, kad „tikslaus laiko ir datos neprisimena, bet galėjo būti 2012 m. kovo 11 d. vakare, jis buvo klube „Pataja“, kur sutiko savo pažįstamą D. K., su juo pasisveikino bei šnektelėjo. Vėliau, kiek tiksliai buvo laiko, neprisimena, pastebėjo, kad tarp jo draugo D. K. ir dviejų nepažįstamų vyriškių kilo konfliktas, kurio metu įvyko apsistumdymas. Jis priėjo prie konfliktuojančių asmenų ir stengėsi juos išskirti. Maždaug tuo pačiu metu atbėgo apsaugos darbuotojai ir galutinai išskyrė konfliktavusius asmenis“. 2013 m. balandžio 22 d. apklausos metu liudytojas R. B. parodė, kad „pasilieka prie duotų parodymų, nori patikslinti kai kurias aplinkybes: įvykio metu klube „Pataja“ jis iš tiesų buvo gerokai išgėręs, jis prisimena, kad vieną vaikiną, kuris norėjo suduoti smūgį D. K. iš nugaros pusės, jis atitraukė ir iš karto atėjo apsaugos darbuotojai, kaltus asmenis, t. y. tą vaikiną, kurį atitraukė, taip pat nebematė ir D. K., išprašė lauk, o jį paliko. Dar ir po to karto apie tą įvykį su D. K. ne kartą kalbėjo, jis jam sakė, kad nežino to vaikino, kuriam smūgiavo, vardo, jis tik prisiminė, kad su D. K. buvo tokia kalba, kad tą vaikiną matė sportuojantį „Solo gym“, bet jo vardo tikrai nežinojo, tik paskui, daug vėliau, vardą sužinojo iš trenerio Sigio, kurio pavardės nežino“. Paskelbus parodymus liudytojas R. B. nurodė, kad  ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus. Kaltinamasis T. V. jam matytas sporto klube. T. V. yra asmuo, kurį 2012 m. kovo 11 d. atitraukė nuo D. K. klube „Pataja“.

Liudytojas D. V. teisme parodė, kad „kaltinamųjų nepažįsta. Nukentėjusysis yra jo pažįstamas, jie kartu sportavo. 2012 m. kovo 11 d. buvo kokteilių bare „Pataja“. „Patajoje“, prie baro, kuris yra kairėje pusėje, stovėjo D. K. ir jį užpuolė asmenys, kurių jis nepažįsta, tačiau jie abu yra teismo posėdžių salėje kaip kaltinamieji. Pats pirmasis D. K. užpuolė kaltinamasis T. V. Jis priėjo iš dešinės pusės ir smūgiavo D. K. į veidą. Tuomet atėjo kitas kaltinamasis iš kitos pusės ir sudavė D. K. Iki to momento, kol priėjo T. V., D. K. kalbėjosi su barmene. Šalia nukentėjusiojo pašalinių baro lankytojų nebuvo, tačiau jie buvo šiek tiek toliau. Nuo smūgio D. K. pusiau suklupo ant kelių, o kaltinamieji pabėgo. Prie D. K. pribėgo jo draugai, kurie jam padėjo. Vienas iš nukentėjusiojo draugų – R. B. Vėliau atėjo apsaugos darbuotojai, kurie klausinėjo, kas įvyko. Nukentėjusiajam smūgiai buvo suduoti rankomis. Jis viską stebėjo 3-4 metrų atstumu. Dėl kilusio įvykio muzika nebuvo nutraukta ir žmonės nenustojo šokti“. Jis logiškai paaiškino, kodėl ikiteisminiame tyrime davė kitokius (melagingus) parodymus, nes būdamas sulaikytas, siekė apsaugoti save. Nei T. J., nei kiti asmenys jo neprašė duoti tokius parodymus. Jis pasiliko prie ankstesnių parodymų ir tvirtino, kad abu kaltinamieji sužalojo nukentėjusįjį.

