Baudžiamoji byla Nr. 1A-301-175/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-11663-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1.1;

(S)

2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.4.2.1; 2.4.6.1

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 9 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Mariui Žukauskui,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,

nuteistojo R. J. B. gynėjui advokatui Stanislovui Liutkevičiui,

nukentėjusiajam L. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. B. ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme įpareigojant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu  nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. J. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. kovo 10 d., apie 15.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto metu, rankoje demonstratyviai laikydamas ir nutaikęs į nukentėjusįjį L. B., „C“ kategorijos šaunamąjį ginklą – dujinį-garsinį revolverį „Umarex“, Nr. (duomenys neskelbtini), juo grasino, sakydamas „suskaičiuoju iki trijų ir šausiu“, leisdamas suprasti, kad gali panaudoti šaunamąjį ginklą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, dėl to nukentėjusiajam L. B. buvo realus pagrindas manyti, jog grasinimas gali būti įgyvendintas.
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra aiškios, R. J. B. kaltė įrodyta ir abejonių nekelia, nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. B. ir jo gynėjas advokatas Stanislovas Liutkevičius (toliau – apeliantai) prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – R. J. B. išteisinti. Teismui manant, kad R. J. B. veika atitinka formaliuosius BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, prašo baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
1. Skunde teigiama, kad R. J. B. nuteistas nepagrįstai, jo kaltė neįrodyta. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi atskirais įrodymais ar jų dalimis, tačiau nevertino jų visumos, o kai kurių duomenų net neaptarė ir nevertino iš viso. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo buvo padarytos bylos aplinkybių neatitinkančios išvados, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
2. Skunde nurodoma, kad R. J. B. konfliktas įvyko su akivaizdžiai neblaiviu kaimynu L. B., kuriam praėjus beveik dviem valandoms nuo konflikto buvo nustatytas 1,88 promilės girtumas. Nors teismas nuosprendyje nukentėjusiojo L. B. ir liudytojų R. R., J. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, įvertino kaip nuoseklius ir itin argumentuotus, kuriuose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų, detali minėtų asmenų parodymų analizė leidžia daryti priešingas išvadas. Gynėjui susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir suabejojus J. R., R. R. parodymų objektyvumu, buvo pateiktas prašymas atlikti parodymų patikrinimą vietoje. Parodymų patikrinimo vietoje metu buvo įsitikinta, kad minėti liudytojai, būdami namo antrame aukšte, negalėjo matyti, kas vyksta kiemo gilumoje, galėjo matyti tik konflikto pabaigą, t. y. tai, kad R. J. B. buvo atsukęs dujinį revolverį į nukentėjusįjį. Dėl nurodytų aplinkybių įvykio eigą būtų galima atkurti tik remiantis abiejų konfliktavusių asmenų parodymais. Tačiau nuo alkoholio apsvaigusio nukentėjusiojo parodymai negalėtų būti pripažinti objektyviais. L. B. parodymai, priešingai, negu nustatyta nuosprendyje, negali būti laikomi nuosekliais, itin argumentuotais, be jokių prieštaravimų. Nukentėjusiojo ir liudytojų R. R., J. R. parodymus vertindamas kaip nuoseklius, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantų nuomone, objektyviausi, nepaveikti šalutinių faktorių, pavyzdžiui – kaimynų papasakotų detalių, yra nukentėjusiojo iš karto po įvykio duoti parodymai, kur jis pripažino, kad visų aplinkybių, detalių neatsimena ir tai pateisinama asmeniui, kuris yra apsvaigęs nuo alkoholio.
