Civilinė byla Nr. 3K-3-169/2013

       Teisminio proceso Nr. 2-01-3-04911-2010-4                                                                                   

   Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

20.3.3; 21.4.2.7; 22.3.1; 42.3

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. K. ir S. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. K. ir S. K. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje yra kilęs dėl paskolos įvykdymui užtikrinti išduoto vekselio vertinimo neteisėto ekonominio spaudimo priemone ir jo galiojimo.

Ieškovai V. K. ir S. K. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojantį V. K. išrašytą vekselio turėtojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui 2009 m. rugsėjo 10 d. neprotestuotiną vekselį dėl 58 077,96 Lt bei priteisti ieškovams iš atsakovo Danske Bank A/S Lietuvos filialo visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad Danske Bank A/S Lietuvos filialas (tuometis UAB ‚Sampo“ bankas) 2004 m. gruodžio 3 d. sudaryta kredito sutartimi su V. K. suteikė šiam 103 000 Lt kreditą butui, o 2006 m. spalio 6 d. sudarytu papildomu susitarimu 60 000 Lt kreditą buto remontui. Kredito sutarties vykdymui užtikrinti ieškovė S. K. 2004 m. gruodžio 3 d. pasirašė su atsakovu laidavimo sutartį. Ieškovai nurodo, kad, 2008 m. smarkiai pablogėjus turtinei padėčiai, ieškovai nebegalėjo laiku mokėti kredito įmokų, todėl teikė siūlymus atsakovui dėl paskolos restruktūrizavimo, įmokų atidėjimo. 2009 m. atsakovas pasiūlė ieškovams atidėti kredito mokėjimą, jei ieškovai sumokės skolą ir išrašys vekselį visai jos sumai, tačiau, ieškovams atsisakius, atsakovas 2009 m. balandžio 27 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Ieškovai nurodo, kad, bankui pagrasinus pradėti priverstinį skolos išieškojimą, kilo grėsmė, jog ieškovai praras vienintelį šeimos būstą, todėl po ilgų derybų kredito sutartis buvo atnaujinta 2009 m. rugsėjo 10 d. sudarytu susitarimu, kuriuo V. K. įsipareigojo įkeisti atsakovui pirmine hipoteka žemės sklypą bei išrašė 58 077,96 Lt neprotestuotiną vekselį Danske Bank A/S Lietuvos filialui. Ieškovai nurodo, kad V. K. šį vekselį išrašė ne laisva valia, o dėl atsakovo jam daryto ekonominio, psichologinio spaudimo, vengdami netekti šeimos turto, buvo priversti ne tik išrašyti vekselį, bet ir pasirašė susitarimą, dar labiau sunkinantį jų finansinę padėtį; teigia, kad yra visos faktinės aplinkybės pripažinti vekselį negaliojančiu: bankas primygtinai reikalavo išrašyti vekselį; grasino ekonominiais padariniais; vekselis išrašytas be ieškovo vidinės valios, jam prieštaraujant; jeigu nebūtų buvę spaudimo, ieškovas nebūtų išrašęs sau nenaudingo vekselio.