Nors minėtų liudytojų parodymai dėl asmenų, dalyvavusių konflikte, ir dėl konflikto eigos (D. K. sumušimo) iš esmės nesiskyrė, apeliacinės instancijos teismas priimdamas nutartį nesivadovavo jų parodymais, nes, pasak teismo, „įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, teismui nukentėjusiojo D. K. parodymai kelia pagrįstų abejonių jų patikimumu bei nuoseklumu, todėl tokiais nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais besąlygiškai tikėti sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą nėra pagrindo. Taip pat abejonių kyla ir dėl nukentėjusiojo nurodytų liudytojų D. V., G. U., R. B. parodymų patikimumo, nes šių liudytojų parodymai ne tik kad yra nenuoseklūs, bet ir prieštarauja vieni kitiems, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys“. Teisėjų kolegija mano, kad jei ir yra prieštaravimų minėtų liudytojų parodymuose, prieštaravimai yra tik dėl tam tikrų bylos detalių, o ne dėl esmės, t. y. išteisintųjų dalyvavimo konflikte, smūgių sudavimo ir viešosios tvarkos sutrikdymo. Tuo tarpu apygardos teismas liudytojų V. B. ir N. S. parodymus pripažino tinkamais, nors šios liudytojos nei apylinkės, nei apygardos teisme net nebuvo apklaustos. Todėl teisėjų kolegija mano, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas minėtų liudytojų parodymus ir laikydamas, kad neįrodyta, jog T. J. galėjo sužaloti D. K., šališkai vertino įrodymus ir taip padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus.

Be to, teismai padarė išvadą, kad byloje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių. Ši išvada yra abejotina, nes prieštarauja liudytojų parodymams. Antai liudytojas M. Ž., dirbęs apsaugos darbuotoju, teisme parodė: „Jis greitai nubėgo į salę ir pamatė, kad prie pagrindinio baro stumdosi ar grumiasi 4-5 vyrai, tarp kurių buvo ir apsaugos darbuotojai... Kas tokie ir keliese grūmėsi su D.K., jis neįsidėmėjo, nes viskas vyko labai greitai, vieni žmonės maišėsi su kitais“. Tą faktą, kad dėl D. K. ir išteisintųjų konflikto bare kilo sąmyšis, buvo pakviesti apsaugos darbuotojai, jį stebėjo kiti baro lankytojai, mini ir kiti liudytojai, tarp jų ir liudytoja E. J. Tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šių parodymų nevertino. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismų išvada, kad veikoje nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, dar nereiškia, kad nepadaryta nusikalstama veika. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė sužalojimus, jam buvo sutrikdyta sveikata, taigi teismai, net ir padarę išvadą dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties nebuvimo, turėjo aptarti klausimą dėl nusikaltimo žmogui buvimo ir BK 140 straipsnio sudėties, o ne atmesti skundą, nepaisant to, kad žmogaus sveikatai buvo padaryti sužalojimai. Net jei vadovaujamasi išteisintųjų pusės liudytojų parodymais, kad D. K. kibo prie T. J. sesers, tai jokiu būdu nesuteikia teisės niekam naudoti smurtą prieš žmogų ir padaryti jam sveikatos sutrikdymus. Naktiniame klube yra apsauga ir tokiu atveju privalu kreiptis į ją dėl viešosios tvarkos ir rimties, o ne naudoti smurtą prieš žmogų. Teismai nenagrinėjo klausimo, kad veikoje gali būti kitų nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija laiko, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas taip, kaip to reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis. Nustačius esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus (BPK 369 straipsnio 3 dalis), Šiaulių apygardos teismo nuosprendis naikintinas. Iš naujo nagrinėdamas bylą pagal nukentėjusiojo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas turi iš naujo nešališkai įvertinti byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis BK 20 straipsnio nuostatomis, ir  motyvuoti savo išvadą, taip pat pasisakyti dėl BK 284 straipsnio 1 dalies ar galimai kitų BK numatytų nusikalstamų veikų padarymo.

5. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

           Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                        Jonas Prapiestis

                                                                                                Dalia Bajerčiūtė

                                                                                                 Vytautas Piesliakas