3. Apeliantas pabrėžia, kad nuteistojo R. J. B., kuris konflikto metu buvo blaivus ir galėjo adekvačiai vertinti konfliktinę situaciją, visų apklausų metu duoti parodymai yra nuoseklūs. Nuteistasis konflikto ir dujinio pistoleto panaudojimo fakto neneigė. Teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad R. J. B. neigė aplinkybę, kad grasino ginklu. Nuteistasis to niekada neneigė, paaiškino, kad neturėdamas kitos išeities, suvokdamas, kad fizine jėga negalės pasipriešinti jaunesniam, stambesniam, agresyviai nusiteikusiam L. B., panaudojo savigynai turimą dujinį pistoletą. Panaudojimu buvo siekiama atgrasyti nuo veiksmų, kurie galėjo peraugti į tiesioginį smurtą ir iš nuosavo kiemo išvaryti agresyvų kaimyną.
4. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad įtempti santykiai tarp J. R., R. R. iš vienos pusės ir R. J. B. iš kitos pusės susiklostė po motinos mirties dalijantis nekilnojamąjį turtą. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. gegužės 25 d. R. J. B. rašytas pareiškimas policijos komisariatui apie konfliktus tarp jo ir R. šeimos narių. Nurodytos aplinkybės gali lemti tai, kad liudytojai J. R. ir R. R., duodami paaiškinimus, galėjo būti neobjektyvūs. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Aplinkybę, kad 2017 m. kovo 10 d. kilęs konfliktas nebuvo vienkartinis, kad konfliktų iniciatoriumi paprastai būna L. B., patvirtina ir apelianto 2017 m. balandžio 18 d. rašytas pareiškimas apie tai, kad jį vėl necenzūriniais žodžiais išplūdo akivaizdžiai neblaivus L. B.. Apie įtemptus kaimynų santykius nurodė ir liudytoja Ž. I. S..
5. Apeliantų nuomone, teismas padarė teisingą išvadą, kad vertinant grasinimo realumą reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, tačiau nesiėmė jokių priemonių tokiai nukentėjusiojo būklei nustatyti. R. J. B. pripažino, kad nukreipė į nukentėjusįjį ginklą, pareikalavo palikti kiemą, tačiau nesakė, kad nušaus ir neskaičiavo. Byloje neužfiksuota, ar ginklas buvo užtaisytas. Kadangi kartu nebuvo tirti šoviniai, darytina išvada, kad ginklas nebuvo užtaisytas. Dėl to dujinis pistoletas negalėtų būti laikomas tinkamu įrankiu grasinant  nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Nukentėjusysis įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to vargu ar jis galėjo adekvačiai vertinti situaciją ir objektyviai nupasakoti savo vidinę būseną, t. y. tai, kaip jis suprato grėsmės realumą. Dėl šios aplinkybės pirminėse apklausose jis nebuvo apklausiamas. Šių aplinkybių netyrė ir teismas. Be to, paties nukentėjusiojo elgesys konflikto pabaigoje verčia abejoti jo patirtu išgąsčiu. Nukentėjusysis priėjo arčiau apelianto ir sakė šauti. R. J. B. po šio nukentėjusiojo veiksmo nuleido ginklą ir nuėjo. Byloje liko neišsiaiškinta, kokį poveikį nukentėjusiojo grėsmės suvokimui turėjo vidutinis girtumas, nors gynyba prašė kviesti teismo medicinos specialistą. Taip pat teismas neteisingai nustatė, kad R. J. B. negalėjo veikti būtinosios ginties būklėje, nes pasitiko ateinantį pasikalbėti nukentėjusįjį grasindamas ginklu. Šiuo atveju R. J. B. elgesys konfliktinėje situacijoje atitiko Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą. Prielaida laikytinas teismo teiginys, kad konfliktą buvo galima išspręsti kreipiantis į policijos įstaigą, kadangi toks teiginys neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
6. Skunde daroma išvada, kad išanalizavus visas bylos aplinkybes, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, matyti, kad R. J. B. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios grasinti kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Be to, buvo naudojamas netinkamas įrankis – neužtaisytas dujinis pistoletas. Dėl to R. J. B. veikoje nėra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Jei teismas manys, kad formaliai R. J. B. veika atitinka minėto nusikaltimo sudėties požymius, nuosprendis turėtų būti panaikintas BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusysis apeliacinį skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
5. Nuteistojo R. J. B. ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl įrodymų vertinimo.

6. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu. Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias byloje ištirtų įrodymų visumos ir nepagrįstai R. J. B. pripažino kaltu dėl grasinimo nužudyti L. B. ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą.
7. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įrodymus įvertino laikydamasis aukščiau paminėtų BPK reikalavimų, dėl to padarė pagrįstas išvadas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių buvimo R. J. B. veiksmuose.
8. BK 145 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus teorizavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas. Grasinimas yra realus kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Šį faktą gali liudyti grasinimo motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybės kurioms esant grasinama ir panašiai. Vertinant grasinimo realumą reikšmės turi ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis. Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Svarbu ir tai, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį klausimą neturi reikšmės kokių tikslų kaltininkas siekia. Tiesioginė tyčia šioje nusikalstamoje veikoje pasireiškia tuo, jog kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, suvokia, kad nukentėjusiajam savo neteisėtais veiksmais sukelia stresą, nerimą ir baimę ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
9. Iš apeliacinio skundo turinio, jame dėstomų argumentų matyti, kad tyčios savo veiksmuose nebuvimą R. J. B. grindžia nukentėjusiojo agresyviu elgesiu ir nusiteikimu, siekiu išvaryti jį iš kiemo, atgrasyti nukentėjusįjį R. J. B. nuo veiksmų, kurie galėjo peraugti į tiesioginį smurtą. Vertindama šiuos paaiškinimus kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis R. J. B. ginklą iš namų pasiėmė ir jį nukentėjusiajam demonstravo po to, kai tarp jų prieš tai įvykęs žodinis konfliktas jau buvo pasibaigęs. Aplinkybės, kad R. J. B. ir L. B. tarpusavio santykiai nėra draugiški, tarp jų vyksta konfliktai, šioje byloje yra nustatytos ir abejonių nekelia. Jų neginčija ir pats apeliantas. Tačiau konfliktiškų santykių buvimas, priešiškumas, nesutarimai dėl turto R. J. B. veiksmų nagrinėjamoje situacijoje nedaro teisėtais, jo elgesio nepateisina ir baudžiamosios atsakomybės nešalina. Teisėjų kolegija pažymi, kad užsitęsusioje konfliktinėje situacijoje, kokioje buvo R. J. B. ir L. B. santykiai, tokie R. J. B. veiksmai, kaip šaunamojo ginklo demonstravimas, nukreipimas į nukentėjusįjį, visiškai pagrįstai nukentėjusiojo buvo suvokti kaip reali grėsmė asmens gyvybei ar sveikatai. Nors R. J. B. teigia, kad ginklą pasiėmė pamatęs, kad nukentėjusysis L. B. vėl ateina į kiemą, tačiau byloje nustatyta, kad būtent nuteistasis su šaunamuoju ginklu rankoje artinosi prie nukentėjusiojo. Šią aplinkybę patvirtina tiek nukentėjusysis, tiek įvykį matę kaimynai, kurie byloje apklausti kaip liudytojai.
10. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo L. B., liudytojų J. R., R. R. parodymus siūloma vertinti kritiškai, tačiau aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktu nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, kaip nuoseklių ir patikimų, vertinimu. Iš liudytojų J. R. ir R. R. paaiškinimų matyti, kad jų santykiai su nuteistuoju taip pat nėra draugiški, tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nesudaro pagrindo teigti, kad liudytojai nurodė melagingas įvykio aplinkybes siekdami pakenkti nuteistajam. Vertinant liudytojų R. R., J. R. parodymus jų visumos aspektu pagrįstų abejonių dėl jų parodymų teisingumo kolegijai nekyla. Liudytojai, kaip ir nukentėjusysis L. B., patvirtino, kad nuteistasis R. J. B. po kieme įvykusio žodinio konflikto išvažiavo, tačiau netrukus grįžo, iš namų išėjo su ginklu ir jį laikydamas artėjo prie nukentėjusiojo. Taip pat liudytojai patvirtino, kad nuteistasis ginklą buvo nukreipęs į nukentėjusįjį, skaičiavo iki trijų ir sakė šaus. Tai, kad R. J. B. neiššovė, nuleido ginklą ir nuėjo, jo tyčios nešalina, kadangi, kaip minėta, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai nustatyti pakanka, kad situaciją nukentėjusysis asmuo suvokė kaip realiai grėsmingą jo gyvybei ar sveikatai. Nagrinėjamu atveju jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad nukentėjusysis R. J. B. veiksmus vertino kaip keliančius realią grėsmę jo gyvybei ar sveikatai nekyla. Pats šaunamojo ginklo demonstravimo, grasinimo juo faktas kelia realią baimę dėl gyvybės ar sveikatos. Tai, kad ginklas nebuvo užtaisytas, grasinimo realumo vertinimui reikšmės neturi, kadangi byloje nėra nustatyta, jog ši aplinkybė nukentėjusiajam buvo žinoma.