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį, prašė ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovų atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad, ieškovams nevykdant kredito sutarties sąlygų, jie ne kartą buvo informuoti apie sutarties pažeidimus. Ieškovams buvo siūlyta restruktūrizuoti gautas paskolas, tačiau jie su siūlomomis sąlygomis nesutiko ir toliau nevykdė mokėjimų pagal kredito sutartis, nors atsakovo raštu buvo suteiktas papildomas terminas prievolėms įvykdyti. Atsakovas teigia, kad jei nebūtų pradėjęs priverstinio skolos išieškojimo, ieškovai ir toliau būtų nevykdę sutarties. Šalys derėjosi dėl sutarties atnaujinimo sąlygų, nes vekselis buvo išrašytas ne visai paskolos sumai (160 000 Lt), o tik jos daliai. Apie atsakovo pageidavimą gauti ieškovo V. K. išrašytą vekselį ieškovams buvo žinoma jau nuo 2009 m. pradžios, todėl jie turėjo galimybę laisvai apsispręsti dėl vekselio išrašymo. Atsakovas nurodo, kad ieškovas pats inicijavo Kredito sutarties atnaujinimą, todėl vekselis buvo pasirašytas laisva valia, atsakovas jokios prievartos ieškovo atžvilgiu nenaudojo. Kadangi ieškovui V. K. pažeidus prievolę kredito sutartis buvo nutraukta, todėl atnaujinant sutarties galiojimą atsakovas pagrįstai reikalavo iš ieškovo papildomų užtikrinimo priemonių, tarp jų ir vekselio. Atsakovas sąžiningai tikėjosi, kad ieškovas vekselį išdavė laisva valia ir savo naudai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovų V. K. ir S. K. ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, atmetė kaip nepagrįstą, priteisė iš ieškovų V. K. ir S. K. iš kiekvieno jų po 11,22 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad, ieškovams nustojus vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, kredito sutartis buvo nutraukta. Sutarties nutraukimo padariniai – priverstinis skolos išieškojimas – išdėstyti kredito sutartyje ir ieškovams buvo žinomi. Ieškovai patys siekė kredito sutarties atnaujinimo ir toks susitarimas buvo pasiektas papildomai įkeitus žemės sklypą ir išdavus atsakovui 58 077,96 Lt vekselį. Teismas konstatavo, kad ieškovai buvo susaistyti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kuriuos buvo pažeidę, todėl atsakovo prašymą kredito grąžinimui suteikti papildomų garantijų negalima laikyti apgaule, grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Ieškovo išduotas vekselis atliko užtikrinimo funkciją, vieną prievolę pakeisdamas kita, daugiau formalia, kuri vykdoma pagal vekselių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų V. K. ir S. K. apeliacinį skundą 2012 m. birželio 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad atsakovas kas mėnesį nuo 2008 m. rugpjūčio mėn. siuntė ieškovui pranešimus apie prievolių pagal visas tris šalių sudarytas kredito sutartis pažeidimus ir reikalavo juos pašalinti. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis atsiliepdavo į atsakovo pranešimus ir siekė pašalinti kredito sutarties pažeidimus. Ieškovas, teigdamas, kad daug kartų kreipėsi į atsakovą dėl sutarties pakeitimo, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Po sutarties vienašališko nutraukimo ieškovas taip pat tik vieną kartą pateikė atsakovui prašymą, 2009 m. liepos 27 d. pateikdamas prašymą kredito sutartį atnaujinti. Atsakovas į jį atsiliepė ir 2009 m. rugsėjo 10 d. šalys, kaip minėta, po derybų sudarė susitarimą kredito sutartį atnaujinti. Pažymėtina, kad atsakovas tokį susitarimą sudarė nepaisant to, kad jis ieškovui buvo suteikęs tris kreditus ir pagal visas tris kredito sutartis ieškovas nevykdė prievolių. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo argumentai, kad atsakovas pažeidė CK įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą, nepagrįsti. Atsakovas nėra atsakingas dėl susidariusios ieškovo turtinės padėties, jos pablogėjimo, todėl atsakovas neprivalėjo prisiimti su tuo susijusios rizikos. Kadangi ieškovo turtinė padėtis buvo neapibrėžta ir jo finansinės galimybės grąžinti kreditą kėlė abejonių, tai atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareikalavo papildomų garantijų ir toks reikalavimas negali būti pripažįstamas ekonominiu spaudimu, o sandoris dėl to negaliojančiu. Ieškovas neprivalėjo pasirašyti ginčijamo vekselio, jis turėjo teisę rinktis kaip pasielgti. Be to, ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovas pareikalavo vekselio visai paskolos sumai, tačiau įrodymai patvirtina, jog ieškovas pasirašė vekselį daug mažesnei sumai. Tai patvirtina derybų tarp šalių buvimą, o ne vien atsakovo valios primetimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtent ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti susitarimą dėl kredito sutarties atnaujinimo, įrodymų, kad atsakovas ieškovui grasino ekonominiais padariniais, byloje nėra. Aplinkybė, jog atsakovas pradėjo priverstinio vykdymo veiksmus išieškant skolą po kredito sutarties nutraukimo, negali būti pripažįstama grasinimu ar ekonominiu spaudimu. Teisėjų kolegija taip pat atmetė apeliantų argumentus, kad kredito sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, nes to ieškovai neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme ir neginčijo kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, tai nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat nepasisakė dėl 2009 m. rugsėjo 10 d. susitarimo sąlygų teisėtumo ir atitikties vartojimo teisinių santykių reglamentavimui, nes ieškovai neginčijo šio susitarimo ar jo atskirų sąlygų, o akivaizdaus pagrindo šį susitarimą tirti ir pasisakyti dėl jo galiojimo ex officio pirmosios instancijos teismui pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ex officio vekselį pripažinti negaliojančiu kaip pažeidžiantį ieškovų, kaip vartotojų, t.y. silpnesniosios sandorio šalies, teises ir interesus. Teisėjų kolegija pripažino, kad ieškovų apeliacinio skundo argumentai dėl vekselio kaip prievolės užtikrinimo būdo negalimumo bei to, jog vekselis dubliuoja kredito sutartį, yra naujos aplinkybės bei naujas pagrindas, kurie nebuvo tiriami bei nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme, todėl jie negali būti keliami apeliaciniame skunde.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 177, 180, 185 straipsniai). Teismas, pažeisdamas CPK 180 straipsnį, išvadą, kad įrodymų, jog atsakovas ieškovui grasino ekonominiais padariniais, byloje nėra, grindė ta aplinkybe, kad būtent ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu sudaryti susitarimą dėl kredito sutarties atnaujinimo. Teismas, pažeidęs įrodinėjimo taisykles, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovo turtinė padėtis buvo neapibrėžta ir jo finansinės galimybės grąžinti kreditą kėlė abejonių, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareikalavo papildomų garantijų ir toks reikalavimas negali būti pripažįstamas ekonominių spaudimu, dėl kurio galėtų būti sandoris pripažįstamas negaliojančiu. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas neprivalėjo pasirašyti ginčijamo vekselio, turėjo teisę rinktis, kaip pasielgti. Kasatorių įsitikinimu, nurodytos teismo išvados buvo padarytos šiurkščiai pažeidžiant įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, netinkamai aiškinant ir taikant CK 1.91 straipsnio 1, 4 dalis. Ieškovai dar iki sutarties nutraukimo kreipėsi į banką, prašydami kartu spręsti šią situaciją, bendradarbiauti, aiškindami savo padėtį. Po vienašališko kredito sutarties nutraukimo atsakovas pradėjo priverstinio išieškojimo procesą. Dėl sutarties atnaujinimo atsakovas pateikė privalomas sąlygas. Suprasdami, kad vienintelis sprendimo būdas šioje situacijoje – sutarties atnaujinimas, V. K. ir S. K. buvo priversti sutikti su jiems primestomis nepalankiomis sąlygomis ir išrašyti vekselį, nors ir naujo susitarimo sąlygos, ir vekselio išrašymas ne tik neatitiko ieškovų valios, bet ir šiukščiai pažeidė jų, kaip vartotojų, teises. Atsakovas pripažino, kad vekselio pasirašymas buvo esminė kredito sutarties atnaujinimo sąlyga ir be vekselio pasirašymo bankas nebūtų atnaujinęs kredito sutarties. Vadinasi, akivaizdu, kad vekselio išrašymas nebuvo ieškovų vidinės valios išraiškos rezultatas, o ekonomiškai silpnesnės šalies (vartotojo) privertimas sudaryti šį sandorį (vekselį), nes jis naudingas atsakovui. Tačiau teismas nelaikė, kad šios aplinkybės įrodo ekonominio spaudimo buvimą.

