Administracinė byla Nr. N⁶²-1407/2011

Teisminio proceso Nr.4-61-3-00241-2010-4

            Procesinio sprendimo kategorija 42.2; 42.9; 42.10; 42.22

 (S)

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. spalio 21 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Molėtų rajono aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir Institucija) 2010 m. vasario 2 d. nutarimu A. K. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51² straipsnio („Ūkinės ar kitokios veiklos objektų statyba ar naudojimas pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus“) 1 dalyje numatytą veiką, 51¹³ straipsnio („Specialiųjų žemės, miško, vandens telkinių naudojimo sąlygų pažeidimas arba šių sąlygų neįrašymas arba neteisingas įrašymas į žemės, miško, vandens telkinio nuosavybę patvirtinančius dokumentus“) 1 dalyje numatytą veiką, 55 straipsnio („Vandens apsaugos reikalavimų pažeidimas“) 1 dalyje numatytą veiką bei 60 straipsnyje („Neteisėtas miškų žemės naudojimas“) numatytą veiką skiriant už tai subendrintą nuobaudą - 500 Lt baudą. Nutarime nurodyta, jog nuobauda A. K., UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui, skirta už tai, kad pagal darbų vykdymo sutartį su sklypo savininku L. D. iškasė, neturėdamas suderintos projektinės dokumentacijos, miško žemėje 0,08 ha dydžio kūdrą, iškastas gruntas paskleistas 4200 m² plote ant augusios žolinės augmenijos, privažiuojant sunkiajai technikai suniokota 350 m² ploto pomiškio žolinė augmenija, žemės reljefo keitimo darbai vykdyti Geluono ežero pakrantės apsauginėje zonoje, taip pažeidžiant Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 6 ir 8 punktus, Specialių žemės ir miško naudojimo sąlygų 108 bei 127.3 punktus.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs A. K. skundą, 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi jį atmetė, t. y. Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog A. K. pripažįsta visas faktines aplinkybes, tačiau mano, jog miškotvarkos projekto rengti ir jo derinti nereikėjo, nes kasti 10 arų dydžio neviršijančią kūdrą galima be leidimo. Teismas nustatė, jog pagal Miškų įstatymo 14 straipsnio 1 dalį miškotvarkos projektas – dokumentas, pagal kurį organizuojama miškų ūkio veikla ir atliekami visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 8 punktas įtvirtina, jog miškas tvarkomas, naudojamas ir atkuriamas pagal miškotvarkos projektus. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125 punktas nustatė, jog vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos nustatomos pagal patvirtintus jų nuostatus ir pažymimos ūkinės veiklos apribojimų planuose, 127.3 punktas numatė, jog vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama statyti įvairius objektus, galinčius turėti neigiamos įtakos gamtinei aplinkai, nesuderinus šio klausimo su Aplinkos apsaugos ministerija. Teismas pabrėžė, jog byloje esantis VĮ Registrų centro pažymėjimas patvirtina, kad D. priklauso 2,26 ha žemės ūkio paskirties sklypas, kurio 1,99 ha užima miško žemės plotas, o visas žemės sklypas pakliūna į vandens telkinio apsaugos zoną, todėl A. K. veiksmai atitinka jam inkriminuotus pažeidimus.

 

III.

 

Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog jis vykdė kūdros kasimo darbus sklype, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o tokiame sklype atliekant žemės tvarkymo darbus jokie leidimai nėra reikalingi. Pažymi, jog pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr.D1-523 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr.184 dėl statybos techninių reglamentų STR 1.01.06:2002 „Ypatingi statiniai“ ir 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ patvirtinimo pakeitimo“ 4 punktą dirbtiniam nepratekamam paviršiniam vandens telkiniui, kurio plotas sudaro ne daugiau nei 1000 kv.m., nėra reikalingas leidimas, kadangi toks objektas nesudėtingas statinys. Teigia, jog minėtas sklypas nėra apaugęs mišku, jame nėra nei kirtaviečių, nei žuvusių medynų, nei miško aikščių ir pan., todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis veikė miško žemėje, padaryta neišsiaiškinus visų faktinių aplinkybių. Pabrėžia, jog privažiuojant prie kasamos kūdros sunkiąja technika pomiškio žolinė augmenija negalėjo būti sužalota, nes sklypas nėra miško paskirties.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

IV.

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

A. K., pripažindamas faktines bylos aplinkybes, nurodo, kad protokole aprašytus veiksmus jis atliko teisėtai, nes žemės ūkio paskirties žemės sklype atliekant žemės tvarkymo darbus jokie leidimai nebuvo būtini, sklypas nėra apaugęs mišku, jis nėra miškų ūkio paskirties.

Nagrinėjamu bylos aspektu pasakytina, jog teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. kaltė, padarius ATPK 51² straipsnio 1 dalyje, 51¹³ straipsnio 1 dalyje, 55 straipsnio 1 dalyje bei 60 straipsnyje numatytus pažeidimus, įrodyta, veikos kvalifikuotos bei nuobauda, atsižvelgus į jos parinkimui reikšmingas aplinkybes, individualizuota tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, kad apeliantas klaidingai mano, jog žemė naudojama tik laikantis žemės ūkio paskirties žemei nustatytų reikalavimų, nes žemės naudotojams keliama ir daugiau pareigų, tame tarpe ir laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus, statyti statinius ir įrenginius tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus reikalingus leidimus ir kt. (Žemės įstatymo 21 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašytos nekilnojamojo turto registre kartu pažymint, kad visas 2,26 ha žemės sklypas patenka į vandens telkinių apsaugos juostų ir zonų teritoriją, sklypui taip pat taikomi miško naudojimo apribojimai, nes miško žemė užima net 1,99 ha iš viso 2,26 ha sklypo ploto (b. l. 23 – 24). Įvertinus tai, kas nustatyta bei byloje esančius planus akivaizdu, jog apelianto teiginys, kad jis veikė ne miško žemėje, visiškai nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                                                                                     Antanas Ablingis

 

                                                                                                                Ričardas Piličiauskas

 

    Romanas Klišauskas