11. Byloje surinkti įrodymai, įvykių seka ir aplinkybės, susiklosčiusios iki įvykio, t. y. konfliktiški nuteistojo ir nukentėjusiojo santykiai, neseniai įvykęs žodinis konfliktas, tik patvirtina nuteistojo siekį įbauginti L. B., o tuo pačiu ir tai, kad dėl nuteistojo veiksmų nuteistasis iš tikrųjų jautė baimę ir grasinimą ginklu vertino kaip pavojingą jo gyvybei ar sveikatai. Tokią išvadą patvirtina ir paties nukentėjusiojo elgesys iš karto po R. J. B. veiksmų – nukentėjusysis paskambino bendruoju pagalbos telefonu, paprašė policijos pagalbos, atsiliepusiai bendrojo pagalbos centro operatorei nurodė aplinkybes, kurios atitinka duomenis, užfiksuotus nukentėjusiojo, liudytojų apklausose. Taigi, nors R. J. B. nesiekė nužudyti L. B. ar sunkai sutrikdyti jo sveikatą, tačiau pagal tiesiogine tyčia padarytos veikos išraiškos formą jis galėjo tikėtis, kad nukentėjusysis L. B. grasinimą ginklu suvoks kaip realų pavojų savo gyvybei. Atkreipiamas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas R. J. B. patvirtino matęs, kad nukentėjusysis L. B. išsigando ir išsigando dėl būtent dėl to, kad nuteistasis rankoje turėjo ginklą. Nors ikiteisminio tyrimo metu duoti asmenų parodymai nelaikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, tačiau jais galima remtis tiek, kiek juos patvirtina teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai ir jie yra svarbūs formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui. Šiuo atveju, kaip minėta, tai, kad nukentėjusysis nuteistojo veiksmus vertino kaip realią grėsmę ir dėl tokių veiksmų išsigando, patvirtina tiek paties nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai bylos duomenys.
12. Apeliantų pasvarstymai dėl nukentėjusiajam nustatyto neblaivumo įtakos jo suvokimui, galimybei vertinti situaciją, šiuo konkrečiu atveju teisinės reikšmės kvalifikuojant J. R. B. veiksmus neturi. Nukentėjusysis nuo pat proceso pradžios neneigė, kad įvykio metu jis buvo neblaivus. Tačiau nukentėjusiojo elgesys iš karto po įvykio, jo bendrojo pagalbos centro operatorei nurodytos aplinkybės, garso įraše iš bendrojo pagalbos centro fiksuotas nukentėjusiojo balso tonas, kalbėjimo rišlumas, pakankamai nuoseklus įvykio detalių nurodymas patvirtina, kad situaciją nukentėjusysis vertino adekvačiai, buvo iš tikrųjų išsigandęs. Teisinės reikšmės R. J. B. veiksmų pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kvalifikavimui neturi ir skunde nurodoma aplinkybė, kad liudytojai J. R. ir R. R. nematė kieme tarp R. J. B. ir L. B. vykusio konflikto. Byloje nustatyta, kad ginklą nukentėjusysis demonstravo ir juo nukentėjusiajam grasino po to, kai kieme tarp jų vykęs konfliktas buvo pasibaigęs ir nukentėjusysis buvo išėjęs iš nuteistojo kiemo. Aplinkybės, kad R. R. ir J. R. matė įvykį su ginklu, nuteistasis neneigė. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtų liudytojų, mačiusių nuteistąjį su ginklu, nukreiptu į nukentėjusįjį, parodymus laikė vienu iš R. J. B. kaltę patvirtinančių įrodymų ir jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Nuteistojo parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekį situaciją pateikti sau palankia linkme ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodė aiškius tokio vertinimo motyvus. Nors nuteistasis viso proceso metu neigė grasinęs ginklu, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. R. J. B. pripažino, kad į nukentėjusįjį buvo nukeipęs ginklą, liudytojai ir nukentėjusysis patvirtino, kad nuteistasis sakė, jog šaus ir šios aplinkybės, kolegijos įsitikinimu, yra pakankamos R. J. B. veiksmus laikyti grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą.
13. Teisėjų kolegijai abejonių nekelia apylinkės teismo padaryta išvada, kad nuteistojo išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiojo psichinę būseną, jis grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą. Taip pat nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis, artindamasis link nukentėjusiojo su ginklu rankoje, nukreipdamas ginklą į nukentėjusįjį ir sakydamas, kad šaus, siekė, jog nukentėjusysis jaustų baimę ir suprato, kad nukentėjusysis turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus įvykdytas. Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad R. J. B. veikoje yra visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Dėl būtinosios ginties.