2. Kredito sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, pažeidžiantis šalių bendradarbiavimo principą, nes sutartis buvo nutraukta po to, kai ieškovai sumokėjo skolą, be to, kredito sutarties atnaujinimas smarkiai pasunkino skolininkų padėtį ir buvo naudingas tik bankui. Ginčą nagrinėjantis teismas turėjo pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio, o tam tikras sutarties sąlygas, taip pat vertybinių popierių išrašymą – vartotojo – silpnesniosios sutarties šalies teisių pažeidimo aspektu. V. K. pasirašius vekselį skola bankui padidėjo, nes bankas įgijo dvi reikalavimo teises: pagal kredito sutartį ir pagal vekselį. Bankas įgijo teisę bet kada panaudoti vekselį: perleisti jį, bet kada iki 2029 m. gruodžio 3 d. pareikalauti jį apmokėti, nepaisydamas tų aplinkybių, kad ieškovai vykdo kredito sutartį, laiku moka kredito įmokas ir palūkanas.

3. Teismai neįvertino vekselio pasirašymo aplinkybių, todėl padarė klaidingą išvadą, kad išduotas vekselis nelaikytinas apgaule, grasinimu ar ekonominiu spaudimu, nors yra visos faktinės aplinkybės pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. dėl ekonominio spaudimo buvimo. Ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, kad: pirma, atsakovas primygtinai reikalavo išrašyti vekselį, o nesutikus – kredito sutartis nebūtų atnaujinta; antra, grasino ekonominiais padariniais – neatnaujinus kredito sutarties pradėti priverstinio išieškojimo procesą. Ieškovai būtų netekę vienintelio turto – šeimos buto. Be to, sutartis buvo nutraukta neteisėtai, po skolos sumokėjimo, tinkamai neinformavus ieškovų; trečia, vekselis išrašytas be ieškovo vidinės valios, jam prieštaraujant. Tai įrodo ir ta aplinkybė, kad po vekselio pasirašymo ieškovai kreipėsi į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, nelaukdami, kada dėl jo bus priimtas vykdomasis dokumentas ir jo pagrindu pradėtas išieškojimas; ketvirta, jeigu nebūtų nutraukta sutartis arba bankas ją būtų atnaujinęs be reikalavimo „arba vekselio išrašymas ir sutarties atnaujinimas, arba priverstinis išieškojimas“, t. y. jeigu nebūtų tokio šiurkštaus spaudimo, ieškovas jokiu būdu nebūtų išrašęs sau nenaudingo vekselio.

4. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad vekselis – tai prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo būdas, nes kreditui grąžinti suteikta papildoma garantija. Pažymėtina, kad prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai – tai visais atvejais, išskyrus garantiją, palyginus su pagrindine prievole yra papildomos, šalutinės prievolės. Dėl to pagrindinės prievolės negaliojimas, pasibaigimas, panaikinimas daro negaliojančią ir papildomą prievolę – užtikrinimą arba kitaip tariant prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę. Vekselis yra savarankiška prievolė, pagrindinė prievolė ir egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo jos atsiradimo pagrindo. Vadinasi, prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai ir vekselis yra skirtingi institutai ir negali būti sutapatinami, todėl toks vekselio vertinimas yra teisiškai ydingas ir pateisinantis nesąžiningą praktiką, kai šalis pareikalauja vekselio kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, nors faktiškai žino, kad jis bus panaudotas kaip vertybinis popierius. Vekselis negali būti vertinamas kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, o tik kaip vertybinis popierius, atliekantis kelias funkcijas, iš kurių pagrindinė – atsiskaitymo. Jau vien tuo pagrindu, kad ginčo vekselį atsakovas vertina kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdą, nors pagal CK 6.70, CK 1.105 straipsnius, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalį vekselis negali būti prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, bet vertybinis popierius, kurio apskaita reglamentuota įstatymų nustatyta tvarka. Tokia vekselio paskirtis pažeidžia kasatorių, kaip vartotojų, teises ir interesus, todėl jis turi būti naikinamas CK 1.80 straipsnio pagrindu.

5. Apeliacinės instancijos teismas visai nepasisakė dėl išvardytų pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriuos skundė ieškovai. Apeliacinės instancijos teismas tik pažymėjo, kad apeliacinio skundo argumentai, jog vekselis dubliuoja kredito sutartį, yra naujos aplinkybės bei naujas pagrindas, kurie nebuvo tiriami. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo motyvus, argumentus ir į tai, kad, įvertinęs tam tikras bylos faktines aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog išduotas vekselis vieną prievolę pakeitė kita. Dėl šios priežasties susidarė tokia teisinė situacija, kai dėl vieno skolininkų įsipareigojimo yra galiojantis tiek ieškovo V. K. pasirašytas vekselis, tiek kredito sutartis. Tokiu atveju atsakovas teisiškai turi galimybę siekti išieškoti dvigubo dydžio skolą, taip pat gali bet kada vekselį perleisti trečiajam asmeniui pagal indosamentą.

6. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai ginčija vekselį tik vienu pagrindu – jis buvo sudarytas dėl atsakovo ekonominio spaudimo. Pirmosios instancijos teismas pagal šį pagrindą ir nagrinėjo bylą. Pažymėtina tai, kad ieškovai ieškinyje nurodė ir faktinį ieškinio pagrindą, ir ieškinio dalyką – pripažinti negaliojančiu V. K. išrašytą vekselio turėtojui Danske Bank A/S Lietuvos filialui 2009 m. rugsėjo 10 d. 58 077,96 Lt neprotestuotiną vekselį. Dėl to teismas privalėjo teisinius santykius kvalifikuoti ex officio ir neapsiriboti tik ieškovo nurodytu juridiniu ieškinio pagrindu. Taigi apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl CPK 135, 306 straipsnių taikymo ir aiškinimo.

7. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendime visiškai nepasisakė dėl vartotojų teisių apsaugos, nors ieškovai buvo nurodę, kad vekselio pasirašymas pažeidė jų, kaip vartotojų, teises, o teismas netaikė vartotojų interesus apsaugančių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos neįtraukimas į bylą išvadai duoti nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes šios institucijos neįtraukimas nelėmė neteisėto ar nepagrįsto sprendimo priėmimo, todėl teisėtas ir pagrįstas sprendimas vien formaliais pagrindais negali būti naikinamas.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, o teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime iš esmės palaikomi apeliacinės instancijos teismo argumentai, nurodant, kad: kasatoriai keldami ankstesnėse instancijose nenagrinėtus klausimus peržengia kasacinio skundo ribas; vekselis gali būti naudojamas kaip priemonė, atliekanti užtikrinimo funkciją; vekselio pagrindu nesukuriamos dvi viena kitą neteisėtai dubliuojančios reikalavimo teisės; vekseliu nėra pažeidžiami vartotojų interesai ir teisės; teismai tinkamai laikėsi įrodinėjimo proceso normų; teismai pagrįstai neįtraukė į bylą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Atsakovas taip pat pažymi, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalį vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami.

Dėl ekonominio spaudimo sudaryti sutartį kaip neteisėto sutarties laisvės ribojimo

CK 6.156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas. Šioje teisės normoje įtvirtintas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad šalys laisvos apsispręsti ne tik dėl sutarties sudarymo, bet ir dėl jos sąlygų nustatymo. Versti kitą asmenį sudaryti sutartį draudžiama, išskyrus atvejus, kai pareigą sudaryti sutartį nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas sudaryti sutartį (CK 6.156 straipsnio 2 dalis). Taigi vertimas kitą asmenį sudaryti sutartį, nesant teisinio pagrindo, reiškia to asmens laisvos valios ribojimą ir lemia pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia kreipiantis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties laisvės principas ir jo ribojimas vienodai teisiškai reikšmingi tiek sudarant pirminę sutartį, tiek sprendžiant dėl jau nutrauktos sutarties atnaujinimo tarpusavio susitarimu, nes pastarasis atvejis teisiškai taip pat yra sutarties sudarymas. Dėl to kiekvienu konkrečiu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes sprendžiama, ar šalis pageidavo nutrauktą sutartį atnaujinti ir ar jos atnaujinimas atitiko šalies laisvą valią.

Byloje nustatyta, kad kasatorius  su atsakovu 2004 m. sudarė sutartį, kuria atsakovas suteikė kasatoriui 103 000 Lt kreditą būstui pirkti. Šalių sutarimu 2004 m. kreditavimo sutartis pakeista, suteikiant kasatoriui papildomą 60 000 Lt kreditą būsto remontui ir padidinant bendrą kredito sumą iki 163 000 Lt. Nuo 2008 m. liepos mėn. kasatorius dėl pablogėjusios turtinės padėties pažeidinėjo kreditavimo sutarties sąlygas – negebėjo laiku mokėti gauto kredito grąžinimo įmokų, todėl atsakovas po kelių įspėjimų 2009 m. balandžio 27 d. nutraukė kreditavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti visą suteikto kredito sumą. Šalių 2009 m. rugsėjo 10 d. susitarimu kreditavimo sutartis buvo atnaujinta ir tą pačią dieną kasatorius išdavė atsakovui 58 077,96 lt neprotestuotiną paprastą vekselį.

Kasatorius, vadovaudamasis CK 1.91 straipsniu ir prašydamas pripažinti vekselį negaliojančiu, nurodo, kad vekselį išdavė ne laisva valia, o paveiktas atsakovo, kuris ekonominio spaudimo būdu – grasindamas išieškoti visą duoto kredito sumą, privertė jį išduoti vekselį. Teisėjų kolegija nurodo, kad  CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti sandorio negaliojimo dėl vienos šalies valios trūkumo pagrindai, inter alia nustatyta, kad dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad realiu grasinimu laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandorį galima pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl ekonominio spaudimo tik esant tokių sąlygų visumai: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Danijos AB Danske Bank A/S, bylos Nr. 3K-3-258/2011). Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kiekvienoje konkrečioje byloje aptariamu pagrindu ginčijamo sandorio vertinimas priklauso nuo individualių byloje nustatytų jo sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IĮ G. Z. IĮ v. UAB ,,Statela“, bylos Nr. 3K-3-281/2011).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas 2008 m. kelis kartus įspėjo kasatorius dėl kreditavimo sutarties sąlygų pažeidinėjimo, tačiau kasatoriai į tai nereagavo ir tik 2009 m. sausio 20 d., nenurodydamas, kaip ketina užtikrinti realų kredito grąžinimą, pateikė atsakovui prašymą atidėti 12 mėnesių kredito grąžinimą. Toks kasatorių elgesys gali būti vertinamas kaip siekis susitarti dėl sutarties keitimo (CK 6.223 straipsnis), kuris toliau nebuvo įgyvendinamas. Vėliau, po kreditavimo sutarties nutraukimo savo iniciatyva 2009 m. liepos 27 d. pateikė atsakovui prašymą kreditavimo sutartį atnaujinti ir po derybų, tarpusavio nuolaidų būdu kreditavimo sutartis 2009 m. rugsėjo  10 d. buvo atnaujinta. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus argumentus, kad atsakovas nebendradarbiavo kreditavimo sutarties vykdymo, nutraukimo ir atnaujinimo metu. Nustatęs, kad kasatoriaus turtinė padėtis buvo neapibrėžta, jo finansinės galimybės grąžinti kreditą ir užtrukęs sutarties sąlygų pažeidinėjimas kėlė abejonių dėl kredito grąžinimo, teismas pripažino, jog atsakovas turėjo pagrindą reikalauti papildomų kredito grąžinimo garantijų, ir nepripažino atsakovo veiksmų ruošiantis priverstiniam kredito išieškojimui bei reikalaujant papildomų garantijų, tarp jų vekselio daliai išduotos paskolos sumos, ekonominiu spaudimu. Taigi apeliacinės instancijos teismas vadovavosi nurodyta teismų praktika ir nenustatęs, kad atsakovas neteisėtais, nesąžiningais veiksmais reikalavo kasatorių atnaujinti kreditavimo sutartį ir kad vekselio išdavimas akivaizdžiai neteisėtai pažeidė kasatoriaus teises, turėjo teisinį pagrindą konstatuoti ieškinio nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija, atmesdama kasatorių argumentą, kad teismai, netgi nesant atskiro reikalavimo (ex officio), turėjo svarstyti ir spręsti dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo, pažymi, jog, atsakovui nutraukus kreditavimo sutartį, kasatorius turėjo spręsti, ar sutarties nutraukimas pažeidė jo teises ir, jeigu pažeidė, kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Kasatoriai kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo neginčijo ir, kaip nustatė teismai, inicijavo jos atnaujinimą. Po derybų kreditavimo sutartis atnaujinta, todėl teismai neturėjo teisinio pagrindo svarstyti sutarties nutraukimo teisėtumo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasatoriai, reikalaudami pripažinti vekselį negaliojančiu, nurodė, jog atsakovas nesutiko atnaujinti kreditavimo sutarties, jeigu kasatorius neišduos vekselio. Teismai nustatė, kad susitarimas atnaujinti sutartį pasiektas šalių derybų metu, darant abiem šalims nuolaidų, ir kasatoriui sutinkant išduoti vekselį. Tai reiškia, kad šalių susitarimas dėl sutarties atnaujinimo ir vekselio išdavimo yra vientiso derybų proceso rezultatas ir susitarimą bei vekselį lydi vieninga šalių valia, o vekselis yra glaudžiai susijęs su susitarimu, nes, kasatoriui nesutinkant