14. Apeliaciniame skunde reiškiamas alternatyvus prašymas baudžiamąją bylą nutraukti nustačius BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą pagrindą, t. y. nustačius, kad nuteistasis R. J. B. veikė būtinosios ginties sąlygomis.
15. Analogiškas prašymas buvo teikiamas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nuosprendyje dėl jo pasisakyta. Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, byloje nenustatyta.
16. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės rodo, kad pasibaigus pirminiam ginčo epizodui, kurio metu tarp R. J. B. ir L. B. įvyko žodinis konfliktas, tačiau šalys išsiskyrė (nukentėjusysis iš kiemo išėjo, nuteistasis išvažiavo), R. J. B. netrukus grįžo, nuėjo į namus, pasiėmė ginklą ir juo grasino nukentėjusiajam. Tokie nuteistojo veiksmai negali būti pateisinami būtinosios ginties sąlygomis. Akivaizdu, jog nuo pirminio konflikto buvo praėjęs laiko tarpas, pats nuteistasis patvirtino, kad jam paimant ginklą nukentėjusysis jokių grėsmę keliančių veiksmų neatliko, jo nepuolė, taigi jokio realaus, pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą nebuvo, kaip ir nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jam nuo kažko gintis. Tokia neadekvati nuteistojo reakcija, prielaidomis paremtas manymas dėl galimai gresiančio pavojaus iš nukentėjusiojo pusės, negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. Nustačius tokias aplinkybes pripažinti, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties sąlygomis, nėra nei teisinio nei faktinio pagrindo.
17. Konstatuojama, kad priešingai, negu tvirtinama skunde, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, juos įvertino sistemiškai, nurodė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, kaip nepatikimus ir jais nesivadovauja. Vien tai, kad įrodymai buvo įvertinti ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, nereiškia, kad jie įvertinti netinkamai, o teismo padarytos išvados – neteisingos. Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, surašytas laikantis BPK reikalavimų, todėl jį naikinti, kaip to skunde prašo apeliantai, pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo R. J. B. ir jo gynėjo advokato Stanislovo Liutkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                     Kęstutis Dargužis

              Danguolė Šiugždinytė

              Algerdas Urbšys