išduoti vekselio, atsakovas nebūtų daręs nuolaidų ir sutartis nebūtų atnaujinta. Dėl to, sprendžiant dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, turėtų būti sprendžiama ir dėl susitarimo negaliojimo, tačiau kasatorius šalių susitarimo, kuriuo atnaujinta kreditavimo sutartis, neginčija. Vertindama aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje situacijoje negali būti pripažįstamas negaliojančiu vekselis, o susitarimas likti galiojančiu, jeigu, sprendžiant pagal šalių valią, neišdavus vekselio, susitarimas apskritai nebūtų buvęs sudarytas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius nurodo, kad teismai, nustatydami jo turtinę padėtį, finansines galimybes, atsakovo taikytas spaudimo priemones, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija, atmesdama šiuos argumentus, pažymi, kad pagal CPK 185 straipsnio 1 dalį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šiuo atveju teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, tyrė ir vertino šalių paaiškinimus, byloje surinkus rašytinius įrodymus dėl sutarties šalių elgesio vykdant kreditavimo sutartį, ją nutraukiant ir atnaujinant; šalių susirašinėjimo dokumentus; šalių sudarytus bendrus dokumentus ir kitus bylai reikšmingus įrodymus. Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismai, vertindami įrodymus, būtų nukrypę nuo suformuotos teismų praktikos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių argumentus dėl to, kad vekselis negali būti naudojamas prievolės įvykdymui užtikrinti, kad vekselio pasirašymas pažeidė kasatorių kaip vartotojų teises, o teismai netaikė vartotojų interesus apsaugančių teisės normų kreditavimo sutarties kaip vartojimo sutarties pažeidimų. Kasatorius teisingai nurodo, kad šalių sudaryta kreditavimo sutartis yra vartojimo sutartis, tačiau kasacinio skundo argumentais nesuformuluoja teisinės problemos, aiškiai neįvardija, kuo vekselio išdavimas pažeidė jo, kaip vartotojo, teisių apsaugą; dėl ko vartojimo teisiniuose santykiuose negali būti naudojamas vekselio institutas ir kokias imperatyviąsias teisės normas pažeidė vekselio išdavimas. Kasatoriaus argumentus, susijusius su neleistinu vekselio naudojimu vartotojų prisiimtų prievolių vykdymo užtikrinimui, in toto paneigia Vartojimo kredito įstatymo 20 straipsnio 3 dalis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas turi teisę priimti vekselius iš vartojimo kredito gavėjo ir kitų asmenų, siekdamas užtikrinti, kad vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai pagal vartojimo kredito sutartį bus įvykdyti. Apibendrinant galima teigti, kad pirmiau aptartos teisų nustatytos faktinės ir teisinės aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, jog susitarimo dėl kreditavimo sutarties atnaujinimo sudarymas ir vekselio išdavimas pažeidė kasatoriaus, kaip vartotojo, teises.

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra, ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Už patirtas atstovavimo kasaciniame teisme išlaidas atsakovas prašo atlyginti 9792,67 Lt ir pateikia šios sumos sumokėjimą pagrindžiančius įrodymus. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgdama į bylos pobūdį ir jos sudėtingumą bei vadovaudamasi Rekomendacijų 2 ir 8 punktais, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo naudai iš kasatoriaus priteistinas 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimas (CPK 98 straipsnis).

Kasaciniame procese valstybė patyrė 24 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti Danske Bank A/S Lietuvos filialo (f. k. 301694694) naudai iš V. K. (a. k. 38106240985) ir S. K. (a. k. 48403010468) po 1000 (vieną tūkstantį) Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti. 

Priteisti valstybės naudai iš V. K. (a. k. 38106240985) ir S. K. (a. k. 48403010468) po 12 (dvylika) Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Valstybei priteistina suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752), biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                  Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas